Ekologines zemdirbystes pletra Lietuvoje

TURINYS

ĮVADAS 5
1. EKOLOGINĖ ŽEMDIRBYSTĖ KAIP ALTERNATYVA TRADICINEI ŽEMDIRBYSTEI 7
1.1. Ekologinės žemdirbystės samprata ir ypatumai 7
1.2. Ekologinė žemdirbystės patirtis Europoje 14
2. EKOLOGINĖS ŽEMDIRBYSTĖS FORMAVIMOSI LIETUVOJE PRIELAIDOS IR VEIKSNIAI 17
2.1. Ekologinės žemdirbystės atsiradimo priežastys 17
2.2. Ekologinių ūkių sertifikavimas 19
2.3. Parama ekologiniams ūkiams 22
3. EKOLOGINĖS ŽEMDIRBYSTĖS PLĖTROS PROBLEMOS IR PERSPEKTYVOS LIETUVOJE 29
3.1. Ekologinio žemės ūkio plėtra 29
3.2. Ekologiškų produktų rinkos problema 36
3.3. Ekonominiai ekologinio ūkininkavimo rezultatai 40
3.4. Ekologinės žemdirbystės perspektyvos, Lietuvai integruojantis į Europos Sąjungą 46
IŠVADOS IR PASIŪLYMAI 51
LITERATŪROS SĄRAŠAS 54
PRIEDAI 57ĮVADAS
Labai svarbi mūsų politinės nepriklausomybės stiprinimo sąlyga yra ekonomikos plėtra ir stiprinimas visose galimose srityse, iš jų ir žemės ūkyje. Dabartiniu metu labai veiksmingu Lietuvos ekonomikos gaivinimo svertu gali tapti ekkologinio sertifikuoto žemės ūkio plėtra bei jo produkcijos realizavimas vidaus ir užsienio rinkose. Tam Lietuvoje šiuo metu yra visos reikiamos sąlygos. Vos ne dešimtį kartų sumažėjo sintetinių cheminių medžiagų naudojimas ir aplinkos teršimas jomis. Kaime daug nevisiškai užimtų, kvalifikuotų ir norinčių dirbti žmonių. Įkurtos ir sėkmingai veikia ekologinio žemės ūkio ūkininkų ir rėmėjų bendrija “Gaja”, sertifikavimo viešoji įstaiga “Ekoagros”. Pradeda veikti vidaus rinka, pirmieji ekologiniai produktai pradėti eksportuoti į užsienį. Vyriausybė skiria tiesiogines išmokas ekologiniams ir pereinamojo laikotarpio ūkiams pirmuosius penkerius meetus. Ekologinio žemės ūkio judėjimas pripažįstamas ir vertinamas pasaulyje. Lietuva rengiasi narystei Europos Sąjungoje ir derina savo teisės aktus prie Bendrijos reglamentų ir kitų teisinių dokumentų. Pastaroji ekologiniam žemės ūkiui ir aplinkosaugai skiria ypatingą dėmesį ir finansinę paramą. Taigi, atrodytų, ka

ad dabartiniu metu ekologinio žemės ūkio plėtrai Lietuvoje susiklostė labai palankios sąlygos.
Tačiau reikia akcentuoti ir tai, kad Lietuvoje daugelis autorių nagrinėja tik technologinį ekologinio ūkininkavimo aspektą, tuo tarpu ekonominė šio ūkininkavimo pusė dar labai mažai tirta. Galbūt tai ir yra pagrindinė priežastis, kodėl ekologinių ūkių skaičius ir sertifikuotos žemės plotai, palyginus su kitomis Europos šalimis, yra tokie maži. Iki šiol ekologiškų produktų rinka beveik nebuvo tirta, trūksta duomenų apie ekologinio ūkininkavimo rezultatus.
Taigi, šio darbo tikslas – išnagrinėti ekologinės žemdirbystės plėtros problemas Lietuvoje. Darbo uždaviniai:
• išnagrinėti ekologinių ir tradicinių ūkių skirtumus technologiniu ir ekonominiu aspektais;
• nustatyti ekologinės žemdirbystės mastą Europoje;
• išsiaiškinti ekologinio žemės ūkio atsiradimo Lietuvoje priežastis ir tikslus;
• išnagrinėti ūkių priskyrimo ekologiniams sistemą Lietuvoje;
• nustatyti ir įvertinti valstybės teikiamą paramą;
• išsiaiškinti svarbiausias ekologinių ūkių problemas;
• išanalizuoti turimus ekkonominius ūkininkavimo Lietuvoje rezultatus;
• nustatyti ekologinės žemdirbystės plėtros perspektyvas, Lietuvai integruojantis į Europos Sąjungą.
Tyrimo objektas – ekologinis žemės ūkis.
Tyrimo dalykas – ekologinių ūkių kūrimosi problemos.
Tyrimo metodai – specialios literatūros bendramoksliniai tyrimo metodai – loginė analizė ir sintezė; indukcija ir dedukcija; palyginamoji analizė, loginio ir grafinio vaizdavimo metodai.
Tyrimo laikotarpis apima 1990 –2004 m. balandžio14 d. metus, dėl to, kad lygiai prieš keturioliką metų prasidėjo dabartinis ekologinės žemdirbystės plėtojimasis Lietuvoje.
Studijuojant Lietuvos ir užsienio autorių mokslinius, mokslo populiarinimo veikalus, Lietuvos Respublikos įstatymus bei periodinę literatūrą apie ekologinės žemdirbystės ypatumus mūsų ša
alyje ir Europoje, šiame darbe nagrinėjamos ekologinio žemės ūkio plėtros problemos ir nustatomos perspektyvos, Lietuvai integruojantis į Europos Sąjungą.1. EKOLOGINĖ ŽEMDIRBYSTĖ KAIP ALTERNATYVA TRADICINEI ŽEMDIRBYSTEI
1.1. Ekologinės žemdirbystės samprata ir ypatumai
Ekologinės žemdirbystės pradininkai davė nevienodus pavadinimus tam, ką jie darė ir dėl to pasaulyje buvo pradėti naudoti skirtingi ekologinės žemdirbystės pavadinimai. Mokslininkai Anglijoje ją vadina organine, Europoje – organine, ekologine ir biologine žemdirbyste. Dabartiniu metu visi šie pavadinimai pripažįstami lygiaverčiai ir laikomi sinonimais. Pavadinimo problema tapo mažiau svarbi, kai ekologinis judėjimas pasiekė visuotinį sutarimą kas yra ekologinis ūkininkavimas. Iš esmės tai buvo pasiekta 1972 m. Tarptautinės Organinio Žemės Ūkio Judėjimų Federacijos (IFOAM) pastangomis .
Lietuvoje patvirtintos “Ekologinio žemės ūkio taisyklės: gamyba, perdirbimas, realizacija, ženklinimas”, kuriose ekologinis žemės ūkis (organinis, biologinis, bioorganinis) apibrėžiamas kaip ūkis, kuriame nenaudojamos sintetinės cheminės medžiagos (trąšos, pesticidai, vaistai, augimo stimuliatoriai ir kt.), jas pakeičiant natūraliomis organinėmis ir mineralinėmis medžiagomis (7, p. 3).
Pasaulio mokslininkai įvairiai traktuoja iš esmės tą patį ekologinį ūkį. Amerikiečių mokslininkai J.D.Mansfeltas, Dž.P.Reiganoldas, R.I.Papendikas, Dž.F.Paras akcentuoja subalansuotą žemės ūkį, kuris apima kai kuriuos netradicinio žemės ūkio variantus, kurie dažnai vadinami organinio, alternatyvinio, regeneratyvinio, ekologinio ar mažai imlaus kapitalui pavadinimais, bet “organinis” ar “alternatyvus” dar nereiškia subalansuotas. Kad ūkis galėtų vadintis subalansuotu, jis turi gaminti aukštos kokybės maisto produktus, išsaugoti savus išteklius, nekenkti su
upančiai aplinkai ir būti pelningu. Tam, kad subalansuotas ūkis nebūtų priklausomas nuo tokių perkamų medžiagų kaip trąšų, jis turi naudoti (kiek tai įmanoma) naudingus gamtos išteklius ir atsinaujinančius šaltinius. Toks ūkis padeda išspręsti daugelį rimtų problemų, nuo kurių priklauso maisto produktų gamyba visame pasaulyje: aukšta energijos kaina, užteršti požeminiai vandenys, dirvos erozija, sumažėjęs derlingumas, nualinti gamtos ištekliai, žemas ūkininkų pajamų lygis, pablogėjusios gamtinės aplinkos sąlygos ir padidėjęs ne tik žmonių, bet ir augalų bei gyvulių sergamumas įvairiomis ligomis.
Mokslininkas N.Lampkinas pabrėžia ekologinės žemdirbystės pagrindą – žemę kaip gyvą sistemą, kurioje atsispindi esminiai saitai tarp žemės, augalo, gyvūno ir žmogaus. Tiek aplamai gamtoje, tiek žemdirbystėje vieno tokios sistemos komponento eliminavimas ar paveikimas gali stipriai atsiliepti kitiems (13, p. 10).
Kiti autoriai teigia, kad ekologinis (alternatyvusis, tausojantis) žemės ūkis – tai ūkininkavimo sistema, besiremianti sėjomainomis, ūkyje sukauptomis organinėmis trąšomis (augalų liekanomis, gyvulių mėšlu, ankštiniais augalais, žaliąja trąša), kenkėjų, ligų ir piktžolių necheminės kontrolės metodais. Ekologinio ūkininkavimo sistemoje atsisakoma sintetinių priedų, taip didinant maisto produktų ir pašarų gyvybingumą. Dirvožemio struktūros ir derlingumo gerinimas yra augalinės produkcijos ekologiniame ūkyje pagrindas. Vystant augalininkystę, siekiama išlaikyti rūšių įvairovę ir ekologinį balansą aplinkoje, taip mažinant kenkėjų ir ligų protrūkius. Vystant gyvulininkystę, svarbiausia yra atsižvelgti į gyvulių laikymo sąlygas ir šėrimo aspektus, ypatingą dėmesį sk
kiriant gyvulių aprūpinimui pakankamai geros kokybės ekologiškų pašarų kiekiu bei tinkamai veterinarinei priežiūrai. Siekiant harmoningo ryšio tarp augalininkystės ir gyvulininkystės, labai svarbu rasti tinkamą santykį tarp ūkyje išaugintų pašarų ir laikomo gyvulių skaičiaus. Ekologinis žemės ūkis pagrįstas moderniomis, aplinkai palankiomis technologijomis, užtikrinančiomis aukštos kokybės maisto produktų gamybą, palaikančiomis gamtos balansą, taupiai naudojančiomis gamtos resursus (4;5;6;41).
Toks ūkininkavimas pranašesnis už įprastinį chemizuotą keliais aspektais:
• aplinkosauginiu – saugomi požeminiai ir paviršutiniai vandenys nuo užteršimo; išlaikomas dirvožemio gyvybingumas ir derlingumas; nesuardoma dirvos struktūra, išsaugomas paviršinis derlingas s.luoksnis, dirvoje gyvenantys mikroorganizmai ir didinama jų įvairovė;
• ekonominiu – panaudojami vietiniai ištekliai, mažėja gamybos sąnaudos;
• socialiniu – ekologiški produktai nekenkia žmogaus sveikatai, sukuriama naujų darbo vietų, leidžiama išlikti nedideliems ūkiams;
• kultūriniu – išlaikoma etninė kultūra, puoselėjamas kraštovaizdis;
Ekologinės žemdirbystės tikslai pavaizduoti 1 paveiksle.
Mokslinės literatūros studijos apie ekologinio ūkininkavimo plėtrą leidžia išskirti du jo aspektus:
1) technologinį, kuriuo nustatomi esminiai skirtumai tarp ekologinės ir tradicinės (pramoninės, chemizuotos) žemdirbystės;
2) ekonominį, kuriuo vertinami ir tarpusavyje lyginami ekologinio ir tradicinio ūkininkavimo rezultatai.
Norėčiau pastebėti, kad Lietuvos autoriai daugiau nagrinėja technologinę ekologinio ūkininkavimo pusę (D.Brazauskienė, P.Lazauskas, A.Svirskis, V.Žekonienė, ir kiti), tuo tarpu ekonominiai klausimai kol kas labai mažai ištirti. Šiuo metu nagrinėjantis ekologinės žemdirbystės ekonominius aspektus A.Aleksandravičius pažymi, kad ekologiškai švarių produktų rinka Lietuvoje iš esmės nėra tirta ir trūksta patikimų duomenų apie ekologiškų produktų pelningumą. Duomenys apie ekologinių ūkių pajamas, išlaidas kaupiami, tačiau

