Įmonių tipai, tikslai, finansavimo būdai Lietuvoje

TURINYS

ĮVADAS............................ ........ ........ ........ ........3
TIKSLAS....................... ........ .... .... .... ..... ........3
PROBLEMOS...................... .... .... .... .... .... .... .....3
AKTUALUMAS....................... .... .... .... .... .... ......4
ĮMONIŲ RŪŠYS............................. ...... .................5
1 ĮMONIŲ SKIRSTYMAS...................... ...... ..................5
2 ĮMONIŲ JURIDINĖS FORMOS.............................. ......6
3 KAIP PASIRINKTI TINKAMĄ ĮMONĖS RŪŠĮ?................... ..... ..........7
4 ĮMONIŲ SKIRSTYMAS KITOSE ŠALYSE.................... ..... .........7
5 LIETUVOS ĮMONIŲ TIPŲ APRAŠYMAS, PRIVALUMAI, TRŪKUMAI...... ..............8
1) INDIVIDUALIOJI ĮMONĖ (IĮ ARBA PĮ).................... ..............8
2) AKCINĖS BENDROVĖS (AB) IR UŽDAROSIOS AKCINĖS BENDROVĖS (UAB)....... ...9
3) INDIVIDUALIOS IR UŽDAROSIOS AKCINĖS BENDROVĖS PALYGINIMAS..........10
4) ŪKINĖS BENDRIJOS (TIKROSIOS IR KOMANDITINĖS) (ŪB, TŪB, KŪB)............13
5) ŽEMĖS ŪKIO BENDROVĖS (ŽŪB)........................... .......14
6) KOOPERATINĖ BENDROVĖ (KB)........................... ..........14
7) INVESTICINĖS BENDROVĖS ..............................15
8) SPECIALIOSIOS PASKIRTIES BENDROVĖS..............................16
9) SAVIVALDYBIŲ ĮMONĖS..............................16
10) VIRŠNACIONALINĖS ĮMONIŲ FORMOS..............................18
a) EUROPOS EKONOMINIŲ INTERESŲ GRUPĖ (EEIG) ...................18
b) EUROPOS ĮMONĖ (SE)..............................19
11) VIEŠOSIOS ĮSTAIGOS ..............................19
12) FRANŠIZĖS ..............................20
13) OFŠORINĖS ĮMONĖS..............................20
6 TEISINIAI AKTAI SUSIJĘ SU ĮMMONIŲ VEIKLA..............................21
ĮMONIŲ TIKSLO PROBLEMA..............................23
ĮMONIŲ FINANSAVIMO ŠALTINIAI..............................26
1) FINANSAVIMO ŠALTINIŲ SCHEMA..............................27
2) ŠIUOLAIKINIAI TRUMPALAIKIO FINANSAVIMO BŪDAI....................28
3) ILGALAIKIO FINANSAVIMO BŪDAI..............................30
STATISTIKA.................. ..............................31
IŠVADOS..............................
ŠALTINIAI..............................
Priedai..............................

ĮVADAS

TIKSLAS

o Išanalizuoti, apibendrinti literatūrą ir rastus duomenis apie įmones, jų tikslus, finansavimo būdus Lietuvoje.
o Išsinagrinėti statistinius duomenis apie įmones, padaryti išvadas.
o Pateikti teorinius patarimus, kurių dažnai trūksta specialaus išsilavinimo neturintiems įmonių steigėjams.
o Kadangi tema labai plati, pateikti kiek įmanoma išsamesnį ir tuo pačiu apibendrintą vaizdą apie dabartinę Lietuvos įmonių situaciją.

PROBLEMOS:

o Kaip skirstomos įmonės Lietuvoje?
o Kokie yra juridiniai įmonių tipai Lietuvoje?
o Kaip pasirinkti įmonės tipą?
o Kuo skiriasi Lietuvos ir kitų šalių įmonių tipų skirstymas?
o Kokie bruožai, prrivalumai ir trūkumai įvairių Lietuvoje egzistuojančių įmonių?
o Kurį įmonės tipą geriau pasirinkti norint pradėti nuosavą verslą: IĮ ar UAB?
o Kokie teisiniai aktai, įstatymai susiję su įmonių veikla?
o Kas pasikeitė ar atsirado naujo susijusio su įmonėmis Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą?
o Kodėl ir kaip reikia nustatyti įm

monės tikslą?
o Koks gali būti įmonės tikslas ir kokius tikslus paprastai skelbia įmonės?
o Kaip sistemiškai suvokti visas įmonės finansavimo Lietuvoje galimybes?
o Kokiais kriterijais remiantis išsirinkti tinkamus įmonės finansavimo būdus?
o Nuo ko priklauso investicijos į įmones ir paskolų palūkanų dydis?
o Koks dabar statistinis įmonių rūšių pasiskirstymas Lietuvoje pagal veiklos sritį, juridinį tipą ir t.t.?
o Ką apie valstybę parodo įmonių įregistravimų ir išregistravimų statistika?

AKTUALUMAS

o Kiekvienas verslininkas, norėdamas pradėti verslą ar jį optimizuoti, turi pasirinkti įmonės tipą. Kiekviena įmonių rūšis turi daugybę specifinių bruožų, kurie gali būti arba palankūs, arba nepalankūs vykdomai veiklai. Tam, kad tuos bruožus išsiaiškinti reikia peržvelgti gausius informacijos šaltinius, įsigilinti į specialistų nuomonę ir padaryti savo sprendimą, nuo kurio didele dalimi gali priklausyti veiklos sėkmė.
o Kursiniame darbe nagrinėju gan plačią temą, apimančią pagrindinius klausimus kylančius pradedant įmonės veiklą. (įregistravimas, appskaita, išregistravimas, įstatymų apžvalga ir kt.) Čia išnagrinėta informacija taip pat gali būti naudinga ir jau turint konkrečią įmonę, tačiau norint ją optimizuoti. Vis dėlto norėčiau pabrėžti, kad įmonės perregistravimas yra sudėtingas, brangus ir daug laiko užimantis procesas, todėl jau iš pat pradžių renkantis tipą, būtina atsižvelgti į ateities planus.
o Kiekvienam verslui gyvybiškai būtinos nuolatinės investicijos, kad įmonė išliktų konkurencinga. Dažnai įmonių savininkai naudoja populiariausius finansavimo būdus, tačiau savo kursiniame darbe parodžiau, kad finansavimo galimybės yra labai plačios, ir reikia naudoti tinkamus, įv

vairius, labiausiai pelningumą padidinančius finansavimo šaltinius.
o Nors Lietuvos mokesčių sistema dar nėra visiškai sureguliuota, Įmonių teisė jau suderinta su Europos Sąjunga.
o Kiekvieną įmonę steigiant būtina nutarti koks bus jos pagrindinis tikslas, tai lemia jos sėkmingą netolimos ateities veiklą, taip pat vystymosi tendencijas, strategiją. Dažnai įmonės tikslas klaidingai ir primityviai suvokiamas kaip kuo didesnio grynojo pelno siekimas. Skyriuje apie Įmonės tikslą, aprašysiu šios sąvokos supratimo klaidas, ir tai, kaip pasak įvairių teoretikų turėtume tą tikslą nustatyti.

ĮMONIŲ RŪŠYS

1 ĮMONIŲ SKIRSTYMAS

Įmonės yra skirstomos į grupes pagal įmonės dydį: [1]
-maža įmonė – iki 50 dirbančiųjų;
-vidutinė įmonė – nuo 51 iki 250 dirbančiųjų;
-didelė įmonė – nuo 251 ir daugiau dirbančiųjų.
Pagal įmonių veiklos sritis: [2]
1. Sveikatos priežiūra ir socialinė rūpyba
2. Švietimas, mokslas ir studijos
3. Statyba ir remontas
4. Transportas
5. Vandens ūkis
6. Žemės ūkis
7. Miškų ūkis
8. Pramonė
9. Prekyba
10. Ekonomika ir finansai
11. Energetika
12. Informacijos priemonės
13. Informacinės technologijos ir telekomunikacijos
14. Kultūra ir menas
15. Miestų ūkis
16. Nekilnojamojo ir kilnojamojo turto operacijos
17. Pramogos, poilsis ir turizmas
18. Paslaugos
Pagal sustambintas veiklos sferas įmonės skirstomos: [3]
-medžio apdirbimo, baldų ir popieriaus pramonė;
-mašinų, prietaisų, elektrotechnikos ir elektronikos pramonė;
-maisto pramonė;
-aprangos ir tekstilės pramonė;
-chemijos, naftos ir farmacijos pramonė;
-statybos ir statybos industrijos pramonė;
-informacinių technologijų, transporto, krovinių krovos ir paslaugų pramonė.
Pagal civilinę atsakomybę įmonės skirstomos: [4]
– visiškos (neribotos) civilinės atsakomybės juridinius asmenis.
– ribotos (dalinės) civilinės atsakomybės juridinius asmenis.
Tik individualios įmonės bei ūkinės bendrijos yra neribotos civilinės atsakomybės privatūs juridiniai asmenys. AB, UAB ir visų kitų ju

uridinių formų įmonės yra ribotos civilinės atsakomybės juridiniai asmenys.
Pagal nuosavybės formas: [5]
– valstybės
– privačios
– užsienio kapitalo
– tarptautinio kapitalo
Pagal veiklos pobūdį: [6], [7]
– Vienfukcinės (specializuotosios)
– daugiafunkcinės (universaliosios)
– gamintojos
– paslaugų tiekėjos, aptarnavimo
– konsultavimo
– ir kt.
Pagal įmonės struktūrą: [8]
– Linijinė
– Funkcinė
– Patricinė

2 ĮMONIŲ JURIDINĖS FORMOS

Lietuvoje gali būti steigiamos tokios įmonės: [9]
individualios (personalinės) įmonės;
ūkinės bendrijos (tikrosios ūkinės bendrijos ir komanditinės (pasitikėjimo) ūkinės bendrijos);
akcinės bendrovės;
uždarosios akcinės bendrovės;
investicinės bendrovės;
specialios paskirties bendrovės;
kooperatinės bendrovės;
žemės ūkio bendrovės;
valstybės ir savivaldybės įmonės;
viešosios įstaigos.
Europos ekonominių interesų grupės,
Europos bendrovės.

3 KAIP PASIRINKTI TINKAMĄ ĮMONĖS RŪŠĮ?

Nuo to, kurią verslo organizavimo formą pasirinksite, priklausys tiek įmonės steigimo procesas (reikiamos investicijos, steigimo procesas ir jo trukmė), tiek tolesnis verslo organizavimas (žmogiškųjų išteklių panaudojimas, finansų valdymas, įmonės valdymo tvarka ir pan.). Taigi prieš kuriant įmonę svarbu tinkamai įvertinti keletą dalykų, susijusių su tolesne jos veikla:
sukonkretinti verslo kūrimo idėją – suformuluoti veiklos tikslą (pelno ar ne pelno siekimas), nuspręsti, kokiose ūkinės komercinės veiklos srityse, kokioje teritorijoje dirbs įmonė;
įvertinti savo asmenybės savybes: ar norite prisiimti visą atsakomybę už įmonės veiklą ar jos dalį, t.y. ar sprendimų priėmimas turi priklausyti tik nuo Jūsų, ar ir nuo kitų ir pan.;
įvertinti verslo organizavimo formą – nuspręsti, kiek žmonių dirbs Jūsų įmonėje, kiek investicinio kapitalo reikės verslo pradžiai ir kiek jo turite sukaupę, ar steigsite visiškos ar dalinės atsakomybės juridinį asmenį ir kt. Jei įmonės veiklos sritis labai si

iaura, atliekant darbus bus galima išsiversti be samdomų darbuotojų. Apyvartą sunku numatyti, bet jei manote, kad ji nebus didelė, be to, jei neturite reikiamo investicinio kapitalo, pasvarstykite: galbūt Jums labiau apsimoka dirbti pagal verslo liudijimą nei steigti įmonę.

