interesu grupes

910 0

Turinys

Turinys .............................. 1

Įvadas .............................. 2

1 Interesų grupių sandara ir klasifikacija ............. 3

2 Interesų grupių efektyvumas ..................... 6

2.1 Politinė sistema........................ 6

2.2 Partinė sistema........................... 7

2.3 Politinė kultūra........................... 8

2.4 Interesų grupių įtaka politikai................... 9

2.5 Efektyviausios interesų grupės................... 12

Išvados .............................. 14

Literatūros sąrašas ............................ 15

Įvadas

paramos. Todėl jų tarpusavio priklausomybė ir sąveikos būdai yra svarbūs tiriant ne tik jų ryšių pobūdį, bet ir apskritai viešosios politikos Interesų grupės, anksčiau vadintos spaudimo grupėmis (pressure groups), yra organizuotos piliečių grupės, siekiančios, kad valstybė vykdytų tam tikrą politiką konkrečioje srityje. Nors demokratijos teorija daugiau kalba apie individo teises, realiame gyvenime politinė valdžia apskritai ir tuo labiau valstybinė vaaldžia, turi skaitytis pirmiausia su didelių grupių – verslininkų, darbininkų, fermerių, ir t.t. interesais. Politika vyksta pagrindinai grupių lygyje, o jos dalyviai yra ne tik politinės partijos, judėjimai ir valstybinės institucijos, bet ir siauresnės interesų grupės.

Interesų grupės vertinamos įvairiai, jų atsiradimas siejamas su atstovauja demokratija, industrine visuomene. Interesų grupė – anot A. Krupavičiaus, suteikia realų struktūrinį bei funkcinį turinį pilietinei visuomenei. Dėka interesų grupių, pilietinė grupė iš teorinio pavidalo virsta gyva, veikiančia struktūra. J. Novogrockienė interesų grupę apibrėžia kaip: “savanoriškai susiorganizavusi grrupė žmonių, kuriuos vienija bendri interesai ir siekis juos ginti bei suteikti savo nariams maksimalią naudą”.

Politologai analizuoja interesų grupes, kaip būdingus valstybės ir visuomenės santykių bruožus, siekdami sužinoti, kokios politinės nelygybės, bendrųjų interesų pajungimo daliniai, bei interesų grupių galimybių pr

roblemos šiuolaikinėje visuomenėje. Interesų grupės, panašiai kaip ir politinės partijos, yra politinio dalyvavimo forma, į kurią įsitraukia milijonai žmonių ir tūkstančiai organizacijų skirtingose politinėse sistemose. Remiantis Lietuvos respublikos teisingumo duomenimis, 1990 metais Lietuvoje įregistruotų nevyriausybinių organizacijų buvo 146, o 2001 12 21 šis skaičius išaugo iki 1888.

Interesų grupės yra bet kurioje demokratijoje svarbi problema interesų grupių ir partijų santykiai. Politinės partijos interesų grupėms yra vienas pagrindinių priėjimo prie sprendimų priėmimo kanalų. Partijos, savo ruožtu, dažnai linkusios bendradarbiauti su interesų grupėmis, tikėdamosios pagalbos mobilizuojant rinkėjų balsus rinkimuose arba siekdamos finansinės formavimą.

Interesų grupės nesiekia politinės, juolab valstybinės valdžios. Dažnai jos yra identiškos judėjimams ir organizacijoms. Tačiau daugelis interesų grupių skiriasi nuo organizacijų tuo, kad yra labiau homogeniškos ir kartu mažiau struktūruotos. Svarbiausia, interesų grupių pagrindinis tikslas yra taai, kad valstybinė valdžia, priimdama sprendimus, kaip galima daugiau atsižvelgtų į jų poreikius ir spręstų joms rūpimas problemas. Savo veikla jos užtikrina efektyvią konkurenciją ir galimybes dalyvauti politikoje palyginti platiems gyventojų sluoksniams.

Darbe išsamiau panagrinėsiu interesų grupių klasifikacija, sandarą ir efektyvumą. Taip interesų grupių įtaką, palyginsiu situacija Lietuvoje ir pasaulyje.

