įmonės vadybos pokyčių analizė

TURINYS

Įvadas 3
1. Įmonės charakteristika 4
2. Vadybos pokyčiai objektiniu aspektu 4
3. Vadybos pokyčiai procesiniu ir funkciniu aspektu 7
4. Vadybos pokyčiai struktūriniu aspektu 11
IŠVADOS 14
Literatūra 15Įvadas
Visas šalies verslas pagrįstas įmonių veikla. Nuo jų veiklos rezultatų priklauso šalies potencialo augimas. Jis ir nusako įmonės sampratą: „ Įmonė yra savo vardą turintis ūkinis vienetas, įsteigtas įstatymų nustatyta tvarka, tam tikrai ūkinei – komercinei veiklai“. Įmonę sudaro medžiagų, daiktinių finansinių ir materialinių aktyvų, jos teisių pareigų kompleksas. Tema „Įmonės vadybos pokyčių analizė“ yra aktuali tuo, jog analizuojant įmonės veiklą remiantis naujausia literatūra galima suprasti ar įmonės darbuotojai dirba effektyviai, ar įmonės vadovai daro viską, kad jų pelnas būtų kuo didesnis ir kt.

„Jokia organizacija negali išsiversti be vadybos. Ar tai būtų pramonės, ar žemės ūkio, ar paslaugų įmonė, ar visuomeninė organizacija, pagrindiniai vadybos teiginiai ir dėsningumai yra bendri“.
Sutinku su mintimi iš knygos „Verslo vadyba“, kurią parašė K.Lukaševičius bei B.Martinkus, jog „kiekviena įmonė yra unikali. Joje dirbantys asmenys, siekiantys sėkmingai išgyventi konkrečioje rinkoje ar aplinkoje, ribojami vietos sąlygų ir išteklių, įvairiausiais būdais tobulinantys savo sugebėjimus.1. Įmonės charakteristika
Įmonės pagal veeiklos apimtis gali būti didelės, vidutinės arba mažos (smulkios) nuo ko priklauso ir jų valdymo ypatumai. Daugiausia yra mažųjų ir vidutinių įmonių, kuriose sukoncentruota šalies verslininkystė.
Vidutinėmis įmonėmis vadiname tas įmones, kurių vidutinis sąrašinis metinis darbuotojų skaičius ne didesnis kaip 49. Tačiau ši

ių įmonių klasifikavimas pagal darbuotojų skaičių ne visiškai priimtinas visose ūkio šakose, turint galvoje gamybos pobūdį, mechanizavimo lygį, įmonės buvimo vietą ir kt.2. Vadybos pokyčiai objektiniu aspektu
Objektinis vadybos aspektas apima pagrindinių išteklių valdymą (personalo, gamybos objektų, gamybos priemonių, finansų), be kurių neįmanoma įmonės ar padalinio sėkminga veikla.

2.1 Personalo valdymo pokyčiai

Potencialią personalo skyriaus jėgą lemia jo vaidmuo – tai pagalbininkas bei patarėjas. Jis turi bendrauti su visų specialybių žmonėmis.
Kad organizacija gautų didesnį pelną iš savo investicijų į žmones, personalo skyrius privalo priimti į darbą geriausius darbuotojus ir užtikrinti jų mokymą bei ugdymą.
Darbuotojo požiūriu, personalo skyrius gali patarti ir padėti spręsti asmenines problemas pavyzdžiui, šeimos finansinius bei juridinius klausimus.
Darbuotojų mokymui ir įgūdžių tobulinimui eikvojama daugiau lėšų, negu bet kuriai kitai personalo skyriaus veiklos sričiai. Paprastai mokoma dėėl dviejų priežasčių: siekiant išmokyti atlikti savo darbą taip, kad jis atitiktų reikalavimus, arba išmokyti dirbti pasikeitus sąlygoms.
Darbo procese žmonėms reikia padėti apsiprasti su jiems keliamais tikslais bei uždaviniais, išaiškinti, kaip juos vertina organizacija, ir kokia ateitis jų laukia. Svarbu, kad darbuotojas žinotų ir savo pareigas, ir perspektyvas.
G.Dessler knygoje „Personalo valdymo pagrindai“ ištraukose rašoma, kad „daugelio šiandien vykstančių valdymo pokyčių tikslas – priversti įmonę greičiau ir lanksčiau reaguoti į naujoves bei technologijos tobulėjimą. Tad darbuotojų skaičiaus mažinimo, valdymo piramidės „žeminimo“, darbuotojų įg