4 ĮMONIŲ SKIRSTYMAS KITOSE ŠALYSE [10], [11], [12]
limited by guarantee (ribotos atsakomybės)
limited by share capital (riboto kapitalo)
unlimited (neribojamos kompanijos)
Private Companies (privačios įmonės)
Public Companies (viešos įmonės)
Limited Liability Partnerships (ribotos atsakomybės bendrovės)
Ir kt.

5 LIETUVOS ĮMONIŲ TIPŲ APRAŠYMAS, PRIVALUMAI, TRŪKUMAI
[13], [14], [15]

14) INDIVIDUALIOJI ĮMONĖ (IĮ ARBA PĮ)

Smulkiam verslui vystyti paprastai steigiamos individualios įmonės arba uždarosios akcinės bendrovės. Jei planuojate verstis veikla, kuriai pradėti nereikia didelio kapitalo, pakanka kelių darbuotojų (tai gali būti ir šeimos nariai), be to, jei manote, kad apyvarta nebus didelė, steikite individualią įmonę.
Tačiau įkūrę individualią įmonę labai rizikuojate, nes už įmonės prievolių įvykdymą atsakote ne tik jos, bet ir savo turtu (visą, ką savininkas yra deklaravęs kaip asmeninį turtą – nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą, investicijas į vertybinius popierius ir pan.), jei įmonės turto nepakanka įsipareigojimams padengti. Individualios įmonės veikla yra rizikinga. Viena vertus, sprendimus paprastai priima vienas asmuo – savininkas (arba du asmenys – savininkai, jei įmonė pripažinta bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe), taigi jų priėmimo kokybė priklauso nuo savininko kompetencijos, žinių ir patirties. Svarbu ne tik žinoti savo galimybes, prisiiminti įsipareigojimus (kreditoriams, tiekėjams, valstybei, draudimo įstaigoms ir t.t.) ir juos vykdyti, bet ir įvertinti riziką, susijusią su paslaugų bei aptarnavimo kokybe, atlikimo terminais, įsipareigojimų tiekėjams vykdymu ir pan.
Kita vertus, individualios įmonės veiklą sunkiau plėtoti dėl investicijų trūkumo. Pradinės investicijos priklauso nuo savininko turimo kapitalo, dėl didesnės valdymo rizikos individualiai įmonei sunkiau gauti ilgalaikių investicijų iš bankų, be to, kitos įmonės su individualia įmone bendradarbiauja ne taip noriai, kaip su uždarąja akcine bendrove.

Individualių įmonių įstatymas nustato, kad IĮ gali būti pertvarkoma į akcinę bendrovę, uždarąją akcinę bendrovę, taip pat į viešąją įstaigą.

IĮ savininkai, turintys dvi ir daugiau IĮ, iki 2005 m. gruodžio 31 d. Civiliniame kodekse nustatytu jungimo būdu turi šias įmones reorganizuoti į vieną individualią įmonę arba, palikdami tik vieną individualią įmonę, kitas pertvarkyti, perleisti arba likviduoti.

15) AKCINĖS BENDROVĖS (AB) IR UŽDAROSIOS AKCINĖS BENDROVĖS (UAB)

Norint verstis veikla, susijusia su didesne ūkine rizika, geriau pasirinkti ribotos civilinės atsakomybės juridinį asmenį – akcinę bendrovę (AB) arba uždarąją akcinę bendrovę (UAB), t.y. tas teisinių formų (rūšių) įmones, kurios už savo prievoles atsako tik savo (bendrovės) turtu. Bendrovės akcininkas, nepasisekus sumanytam verslui, rizikuoja tik tuo turtu, kurį įneša į bendrovę. Labiausiai paplitusi įmonių rūšis Lietuvoje yra uždaroji akcinė bendrovė.
Ir AB ir UAB įvairiuose šaltiniuose vadinama bendrai – “bendrovė”.
Akcinių bendrovių įstatymas nustato AB ir UAB bendrus ir skiriamuosius požymius – steigimo ir kapitalo formavimo būdą, reikalavimus steigėjams ir akcininkams, valdymo ir kontrolės organus.
a) Bendrovė yra įmonė, kurios įstatinis kapitalas padalytas į dalis, vadinamas akcijomis.
b) Bendrovė yra ribotos civilinės atsakomybės juridinis asmuo.
c) Bendrovės turtas yra atskirtas nuo akcininkų turto. Pagal savo prievoles ji atsako savo turtu. Akcininkai pagal bendrovės prievoles atsako tik ta suma, kurią privalo įmokėti už akcijas.
Steigiant AB ir UAB, asmenys sujungia savo lėšas (kapitalą) bendrai veiklai.
Esminė AB ir UAB valdymo ypatybė – AB ar UAB turto savininkai turi tiek įtakos, kiek jiems priklauso bendrovės turto (akcijų). Svarbiausius sprendimus, tarp jų ir formuojant valdymo organus, priima akcininkai balsuodami, o kiekvieno jų balsų skaičius priklauso nuo turimų akcijų.

AB įstatinis kapitalas negali būti mažesnis kaip 150 tūkst. litų. Jos akcijos gali būti platinamos bei jomis prekiaujama viešai, vadovaujantis vertybinių popierių viešąją apyvartą reglamentuojančiais teisės aktais.
UAB įstatinis kapitalas negali būti mažesnis kaip 10 tūkst. litų. UAB akcijos negali būti platinamos bei jomis prekiaujama viešai. Uždarojoje akcinėje bendrovėje negali būti daugiau kaip 250 akcininkų, o tai siaurina galimus finansavimo šaltinius.
AB privalomi valdymo organai yra visuotinis akcininkų susirinkimas, administracijos vadovas ir ne mažiau kaip vienas kolegialus valdymo organas – stebėtojų taryba ar valdyba.
UAB privalomi valdymo organai yra visuotinis akcininkų susirinkimas ir administracijos vadovas. Stebėtojų taryba ir valdyba UAB gali būti nesudaromos.

 STEIGIMAS
Bendrovės steigėjai (steigėjais gali būti Lietuvos Respublikos ir kitų valstybių fiziniai bei juridiniai asmenys) sudaro bendrovės steigimo sutartį arba steigimo aktą. Ši sutartis suteikia teisę atidaryti kaupiamąją steigiamos bendrovės sąskaitą Lietuvos Respublikoje įregistruotame banke ir, steigiant AB, registruoti akcijas Vertybinių popierių komisijoje.
Steigiamos bendrovės akcijas pasirašo bendrovės steigėjai. Kai visi pradiniai įnašai už akcijas yra įmokėti (šioje sąskaitoje esančias lėšas bendrovė gali naudoti tik po jos įregistravimo), steigėjai iki bendrovės įregistravimo privalo sušaukti steigiamąjį susirinkimą.
Steigiamasis susirinkimas tvirtina akcinės bendrovės steigimo ataskaitą, renka audito įmonę, renka bendrovės valdymo organų narius, sprendžia kitus visuotinio akcininkų susirinkimo kompetencijos klausimus. Po steigiamojo susirinkimo bendrovė įregistruojama Juridinių asmenų registre. Nuo įregistravimo dienos bendrovė yra įsteigta ir įgyja juridinio asmens teises.
Bendrovė savo veikloje vadovaujasi įstatais, pagrindiniais teisiniais dokumentais.
 APSKAITA
AB ir UAB buhalterinę apskaitą tvarko pagal dvejybinę sistemą. Finansiniams metams pasibaigus, visuotinio akcininkų susirinkimo išrinkta audito įmonė turi patikrinti finansinę atskaitomybę.
Uždarosiose akcinėse bendrovėse auditas privalo būti atliekamas, jei jos tenkina ne mažiau kaip dvi iš šių sąlygų:
2. pardavimų pajamos viršija 10 mln. litų per ataskaitinius finansinius metus;
3. vidutinis sąrašinis darbuotojų skaičius per ataskaitinius finansinius metus yra ne mažesnis kaip 50;
4. balanse pateikta turto suma viršija 5 mln. litų.

16) INDIVIDUALIOS IR UŽDAROSIOS AKCINĖS BENDROVĖS PALYGINIMAS

Mano manymu sunkiausia pradedant verslą yra tiems žmonėms, kurie anksčiau artimai nesusidūrė su verslo teise, mokesčiais. Dažniausiai jie turi kapitalo ir idėją, tačiau didelę dalį sėkmės nulems tai, kokią juridinę įmonės rūšį pasirinks savininkas. Išnagrinėjusi įmonių tipus, perskaičiusi visus su jais susijusius teisės aktus, padariau išvadą, kad pradedant nuosavą, galbūt šeimos verslą, geriausia pasirinkti vieną iš jų: individualią įmonę ar UAB. Pasirinkimas priklauso, kaip jau minėjau, nuo daugybės veiksnių, tačiau, apsispręsti turėtų padėti šis mano susistemintas palyginimas. Jį sudarydama rėmiausi literatūros šaltiniais, taip pat savo žiniomis, įgytomis per įvairias teorijos ir praktikos paskaitas.
1. Įkūrimas

Individualią įmonę įkurti lengviau, nes reikia atlikti mažiau administravimo procedūrų (steigiant uždarąją akcinę bendrovę papildomai būtina parengti steigimo sutartį (arba steigimo aktą, jei steigėjas yra vienas), steigiamojo susirinkimo protokolą, bendrovės įstatus), pigiau, nes mažiau administravimo išlaidų, nereikia pradinių investicijų įstatiniam kapitalui. Individualios įmonės ir uždarosios akcinės bendrovės laikomos įsteigtomis nuo jų įregistravimo Juridinių asmenų registre.
2. Sprendimų priėmimas

Individualios įmonės savininkas turi visišką sprendimų priėmimo laisvę. O uždarosios akcinės bendrovės valdymo ir sprendimų priėmimas joje yra griežtai reglamentuoti įstatymuose bei įstatuose, pagal kuriuos ji veikia. Bendrovė privalo turėti visuotinį akcininkų susirinkimą ir vienasmenį valdymo organą – vadovą. Uždarojoje akcinėje bendrovėje svarbiausi sprendimai priimami pagrindiniame valdymo organe – akcininkų susirinkime balsuojant, kiekvieno balso svarbumas priklauso nuo jo turimų akcijų skaičiaus. Taigi kontrolinį akcijų paketą turintys akcininkai gali diktuoti savo valią kitiems. Be to, uždarosios akcinės bendrovės valdymas reikalauja didesnių administravimo sąnaudų.
3. Mokesčiai