Šaltinis: Tausojančio ir ekologinio žemės ūkio plėtra // http://www.laei.lt/liet/arch/pil/tezu34.doc

1 pav. Ekologinio ūkio plėtros koncepcija regioninės plėtros kontekste

plačiajai visuomenei kol kas neskelbiami. Yra atlikta vos keleto ūkių nesisteminių tyrimų, iš kurių būtų neteisinga formuluoti apibendrinančias išvadas apie visų ekologinių ūkių būklę Lietuvoje.
Šiame skyriuje aprašysiu tiek technologinę, tiek ekonominę ekologinio ūkininkavimo puses. Kadangi ekologinės ir tradicinės žemdirbystės technologiniai skirtumai ir atskleidžia ekologinės žemdirbystės esmę, juos pirmiausia ir nagrinėsiu.
Ekologinis ūkininkavimas apima visas žemės ūkio sistemas. Taip puoselėjama aplinka, socialinis ir ekonominis, maisto ir pramonės produktų ekologinis pilnavertiškumas. Šioje sistemoje produktyvumo pagrindu imamas dirvožemio gyvybingumas, augalų, gyvūnų bei landšafto genetinis paveldimumas. Taigi, ekologinis ūkininkavimas optimizuoja visų faktorių kokybės priklausomumą vieną nuo kito. Optimalu, kai sudaromas uždaras energijos apytakos ciklas. Ši sistema pašalina ar didžia dalimi apriboja sudėtinių sintetinių trąšų, pesticidų, herbicidų, augimo reguliatorių panaudojimą, tuo padidindama maisto produktų ir pašarų gyvybingumą.
Augalininkystės produkcijos pagrindas yra apgalvotas dirvožemio struktūros ir derlingumo išlaikymas. Tai pasiekiama vykdant ekologinę politiką, siekiant išlaikyti rūšių įvairovę ir ekologinį balansą aplinkoje, tuo slopinant kenkėjų ir ligų antplūdžius. Alternatyvioje žemdirbystėje vietoj lengvai pasisavinamų maisto medžiagų numatomas jų papildymas iš trijų šaltinių: įvairių organinių medžiagų, sunkiai tirpstančių mineralų ir azotą fiksuojančių augalų. Pagal šios žemdirbystės principus reikia pamaitinti ne augalus, o naudingus mikroorganizmus, kad jie perdirbtų grąžinamas augalines organines medžiagas į maisto medžiagas ir humusą, taip pat perdirbtų į augalams prieinamas medžiagas iš dirvos mineralinių resursų. Tai pasiekiama teisingai parinkus sėjomainą ir gerai įdirbus žemę. Pagrindiniai organinių medžiagų šaltiniai tręšimui yra mėšlas ir kompostai. Mėšlas naudojamas šviežias arba kompostuojamas. Jis dedamas į mažas, purias krūvas, į jį primaišoma šiaudų, popieriaus atliekų, žolių (piktžolių), medžio lapų, vaisių išspaudų ir kai kada specialių preparatų. Kompostams ruošti didelę įtaką turi sliekai. Tam į krūvas sugrėbiami lapai, piktžolės, kitokios žolinės atliekos ir kiek reikia sudrėkinamos. Krūva įkaista, pradeda dygti piktžolių sėklos ir vešliai augti. Tirštoje šaknų masėje įsikuria sliekai ir greitai dauginasi. Gerai pridengtose tokiose krūvose sliekai veisiasi ir žiemą. Subrendęs toks kompostas naudojamas kaip trąša, taip pat. naujoms trąšoms inokuliuoti
Alternatyviojoje žemdirbystėje yra būtinas arba pageidautinas sideratų panaudojimas. Žaliajai trąšai naudojamos vienametės arba daugiametės žolės, kryžmažiedės ir kai kurios kitos kultūros. Pirmenybė teikiama ankštinėms, nes ne tik nereikia jų tręšti azotu, bet šiuo elementu jos ir praturtina dirvožemį, o taip pat sumažina ligų ir kenkėjų paplitimą lauko ir daržo sėjomainose bei soduose.
Dar šioje žemdirbystėje pripažįstamas tik seklus dirvos dirbimas, neapverčiant velėnos. Taip siekiama skatinti biologinį dirvos aktyvumą. Augalinės atliekos, mėšlas, įterpti į paviršinį sluoksnį, skatina mikroorganizmų vystymąsi, pagerina dirvos fizines savybes. Seklus (iki 10 cm gylio) arimas mažina dirvos užterštumą piktžolėmis, nes jų sėklos ir šakniastiebiai neišverčiami į paviršių iš gilesnių sluoksnių. Kartais negiliai ariama (iki 15-20 cm), kai reikia apversti velėną, o šiaip, vietoj arimo, kultivuojama, frezuojama, čizeliuojama. Susidaro “gyva dirva”, turtinga mikroorganizmų ir sliekų.
Naudojant alternatyvias žemdirbystės sistemas piktžolėms naikinti tinka daugelis tradicinės žemdirbystės metodų: švari sėkla, mechaninis piktžolių naikinimas tarpueiliuose, piktžolių šienavimas ar nuganymas (ganyklose), akėjimas, mulčiavimas. Ateityje būtina plačiau panaudoti biologinius (vabzdžių, ligų sukėlėjų, nematodų panaudojimas) ir genetinius veislių, sugebančių konkuruoti su piktžolėmis arba išskiriančių fitotoksinus, stabdančius piktžolių augimą, išvedimas) piktžolių naikinimo būdus (41, p.20).
Alternatyvios žemdirbystės ūkiuose parenkant veisles tenka skaitytis su augalų mitybos formavimosi ypatumais, priemonių nuo ligų, kenkėjų ir piktžolių specifika. Daržovių auginimo šios žemdirbystės sąlygomis rekomendacijose pateikiama detali kiekvienos kultūros reikalavimų įvairiomis auginimo sąlygomis charakteristika. Esant labai didelei dirvožemio ir kitų sąlygų įvairovei (padidintam rūgštingumui, drėgmei, sausrai), būtina turėti ir įdiegti specialias veisles.
Pagal derliaus kiekį alternatyvios žemdirbystės fermeriai daugeliu atvejų negali konkuruoti su tradicinės žemdirbystės fermeriais. Patenkinamas derliaus dydis visiškai priklauso nuo mėšlo ir komposto kiekio, taip pat nuo ploto, kurį fermeris gali skirti ankštinėms kultūroms, dydžio.
Gyvulininkystės pagrindas yra atsižvelgimas į gyvulių fiziologiją, elgesį ir genetiškai paveldimus poreikius. Tai įgyvendinama apsirūpinant pakankamu kiekiu geros kokybės ekologiškai švarių pašarų, pritaikant augalininkystės produkcijos gamybos sistemas gyvulių genetiškai paveldimiems poreikiams ir pasirūpinant tinkama veterinarine priežiūra. Ekologinė gyvulininkystės sąlygomis būtina papildyti trūkstamus organizmui elementus. Intensyviai tręšiant azoto, fosforo ir kalio trąšomis, per augmeniją išsenka kiti makro ir mikroelementai. Gyvulio organizmui trūkstamas maisto medžiagas būtina papildyti pirmiausia gamtiniais produktais, sapropeliu, gesintomis kalkėmis, kaulamilčiais, kalcio fosfatu ir kt. Alternatyvios gyvulininkystės sąlygomis nesiekiama maksimalios naudos, o gyvulių gydymui naudojamos vaistažolės, draudžiama naudoti antibiotikus, sintetinius preparatus ir augimą skatinančias medžiagas – hormonus. Gyvuliams turi būti sudarytos optimalios laikymo sąlygos: temperatūra negali kenkti sveikatai, o ir visa aplinka turi teikti prielaidas gyvulio sveikatai ir produktyvumui. Būtinos bestresinės sąlygos.
Natūralaus – gamtinio ekologinio balanso pagrindas yra harmoningas ryšys tarp augalininkystės ir gyvulininkystės. Tai pasiekiama sureguliuojant ūkyje užauginamo pašaro kiekį ir gyvulių skaičių. Šios specifinės proporcijos turi būti išlaikomos, neviršijant gyvulių skaičiaus ūkyje maksimumo.
Ekologinis ūkininkavimas reikalauja nemažai pakeitimų ūkininkavimo sistemoje, todėl čia privalomas 2-3 metų pereinamasis laikotarpis. Ekologinis žemės ūkis skiriasi nuo kitų ūkininkavimo būdų tuo, kad ekologiškai ūkininkaujant, reikia laikytis griežtų, tarptautinių institucijų nustatytų taisyklių., o jų produkcijai taikoma produkcijos kilmės sertifikacija. Būtent produktų sertifikavimas ir ženklinimas lėmė didžiulę jų paklausą rinkoje. Tokių ūkių veikla nuolat kontroliuojama specialių tarnybų, kurios ir išduoda sertifikatą (tam tikrą pažymėjimą) ūkiui ir jo išaugintai produkcijai. Sertifikuojamos ir įvairios medžiagos, kurias leidžiama naudoti ekologiniame ūkyje, bei perdirbimo, realizacijos įmonės ir jų produkcija. Pagal tarptautines taisykles tik sertifikuoti ūkiai ir įmonės gali realizuoti ekologiškus produktus. Ekologinio ūkio sertifikavimas yra labai svarbus etapas ekologiškų produktų gamybos sistemoje.
Anot V.Rutkovienės, ekologinis ūkininkavimas – tai visiškai nauja ūkininkavimo filosofija, naujas gyvenimo būdas, naujos gamybos ir perdirbimo technologijos, griežtai reglamentuotos žemės ūkio produktų gamybos procesas. Šiai veiklai įgyvendinti reikalingos mokslininkų žinios, praktikų patirtis, pasiaukojimas ir užsispyrimas. Tačiau amerikiečių mokslininkai Dž.P.Reiganoldas, R.I.Papendikas, Dž.F.Paras tokio ūkininkavimo ištakas sieja su Rytų Azijos tautų (Kinijos, Korėjos, Japonijos) ūkininkavimu 4 tūkst. metų laikotarpiu. Ekologinį-subalansuotą ūkį jie vadina grįžimu prie senų žemdirbystės metodų kartu su šiuolaikinėmis technologijomis ir atsisakymu potencialiai pavojingų cheminių priemonių, padarysiančių žemės ūkį ekologiškai švarų ir ekonomiškai pelningesnį. Autoriai pabrėžia, jog tai nėra grįžimas prie žemdirbystės metodų, egsistavusių iki pramoninės industralizacijos.
Nagrinėdama ekologinę žemdirbystę ekonominiu aspektu, remsiuosi užsienio autorių S.Padel, Dž.P.Reiganoldo, R.I.Papendiko, Dž.F.Paro, L.Elioto, A.Andžeromo ir kitų atliktais tyrimais ir pateiktais duomenimis.
S.Padel kaip tik ir iškelia dilemą: ar suderinami dalykai yra ekologija ir ekonomika. Ji teigia, kad ekologinė žemdirbystė nukreipta formuoti tokį žemės ūkį, kuris ilgainiui taptų gyvybės ir gamybos pagrindu, stiprintų visus gyvus organizmus ir būtų stabilia sistema. Šie tikslai, autorės vertinimu, neprieštarauja ekonomikai, nors dažnai ir atrodo, kad tarp nagrinėjamų sąvokų yra neišsprendžiami prieštaravimai. Jie atsiranda dėl to, kad neįvertinamos išorinės išlaidos. Tam, kad skaičiavimai parodytų trūkumus arba privalumus kokio nors ūkininkavimo būdo ekonomikai bendrai, būtina į šiuos skaičiavimus įtraukti tokio ūkininkavimo pasekmes, t.y. neigiamo poveikio aplinkai ir žmogui, nes tai sąnaudos, kurias apmoka visa visuomenė. Lygiai taip pat bet kokios ūkinės veiklos rezultatai turi būti vertinami supančios aplinkos ir kaimo teritorijos atžvilgiu. Jeigu, pavyzdžiui, į komunalinio vandens tiekimą būtų įvestas materialinės atsakomybės principas už daromą žalą, tai progresuojantis geriamo vandens užteršimas nitratais padidintų išlaidas tų įmonių, kurių neekologiškas šeimininkavimas užteršia gruntinius vandenis. Jeigu visos išlaidos susietos su vandens tarša gaminant ir naudojant augalų apsaugos priemones būtų kompensuojamos šių priemonių kainos padidėjimu, tai herbicidų naudojimas žemės ūkyje greičiausiai iš karto taptų nerentabiliu.
Autorė teigia, kad išsamesnis išlaidų įvertinimas parodytų neginčijamus ekologinės žemdirbystės privalumus tiek aplinkai, tiek ekonominiu požiūriu. Galima atlikti išlaidų skaičiavimus net ir neatlikus išsamių tyrimų. Šiuolaikinis ekonomikos supratimas nukreiptas į atskirų įmonių veiklos tyrimą, todėl išorinės išlaidos neįskaičiuojamos, bet ekologiniai ryšiai, vertinant atskirų įmonių veiklą, nėra jau tokie neekonomiški. Kas tikslinga ekologiniu požiūriu, gali būti naudinga ir ekonomiškai. Būdų paieška išlaidų mažinimui atvedė prie bioorganinės žemdirbystės, paremtos ekologiškų medžiagų naudojimu. Pasaulyje jau prieš dešimtmetį ūkinė padėtis ekologiniuose ūkiuose buvo apibūdinama gamybos išteklių taupymu.
S.Padel atliktas tyrimas buvo skirtas beveik vien vidiniams ekonominiams skaičiavimams, t.y. atskirų ekologinių ūkių tyrimo metodams, neįkaitant bendrų ūkio išlaidų. Toks ekologinės žemdirbystės tyrimas nepraran.da prasmės, nes ir ekologiniai ūkiai turi išlaikyti savo savininkus. Priimant gamybinius sprendimus, pavyzdžiui, pereinant į ekologinį ūkininkavimą, galima remtis autorės atliktais skaičiavimais (27, p.191-192). Vienas iš bet kurio ūkio pertvarkymo etapų turėtų būti būsimų po pertvarkymo ekonominės veiklos rezultatų įvertinimas, kurie ir mūsų šiuolaikiniame žemės ūkyje leistų išvengti grubių klaidų, priimant sprendimus ir investuojant. Tam būtini normatyviniai rodikliai, kurie galėtų būti gauti atliekant ekonominius tyrimus. S.Padel, atlikusi tyrimą, akcentuoja, kad ekonominiu aspektu ekologinė žemdirbystė, sumažindama išlaidas ir pakeitus kainoms, gali tapti alternatyva tradiciniam ūkininkavimui. Viduūkinis persitvarkymas ir pirminė produktų realizacija leidžia racionaliai naudoti darbo jėgą ir padidinti ūkio grynąsias pajamas ir pelną.Tačiau autorė pastebi, kad ir tarp atskirų ekologinių ūkių ekonominiu požiūriu yra skirtumų, sąlygotų ūkio dydžio, jo vietos, pasėlių struktūros ir vadovo (savininko) turimų žinių. Be abejo, visapusiškam atskirų ūkio sistemų ištyrimui neužtenka vien ekonominių rodiklių, tokių kaip bendrosios ir grynosios pajamos, pelnas.Tolimesnė ekologinės žemdirbystės plėtra priklauso ne tik nuo to, ar pelningas ūkis bus atskiruose ūkiuose. Maisto produktų ir žemės ūkio gamybos priemonių kainas lemia ne tik paklausa ir pasiūla, bet ir rinkos santykių reguliavimas bei mokesčiai. Todėl minėti veiksniai turi didelės įtakos atskirų ūkių ekonomikai (27, p.198-200).
Amerikiečių mokslininkai Dž.P.Reiganoldas, R.I.Papendikas, Dž.F.Paras(30, p.60-65) nagrinėja subalansuoto-ekologinio žemės ūkio ekonominius klausimus ir vėlgi kelia klausimą: ar gali būti toks ūkis stabilus, produktyvus ir pelningas? Lygindamas subalansuoto ir tradicinio ūkio sistemas, vienas iš straipsnio autorių (Dž.P.Reiganoldas), dirbdamas kartu su L.Eliotu ir A.Andžeromu iš Vašingtono universiteto, tyrė dviejų fermų, kurios specializavosi prekinių kviečių auginimu, dirvožemio būklę. Subalansuotoje fermoje (plotas 320 ha), pradedant 1909 m., kada pirmą kartą buvo suarta žemė, nebuvo naudojamos sintetinės trąšos ir ribojami pesticidai. Gretimos fermos (520 ha) žemė buvo dirbama tradiciniais metodais nuo 1908m. Autoriai pastebėjo, kad žieminių kviečių derlingumas 1982 – 1986 m. buvo vidutiniškai 8 % mažesnis nei tradicinėje fermoje, bet siekė to regiono derlių vidurkį, o kai kurių kitų to regiono tradicinių fermų derlingumai buvo net 13 % mažesni nei subalansuotoje fermoje. Minėti autoriai, kaip ir S.Padel daro iš esmės tokią pačią išvadą apie tai, kad, jeigu visos netiesioginės išlaidos aplinkosaugai, žmogaus sveikatai būtų įskaitytos į gamybos kaštus, tuomet subalansuoti ūkiai tikrai būtų pelningesni ir naudingesni visuomenei.

