Beethovenas

L. VAN BEETHOVEN

1770-1827

Liudwigo van Beethoveno muzika – didelis žmonijos turtas.Ji vadinama klasicistinio meno viršūne arba brandžiuoju klasicizmu. Joje įsikūnijo klasicizmo epochos dvasia.

Kompozitoriaus gyvenimas buvo nelengvas.Maža džiaugsmo suteikusi vaikystė peraugo į kupiną rūpesčių ir amžinos kovos likimą. L. Van Beethovenas gimė 1770 12 17m. Bonoje , Vokietijos miestelyje , netoli Vienos. Tuo metu šis miestas garsėjo prašmatniu gyvenimu , triukšmingomis iškilmėmis bei pokyliais. Bonos kunigaikščio kapeloje tarnavo būsimojo kompozitoriaus tėvas.Jis buvo nerūpestingo gyvenimo mėgėjas , savo uždarbį dažnai palikdavo miestelio smuklėje . Šeima , kurioje gyveno daug vaikų , labai kęsdavo nepriteklius.Tėvas laabai anksti pastebėjo savo sūnaus gabumus muzikai.Jis norėjo , kad Liudwigas taptų antruoju Mozartu.Pirmieji Beethoveno mokytojai buvo tėvo draugai.Būdavo ir taip , kad tėvas , grįžęs po pasilinksminimų namo , keldavo vidurnaktį mažąjį muzikantą iš lovos ir versdavo groti.Tokie „koncertai“ dažnai vykdavo iki ryto.Sunki vaikystė paliko pėdsakus visam gyvenimui.Jis tapo uždaras , mėgo vienatvę.Aplinkiniai manė esant niūriu ir užsispyrusiu , nelinkusiu bendrauti žmogumi.Tačiau kompozitorius turėjo jautrią sielą , sugebančią suprasti svetimą skausmą.Jis labai mylėjo savo motiną ir labai sielojosi jai mirus.

Labiausiai vertas dėmesio Beethoveno mokytojas buvo Bonos kuunigaikščio rūmų kapelos vargonininkas G. Neefe. Jo dėka Beethovenas dar būdamas vaikas , susipažino su Bacho , Haydno muzika , pradėjo mokytis kūrybos meno.Neturėdamas galimybių įgyti didesnio išsilavinimo , jis mokėsi pats.Studijavo lotynų , italų, prancūzų kalbas , skaitė vokiečių poeziją , domėjosi istorija.Vienos kelionės metu i Bo

oną užsuko Haydnas. Kai jis išgirdo Beethoveną improvizuojant, patarė važiuoti mokytis į Vieną . Šiuo lemtingu Haydno patarimu baigėsi pirmasis Beethoveno gyvenimo laikotarpis , susijęs su vaikystės miestu Bona.

Beethovernas , atvykęs į Vieną , pradėjo mokytis pas Haydną, ėmė koncertuoti. Greitai visas miestas sužinojo apie puikų pianistą ir improvizuotoją. Netrukus pagarsėjo ir jo kūriniai , parašyti tuo metu. Tai „Mėnesienos“ ir „Patetinė“ sonatos, III simfonija ,pavadinta „Herojine“. Kompozitorius dažnai lankėsi turtingų žmonių namuose , tačiau tikrų draugų turėjo nedaug. Todėl ir jo muzikos gilumą suprato tik grupelė artimųjų. Beethovenas visą gyvenimą jautė vienatvę.Galbūt tai sąlygojo išdidus ir nenuolankus jo būdas.Beethovenas labai nemėgo būti tarnu,nepakęsdavo ,kai jam omprovizuojant kas nors šnibždėdavosi ar kitokiu būdu trukdydavo.Pats kompozitorius jautė turįs neeilinę gamtos dovaną ir ją brangino. Bet štai užklumpa nelaimė – jis appkursta. Liga, kuri vis progresavo , dar labiau atskyrė jį nuo supančio pasaulio. Tačiau dar liko muzika, kuri palaikė dvasią ir kurią jis girdėjo vidine klausa.Kurčias kompozitorius parašė iškiliausius savo kūrinius – V-ąją „Likimo“ simfoniją , sonatą fortepijonui „Apassionatą“ , XI simfoniją. Jį gerbė Vienoje , apie jį kalbėjo Anglijoje.tačiau Beethovenas taip ir liko visą gyvenimą vienas.Nuo pat vaikystės nepasižymėjęs itin stipria sveikata, kompozitorius 1827m. peršalęs sunkiai susirgo. Nukamuotas ligos, 1827 03 26 Beethovenas mirė.