Mokesčių mokėjimą dažniausiai lemia šių įmonių gaunamos pajamos, veiklos pobūdis, gaminamų, parduodamų ar transportuojamų prekių rūšis ir pan.
Palyginkime individualią įmonę ir uždarąją akcinę bendrovę pelno bei socialinio draudimo mokesčių požiūriu.
Pagal Pelno mokesčio įstatymą tiek individualios įmonės, tiek uždarosios akcinės bendrovės apskaičiuotas apmokestinamasis pelnas apmokestinamas, taikant 15 proc. mokesčio tarifą. Įstatyme numatytos šios mokesčio lengvatos [13]:
 jei individualios įmonės ar uždarosios akcinės bendrovės vidutinis sąrašuose esančių darbuotojų skaičius neviršija 10 žmonių ir mokestinio laikotarpio pajamos ne didesnės kaip 500 tūkst. litų, apmokestinamasis pelnas apmokestinamas taikant 13 proc. mokesčio tarifą.
IĮ turi daugiau galimybių pasinaudoti šia lengvata, nes joje gali dirbti mažiau žmonių;
 jei individualios įmonės pajamos viršija 500 tūkst. Litų, bet nesiekia 1 mln. litų, ji gali pasinaudoti diferencijuoto pelno apmokestinimo lengvata. Individualios įmonės 25 tūkst. litų per mokestinį laikotarpį apskaičiuoto apmokestinamojo pelno apmokestinama taikant 0 proc. mokesčio tarifą, o likusi apskaičiuoto apmokestinamojo pelno dalis – taikant 15 proc. mokesčio tarifą.
Ši lengvata taikoma tik neribotos civilinės atsakomybės asmenims, taigi UAB ja pasinaudoti negali. Lengvata negali pasinaudoti ir IĮ savininkas ar jo šeimos nariai, jei jie yra ir kitų individualių įmonių savininkai arba paskutinę mokestinio laikotarpio dieną valdo daugiau kaip 50 proc. akcijų kituose vienetuose.
Individualią įmonę ir uždarąją akcinę bendrovę verta palyginti ir socialinio draudimo mokesčio požiūriu.
Uždaroji akcinė bendrovė už kiekvieną darbuotoją kas mėnesį Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai iš savo lėšų moka 31 proc., o iš darbuotojo lėšų – 3 proc. mokestį nuo valstybiniam socialiniam draudimui deklaruojamų pajamų. O individuali įmonė už savo savininkus moka privalomojo sveikatos draudimo įmokas – 2 proc. Tai nuo LR statistikos departamento paskaičiuoto naujausio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio [16] – 25,22 Lt.
Individuali įmonė už savo savininką privalomojo sveikatos draudimo įmokų gali nemokėti, jei atitinka visas šias sąlygas:
1) individualios įmonės savininkas yra apdraustas privalomuoju sveikatos draudimu;
2) individuali įmonė yra įregistruota Juridinių asmenų registre kaip likviduojama;
3) visi individualios įmonės darbuotojai yra atleisti iš darbo.
Individualių įmonių savininkai taip pat moka 50 proc. bazinės pensijos dydžio valstybinio socialinio draudimo įmokas bazinei pensijai (šiuo metu 86 Lt.) ir 15 proc. nuo valstybiniam socialiniam draudimui deklaruojamų pajamų papildomai pensijos daliai. Pastarosios prievolės atsiranda tuo atveju, jei individualios įmonės pajamų metinė suma, apskaičiuota nuo apmokestinamojo pelno, yra lygi arba viršija 12 minimalių mėnesinių atlyginimų. Individuali įmonė įmokų bazinei pensijai ar papildomai pensijos daliai gauti gali nemokėti tada, jei jos savininkas atitinka kriterijus, nustatytus Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 8 straipsnio 2 dalyje.
4. Pelno paskirstymas
Individualios įmonės savininkui priklauso ir visas įmonės pelnas. Uždarosios akcinės bendrovės savininkas negali naudotis bendrovės pelnu, kol jis nepaskirstytas, o pelno paskirstymas priklauso nuo keleto ar net daugelio suinteresuotų šalių. Uždarosios akcinės bendrovės akcininkų gaunami dividendai už turimas Lietuvos vienetų akcijas, kapitalo dalį ar kitų teisių turėjimą apmokestinami taikant 15 proc. pelno mokesčio tarifą. Analogiškai apmokestinamas ir individualios įmonės savininko pelnas. Tačiau jei jo paimtos lėšos didesnės nei apskaičiuotas pelnas, šios pajamos apmokestinamos, taikant 33 proc. pelno mokesčio tarifą.

5. Buhalterinė apskaita ir finansinė atskaitomybė
Individualios įmonės buhalterinė apskaita paprastesnė: pakanka užpildyti mokesčių deklaraciją, nereikia sudaryti balanso. Jei individualios įmonės nuostatuose nenumatyta sudaryti finansinę atskaitomybę, ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių buhalterinę apskaitą ji privalo tvarkyti pagal bendrus principus, remdamasi atitinkamais teisės aktais.
Uždarosios akcinės bendrovės buhalterinė apskaita yra sudėtingesnė, ji tvarkoma pagal dvejybinę sistemą. Tai gali atlikti tik darbuotojai, turintys reikiamą kvalifikaciją. Stambesnėms, didesnes pajamas gaunančioms įmonėms gali būti privalomas auditas

17) ŪKINĖS BENDRIJOS (TIKROSIOS IR KOMANDITINĖS) (ŪB, TŪB, KŪB)
+[17], [18]
Ūkinė bendrija – kelių fizinių ar juridinių asmenų, taip pat fizinių ir juridinių asmenų jungtinės veiklos sutartimi įsteigta įmonė komercinei-ūkinei veiklai vykdyti, sujungus jų turtą į bendrąją dalinę nuosavybę. Ūkinė bendrija – privatusis neribotos civilinės atsakomybės juridinis asmuo.
Bendrijoje gali būti nuo 2 iki 20 narių.
ŪB gali būti dviejų formų – tikroji ūkinė bendrija arba komanditinė (pasitikėjimo) ūkinė bendrija.
Tikrąją ūkinę bendriją sudaro tikrieji nariai. Tikrųjų narių turtas nėra atskirtas nuo bendrijos turto, taigi jos nariai atsako solidariai visu savo turtu pagal bendrijos prievoles. Ieškinį bendrijos nariams galima pareikšti netgi ir po bendrijos likvidavimo ar jungtinės veiklos sutarties pakeitimo bei atnaujinimo įregistravimo vietos savivaldybėje.
Komanditinėje (pasitikėjimo) ūkinėje bendrijoje be tikrųjų narių yra ir nariai komanditoriai. Tikrųjų narių padėtis komanditinėje (pasitikėjimo) ūkinėje bendrijoje yra tokia pati, kaip ir tikrojoje ūkinėje bendrijoje. Nariai komanditoriai atsako už bendrijos prievoles tik tokia apimtimi, kiek tai numatyta jungtinės veiklos sutartimi.
Jeigu jungtinė veiklos sutartis nenumato kitaip, nariai komanditoriai atsako tik tuo savo turtu, kurį jie perdavė arba turėjo perduoti komanditinei ūkinei bendrijai. Taip pat nariai komanditoriai neturi tikriesiems nariams priskirtinos bendrijos atstovavimo teisės. Komanditinėje (pasitikėjimo) ūkinėje bendrijoje turi būti bent vienas tikrasis ir bent vienas narys komanditorius.
Pagrindinis privalumas, išskiriantis ūkinę bendriją iš kitų įmonės rūšių, yra galimybė sujungti kelių asmenų lėšas į bendrą dalinę nuosavybę. Tokia nuosavybės forma yra stiprus psichologinis akstinas sutelkti visus pajėgumus bendram tikslui – įmonės pelnui pasiekti.
 Ūkinėje bendrijoje gali būti vedama supaprastinta buhalterinė apskaita. Tokiomis pačiomis sąlygomis, kaip ir individualiai (personalinei) įmonei, ūkinei bendrijai taikoma pajamų mokesčio lengvata.
 Trūkumas – tikrųjų narių neribota turtinė atsakomybė pagal bendrijos prievoles.

18) ŽEMĖS ŪKIO BENDROVĖS (ŽŪB)

Žemės ūkio bendrovė – privatus ribotos atsakomybės juridinis asmuo, kuriame pajamos per ūkinius metus už žemės ūkio produkciją ir suteiktas paslaugas žemės ūkiui sudaro daugiau kaip 50 procentų visų realizavimo pajamų.
Žemės ūkio bendrovėje gali būti dviejų rūšių dalyviai – bendrovės nariai ir pajininkai. Minimalus žemės ūkio bendrovės dalyvių skaičius yra trys. Bendrovės pajininkai nuo bendrovės narių skiriasi tuo, kad jie neturi sprendžiamojo balso bendrovės narių susirinkime. Visų dalyvių turtas yra atskirtas nuo bendrovės turto.
Žemės ūkio veikla dėl užsienio rinkų reikalavimų produktų kokybei ir Lietuvoje vyraujančių žemės ūkio veiklos standartų yra gana rizikingas verslas. Verslo pradžiai ypatingai svarbi žemės ūkio verslo patirtis ir protingas pradinių investicijų paskirstymas.
Žemės ūkio bendrovės nemoka pelno ir nekilnojamojo turto mokesčių bei nedaro atskaitymų į kelių fondą. Be to, žemės ūkio veikla besiverčiantys asmenys gali pretenduoti į finansinę paramą iš specialios Europos Sąjungos SAPARD programos.

19) KOOPERATINĖ BENDROVĖ (KB)

Kooperatinė bendrovė (kooperatyvas) – grupės fizinių arba fizinių ir juridinių asmenų įsteigtas ribotos civilinės atsakomybės juridinis asmuo, kurio kapitalas ir narių sudėtis yra kintama ir kuris yra skirtas narių ekonominiams, ūkiniams ir socialiniams poreikiams tenkinti bei veikiantis narių iniciatyva ir rizika.
Kooperatinė bendrovė už savo prievoles atsako tik savo turtu ir neatsako už savo narių prievoles, nesusijusias su kooperatinės bendrovės veikla. Kooperatinę bendrovę gali sudaryti ne mažiau kaip penki fiziniai arba fiziniai ir juridiniai asmenys.
Įstatymas nereglamentuoja kooperatinės bendrovės narių pajaus dydžio (jo dydis nurodomas įstatuose), yra tik nustatyta, kad pajus gali būti piniginis, intelektinis, vertybiniai popieriai arba kitas turtinis indėlis, išskyrus žemę. Kooperatinės bendrovės nuosavo kapitalo turi užtekti įstatuose numatytai veiklai plėtoti. Beje, įstatymas numato apribojimus bendrovės steigimo procese dalyvauti užsienio fiziniams ir juridiniams asmenims.
KB turi teisę [19]:
 verstis veikla, neprieštaraujančia įstatymams ir bendrovės įstatuose nurodytiems tikslams;
 turėti sąskaitas Lietuvos Respublikos ir kitų valstybių bankuose;
 valdyti jai nuosavybės teise priklausantį turtą, juo naudotis ir disponuoti pagal įstatymus;
 jungtis į kooperatinių bendrovių sąjungas, taip pat kitų įstatymų nustatyta tvarka – į kitas organizacijas;
 sudaryti sandorius, prisiimti turtinius įsipareigojimus;
 nustatyti savo produkcijos, darbų ir paslaugų kainas, įkainius ir tarifus;
 KB įstatuose nustatyta tvarka pagal sutartį skolintis lėšų iš savo narių;
 nustatyti savo organizacinę struktūrą, steigti filialus ir atstovybes, būti kitų įmonių ir organizacijų steigėja.

