Inovaciniai procesai ir jų valstybinio reguliavimo metodai

TURINYS

ĮVADAS 2
1. INOVACIJOS SAMPRATA 4
2. INOVACINIAI PROCESAI IR INOVACINĖS VEIKLOS PRINCIPAI 7
3. PAGRINDINĖS VALSTYBĖS ORGANŲ FUNKCIJOS INOVACINIUOSE PROCESUOSE IR VALSTYBINIO REGULIAVIMO METODAI 9
IŠVADOS 12
LITERATŪROS SĄRAŠAS 13ĮVADAS
Siekiant užtikrinti normalų bet kurios šiuolaikinės ekonominės sistemos funkcionavimą svarbus vaidmuo tenka valstybei. Valstybė, visame jos gyvavimo laikotarpyje, spręsdama tokius klausimus kaip tvarkos palaikymas, teisingumas, valstybės sienų apsauga, atlieka tam tikras funkcijas šalies ekonomikoje. Valstybinis ekonomikos reguliavimas egzistavo Europoje jau ankstyvojo kapitalizmo periode, apimdamas centralizuotą kainų, prekių ir paslaugų kokybės, palūkanų normos ir užsienio prekybos kontrolę. Dabartinėmis sąlygomis bet kurioje šalyje yra vykdomas didesnio arr mažesnio lygio valstybinis ekonomikos reguliavimas.

Valstybinio reguliavimo vaidmuo ypatingai išauga esant ekonominės krizės sąlygoms. Pasaulio šalių patirtis, Vakarų Europos valstybių – pokariniu laikotarpiu, Lotynų Amerikos (Čilė, Argentina, Brazilija) – netolimoje praeityje, parodė, kad išsivadavimas iš krizinės situacijos galimas esant griežtai valstybės ekonominei politikai, orientuotai į greitą ekonominį šalies augimą.

Valstybinis ekonomikos reguliavimas tampa būtinybe vyldant šalies socialinę politiką. Kolektyvinio vartojimo, visuomeninių poreikių tenkinimo (sveikatos apsauga, švietimas, neįgaliųjų išlaikymas ir t.t.) įgyvendinimas neįmanomas be valstybinių svertų ir organizacijų įsikišimo. Tuo pačiu atsirandant naujiems ekonominiams poreikiams, riinkos dalyviai, privatus sektorius negali išgyventi be valstybinės paramos. Valstybinis ekonomikos reguliavimas esant laisvos rinkos sąlygoms vykdomas valstybinių įstaigų ir visuomeninių organizacijų pasitelkiant įstatymų leidybos, vykdomasias ir kontrolės priemones. Šiomis priemonėmis siekiama užtikrinti valstybės socialinės – ekonominės sistemos stabilumą ir adaptavimasį pr

rie besikeičiančių sąlygų.

Vystantis šalies ūkiui iškyla naujos ekonominės ir socialinės problemos, kurios negali būti automatiškai sprendžiamos privačiame sektoriuje. Atsiranda naujų svarių investicijų poreikis, kurios privataus kapitalo požiūriu yra nerentabilios, tačiau būtinos gamybos plėtojimui (nacionaliniu masteliu), taip pat siekiant išspręsti problemas, atsirandančias dėl ekonominių ūkio krizių, masinės bedarbystės, pinigų apyvartos sutrikimų, paaštrėjusios konkurencijos pasaulio rinkose.

Teorinė valstybės ekonominės politikos sąvoka yra platesnė už valstybinį ekonomikos reguliavimą, todėl kad pirmoji gali būti grindžiama valstybės nesikišimo į ūkinę šalies veiklą principu (žinomas ekonominio liberalizmo principas – laisser faire – laisser passer). Šiuolaikinėmis sąlygomis neįsivaizduojamas valstybės atitolimas nuo šalies socialinių – ekonominių procesų. Jau nuo seno vyksta diskusijos ne tiek dėl ekonomikos valstybinio reguliavimo, kiek dėl jo mastelio, formos ir intensyvumo. To pasekoje terminai “Valstybinis ekonomikos reguliavimas” ir “Valstybės ekkonominė politika” tampa identiški.

