Infliacija

Turinys

Įžanga .............................. 2

Infliacijos priežastys ir antiinfliacinė politika ................. 3

Spartus infliacijos kilimas ir vystymąsis .................... 9

Šiek tiek apie kompensacijos mechanizmą .................. 13

Infliacijos pasekmės .............................. 15

Pabaiga .............................. 16

Literatūros sąrašas .............................. 17

Infliacijos įvertinimo rodikliai

Infliacijos rodikliai

Infliacijos prigimties teorijos:

paklausos sąlygota infliacija;

sąnaudų sąlygota infliacija;

monetarinė infliacijos teorija;

paskirstymo kovos infliacijos teorija;

struktūrinė infliacijos teorija

Įvadas

Infliacija -tai didelė problema dėl pinigų. Žmonėms ji sukelia didelį nerima. Praktiškai visose ekonominėse sistemose mes susiduriam su šiuo reiškiniu. Tai viena iš svarbesnių problemų, kurias sprendžia vyriausybės. Infliacija siejama su pinigų pertekliumi rinkoje, kurį suukelia karai, ekonominės, politinės aplinkybės, krizės. Labiausiai paplitæs, paprasčiausia ir visą apimantis infliacijos apibrėžimas yra toks: infliacija-tai bendrojo kainų lygio augimas . Yra ir kitas apibrėžimas: infliacija-tai bendrojo kainų lygio kilimas, dėl kurio krinta piniginio vieneto perkamoji galia. Ji parastai matuojama vartojimo prekių ir paslaugų kainų indekso padidėjimu per metus. Infliaciją gali sukelti paklausos augimas ar gamybos kaštų brangimas, todėl kiekvienu atveju bus skirtingas poveikis žmonių kišenei.Gaunamos dvi problemos: 1)darbo užmokestis didėja lėčiau negu kainos(iš anglų kalbos infliacija-darbo užmokesčio atsilikimas). 2)kreditavimo-santaupų srrityje skolinantysis pinigus dėl infliacijos praranda dalį santaupų. Jeigu laikysime infliaciją kaip pajamų perskirstytoją, turim atsiminti, jog rinkoj viskas turi savo verte ir kainą.Todėl matom,kad jei kyla kainos ,tai kyla ir darbo užmokestis.Dėl infliacijos dauguma žmonių žmonių skursta ir netenka ne

et noro geriau ir stropiau dirbti,nes žmonės,kad ir gauna didesnį atlyginimą,tačiau prekių ir paslaugų gali nupirkti tiek pat ar net mažiau.Tai neskatina našiau ir geriau darbuotis.Žinom,kad paslaugų sferoj dirbantys mažiau nukenčia dėl jos,nes gali greičiau reaguoti į rinkos pokičius.Dirbantys pramonėj ir valstybinių įstaigų tarnautojai infliacijos padarinius pajunta žymiai labiau.Labai svarbią reikšmæ turi ir tai ,koks yra infliacijos pobūdis.Jeigu kainos kyla tolygiai,jų kilimas prognozuojamas ir žinomos socialinės šio proceso pasekmės ,tai tada infliacija užgula beveik vienodu svoriu įvaurias socialines žmonių grupes.Aišku,kiekvienas žmogus turi sekti rinką ir kai ekonomika pradeda “svyruoti” nedėti indėlių į bankus,nepirkti obligacijų.Infliacija įgauna pavojingą mąstą kai dauguma gyventojų pradeda kaupti tvirtą nenacionalinæ valiutą bei nekilnojamą turtą,kai gyventojai savo pajamas ar pinigines operacijas skaičiuoja ir įvertina pastovia užsienio valiuta.Tada infliacija pradeda laabai stipriai augti ir tampa hiperinfliacija-tai infliacija pasiekia labai didelius tempus.Tokia infliacija pavojingiausia.

Įžanga

Infliacija-tai pinigų problema. Visos ekonominės santvarkos, ku-rios remiasi pinigais kaip visuotiniu mainų matu, skaudžiau ar silpniau susiduria su šia “pabaisa”. Įprastai infliacija siejama su pinigų pertekliumi rinkoje, kurį sukelia karai, ekonominės ar politinės aplinkybės.Labiausiai paplitæs ir visą apimantis infliacijos apibrėžimas gana paprastas:infliacija-tai bendrojo kainų lygio augimas.Nors ekonomistai profesionalai dėl infliacijos apibrėžimo dar vis nesutaria.Infliaciją gali sukelti paklausos augimas ar gamybos kaštų brangimas,todėl kiekvienu atveju poveikis atskirų individų ki

išenei bus skirtingas. Rinkos ekonomikos sąlygomis yra dvi perskirstymo problemos:darbo užmokestis didėja lėčiau negu kai-nos(darbo užmokesčio lagas; lag-anglų k. “atsilikimas”); kreditavimo-debi-tavimo santykių srityje skolinantysis pinigus dėl infliacijos praranda dalį savo santaupų.Kalbant apie infliaciją kaip pajamų paskirstytoją, svarbu atsiminti,jog rinkos ekonomikoje viskas turi savo vertæ ir kainą.Taigi jei sakoma, jog kainos kyla, turime suprasti, kad kyla ir darbo jėgos kaina, vadinasi ir darbo užmokestis.Infliacijos sąlygotas nominaliųjų pajamų didėjimas sudaro pinigų iliuzijos situaciją.Individo pastangos geriau dirbti, gauti didesnį atlyginimą, infliacijos yra paverčiamos niekais, t.y. darbo užmokestis padidėja, tačiau prekių ir paslaugų jis gali įsigyti tiek pat, o gal ir mažiau negu anksčiau.Iš tikrųjų žmogus nepastebi, kad jo darbo užmokestis padidėja ne vien dėl to, jog jis pradėjo našiau darbuotis.Be to, nereikia pamiršti jog darbo užmokestį lengviausiai gali pasikelti dirbantys paslaugų sferoje,o pramonės dirbantieji, valstybinių įstaigų tarnautojai infliacijos metu priversti naudotis socialine parama iš valstybės. Darbo užmokesčio ir kainų didėdimo tarpusavio priklausomybæ veikia infliacijos pobūdis.Jeigu kainos kyla tolygiai,jų kilimas prognozuojamas ir socialinės šio proceso pasekmės beveik vienodu svoriu užguls įvairių socialinių žmonių grupių pečius.Infliacijos poveikis pajamų perskirstymui pasireiškia ne tik per darbo užmokesčio įvairiose ekonomikos srityse kitimą. Tai gerai supranta kiekvienas turintis indėlį taupomojoje kasoje ar nerūpestingais sąstingio metais prisipirkæs obligacijų.

Vakarų ekonomistų tyrimai pa
arodė jog mažas pajamas turintys gyventojai labiau linkæ į fiksuoto palūkanų procento indėlius,kadangi čia rizika mažesnė. Pasiturintys, atvirkščiai pirmenybæ atiduoda akcijoms ir panašiai.Šuoliškos infliacijos metu vyksta pajamų persitvarkymas turtin-gųjų naudai. Infliacijos poveikis, perskirstant pajamas, turtą tiesiogiai priklauso nuo šalies išsivystymo, materialinės ir moralinės pagalbos skurstantiems teikimo tradicijų. Išsivysčiusiose šalyse įprasta susieti pragyvenimo minimumą bei minimalų darbo užmokestį, pensijų, stipen-dijų, valstybės municipalinių pašalpų dydį. Vadinasi, sušvelninamas inflia-cijos poveikis verslininkams, ekonomiškai neaktyviems, nedarbingiems dėl fizinių traumų visuomenėms nariams.O besivystančiose šalyse infliacija dar labiau skatina diferencijaciją, spekuliaciją, korupciją.

Žmonių apklausos rodo, jog net nedarbas nėra toks baisus, kaip infliacija.Matyt, tai sąlygoja infliacijos, kaip visuomeninio fenomeno, paradoksalumą.

Infliacijos priežastys ir antiinfliacinė politika

Infliacijos problema pritraukia tiek pat spaudos ir visuomenė dėmesio, kiek visos dabar iškylančios problemos kartu. Problemos sąlygo-jamos infliacijos, beveik visada susijusios su padėties neapibrėžtumu, neaiškumu. .Tai atsiranda ne dėl to ,kad būsima jų vertė nenusakoma. Gana sunku tiksliai nusakyti infliaciją iššaukusias priežastis.

Lietuvos ūkio makroekonominė struktūra turėjo aiškų anti-infliacinį pobūdį, o pati infliacija-struktūrinį pobūdį.Gamybos priemonių gamybos vyravimas prieš negamybinio vartojimo reikmių gamybą, sun-kiosios pramonės prieš lengvąją, gamybos sferos prieš šakas, aptar-naujančias prekių apyvartą, žemas visų rūšių infrastruktūros išsivystymas yra pagrindas kauptis stipriam antiinfliaciniam potencialui.Ilgą laiką jis buvo prislopintas ir reiškėsi įvairių rinkų struktūriniu nepilnavertiškumu. Komandinė administracinė sistema na

aturėjo vidinių mechanizmų pašalinti šias disproporcijas. Gamybos priemonių rinkoje, pavyzdžiui, jis buvo tram-domas nusavinant įmonių pelną ir amortizacinius atskaitymus, skirstant fondus ir limitus. Atsisakæ socialistinių ekonomikos valdymo reliktų, “išleidome džiną iš butelio”, ir net nebandyta spræsti natūralų, visam pasauliui gerai žinomą šakinės konversijos uždavinį. Tuo tarpu pastovi šakų kaita – ir yra svarbiausia ekonomikos dinamiškumo sąlyga. Jeigu, pavyzdžiui, Japonija ir toliau remtųsi ūkio šakomis, užtikrinusiomis 60 metais įvykusį ekonominį stebuklą, tai dabar nebūtų pirmaujančių šalių gretose.