KB steigimo dokumentai yra įstatai ir steigimo sutartis. KB įstatai yra dokumentas, kuriuo KB vadovaujasi savo veikloje.
KB steigėjai turi būti ne mažiau kaip 5 fiziniai ir (ar) juridiniai asmenys. Kiekvienas KB steigėjas privalo tapti jos nariu. KB steigėjai sudaro KB steigimo sutartį, parengia KB įstatų projektą, sušaukia steigiamąjį susirinkimą. Steigimo sutartis yra viešas dokumentas.

20) INVESTICINĖS BENDROVĖS [20]

Investicinė akcinė bendrovė (IAB) –
valstybinio turto pirminio privatizavimo metu įsteigta akcinė bendrovė, kurios tikslas – už investicinius čekius įsigyti privatizuojamų bendrovių akcijas. 1995 m. įsigaliojus Investicinių bendrovių įstatymui, buvo nustatyti griežtesni investicinių akcinių bendrovių veiklos reikalavimai bei įtvirtinta nuostata, kad visos investicinės akcinės bendrovės iki 1997 m. liepos 1 d. privalėjo atitikdamos griežtesnius veiklos reikalavimus persiregistruoti į kontroliuojančiąsias investicines bendroves arba likviduotis. Iš 220 investicinių akcinių bendrovių, kurių akcijos buvo įregistruotos Vertybinių popierių komisijoje, buvo perregistruotos 22 bendrovės, kurios gavo kontroliuojančiųjų investicinių bendrovių veiklos leidimus. Likusios bendrovės pradėjo likviduotis. Šiuo metu didžioji dalis bendrovių yra jau likviduotos, dar kelios dešimtys bendrovių yra likviduojamos.
Kontroliuojančioji investicinė bendrovė (KIB) –
akcinė bendrovė, gavusi Vertybinių popierių komisijos leidimą verstis tokia veikla po investicinės akcinės bendrovės reorganizavimo. Nuo 2003 metų naujos kontroliuojančiosios investicinės bendrovės steigtis nebegali, o esančios bendrovės arba atsisakiusiuos Vertybinių popierių komisijos leidimo toliau veikia kaip paprastos akcinės bendrovės, arba pradėjo likviduotis.
Investicinė bendrovė –
tai atitinkamą leidimą turėjusi akcinė bendrovė, kurios pagrindinė veikla buvo investavimas ar reinvestavimas į vertybinius popierius. Investicinėmis bendrovėmis iki 2003 metų buvo laikomi uždarieji investiciniai fondai, kontroliuojančiosios investicinės bendrovės ir investicinės kintamojo kapitalo bendrovės. Uždarųjų investicinių fondų akcijos galėjo būti laisvai perleidžiamos atvirose rinkose ir perkamos bei parduodamos kaip akcijos. Šių bendrovių kapitalas nesikeičia, išskyrus tuos retus atvejus, kai nusprendžiama jį pakeisti. Tačiau uždarieji investiciniai fondai įsteigti nebuvo.

21) SPECIALIOSIOS PASKIRTIES BENDROVĖS [21], [22]

Šis statusas buvo nustatomas bendrovėms, vykdančioms valstybei gyvybiškai būtinas funkcijas arba kurių veiklai būtinas specialus režimas. Specialios paskirties bendrovėse vienai iš valstybinės valdžios ir valdymo institucijų priklausanti akcijų dalis negali būti mažesnė kaip suteikianti 70% balsų. Specialios paskirties bendrovėms priklausė ne tik elektros bei šiluminę energiją gaminančios įmonės, bet ir įmonės gaminančios ir eksportuojančios etilo spiritą ir alkoholinius gėrimus.
Šis įmonės tipas buvo reikalingas po valstybinių įmonių privatizavimo. Vėliau daugelis jų buvo reorganizuotos į AB.

22) SAVIVALDYBIŲ ĮMONĖS [23]

Savivaldybės įmonė yra iš savivaldybei nuosavybės teise priklausančių lėšų įsteigta arba įstatymų nustatyta tvarka savivaldybės nuosavybėn perduota įmonė, kurios visas turtas nuosavybės teise priklauso savivaldybei, o įmonė turtą valdo, naudoja bei disponuoja juo turto patikėjimo teisėmis.

Savivaldybių įmonės turi juridinio asmens statusą, t.y. jos pagal savo prievoles atsako tik savo nuosavu turtu.

Įmonei steigėjas turi teisę nustatyti:

1) privalomus darbus (užduotis);

2) prekių (paslaugų) kainas ir tarifus bei jų apskaičiavimo taisykles;

3) administracijos, kurios darbuotojus skiria steigėjas, pareigybes;
Savivaldybės įmonės steigimo teisinis pagrindas yra įmonės steigimo aktas, priimtas savivaldybės tarybos.
Įmonės finansinė veikla kontroliuojama audito tvarka. Metinės veiklos auditas yra privalomas, kitų laikotarpių veiklos auditas gali būti atliekamas steigėjo arba administracijos iniciatyva.
Valstybės kontrolės institucijos turi teisę įstatymų nustatyta tvarka tikrinti įmonės veiklą
Savivaldybių įmonių kapitalas
Savivaldybės įmonės kapitalas skirstomas – į savivaldybės ir skolintą.
Įmonė privalo užtikrinti jai patikėto savivaldybės kapitalo išsaugojimą ir efektyvų naudojimą. Įmonės įstatinis kapitalas gali būti sumažintas tik įstatymų nustatytais atvejais.

Įmonė privalo apdrausti turimą savivaldybės kapitalą Lietuvos Respublikoje įregistruotoje draudimo įstaigoje ar įmonėje įstatymų nustatyta tvarka.

Įmonei draudžiama investuoti kapitalą kitose įmonėse, jeigu kiti įstatymai ypatingais atvejais nesuteikia įmonei tokių investicijų teisės.
Savivaldybės kapitalas įmonėje gali būti didinamas:

1) iš pelno dalies, skirtos įstatiniam kapitalui didinti įmonės įstatuose nustatyta tvarka;

2) investicijomis iš biudžeto;

3) kitokiais savivaldybės piniginiais ir nepiniginiais (turtiniais) įnašais;

4) kitų subjektų suteikta parama.
Pelno paskirstymas
Įmonės pelnas skiriamas:

1) įstatymų nustatytiems mokesčiams į biudžetą;

2) draudimo įmokoms už įmonėje turimą valstybės ar savivaldybės kapitalą;

3) atskaitymams į įmonės pelno rezervą.

Likusi pelno dalis steigėjo nustatytu santykiu skiriama įmonės įstatiniam kapitalui didinti ir ne mažiau kaip 25 procentai – kitoms reikmėms (premijoms, socialinėms ir kultūrinėms priemonėms finansuoti bei rezervams sudaryti).

10 )VIRŠNACIONALINĖS ĮMONIŲ FORMOS [24], [25], [26], [27], [28], [29], [30]

Europos Sąjunga (ES) – tai Europos valstybių asociacija, kurios tikslas yra ekonominė ir politinė valstybių narių integracija. ES valstybių narių nacionalinėje teisėje tam tikros sritys, kaip: įmonių steigimas, jų veikla, veiklos nutraukimas, reglamentuojamos nevienodai. Norint to išvengti buvo ieškoma bendrų, viršnacionaliniais teisės aktais reglamentuojamų Europos Sąjungos valstybių narių verslo formų.

2004 Gegužės 1 dieną Lietuva tapo visaverte Europos Sąjungos nare, todėl viršnacionalinės ES juridinio asmens formos tapo aktualios. Siekiant skatinti tarptautinį verslą tarp Europos Sąjungos valstybių narių, ilgą laiką buvo kuriamos viršnacionalinės įmonės formos, kurių veiklą reguliuotų bendra ES, o ne nacionalinė teisės sistema. Pagrindinius tokių formų įmonių veikimo principus reglamentuoja Europos Bendrijų teisės aktai, o papildomos nuostatos įtvirtinamos nacionaliniuose teisės aktuose.

a) EUROPOS EKONOMINIŲ INTERESŲ GRUPĖ (EEIG)
+[31]
Europos ekonominių interesų grupė yra alternatyvi forma nacionalinės teisės siūlomos veiklos organizavimo galimybėms, galiojanti ne tik penkiolikoje ES valstybių narių, bet ir Europos ekonominėje erdvėje (EEE) – Islandijoje, Norvegijoje ir Lichtenšteine.
Europos ekonominių interesų grupė – privatus juridinis asmuo, kurio tikslas padėti savo nariams vykdyti arba plėsti ekonominę veiklą, pasiekti geresnių veiklos rezultatų, tačiau jos tikslas nėra pelno siekimas. Grupės veikla susijusi su jos narių ekonomine veikla ir ją tik papildo.
Grupės nariais gali būti bendrovės ir kiti juridiniai asmenys, kurių buveinė ir centrinė administracija yra ES teritorijoje. Grupės nariais taip pat gali būti fiziniai asmenys, užsiimantys pramonine, komercine, amatų arba žemės ūkio veikla, arba teikiantys profesines ar kitas paslaugas ES.
Įstatymas leidžia steigti grupes nuo 2004 m. gegužės 1 d., tačiau realiai grupes bus galima steigti tik įsigaliojus Juridinių asmenų registro nuostatų pakeitimams.
Grupės pagrindinis tikslas – padėti savo nariams įvairiose verslo srityse vykdyti arba plėsti ekonominę veiklą ir pasiekti geresnių veiklos rezultatų. Tačiau grupės veikla tik papildo jos narių ekonominę veiklą. Dėl tokio papildomos veiklos pobūdžio grupė turi būti susijusi su narių vykdoma ūkine veikla, tačiau negali jos pakeisti. Pati grupė negali tretiesiems asmenims teikti profesinių paslaugų.
EEIG nariai glaudžiai bendradarbiauja, tačiau išlieka nepriklausomi.
Grupė pati nesiekia pelno. Jos veikla yra susijusi su narių ekonomine veikla ir tik ją papildo. Tai dažniausiai duoda geresnius rezultatus nei nariams veikiant atskirai.