1.2. Ekologinės žemdirbystės patirtis Europoje

Ekologinė gamyba buvo vystoma įvairiose šalyse. Šiuolaikinio ekologinio žemės ūkio pradžia pasaulyje laikomi 1920-ieji, nors didesnis praktinis susidomėjimas šiomis idėjomis pastebimas nuo 1960 metų. 1972 metais buvo įkurta Tarptautinės Organinio Žemės Ūkio Judėjimų Federacija (IFOAM), kuri dirba kuriant pavyzdinius pasaulinius ekologinio žemės ūkio standartus. Ekologinio ūkininkavimo vystymasis gali būti išreiškiamas IFOAM narių skaičiaus didėjimu: pradėjus nuo 5 įkuriančiųjų organizacijų iš trijų kontinentų iki 100 organizacijų iš 25 valstybių po 15 metų visuose žemynuose. Nuo 1970 metų ekologiškų produktų gamyba pradėjo sparčiai augti. Pastaraisiais metais IFOAM narių skaičius išaugo iki 500 organizacijų šimte valstybių (34, p.32).
1991 metais įvairūs visuomeniniai judėjimai įkūrė Pasaulinę Tausojančios žemdirbystės asociaciją (WSAA). Šių ir kitų organizacijų pastangomis paruoštas pasaulinės veiklos planas XXI amžiui, kuriam pritarė ir jį pasirašė 170 šalių, jų tarpe ir Lietuvos, vyriausybinių delegacijų vadovai 1992 metų birželio mėnesį Rio de Žaneire Jungtinių Tautų Organizacijos (JTO) surengtame viso pasaulio valstybių pasitarime (31, p.18).
Ekologinio žemės ūkio s.ektorius yra dinamiškiausias. Jei 1985 m. Europoje ekologiškai ūkininkaujama buvo 0,1 mln. ha plote, tai 2000 m. pradžioje ekologinių ūkių plotai sudarė beveik 3,5 mln. ha. Labai sparti ekologinio žemės ūkio plėtra pastebima pastaruoju dešimtmečiu (2 pav.).
Ekologinio žemės ūkio plėtrą sąlygoja du pagrindiniai veiksniai: rinkos augimas ir žemės ūkio politika. Pradėjus finansiškai remti ekologinius ūkius, jų plotai ES padidėjo nuo 0,5 % 1993m. iki 2 % žemės ūkio naudmenų 2000 m. ir toliau turi tendenciją didėti. Nors bendras ekologinių žemės ūkių plotas ES palyginti nedidelis, tačiau stebina ekologinio ūko plėtros tempai (vidutiniškai per metus 25-30 %), kurie labai skiriasi nuo kitų žemės ūkio sektorių (37, p.192-193).
Ekologinio žemės ūkio gamybos apimtys visose šalyse didėjo, tačiau ši plėtra atskirose šalyse buvo skirtinga. Ypač sparčiai ekologinių ūkių skaičius didėjo Skandinavijos ir Viduržemio jūros šalyse. Per pastaruosius 5 metus ūkių skaičius Švedijoje padidėjo 2, Suomijoje – 3, Danijoje – 4, Italijoje – 6 kartus, o Ispanijoje – net 12 kartų (37, p.194-195).
Svarbų vaidmenį ekologiškų produktų gamybos, o tuo pačiu ir rinkos, plėtrai turėjo įvairių šalių vyriausybių parama. Tose šalyse, kur subsidijos buvo palyginti didelės (ypač Austrijoje ir Šveicarijoje), ekologinis ūkis pasiekė gerų rezultatų. Vokietijoje pereinantiems į ekologinį ūkininkavimą ūkiams per metus mokama 400 DM/ha ariamos žemės.

Šaltinis: Rutkovienė V., Zemeckis R. Lietuviškų ekologiškų žemės ūkio produktų gamybos perspektyvos integracijos į Europos Sąjungą kontekste // Konkurencingas žemės ūkis ir jo svarba šalies ekonomikai. – Vilnius: Lietuvos agrarinės ekonomikos institutas, 2001. – P.192-200.
2 pav. Ekologinio žemės ūkio plėtra Europoje 1985-1999 metais