Nepadidinus, o bemaž visiškai praradus kainos elastingumą, nuolat inicijuojama infliacinė kainų dinamika. Paprastai tai vertinama kaip išlaidų infliacija,o iš tikrųjų padidėjusios išlaidos perkeliamos var-totojui.Mūsų atvejis chrestomatinis: aukštas ekonomikos monopoliza-vimo lygis ir deficitas pasitarnavo savotiška “pagalve” kelti kainoms.Šioje situacijoje beliko vis daugiau būtiniausių deficitinų prekių parduoti pagal korteles.

Pereinamojo iš komanditinio-administravimo į rinkos ūkininka-vimą laikotarpio ekonomiką suvaržo infliaciniai procesai.Centralizuoto planavimo sistemos demontavimas, atsiribojimas nuo kainų kontro-lės,valstybinio subsidavimo, kapitalo persiliejimo valdymo ir pan. visa tai labai skatina infliaciją. Sovietinio tipo ekonomika į šią fazæ įžengia lydima makroekonominių disproporcijų.

Perėjimas į rinką žadina pagrįstą smalsumą ir poreikį pasi-naudoti šalių, turinčių konvertuojamą ekonomiką, patyrimu infliacijos stabilizavimo ir reguliavimo srityje. Pagrindinės nuostatos turėjo būti perspektyvūs, kompleksiški sistemiški sprendimai. Tai reiškia, kad būdama valstybės ekonominės politikos elementu antiinfliacinė politika , jos mastai bei vykdymo metodai kiekvienu konkrečiu laikmečiu turi adekvačiai ati-tikti esmines infliaciją sukeliančias priežastis ir jų charakterį. Be to, tarp antiinfliacinių veiksnių ir svertų-struktūrinės persitvarkymo, biudžetinių finansinių bei kreditinų-piniginių reguliatorių-egzistuoja daugybė tie-sioginių ir grįžtamųjų ryšių, kurie lemia atitinkamų priemonių bendrą efektyvumą. Atskirai kiekvienos šios priemonės galia gana maža.

Pavyzdžiui,pinigų reformos ekonominė(ne politinė) reikšmė ta, kad ji sudaro sąlygas kitoms antiinfliacinėms priemonėms reikštis veiks-mingiau. Tačiau nė vienoje šalyje pinigų reforma, jų cirkuliacijos problema nebuvo vertinama kaip vienintelė ir, svarbiausia, pakankama priemonė arba vienkartinis aktas, o ne procesas kovai su infliacija (pas mus dažnai tvirtinama, kad tik “gera” pinigų politika gali pagydyti seragančią ekono-miką).

1991 metais pradėtas platus administracinis kainų didinimas. Jis reiškiasi kaip infliacijos katalizatorius ir negrynų, ir grynų pinigų apyvartoje. Šis administracinis kainų didinimas tæsėsi gana ilgai. Pavyz-džiui, maisto produktams Ekonomikos ministerija reglamentuoja kiekvie-ną rinkos pardavimo kainos elementą: nustato pagal asortimentą kiekvie-no gaminio vienetui ribinæ apdirbimo vertæ (įmonių reikalaujamą), preky-binį antkainį (ne daugiau 15%).

Maisto produktų paklausa stabili ir todėl mažai elastinga kainų atžvilgių. Liberalizvus kainas jos tapo labai didelės.Kainų augimas reika-lauja gyventojų pajamų augimo, tenkinamo infliacinės emisijos(priešingu atveju neišvengiami socialiniai sprogimai). Kitų šalių patirtis įrodo, kad žemės ūkis efektyviai funkcionuoja, kai jis yra visuomenės palaikomas, o nėra tik šaltinis valstybės reikmėms tenkinti. Išvystytos šalys dažnai naudoja santykinai “minkštas” kainų kontrolės formas. O mums labiau būtų tikæ tiesioginės kontrolės ir jos palaipsnio perėjimo į netiesioginæ me-todai, taip pat ir infliacinio kainų kilimo pristabdymas, įšaldant kainas, įvedant ekonominio poveikio priemones gamintojams mažinti gamybos savikainą.

Kainų liberalizavimas rinkos ekonomikoje dar neįrodo kaino-daros laisvės, jis tik užtikrina, gamintojų, didmeninės ir mažmeninės prekybos grandžių konkurenciją. Kainos savaime rinkos nesukuria. Ar jis gali susiklostyti ‘”natūraliai”, sutinkamai su perkamosios galios paritetu, jeigu prekių ir paslaugų rinkinys rublio zonos rinkoje ir išvystytose šalyse tiek skiriasi?

Infliacijos ir deficito sąlygomis pastangos, pavyzdžiui, imant skolinto kapitalo kainą (procentinius įkainius kreditams) arba privalomus rezervus ir pan. bevaisės: bet kokių išlaidų taip pat ir didelių banko pro-centų perkėlimas vartotojui daro šias priemones mažai efektyvias. Atvir-kščiai, deficitine preke tapus ne tik materialinėms vertybėms, bet ir pinigi-niams ženklams, imituojamiems svetimos valstybės, prie infliacijos tenka derinti kreditinæ politiką-numatyti nominalios kreditų apimties tempų augimą, sutinkamai su infliacijos augimu , valiutinių rezervų prieaugiu.

Pasaulyje 1992 metais vyravo mokesčių tarifų mažinimo ten-dencija. Pavyzdžiui, labiausiai mokesčiais išsiskiriančioje Švedijoje mokes-čių dalis nukrito iki 50% nacionalinio produkto, tiek pat Danijoje, Prancuzijoje -45%, Anglijoje-38%, Suomijoje-37%, o Ispanijoje 28,5% (1992.07.02-08 “Lietuvos komersantas” 5-6 psl.).

Lietuvoje ir fizinių ir juridinių asmenų mokesčiai bei privalo-mas soc. draudimas 1992m. sudarė apie 60 proc. bendrojo nacionalinio produkto. Ir tuo metu kai didžiulis ekonomikos nuosmukis buvo akivaiz-dus, kai įmonių ir privačių asmenų realios pajamos krito! Todėl pagrįstai ankstesnė ir 1992 metų valstybinio valdymo sistema ir jos pajamų per-skirstymo tvarka lyginama su savotiška pajamų išgavimo mašina, ne ska-tinančia, o slopinančia ūkinæ iniciatyvą, verslumą. Per 1992 metų pirmą pusmetį žaliavoms pabrangus vidutiniškai 100 kartų ,prie bendrų akcizų (įvežamai produkcijai-10 proc.,išvežamai-20 proc.) Finansų ministerija patvirtino dar gausybæ individualių akcizų.Kartu su tabaku, alkoholiniais gėrimais, benzinu, šie akcizai numatyti ir daugeliui kitų pramonės gaminių. Pavyzdžiui, 1992.07 šaldytuvui “Snaigė-15”-30 proc. (kitiems šaldytuvams ir šaldikliams -10 %), šilkiniams audiniams-20%, užuolaidoms-30%, žakardiniams ir siūliniams kilimams-30%, sintetinei kiliminei dangai-35%,trikotažo gaminiams-25% ir t.t. Pasekmė-paradoksali nauja situa-cija:tebesmunkant gamybai, daugeliui jos sričių ėmė grėsti. perpro-dukcija. Įmonėms nepsimoka gaminti net paklausias prekes.(1992.07.02-08 “Lietuvos komersantas” 6 psl.).

Negalima sakyti, kad tokia mokesčių norma susijusi su aktyvia valstybine socialine politika. Pastaroji vis aiškiau įgaudavo reaktyvinį pobūdį, t.y. vis labiau apsiribojama vienokia ar kitokia reakcija į jau susidariusias kritines situacijas, vietoj to, kad būtų taikomos jas aplenkian-čios, joms pastojančios kelią priemonės. Tokiu pat greičiu kinta ir visos ekonominės reformos resursai: ji vis dažniau vykdoma ne valstybės galimy-bių , o žmonių sąskaita.

Aišku, kad reikėjo perorientuoti bankų sistemą nuo ūkio kredi-tavimo – jos pagrindinės funkcijos – į valstybės biudžeto aptarnavimą. Ma-tyt, valstybės iždas turėjo skolintis trūkstamų piniginų resursų iš neban-kinių kreditorių, pavyzdžiui, išleidžiant vertybinius popierius (obligacijas), tuo labiau, kad gyventojai dar visai neseniai turėjo didelias piniginių išteklių atsargas, dabar beviltiškai nuvertėjusias. Vyriausybė turėjo griežtai apriboti išlaidas, priklausomai nuo surenkamų pajamų.