Plačiau aprašyta Priede Nr 1.

b) EUROPOS ĮMONĖ
(lot. Societas Europaea, toliau – SE)
SE įstatų tikslas – sukurti vienodą teisinę sistemą, kuria remdamosi ES valstybių narių įmonės galėtų planuoti savo veiklą ir ją vykdyti Bendrijos lygiu.
SE gali būti steigiama vienu iš keturių būdų:
1. Susijungimo būdu
2. Suformuojant kontroliuojančiąją įmonę
3. Sukuriant antrinę įmonę.
4) Transformuojant akcinę bendrovę.
Europos įmonės valdymas. Įmonės valdymo organai:
• Visuotinis akcininkų susirinkimas.
• Stebėtojų taryba ir valdyba (dviejų lygių sistema) arba administracinis organas (vieno lygio sistema), priklausomai nuo įstatuose pasirinktos valdymo formos.

Plačiau priede Nr 2

11)VIEŠOSIOS ĮSTAIGOS [32]

Viešoji įstaiga – tai šio įstatymo nustatyta tvarka iš dalininkų (savininko) turto įsteigta ne pelno organizacija, veikianti socialinėje, švietimo, mokslo, kultūros, sporto ar kitose panašiose srityse ir viešai teikianti šių sričių paslaugas visuomenės nariams.

Ne pelno organizacija – tai įstatymų nustatyta tvarka įsteigtas juridinio asmens teises turintis subjektas, kurio veiklos tikslas nėra pelno siekimas. Ji gauto pelno negali skirstyti steigėjams, nariams, dalininkams (savininkui).
Viešosios įstaigos teisės ir pareigos

1) turėti sąskaitas bankuose įstatymų nustatyta tvarka;

2) pirkti ar kitaip įsigyti turtą, jį valdyti, naudotis ir disponuoti juo įstatymų ir viešosios įstaigos įstatų nustatytatvarka;

3) sudaryti sutartis bei prisiimti įsipareigojimus;

4) teikti mokamas paslaugas, atlikti sutartinius darbus bei nustatyti jų kainas;

5) teikti bei gauti labdarą ir paramą;

6) steigti filialus;

7) reorganizuotis, steigti įstatymų nustatyta tvarka ne pelno organizacijas, įmones;

8) naudoti lėšas įstatuose nustatytiems tikslams įgyvendinti;

9) skelbti konkursus priemonėms įgyvendinti .

Kartais kaip atskiros įmonių rūšys įvardijamos ofšorinės įmonės ir frančizės.

FRANŠIZĖS [34]
Franšizė – tai viena iš galimybių pradėti savo verslą. Verslininkas, vykdantis veiklą pagal franšizės sutartį, įgyja teisę naudotis franšizės pardavėjo sukurtu verslo modeliu, įmonės vardu, prekiniu ženklu, gamybos technologijomis, teikti tokias pačias paslaugas ir kita.
Už galimybę naudotis šiomis teisėmis franšizės pirkėjas franšizės pardavėjui moka atlygį, numatytą sutartyje. Jis gali susidėti iš pradinio mokesčio ir/arba reguliariai mokamos procentinės dalies nuo franšizės naudotojo pajamų. Atlygis yra susitarimo objektas.
Franšizė yra patraukli mažesne verslo rizika. Franšizės pardavėjas sutartyje numatyta tvarka teikia pagalbą (konsultacijas) franšizės pirkėjui pradedant ir plėtojant verslą. Kartu su franšize jos pirkėjas įgyja ir dalį vartotojų, kurie jau naudojasi franšizės tinklu.
Verslas pagal franšizės sutartį turi ir trūkumų. Franšizės naudotojas yra labai priklausomas nuo franšizės pardavėjo. Veikla vykdoma griežtai laikantis franšizės sutarties. Taip ribojama verslininko saviraiška. Franšizės teisių įsigijimas gali pareikalauti didelių investicijų.
OFŠORINĖS ĮMONĖS (offshore- transfer pricing)
Tai įmonės, kurios įregistruotos lengvatinio apmokestinimo zonose siekiant minimizuoti mokesčių naštą. 1997. Vyriausybės nutarime Nr888 yra nurodytos šalys, laikomos „mokesčių rojais“, taip pat nurodyta, kad „ Jei LR įmonė išmoka sumą ofšoriniam subjektui, nuo to pinigų srauto ji privalo sumokėti 29-24 % mokestį nuo tos sumos.“
Seniausia „mokesčių rojaus“ šalis yra Šveicarija. Joje yra labai patikima bankų sistema, tradiciškas politinis neutralumas, po II Pasaulinio karo išlikę santykinai maži mokesčiai.
Valstybės, norinčios teikti ofšoro paslaugas, turi atitikti šiuos bruožus:
a. Politinis stabilumas, ilgalaikiai vyriausybiniai įsipareigojimai
b. Maži mokesčiai, arba jų visai nėra bent vienai verslo kategorijai
c. Puikus susisiekimas
d. Labai gerai išvystyta bankų sistema
e. Geros ryšio priemonės
f. Pasirašytos dvigubo apmokestinimo išvengimo sutartys su kitomis šalimis.
Valstybės dažniausiai bando visaip kontroliuoti ir apmokestinti ofšorus turinčias įmones, nes jos beveik nemoka jokių, arba moka labai mažus mokesčius: Registruodamasi ~300 JAV$, kasmetinį mokestį~140-550 JAV$.
Nors Lietuva kol kas negali pretenduoti tapti of6orine įmone, tačiau ji susiduria su jomis dažniausiai tokiose veiklos srityse:
a. Prekybos, Importo – Eksporto organizacijos. (kai ofšorinė kompanija būna tarpininkas, norint sumažinti mokesčių naštą)
b. Bankai (Lietuvoje – UAB Parex bankas vykdo ofšorines operacijas)
c. Lavininkystė (Lietuvos laivai plaukioja su kitos šalies, dažnai priskiriamos trečiajam pasauliui, vėliava ir taip uostuose moka mažesnius mokesčius).
Mokesčių perkėlimo kainodara veikia taip:
Pvz.: Vienos šalies įmonė turi parduoti savo produktą kitai, tačiau nenori mokėti didelio pelno mokesčio. Tada ji parduoda savo ofšorui už savikainą, ir nemoka mokesčių, o ofšoras parduoda tikrąjam klientui už normalią kainą, tačiau kadangi ofšorą teikiančioje šalyje mokesčių beveik nėra, tai įmonė sutaupo.

6 TEISINIAI AKTAI SUSIJĘ SU ĮMONIŲ VEIKLA [33]

Lietuvoje įmonių teisės aktų sistemą sudaro įstatymai bei poįstatyminiai teisės aktai.
Civilinis kodeksas yra skirtas sistemiškai reglamentuoti civilinius teisinius santykius. Vienas iš svarbiausių Civilinio kodekso tikslų yra suderinti Lietuvos Respublikos privatinę teisę, tame tarpe ir įmonių teisę, su tarptautinės teisės šaltiniais – pirmiausia su Europos Sąjungos teise.

Akcinių bendrovių įstatymas reglamentuoja akcinių ir uždarųjų akcinių bendrovių steigimą, valdymą, veiklą, reorganizavimą, pertvarkymą, atskyrimą ir likvidavimą, akcininkų teises ir pareigas, taip pat užsienio bendrovių filialų steigimą bei jų veiklos nutraukimą.

Įmonės, jų filialai ir atstovybės registruojami vadovaujantis Civiliniu kodeksu bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintais Juridinių asmenų registro nuostatais.
o Juridinių asmenų registro nuostatai reglamentuoja juridinių asmenų registro paskirtį, objektus, jų registravimą, juridinių asmenų registro tvarkymo įstaigas, jų teises ir pareigas, registro tvarkymą, reorganizavimą ir likvidavimą.
o Valstybinės lietuvių kalbos komisijos nutarimas “Dėl įmonių, įstaigų ir organizacijų simbolinių pavadinimų darymo taisyklių” reglamentuoja Lietuvos Respublikoje steigiamų įmonių bei jų filialų simbolinių pavadinimų darymą ir rašymą.

Su įmonių teise glaudžiai susiję apskaitos ir audito klausimai, kurie priskirti Finansų ministerijos kompetencijai. Audito įstatymas reglamentuoja audito atlikimą, auditoriaus vardo suteikimo tvarką, audito įmonių ir atestuotų auditorių profesinę veiklą bei jos priežiūrą .

Šiuo metu galiojantis Buhalterinės apskaitos įstatymas nustato ribotos ir neribotos civilinės atsakomybės juridinių asmenų, kitų ūkio subjektų turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų, ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių buhalterinę apskaitą, jos organizavimą ir tvarkymą.

Įmonių finansinės atskaitomybės įstatymas nustato finansinės atskaitomybės sudarymo ir pateikimo tvarką, turto, nuosavo kapitalo ir įsipareigojimų įvertinimo sudarant finansinę atskaitomybę taisykles.
Įmonių konsoliduotos finansinės atskaitomybės įstatymas reglamentuoja konsoliduotos finansinės atskaitomybės sudarymą, tvirtinimą, skelbimą, audito atlikimą, nustato reikalavimus įmonėms, kurios privalo rengti konsoliduotą finansinę atskaitomybę.
Įmonių veiklą reglamentuoja specialūs įstatymai:
 Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymas (Žin., 2000, Nr. 64-1914, Nr. 113-3614; 2001, Nr. 112-4081; 2002, Nr.43-1607, Nr. 72-3013, Nr. 101-4495, Nr. 124-5628; 2003, Nr. 123-5574)
 Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybės įmonių įstatymas (Žin., 1994, Nr. 102-2049; 1995, Nr. 36-888; 1996, Nr. 64-1508; 1997, Nr. 69-1738, Nr. 117-3006; 1998, Nr. 26-671; 1999, Nr. 60-1956; 2000, Nr. 28-761, Nr. 34-956, Nr. 42-1186, Nr. 83-2512; 2004, Nr. 4-24)
 Lietuvos Respublikos kooperatinių bendrovių (kooperatyvų) įstatymas (Žin., 1993, Nr. 20-488; 1995, Nr. 27-601; 1997, Nr. 69-1741; 2000, Nr. 26-667, Nr. 64-1938; 2002, Nr. 57-2296; 2004 Nr. 78-2709)
 Lietuvos Respublikos žemės ūkio bendrovių įstatymas (Žin., 1991, Nr. 13-328; 2001, 45-1574; 2003, Nr. 42-1917)
 Lietuvos Respublikos ūkinių bendrijų įstatymas (Žin., 1990, Nr. 31-747; 1993, Nr. 32-731; Nr. 49-964, Nr. 52-998, Nr. 62-1169; 1997, Nr. 66-1608, Nr. 69-1742, Nr. 117-3003; 2001, Nr. 102-3626; 2003, Nr. 38-1720, Nr. 112-4990)
 Lietuvos Respublikos individualių įmonių įstatymas (Žin., 2003, Nr.112-4991)
 Europos ekonominių interesų grupių įstatymas (Žin., 2004, Nr. 4-43)
 Europos bendrovių įstatymas (Žin., 2004, Nr. 78-2710)