galiojimo išplėtimo ir komandų kūrimo tikslas – iš dalies padėti lengviau priimti sprendimus ir paskatinti kompaniją operatyviai reaguoti į jos produkcijos vartotojų poreikius bei konkurentų metamus iššūkius.
Darbuotojų materialinis skatinimas su komandos tikslais ir kartu su nauja lanksčia firmos darbo laiko programa spartina gamybos procesą.
Darbuotojų elgesys ypač svarbus tokiose aptarnavimo sferose kaip bankai ir mažmeninės prekybos organizacijos. Jei klientas susiduria su netaktišku ar nepasirengusiu aptarti įvairių prekių (paslaugų) teigiamas bei neigiamas puses arba tiesiog nemandagiu pardavėju, visos kitos firmos pastangos bus bergždžios. Aptarnavimo sferos organizacijos neturi ko daugiau parduoti, išskyrus geras paslaugas, todėl darbuotojų elgsena bei motyvacija – tuo pačiu ir personalo valdymas – joms yra svarbiausias veiksnys.
Pažangūs personalo veiklos metodai, tokie kaip sąlygų darbuotojų karjerai sudarymas, orientavimo, mokymo, bendravimo, programų kūrimas naujiems darbuotojams bei šalinimas sąlygų, kliudančių vykdyti užduotis, padeda darbuotojams geriau teikti paslaugas bei pagerina pačios paslaugos kokybę.
Dėl konkurencijos ir poreikio operatyviau reaguoti į pokyčius darbuotojų pritarimas tampa ypač svarbus. Ugdyti darbuotojų pritarimą – tai yra suderinti darbuotojų ir darbdavio tikslus taip, kad pastarieji norėtų atlikti savo darbą kuo geriau, tarsi būtų kompanijos savininkai,- yra daugiaplanis uždavinys ir čia personalas vaidina pagrindinį vaidmenį, nes abipusis bendravimas skatina darbuotojų atsidavimą“.
Manau, kad Fredo Smitho (kurjerių tarnybos “FedEx“ vadovo ir įkūrėjo) filosofija yra labai teisinga: „Žmonės – paslauga –
pelnas“. Kitaip tariant, reikia taikyti pažangius personalo valdymo metodus, skatinančius darbuotojų darbštumą bei keliančius jų dvasią; tada darbuotojai puikiai aptarnaus klientus, o tai duos pelną.

2.2 Gamybos priemonių valdymo pokyčiai

Pasak Lukoševičiaus ir Martinkaus, valdymo metodai – tai poveikio įmonei, joje vykstantiems procesams būdai, kurie valdymo metodais naudojami plačiau, dažniau, o kurie mažiau, rečiau, dažniausiai priklauso nuo valdymo lygio, valdymo stiliaus, vadovo charakterio, pavaldinių intelektualinio lygio ir kitų veiksnių. Tam tikri valdymo metodai įmonėms yra privalomi, numatyti įstatymuose ar Vyriausybės nutarimuose.
Gamybiniai (techniniai) valdymo metodai dažniausiai naudojami tose įmonėse, kurios vykdo gamybinę veiklą, teikia tam tikras paslaugas, kai kurių šių metodų naudojimo formos:
• saugių darbo. metodų instrukcijos;
• technologinių procesų aprašymai, darbų atlikimo instrukcijos;
• gaminių (paslaugų) kokybiniai parametrai, normatyvai.
Įmonės savininkas arba vadovas yra atsakingas už tai, kad darbo vietos atitiktų saugumo technikos reikalavimus, būtų dirbama pagal saugius darbo metodus. To reikalauja ir galiojantys įstatyminiai aktai. Be to, jeigu įmonėje nebus laikomasi minėtų reikalavimų ir įvyks nelaimingas atsitikimas, įmonė patirs didelių materialinių nuostolių, kalti asmenys bus baudžiami administracinėmis baudomis.
Materialinių energetinių išteklių normos reikalingos, apskaičiuojant gaminio (paslaugos) vieneto savikainą, nustatant apmokestinamąjį pelną.
Gamybos plano tikslas – suderinti savo reikmes (užsakymus, pardavimo prognozes) su resursais (žmonėmis, medžiagomis), kad bendrovė dirbtų kuo našiau ir pelningiau.
Kiekvienas vadovas turi suvokti, kad bendrovės produktų gamybą būtina pl

