J.I.Šeiniaus Romano “Kuprelis” analizė.

J.I.Šeiniaus Romano “Kuprelis” analizė.

I.Šeiniaus talentas labiausiai atsiskleidė romanuose. Juose randame skvarbaus analitiko žvilgsnį į žmogų, savitą pasaulio sampratą, žodžio kultūrą. Romano “Kuprelis” pirmasis leidimas pasirodė 1913m. Antrasis variantas pakeistas, išleistas 1932m. Kuprelis. – pirmas modernus lietuvių romanas, kurio centre – žmogaus drama. Kūrinio pagrindas yra Kuprelio meilės – vienintelės, lemtingos ir nelaimingas – istorija. Ją Kuprelis pasakoja jaunam studentui, tai jo išpažintis. Kuprelio meilė Gundei – viso pasakojimo centras. I.Šeinius – impresionistas, ir kaip ir daugelis šios krypties atstovų jis gyvenimo prasmę sieja su meile. Olesiui ir Gundei meilė yra jausmų stichija, nepaisanti logikos, nepavaldi reikalavimams, visuomenei, kitų nuomonei. Meilė romano žmonėms šviesa, laimė, o kartu ir skausmas. Kuprelis myli Gundę, o kartu ir savo moters idealą, kurį mato joje. Jis myli taip, kaip “naktis myli lakštingalos dainą”. Į Gundę jis žiūri kaip į moterį, mylimąją, o ne tik kaip į namų šeimininkę. Šia prasme Kuprelis – naujas žmogus lietuvių prozoje, nutolęs nuo patriarchalinės tradicijos. Kai Gundė pradeda svyruoti tarp dviejų vyrų – tarp Kuprelio ir vaikystės bičiulio iš Varšuvos, o paskui palieka Kuprelį, meilės istorija baigta. Bet nebaigta gyvenima istorija. Pirmą kartą lietuvių literatūraje pasirodo nelaimingas, apviltas vyras, Kuprelis pasijunta lyg prieš jį būtų prasivėrusi gili duobė, kurion jis puola, grimzta. Netekęs Gundės, Kuprelis skausmą išgyvena savaip. Jis nenori grįžti į žmones, išeina iš namų, pasitraukia į gamtą, gyvena miške, susiradęs seną drevę, meilės sužeistą širdį jis ryžtasi gydyti vienatve, išmintimi, knygomis, tampa atsiskyrėliu. lškentęs sielos tragediją, bėgdamas nuo žmonių, herojus nori suvokti gyvenimo paslaptis. Atrama ir paguoda vienišam Kupreliui tampa gamta, jo malūnas. Jeigu žmogus nėra aklas ir kurčias gamtai, ji jam padeda. Gamta priartina Kuprelį prie didžiųjų būties paslapčių. Ypatinga romane ir malūno rolė. Malūne gyvena Kuprelis, praradęs didžiąją sava meilę. Malūnas yra tarsi gyva būtybė, labai artima Olesiui. Ten daug klaidžiojančių šešėlių, neaiškių garsų, paslapties. Tai veikia žmogų, paklūsta jo nuotaikoms, išgyvenimams.

Mažame Kuprelio kambarėlyje daug knygų, ant sienos kabo paties akvarelės. Kuprelis supranta ir mėgsta muziką. Romane gražiai pabrėžiamas gimtosios kalbos svarbumas. Kuprelis gražiai galvoja ir apie lietuvių senovės tikybą, kur su Dievu žmogų sieja gamta. Lemtinga Kupreliui jo meilė, skaudūs išgyvenimai, jos netektis. Vienatvė, skausmas ir kančia pažadina jo mintį, norą suprasti, pažinti gyvenimo prasmę. Kuprelis išsigelbsti, nepalūžta nuo neteisybės, apkalbų, apgaulės. I.Šeiniaus “Kuprelis” – impresionistinis kūrinys. Intensyvus, gyvas ir jautrus pasakojimas, impulsyvus žodis ir subjektyvus įspūdis susilieja į nedalomą visumą. Negali nejaudinti giliai atskleista mylinčio ir kenčiančio žmogaus drama.