1.Interesų grupių sandara ir klasifikacija

Interesų grupės demokratinėse šalyse yra svarbiausia pilietinės visuomenės institucija. Jų būna įvairaus tipo. Dažnai susiformuoja taip vadinamos anoniminės (bevardės) grupės. Jos neturi formalios organizacinės struktūros, dažnai ir vadų, mažai ko

oordinuoja savo veiklą, kurioje neretai panaudojama jėga. Daugumoje atvejų tai minia, siekianti įvykdyti kokį nors veiksmą. Tokios grupės 1968 m. veikė Amerikoje juodųjų ir Prancūzijoje studentų maištų laikotarpiu. Kaip kitus pavyzdžius galima paminėti žydus Sovietų sąjungoje, musulmonus fundamentalistus Irane. Panašaus pobūdžio yra fanų grupės, neretai sukeliančios riaušes ir muštynes. Kartais dar vadinamos protesto grupių vardu. Reiškiami interesai nepasižymi organizuotumu, neturi ryškių lyderių, dažniausiai gyvuoja trumpą laiką. Anoniminės interesų grupės griebiasi pačios primityviausios politinės kovos taktikos: masinių demonstracijų, grasina, ar naudoja jėgą. Tokios grupės dažniausiai susiformuoja besivystančiose valstybėse, kur dar nėra nusistovėję demokratijos įgyvendinimo mechanizmai ir tradicijos, nėra civilizuotesnių konfliktų sprendimo būdų. Palyginus su kitais interesų grupių tipais, anoniminės grupės turi mažiausiai įtakos, tačiau kartais ir joms pasiseka pasiekti svarių rezultatų ir iš esmės paveikti vyriausybės politiką.

Neasociacinių grupių išskirtinis bruožas yra tai, kad jos nėra organizuotos ir nesiekia kokio nors konkretaus tikslo. Tai tam tikra kategorija žmonių, kuriuos kiti išskiria kaip grupę. Tai gali būti autoritetingų konkrečios vietovės žmonių grupė, su kuria valdžios atstovai gali tartis iškilusiu klausimu, arba respondentų kategorija viešosios nuomonės tyrime, kada jie sugrupuojami kaip studentai, fermeriai, pagyvenę žmonės. Skaitoma, kad jų atsakymai išreiškia grupės nuomonę. Iš kitų grupių išsiskiria tuo, kad susideda iš žmonių, turinčių vienodus interesus, todėl po
olitinės jėgos, veikiančios valstybėje, stengiasi atsižvelgti į jų interesus. Sunku rasti tokių grupių pavyzdžių šiuolaikinėse demokratinėse valstybėse, bet labiau atsilikusiuose kraštuose tai tautinės mažumos, religinės grupės ar kitaip nesusiorganizavę socialiniai sluoksniai. Paprastai sukelia nemenką rūpestį valstybei, nes susideda iš pačių vargingiausių sluoksnių ir dėlto kelia aštrių socialinių konfliktų grėsmę.

Institucinės grupės yra formalios organizacijos, tokios kaip armija, universitetai, vyriausybinės įstaigos, bažnyčia. Panašaus tipo institucijos funkcionuoja kaip interesų grupės, kai pradeda kelti savo reikalavimus, kartais tuo tikslu pasamdydamos profesionalų lobistą. Tokios interesų grupės susiformuoja pačioje valstybėje, jos aparate bei institucijose. Šios interesų grupės gali būti visai abejingos politikai ir užsiimti tik paskirtos funkcijos vykdymu. Bet jeigu vyriausybės politika pradeda grėsti jų nominaliam funkcionavimui ir gerovei – tampa politiškai aktyvios. Viena iš pagrindinių priežasčių, skatinančių interesų grupių aktyvumą,- tai jų veiklos finansavimo klausimai. Institucinės interesų grupės nevaidina labai svarbaus vaidmens demokratinėse šalyse. Bet, ko gero yra pačios įtakingiausios besivystančiose šalyse.To priežastis, nepakankamas piliečių susiorganizavimo laipsnis arba visuomeninės veiklos draudimas. Tuo tarpu demokratinėse valstybėse, kur žmonių teisės ir galimybės ginti savo interesus kitais būdais yra nevaržomos, institucinės grupės nėra tokios įtakingos, jas labiau kontroliuoja vyriausybė ir visuomenė, reikalaudamos labiau žiūrėti paskirtų reikalų, o ne savanaudiškų interesų.

Asociacinės grupės specialiai sukuriamos politiniais tikslais – pastoviai ginti savo narių in
nteresus, demokratinėse šalyse jos sudaro didžiausią interesų grupių bloką. Šis interesų tipas labiausiai paplitęs išsivysčiusiose ir stabiliose demokratinėse valstybėse. Tokio tipo interesų grupės atsiranda, kur valstybės piliečiai gali patys susivienyti, susiorganizuoti, atstovauti ir ginti savo interesus. Dalyvavimas politikoje yra vienas iš svarbiausių motyvų kurti asocijuotas interesų grupes, kurios atstovauja labai įvairiems interesams: stambiam ir smulkiam verslui, įvairioms profesijoms, miesto ar kaimo gyventojams ir taip toliau. Kaip patys įtakingiausi ir reikšmingiausi išskiriami verslininkų susivienijimai ir profesines sąjungos, konkuruojantys tarpusavyje ir siekiančios kuo palankesnių vyriausybės sprendimų.