lanuoti.
Užsakymo skaidymas etapais
Norint sudaryti gamybos planą, pirmiausia reikia užsakymus ar prognozuojamus pardavimus suskaidyti dalimis pagal užsakymo įvykdymo datas.
Antra, užsakymą būtina išanalizuoti ir nustatyti, ko trūksta ir ką reikia nupirkti, kad galėtum jį įvykdyti.
Planuojant gamybą, maksimalus darbo jėgos panaudojimas yra bene esmingiausias veiksnys. Prie spec. įrengimų turi dirbti aukštos kvalifikacijos specialistai.
Daugeliu atveju gamybos vadybininkas atsako už vadovavimą gamybai, darbų technologiją, darbų kokybę, darbuotojų tarpusavio santykius.
Gamybos vadybininkas atsako už tai, kad minimaliomis sąnaudomis būtų pagaminta kuo daugiau produkcijos, kad darbo jėga ir mechanizmai būtų naudojami optimaliai. Tai nepaprastai svarbus uždavinys, nes didžiąją gamybinės įmonės išlaidų dalį sudaro kaip tik gamybos išlaidos.
Paprastai gamybos vadovas nėra tiesiogiai ir visiškai atsakingas už kokybės kontrolę, bet vis vien vadovas bus atsakingas už darbo kokybės kontrolę. Šie dalykai (kokybės kontrolė ir darbo kokybės kontrolė) skiriasi iš esmės, ir kiekvienas gamybos proceso dalyvis turi šį skirtumą suvokti.
Kokybės kontrolė iš esmės yra kokybiškų produktų gamybą skatinantis planavimo ir tikrinimo procesas, o darbo kokybės kontrolė turi užtikrinti, kad tai būtų įgyvendinama praktiškai.
Gamybos vadovas atsakingas už tai, kad geros kokybės produkcija būtų gaminama visą laiką ir, kad darbininkai tuo didžiuotųsi.3. Vadybos pokyčiai procesiniu ir funkciniu aspektu
Procesinio ir funkcinio vadybos aspekto bazėje, įmonės veiklos valdymas pasireiškia pagal pagrindines funkcijas:

planavimą;

organizavimą;

vadovavimą (įtakojimą);

kontrolę.
Kartu pasireiškia ir procedūrinis vadybos aspektas: tikslų nustatymas ir sprendimų priėmimas. Šis aspektas yra pagrindinis vadybos moksle.