Austrija yra viena pirmaujančių šalių ekologinio žemės ūkio srityje, kur ekologinių ūkių skaičius 1991-2000 m. padidėjo nuo 2 iki 20 tūkst. Šiuo metu Austrijoje ekologiškai ūkininkauja beveik 8,41% visų šalies ūkių, užimančių 288 tūkst. ha. Nemažai, apie 5000 ūkių, sertifikuota kaimyninėje Šveicarijoje, kurių plotai sudaro 7,8 % šalies ūkio naudmenų. 1995 m. Danijoje buvo apie 1000 ekologinių ūkių, šiuo metu sertifikuota 3100 ekologinių ūkių, o sertifikuoti plotai siekia 147 tūkst. ha (6% šalies ūkio naudmenų). Čia ypač sparčiai plėtojama ekologinė gyvulininkystė. Daugiausia ekologinių ūkių yra Italijoje (apie 50 tūkst.), kurių plotas sudaro apie 1 mln. ha, tačiau ūkiai smulkūs, todėl ekologinių ūkių žemės plotai sudaro 6,24%.
Pirmoje ekologinio žemės ūkio plėtros strategijos konferencijoje, kuri vyko 1999 m. Badene (Austrija), įvairių šalių vyriausybių atstovai pripažino, kad ekologinis žemės ūkis yra ateities ūkio modelis ir ūkio plėtrai turi būti skiriamas didelis dėmesys bei parama. Konferencijoje buvo pažymėta, kad ekologinio žemės ūkio ir rinkos plėtojimas Centrinėse ir Rytų Europos šalyse leidžia pagerinti jų eksporto potencialą bei stiprinti vietinę rinką (37, p.192-194).
Vakarų šalyse tobulėjantys ekologiniai ir kiti tyrimai pateikia vis daugiau nepaneigiamų mokslinių duomenų, kurie rodo, jog tradiciniu tapusiame intensyviame ir chemizuotame žemės ūkyje vartojami pesticidai, užteršiantys vandenį, orą ir, svarbiausia, maistą, daro milžinišką žalą žmonių bei kitų gyvų būtybių sveikatai ir net egzistencijai.
Apibendrinant galima išskirti pagrindines priežastis, kodėl ekologinis ūkininkavimas populiarėja ne tik Europoje, bet ir visame pasaulyje:
1) žemės ūkio gamybos intensyvinimas gausiai naudojant chemines medžiagas per keletą dešimtmečių nuo XX a. vidurio padarė daug žalos aplinkai (nualinti gamtiniai ištekliai, sumažėjęs dirvos derlingumas, jos erozija);
2) aukšta energijos kaina, t.y. vertinant ekonominiu požiūriu – kaštai, sunaudoti dirbtinėms mineralinėms trąšoms bei sintetiniams pesticidams, neatsiperka derliaus priedu;
3) sumažėjo fermerių pajamos;
4) padidėjo visuomenės supratimas apie intensyvaus žemės ūkio skleidžiamos taršos pavojų ir būtinybę ją mažinti;
.5) išaugo maisto vartotojų poreikis ekologiškai švarių, sveikų ir saugių maisto produktų, nes žmonės susirūpino savo sveikata (2, p.8).
Kita vertus, norėčiau pastebėti, kad Lietuva siekdama narystės Europos Sąjungoje, derina savo žemės ūkio politiką ir strategiją su jos teisinėmis nuostatomis. Šiandieninis Lietuvos žemės ūkis reikalauja pokyčių, derinantis prie naujų žemės ūkio produkcijos rinkų, kainodaros procesų ir socialinių pokyčių. Žemės ūkio struktūrinio persiorientavimo reikalauja ir šalies pasirinkta dabartinė politinė bei ekonominė kryptis. Ekologiniam žemės ūkiui turėtų būti skiriamas didesnis dėmesys, nes ekologinis ūkis yra ateities ūkis, čia kompleksiškai sprendžiami ekonominiai, ekologiniai ir socialiniai aspektai.
Ekologinės žemdirbystės plėtros Lietuvoje klausimai bus nagrinėjami tolesniuose šio darbo skyriuose.2. EKOLOGINĖS ŽEMDIRBYSTĖS FORMAVIMOSI LIETUVOJE PRIELAIDOS IR VEIKSNIAI
2.1. Ekologinės žemdirbystės atsiradimo priežastys
Pastaraisiais dešimtmečiais pasaulyje, o taip pat ir Lietuvoje intensyvinant žemės ūkį, vis daugiau buvo naudojama cheminių medžiagų. Šitaip buvo suindustrinamas augalų, gyvulių auginimas, dėl to pakito jų natūralios savybės. Taip ūkininkaujant, mažinama gamtoje egzistuojanti mikro ir makro organizmų įvairovė, užteršiamas dirvožemis, paviršiniai ir gruntiniai vandenys. Išsklaidyta žemės ūkio tarša kenkia žmonių sveikatai. Jeigu prieš trisdešimt metų vakaruose buvo aktualu pasiekti didelius derlius, tai šiuo metu iškyla į pirmą vietą produkcijos kokybė ir yra didelis ekologiškų produktų pareikalavimas. Visame pasaulyje ieškoma alternatyvių ūkininkavimo būdų, kurie padėtų apsaugoti aplinką ir žemės ūkio produkciją nuo teršimo (23, p.2-3).
Lietuvoje šia prasme paskutiniais metais vos ne dešimtį kartų sumažėjo sintetinių cheminių medžiagų naudojimas ir aplinkos teršimas jomis. Tai , anot P.Lazausko, jau vienas žingsnis ekologinės žemdirbystės link. Tačiau norėčiau pastebėti, kad ekologinį ūkininkavimą sieti vien su trąšų sąnaudomis per pastarąjį dešimtmetį nevertėtų, kadangi tam, kad ūkio produktai būtų parduodami kaip ekologiški, visų pirma reikalingas pereinamasis (2-3 metų) laikotarpis, ūkis turi atitikti specialius griežtus reikalavimus ir gauti sertifikatą (apie tai plačiau rašoma 2.2. poskyryje).
Ekologinio ūkininkavimo plėtra Lietuvoje siejama su kaimo gyventojų užimtumo problema. Kaime daug nevisiškai užimtų, kvalifikuotų žmonių. Ekologiškai ūkininkaujant darbo sąnaudos padidėja 20-30 %. Taip būtų sprendžiama bedarbystės problema kaime, nereikėtų skubiai stambinti ūkių ir įgytume pranašumą prieš tas šalis, kuriose yra aukšta darbo jėgos kaina.
Dar vieną priežastį ekologinei žemdirbystei atsirasti Lietuvoje įvardijo D.Stanikūnas (39, p.3-4) – tai nederlingų žemių plotai, kurie pas mus užima 360 tūkst. ha arba 11 % visų žemės ūkio naudmenų. Vyriausybė, transformuodama ūkinę veiklą, siekia bent dalinai išspręsti ekonomines, ekologines ir socialines šiose žemėse ūkininkaujančių problemas. Jos visos trys yra persipynę ir jas spręsti reikia kompleksiškai, pasitelkiant mokslą, rengiant atskirų regionų ūkinės veiklos transformavimo planus.
A.Švedas ekologinės žemdirbystės atsiradimo ir plėtros prielaidomis įvardija ir vadinamus ekologiškai jautrius žemės plotus. Daugiausia tokios žemės yra Švenčionių (56,7 % rajono ploto) ir Varėnos rajonuose (53,4 %). Tik sumanus pasėlių išdėstymas, daugiamečių žalienų įsėjimas ariamoje žemėje, apribojant dažną arimą, leidžia racionaliai naudoti kalvoto reljefo žemes ir iki nepavojingo minimumo sumažinti dirvožemio ardymą. Todėl būtina tokius plotus identifikuoti ir numatyti juose ūkinės veiklos transformavimo priemones, parengti atskirą ekologiškai jautrios žemės naudojimo programą. Ūkininkaujančių nederlingoje bei ekologiškai jautrioje žemėje gaunamos įplaukos iš tradicinės žemdirbystės dažnai nepadengia gamybos kaštų. Net Šiaurės Lietuvos karstiniame regione, kuriame vyrauja derlinga žemė, susiduriama su tomis pačiomis nenašios žemės problemomis (43, p.15).
Žemių, kurios yra eroduotuose plotuose ir į kurias nevertėtų investuoti daugiau kapitalo, ir nenaudoti tradicinei žemdirbystei Lietuvoje yra apie 610 tūkst. ha arba 19 % žemės ūkio naudmenų. D.Stanikūnas jas siūlo “užkonservuoti”: apie 400-500 tūkst. ha būtų pravartu apsodinti mišku, o 100-200 tūkst. ha “užkonservuoti” kitais būdais.
Rinkos sąlygomis išskirtinę vietą užima turtingų žemių regionai, t.y. tie regionai, kuriuose yra palankios sąlygos plėtoti įprastų, tradicinių augalų auginimą. Kuomet ūkininkavimo sąlygos būdavo išlyginamos (dotuojant superkamą produkciją), tradiciniai augalai be išimčių buvo auginami visoje Lietuvoje. O rinkos sąlygomis regionuose, kur daugiau lėšų reikia skirti sėjai, pasėlių priežiūrai bei derliaus nuėmimui (derlius nepalyginamai mažesnis), auginti tradicinius augalus nėra naudinga. Kuo užsiimti tokiose žemėse – šiandien gatavų receptų nėra. Panaši situacija susiklosto saugomose (kad ir derl.ingose) žemėse, kuriose yra įvesti veiklos ribojimai.