Interesų grupes galima skirstyti pagal daugelį dimensijų. Dažniausiai interesų grupėms klasifikuoti naudojami Ball ir Milard nurodyti kintamieji, pagal kuriuos galima klasifikuoti spaudimo grupes:

 Grupės legitimacija – legali, nelegali.

 Politinio aktyvumo lygis – intensyvus, fragmentiškas, tarpinis.

 Narystės pobūdis – atvira, uždara, formali, neformali

 Organizacijos egzistavimo laikas – laikina, pastovi

 Grupės tikslai – pagal skaičių, kokios sritys

 Grupės santykiai su valdžia

Šių kintamųjų pagrindu sukurtos dvi populiariausios Blondel ir Almond interesų grupių klasifikacijos.

Blondelis vadovaujasi grupės tikslų ir organizacijos sandaros kintamaisiais, išskirdamas šiuos interesų grupių tipus:

 Tradicinės – narius sieja natūralių bendrijų saitai.

 Institucinės – valstybės institucijos perpintos (valdininkai, armija, bažnyčia – viešosios institucijos)

 Ginamosios – profsąjungų, darbdavių organizacijos

 Artikuliacinės – iškelti į viešumą pribrendusias problemas, kurios atspindi idėjines vertybes (ekologinės grupės).

Apskritai, dauguma politologų interesų grupes klasifikuoja, atsižvelgdami į kurį nors vieną, jų nuomonę svarbiausią, kriterijų.

Almond klasifikuoja pagal grupių organizuotumą:

 Anoniminės – trumpalaikiai sambūriai (neformalūs judėjimai)

 Neasocijuota – turi mažą poveikį, sunkiai identifikuojamos; pagal religiją, socialinius, regioninius interesus, silpna organizacija

 Institucinės – politinės institucijos – armija, bažnyčia, valdininkija.

 Asocijuotos – (Blondelio ginamosios) kuriamos tam tikriem interesams, vertybėms visuomenėje ginti (profesinės, darbdavių).

J. Novogrockienė akcentuoja du kriterijus – interesas:

 Sektorinio intereso – esmė privatus interesas – atstovauja ir gina savo narių interesus, dažnai materialinius; ir pasiskirsčius pagal profesinę priklausomybę ar pagal veiklą.

 Visuomeninio intereso – Blondelio artikuliacinės – vaikų, moterų teisių gynimo, gamtos apsaugos ir kita

 Tarpinė, mišri

Taip pat J. Novogrockienė atsižvelgia ir į interesų grupės ir vyriausybės santykį:

 Insider’ės – privilegijuotos, jų pasiūlymai lemia sprendimus

 Outsider’ės – yra šešėlyje ar iš vis ignoruojamos

 Tarpinės

Interesų grupės yra susietos su politika. Tos, kurios siekia paveikti viešąją politiką taip pat yra klasifikuojamos:

 Spaudimo – Diuvergeris – grupė, veikianti šalia vyriausybės ir daranti įvairiais būdais įtaką jos politikai int. gr. veiklos metodu, būdu. (Dažnai spaudimo grupė yra interesų grupės sinonimas – J. Richardson).

 Lobistai – beveik nėra skirtumo tarp lobistų ir politinės veiklos komitetų. Interesų grupė – spaudimo grupė – lobistai. 1997 m. Lietuvos lobistų veiklos įstatymo projektas. Paskui buvo atiduotas taisymui (XX a. vid. priimtas JAV).

 Socialiniai judėjimai – lyginant su int. gr., pastarosios stabilesnės, mažesnės, labiau formalizavusios savo veiklą.

Politologas Meynardo pagal interesų grupių vaidmenį politikoje išskiria:

 Politinės klikos – pretenduotų paimti valdžią, bet neturi dėl organizacinių priežasčių neturi partijos. Nors kartais tai ir padaro.

 Nuomonių grupės – veikia elito ir masių nuomonę, formuoja atitinkamas jų vertybes.