3.1 Tikslų nustatymo pokyčiai

Įmonės tikslai yra jos veiklos orientyras ir vertinimo kriterijus. Tikslai formuojami, derinant individualius ir grupinius darbuotojų interesus. Tikslų formavimui įtakos turi ir išorės veiksniai. Labai svarbų vaidmenį vaidina dalyvių interesų motyvacija.
Įmonės tikslus sąlygoja ir rinkos partneriai (tiekėjai, pirkėjai), socialinės grupės, visuomenė. Vieni reikalauja laiku tiekti, kiti – geros kokybės gaminių, treti – dėmesio gamtos apsaugai, ketvirti – labdarai ir pan.
Remiantis literatūra ekonominiai ir socialiniai tikslai sudaro įmonės tikslų sistemą, kuri išreiškiama konkrečiais rodikliais, loginėmis užduotimis. Formuojant tikslų sistemą, reikia laikytis šių principų:
 tikslai turi būti realūs;
 tikslų sistema turi būti suderinta laiko požiūriu;
 tikslų sistema turi būti suderinta, nepriekaištinga ir išsami;
 turi būti kontroliuojama, kaip tų tikslų siekiama.
Geriausiu atveju tikslai turi būti išreikšti konkrečiais uždaviniais, o jiems įgyvendinti būtina numatyti technines, personalo, metodologines, informacines priemones.
Apie tikslus rašoma ir James A.F.Stoner, R.Edward Freeman ir kt. knygoje „Vadyba“.
Tikslai svarbūs dėl mažiausiai 4 priežasčių:
1. Tikslai suteikia krypties pojūtį. Be tikslo žmonės ar organizacijos dirba bet kaip, reaguoja į pokyčius aiškiai nesuvokdami, ką iš tikrųjų nori pasiekti. Numatydami tikslus, žmonės ir organizacijos save motyvuoja ir įgyja įkvėpimo šaltinį, padedantį jiems nugalėti neišvengiamas kliūtis.
2. Tikslai sutelkia mūsų pastangas. Pasirinkdami vieną ar kelis tarpusavyje susijusius tikslus, mes apsisprendžiame, kaip panaudosime negausius išteklius, ir nustatome prioritetus.
3. Tikslai orientuoja mūsų planus ir sprendimus. Atsakymą lems ilgalaikiai ir trumpalaikiai planai, kurie padės priimti sprendimus.
4. Tikslai padeda įvertinti mūsų pažangą. Aiškiai suformuluotas, išmatuojamas tikslas su konkrečiu įgyvendinimo terminu tampa veiklos standartu, įgalinančiu ir darbuotojus, ir vadovus įvertinti savo daromą pažangą. Taigi tikslai yra svarbiausia kontrolės proceso dalis, garantuojanti, kad veiksmai atitiks tikslus ir jų įgyvendinimo planus.
Žmogaus polinkis formuoti tikslus ir jų siekti yra naudingas tik tada, kai žmogus supranta ir pripažįsta konkretų tikslą. Be to, darbuotojai nebus motyvuoti, jei neturės gabumų ar sugebėjimų, reikalingų tam tikslui pasiekti.
Akivaizdu, kad svarbiausias daugelio įmonių tikslas yra laimėti konkurencinę kovą. Sugebėjimas išlikti vertinamas pelno augimu ir kapitalo apyvarta.

3.2 Planavimo pokyčiai

Planavimas – viena iš pagrindinių 4 valdymo funkcijų ( kitos funkcijos yra vadovavimas, organizavimas ir kontrolė).
Planavimas – tai sumanymų ir įvairių veiksmų numatymas ateičiai. Jų išdėstymas laiko požiūriu ilgesniam ar trumpesniam laikotarpiui. Su planavimu kiekvienas žmogus, susiduria, galvodamas apie ateitį, savo svajonių įgyvendinimą, numatydamas savo veiksmus būsimam momentui, dienai, savaitei ar ilgesniam laikotarpiui. Vieni sumanymai (planai) gali būti abstraktūs, kiti aiškesni, konkretizuoti ir detalizuoti.
Pasak Makštučio, planavimas – visuomenės raidos proceso, kiekvieno ciklo veiklos procesų projektavimas visose kompleksinėse valdymo sistemos modelio grandyse:
a) konkrečių tikslų nustatymas ir jų vykdymo krypčių sudarymas;
b) turimų išteklių realus įvertinimas – analizė, normatyvų sudarymas;
c) personalo ugdymas, paskirstymas, atskirų individų atranka ir jų tvirtinimas atsakingais asmenimis už tam tikrą veiklos programų įgyvendinimą konkrečiame laiko etape.
Planavimas yra grindžiamas moksliniu pagrindu, todėl įgyvendinti šią funkciją visose valdymo ir savivaldos gr.andyse privalo aukštos ir aukščiausios kvalifikacijos specialistai, turintys teorinį pagrindą ir praktinės veiklos patirtį.
Planavimas privalo užtikrinti teoriškai esamomis konkrečiomis sąlygomis pažangą ir gamybos efektyvumą visose veiklos sferose, kolektyve ir visame planuojamojo veiklos periodo cikle
Planavimo bazė yra realus pasiekimas. Rezultatų per kelis pastaruosius veiklos ciklus vertinimas, taip pat mokslo ir technikos pažangos išplėtojimo lygis, turimi realūs ištekliai ir visuomenės poreikis, planuojamos veiklos srityje.
Analizuojant literatūrą, firmai būtų galima priskirti tai, kas galėtų atspindėti kolektyvo realios raidos plane:
o informacija;
o sudėtis ir vieta;
o pagrindiniai veiklos rodikliai;
o materialiniai ištekliai (normatyvai, poreikis, ekonomija);
o veiklos rezervai (atnaujinimo, išplėtimo, susiaurinimo, perorientavimo ir kiti).
Taigi, pasak Makštučio, „planuojami veiklos rezultatai turi būti orientuojami žmonių pragyvenimo lygiui gerinti, visuomenės poreikiams tenkinti pasaulio bendrijoje“. James A.F. Stoner, R.Edward Freeman ir kt. Planavimą apibrėžia kaip ypatingą sprendimų rūšį, nukreiptą į konkrečią ateitį, kurios savo organizacijai trokšta vadovai, kurio pradžia ir pabaiga aiški. Tai nenutrūkstamas procesas, atspindintis supančios aplinkos pokyčius bei prisitaikymą prie jų.
Planavimas organizacijose – tai tikslų nustatymas ir priemonių tiems tikslams pasiekti parinkimas. Be plano vadovai nežino, kaip efektingai organizuoti žmones ir tvarkyti išteklius. Be plano jie negali vadovauti su pasitikėjimu ar tikėtis, kad kiti jais seks.