Objektyvi valstybinio reguliavimo galimybė atsiranda pasiekus tam tikrą ekonominio išsivystymo lygį, gamybos ir kapitalo koncentraciją. Tokio reguliavimo būtinumas kyla iš pastoviai augančių problemų bei sunkumų. Valstybinis reguliavimas sprendžia visą eilę užduočių, pavyzdžiui: ekonominio augimo stimuliavimas, užimtumo reguliavimas, eksporto palaikymas. Konkrečias valstybinio ekonominkos reguliavimo kryptis, formas, mastelius įtakoja ekonominių – socialinių problemų aštrumas, savybės tam tikru ekonominio vystymosi periodu.
Galima išskirti sekančius valstybino ekonomikos reguliavimo objektus:
 Ekonominis ciklas;
 Regioninė, šakinė ir sektorinė ūkio struktūra;
 Kapitalo kaupimo sąlygos;
 Užimtumas;
 Pinigų apyvarta;
 Mokėjimų balansas;
 Kainos;
 Mokslinių – tyrimų, bandymų – konstravimų darbai, ku
urių tikslas – naujų mokslinių idėjų tyrimas ir realizavimas;
 Konkurencijos sąlygos;
 Socialinė rupyba, taip pat socialiniai santykiai tarp darbdavių ir samdomų darbuotojų;
 Kadrų parengimas ir tobulinimas;
 Aplinkos apsauga;
 Užsienio ekonominiai ryšiai.

Minėti reguliavimo objektai, apimantys makroekonominius procesus, gali būti char.akterizuojami įvairiai – ūkinis ciklas, kapitalo kaupimas šalies masteliu, atskiros šakos, teritoriniai kompleksai, taip pat santykiai tarp ūkio subjektų – konkurencijos sąlygos, santykiai tarp profsajungų ir darbdavių, verslo sąjungų, valstybinių reguliavimo organų.1. INOVACIJOS SAMPRATA
“Inovacija” – tai naujovės, naujų permainų, pakeitimų, tobulinimų atitikmuo. Inovacijos esmė gali būti apibrėžiama įvairiais budais. Labiausiai paplitę du apibrėžimai: inovacija apibūdinama kaip kūrybinės veiklos rezultatas, nauja produkcija (technika), technologija, metodas ir t.t. Kitu apibrėžimu, inovacija – tai naujų gaminių, elementų, metodų, principų įvedimas vietoje dabar veikiančių. Pasaulinėje ekonominėje literatūroje “inovacija” interpretuojama kaip potencialaus mokslinio – techninio progreso pavertimas į realųjį, pasireiškiantį naujuose produktuose ir technologijose. Atliekant gilesnę inovacijos apibrėžimų analizę galima atrasti, jog inovacija sudaro pasikeitimai, o pagrindinė inovacinės veiklos funkcija – pasikeitimo funkcija.

Austrų mokslininkas I. Šumpeteris išskyrė penkis tipinius pasikeitimus:
1) naujos technikos, naujų technologinių procesų panaudojimas, naujų realizacijos būdų panaudojimas;
2) produkcijos su naujomis savybėmis įvedimas;
3) naujų žaliavų panaudojimas;
4) gamybos organizavimo ir jos materialinio – techninio aprūpinimo pasikeitimai;
5) naujų realizacijos rinkų atsiradimas.

Šie teiginiai I. Šumpeterio įvesti dar 1911 metais. Vėliau, 30-tais metais jis įvedė naują inovacijos sampratą, apibrėždamas ją kaip pokyčius, kurių tikslas – naujų vartojimo prekių, gamybos ir tr

ransportavimo būdų, rinkų ir organizacijos formų idiegimas ir naudojimas pramonėje. Inovaciją galima laikyti inovacinės veiklos rezultatu, realizuotu naujame arba patobulintame produkte, taip pat naujame arba patobulintame technologiniame procese, panaudotame praktinėje veikloje. Inovacija atsiranda praktiškai panaudojus mokslinių tyrimų rezultatus, skirtus gamybinės veiklos proceso tobulinimui, ekonominių, teisinių ir socialinių santykių derinimui mokslo, kultūros, švietimo ir kituose visuomenės veiklos sferose.
Toks inovacijų daugialypiškumas reikalauja sistemingo jų klasifikavimo. Lentelėje Nr. 1 siūlomas inovacijų klasifikavimas, leidžia jas tiksliau įvertinti, nustatant jų rezultatyvumą ir kiekvienai iš jų parenkant valdymo metodus.