 Spaudimo grupės – siekia daryti įtaką politikos įgyvendinimui ir veikia politines institucijas. Gali būti skirstomos:

– Verslo grupes

– Tam tikrų kategorijų interesų grupės – reikalauja lengvatų savo nariams

– Palaikymo – altruistinės, atstovauja visuomenės bendriems interesams.

2.Interesų grupių efektyvumas

Bendriausiu požiūriu interesų grupių efektyvumas apibrėžiamas kaip jų galia minimaliais kaštais ir ilgam laikotarpiui paveikti politikos subjektų elgesį. Interesų grupių įtaką politikoje sąlygoja sąlygoja:

1. Politinės sistemos pobūdis

2. Partinės sistemos pobūdis

3. Politinė kultūra

4. Valdžia ir grupių įtaka

2.1 Politinė sistema

Politinės sistemos, ypač šiais laikais, neegzistuoja izoliuotai. Ją supanti aplinka yra tarptautinė bendrija ir jos elementai: kitos politinės sistemos (šiuo atveju – valstybės), tarptautinės socialinės sistemos (ekonominė, kultūrinė ir kt.), politinės struktūros (JTO, NATO, Europos sąjunga ir kt.). Taip pat sistema apima visą politinę sferą, kuri daugiau ar mažiau yra susieta su visomis kitomis sferomis: ekonomine, kultūrine, ekologine ir t.t. Todėl pagrindinė politinės sistemos funkcija yra socialinė-politinė integracija. Integracija yra procesas, kurio rezultate skirtingos, neretai priešiškos grupės įjungiamos į politinę bendriją, priimdamos bendras, būdingas šiai visuomenei, normas, taisykles, bazines politines vertybes, tikslus ir politinio veiksmo būdus.

Politinė sistema apjungia visas politines institucijas, santykius ir politinės organizacijos principus, išreiškiančius visuomenės politines, socialines, teisines, kultūrines normas, istorines tradicijas ir vertybes. Trys skirtingų elementų grupės:

 struktūriniai ir organizaciniai elementai: valstybė, politinės partijos, organizacijos ir judėjimai;

 subjektyvūs, susiję su žmonių sąmone elementai: normos, vertybės, lūkesčiai, tradicijos ir taip toliau.

 santykių sistema, tarpusavio ryšiai tarp piliečių ir valdžios, politinių partijų ir valstybės, tarp skirtingų valdžios šakų ir t.t.; kitaip tariant, tai yra tinklas ryšių tarp visų politikos subjektų ir objektų.

Taip pat svarbu atsižvelgti į politinės sistemos ir jos subsistemų nuolatinį kitimą, evoliuciją. Jų vystimosi kryptys ir kelia labai skiriasi priklausomai nuo vidinių istorinių, kultūrinių, ekonominių ir kitų, o taip pat išorinių faktorių. Todėl vargu ar galima kalbėti apie kokį nors universalų politinių sistemų vystimosi modelį. Šeštame – septintame dešimtmetyje Vakarų šalyse buvo madinga politinio vystimosi (political development) teorija, teigusi, kad yra tik viena evoliucijos kryptis – link Vakarų demokratijos modelio. Pagal šią teoriją besivystančios šalys būdavo išrikiuojamos į eilę, priklausomai nuo to, kiek joms liko eiti iki Vakarų standarto. Tačiau laikas ir gilesni tyrinėjimai parodė, kad net artimos politinės sistemos vystosi ne identiškai, ir tuo labiau nėra jokio iš anksto nubrėžto ir privalomo maršruto. Galima kalbėti tik apie kai kuriuos bendrus politinių sistemų vystimosi dėsningumus. Pirma, kiekvienai sistemai būdingos priešingos centralizacijos ir decentralizacijos tendencijos. Antra politikoje dalyvauja daugiau grupių ir piliečių. Atitinkamai politinės sistemos struktūra darosi sudėtingesnė ir jos efektyvumas, kaip taisyklė, padidėja. Trečia, vykstant politinės sistemos kaitai, beveik neišvengiamai atsiranda fragmentacijos simptomų: sustiprėja kova dėl valdžios tarp skirtingų grupių, susiformuoja labai daug politinių partijų, nustoja veikti kokios nors bendros normos.

2.2 Partinė sistema

Partinė sistema yra visuomenės politinės sistemos dalis arba subsistema, apimanti visas veikiančias šalyje partijas ir jų tarpusavio santykius. Partinės sistemos skiriasi partijų skaičiumi ir kokybiniais požymiais. Partijų tarpusavio santykiai priklauso nuo politinės sistemos esmės, ypač nuo politinio režimo. Sistemos klasifikuojamos, panaudojant įvairius kriterijus. Labiausiai paplitusi partinių sistemų tipologija remiasi partijų skaičiumi.