3.3 Organizavimo pokyčiai

„Organizavimas – nuolatinis valdymo procesas. Strategijos gali keistis, organizacijos aplinka gali kisti, ir organizacijos veiklos efektingumas ir efektyvumas ne visada atitinka vadovų norus,“ – taip organizavimą apibūdina James A.F.Stoner, R.Edward ir kt.
Autoriai išskiria 4 žingsnius, kurie turi būti numatomi prieš pradedant priiminėti organizacinius sprendimus:
1. Suskirstyti visą darbą į užduotis, kurias logiškai ir patogiai galės atlikti pavieniai žmonės ar jų grupės – tai darbo pasidalijimas.
2. Logiškai ir efektyviai sujungti užduotis. Darbuotojų ir užduočių grupavimas paprastai vad. struktūrinių grandžių formavimu.
3. Sukonkretinti, kas kam organizacijoje atsiskaito. Toks skyrių sujungimas ryšiais sudaro organizacinę hierarchiją.
4. Sukurti mechanizmus, jungiančius skyrių veiklą į prasmingą visumą bei kontroliuoti to junginio efektingumą, šis procesas vad. koordinavimu.
K.Lukaševičius bei B.Martinkus organizavimą apibrėžia kaip tam tikrą veiklos reglamentavimą, atskirų veiksmų atlikimo būdų ir tvarkos nustatymas bei įgyvendinimas. Knygos autoriai gerinti darbo organizavimą įmonėse, rekomenduoja:
 Parengti valdymo organų (dažniausiai valdybos ir administracijos) darbo reglamentus, darbuotojų pareigybines instrukcijas;
 Nustatyti kolektyvines ir individualias darbo užduotis, parengti aiškią visiems gerai suprantamą užduočių vykdymo apskaitos ir įvertinimo sistemą;
 Parengti darbo apmokėjimo ir materialinio skatinimo nuostatus, nustatančius darbo apmokėjimo lygio kitimą, priklausomai tiek nuo bendrų kolektyvo, tiek nuo asmeninių darbo rezultatų;
 Naudoti moksliškai pagrįstas valdymo organizacines struktūras;
 Įrengiant darbo vietas bei organizuojant darbo procesą, vadovautis darbo humanizavimo principais, šiuolaikinėmis efektyvaus darbo organizavimo priemonėmis
Įmonės suskirstymas pagal produktą ir paslaugas
Struktūra išryškina ir išskiria pagrindinės veiklos kryptis, kurioms reikia papildomų resursų ir ypatingos kontrolės, taip pat kiekvienam organizacijos nariui sudaro sąlygas suprasti savo vaidmenį, pareigas, ryšius. Organizacinė struktūra padeda nustatyti ir kartu išvengti funkcijų dubliavimo bei nereikalingos veiklos ir žinoma, greitina įmonės reakciją į išorinius įvykius ar aplinkos spaudimą, pvz., naujus pranašesnius gaminius, kainų pokyčius, darbo jėgos trūkumą..4. Vadybos pokyčiai struktūriniu aspektu
Stuktūriniu vadybos aspektu išskiriamos trys pagrindinės valdymo reikalaujančios įmonės veiklos kryptys: aprūpinimas, pagrindinė įmonės veikla (gamyba, paslaugos), pardavimai