Inovacijų klasifikavimas
Eil.
Nr. Klasifikuojantis požymis Inovacijų klasifikavimo grupės
1. Inovacijų panaudojimo sritys Valdymo, organizacinės, socialinės, pramoninės ir t.t.
2. Mokslinio – techninio progreso etapai, kurių rezultatu tapo inovacijos. Mokslinės, techninės, technologinės, konstrukcinės, gamybinės, informacinės.
3. Inovacijų intensyvumo lygis Intensyvus, vidutinis, žemas, masinis.
4. Inovacijų įgyvendinimo tempai Greiti, sulėtinti, užgesę, augantys, tolygūs, šuoliuojantys.
5. Inovacijų masteliai Transkontinentinės, transnacionalinės, regioninės, stambios, vidutinės, smulkios.
6. Inovacijų rezultatyvumas Aukštas, žemas, stabilus.
7. Inovacijų efektyvumas Ekonominis, socialinis, ekoliginis, integracinis.

Reikėtų detaliau panagrinėti kai kuriuos inovacijų tipus, išskiriamus pagal panaudojimo sritis ir mokslinio – techninio progreso etapus:
– techninės, dažniausiai atsirandančios gaminant produktus su naujomis arba patobulintomis savybėmis;
– technologinės, atsirandančios naudojant pagerintus, šiuolaikiškesnius produkcijos gamybos būdus;
– organizacinės – valdymo, visų pirma siejamos su optimalaus gamybos organizavimo, transportavimo, realizavimo ir tiekimo procesais;
– informacinės sprendžia klausimus, susijusius su racionalių informacijos srautų organizavimu mokslinės – techninės ir inovacinės veiklos sferoje, didinant informacijos perdavimo operatyvumą ir tikslumą;
– socialinės skirtos darbo sąlygų gerinimui, sveikatos apsaugos, šv

vietimo, kultūros problemų sprendimui;