Bepartinės sistemos būdingos būdingos šalims, kuriose partijos yra uždraustos (JAE, Saudų Arabija, Mikronezija ir kt.)

Vienpartinėse sistemose yra tik viena partija, kitų legali veikla yra uždrausta. Praktiškai partija susilieja su valstybinės valdžios struktūromis, tampa jų dalimi (Vokietija 1933-1945 m., Ispanija 1939-1975 m., Sovietų Sąjungai, Kuba, Kinija, Š.Korėja). Šios sistemos būdingos totalitariniams ir autoritariniams režimams.

Daugiapartinės sistemos su dominuojančia partija dažnai susiformuoja, jei ilgą laiką (bent keletą dešimtmečių) tęsiasi tautinio išsilaisvinimo judėjimas, kuris beveik visada yra plati koalicija politinių jėgų, siekiančių nepriklausomybės. Ryškus pavyzdys – Indijos nacionalinis kongresas (INC), įkurtas dar 1885 m. ir po nepriklausomybės atkūrimo (1947 m.) be pertraukos 30 metų buvęs valdančiąja partija.

Formaliai šiam partinės sistemos tipui yra artima sistema su hegemonine partija, tačiau esminis skirtumas yra tai, kad hegemonijos atveju kitų partijų veikla ir socialinė bazė yra griežtai apribojamos, jos negali konkuruoti su valdančiąja partija ir nesudaro jai rimtos opozicijos (Sirija, posovietinės Centrinės Azijos respublikos).

Klasikiniai dvipartinių sistemų (arba bipartizmo) pavyzdžiai yra JAV (Respublikonų ir Demokratų partijos) ir Didžioji Britanija (konservatoriai ir leiboristai). Šiose sistemose dviem partijoms kartu atitenka 90-99% rinkimuose dalyvaujančių rinkėjų balsų. Stabilumu jos pranoksta kitus partinių sistemų modelius ir todėl bene dauguma politologų (pirmiausia amerikiečių) skaito bipartinę sistemą optimaliausiu partinės sistemos modeliu.

Daugiapartinėse sistemose yra paprastai trys-keturios maždaug vienodo pajėgumo partijos, neretai šalia jų veikia iki keliolikos smulkesnių. Galimi du variantai: arba visos pagrindinės partijos siekia dalyvauti koalicinėje vyriausybėje (Nyderlandai, Belgija, Šveicarija, Danija

Fragmentuota partinė sistema yra kraštutinis daugiapartinės sistemos variantas. Būdinga keliasdešimt (kai kada daugiau 100) smulkių partijų, tarp jų ir antisisteminių. Partijoms būdingos priešiškos ideologijos ir dvipusė (kairioji ir dešinioji), nuolat konfrontuojanti tarpusavyje ir su valdančiąja partija, neatsakinga opozicija. Viena ar kelios partijos, užimančios centristinę poziciją, sudaro vyriausybę. Kraštinės partijos vyriausybės formavime paprastai nedalyvauja. Tokia sistema būdinga Bolivijai, su tam tikromis išlygomis – Gruzijai, Rusijai iki 2000 m (1998 m. – 5000 partijų).

Stabilų daugiapartinių sistemų funkcionavimą sąlygoja nacionaliniai, socialiniai, istoriniai, ideologiniai, kultūriniai ir kiti faktoriai. Nemažą reikšmę turi ir rinkiminės sistemos ypatybės.

Pagrindinė ir būtina normalaus politinės, tame tarpe ir partinės sistemos, sąlyga yra tai, kad visos politinės partijos pripažintų egzistuojančią sistemą ir prisilaikytų priimtų šalyje politinės elgsenos normų. Įvairios ekstremistinės arba revoliucinės partijos, ypač jei jas palaiko kokia nors stambesnė socialinė grupė, religinė ar etninė mažuma, neišvengiamai destabilizuoja padėtį ir gali priversti valdžią imtis veiksmų, apribojančių partijų veiklą. Kita svarbi partinės sistemos efektyvumo prielaida yra visuomenės struktūra. Išsivysčiusiose šalyse didžiausią gyventojų sluoksnį sudaro vidutinė klasė. Siekdamos maksimalaus rinkėjų skaičiaus paramos, visos stambesnės partijos turi orientuotis į šią klasę, ideologiniai ir programiniai skirtumai tarp dabartinių masinių partijų žymiai sumažėjo, kai kurių politologų nuomone artėja prie nulio, daugiau būdingas tampa bendras bruožas – pragmatizmas, o ne ideologija.