Bet kuriuo atveju yra visiškai aišku: norint išsilaikyti rinkoje, turtingose žemėse tradicinį ūkininkavimą būtina pertvarkyti į tausojantį ar ekologišką, o neturtingose, dar be viso to, papildomai gali tekti atsisakyti įprastų, tradicinių augalų auginimo.
Apibendrintai vertinant šiuolaikinį mūsų žemės ūkį, žinant jo laukų suskaidymą ir nepajėgumą gaminti pigią industrinę produkciją, kuri būtų pajėgi konkuruoti Europos rinkoje, galima pagrįstai teigti, kad platus ekologiškos žemdirbystės diegimas ir plėtojimas Lietuvoje yra unikali galimybė mobilizuoti mūsų ūkininkus naujiems siekiams, pagyvinti jų ekonomiką, sutelkti juos kilniam ir perspektyviam darbui bei gyvenimui. Europos Sąjunga remia ekologišką žemdirbystę, todėl Lietuvai tapus ES nare, ekologišką žemdirbystę plėtojantys ūkiai bus subsidijuojami iš ES biudžeto. Bet tam reikia ruoštis jau dabar.
Ką dar Lietuva laimėtų, pasukusi savo ūkį ekologiška linkme? Tikslinga atkreipti dėmesį į P.Lazausko, V.Krivickienės pastebėjimus, kad Lietuva taptų labai patrauklia šalimi ekologiškam agroturizmui. Ir svarbiausia, pagerėtų žemės ūkio ekonominė būklė, o Lietuvos gyventojai gautų sveikesnį maistą. Kaip neigiamą savybę galima paminėti derliaus sumažėjimą maždaug 15-30 %. Tačiau šis nuostolis pasidengtų išlaidų cheminėms medžiagoms sumažėjimu ir didesne rinkos kaina (12;20).
Ką laimėtų ūkininkas? P.Lazausko vertinimu, ekologiškos žemdirbystės keliu pasukęs ūkininkas įeitų į ekologiškos žemdirbystės ūkių sistemą. Jis galėtų planingai realizuoti išaugintą produkciją. Ūkininkas būtų lankomas bendrijos patarėjų ir inspektorių, kurie patartų jam, kaip išauginti ir pateikti savo produkciją. Jau pirmosios Lietuvoje surengtos mugės parodė, kad pirkėjai nėra abejingi ekologiškai produkcijai ir ja pasitiki, noriai perka, nors kaina būna kiek ir didesnė. Tačiau didžiausias ūkininko laimėjimas yra tai, kad ekologiškai ūkininkaujant, jo ūkis, daržas, sodas ir geriamas vanduo mažiau teršiami, o šeima ir jis pats gyvena, dirba daug mažiau rizikuodamas susirgti negu chemizuotame ūkyje, nes mažame ūkyje tiksliai dozuoti cheminių medžiagų neįmanoma. Kaip rodo ekologiškų ūkių patirtis, jų produkcija yra vitaminingesnė, tuo pačiu ir sveikesnė. Tokio ūkio ir gyvuliai būna sveikesni (22, p.6-7).
Trumpai apibendrindama norėčiau pritarti P.Lazausko išsakytoms mintims apie tai, kad lyginant su industralizuotomis Vakarų šalimis, mūsų kaimas iš tikrųjų tapo ekologišku, jei neskaityti tų pesticidų ir cheminių trąšų trupinių, kuriuos naudoja vienas kitas ūkininkas pirmiausia dėl jų brangumo. Tai unikali galimybė, tiesiog šansas pakreipti daugumą Lietuvos ūkių ekologiškos žemdirbystės kryptimi, įteisinti visa tai atitinkamais sertifikatais ir tapti plataus masto ekologiškos žemės ūkio produkcijos tiekėjais Europos rinkoje.2.2. Ekologinių ūkių sertifikavimas
Sertifikavimas – procedūra, kuri įrodo, kad produkcija (procesas, paslauga) atitinka standarto ar kito normatyvinio dokumento reikalavimus. Šią procedūrą gali atlikti:
-pirmoji šalis – gamintojas, tiekėjas;
-antroji šalis – pirkėjas;
-trečioji šalis – nepriklausomas asmuo ar organizacija.
Dažniausiai sertifikuoja trečioji šalis, t.y. fizinis ar juridinis asmuo, kuris pripažintas nepriklausomu nuo gamintojų ir pirkėjų interesų. Produkcija sertifikuojama turint tikslą patvirtinti, kad ji atitinka standarto ar kito normatyvinio dokumento reikalavimus, užtikrinančius jos nekenksmingumą sveikatai, turtui, aplinkai bei saugą gyvybei.
Sertifikavimas būna savanoriškas ir privalomas.
Lietuvoje gaminamos ir importuojamos produkcijos privalomasis sertifikavimas atliekamas remiantis Lietuvos Respublikos teisiniais aktais. Savanoriškai produkcija sertifikuojama, jei to pageidauja gamintojas ar tiekėjas.
Sertifikavimo programos pagrindiniai principai apibrėžti tarptautiniuose dokumentuose, taip pat Lietuvos standartizacijos dokumentuose (46, p.80-81).
Ekologinio žemės ūkio sertifikavimas – tai viso žemės ūkio produktų gamybos proceso tikrinimas – nuo aplinkos sąlygų, dirvos paruošimo, technologijų parinkimo iki produktų pateikimo vartotojui. Ekologinio žemės ūkio sertifikavimas skiriasi nuo kitų tuo, kad tikrinamas visas gamybos procesas, o ne galutinis produktas (7, p.9).
Lietuvoje 1997 m. kovo 14 dieną ekoproduktų kilmei užtikrinti buvo įkurta ne pelno organizacija, viešoji įstaiga “Ekoagros”, 2000 metais gavusi tarptautinę IFOAM akreditaciją, kuri ne tik inspektuoja ir sertifikuoja ekologinius ūkius, perdirbimo ir realizavimo įmones bei jų pagamintus produktus, bet ir rengia Ekologinio žemės ūkio gamybos, perdirbimo, realizavimo ir ženklinimo taisykles, konsultuoja sertifikavimo klausimais, teikia informaciją vartotojams (22, p.6). Jeigu ūkininkas nusprendė ūkininkauti ekologiškai, jis turi (žr.1 priedą):
1. Atvykti į sertifikacijos įstaigą “Ekoagros” ir susipažinti su “Ekologinio žemės ūkio taisyklėmis “ (toliau – EŽŪT).
2. Užpildyti prašymą dėl ekologinio žemės ūkio sertifikavimo ir ekologinio žemės ūkio anketą.
3. Užpildytus dokumentus pateikti iki einamųjų metų gegužės mėn. 1d. (Pastaba: būtina atsakyti į visus anketos klausimus. Kartu su prašymu ir anketa prašoma pateikti papildomus dokumentus: žemės nuosavybės akto, valstybinės nuomos ar kitų sutarčių kopijas, ūkio planą).
4. Sumokėti stojamąjį registracijos mokestį 30Lt (šį mokestį galima sumokėti pašte ar banko skyriuje, apie tai informuojant).
5. Pasirašyti sertifikavimo darbų sutartį.
6. Iki tikrinimo ar jo metu sumokėti 25 proc. sertifikavimo mokesčio. Kadangi sertifikavimo mokestis iki tikrinimo būna paskaičiuotas pagal anketoje pateiktus išankstinius duomenis, todėl po tikrinimo jis perskaičiuojamas ir gali keistis, kintant gamybos apimčiai ar sudėčiai. Skirtumas perskaičiuojamas ateinančiais metais.
Sertifikacijos įstaigos tikrintojas pirmą kartą ūkį tikrina balandžio – birželio mėn. Šio tikrinimo tikslas – įsitikinti, ar ūkininkavimo būdas atitinka EŽŪT reikalavimus. Pagal tikrintojų pateiktus protokolus Sertifikavimo komiteto ekspertai sprendžia apie ekologinio ūkio statuso suteikimą (pereinant iš chemizuoto ūkio į ekologinį, taikomas pereinamasis laikotarpis nuo 1-rių iki 3-jų metų, atsižvelgiant į pasėlių struktūrą: vienmečiams augalams – dveji ekologinio ūkininkavimo metai, daugiamečiams augalams, išskyrus pievas, ganyklas ir daugiametes žoles – treji ekologinio ūkininkavimo metai).
Atlikus tikrinimo darbų ekspertizę, parengiamas nutarimas:
• teigiamo nutarimo atveju, išduodamas sertifikatas, raštu supažindinant su nutarimu ir nustatytais tikrinimo metu trūkumais, nurodant terminus jiems pašalinti.
• neigiamo nutarimo atveju, raštu pranešama nesrtifikavimo priežastis.
Sertifikuoti ūkiai ir ūkinės bendrovės įtraukiami į sertifikuotų ūkių bei įmonių katalogą, kuris rengiamas ir platinamas kiekvienais metais.
Sertifikato galiojimo terminas 1 metai n.uo išdavimo datos.
Pareiškėjas, nepatenkintas Sertifikavimo komiteto nutarimu, gali pateikti skundą (raštu), kuris bus išnagrinėtas remiantis EŽŪT nustatyta tvarka.