Grynų ir negrynų pinigų apyvartos sandūra taip pat aiškiai rodo infliacinius reiškinius-besiformuojantį specifinį negryno rublio kursą rublio atžvilgiu. 1992 metais liepos mėnesį šis santykis apytikriai sudarė 1,3:1. (1992.07.02-08 “Lietuvos komersantas” 5-6 psl.).Spaudoje ne kartą analizuoti rublių “gryninimo” mechanizmai ir būdai, kuriais naudojasi valstybinės įmonės, akcinės bendrovės, komerciniai bankai. Grynųjų pini-gų apyvarta aptarnauja tik apie 10% visos apyvartos. Todėl nepatenki-nama negrynųjų pinigų apyvartos būklė vaidina didelį vaidmenį susifor-mavusiame bendrame infliaciniame potenciale. Pagrindinė priežastis – su-jaukti ūkiniai ryšiai.1992 metais žaliavų medžiagų paieška sunkiai įveikė tarpvalstybinius barjerus (muitus,kvotas). Pavyzdžiui, barterio veikiamos dalies produkcijos kainos mažėjo, ir buvo išstumiamos iš prekių apyvartos sferos mokėjimo priemonių. Būdinga biržų kainų situacija: jos arba sumažinamos uždaro barterio sąskaita, arba pakeliamos mokiai paklausai viršijus pasiūlą. Todėl biržų registruojamų kainų dinamika neatspindi rea-lių struktūrinių disproporcijų ir vienos ar kitos prekės deficitiškumo laips-nio. Pavyzdžiui, JAV biržose brokeriai neturi teisės gauti atitinkamo sutar-ties sumos procento, kad nebūtų suinteresuoti kainų augimu.

Būdama valstybės ekonominės politikos būtinu elementu, pati antiinfliacinė politika, jos mastai bei vykdymo metodai kiekvienu konk-rečiu laikmečiu turi adekvačiai atitikti esmines infliaciją sukeliančias priežastis ir jų charakterį. Tai reiškia ir tai, kad tarp antiinfliacinių veiksnių ir svertų-struktūrinės konversijos, biudežetinių-finansinių bei kreditinių-piniginių reguliatorių-yra daugybė tiesioginių ir grįžtamųjų ryšių, kurie veikia bendrą priemonių efektyvumą, nes atskiros priemonės anti-infliacinis potencialas yra pakankamai ribotas. Pavyzdžiui, pinigų refor-mos ekonominė reikšmė ta, kad sudaromos sąlygos tapti veiksmingesnėms kitoms antiinfliacinėms priemonėms.

Vakarų šalyse antiinfliaciniame reaguliavime pirmenybė tei-kiama netiesioginiams metodams, kurių pagrindu antiinfliacinės paskatos formuojamos betarpiškai pas verslininkus. Besivystančiose šalyse orien-tuojamasi į tiesioginio poveikio priemones, skirtingai jas kombinuojant ir akcentuojant. Antiinfliacinės programos čia nukreiptos į mokios paklausos (kaip iš valstybinio biudžeto, taip ir iš verslininkų bei vartotojų pusės) mažininimą per ribojančią finansinæ-kredito politiką. Didžia dalimi šios programos save pateisina, nors ir neišvengia nepopuliarių pastangų ir kaštų. Kita vertus, šių ir kitų antiinfliacinių programų įgyvendinimas parodė, kad vien monetarinė ir fiskalinė politika bejėgė prieš gilų ūkio nuosmukį.

Reikėtų atkreipti dėmesį į pokarinės Vokietijos infliaciją, kur infliacija turėjo ryškų struktūrinį pobūdį. Todėl ekonomikos struktūrinei pertvarkai derinant, valstybinæ investicinæ politiką su verslininkystės laisve, užteko 3 metų. Gamybinis struktūrinis persitvarkymas buvo skatinama įstatimdavystės ir vyko konkurencinės terpės fone. Svarbu tai, kad sociali-ne prasme perėjimas prie rinkos Vakarų Vokietijoje numatė visų visuome-nės sluoksnių perkamosios galios augimą. Tuo šis perėjimas skyrėsi nuo 1992 metų spekuliacinio kapitalo kaupimo, vykusio Lietuvoje.

Nacionalinės pramonės pertvarkos problemas ir jų sprendi-mo kryptis galima suformuluoti taip (1992.07.14-20 “Litas” psl 8) :

1.Lietuvos ūkio ekonominis stabilumas galėjo būti pasiektas įvykdžius šakinį pertvarkymą, nukreiptą į galutinio vartojimo produkcijos dalies augimą bendrojoje gamyboje. Buvo būtina kuo greičiau atsisakyti “centro” primesto tarpinės produkcijos, pusfabrikačių ir komplektinių detalių gamintojo vaidmens.

2.Esminiai tarpšakiniai poslinkiai turėjo remtis industrinių šakų gamybos perorientavimu maksimaliam vietinių žaliavų naudojimui ir vietinės rinkos poreikių tenkinimui (statybinių medžaiagų pramonės komplekso šakų ir gamybų, žemės ūkio bei perdirbančios pramonės tech-ninis tvarkymas); tradicinius vartojimo reikmenis gaminančių šakų spar-tesniu išvystymu (tekstilės, trikotažo, linų, natūralios odos, kailių ir gaminių iš jų pramonė), įdiegiant pirminės žaliavos visiško perdirbimo šiuolaikines technologijas, asortimento išplėtimo programas; palaipsniniu mokslui imlios ir techniškai ir sudėtingos produkcijos gamybos diegimu ( skaičiavimo technikos, medicinos prietaisų, kontrolės ir matavimo sistemų, mažo galingumo elektros mašinų gamyba, madingų prekių konstravimas ir gamyba, farmacijos pramonė).

3.Tarpšakinės paskirties produkcijos gamybai akivaizdžiai per ankšta 1992 metų gamybos organizacinėje struktūroje.Sprendžiamų užda-vinių technologijos, naudojamų resursų specifika pagrindinæ ir pagalbinæ bei aptarnaujančią gamybas padaro nesuderinamomis. Gamybos technolo-gija, produkcijos (paslaugų) pobūdis ir rinką vertė orientuotis į mažų ir vidutinių įmonių steigimą, kurių pagrindu turėtų vystytis taip vadinamoji užnugario pramonė. Tuomet kieviena įmonė būtų galėjusi koncentruoti pastangas tik pagrindinės veiklos vystymui, pirkdama reikiamą tarpšakinæ produkciją ir paslaugas iš kitų įmonių. Firminis servizas, be kita ko, užtikrintų rinkos pastovumą, prisidėtų prie valiutinių išteklių padidinimo.

4.Dideli kuro-energinių resursų taupymo rezervai slypi Lietuvos ūkio šakų tarpusavio ryšių sistemoje. Transporte – tai vieningos transporto sistemos, suderintos su Vakarų Europos transporto sistema, sukūrimas; žemės ūkyje technologiniai bei struktūriniai pokyčiai, mažiau energijos ir medžiagų naudojančių šakų vystymas; miškų ūkyje žaliųjų želdinių panaudojimo galimybės; pramonėje-energijos apskaitos ir reguliavimo priemonių gamyba. Taupymas rinkos sąlygomis yra laisvanoriškas, ir jis turi nukonkuruoti energetinių resursų kainą.

Reikėjo atlikti išankstinį Respublikoje gaminamos produkcijos paskirstymą pagal tokius požymius: pirmo būtinumo gaminiai; produkcija gaminama iš vietinių žaliavų ir medžiagų; energijai ir kurui imlūs gaminiai; eksportuojama ir potencialiai pajėgi konkuruoti pasaulinėje rinkoje pro-dukcija, gaminama pažangios technologijos pagrindu; mokslui imli pro-dukcija; nuostolingi gaminiai; tarpinė produkcija; Respublikos interesų neatitinkanti produkcija.Eksporto ir importo optimizavimui Lietuvoje ga-minama produkcija turėjo būti įvertinama pasaulinėmis rinkos kainomis. Reikėjo įkurti Ūkio rekonstrukcijos fondą, kurio steigėjas galėjo būti Lietuvos bankas ar finansų ministerija. Šio fondo uždaviniai :

1.Lietuvos ūkio rekonstrukcijos politikos rengimas;

2.Valstybinių ir valstybinių akcinių įmonių perprofiliavimo, restruktū-rizavimo modernizavimo įgyvendinimas;

3.Projektų ir pasiūlymų ekspertizė ir sisteminimas;bendrų pasiūlymų teikimas;

4.Užsienio pagalbos, orientuotos į ekonominį techninį pertvarkymą, panaudojimas. Projektų , reikalaujančių užsienio pagalbos, ekspertizė;

5.Technologijų rinkos kūrimo skatinimas ir finansinis rėmimas;

6.Technologinės plėtotės prognozavimas, technologinių duomenų ban-ko vystymas.

Spartus infliacijos kilimas ir vystymąsis

1991 m. bendrosios infliacijos indeksas siekė 745 % . pavyz-džiui 1987m. jis buvo lygus 3,8%,1988 m.-10,3%,1989-27,7% ir 1990- 139,0%. Taigi 1990 metai infliaciniu poržiūriu vertintini kaip lūžio metai, kada infliaciniai procesai iš pasleptos formos staiga perėjo į atvirą .Tie metai sujungė du požymius-totalinį deficitą (ir gamybos, ir vartojimo) bei infliacinæ kainų dinamiką (“1992.07.2-8 “Lietuvos komersantas” 5-6 psl).