2.3 Politinė kultūra

Politinę kultūrą galima apibrėžti kaip vertybinę normatyvinę sistemą, normų, taisyklių, principų ir papročių kompleksą, reguliuojantį politinę elgseną, pirmoje eilėje valdžios pasiekimo bei jos naudojimo ir politinių sprendimų priėmimo būdus. Būdama bendrosios kultūros dalimi, politinė kultūra kartu yra tautinės kultūros ir mentaliteto dalis, susieta su visa tautos istorija ir su civilizacija, kuriai priklauso konkreti tauta. Pagrindiniai “blokai”, kurie formuoja tautos politinę kultūrą yra:

 civilizacija;

 nacionalinis charakteris ir mentalitetas;

 socialinė visuomenės struktūra;

 kolektyvinė istorinė atmintis;

 aplinka (kaimyninės tautos ir šalys);

 išorinė orientacija;

 modernizacijos lygis (raštingumas, technologija, urbanistinė revoliucija).

Visi politinės kultūros elementai ( politinė patirtis, politinė sąmonė, politinė elgsena) yra tiesiogiai arba netiesiogiai susieti. Pakankamai aišku, kad nuo politinių žinių apimties ir turinio priklauso politiniai politinės orientacijos ir politinė elgsena, o pastaroji, ypač politinių elitų elgsena savo ruožtu daro įtakos žmonių politiniams įsitikinimams ir orientacijoms.

Išskiriami šie politikos suvokimo lygiai:

 buitinis, “sveiko proto” lygis – individų ir grupių politiniai požiūriai, kurie susiformuoja, stebint politinius įvykius;

 “sveiko proto” požiūrių suma konkrečiu klausimu sudaro viešąją nuomonę; žymia dalimi ją nuomonę formuoja žiniasklaida, ypač TV;

 masinės sąmonės lygis atspindi daugiau ar mažiau pastovius, būdingus pagrindinei gyventojų masei požiūrius, formuojasi politinės praktikos įtakoje, žymia dalimi – auklėjimo būdu (ypač mokykloje ir šeimoje), taip pat apibendrinant žiniasklaidos pateikiamą informaciją;

 empirinis lygis – ilgalaikio stebėjimo ir išvadų suma, kuria sukaupia tie piliečiai, kurie domisi politika ir seka politinių įvykių raidą;

 teorinis lygis: požiūrių sistema, kuri remiasi socialiniu ir politinių sąryšių analize ir operuoja mokslinėmis sąvokomis ir kategorijomis. Nuo teorijos reikia skirti ideologiją (graikų idea+logos, “mintis” ir “žodis”) – daugiau ar mažiau sistematizuotą sąvokų ir idėjų sumą, išreiškiančią grupės, politinės pakraipos, klasės, valstybės interesus.

Politinė kultūra yra svarbus veiksnys interesų grupių atsiradimui. Politinė socializacija yra atitinkamų politinės kultūros įsisavinimo procesas. Siaurąja prasme ji reiškia tikslingą politinių vertybių, įsitikinimų ir įgūdžių ugdymą. Tai pagrindinai atlieka valstybinės ir oficialios institucijos: mokykla, valstybinė žiniasklaida, dalinai valdžios organai (šventės, paminklai, muziejai, gatvių pavadinimai, memorialinės lentos ir pan.), siekdama įskiepyti dominuojančią arba normatyvinę politinę kultūrą. Plačiąja prasme politinę socializaciją vykdo visa politinė ir susiliečiančios su ja sferos: visos valdžios šakos, politinės partijos, žiniasklaida, nemaža literatūros ir meno dalis.

2.4 Interesų grupių įtaka politikai

Interesų grupių ir vyriausybės sąveika dažnai yra konkreti ir kintanti. Kiekviena grupė siekia dominuoti išstumti, eliminuoti silpnesniąją. Valstybė turėtų atlikti arbitro vaidmenį. Interesų grupės siekia paveikti vyriausybę ir būti atstovaujamos politiniame elite šiais būdais:

 Tiesiogine sąveika su valdžios institucijomis.

 Atstovavimu politiniame elite ( sąveika su valdininkija, asmenų peticijų pateikimas valdžios institucijoms, netiesiogiai, per politines partijas, parantela, susitarimai, derybos partijų rinkimuose, viešoji nuomonė, protesto mitingai, savo nuomonės pareiškimas, prievartos metodai.