Skirtingi inovacijų tipai yra tarpusavyje glaudžiai susiję, jiems keliami specifiniai reikalavimai inovaciniame mechanizme. To pasekoje techinės ir technologinės inovacijos, įtakojančios gamybinių procesų turinį tuo pačiu metu kuria sąlygas valdymo (vadybos) inovacijoms, inešdamos pasikeitimus gamybiniame procese.
Kitas inovacijų klasifikavimas, siūlomas čekų mokslininko F. Valentos, suteik.ia galimybes atsekti laispnišką inovacijų perėjimą nuo žemesnio lygio iki aukštesnio:
– nulinio lygio inovacijos – pirminių sistemos savybių regeneracija, jos esamų funkcijų išsaugojimas ir atnaujinimas;
– pirmojo lygio inovacijos – kiekybinių sistemos savybių pasikeitimas;
– antrojo lygio inovacijos – sudėtinių sistemos dalių pergrupavimas, siekiant pagerinti jų funkcionavimą;
– trečiojo lygio inovacijos – adaptaciniai gamybinės sistemos elementų pasikeitimai, siekiant tarpusavio suderinamumo;
– ketvirtojo lygio inovacijos – “naujas variantas”, paprasčiausias kokybinis pasikeitimas, netelpantis paprastų adaptacinių pasikeitimų rėmuose; pirminiai sistemos požymiai nesikeičia – gerinamos tam tikros jų naudingos savybės (pavyzdžiui: transporto priemonė komplektuojama galingesniu varikliu);
– penktojo lygio inovacijos – nauja karta; keičiamos visos, arba dauguma sistemos savybių, tačiau bazinė struktūrinė koncepcija išlieka (pavyzdžiui: perėjimas nuo komponento “A” prie “A1”);
– šeštojo lygio inovacijos – nauja rūšis; kokybinis pirminių sistemos savybių, pirminės koncepcijos pasikeitimas, nekeičiant funkcionavimo principo (pavyzdžiui: vietoje benzininio variklio transporto priemonė komplektuojama elektriniu);
– septintojo lygio inovacijos – nauja klasė; aukščiausias pasikeitimas sistemos funkcionavimo savybėse ir jos dalyse, kurios keičia jos funkcionavimo principą (pavyzdžiui: perėjimas prie puslaidininkių ir tranzistorių).2. INOVACINIAI PROCESAI IR INOVACINĖS VEIKLOS PRINCIPAI
Inovacinis procesas – tai mokslinių žinių virtimo inovacija procesas, kurį galima apibūdinti kaip laisnišką įvykių seką, kurios metu inovacija išauga iš idėjos į konkretų produktą, technologiją ar paslaugą ir paskirstoma praktiniam vartojimui. Skirtingai nuo mokslinio – techninio progreso, inovacinis procesas nesibaigia idiegimu, t.y. pirmą kartą rinkoje atsiradus naujam produktui, paslaugai ar technologijai. Šis procesas nesibaigia po idiegimo, nes naujienai plintant (esant difuzijai) ji tobulinama, daroma efektyvesne, įgauna naujų, anksčiau nežinomų, vartotojiškų savybių. Tai suteikia jai naujas panaudojimo sritis, rinkas, o to pasekoje ir naujus vartotojus, kurie priima produktą, technologiją, ar paslaugą kaip naują būtent sau. Tokiu būdu, šis procesas skiriamas rinkos reikalaujamų produktų, technologijų ir paslaugų kūrimui, veikia glaudžiai saveikaudamas su aplinka: jo tikslai, tempai ir kryptis tiesiogiai priklauso nuo ekonominės – socialinės aplinkos, kurioje jis funkcionuoja ir vystosi.
Inovacinio proceso pagrindas – tai naujos technikos (technologijos) sukūrimo ir įsisavinimo procesas. Šis procesas prasideda nuo fundamentinių tyrimų, skirtų naujų mokslinių žinių gavimui ir naujų svarių dėsningumų išaiškinimui. Fundamentinių tyrimų tikslas – atskleisti naujus ryšius tarp reiškinių, pažinti aplinkos ir visuomenės vystymosi dėsningumus.
Šiuolaikiniame istoriniame etape ekonominio – socialinio vystymosi pagreitėjimas, pastovus produktyvumo, gamybos efektyvumo augimas sąlygojamas mokslinio – techninio progreso. Savo ruožtu, mokslinis – techninis progresas turi būti pastoviai aprūpinamas fundamentinėmis mokslinėmis idėjomis, atverenčioms kelią principingai naujoms technikos ir technologijos rūšims.
Inovacinis procesas apima mokslinės – techninės idėjos išdirbima iki jos realizavimo komerciniu pagrindu. Inovacinis procesas, didesne dalimi ne kiti mokslinio – techninio progreso elementai, susietas su ekonominiai santykiais. Didesnė dalis inovacijų rinkos ekonomikoje realizuojama verslo struktūrų, kaip būdas išspręsti gamybines ir komercines užduotis.
Inovacinė veikla – tai veikla, kurios tikslas mokslinių tyrimų ir pasiekimų panaudojimas (tame tarpe ir komercinis), siekiant išplėsti ir atnaujinti nomenklatūrą ir pagerinti pagaminamos produkcijos kokybe (prekių, paslaugų), tobulinant jų gamybos technologiją, su tolesniu idiegimu ir efektyvia realizacija vidinėje ir užsienio rinkose.
Inovacinė veikla, susijusi su kapitalo idėjimais inovacijose, vadinama inovacine – investicine veikla. Inovacinė veikla apjungia ištisą kompleksą mokslinių, technologinių, organizacinių, finansinių ir komercinių renginių, kurie savo ruožtu skatina inovacijas. Pagrindiniais inovacinės veiklos bruožais galima laikyti šiuos: a) gamybos parengimas ir organizacija, apimantys gamybinių įrengimų ir instrumentų įsigijimą, jų pasikeitimus, taip pat gamybos ir kokybės kontrolės procedūras, metodus ir standartus, būtinus naujo technologinio proceso sukūrimui; b) priešgamybiniai tyrimai, apjungiantys produkto ir technologinio proceso modifikacijas, personalo apmokymas naujų technologijų ir įrengimų naudojimui; c) naujų produktų marketingas, numatantis veiklos rūšis, susijusias su naujo produkto išleidimu į rinką, įtraukiant išankstinius rinkos tyrimus, produkto adaptavimasi prie skirtingų rinkų, reklamines kompanijas; d) nedaiktinių technologijų įsigyjimas, patentų, licencijų, “Know How” paviešinimo, prekinių ženklų, konstrukcijų, modelių formoje; e) daiktinių technologijų įsigijimas (mašinų ir įrengimų), susijusių su produktų ar procesinių inovacijų idiegimu; f) gamybinis projektavimas, įtraukiant planų ir brėžinių parengimą, nustatant gamybines procedūras, technines specifikacijas.