Kainų indeksas 1992 m. sausio mėn., palyginti su 1991 sausio mėn., visoje pramonėje išaugo 9,3 karto: iš jos kuro pramonėje -15,5 , chemijos ir naftos chemijos -12,3, elektrotechnikos -13, miško,medžio apdorojimo bei celiuliozės-popieriaus-14,0 (iš to skaičiaus baldų pra-monėje-23,6), cemento-22,3, maisto-9,9 (iš to skaičiaus mėsos pramonėje-14,1 ) ir t.t.Kainų indeksas vien per tris mėnesius palyginti su 1991 m. gruodžio mėn. išaugo 3,4 karto visoje pramonėje, o, pavyzdžiui naftos apdirbimo pramonėje-11,5 karto,juodojoje metalurgijoje-17,3 karto,naftos chemijos-9,6, mašinų gamybos-3,9 karto ir t.t. (“1992.07.2-8 “Lietuvos komersantas” 5-6 psl).

1992 m. infliacija sudarė 1163 %, t.y. tiek nuvertėjo pinigai ir sumažėjo jų perkamoji galia.1991 metų kainų liberalizacija dar paspartino kainų kilimą 1992 m. pirmame ketvirtyje. Šiame laikotarpyje infliacija sudarė 159 %. Kainų kilimo tempas II ketvirtyje sulėtėjo ir infliacija sumažėjo iki 32%. Nuo metų vidurio kainos vėl kilo. Tam turėjo įtakos kronos įvedimas Estijoje, nes plūstelėjo didelis rublių antplūdis. Kainų kilimas vėl paspartino infliaciją, ji III ketv. pasiekė 88%. Įvedus laikinus pinigus (talonus), ji dar paspartejo .

Vartojimo kainų indeksas 1992 metais, palyginti su 1991 me-tais sudarė 11,20. Vartojimo prekių ir paslaugų kainos ir tarifai kilo labai sparčiai, ypač po Vyriausybės 1991 metų lapkričio mėn. nutarimo dėl kai-nų liberalizacijos.1994 m. sausio-spalio mėnesiais kainos ir tarifai per mėnesį pakildavo vidutiniškai 9,4%, 91 m. lapkričio-92 m. gruodžio mėn.- 25,7%. Šiuos duomenis atspindi lentelės (“Liet. ūkis” 92 m. 7nr. 26 psl.):

Vidiniai ir mėnesiniai kainų ir tarifų prieaugio tempai (%).

1991. 01 | 1991.11-1992.12

Vartojimo prekės ir paslaugos

Maisto produktai

Alkoholiniai gėrimai

Nemaisto produktai

Paslaugos 9,4 25,7

8,9 27,6

8,5 20,9

10,8 24,2

9,2 28,5

Maisto ir nemaisto prekių bei paslaugų kainos ir tarifai labiau-siai kilo 1992 metais I ir IV ketv. Ketvirčių kainų padidėjimo tempai pateikiami sekančioje lentelėje (%):

1992 metai

I ketv. | II ketv. | III ketv. | IV ketv.

Vartojimo prekės ir paslaugos

Maisto produktai

Alkoholiniai gėrimai

Nemaisto produktai

Paslaugos 37,4 9,3 23,4 25,1

34,5 11,7 25,5 27,4

33,7 3,7 24,9 14,2

38,3 8,8 19,8 22,4

49,7 20,0 22,8 26,7

1992 m. palyginti su 1991 metais, sparčiai kilo maisto produk-tų ir paslaugų kainos bei tarifai, o kartu didėjo ir jų dalis gyventojų išlaidų struktūroje. Kainų indeksų dinamika 1992 metais matyti iš sekančios lentelės:

1992 metai

I ketv. | II ketv. | III ketv. | IV ketv.

Palyginti su 1991 metų

I ketv. | II ketv. | III ketv. | IV ketv.

Vartojimo prekės ir paslaugos

Maisto produktai

Alkoholiniai gėrimai

Nemaisto produktai

Paslaugos 8,384 7,891 11,310 13,938

8,735 7,091 12,296 14,917

7,121 5,155 8,414 8,560

9,102 9,184 10,911 12,951

7,734 10,720 15,187 21,932

Maisto produktų kainų sparčiam kilimui turėjo įtakos gyvuli-ninkystės ir augalininkystės produkcijos supirkimo kainų padidinimas. Žemės ūkio produkcijos supirkimo kainos labai pakilo 1992metų I ketv.. Palyginti su 1991 metų IV ketv., jos padidėjo net 2,7 karto, iš jų gyvulininkystės – 2,8 karto, augalininkystės – 1,5 karto. Per šį laikotarpį ypač pakilo pieno (3,7 karto), kiaulienos mėsos (3,2 karto), galvijų mėsos ( 2,3 karto ) supirkimo kainos. Šias supirkimo kainas apibūdina šita lentelė:

1992 m.

I ketv. | II ketv. | III ketv. | IV ketv.

Palyginti su 1991 metų

I ketv. | II ketv. | III ketv. | IV ketv.
Bendras žemės ūkio produk-cijos realizavimo kn. indeksas
Augalininkystės produkcijos
Gyvulininkystės produkcijos

Grūdai

Galvijai mėsai

Kiaulės mėsai

Paukščiai

Pienas

Kiaušiniai

2,67 1,39 1,44 1,60

1,52 0,97 1,56 1,11

2,76 1,43 1,41 1,67

1,36 2,14 4,03 1,11

2,27 1,15 1,15 1,49

3,19 1,15 1,49 2,03

1,04 1,91 1,78 –

3,65 1,89 1,41 1,81

1,42 1,77 2,25 –

Mažmeninių kainų lygis priklauso nuo produkcijos gamintojų pardavimo kainų. Pabrangus elektros energijai, kurui, žaliavoms, trans-porto išlaidoms, kyla ir pramonės produkcijos gamintojų kainos, o kartu ir mažmeninės prekių kainos, tačiau ne tokiais sparčiais tempais . 1992 me-tais palyginti su 1991 m. alkoholiniai gėrimai pabrango 7,5 karto (“Lietuvos ūkis” 92 metų 7 Nr. 26 psl.). Alkoholinių gėrimų kainų kilimas vyko visus metus, tačiau gerokai jų kainos pakilo 1992 metų sausio mėn. , palyginti su gruodžio mėn. – 1,5 karto, vasario mėn., palyginti su sausio mėn., – 35 proc., liepos mėn palyginti su birželio mėn., – 40, gruodžio mėn., palyginti su lapkričio mėn., – 38 proc.

Be to kuomet kyla prekių ir paslaugų kainos ir tarifai, keičiasi ir gyventojų vartojimo išlaidų struktūra. Dėl spartaus maisto prekių kainų kilimo gyventojai didesnæ dalį savo piniginių išlaidų skyrė maisto produktams pirkti, tuo apribodami poreikius ne maisto prekėms. Remiantis namų ūkių (šeimų ) tyrimų duomenimis, vartojimo išlaidose 1992 m. maisto produktai sudarė 59% (1991 m. – 38,3%), nemaisto prekės – 27,4% (1991 m.- 47,9%). Paklausos sumažėjimą ne maisto prekėms apsprendė ne tik tai, kad šeimos, gaudamos mažesnes pajamas, daugiau kaip pusæ išlaidų skyrė maistui, bet ir tai, kad nemaisto prekių kainos, kurios 1992 m., palyginti su 1991 m. pakilo 11,2 karto, daugeliui gyventojų tapo neprieinamos. 1992 metais avalynė pabrango 12,9 karto, o gyventojų išlaidos jai pirkti sudarė apie 15% visų išlaidų ne maisto prekėms, drabužiai – 7,1 (29%), baldai kiliminė danga – 7 – 8 kartus (6%) (“Lietuvos ūkis” 92 m. 7 Nr. 27 psl.).

1992 metais labai išaugo medikamentų kainos (7,3 karto), sta-tybinių medžiagų (12,4 karto), raštinės reikmenys (10,3 karto), porcelia-ninių, fajansinių, įvairių indų (7,5-8,5 karto). Labai pabrango tabako gaminiai. Taip pat didėjo ir paslaugų kainos bei tarifai kurie per metus padidėjo 15,5 karto. Daugiausiai pabrango komunalinės paslaugos (įskai-tant elektros energiją ir dujas) -137 karto, butų ūkio paslaugos 54, visuo-meninio transporto – 29, ryšių -15, buitinės -11, kultūros -9.

1993 m. I ketv. kainų ir tarifų kilimas sulėtėjo. Per mėnesį pakil-davo vidutiniškai 13,6%. Palyginti su 1992 m. IV ketv kainos pakilo tik 1,6 karto.Per 1993 metų I ketv. maisto produktai pabrango 46,4%. Daugiau-siai pakilo pagrindinių maisto produktų kainos: paukštienos (68,3%) , duonos ir pyrago gaminių (44,3%), žuvų ir jų produktų (41%), kruopų ir ankštinių (39,1%), makaronų (33,6%), pieno (24,7%), miltų (24,6%), sviesto (22,8%), sūrių (20,3%).