Ūkyje nustačius EŽŪT pažeidimus, taikomos sankcijos ir desertifikacija, numatyti šių taisyklių 4.3. skyriuje. EŽŪT nurodytos priežastys, dėl kurių “Ekoagros” gali sustabdyti sertifikato galiojimą arba jį anuliuoti, kai:
• pažeisti EŽŪT reikalavimai;
• neteisingas sertifikato ir sertifikavimo ženklo naudojimas;
• pakeista produkcijos sudėtis arba gamybos technologija;
• produkcijoje rastas didesnis nei leistinas toksinių medžiagų kiekis.
Gamintojas, praradęs sertifikatą dėl tyčinio ir grubaus EŽŪT pažeidimo, neturi teisės jo gauti 5 metus. Šiuo laikotarpiu jis negali naudotis ekologiškų produktų sertifikavimo ženklu. Desertifikavimo tvarka numatyta “Ekoagros” sertifikavimo nuostatuose.
Ekologinio žemės ūkio sertifikavimo sistemai keliami dideli reikalavimai. Ji turi būti konfidenciali, patikima, objektyvi, nepriklausoma, kompetentinga, nesudėtinga, savarankiška, finansiškai efektyvi, atvira, informatyvi. Šių kriterijų prioritetus nustato pačios gamybos ir sertifikavimo reikalavimai, tačiau svarbiausi kriterijai visada yra kompetencija, objektyvumas ir savarankiškumas. Kai kurie kriterijai atrodo prieštaraujantys vienas kitam, pvz.: atvirumas ir konfidencialumas (slaptumas). Tačiau taip nėra – konfidencialumo ribų dokumentai apibrėžia, kokia informacija yra konfidenciali, o kokia atvira. Atvira informacija yra EŽŪT, inspektorių ir tarybos narių sąrašai, sertifikuotos žemės ūkio produkcijos ir gamintojų sąrašai ir kt. Visa kita informacija sertifikavimo sistemoje yra konfidenciali ir gali būti teikiama tik atskirais atvejais (7;34;46).
Apibendrindama ekologinių ūkių sertifikavimo Lietuvoje specifiką, norėčiau pastebėti, kad tai ilgas ir sudėtingas procesas. Nusprendus ekologiškai ūkininkauti, reikalingas pereinamasis laikotarpis (2-3 metai priklausomai nuo auginamos kultūros), kurį “Ekoagros” gali pratęsti arba sutrumpinti, atsižvelgdama į tam tikras numatytas sąlygas. Todėl galima daryt išvadą, kad pirmieji perėjimo metai gali būti nenaudingi ūkiui, nes šio laikotarpio produkcija negali būti parduodama kaip ekologinė. Taigi, pereinamojo ir ekologinio laikotarpio ūkiams būtina valstybės parama.2.3. Parama ekologiniams ūkiams
Ekologiškai ūkininkauti Lietuvoje 1991 metais pradėjo ne patys turtingiausi ir stambiausi ūkininkai, bet tie, kuriems rūpi žemės ūkio ateitis ir išauginamo produkto kokybė. Jau tada jiems reikėjo finansinės paramos įsigyjant nedideliems ūkiams pritaikytą ir efektyvią techniką, geros kokybės sėklą ir sodinamosios medžiagos (22, p.6-7).
Daugiausia moralinės pagalbos, o dažnai ir materialinės paramos (pagal galimybes leidybai ir organizaciniam darbui) ekologiškai ūkininkaujantys susilaukdavo iš Žemės ūkio rūmų ir Žemės ūkio universiteto. Nedidelė pagalba ekologiniams ūkiams ligi 1997 metų buvo skiriama tik karstiniame regione pagal Vyriausybinę tikslinę programą požeminio vandens apsaugai ir ekologiškai švarios žemdirbystės plėtrai intensyvaus karsto zonoje. Tačiau pagal šią programą buvo daugiau kredituojami tausojančią žemdirbystę vystantys ūkiai (34, p.32).
Iki 1996 metų, kol ekologiškų ūkių Lietuvoje buvo nedaug, sertifikavimo tarnyba “Ekoagros” dirbo nemokamai ir transporto išlaidas apmokėjo Žemės ūkio rūmai, o karstiniame regione – Tatulos fondas (1997 metų pradžioje organizacija perregistruota pagal Viešųjų įstaigų įstatymą ir pavadinta “Tatulos programa”). Didėjant ūkių skaičiui, didėja ir sertifikavimo išlaidos. Ūkininkai mielai susimokėtų sertifikavimo kainą, jeigu gautų valstybės paramą.
Kai kurių rajonų žemės ūkio valdybos savo iniciatyva susidomėjo ekologišku ūkiu, pamatė jo perspektyvas ir 1996 metais Molėtų rajone pirmiausia buvo remiami turintys ekologiško ūkio sertifikatą ūkininkai.
Nuo 1997 metų kasmet ekologinės žemdirbystės plėtrai Lietuvoje remti buvo tvirtinama speciali programa. Jos pavadinimai keitėsi: pirmus tris metus ji buvo vadinama Ekologinio žemės ūkio programa ir jos finansavimo tvarka, 2000 m. – Ekologinio žemės ūkio tiksline programa, o šiais metais 2001 metų kovo 30 dienos LR Žemės ūkio Ministro įsakymu Nr.88 “Dėl specialiosios kaimo rėmimo programos tikslinio finansavimo tvarkos ir sąlygų” patvirtinta ekologinio žemės ūkio plėtotės finansavimo tvarka.
Šio finansavimo tikslas 1997-1998 m. nesikeitė: plėsti ekologinę žemdirbystę, kurti jai palankią infrastruktūrą, sudaryti sąlygas šalies ir užsienio rinkose paklausios ekologiškai švarios produkcijos gamybai. Nuo 1999 m. formuluotė šiek tiek pakito, nes Lietuva pradėjo ruoštis deryboms su Europos Sąjunga, taigi ir dėmesys ekologinei žemdirbystei padidėjo, o dabar jis apibrėžiamas taip: priderinti Lietuvos teisės aktus prie ES agrarinės aplinkosaugos teisės normų ir bendrosios žemės ūkio politikos principų, perorientuoti Lietuvos žemės ūkį į ekologinį, įvairinti žemės ūkio subjektų veiklos pobūdį, plėsti žemės ūkio produkcijos asortimentą, skatinti paklausios produkcijos auginimą, plėsti ekologinį žemės ūkį ir tobulinti jo infrastruktūrą. Šiam tikslui įgyvendinti nuo 1997 m. iš Kaimo rėmimo fondo lėšų skiriama parama ekologiniams ir pereinamojo laikotarpio ūkiams (1 lentelė).
Išmokos dydis vienam žemės ūkio subjektui mokamas ne didesnis kaip 10 000 Lt per metus. Tiesiogines išmokas moka rajonų žemės ūkio skyriai.
Žemės ūkio subjektai, pretenduojantys į paramą, iki einamųjų metų rugsėjo 1 d. rajonų žemės ūkio skyriams privalo pateikti šiuos dokumentus:
• Nustatytos formos paraišką tiesioginei išmokai gauti;
• Sertifikatą, įrodantį ūkio ar įmonės ekologinės gamybos statusą;
• Ūkio veiklos buhalterinės apskaitos dokumentus (balansą, pelno-nuostolių ataskaitą arba ūkininkas, jei yra PVM mokėtojas, turi pateikti PVM deklaracijų kopijas. Jei žemės ūkio subjektas nėra PVM mokėtojas, turi pateikti ūkio apskaitos dokumentus, patvirtinančius paramos gavėjo pajamas);
• Ūkinės veiklos žurnalą;
• Ūkio ar įmonės įregistravimo pažymėjimą;
• Įmonės įstatus;
• Žemės nuomos ar panaudos sutartį, nuosavybės teisės arba kitus dokumentus, kurių pagrindu sertifikuotos žemės ūkio naudmenos valdomos ir naudojamos išmokų mokėjimo laikotarpiu.
Žemės ūkio subjektai pateikia dokumentų kopijas ir jų patikrai paliudijančius originalus.
Išmokų mokėjimo tvarka. Ra.jonų žemės ūkio skyrius pateiktus žemės ūkio subjekto paraišką ir kitus dokumentus įregistruoja. Rajono konkursų komisija ne vėliau kaip per vieną mėnesį (bet ne vėliau kaip iki rugsėjo 15 d.) juos išnagrinėja ir priima atitinkamą sprendimą dėl išmokų skyrimo.
Komisijai priėmus teigiamą sprendimą, rajono žemės ūkio skyrius sudaro su žemės ūkio subjektu (toliau paramos gavėju) nustatytos formos sutartį. Jeigu komisija priima neigiamą sprendimą, turi būti nurodytos priežastys, trukdančios gauti tiesioginę išmoką. Tuo atveju rajono konkursų komisija paramos gavėjui nustato laikotarpį (ne vėliau kaip iki einamųjų metų rugsėjo 25 d.), per kurį šios priežastys turi būti pašalintos. Galutinį sprendimą dėl išmokų mokėjimo rajono konkursų komisija priima iki einamųjų metų rugsėjo 30 d.
Žemės ūkio ministerija iki einamųjų metų gruodžio 1 d. perveda lėšas rajonų žemės ūkio skyriams, o šie iki gruodžio 30 d. – paramos gavėjams (49, p.25).