Vykdant inovacinę veiklą išskiriami subjektai ir objektai. Inovacinės veiklos objektai – tai įmonių sukurta technika ir technologija, subjektai – tai juridiniai ir fiziniai asmenys, užsienio organizacijos ir piliečiai dalyvaujantys inovacinėje veikloje. Subjektų tarpe išskiri.ami inovatoriai – inovacijos (atradimo, išradimo, naudingo modelio, projektinio sprendimo, racionalaus pasiūlymo, “Know How”, pramoninio pavyzdžio ar kitokios rūšies inovacijos) autorius.3. PAGRINDINĖS VALSTYBĖS ORGANŲ FUNKCIJOS INOVACINIUOSE PROCESUOSE IR VALSTYBINIO REGULIAVIMO METODAI
Aukščiau minėtos inovacinių procesų savybės, o taip pat ekonominis ir socialinis valstybės vaidmuo šiuolaikinėje visuomenėje nustato valstybinių organų inovacinių procesų reguliavimo funkcijos. Galima išskirti svarbiausias iš jų:
1) Lėšų akumuliavimas moksliniams tyrimams ir inovacijoms. Būtina resursų koncentraciją gali būti pasiekiama dėka bendrų paskirstymo per biudžetą mechanizmų, taip pat formuojant specialius fondus. Ši funkcija gali būti vykdoma ne tik tiesiogiai finansuojant valstybinėmis lėšomis inovacinius procesus, bet ir akumuliuojant resursus privačiose, akcinėse, mišriose, visuomeninėse, tarptautinėse struktūrose. Valstybė gali koncentruoti tiek finansinius išteklius, tiek ir intelektualius, materialius – techninius išteklius, būtinus inovacijų įvykdymui;
2) Inovacinės veiklos koordinavimas. Viena iš valstybės užduočių – nustatyti bendrus inovacinių procesų orientyrus. Valstybinės struktūros formuoja vientisą technologinę visumą, užtikrinančią inovacijų suderinamumą. Aktuali funkcija – tai koordinacija laiko aspekte, sinchronizuojant inovacijas pagal technologinę grandinę ir inovacinio ciklo stadijas, sušvelninant inovacinio proceso cikliškumą;
3) Inovacijų stimuliavimas. Centrinį vaidmenį vaidina konkurencijos skatinimas, o taip pat įvairios subsidijos ir paramos inovacinio proceso dalyviams. Valstybė gali vykdyti “inovacinį spaudimą” ūkio subjektams, įvedant sankcijas už pasenusios produkcijos išleidimą, arba pasenusios technologijos naudojimą;
4) Teisinės inovacinių procesų bazės sukūrimas. Svarbus ne tik būtinos teisinės bazės sukūrimas, derinančios stabilumą ir savalaikį koregavimą, atsižvelgiant į visuomeninius ir technologinius pasikeitimus, bet ir realių veikiančių mechanizmų sukūrimas, užtikrinančių įstatymų laikymasi. Svarbus vaidmuo tenka valstybiniai intelektualios ir pramoninės nuosavybės teisių apsaugai;
5) Inovacijų aprūpinimas kadrais. Mokymo programų valstybinėse mokymo įstaigose vykdymas turi skatinti tiek inovacijų generatorių kūrybinio potencialo vystymasi, tiek ir teigiamą specialistų požiūrį į inovacijas. Būtina subalansuoti universalias ir specialias žinias, o taip pat ir supratimą apie komercinį inovacijų pobūdį.
6) Mokslinės – inovacinės infrastruktūros formavimas. Valstybė užtikrina informacinių sistemų veiklą, kaip vieno iš svarbiausių inovacijų plitimo kanalų. Taip pat valstybė inovatoriams teikia visą eilę kitų paslaugų: juridines, konsultacines ir t.t. Tuo pačiu valstybė gali būti tarpininku tarp inovacinių subjektų, suteikdama pagalba partnerių paieškoje, sudarant sutartis pagal valstybines garantijas ir pan.;
7) Inovacinių procesų institucinis aprūpinimas. Visų pirma galima išskirti valstybinių organizacijų ir padalinių, diegiančių inovacijas valstybiniame sektoriuje (valstybės sienų apsauga, švietimas, sveikatos apsauga ir kt.), sukūrimą. Taip pat valstybė įtakoja organizacinių struktūrų, skatinančių inovacijų idiegimą, išplitimą ekonomikoje (stambios korporacijos ir kt.);
8) Socialinės ir ekologinės inovacijų krypties reguliavimas. Iš vienos pusės valstybės pareiga suteikti ypatingą paramą inovacijoms, užtikrinančioms socialinį stabilumą, palaikančioms ekologinę pusiausvyrą. Iš kitos pusės, tik valstybiniame lygyje galima apsisaugoti ir neutralizuoti negatyvias pasekmes, kylančias iš mokslinio – techninio progreso;
9) Visuomeninės inovacinės veiklos padėties gerinimas. Valstybė organizuoja mokslinių – techninių pasiekimų ir inovacijų propagandą, morališkai skatina inovatorius, užtikrina jų socialinę rūpybą ir t.t.
10) Regioninis inovacinių procesų reguliavimas. Valstybinė ir vietos valdžia siekia pilnaverčio inovacinių išteklių realizavimo regione, tame tarpe naudojant įvairių tipų regionines preferencijas (mokesčių lengvatos ir pan.). Kaip taisyklė centrinės valstybės struktūros skatina inovacijų paplitimą visoje valstybės teritorijoje.
11) Tarptautinių inovacinių procesų aspeketų reguliavimas. Valstybė, bendros ekonominės – inovacinės strategijos rėmuose, stimuliuoja. tarptautinį mokslinį – techninį ir inovacinį bendradarbiavimą, o taip pat reguliuoja tarptautines inovacijų transferas.