Nemaisto prekių kainos per minėtą laikotarpį pakilo 53,6%. Daugiausia pabrango indai: porcelianiniai, fajansiniai ir stikliniai (2,1 karto), radijo prietaisai (83,9%), baldai (82,4 %), raštinės reikmenys, kny-gos, žurnalai ir laikraščiai (68,3%), vyriški drabužiai (65,9%), audiniai drabužiams (61,5%), namų ūkio prietaisai (58,1%), vaikiška ir kūdikių avalynė (43,7%).

1993 metais paslaugų kainos pakilo 47,2%. Paslaugų kainų kili-mas matyti iš šios lentelės:

1992 m.

I ketv. palyg.

su 1991 m.

IV ketv II ketv.

palyg.

su I ketv. III ketv.

palyg.

su II ketv. IV ketv.

palyg. su

III ketv.
Paslaugos
buitinės
keleivinio transporto
ryšių
butų ūkio
komunalinės
kultūrinės 3,451
2,695
2,943
1,990
8,851
5,026
2,288 1,803
1,604
2,317
1,988
1,349
1,426
1,505 1,681
1,703
2,071
1,787
1,507
2,332
1,493 2,094
1,675
1,987
2,103
2,466
6,439

1,888

Labiausiai pabrango komunalinės, butų ūkio, transporto pas-laugos. Tam įtakos turėjo elektros energijos , dujų, benzino ir kitų degalų kainų kilimas. ( “Lietuvos ūkis” 92 m. nr. 7 psl. 27)

Pateiksiu kai kuriuos duomenis apie VKI (vartojimo kainų in-deksas). Jis neatspindi gyventojų vertybinės struktūros kiekybinių ir koky-binių pokyčių. Jis apibūdina kainų lygio pasikeitimą , taip pat parodo kaip keičiasi vidutinio vartotojo fiksuoto prekių ir paslaugų rinkinio (krepše-lio) vertė, padeda kontroliuoti infliaciją, vykdyti socialinæ ir ekonominæ politiką, igalina realizuoti pagrindines socialines garantijas. Kai kurie duomenys apie pagindinių maisto prekių vidutines kainas (1990.m. 12 mėn .-1993m. 03 mėn) ( “Lietuvos ūkis” 92 m. nr. 39 psl. ).

Vidutinė kaina už kilogramą

1990 m.
gruodžio
mėn. (rb.) 1991 m.

gruodžio

mėn. (rb.) 1992 m.

gruodžio

mėn. (tl) 1993 m.

gruodžio

mėn. (tl)
Jautiena (I kategorijos)
Kiauliena (I kategorijos)
Vištos (I kategorijos)
Aukščiausios rūšies vir- tos dešros
Gyvos žuvys
Sviestas
Pienas (2,5% riebumo)
Grietinė (25% riebumo)
Varškė (9% riebumo)
Kiaušiniai -10 vnt.
Fermentiniai(45-59% riebumo) sūriai
Cukrus
Aukščiausios rūšies kvie-
tiniai miltai
Ruginė duona
Bulvės
Kopūstai
Svogūnai
Obuoliai
Degtinė 40 laipsnių 2,00
2,27
3,16

2,59
1,75
3,40
0,26
1,36
0,75
1,43

2,87
0,79

0,41
0,29
0,20
0,35
0,92
2,69
20,32 18,66
18,23
19,19

20,20
14,00
19,03

1,7

6,71

4,00

9,75

22,45

7,28

2,63

1,99

2,06

1,77

6,67

7,34
78,32 209,50
313,47
223,09

344,00
138,31
450,07

32,93
197,61
139,26
100,61

404,48
119,79

41,39

17,48

26,08

25,98

36,33

70,46
624,95 375,45
492,41
369,01

438,10
231,60
547,96

41,47
224,35
183,01
149,01

453,39
177,39

47,92

28,44

32,15

70,21

50,88
163,94
668,37

Kaip matom būta didelės infliacijos.Infliacija nemažėja ir tolimesniu laikotarpiu,nors šiek tiek mažėja.Didelę įtaką tam padaro lito įvedimas 1993 metais-talonai pakeičiami į litus.Mūsų nacionalinė valiuta tampa stabilesnė.Tačiau 1994 metais infliacija visdėlto siekia 45,1 procento.Pasižiurėję į lentelę mes galim matyti kokia infliacija ir kainų indeksas buvo kas mėnesį.
1994m.mėn. 1 2 3 4 5
Infliacija 4,3 3 3,2 1,7 5,6
Kainų indeksas 105 108 112 113 118
Kainų indeksas lyginamas su 1993-100

6 7 8 9 10
1,8 1,95 2,3 2,4 3
119 121 124 127 130

11 12 1995m.men 1 2 3
3.2 3.3 Infliacija 5,5 4 2
135 145 Kainų indeksas 154 160 162

4 5 6 7 8 9
4,3 3,2 2,3 1,5 2,5 3,4
164 166 168 169 171 174

10 11 12
2,4 3,2 2,7
175 177 178

Nežiūrint aktyvios ir nuoseklios,pastovios pinigų politikos,infliaciją nepasisekė “pažaboti”.Infliacija per 1995 metus siekė 35,7 procento.Dar ne pakankamai suvokiamos infliacijos priežastys,veikia įvairių grupių ekonominiai ir socialiniai grupių interesai,politikavimas ekonomine tema ir tai kelia pavojų pinigų stabilumui.Manoma infliacija automatiškai reiškia “tikrosios”,ne oficialiai nustatytos,lito vertės sumažėjimą JAV dolerio atžvilgiu,nes infliacija JAV yra tik-2,6 procento.Taip matantys nekreipia dėmesio į tai,kad lito keitimui į JAV dolerius ir atvirkščiai Lietuvoje nėra jokio apribojimo ir į tai ,kad visi į apyvartą išleisti litai yra padengti užsienio bankuose laikoma tvirta valiuta.Mūsų manymu-nors galima būtų laikyti,kad JAV doleriai Lietuvoje nuvertėja tuo pačiu dydžiu kaip ir litai, bet nuosekliau ir matyt teisingiau yra manyti,kad visas turtas Lietuvoje ir darbas yra perkainuojamas atsižvelgiant besiplečiančius ekonominius ryšius su vakarais.Toks perkainojimas ir su tuo susijusi “infliacija” yra neišvengiami toliau integruojantis į Europos Sąjungą.Bandymai nuvertinti nacionalinius pinigus prie turimos kainų lyginimosi “infliacijos” pridėti pinigų nuvertinimo infliaciją tą integraciją tik sulėtina .Negalima sutikt ir su ta nuomone,kad stabilus ir atseit pervertintas litaas tuo metu mažino eksportą ir didino importą.Tuo metu apyvartoje esantis litų kiekis ir juos atitinkantis centrinio banko tvirtos valiutos rezervas nuolat augo.
1996 Lietuvoje dar labiau sumažėjo infliacija.Ji siekė tik 13,1 procento .1996-1997 metais maisto produktai ir nealkocholiniai gėrimai brango beveeik tiek pat kiek ir visos prekės bei paslaugos,o palyginus 1998m.su atatinkamu 1997 laikotarpiu ,šios grupės prekių augimas sumažėjo daugiau kaip 8 kartus.Dabar lentelėje galim matyti kaip kito infliacija kas mėnesį 1996 metais

1996m.mėn. 1 2 3 4 5
Infliacija,proc 0,7 1,3 2,4 0,6 2
6 7 8 9 10 11
0,4 0,36 1,38 0,8 1,1 0,5
Per pastaruosius dvejus metus iš maisto produktų labiausiaipabrango pieno produktai.Palygint su 1995 metais,1997 metais 2,5 procento riebumo pienas pabrango 1,54 karto,varškė-1,45,grietinė-1,35 karto.Taip pat brango ir kvietinės bei ruginės duonos kaina-1,58 karto.Kainų kylimą sąlygojo ne tik didėjančios gamybos išlaidos ,bet ir paklausa.Perkamesni ir būtinesni produktai brango sparčiau.Per tuos 2 metus iš tirtų produktų atpigo tik bulvės,o mažiausiai brango ryžiai-5 proc.Vilniuje visų produktų kainos viršija šalies vidutine kainas,o mažesniuose miestuose kainos mažesnės kaip vidutinės šalies.

1997 metai buvo gana palankūs šalies ekonomikos vystymuisi. Palyginti su
1996 metais, BVP išaugo 5.7 proc, užsienio investicijos padidėjo 43.5 proc.,
infliacija sumažėjo nuo 13.1 proc. iki 8.4 proc. Spartus šalies ekonomikos
augimas, mažėjanti infliacija teigiamai veikė valstybės skolos valdymą. 1997
metų įvykiai vidaus bei užsienio kapitalų ir pinigų rinkose iki pat Pietryčių
Azijos valiutų krizėstaip pat buvo palankūs valstybės skolinimuisi. Tokios
sąlygos leido Finansų ministerijai įgyvendinti daugumą tikslų, nusistatytų metų
pradžioje, iš kurių pagrindiniai buvo: Lietuvos kapitalo rinkos vystymas, skolos
aptarnavimo išlaidų mažinimas, Vyriausybės vertybinių popierių (VVP) vidutinės
trukmės ilginimas, užsienio investuotojų pritraukimas ir Lietuvos pristatymas
užsienio rinkose.