ĮMONĖS TIKSLAS

Jei į įmonės tikslą žiūrėtume įvairiais aspektais, žinoma prieitume skirtingas išvadas.
Net toje pačioje organizacijoje kiekvieno hierarchijos lygio darbuotojas turi savo tikslų, kurie ne visada sutampa su įmonės tikslu. Pavyzdžiui, įmonės vadovas gali norėti kuo labiau padidinti apyvartą, jei jo atlyginimas ir karjeros perspektyvos nuo to priklauso, o pavaldinys, žinantis, kad nuo apimties jo atlyginimas nepriklausys, žinoma, nenorės padidinti įmonės apyvartos.
Todėl visų pirma įmonės tikslas turėtų būti suvienyti darbuotojų interesus vieningam tikslui, tarnaujančiam įmonės labui. Joks įmonės tikslas negali būti pasiektas, jei tam priešinsis, ar bent nepalaikys patys kompanijos vidaus darbuotojai.
Dažnai vyrauja nuomonė, kad įmonės tikslas turi tenkinti įmonės savininko tikslą, t.y. maksimizuoti pelną. Gautas pelnas, kaip taisyklė naudojamas įmonės veiklos plėtrai, darbo vietų kūrimui, savininkų, darbuotojų ir visuomenės poreikiams tenkinti. Tikrasis verslininkas savo asmeninius poreikius tenkina paskutinėje eilėje. Galima sakyti, kad kiekviena įmonė turėtų siekti dirbti pelningai, žinoma išskyrus ne pelno organizacijas. Tačiau ar pelno maksimizavimas yra tas pats, kas ir įmonės pelningumas?
Pirmiausiai reikia atsižvelgti, kad pelno maksimizavimas yra labai susijęs su rizika. Visada reikia atsižvelgti ar apsimoka rizikuoti įmone. Firma, kuri siekia maksimizuoti pelną, gali užsikrauti pernelyg didelę riziką, kai pelnas drastiškai kyla, bendrovės akcijų kaina biržoje ima kristi, kadangi rizikos padidėjimas gali persverti pelno augimo efektą. Be to, kuris pelno maksimizavimas svarbesnis: ilgalaikėje, ar trumpalaikėje perspektyvoje? Savininkas gali būti labiau suinteresuotas pelningumo rodiklių didinimu negu pačiu pelno maksimizavimu. Pavyzdžiui, jis gali laikyti savo įmonės tikslu: nuosavo arba bendro kapitalo pelningumo didinimu, arba pardavimų pelningumu, ar kitais rodikliais.
1. Nuosavo kapitalo pelningumas =pelnas/nuosavo kapitalo(Kiek vienas litas uždirba centų.)
2. Bendrojo kapitalo pelningumas=pelnas/nuosavo ir skolinto kapitalo suma
3. Pardavimų pelningumas = pelnas / apyvarta
Taigi, jei laikysime, kad įmonės savininko tikslas yra pelno maksimizavimas, firmos veiklos tikslas bus neaiškus, tuo pačiu bus neaišku, kokiomis konkrečiomis priemonėmis tą tikslą pasiekti.
Kalbant apie firmos pelną, būtina pabrėžti, kad turime omenyje ne buhalterinį pelną (pajamų ir sąnaudų skirtumą), bet ekonominį pelną.
Ekonominis pelnas apskaičiuojamas įvertinant alternatyviuosius kaštus – sprendimo priėmimo kaštus, išmatuojamus sekančia geriausia alternatyva kurios nepasirinkome
Kartais geriau pelną reinvestuoti į verslą, kad būtų pasiektas ilgalaikis rezultatas. Tačiau jei siekiama ilgalaikio pelno maksimizavimo rezultato, reikia apskaičiuoti diskontą, nes pinigų vieneto vertė mažėja bėgant metams. Įmonei orientuojantis į ilgalaikį tikslą, padidėja rizika, nes mes negalime tiksliai prognozuoti rinkos, jos pasiūlos ir paklausos. Vadinasi, jei šiandien investavome į įmonę ir tikimės su kaupu atgauti pinigus ateityje, rizikuojame, nes rinkos situacija gali pasikeisti ir įmonės veiklą tapti ne tokia pelninga, kaip mes planavome. Tačiau rizika ir verslas yra du neatsiejami dalykai. Ir vis dėlto daug įmonių turi ilgalaikius tikslus.

Nors logiškai mąstant, pirmiausiai įmonės tikslą diktuoja savininkas, tačiau beveik nesutiksi, kad viešai deklaruojamas įmonės tikslas būtų susijęs su pelningumu. Jei tokiose kaip investicinės įmonės toks tikslas yra savaime suprantamas, tačiau jie būtinai priduria, kad įmonių prioritetas – saugios ir patikimos investicijos.
Kitoms įmonėms tikslas yra labai individualus. Dažniausiai sakoma, kad siekiama „išstumti konkurentus“, „didinti užimamos rinkos dalį“, „didinti apyvartą“, „plėstis į kitus regionus“, „plėsti įmonės veiklos sritį“ ir t.t.
Oficialiai skelbiami tikslai dažniausiai yra tiesiog įmonės politika, kuri padeda įmonei sėkmingai dirbti, orientuoja darbuotojus ir palankiai nuteikia klientus. Įmonės šūkiai, tariamo tikslo afišavimas yra patikrinta marketingo strategija. Pasaulyje sėkmingai dirba įmonės, kuriančios kompanijų įvaizdį, prekinius ženklus, patrauklius šūkius, darbuotojų skatinimo programas. Tokie afišuojami tariami kompanijos tikslai pritraukia specialistus, verslo partnerius, gerina įvaizdį visuomenėje. Tačiau šie tikslai nėra realieji. Jie tik padeda siekti tikrųjų tikslų, atitinkančių savininkų ar akcininkų interesus.

Oficialiai skelbiami tikslai:
o Patenkinti produkto vartotojų poreikius ir lūkesčius. [35]
o Mūsų įmonės tikslas – kelti masinės architektūros lygį, grąžinti į Lietuvą medinių namų statybos tradicijas, padėti visiems įsigyti kokybišką ir nebrangų gyvenamojo namo projektą. [36]
o Įmonės tikslas – padidinti ambasadorių ir sumažinti “prarastų” klientų procentą. [37]
o Įmonės tikslas – nuolat tobulinti gaminių ir paslaugų kokybę, patenkinti kiekvieno kliento skonį. [38]
o Įmonės tikslas – kompleksiškas patikimos informacijos technologijų ir elektroninės biuro įrangos pateikimas klientui bei priežiūra. [39]
o Įmonės tikslas – didinant gamybos galimybes ir efektyvumą, geriau ir tiksliau patenkinti klientų poreikius. [40]
Iš pavyzdžių matome, kad šie įmonės tikslai – ne tiesiogiai susiję su pelningumo didinimu, o tik poveikio priemonė tikrajam įmonės tikslui pasiekti.

Kad suformuoti realius tikslus reikia turėti realią įmonės viziją, t.y. susidaryti vaizdą, kurį įmonė realiai įgaus po tikslo nustetymo. Jei įmonė negali aiškiai suformuluoti savo vizijos jai sunku suformuluoti pagrindinį ilgalaikį tikslą ir kitus veiklos tikslus. Todėl įmonės vizija neturėtų būti tik gražių frazių rinkinys. Ji turi atspindėti pagrindinio įmonės tikslo rezultatą, kurį ji pasieks tam tikru užsibrėžtu laikotarpiu. [41]
Taigi, galime daryti išvadą, kad šie ir panašūs viešai publikuojami šūkiai nėra tikrieji įmonės tikslai.
Kai kurie teoretikai formuojant įmonės tikslą pataria sudaryti įmonės tikslų medį. Tikslų medį sudaro galutiniai ir tarpiniai, ilgalaikiai ir trumpalaikiai tikslai.

Tikslai turi atitikti šiuos reikalavimus:
1. skaičiuje galutiniai
2. konkretūs
3. lengvai išmatuojami rezultatų ir laiko atžvilgiu.
4. trumpi ir aiškūs

FINANSAVIMO ŠALTINIAI

Finansinis sprendimas – viena svarbiausių finansų valdymo funkcijų. Jie būna dviejų tipų: strateginiai ir operatyviniai (gamybiniai). Strateginius sprendimus įtakoja situacija, susidariusi tarp įmonės ir jos ekonominės aplinkos. Jeigu įmonės ekonominės aplinkos situacija keičiasi, finansų tvarkytojas padaro strateginį sprendimą. Operatyviniai (gamybiniai) sprendimai iš esmės būna trumpalaikiai. Jie dažniausiai susiję su vidinių išteklių racionaliu paskirstymu.
Taigi finansų funkcija siaurąja prasme – aprūpinti verslą pinigais. Plačiąja prasme – didinti įmonės vertę.
Šiuolaikinės finansų teorijos skelbia, kad svarbiausias finansų valdymo tikslas – tenkinti įmonės savininkų interesus. Jei laikysime, kad įmonės savininkai – akcininkai, tai jie suinteresuoti gauti kuo didesnius dividendus, taigi – didesnį grynąjį pelną. Kuo didesnius dividendus įmonė išmoka savo akcininkas, tuo labiau kyla akcijų vertė biržoje. O kontrolinis akcijų paketas – tai jau įmonės vidinis resursas. Štai tokiais ir panašiais ryšiais yra susiję visi finansavimo šaltiniai.
Įvairius finansavimo būdus galima naudoti kompleksiškai. Todėl įvairioje literatūroje galima rasti tai išskaidytus, tai sujungtus finansavimo šaltinius. Tačiau ar smulkiai suskaidyta, ar apibendrinta, esmė lieka ta pati. Ir pagrindinė problema lieka ta pati: kuriuos įmonės finansavimo šaltinius pasirinkti? Tai labai svarbus ir sudėtingas klausimas, nes informacijos yra daug ir įvairios, daug reklamos (bankų), daug agitacijos (ES fondai) ir t.t.
Doc. Tvaronavičienė : „Įmonė – tai toks organizmas, kuris nori-nenori plečiasi. Tai lyg bėgimas aukštyn besileidžiančiu eskalatoriumi, nuolat reikės vis papildomų investicijų.“
Vadinas, kad ir kurioje stadijoje yra įmonė, finansavimo klausimas yra visada aktualus.
Tačiau nuo kiekvienos įmonės, nuo kiekvienos situacijos priklauso kurie finansavimo šaltiniai yra naudingiausi.

Dažniausiai finansavimo šaltiniai skirstomi pagal kilmės vietą, t.y. vidiniai ir išoriniai. Taip pat juo galima skirstyti pagal laiką į ilgalaikius ir trumpalaikius.
Beveik visada naudojami vidiniai finansavimo šaltiniai, nes jei pats savininkas vengia investuoti į savo projektą, tai bankai ir kiti potencialūs investuotojai labai suabejos projekto sėkme. Daugelyje šalių suteikiant kreditą reikalaujama, kad nuosavas kapitalas sudarytų ne mažiau ½ įmonės turto. Finansuoti įmonę galima savarankiškai, kai pats savininkas turi kapitalo (santaupų, nekilnojamo turto ar vertybinių popierių). Taip pat galimas šeimos narių, giminaičių, draugų investavimas.
Išoriniais finansavimo šaltiniais laikomi bankai, kiti finansiniai rėmėjai, kapitalistiniai investuotojai.
Kapitalistiniai investuotojai – tai verslininkai, pinigus investuojantys į rizikingus, bet galinčius sparčiai plėtotis, ar atnešti daug pelno verslus. Jie kartais laikomi spekuliantais, nes ima dideles palūkanas (dėl rizikos). Tačiau jei bankai ar įvairūs fondai nesutinka duoti paskolų, o firmai reikalingos investicijos, galima ieškoti kapitalistinių investuotojų paramos.