Mokslinio – techninio vystymosi stabilumas užtikrinamas valstybinio ilgalaikių investicijų ir inovacijų reguliavime. Valstybinio šių procesų reguliavimo būtinybė, senai suvokiama ekonomiškai išsivysčiusiose pasaulio šalyse. Šiuolaikinėmis ūkininkavimo sąlygomis, valstybės vaidmuo inovacinio proceso reguliavime turi būti padidintas. Valstybės politika apžvelgia einamąją gamybinio aparato būseną ir nustato prioritetus perspektyvių ekonomikos problemų sprendimui. Adaptavimosi prie besikeičiančių sąlygų mechanizmas remiasi į sukauptą inovacinį – investicinį potencialą ir jo atitikmenį pasauliniams reikalavimams. Valstybė per teisinio, ekonominio ir organizacinio aprūpinimo sistemą reguliuoja mokesčius, kreditus, amortizacinę politiką.IŠVADOS
Inovacinis vystymosi kelias – tai vienintelis valstybės ekonomikos augimo kelias. Pagrindinis technologinio ekonomikos persilaužimo instrumentas tai investicijų nukreipimas į inovacijas. Valstybės funkcija formuoti inovacinės politikos siekius ir principus, nustatant savo prioritetus šioje srityje. Inovacinės politikos tikslai, kaip taisyklė, mokslo ir technikos indėlio šalies ekonomikos vystymesi didėjimas; progresyvių pokyčių užtikrinimas gamybinėje sferoje, aplinkos apsaugoje, socialinėje rūpyboje; suformuotų mokslo institucijų išsaugojimas ir vystymas. Tuo pačiu valstybė kuria principus, kurių pagrindu bus vykdoma politika mokslo ir inovacijų sferoje, taip pat šios politikos realizavimo mechanizmas. Šie principai formuojami atsižvelgiant į susiklosčiusią šalies ūkio sistemą, valstybinių institutų poveikio ekonominei veiklai dydį. Inovacinis procesas tai visų pirma naujos technikos (technologijos) sukūrimo ir įsisavinimo procesas. Šis procesas, prasidedantis nuo fundamentinių tyrimų, skiriamas rinkos reikalaujamų produktų, technologijų ir paslaugų kūrimui, glaudžiai saveikaudamas su aplinka: savo tikslais, tempais ir kryptimis tiesiogiai priklauso nuo ekonominės – socialinės aplinkos, kurioje jis funkcionuoja ir vystosi. Inovacinio proceso, o tuo pačiu ir mokslinio – techninio vystymosi stabilumas užtikrinamas valstybinio inovacijų reguliavimo. Valstybė per teisinio, ekonominio, socialinio aprūpinimo sistemą reguliuodama mokesčius, kreditus, kadrų ruošimą ir kt., koordinuoja inovacinių procesų vystymasi ir integraciją šalies ekonomikoje.LITERATŪROS SĄRAŠAS
1. Rinkos ekonomika ir Valstybinis reguliavimas. Vilnius 1991;
2. Ekonomikos teorijos pagrindai. S. Jakutis. Kaunas 1999;
3. Europos Sąjunga ir arčiau. HAUS. Vilnius 2000;
4. Makroekonomika. P./R. Wonnacott. Litera 1994;
5. Индустриальная, инновационная и инвестиционная независимость. Вольский А.П. Экономист. 1999. №4;
6. Lietuvos ekonomika dabartis ir perspektyvos. V. Navickas. Vilnius 1999;
7. Принципы Экономикс. Н.Г. Мэнкью. Питер 1999.

Leave a Comment