1997 metų valstybės biudžeto deficitas buvo planuojamas 697.85 mln. litų
metinė infliacija – 12 proc..
FACE=”TimesLT” SIZE=2>lio ekonomiką per sėkmingai plėtojamą prekybą. Vis sparčiau atsigauna pramonė (produkcijos pardavimas padidėjo 11,8 proc. palyginus su 1997 metų pirmu ketvirčiu).Finansų sektorius vis daugiau prisideda prie ekonominio augimo proceso. Didėja gyventojų indėliai bankuose.

Mokesčių bazės išplėtimas, netiesioginių mokesčių dalinis padidinimas bei intensyvus mokesčių administravimo pagerinimas sudarė prielaidas valstybės biudžeto deficito mažinimui.

1998 metų per sausio-kovo mėnesius

infliacija Lietuvoje sudarė 1,9 procento (1998 metų kovas palygintas su 1997 metų gruodžiu). Vidutiniškai per mėnesį vartojimo prekių ir paslaugų kainos kilo 0,63 procento. Kiek didesnė infliacija buvo 1998 metų sausio mėnesį – 1 procentas. Tam didžiausią įtaką turėjo maisto produktųpabrangimas: daržovės pabrango 14,8 proc., vaisiai – 10 proc., nenugriebtas pienas – 6 proc., varškė – 6,7 proc., grietinė – 5,3 proc. ir kt. Pieno produktai pabrango dėl sausio mėnesį padidintų pieno supirkimo kainų. Per 1998 metų vasarį ir kovą kainos kilo nežymiai – 0,5 ir 0,4 procento. Labiausiai vasario mėnesį pabrango ryšių paslaugos – 30,4 procento. Šį mėnesį mėnesinis abonementinis mokestis už telefoną padidėjo 66,7 proc., tarpmiestinių telefoninių pokalbių Respublikos ribose tarifas – 20 proc., o tarptautinių telefoninių pokalbių tarifai sumažėjo 30,3 procento.

1 lentelė

Vartojimo prekių ir paslaugų kainų indeksai

 

1998 metai

sausis

vasaris

kovas

Vartojimo prekių ir paslaugų kainų indeksų pokyčiai, proc.:

     

per mėnesį (ankstesnis mėnuo = 100)

101,0

100,5

100,4

per atitinkamą laikotarpį (1997 m. gruodis = 100)

101,0

101,5

101,9

per 12 mėnesių (1997 m. atitinkamas mėnuo = 100)

106,5

106,4

106,7

Infliacijos pokytis, proc.

1,0

0,5

0,4

1998 metu per sausio-kovo menesius infliacija Lietuvoje sudare 1,9 procento (1998 metu kovas palygintas su 1997 metu gruod˛iu). Vidutinikai per menesi vartojimo prekiu ir paslaugu kainos kilo 0,63 procento. Kiek didesne infliacija buvo 1998 metu sausio menesi – 1 procentas. Tam did˛iausia itaka turejo maisto produktu pabrangimas: dar˛oves pabrango 14,8 proc., vaisiai – 10 proc., nenugriebtas pienas – 6 proc., varke – 6,7 proc., grietine – 5,3 proc. ir kt. Pieno produktai pabrango del sausio menesi padidintu pieno supirkimo kainu. Per 1998 metu vasari ir kova kainos kilo ne˛ymiai – 0,5

Apie Vartotojų kainų indeksą 1998 m. rugsėjo mėn.
Vartotojų kainų indeksas 1998 m. rugsėjo mėn. lyginant su rugpjūčio mėn. sudarė
99.6, lyginant su gruodžio mėn. – 101.8, lyginant su praėjusių metų atitinkamu
mėnesiu – 103.7. Dvylikos mėnesių infliacija – 3.7 procento.
Pateikiame duomenis apie rugsėjo mėn. pagrindinių prekių ir paslaugų grupių
kainų indeksus:
Prekių ir paslaugų grupių pavadinimai1998 m. rugpjūtis – rugsėjis

Bendrasis VKI99.6

Maisto produktai ir nealkoholiniai gėrimai98.4

Alkoholiniai gėrimai ir tabako gaminiai99.98

Drabužiai ir avalynė101.1

Būstas, vanduo, elektra, dujos, kitas kuras100.4

Būsto apstatymas, buitiniai įrenginiai ir kasdienė

būsto priežiūra100.01

Sveikatos apsauga100.1

Transportas99.8

Ryšiai100.0

Poilsis ir kultūra100.6

Švietimas102.2

Viešbučiai, kavinės ir restoranai100.6

Įvairios prekės ir paslaugos101.1

The Lithuanian Department of Statistics owns a copyright on statistical
information and publications,
grants permissions for the reproduction of these publications.
Paskutinis pataisymas 1998.10.29

Šiek tiek apie kompensacijos mechanizmą

Vyriausybė stengėsi sušvelninti skaudžias infliacijos pasekmes tam buvo leidžiami tam tikri įstatymai, pavyzdžiui: 1991.03.28. buvo priimtas nutarimas nr. 106 “Dėl gyventojų indėlių ir valstybinių draudimo įmokų nuvertėjimo, susijusių su vienkartiniu kainų padidėjimu”. Šiuo nutarimu kompensuojama apie 50% gyventojų indėlių neviršijant 5000 rb. sumos vienam asmeniui. Indėliai kompensuojami iki 7000 rb. (“Litas” 1992 m. kovo 3-9d. 11 psl.).Taip pat kompensuojamas ir pensijų draudimo įmokų nuvertėjimas. Vyriausybės 1991.07.01 nutarimu nr. 262 indeksuo-jama taikant koeficientą 2. 1991.12.12 buvo priimtas nutarimas “Dėl gyventojų tikslinių kompensacijų papildomo indeksavimo investicinėse sąakaitose “. Pagal šį nutarimą dar kartą indeksuojama bendra investicijų suma taikan koeficientą 2.

Taigi visos indėlių kompensacijos per jų indeksavimą iš dalies apsaugo gyventojų indėlius nuo pinigų nuvertėjimo. Gruodžio mėn piimtas Vyriausybės nutarimas Nr.547 įpareigojo skirti kompensacijas net ir tuo atveju, jeigu visos lėšos buvo panaudotos, ir gyventojo taupomojo banko (investicinė sąskaita) buvo uždaryta. Jam buvo išduodama taupomoji investicinė knygelė su tuo pačiu sąskaitos numeriu, ir joje įrašomos pris-kaičiuotos sąskaitų sumos.

Indėlių kompensacijos dėl gyvybės ir pensijos draudimo, įmokų kompensacijos buvo indeksuojamos tuo metu, kai gyventojas kreipdavosi į banko įstaigą prašydamas nurašyti lėšas iš savo sąskaitos (mokėdamas už perkamą butą, pirkdamas akcijas ir pan.) arba įrašant į investicinæ sąskaitą pervedamas lėšas (pagal perleidimo sutartį įsigijus lėšų, valstybės vien-kartinių išmokų aukcione ir kitais atvejais). 1991.12.12 nutarimas numatė, kad gyventojų indėlių nuvertėjimas bus kompensuojamas, mokan komercinio dydžio palūkanas, kurios negali būti mažesnės už Vyriausybės nustatytą kainų indeksą (infliacijos dydį).

Šiek tiek apie Fizinių asmenų laikinąjį įstatymą. Jis buvo labai dažnai keičiamas. 1992 metais buvo priimtas sprendimas, kad neapmo-kestinamas minimumas priklauso nuo minimalaus gyvenimo lygio, kurį tvirtina Vyriausybė. 1992 m. sausio 1 d. jis sudarė 620 rb.. Buvo numaty-tas neapmokestinamas minimumo dydis koeficientais nuo šios sumos. Vi-siems asmenims, daugumai dirbančiųjų jis buvo 0,8 minimalaus gyvenimo lygio, ir tai sudarė 496 rb.Buvo numatyti tam tikri intervalai, kuriems apmokestinti taikomi 18,20,24,28,33 procentai. Pirmasis intervalas nuo 1 iki 744 rb. ir šio intervalo pajamos buvo apmokestinamos 18 %. 20 % tarifas taikytas inervalui nuo 744 rb. iki 1116 rb, ir t.t. 33% tarifas buvo taikomas apmokestinamoms pajamoms viršijant 2356 rb..(1992.02.15 “Lie-tuvos komersantas” 3 psl. )

Darbo užmokesčio ir infliacijos augimas atsiliko nuo pajamų mokesčių augimo. Atlyginimai išaugo tiek, kad daugelio pajamos priartėjo prie 33 procentais apmokestinamų sumų, todėl į tai reikėjo atsižvelgti ir priimti kitokias normas.