Svarbiausia, interesų grupių pagrindinis tikslas yra tai, kad valstybinė valdžia, priimdama sprendimus, kaip galima daugiau atsižvelgtų į jų poreikius ir spręstų joms rūpimas problemas.

Interesų grupės vyriausybės veiksmus įtakoja šiomis priemonėmis:

 Lobizmas. Vakarų šalyse labiausiai paplitęs interesų grupių veiklos būdas. Visos svarbesnės grupės stengiasi turėti savo lobby valdžios organuose, ypač parlamentuose (JAV – Kongrese). Lobby sudaro kompetentingi žmonės, kurie gerai žino savo atstovaujamos grupės problemas, moka įtikinančiai išaiškinti jų reikalavimus i

. . .

 Plati narystė ir daugelio visuomenės narių atstovavimas

 Gera organizacija

 Ryšiai su politinėmis partijomis

Agrarinės grupės. Jos yra vienos seniausių istorinių interesų organizacijų, nors jų vaidmuo mažėja dėl lyginamojo žemės ūkio svorio kritimo išsivysčiusiose šalyse. Agrarinės grupės klasifikuojamos pagal šiuos kriterijus: bendrą skaičių atskiroje politinėje sistemoje; dydį ir individualių grupių reprezentatyvumo laipsnį; santykį su politinėmis partijomis – ideologinis, pragmatiškas; santykį su valdžios institucijomis. Agrarinių grupių įtaką skatina valstybinės subsidijos žemės ūkiui, tiesioginiai ryšiai su vykdomąja valdžia, silpna kitų interesų sektorių konkurencija agrarinėje srityje.

Aplinkosaugos grupės. Jos yra naujas demokratijos reiškinys suklestėjęs tik 8-ajame dešimtmetyje. Paprastai yra skirstomos į tradicines gamtosaugos organizacijas (laukinės gamtos apsaugos organizacijos įvairiose pasaulio šalyse), jų tikslas status quo išsaugojimas minimaliai politizuojant problemas; vietinės vienos problemos grupės suinteresuotos konkrečios problemos sprendimu; nacionalinės vienos problemos spaudimo organizacijos, pasižyminčios aiškiu politiniu kryptingumu ir politiniais veikimo būdais; žaliųjų judėjimai, kurie per aplinkosaugos problemas žvelgia į visą šiuolaikinės visuomenės gyvenimo būdą, ekonomiką, socialinę sandarą, politines normas. Aplinkosaugos grupės naudoja įvairias spaudimo taktikas:

 Rinkiminę veiklą

 Parlamentarų lobizmą

 Poveikį vykdomosioms institucijoms

 Teismines procedūras

 Viešosios nuomonės mobilizavimą.

Šių grupių efektyvumo įrodymas – ekologinės politikos svarbumas, šiuolaikinėje problematikoje.

Bažnyčia ir bažnytinės grupės. Religija ir politika yra tarpusavyje susiję ir bažnyčia atlieka tam tikrą politinį vaidmenį visose politinėse sistemose. Demokratijose bažnyčia yra teisėta institucija, kurią pripažįsta valstybė, tačiau sekuliarizacijos vaidmuo silpnina bažnyčios vaidmenį visuomenėje. Bažnyčios įtaka konkrečioje valstybėje priklauso ne tik nuo valstybės, bet ir bažnyčios struktūros bei religinės tradicijos visuomenėje. Spaudimas valdžios institucijoms, priskiriamas prie antraeilių uždavinių, tačiau galima išskirti šiuos politinės institucijos vaidmenis:

 Veiksmus, kuriais ginama ir išsaugoma organizacijos laisvė ( specialūs mokesčiai bažnyčios naudai Vokietijoje)

 Bandymas atkurti buvusią įtaką švietimo srityje

 Interesų atstovavimas socialinės moralės klausimais kaip abortai, skyrybos, eutanazija.

 Pozicijos globaliais tarptautinės politikos klausimais ( nusiginklavimas, taika, karas) pareiškimas

 Dalyvavimas žmogaus teisių gynimo diskurse.

Armija. Ši interesų grupė politikoje dalyvauja skirtingais būdais: tiesiogiai rengdama perversmus; atstovaudama interesus valdžios struktūrose. Demokratijose armijos politinis vaidmuo yra ribojamas per jos civilinę kontrolę.

Visuomenės požiūris

Amerikoje buvo atlikta apklausa, kaip piliečiai vertina interesų grupes. Respondentai turėjo vertinti grupių įtakingumą. Lentelėje pateikiami apklausos rezultatai.