ŠIUOLAIKINIAI TRUMPALAIKIO FINANSAVIMO BŪDAI

1) Lėšų pereikvojimas (overdraft)
Overdraftas – finansavimo forma, kai įmonė gali turėti neigiamą, banko nustatyto limito neviršijantį atsiskaitomosios sąskaitos likutį. Ši apyvartinio kapitalo finansavimo forma yra brangesnė, negu paskola ir kredito linija, tačiau ja patogu naudotis, o sutarties sudarymo procedūros nėra sudėtingos. Paprastai neigiamo sąskaitos likučio buvimo terminas būna ribotas – per sutartyje nustatytą laiką nuo neigiamo likučio atsiradimo dienos įmonė turi jį padengti, priešingu atveju teks mokėti baudas.
2) Lizingas
Lietuviškai tai – išperkamoji nuoma. Lizingo principas paprastas: jei jums reikia kokio nors ilgalaikio turto (naudojamo ilgiau nei metus laiko), jus paprašote banko nupirkti ir leisti naudotis, kol jūs dalimis išmokate bankui visą įsigyto turto kainą ir komisinius už lizingo paslaugą. Kol neišperkame turto iki galo, laikoma, kad jo savininkas – lizingo kompanija.
Šio finansavimo būdo populiarumas yra tame, kad lizingas nelaikomas kreditu ir neatsispinti įmonės balanse. Tai ypač svarbu, nes jei daugiau nei pusė įmonės turto yra skolinto, įmonė laikoma ant bankroto ribos, t.y. finansiškai nepatikima. Lizingo paslaugas teikia visi Lietuvos bankai.
3) Faktoringas (pervedamieji akredityvai)
Ši trumpalaikio kreditavimo forma yra labai naudinga kiekvienai gaminančiai įmonei, su kuria pirkėjai nori atsiskaityti po kurio laiko. Pavyzdžiui, jei įmonė augina agurkus, juos parduoda konservų fabrikui, kuris norėtų atsiskaityti tik pardavęs konservuotus agurkus, o auginusiai įmonei reikia atsiskaityti su savo tiekėjais ir darbuotojais, naudinga sudaryti faktoringo sutartį. Tokiu atveju faktoringo tiekėja imasi tvarkyti įmonės sąskaitas, prisiima įmonės klientų įsipareigojimus, pinigus sumoka visus iškarto arba 80 % avansu, pateikus pardavimo sutartį. Vėliau klientai pinigus dalimis arba iš karto moka ne savo tiekėjui, o faktoringo kompanijai. Faktoringo paslaugų kaina yra panaši į overdraft‘o ir yra iki 15 % nuo pardavimo sumos. Nors sudarant didelį sandorį gali atrodyti, kad kaina už faktoringą yra didžiulė, tačiau nebūna jokių problemų su atsiskaitymų vėlavimu, finansų apskaita (ji įeina į faktoringo kainą), su tiekėjais, įmonė gauna patikimos verslo partnerės įvaizdį.
Galime išskirti tokią faktoringo naudą pirkėjui:[43]
1. suteikia galimybę gauti lėšų neįkeičiant turto;
2. pagerina įmonės likvidumą;
3. pagerina atsiskaitančių pirkėjų atsiskaitymo tvarką ir drausmę;
4. suteikia galimybę gauti detalias ataskaitas apie klientus;
5. palengvina pinigų srautų planavimą;
6. nereikalauja papildomų išteklių;
7. padeda efektyviai surinkti pinigus;
8. leidžia siūlyti ilgesnius mokėjimo terminus ir taip padidinti prekybos apimtį;
9. sudaro galimybę pasinaudoti tiekėjų siūlomomis nuolaidomis už apmokėjimą pirma laiko.
Faktoringo nauda pirkėjui[43]
1. suteikia galimybę gauti ilgesnį mokėjimo terminą;
2. palengvina mokėjimus pardavėjui;
3. padidina perkamąją galią nenaudojant kitų finansavimo šaltinių;
4. padeda pritraukti naujų tiekėjų.
Remiantis Lietuvos lizingo asociacijos duomenimis, 2004 m. buvo sudarytos 994 faktoringo sutartys, kurių vertė 431,9 mln. Lt. Didžiausią faktoringo rinkos dalį pagal faktoringo apyvartą 2004 m. buvo užėmusi UAB “Hanza Lizingas” (52,03 proc.) bei AB SEB Vilniaus bankas (37,50 proc.). Faktoringo apyvarta per pastaruosius 3 metus išaugo 2,1 karto nuo 1.690,2 mln. litų 2002 metais iki 3.628 mln. litų 2004 metais. Palyginti su 2003 metais faktoringo apyvarta padidėjo 35,8 proc. [42]
Lietuvoje yra šios faktoringo rūšys:
1. vidaus ir tarptautinis faktoringas.
2. Atviras ir uždaras (konfidencialus) faktoringas:
3. Faktoringas su regreso teise ir be regreso teisės:
4) Tiekėjų teikiamas kreditavimas
Kiekviena įmonė stengiasi išvengti didelių palūkanų. Tai galima gauti jei tiekėjai sutinka kredituoti. Tačiau tam, reikia turėti patikimos įmonės statusą, būti pastovia ir svarbia tiekėjų kliente. Žinoma, tiekėjai duodami reikalingas žaliavas kreditan vėliau paima jau diskontuotą sumą, tačiau tai, palyginus su banko palūkanomis yra daug geriau. Dar vienas tokio finansavimo privalumas – nereikia apkrauti įmonės ilgalaikiais įsipareigojimais, kuriems reikalingas užstatas.
Tačiau reikia pabrėžti, kad šis kreditavimas suteikimas trumpam laiko periodui ir kad jį gauti įmonei reikia būti patikima partnere.
5) Banko paskola apyvartiniam kapitalui papildyti
Banko paskola apyvartiniam kapitalui papildyti – šis apyvartinio kapitalo finansavimo būdas dažniausiai būna pigiausias. Paskolos apyvartiniam kapitalui paprastai teikiamos tik iki vienerių metų laikotarpiui, todėl nustatomos fiksuotos palūkanos. Paprastai trumpalaikės paskolos palūkanų norma būna aukštesnė, negu ilgalaikės paskolos. Paskolai gauti turi būti įkeistas įmonės ar kito asmens turtas, kurio vertė apie 1,5 karto viršija norimos gauti paskolos sumą.
6) Kredito linija
Kredito linija – tai apyvartinio kapitalo finansavimo būdas, kai įmonė, turėdama tam tikrą banko nustatytą skolinimosi limitą, gauna šio limito neviršijančią sumą iš banko tada, kai jai šios sumos prireikia, ir grąžina tada, kai gauna atsiskaitymą už parduotas prekes ar paslaugas. Dažniausiai kredito linija imama tada, kai įmonės kapitalo poreikis labai svyruoja ir papildomo finansavimo įmonei reikia vidutiniškai tik 10 – 20 dienų per mėnesį. Kredito linijoms bankai nustato dvi palūkanų normas: vieną – panaudotai kredito linijos sumai, kitą – nepanaudotai. Metinė palūkanų norma nepanaudotai kredito linijos sumai paprastai siekia apie 1 proc. Vadinasi, įmonė, kai papildomas finansavimas jai nereikalingas, moka tik labai nedidelį mokestį už turimą limitą.

ILGALAIKIO FINANSAVIMO BŪDAI
1) ILGALAIKĖ BANKO PASKOLA
Ilgalaikė banko paskola – bene pigiausias ir labiausiai paplitęs verslo plėtros finansavimo būdas. Trejų – septynerių metų trukmės paskolas verslo plėtrai teikia dauguma šalies komercinių bankų. Tarp bankų reikalavimų ūkio subjektui, norinčiam gauti ilgalaikę paskolą, svarbiausi yra šie du: ūkio subjektas turėtų nuo 20 iki 40 proc. investicinio projekto vertės finansuoti nuosavomis lėšomis; ūkio subjektas turi įkeisti bankui turtą, kurio vertė 1,5 karto didesnė negu norima gauti paskolos suma, arba pateikti bankui kitą paskolos grąžinimo užtikrinimą (garantiją, laidavimą ar kita).
Smulki arba vidutinė įmonė, norinti gauti paskolą verslo plėtrai, bet neturinti pakankamo arba bankui patrauklaus užstato, gali kreiptis į banką dėl paskolos su UAB “Investicijų ir verslo garantijos” garantija suteikimo. Ilgalaikių paskolų palūkanos dažniausiai būna kintamos. Smulkios ir vidutinės įmonės gali kreiptis į bankus dėl lengvatinės paskolos suteikimo.

2) RIZIKOS KAPITALO FONDAI
Rizikos kapitalo fondai investuoja į sparčiai augančių, perspektyvių įmonių akcinį kapitalą. Ši finansavimo forma paprastai būna brangesnė negu paskola ar lizingas, todėl ją dažniausiai renkamasi tuo atveju, jeigu įmonė negali pasiskolinti iš banko tiek pinigų, kiek jai reikia, arba tokiomis sąlygomis, kokiomis jai reikia. Rizikos kapitalo fondai dažniausiai investuoja į įmonių akcinį kapitalą, įsigydami naujos emisijos akcijas. Paprastai šie fondai įsigyja nuo 30 iki 50 proc. įmonės akcijų (t. y., jie nesiekia visiškai perimti įmonės valdymo). Šie fondai siekia gauti dividendų iš įmonės pelno arba pelningai parduoti akcijas ateityje, dažniausiai po ketverių – penkerių metų.