4.1 Pagrindinės veiklos valdymo pokyčiai

Kadangi kiekviena įmonė savo gaminamą produkciją ar paslaugas nori kuo geriau “pateikti” vartotojui ir gauti kuo didesnes pajamas. Pagrindinės veiklos pokyčius analizuosiu pagal šiuos konkurencinius pranašumus, nes tik konkuruojant įmanoma “pastebėti” ir planuoti reikiamus pasikeitimus, kad pritraukti vartotoją.
1. Konkurenciniai pranašumai
Žinoma, kiekviena įmonė stengiasi priimtinomis vartotojams kainomis gaminti kokybiškus gaminius ar teikti paslaugas, kurių reikia vartotojams. Vartotojai organizacijos produktus ir paslaugas vartoja savame konkurenciniame kontekste. Taip remiantis anksčiau minėta literatūra, yra keturi pagrindiniai operacijų valdymo konkurenciniai pranašumai: kainodara, kokybės lygis, kokybės patikimumas ir lankstumas.
KAINODARA. Daugelis vartotojų labiausiai atsižvelgia į kainą. Vienas iš vadovo uždavinių yra palaikyti žemus kaštus taip, kad organizacija galėtų pasiūlyti “gerą” kainą ir dar gautų pelno.
KOKYBĖS LYGIS.Kokybės lygis priklauso nuo dviejų komponentų – aukšto veiklos organizavimo lygio ir efektyvaus pristatymo laiko. Aukšto atlikimo lygio charakteristikos yra aukščiausio lygio savybės. Be to, aukštas kokybės lygis, bus vienas iš pranašumų, kuris rems plėtimąsi.
Plėtimąsi lemia:
 Gaminių ir paslaugų tobulinimas, kūrimas naujų;
 Pirkimai.
KOKYBĖS PATIKIMUMAS. Kokybės patikimumas reiškia nekintamą, gerą kokybę ir pristatymą laiku.
LANKSTUMAS. Lankstumas apima tiek gaminio, tiek ir apimties lankstumą. Gaminio lankstumas reiškia, kad gaminio projektas gali būti greitai pakeistas ir kad vadovai pabrėžia tokių pakeitimų atlikimą, kad pamalonintų vartotojus, t.y., kad jie savo gaminius skiria individualiam pasirinkimui. Tokiu atveju individualaus gaminio rezultatai yra neišvengiamai menki. Apimties lankstumas – sugebėjimas greitai padidinti arba sumažinti produkcijos kiekį, kai tik pasikeičia firmos gaminių paklausa. Tokiu atveju yra kviečiami papildomi darbuotojai, kad darbas būtų efektyvesnis ir vartotojai patenkinti.
2. Įvairių pranašumų įgijimas.
Visi keturi konkurenciniai pranašumai – kainodara, kokybės lygis, kokybės patikimumas ir lankstumas – susiję su tuo, kam klientai teikia pirmenybę. Vartotojai nori, kad kainos būtų prieinamos, tačiau kartu, kad prekės ir paslaugos būtų aukštos kokybės, patikimos, patrauklios.