1 lentelė

Valstybės parama ekologinės žemdirbystės plėtrai Lietuvoje 1997 – 2001metais

1997 m. 1998 m. 1999 m. 2000 m. 2001 m.
1 2 3 4 5 6
Paramos tikslas Plėsti ekologinę žemdir-bystę, kurti jai palankią infrastruktūrą, sudaryti sąlygas šalies ir užsienio rinkose paklausios eko-logiškai švarios produk-cijos gamybai. Plėsti ekologinę žemdir-bystę, kurti jai palankią infrastruktūrą, sudaryti sąlygas šalies ir užsienio rinkose paklausios ekolo-giškai švarios produk-cijos gamybai. Siekiant priderinti Lietu-vos teisės aktus prie ES agrarinės aplinkosaugos teisės normų, saugoti gamtą bei žmonių svei-katą, o taip pat didinti kaimo gyventojų užimtu-mą, plėsti ekologinę žem-dirbystę, kurti jai palan-kią infrastruktūrą, suda-ryti sąlygas šalies ir už-sienio rinkose paklau-sios ekologiškai švarios produkcijos gamybai. Priderinti Lietuvos teisės aktus prie ES agrarinės aplinko-saugos teisės normų ir bendrosios žemės ūkio politikos prin-cipų, įvairinti žem-dirbių veiklos po-būdį, plėsti žemės ūkio produkcijos asortimentą, auginti geros kokybės ir paklausią produk-ciją, plėsti ekolo-ginį žemės ūkį ir tobulinti jo infras-truktūrą. Priderinti Lietuvos teisės aktus prie ES agrarinės aplinkosaugos teisės normų ir bendrosios žemės ūkio politikos principų, perorientuoti Lietuvos žemės ūkį į ekologinį, įvairinti žemės ūkio sub-jektų veiklos pobūdį, plėsti žemės ūkio produkcijos asortimentą, skatinti pa-klausios produkcijos auginimą, plėsti ekologinį žemės ūkį ir tobulinti jo infrastruktūrą.