Beethovenas rašė visų žanrų muziką ir visuose žanruose paliko nepaparastai gilių ir vertingų kūrinių.Svarbiausia ko
ompozitoriaus kūrybos sritis- muzika fortepijonui, styginių kvartetai ir simfonijos. Kompozitoriaus plunksnai priklauso ir viena opera „Fidelio“.

Beethoveno kūryboje klasicizmo muzikos kalba pasiekė brandą. Tai reiškia , kad ji pasiekė ribą, kurią peržengus , atsiranda naujas reiškinys.Muzikos istorijoje taip ir įvyko.Beethovenas tapo paskutiniu Vienos klasiku.Jis užbaigė Haydno pradėtus ir Mozarto pratęstus kūrybinius ieškojimus.

Beethoveno muzika dažnai vadinama dramatine.Šis pojūtis kyla todėl, kad kompozitorius pabrėždavo ir priešpastatydavo toniką su dominante.Šie akordai labai kontrastingi , kuriantys maištingą nuotaiką.

Beethovenas buvo puikus pianistas.Šio instrumento muzikoje kompozitorius atskleidė trapiausius jausmus , kurių gyvenime aplinkiniai žmonės dažniausiai nepastebėdavo.Ryškiausi Beethoveno kūriniai fortepijonui – tai 32 sonatos.Jose prisilaikoma jau susiklosčiusios trijų dalių struktūros.Pasikeitusi muzikos kalba suteikė naujų bruožų.Visų pirma , Beethoveno sonatinio allegro temos labai kontrastingos, todėl jų susidūrimas perdirbant temas kur kas audringesnis.O ši „kova“ gerokai išplečia patį temų perdirbimą , ir jis gerokai ilgesnis.Po maištingos pirmosios dalies Beethoveno sonatų antrosios dalys suskamba ypač švelniai.Paskutinės sonatų dalys gyvumu dažnai primena pirmąsias, bet čia visada skamba džiaugsmas , tampantis žmogaus stiprybės simboliu.

Populiariausiomis tapo trys Beethoveno sonatos – „Patetinė“ , „Mėnesienos“ , „Apassionata“.Jos labai skirtingos.

„Apassionata“ –tai tragiškų nuotaikų kūrinys ,kuris reiškia „jausmingai“.Nuo pirmųjų taktų šios sonatos melodijose skamba nerimas. Tai pagrindinė sonatinio allegro tema.Šalutinės temos melodika labai artima pagrindinei, tačiau nuotaika visiškai kita.Gyvai pulsuojantis akompanimentas nerimo jausmą paleičia į švelnaus jaudulio pojūtį.Panašūs ir kartu sk

kirtingi „Apassionatos“ temų perdirbime audringai plėtojami.Juose itin ryškus dramatizmas .Ši nuotaika trumpam išsisklaido II sonatos dalyje , muzika skleidžia ramaus susikaipimo nuotaikas.Sonatos finalas vėl pratrūksta atkaklia , maištinga muzika. Ji baigiama tragiškomis gaidomis.

Dar vienas „beethoveniško“ maišto pavyzdys yra „Patetinė“ sonata. Jos I dalies temos labai kontrastingos ,todėl temų perdirbime sukelia tikrą jausmų audrą.Švelnumo ir ramybės įsikūnijimu tampa II sonatos dalis.Daininga jos melodija skamba lygiai pulsuojančio akompanimento fone.III dalis – įprastas džiaugsmo sūkurys.

„Mėnesienos“ sonata- vienas švelniausių Beethoveno muzikos pavydžių.Joje garsais perteikti giliai sieloje slepiami jausmai.Tai sonata , neturinti sonatinio allegro.Jos pirmoji dalis- fantazija.

Nuolanki ir maištinga Beethoveno asmenybė ryškiausiai prabilo jo simfonijose.Jose neišgirsime švelnių sielos virpesių , skambėjusių fortepijoninėje muzikoje.Kompozitoriaus simfonijose įkūnita dvasios tvirtybė.Ji verčia nepasiduoti nevilčiai, nepalūžti ,užklupus negandoms.