INFLIACIJOS ĮVERTINIMO RODIKLIAI
Infliacijos sąvoka atspindi kainų kilimą šalies ūkyje, tai yra infliacija
suprantama kaip piniginio vieneto perkamosios galios mažėjimas, kurį galima
išmatuoti kainų lygio kilimo indeksu. Kainų dinamikai šalies ūkyje matuoti
dažniausiai naudojami du indeksai: Bendrojo Nacionalinio Produkto (BNP) bei
pragyvenimo kaštų indeksas arba dar kitaip įvardinami vartotojų kainų indeksas
(consumer price index, CPI) bei gamintojų kainų indeksas (producer price index,
PPI). Pavyzdžiui tam tikros šalies ekonomikos apimti yra nustatoma pagal bendrą
šalyje pagaminamų prekių ir paslaugų kiekį. “Ekonominės veiklos rodiklis, kuris
apibūdina visas per metus nupirktas arba parduotas prekes ir paslaugas yra
vadinamas bendruoju šalies produktu arba BŠP (gross domestic product- GDP). Prie
BŠP pridėjus tos šalies gyventojų tarptautinę veiklą gaunamas išsamesnis visos
ekonominės veiklos rodiklis- bendrasis nacionalinis produktas arba BNP (gross
national product- GNP). Iš esmės abu rodikliai nusako daugmaž tą patį dydį,
tačiau BŠP apima tik prekių ir paslaugų gamybą, vykstančią šalies viduje, o BNP
įtraukia ir užsienio prekybos bei investicijų grynąją apimtį” .

INFLIACIJOS RODIKLIAI
Infliaciją dažniausiai lydintys reiškiniai:
• gamybos arba realaus BNP stagnacija;
• nepakankamai dideli gamybos kilimo tempai;
• mažėjantis užimtumo lygis, tai yra didėjantis nedarbas ir mažėjantis gamybos
priemonių apkrovimas
• santykinai žemas užimtumo lygis (palyginti didelis nedarbas arba mažas gamybos
priemonių apkrovimas.
Tarptautiniuose apskaitos standartuose nurodomi tokie infliacijos
(hiperinfliacijos) egzistavimo kriterijus:
1) kai dauguma gyventojų kaupia sąlyginai tvirtą nenacionalinę valiutą bei
nekilnojamą turtą;
2) jei dauguma gyventojų savo pajamas ar pinigines operacijas skaičiuoja ir
įvertina santykinai pastovia užsienio valiuta;
3) kai pirkimas-pardavimas skolon (taip pat palūkanų bei atlyginimų
skaičiavimas) yra vykdomas iš anksto įvertinus sandorio kainą atsižvelgiant į
esamus bei prognozuojamus infliacijos tempus;
4) jeigu suminė infliacija per tris metus yra netoli arba net viršija 100
procentų pokytį.

INFLIACIJOS PRIGIMTIES TEORIJOS
Su infliacija susiduria tiek išsivysčiusios, tiek besivystančios ir savo ūkį
reformuojančios postkomunistinės šalys. Kaip jau minėjau infliacija Lietuvoje
prasidėjo apie 1991 metus ir tik jos tempai buvo pristabdyti tik 1996 metų
pabaigoje. Infliacijos tempų neapibrėžtumas daro stiprų neigiamą poveikį
ekonomikai. Esant spartiems, bet nevaldomiems jos tempams sutrinka sandorių,
kredito, taupymo, investicijų procesų ir jų dalyvių veikla, menkėja fiskalinės
ir monetarinės politikos priemonių efektyvumas. Bet kokios ilgesniam
laikotarpiui numatytos ūkinės operacijos (taupymas, ilgalaikės paskolos,
stambesnės investicijos) darosi rizikingos. Daugėja spekuliacinių sandorių.
Todėl infliacijos procesai gausiai tyrinėjami. Toliau pamėginsiu apžvelgti,
kokios gi yra infliacijos kilmės teorijos.
Daugelyje makroekonomikos vadovėlių infliacija yra skirstoma atsižvelgiant į
rinkos pasiūlos ar paklausos pusę, tai yra išskiriamos dvi pagrindinės
infliacijos prigimties teorijos:
1. Paklausos (deman- pull) sąlygojama infliacija, kuri atsiranda tada, kai
staiga padidėjusi paklausa sukelia kainų vidutinio lygio kilimą.
2. Kaštų arba sąnaudų (cost- push) sąlygojama infliacija, atsirandanti tada, kai
kylant darbo užmokesčio ar kitų sąnaudų kainoms, įmonių vadovai yra priversti
kelti savo produkcijos kainas dėl to, kad išvengtų nuostolių. Ši infliacijos
forma dar vadinama kaip rinkos galios sąlygota infliacija.
Kituose šaltiniuose dar aprašomos ir kitos infliacijos atsiradimo formos:
• monetarinė infliacijos teorija;
• paskirstymo kovos infliacijos teorija;
• struktūrinė infliacijos teorija .

1.Paklausos sąlygota infliacija.
Kol agreguota paklausa sutampa su agreguota pasiūla – kainų lygis nesikeičia.
Tačiau, jei dėl vienų ar kitų priežasčių padidėja bendra paklausa, tada
prasideda realios gamybos didėjimo procesas, kuris mažina nedarbo lygį. Bet
didėjanti paklausa nepradeda kelti kainų lygio tol, kol nėra maksimaliai
išnaudoti darbo jėgos ir gamybos priemonių rezervai ( paveiksle tai 1-a
atkarpa).

Jei paklausa ir toliau didėja, tada ūkinių subjektų poreikiai, tai yra bendroji
paklausa pradeda viršyti realios gamybos galimybes – pasiūlą. Taigi, atsiranda
paklausos perviršis. Tačiau dar nepasiekus višisko užimtumo ribos, kainų lygis
jau pradeda kilti, nes pasiūla paklausos atžvilgiu tampa visiškai nelanksti ir
pasireiškia pirmieji “bottlenecks” (tarp ekonomistų vadinamo “butelio kaklelio”)
efekto požymiai, taške Q1 [McConnell]. Taipogi kai kuriose šakose arba esant
nedideliai konkurencija, kainų lygis pradeda kilti dar nepasiekus visuotinio
užimtumo ribos, dėl to infliacija, kuri grafike pavaizduota 2 atkarpoje, yra
vadinama “priešlaikine infliacija”. Kai bendrasis vartojimas išauga iki dydžio
Q2, kuriuo prasideda 3-ioji atkarpa bus pasiektas visuotinio užimtumo lygis
visuose ekonomikos sektoriuose. Šiame taške ir toliau didėjant paklausai, įmonių
gaminamos produkcijos augimo tempai negali atitikti paklausos augimo tempų dėl
maksimaliai išnaudotos darbo jėgos ir gamybos priemonių rezervų. Tai yra realus
nacionalinis produktas yra pasiekęs maksimumą ir tokiomis sąlygomis didėjanti
paklausa sukelia paklausos sąlygotą (demand- pull) infliaciją.
Kaip šiuo atveju kinta bendrosios nacionalinės pajamos? Realių bei nominalių
bendrųjų nacionalinių pajamų augimo tempai yra identiški 1 atkarpoje, o 2
atkarpoje nominalios bendrosios nacionalinės pajamos didėja greičiau nei
realios. Todėl nominalus BNP turi būti defliuotas, kad būtų galima realiai
išmatuoti fizinį produkcijos pokytį. Trečiojoje atkarpoje- visiškoj infliacijoje
– nominalus BNP auga gana greitai, o realus BNP yra konstanta.
Paklausos sąlygotą infliaciją gali sukelti investavimo padidėjimas, kuriam įtaką
daro pinigų kiekio pakitimai, taip pat paklausos infliaciją sukelia ir valstybės
išlaidų, vartojimo reikmenų paklausos bei paklausos užsienio šalyse didėjimas.
Paklausos sąlygotos infliacijos atsiradimas taip pat priklauso ir nuo situacijos
darbo rinkoje, nes kai darbo paklausa viršija darbo pasiūlą, didėja darbo
užmokestis ir įmonės sąnaudos, kurios vėliau įskaitomos į pagamintos produkcijos
kainą.
Kaip pavyzdį Lietuvoje galima pateikti šaldytuvų, baldų ir kitų ilgą laiką
vartojamų reikmenų kainų kilimą Lietuvoje 1991- 1992 metais. Šių prekių kainų
liberalizavimas sukėlė šuolišką kainų didėjimą, todėl sumažėjo jų paklausa ir
susikaupė didžiulės nerealizuotų prekių atsargos. O kainos vis tiek kilo ir
toliau. 1992 metų vasarą, kai buvo įgyvendinamos piniginės reformos Estijoje ir
Latvijoje atsirado brangių vartojimo reikmenų paklausa, todėl šių prekių kainos
dar pakilo 50-100%.