4.2 Pardavimų valdymo pokyčiai (marketingas)

Marketingas apibūdinamas kaip procesas, kai bendrovė tenkina vartotojų poreikius, gaudama pelną, kuris tenkina jos poreikius.
Dabar daugelyje bendrovių marketingas yra organizacijos dalis, atsakinga už savikainos reguliavimo politiką, tačiau atsižvelgiant į marketingo strategiją, ji bus sėkminga, jei sutelksime dėmesį į vartotoją.
Mano nuomone, įmonei vertėtų sužinoti nuomonę vartotojų apie tokius dalykus: kaip jie vertina dabartinius gaminius, kokių patobulinimo ar priedų norėtųsi, kokie jų poreikiai nepatenkinami, ką jie mano apie kainą.
Marketingas suformuoja esminius bendrovės ir vartotojo santykius, nustato metodus, kuriais vadovaudamasi bendrovė pasiekia efektyviausią, jos tikslus labiausiai atitinkantį produktų ir rinkų derinį.
Matome, kad geri santykiai su vartotoju yra lemiamas sėkmingo verslo veiksnys. Šie veiksniai formuojami tokiais būdais:
 gerai aptarnaujant vartotoją;
 nustatant bendrovę ir vartotoją tenkinantį antkainį;
 tobulinant ir atnaujinant produktą, kad jis atitiktų būsimus vartotojo ir galimų naujų rinkų poreikius.
Kuo daugiau bendrovė pritrauks vartotojų, tuo geriau pačiai bendrovei, nes ji augs:
• tobulindama ir gerindama dabartinius produktus bei paslaugas;
• kurdama naujas rinkas;
• išnaudodama kiekvieną progą paįvairinti produktų asortimentą.IŠVADOS
Visas šalies verslas pagrįstas įmonių veikla, nuo kurių veiklos rezultatų priklauso šalies potencialo augimas. Norint, kad verslo įmonė sėkmingai dirbtų, jos veikla turi būti valdoma, t.y. joje vykstantys procesai turi būti vykdomi tam tikra tvarka, taip pat jie yra derinami tarpusavyje. Nė viena įmonė negali išsiversti be vadybos, kuri apibūdinama kaip įmonės vadovybės suformuotų tikslų įgyvendinimo siekimas, pasinaudojant pavaldinių pastangomis, kitais ištekliais bei aplinkos sąlygomis.
Svarbų vaidmenį įmonėje atlieka personalas. Organizacija, siekianti gauti didesnį pelną iš savo investicijų į žmones, privalo priimti į darbą geriausius darbuotojus ir užtikrinti jų mokymą bei ugdymą. Darbo procese žmonėms reikia padėti apsiprasti su jiems keliamais tikslais bei uždaviniais, išaiškinti, kaip juos vertina organizacija, ir kokia ateitis jų laukia. Svarbu, kad darbuotojas žinotų ir savo pareigas, ir perspektyvas.
Valdymo metodai yra įmonėms privalomi, numatyti įstatymuose bei Vyriausybės nutarimuose. Įmonės savininkas arba vadovas yra atsakingas už tai, kad darbo vietos atitiktų saugumo technikos reikalavimus, būtų dirbama pagal saugius darbo metodus.
Įmonės tikslai yra jos veiklos orientyras ir vertinimo kriterijus. Tikslai turi būti formuojami, derinant individualius ir grupinius darbuotojų interesus. Tikslų dėka mes turime kryptį, kuria turėtų būti vystoma veikla, taip pat jie sutelkia mūsų pastangas, be to, jie padeda įvertinti daromą pažangą.
Kiekvienas vadovas turėtų suvokti, kad įmonės veikla turėtų būti planuojama (t.y. sumanymų ir įvairių veiksmų numatymas ateičiai).
Pagrindinės veiklos valdymas susijęs su noru pritraukti vartotoją. Todėl reikia stebėti konkurentus, reaguoti į konkurentų pokyčius, kad jūsų klientai nepabėgtų pas kitus.Literatūra
1. A. Makštutis.Veiklos vadyba. – V., 1999
2. K.Lukaševičius, B.Martinkus.Verslo vadyba. – K., 2001
3. Vadybininko žinynas. – V., 2000
4. G.Dessler .Personalo valdymo pagrindai. – K., 2001
5. James A.F.Stoner, Edward R.Freeman.Vadyba. – K., 1999
6. A.Sakalas.Personalo vadyba. – V., 1998
7. Ch.Handy.Dramblys ir blusa. – Hansa bankas, 2002

Leave a Comment