STATISTIKA
„Sveikos ir efektyvios ekonomikos stovį ir galimybę piliečiams dirbti bei uždirbti geriausiai parodo gyventojų verslumo lygis, tai yra įmonių skaičius 1000 gyventojų. Ne be reikalo šis rodiklis yra kaip pagrindinis parametras, vertinant bet kurios valstybės sudaromas sąlygas privačios iniciatyvos dėka piliečiui sukurti darbo vietą sau ir jei sėkmingai vystosi verslas keletui samdomų žmonių. Statistikos departamento duomenimis šis verslumo lygis didėjo iki 2001 metų, bet per visus tolesnius metus valdant dabartinei Vyriausybei, šis įmonių skaičius 1000 gyventojų ženkliai mažėjo. Verslumo lygio atsilikimas tarp Europos Sąjungos šalių ir Lietuvos nuo 2 kartų išaugo iki 3,5 kartų. Jei 2000 – aisiais vienam tūkstančiui gyventojų Lietuvoje teko 23 įmonės (o ES šalyse – 40), tai 2002 – aisiais tūkstančiui gyventojų teko tik 16 įmonių (o ES šalyse – 55). Vien per 2003-uosius metus įmonių skaičius sumažėjo dar ženkliau: beveik 13 tūkst. įmonių likvidavosi ir tik nepilnai 6 tūkst. įmonių įsikūrė naujai. Galima konstatuoti, kad ženklaus įmonių skaičiaus mažėjimo tendencijos išlieka ir tęsis toliau.“(S. LAPĖNAS)
Didžiausias apribojimas verslumui Lietuvoje – augantis ir vis sudėtingesniu tampantis verslo reguliavimas ir administravimas, kuris taip pat mažina paskatas verslų, ypač smulkių plėtojimui. Kliūčių verslumui šalinimo iniciatyva buvo iškelta kuriant Saulėtekio ir Saulėlydžio komisijas. Administracinių kliūčių verslui neigiamą poveikį Lietuvoje yra pastebėję ir užsienio vertintojai – Europos Komisija bei Pasaulio bankas. Taip pat smulkiojo ir vidutinio verslo plėtrai trukdo dar išlikęs visuomenės požiūris į verslininkus kaip į „spekuliantus“.
2002 m. išregistruota 4477 individualių įmonių, 7194 įmonių įgijo likviduojamos statusą, tik 330 persiregistravo į UAB. 2003-iaisiais išregistruota 8448, o įregistruota tik 2182 individualių įmonių.(Kadastro duomenimis)
Statistikos departamentas praneša, kad 2005 m. pirmą ketvirtį buvo įregistruotas 1941 ūkio subjektas. Palyginti su 2004 m., kai buvo įregistruoti 1244 ūkio subjektai, šių skaičius padidėjo 35,9 procento. Daugiausia įregistruota Vilniaus apskrityje, mažiausia – Utenos apskrityje.
Per 2005 m. I ketvirtį, palyginti su tuo pačiu laikotarpiu 2004 m., Lietuvoje ūkio subjektų buvo išregistruota 14,5 procento daugiau. Didžiausi pokyčiai užfiksuoti pašto ir nuotolinių ryšių bei transporto ir sandėliavimo srityse, mažiausi – statybos bei nekilnojamojo turto ir nuomos srityse. (žr. Lentelės nr. 3 ir 4)
2005 m. sausio 1 d. Lietuvoje buvo 72330 veikiančių ūkio subjektų. Tai sudarė 44,3 procento visų įregistruotų ūkio subjektų. Palyginti su 2004 m. sausio 1 d. veikiančių ūkio subjektų padaugėjo 3,4 procento.
Veikiančiu ūkio subjektu laikomas Juridinių asmenų registre įregistruotas subjektas, teikiantis statistines ataskaitas atitinkamiems Statistikos departamento skyriams, įmonių deklaracijas bei metinius balansus – Mokesčių inspekcijai, ketvirtines ataskaitas – Socialinio draudimo fondo valdybos skyriams bei turi darbuotojų ir / arba pajamų.

Statistikos departamento Ūkio subjektų registro skyrius kasmet birželio mėnesį parengia informacinį leidinį apie ūkio subjektus. Pateikiamose lentelėse publikuojami Statistinio verslo registro duomenys apie įvairiai sugrupuotus veikiančius ūkio subjektus. Taip pat pateikiama informacija apie mažas ir vidutines verslo įmones.
Veiklos rūšys priskiriamos remiantis Ekonominės veiklos rūšių klasifikatoriumi (EVRK). Nurodoma pagrindinė ekonominės veiklos rūšis yra nustatoma pagal sukuriamos pridėtinės vertės dalies dydį, lyginant visas ūkio subjekto vykdomų veiklų sukuriamos vertės dalis. (lentelės Nr 5)
Mažų ir vidutinių įmonių gausa – tai augančios, sveikos ekonomikos požymis. Šių įmonių veiklos specifika pritraukia dinamiškiausius, savarankiškiausius žmones. Tačiau MVĮ steigimas ne visada gerai apgalvotas ir pamatuotas, nepakankamai įvertintos pradedančiųjų veiklą galimybės ir perspektyvos. Ypač tai buvo būdinga iki 2000 m., kai per metus veikiančių MVĮ skaičius sumažėdavo apie 30%. Nagrinėdami MVĮ skaičiaus pokyčius pastebime, kad 2000 m. jų skaičius stabilizavosi, tačiau atskirais metais pradedančių veiklą buvo mažiau nei ją nutraukusių (1 pav.). Labai daug įmonių nutraukė veiklą 2003 m. (pav 1)
Ryškų MVĮ skaičiaus mažėjimą 1999–2000 m. lėmė šie veiksniai: (žr pav 2)
1. Prekybos tinklų atsiradimas
2. Papildomų biurokratinių barjerų sukūrimas darbo santykių srityje
3. Mokesčių naštos padidėjimas
4. Papildomų mokesčių įvedimas.
5. Darbo jėgos kainos kilimas.
6. IĮ ir ŪB išregistravimo iš Rejestro tvarkos supaprastinimas
7. Patentų išdavimo ir veiklos pagal patentą tvarkos pakeitimai
8. ir kt.

Įmonių skaičius šalyje stipriai įtakoja makroekonominius rodiklius, nedarbo lygį. Tačiau jei įmonių išregistravimo sistema yra sudėtinga, gali likti daug nelikviduotų įmonių, tada statistika neatspindi tikrosios situacijos. Skandinavijos šalyje virš 70 proc. vidutinį atlyginimą uždirba iš savo vieno asmens įmonių. Lietuvoje individualios įmonės yra labai nepatvarios ir neilgalaikės. Galima svarstyti kodėl taip yra, tačiau vienareikšmio atsakymo negausime. Galima sakyti, kad savininkams trūksta verslo valdymo žinių. Šią problemą spręsti turėtų padėti verslo informacijos centrai ir visuomenės informavimo priemonės (radijas, televizija, internetas, spauda). Juk sakoma, kad verslininkui nereikia visko žinoti, svarbu žinoti kur gauti reikiamą informaciją. Kaip prielaidą galiu pateikti ir tai, kad dar po sovietmečio Lietuvoje smulkūs verslininkai turi „spekuliantų“ įvaizdį. Tačiau didžiuosiuose miestuose taip tikrai nėra.
Ypatingai verslą veikia finansavimo galimybės. Manau, jas labiausiai lemia Valstybės fiskalinė, monetarinė politika, bankų palūkanų norma, subsidijos, finansavimo fondų prieinamumas, žmonių santaupos, mentalitetas (polinkis investuoti). Kai bankų palūkanos mažėja, atsiranda daugiau žmonių, norinčių jomis pasinaudoti ir pradėti savo verslą.

IŠVADOS
 Lietuvoje įmonių rūšys jau yra nusistovėjusios, tačiau vis dar reikalingos pataisos tam, kad neprieštarautų įvairiems ES reglamentams.
 Pagrindinė problema susijusi su įmonių veikla yra nepastovūs įstatymai ir mokesčiai.
 Įmonės tipai Lietuvoje yra pakankamai įvairūs, plečiantis veiklai yra sudarytos galimybės pakeisti įmonės statusą, tačiau tam reikalingos įvairios ilgos procedūros, todėl praktikoje smulkios įmonės likviduojasi ir steigiasi iš naujo.
 Lietuvoje, palyginti, yra labai mažai smulkių ir vidutinių įmonių, jei jų padaugėtų, pagerėtų situacija darbo rinkoje, valstybės makroekonominiai rodikliai.
 Įstojus į Europos Sąjungą atsirado geresnės galimybės kurti tarptautines įmones, kaip Europos Ekonominių Interesų Bendrija ir Europos Įmonę, tačiau šios galimybės ėra išnaudojamos. Daugelis verslininkų į jas žiūri skeptiškai, tačiau po kiek laiko kai Lietuva aktyviai įsijungus į ES rinką, tokių įmonių turėtų padaugėti.

ŠALTINIAI

1. www.lpf.lt/projektas/mano_imone.htm
2. www.lietuva.lt/index.php?Lang=34&ItemId=27737
3. www.lpk.lt/LPKNAUJ/newsdir/lpknews/Konkursai/eksportuotojai.htm
4. www.nisc.lt/teises_pokyciai.php
5. www.ldb.lt/panevezys/atask/ataskaitos2004.html
6. www.am.lt/VI/files/0.072218001107759825.doc
7. www.cv.lt
8. F. S. Butkus – Organizacijos ir Vadyba, Vilnius 1996
9. www.tbic.lt/index.php?lang=lt&gr=00&id=1&news_id=972
10. www.sfsgo.com/typesofcompany.asp
11. www.westbury.co.uk/company_formation/companiesmadesimple/types.html
12. EBSCO: Economic sectors: Construction. By: Allard, Kate; Richardson, Graham. Country Profile. Australia, 2005, p30, 2p; (AN 16388070)
13. www.svv.lt
14. www.tbic.lt/index.php?lang=lt&gr=00&id=1&news_id=972; http://www.eic-vilnius.lt/home/engine
15. verslas.banga.lt/lt/patark.full/3c0377e6851b6?vbanga2=874e8cd346b7937d7a034fe95f65d77c
16. www.std.lt/web/main.php?parent=286
17. verslas.banga.lt/lt/patark.full/3c0377e6851b6.2
18. www.vks.lt
19. www.mruni.lt/padaliniai/leidyba/ bylos/civiline%20teise%20I.doc
20. www.vpk.lt/svietimas/index.php?fuseaction=dictionary.browse&mid=18&cid=70&paging=30
21. www.tbic.lt/projektai/mokymoprogramu/ks_zingin.html
22. doc. Tvarinavičienės paskaitų konspektas, 2005
23. http://finansai.tripod.com/vvl5.htm
24. www.euroverslas.lt/?2108800448
25. www.litlex.lt/portal/start.asp?act=period&leidid=3&metai=2004&num=5
26. www.paciolis.lt/index.php?cid=1930
27. http://verslas.banga.lt/lt/leidinys.printer/3fc61bdc204f8?vbanga2=ecab5076fa7de28942c0b495aa1a66b9
28. www.euroverslas.lt/?-554053140
29. www.ukmin.lt/index.php/lt/Imoniu/ekonominiuinteresu1/
30. www.infomoletai.lt/Naujienos/dsp_newsr.php?Title=&From=&To=&Page=3&list=10
31. Deividas Kriaučiūnas – EUROPOS EKONOMINIŲ INTERESŲ GRUPĖ: VIETA TEISĖS SUBJEKTŲ SISTEMOJE, Vilnius 2004
32. www.litlex.lt/scripts/sarasas2.dll?Tekstas=1&Id=19108&Vr=1&Zd=vie%F0osios+%E1staigos
33. www.ukmin.lt
34. http://www.svv.lt/index.php/lt/29714/
35. www.vadyba.com/vadyba/darai_/vadybos_sistemos/iso
36. www.pajegos.lt/individuals/default.aspx?PageID=StaticPic&Text=IndShort&MenuCode=Ind_About
37. verslas.banga.lt/lt/patark.full/42408517b85ed – 63k
38. www.ausne.lt/index_lt.html
39. www.svedas.net/index.php?lng=lt&content=pages&page_id=11
40. www.metalpa.lt/
41. www.bankrotodep.lt/Doc/metodika.doc
42. www.svv.lt
43. Žurnalas “Apskaitos ir mokesčių apžvalga”, Ramūnas Bartašius, Marius Pulkauninkas, „Faktoringo operacijos“ 2004 Nr 3

Leave a Comment