Lentelė 1. Atsakymai “per daug įtakos” ar “per mažai įtakos”

Per daug įtakos Per mažai įtakos

Profesinės sąjungos 57 9

Verslo ir pramonės organizacijos 51 4

Gydytojų organizacijos 44 6

Nekilnojamo turto savininkai 31 4

Kariškių grupės 30 11

Moterų teisių organizacijos 23 25

Bažnyčių grupės 22 29

Aplinkosaugos grupės 15 37

Vartotojų grupės 12 34

Koledžų organizacijos 14 16

Fermerių grupės 6 60

Garbingų piliečių grupės 4 58

Šaltinis: Dye T. R., Zeigler American Politics in the Media Age. Moterey 1986

Rezultatai: atsakymai, kad kuri nors grupė yra “ per daug įtakinga” yra labai geros nuomonės apie tą grupę rezultatas. Tyrimas parodė, kad žmonės nemėgsta profesinių sąjungų, simpatizuoja įžymių piliečių grupėms. Profesinių sąjungų įtakos sumažėjimas susijęs su vyresnių žmonių lobistų įtakos didėjimų.

Lietuvoje kol kas tokio pobūdžio tyrimai neatliekami ir objektyvių duomenų, kaip interesų grupių veiklą ir pasiekiamus rezultatus vertina piliečiai, nėra.

Išvados

Dėl didelės interesų grupių įvairovės ir didelio jų skaičiaus sunku jas klasifikuoti. Nei vienas suskirstymas neatitinka plataus spektro. Galima skirstyti pagal dydį, bet gali būti taip, kad mažesnės grupės turės didesnę įtaką politiniams sprendimams. Taip pat galima skirstyti pagal veiklos būdą ir taktiką. Tačiau negalima atmesti, kad skirtingiausios interesų grupės naudos panašius ar net vienodus metodus. Pagaliau galima būtų klasifikuoti šiuos politinio proceso veikėjus pagal jų reikalavimų turinį, tačiau šie reikalavimai ir interesai paprastai būna tokie įvairūs, kad sujungti juos į vieną sistemą būna tiesiog neįmanoma, todėl belieka išvardinti visas svarbiausias interesų grupes ir jų reikalavimus.

Interesų grupės yra neatskiriama laisvos visuomenės dalis, o jų apribojimas reikštų laisvės suvaržymą ir valdžios reguliavimo išplėtimą. Kita vertus nereguliuojant interesų grupių, efektyviausiųjų veikla gali pažeisti teisingumą. Interesų grupių aktyvumas atskiroje visuomenėje nebūtinai reiškia aktyvią paramą demokratijai.

Pagrindinės problemos, lemiančios interesų grupių neefektyvumą:

1. Vyriausybės politika interesų grupių atžvilgiu,

2. Veiklos reglamentavimo trūkumai

3. Finansavimo problemos,

4. Konkurencijos tarp interesų grupių didėjimas,

5. Nepalanki viešoji nuomonė.

Lobizmas ir interesų grupių įtaka įstatymų leidybos procesui yra neišvengiami tol, kol priimami įstatymai, įtakojantys piliečių gyvenimą. Kuo daugiau įstatymų priimama ir kuo intensyvesnis yra gyvenimo ir darbo taisyklių reglamentavimas, tuo didesnės paskatos įtakoti šalies vyriausybės veiklą, tuo didesnė tikimybė, jog priimami sprendimai bus naudingi tik atskiroms interesų grupėms, ir tuo stipresnės paskatos vyriausybei dar labiau intensyvinti įstatymdavystės procesą.

Literatūros sąrašas

1. Krupavičius A. Interesų grupės: sandara, klasifikacija ir efektyvumas //Šiuolaikinė valstybė. Kaunas, KTU, 1999

2. Novagrockienė J. Politikos mokslo pagrindai. Vilniaus universiteto leidykla, Vilnius, 2001

3. Interesų grupės: pavojus demokratijai? // Zeigler H. Politinė bendruomenė. Įvadas į politinių sistemų ir visuomenės lyginamąją analizę. – Kaunas: Littera universitati Vytauti Magni, 1993

4. Lukošaitis A. Interesų grupės Lietuvoje: raidos dinamika ir institucionalizacijos bruožai //Politologija, 2002/2 (18), p.84-114

5. Vitkus G. “Politologija” Vilnius 1998

6. Laima Andrikienė “ Interesų grupių ir bendruomenių skatinimo politika ES” Vilnius, 2002

Join the Conversation

×
×