Beethovenas parašė 9 simfonijas.Tai klasikiniai keturių dalių ciklai, tačiau juose pastebimi keletas naujovių.Kaip ir sonatose ,sonatinis allegro nepaprastai išaugęs.Jo pagrindinė ir šalutinė temos kontrastingos , todėl ir susidūrimas aštresnis.Temų melodijos griežtos ,ryškios ,atkaklios. Tokiai muzikai netiko anksčiau naudojamas orkestras.Beethovenas jį išplečia.Pagrindines temas dažnai groja pučiamieji instrumentai , todėl ir muzika tampa spalvingesnė.

Ryškiausios yra trys Beethoveno simfonijos –Trečioji, vadinam „Herojine“ , Penktoji,vadinama „Likimo“ ir Devintoji.

„Herojinės“ simfonijos gimimas primena paties kompozitoriaus biografijos epizodą.Beethovenas žavėjosi Napaleonu ,jo žygiais ir tikėjo , kad jis sugrąžins Prancūzijai buvusią galybę.Ant titulinio partitūros puslapio kompozitorius užrašė: „Bonapartui“.Bet štai , sužinojęs , kad Na
apaleonas ruošiasi tapti Prancūzijos karaliumi , Beethovenas skaudžiai nusivylė ir simfoniją pervadino „Herojine“.Šis naujas pavadinimas labai atkakliai atspindi ryžtingą simfonijos muziką.

V-oji simfonija taip pat turi pavadinimą –„Likimo“ simfonija.Ši muzika nėra programinė.Tiek „Herojinės“, tiek „Likimo“ simfonijos pavadinimas bendrais bruožais atspindi skambėsiančios muzikos nuotaiką.Tuo pačiu ja perteikiama kūrinio idėja. „Taip likimas beldžiasi į duris! “ –kartą pasakė pats kompozitorius.Šis beldimas nuolat pasigirsta kiekvienoje V simfonijos dalyje.Tai tarsi grėsmė , kuri tai priartėja , tai nutolsta , skamba orkestro tutti , forte , arba tyliai , tarsi iš tolo.Galbūt ši muzika kompozitoriaus sieloje skambėjo kaip maištas ,ryžtas nepasiduoti ,ištikus skaudžiai nelaimei.

Devintoji simfonija.Šiam Beethoveno kūriniui tenka išskirtinis vaidmuo.Jame kompozitorius panaudojo chorą ir solistus ,kurie pasigirsta paskutinėje, ketvirtojoje ,simfonijos dalyje.Tai pirmasis toks kūrinys muzikos istorijoje.Kompozitorius čia apnaudojo vokiečių poeto F. Schllerio odę „Džiaugsmui“.

Greta sonatų fortepijonui ir simfonijų , Beethovenas parašė daug vertingos muzikos ir kitiems instrumentams.Tai styginių kvartetei ,dainos,uvertiūros simfoniniam orkestrui ,opera „Fidelio“, mišios.Ši muzika , kupina kompozitoriaus asmenybei būdingu maištingumo , ryškių kontrastų.Ypač populiarios tapo Beethoveno uvertiūros.Jos parašytos teatrui , tačiau , kaip dažnai pasitaiko ,ji buvo tokia ryški , kad tapo savarankiškais kūriniais.Ryškiausios Beethoveno uvertiūros – tai „Koriolanas“ , „Leonora“ bei „Egmontas“.Šios uvertiūros yra programiniai kūriniai

Labai populiariu kūriniu simfoniniam orkestrui tapo uvertiūra „Egmontas“.Joje muzikos priemonėmis atkurima liaudies kova prieš ispanų engėjus.Uvertiūra parašyta sonatos forma.Pagrindinė tema apibūdina engėjus.Ji skamba žemame registre , yra grėsminga , niūri.Šalutinė tema , priešingai , skamba aukštame registre , atliekama medinių pučiamųjų.Jos aimanos perteikia engiamos liaudies kančią.Temų perdirbime skausmo motyvai nuolat persipina su nepermaldaujama engėjų tema. Roprizoje pasigirsta džiaugsminga muzika byloja apie iškovotą laisvę.Uvertiūroje įkūnita idėja ,kuri skamba beveik kiekviename kompozitoriaus kūrinyje.Šią idėją galima apibūdinti žodžiais „iš tamsos į šviesą“.

Leave a Comment