2. Sąnaudų sąlygota infliacija.
Priešingai negu paklausos sąlygotos infliacijos, kaštų arba sąnaudų sąlygotos
infliacijos teorijoje infliacijos ištakos siejamos su įvairių rūšių sąnaudų
kiekio pakitimais. Ši teorija tvirtina, kad kainų kilimą sukelia darbo jėgos,
žaliavų, medžiagų arba pagrindinių priemonių nusidėvėjimo sąnaudų didėjimas
vienam produkcijos vienetui. Produkcijos vieneto sąnaudos apskaičiuojamos
dalinant bendrąsias sąnaudas iš produkcijos vienetų skaičiaus.
Produkcijos vieneto sąnaudų augimas mažina pelną ir produkcijos kiekį, kurį
įmonė nori tiekti esamu kainų lygiu. Šito pasekoje sąnaudos kelia produkcijos
kainų lygį.
Sąnaudų infliaciją sukeliantys veiksnai yra dvejopo pobūdžio:
• darbo užmokesčio sukelta infliacija;
• pasiūlos šokas.
Darbo užmokesčio sukeltos infliacijos variantu teigiama, kad kai kuriais
atvejais profsąjungos gali tapti infliacijos “šaltiniu”, kadangi jos gali
reikalauti iš darbdavių pakelti minimalaus darbo užmokesčio lygį. Tarkim
darbdaviai, profsąjungų spaudžiami, pakelia darbo užmokestį 10 procentų, tuomet
darbo užmokesčio sąnaudos produktams ir paslaugoms taip pat padidėja 10 procentų
ir įmonininkai, norėdami išlaikyti pastovią pelno normą, padidėjusias sąnaudas
perkelia į gaminamos produkcijos kainą. Taigi, įmonės gaminama produkcija,
pavyzdžiui žaliavos, medžiagos, pusfabrikačiai ir kt., taip pat pabrangsta 10
procentų. Jeigu šalyje darbo užmokesčio perkamoji galia garantuojama periodiniu
jo indeksavimu, tai po tam tikro laiko jis vėlgi pakeliamas 10 %. To pasekoje,
norint išsaugoti ankstesnį produkcijos rentabilumo lygį, įmonininkai vėl
atitinkamai pakelia produkcijos kainas. Taip periodiškai nominalus darbo
užmokestis pritaikomas prie pinigų perkamosios galios mažėjimo. Šis reiškinys
ekonominėje literatūroje vadinamas “darbo užmokesčio- kainų” spirale. Darbo
užmokesčio- kainų spiralę taipogi gali sukelti ir įmonininkai, jeigu jie
nepriklausomai nuo sąnaudų padidina produkcijos kainas ir tuo pačiu pelno normą.
“”Kuo greičiau kainos pritaikomos padidėjusioms sąnaudoms, o darbo užmokestis –
vartojimo prekių kainų indeksui, tuo sparčiau sukasi ši spiralė, tuo didesni yra
metiniai infliacijos tempai ” [Nausėda]. Ypač palankios sąlygos darbo
užmokesčio- kainų spiralei atsirasti susidaro tada, kai viešpatauja visuotinis
užimtumas, tačiau ji gali egzistuoti ir kai užimtumas nevisuotinis – tada
ekonomika yra stagfliacijos būklėje. Kainų kilimas nevisuotinio užimtumo
sąlygomis (kai yra palygint didelis nedarbas, mažas įrenginių apkrovimas,
didėjantis atsargų kiekis sandėliuose) yra tipiškas pasiūlos arba sąnaudų
infliacijos požymis. Kai produkcijos ir paslaugų pasiūla yra lanksti, paklausos
perviršis nesukelia kainų kilimo, nebent netiesiogiai, pavyzdžiui dėl pavėluotos
reakcijos. Priežasties reikia ieškoti pasiūlos sferoje, kur pardavėjai,
disponuojantys tam tikra valdžia rinkoje, padidina kainas (darbo užmokestį)
nepriklausomai nuo paklausos ir pasiūlos santykio.
Antrasis cost- push infliacijos veiksnys – tai taip vadinamas pasiūlos šokas,
atsiradęs dėl vienos kokios tai produkcijos kaštų pabrangimo, ko pasekoje
staigiai išauga eilės žaliavų tiekimo kaina, sukelianti grandininę reakciją.
Kaip pavyzdį galima paminėti išgarsėjusį JAV naftos kainų šoką,.kuris aprašomas
daugelyje makroekonomikos vadovėlių. Eksportuojanti naftos produktus Amerikos
organizacija OPEC (Organization of Petroleum Exporting Countries) per neilgą
1973-74 metų laikotarpį iš pradžių savo naftos produktų kainą pakėlė dvigubai, o
vėliau dar trigubai. Kadangi nafta – tai ir energija pramonei, ir kuras
transportui, ir šiluma butams, todėl jos pabrangimas iš tiesų turėjo didelę
įtaką daugelio prekių ir paslaugų kainų kilimui. Šios organizacijos naftos kaina
1979-80 metais dar kartą padvigubėjo, tai sąlygojo infliacijos tempų kilimą
1974, 1979-80 metais daugiau nei 10 procentų.
Sąnaudų infliacija gali pasireikšti tokiomis formomis [pagal Nausėdą]:
a) darbo užmokesčio sąnaudų “spaudimas”. Šios sąnaudų infliacijos formos
priežastis yra “wage push”, tai yra darbo užmokesčio spaudimas, sukeliamas
įgyvendinant į profsąjungas suburtų samdomųjų darbuotojų reikalvimus. Tarkim,
kraštutiniu atveju, kai spaudimo priemone darbininkai jau žada pasirinkti
streiką ir reikalauja iš įmonininkų padidinti darbo užmokestį, sutrumpinti darbo
laiką ir kt. Jei darbdaviai nuogąstauja dėl laukiamo streiko nuostolingų
rezultatų ir yra susiklosčiusi palanki ekonominė situacija – jie patenkins
darbininkų sąlygas, tačiau išpildytus reikalavimus perkels į kainas kaip
papildomas sąnaudas. Esant nepalankiai situacijai jie mažins gamybą ir atleis
darbuotojus, tai yra keliamas sąlygas išpildys vieniems darbininkams kitų
sąskaita. Taigi, ši sąnaudų infliacijos forma gali tiesiogiai sukelti nedarbą
arba skatinti jo didėjimą;
b) pelno “spaudimas” (“profit push”), atsiranda kai gamintojai kelia kainų lygį,
norėdami užtikrinti didesnį pelną. Šis procesas taip iššaukia darbo užmokesčio
“spaudimą”, kadangi darbuotojai žinodami palankesnę situaciją įmonės veikloje,
gali reikalauti pakelti darbo užmokestį;
c) palūkanų procento “spaudimas”. Įmonėse, kurių veiklos pagrindas – skolintas
kapitalas, kredito procentų didėjimas pinigų rinkoje dažniausiai sąlygoja
gamybos sąnaudų kilimą, o gamintojai padidėjusias sąnaudas perkelia į savo
produkcijos kainas, tuo skatindami infliaciją;
d) mokesčių ir muitų “spaudimas”. Kainų lygiui ir jų dinamikai įtaką daro ir
valstybės įvesti mokesčiai bei muitai: pelno (pajamų) mokesčio norma, socialinio
draudimo mokesčiai, labiausiai kainos susijusios su akcizo ir įvežimo muitų
mokesčiais;
e) “importuota” sąnaudų infliacijos forma. Šios infliacijos pasireiškimas
sąlygojamas importuojamų prekių kainų kilimo. Ją taip pat gali sukelti ir savos
šalies pinigų nuvertėjimas lyginant su kitų šalių valiutomis. Importuojamų
prekių kainų kilimas padidina šalies viduje gaminamos produkcijos vidutines
sąnaudas, kai įvežamos į šalį iš užsienio žaliavos, medžiagos, pusfabrikačiai,
importuojamos paslaugos ar kitos negalutinio vartojimo prekės. Kai importuojamos
galutinio vartojimo prekės, kainų kilimas tiesiogiai atsispindi vartojimo
reikmenų kainų indekse. Infliacija yra tuo spartesnė, kuo greičiau kyla importo
kainos ir kuo didesnį lyginamąjį svorį importuojama produkcija turi šalies
nacionaliniame produkte.
Lietuvoje visos išvardintos sąnaudų infliacijos teorijos formos vienu ar kitu
metu egzistavo:
a) 1991 metų pradžioje, ruošiantis liberalizuoti kainodarą buvo gana smarkiai
padidintas darbo užmokestis. Taip norėta nors iš dalies kompensuoti laukiamą
pinigų perkamosios galios smukimą. Vėliau susidarė situacija, kurią galima būtų
apibūdinti kaip darbo užmokesčio – kainų spiralę, nes vyriausybė indeksavo
biudžetinių įstaigų darbuotojų darbo užmokestį, pensijas ir kitas išmokas.
Valstybinėms ir valstybinėms akcinėms įmonėms buvo teikiamos rekomendacijos
didinti darbo užmokestį priklausomai nuo infliacijos tempų, nuo įmonės vidutinio
darbo užmokesčio lygio bei turimų lėšų. Tačiau ūkį stabilizuoti pajamų
indeksavmu, kai sparčiai didėja pinigų kiekis – neįmanoma. Tokios sąlygos kaip
tik tuo metu ir buvo, kai Rusijoje ir nuo jos atsiskyrusiose valstybėse didelės
pinigų emisijos skatino hiperinfliaciją;
b) pelno spaudimas pasireiškia tuo, kad daugelis įmonių sugeba ne tik visiškai
perkelti didėjančias sąnaudas į kainas, tačiau ir gerokai padidinti pelno normą.
Lietuvos ūkyje be dominuojančių įmonių ( joms buvo taikoma kainų deklaravimo
tvarka) pagal 1992 metų 1 ketvirčio rezultatus vidutinė metinė pelno norma
sudarė apie 280-290 % ;
c) palūkanų procentas pradėjo kilti kuriantis komercinių bankų sistemai
Lietuvoje. Didėjantis palūkanų procentas neturi skatinamojo poveikio gyventojų
taupymui bei investavimui ir lanksčiam bankų kreditinių išteklių panaudojimui.
T

Leave a Comment