1 lentelės tęsinys

1 2 3 4 5 6
Finansavimo kryptys 1. Ekologinio ūkio plėt-ra. Pesticidų ir sintetinių mineralinių trąšų keiti-mas alternatyviomis eko-logiškomis priemonėmis.
2.Ekoproduktų sertifika-vimas, supirkimas, per-dirbimas ir rinkos infras-truktūros plėtojimas.
3.Gamtosaugos priemo-nės taškinei taršai nu-traukti ūkininkų sodybose (tik karstinia-me regione).
4.Gamtosaugos priemo-nės taškinei taršai nu-traukti gyvenvietėse (tik 1993-1994 m. pradė-tiems objektams užbaig-ti). 1.Ekologinio ūkio plėtra. Pesticidų ir sintetinių mi-neralinių trąšų keitimas alternatyviomis ekolo-giškomis priemonėmis. 2.Sertifikuotų ekologinių ūkių subsidijavimas pir-muosius tris metus už sertifikuoto žemės ploto pasėlių hektarą. 3.Ekoproduktų sertifika-vimas, supirkimas, perdirbimas ir rinkos in-frastruktūros plėtojimas. 4.Gamtosaugos priemo-nės taškinei taršai nu-traukti ūkininkų sodybo-se (tik karstiniame re-gione).

1.Ekologinio ūkio plėtra. Pesticidų ir sintetinių mi- neralinių trąšų keitimas alternatyviomis ekologiš- komis priemonėmis. 2.Sertifikuotų ekologinių ūkių subsidijavimas pimuosius tris metus.
3.Ekoproduktų sertifikavimas, supirkimas, perdirbimas ir rinkos infrastruktūros plėtojimas. 4.Gamtosaugos priemonės taškinei taršai nutraukti ūkininkų sodybose (tik karstiniame regione).
5.Žemės ūkio produktų gamybos metodų, atitinkančių aplinkosaugos reikalavimus, pagal ES reglamentą 2078/92 įgyvendinimas pilotinėje teritorijoje. 1.Tiesioginių išmo-kų mokėjimas už sertifikuoto žemės ploto pasėlių hek-tarą eko.loginiams ir pereinamojo laiko-tarpio ūkiams 5 metų laikotarpiu;
2.Ekologinių ūkių sertifikavimo išlaidos;
3.Žemės ūkio pro-duktų gamybos me-todų, atitinkančių ES aplinkosaugos reikalavimus, įgy-vendinimas ban-domojoje teritori-joje (atskirai patvir-tinus tvarką). 1.Tiesioginių išmokų mo-kėjimas už sertifikuotas žemės ūkio naudmenas ekologinës gamybos ūkiams ir įmonėms 5metus;
2. Ekologinės gamybos ūkių ir įmonių sertifikavi-mo išlaidų dalinis kompen-savimas;
3. Požeminio vandens ap-saugos nuo taršos ir ekolo-giškai švarios žemdirbystės plėtojimo intensyvaus kar-sto zonoje tikslinės progra-mos (Tatulos programa), patvirtintos Lietuvos Res-publikos Vyriausybės 1993 m. rugsėjo 17 d. nutarimu Nr. 719, finansavimas (vykdoma tik patvirtinus išlaidų sąmatą).

1 lentelės tęsinys

1 2 3 4 5 6
Išmokos Kompensacijos.
Kompensuojama iki 25% ekologinės žemdir-bystės bei jos infras-ruktūros plėtojimo vieno investicijų projekto (verslo plano) einamųjų metų investicijų kaštų (ilgalaikio turto įsigijimo ir apyvartinių lėšų for-mavimo), bet ne daugiau kaip 50 tūkst. Lt.
Subsidijos:
100 Lt už žalienas;
150 Lt už varpinių javų pasėlius;
350 Lt už daržovių, ankštinių javų ir bulvių pasėlius;
700 Lt už uogynus, sodus. Kompensacijos.
Kompensuojama iki 25 % ekologinės žemdir-bystės bei jos infras-truktūros plėtojimo vieno investicijų projekto (vers-lo plano) einamųjų metų investicijų kaštų (ilgalai-kio turto įsigijimo ir apy-vartinių lėšų formavimo), bet ne daugiau kaip 50 tūkst. Lt.
Subsidijos:
150 Lt už žalienas ir var-pinių javų pasėlius;
350 Lt už daržovių, ankš-tinių javų ir bulvių pasėlius;
700 Lt už uogynus, sodus. Kompensacijos.
Kompensuojama iki 25 % ekologinės žemdir-bystės bei jos infras-truktūros plėtojimo vieno investicijų projekto (ver-slo plano) einamųjų metų investicijų kaštų (ilgalai-kio turto įsigijimo ir apyvartinių lėšų forma-vimo), bet ne daugiau kaip 50 tūkst. Lt.
Subsidijos:
100 Lt už žalienas;
150 Lt už varpinių javų pasėlius;
350 Lt už daržovių, ankštinių javų ir bulvių pasėlius;
700 Lt už uogynus, sodus

Tiesioginės išmo-kos pirmus 5 metus už sertifikuoto že-mės ploto pasėlių hektarą:
a) pirmuosius 3 m. kasmet mokama
85 Lt už žalienas;
95 Lt už varpinių javų pasėlius;
225 Lt už daržovių, ankštinių javų ir bulvių pasėlius;
445 Lt už uogynus, sodus.
b) tolesnius dvejus metu išmokų dydis mažinamas 50 %

Pirmuosius 5 metus ski-riama tiesioginė išmoka už sertifikuotų žemės ūkio naudmenų hektarą:
a) 80 Lt už pūdymus;
120 Lt už varpinių javų pasėlius;
270 Lt už daržovių, ankštinių javų ir bulvių pasėlius;
450 Lt už uogynus, sodus.
b) tolesnius dvejus metus kasmet mokama 50 % minėto nustatyto dydžio tiesioginė išmoka.

Šaltinis: Kaimo rėmimo fondas. Dokumentai, reglamentuojantys fondo formavimo ir naudojimo tvarką. – Vilnius:LR ŽŪM, 1997-1999.

Tiesioginės išmokos paramos gavėjui nemokamos, jeigu:
• pateikti ne visi dokumentai paramai gauti;
• dokumentuose pateikti neteisingi duomenys;
• dokumentai pateikti pavėluotai;
• komisijos nurodyti trūkumai nebuvo ištaisyti laiku;
• duomenys, kuriais remiantis skiriama išmoka, pasikeičia ir dėl to paramos gavėjas
praranda teisę ją gauti;
• sutartis su paramos gavėju buvo nutraukta.
Rajono žemės ūkio skyriaus konkursų komisijos įgaliotas narys kontroliuoja, ar paramos gavėjas atitinka šio įsakymo reikalavimus tiesioginėms išmokoms gauti, taip pat ar laikosi sutarties sąlygų ir informuoja apie tai komisijos pirmi.ninką. Nustačius pažeidimus, rajono žemės ūkio skyrius turi teisę raštu kreiptis į ūkį sertifikavusią įstaigą dėl sertifikato anuliavimo ir sutartį vienašališkai nutraukti. Nutraukus sutartį, paramos gavėjas netenka teisės į paramą einamaisiais metais bei grąžina paskutiniais metais išmokėtą sumą į Specialiosios kaimo rėmimo programos sąskaitą.
Už sertifikavimo darbus pagal ministro patvirtintus įkainius 75 proc. apmokama iš Specialiosios kaimo rėmimo programos lėšų, 25 proc. apmoka žemės ūkio subjektas. Sertifikacijos įstaiga rajono žemės ūkio skyriui pateikia sąskaitą-faktūrą apie einamaisiais metais atliktus darbus. Už atliktus sertifikavimo darbus Žemės ūkio ministerija lėšas perveda rajonų žemės ūkio skyriams, o šie – sertifikacijos įstaigai.
Žemės ūkio subjektams, sudariusiems sutartis dėl tiesioginių išmokų (subsidijų) mokėjimo iki šios tvarkos patvirtinimo (1998, 1999 ir 2000 metais), tiesioginės išmokos mokamos pagal tvarką, galiojusią sutarties pasirašymo metu, tačiau išmokų dydis negali viršyti šios programos 4 ir 5 punktuose nustatyto išmokų dydžio.
Požeminio vandens apsaugos nuo taršos ir ekologiškai švarios žemdirbystės plėtojimo intensyvaus karsto zonoje tikslinėje programoje (Tatulos programa), patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. rugsėjo 17 d. nutarimu Nr. 719, finansavimo tvarka. Joje nurodyta, kad programą vykdo viešoji įstaiga “Tatulos programa”, o Žemės ūkio ministerija lėšas Specialiajai kaimo rėmimo programai (Tatulos programa) įgyvendinti perveda pagal jos patvirtintą išlaidų sąmatą (49, p.26-30).
Pagal minėtą tvarką 1997-2000 metais išmokėtos faktiškai iš Kaimo rėmimo fondo lėšos parodytos 2 lentelėje.

2 lentelė
Kaimo rėmimo fondo lėšų, esančių apskričių dispozicijoje ir panaudotų ekologinei žemdirbystei remti 1997-2000 m., suvestinė
Metai Išmokėta suma, tūkst. Lt
1997 171,8
1998 389,2
1999 215,4
2000 450,6
Šaltinis: Tausojančio ir ekologinio žemės ūkio plėtra //http://www.laei.lt/liet/arch/pil/tezu34.doc

Apibendrinant paramą ekologiniams ūkiams Lietuvoje norėčiau pastebėti, kad 1997 metais Vyriausybė pradėjo teikti paramą ekologiškai ūkininkaujantiems, mokėdama subsidijas, nuo 2000 m. – tiesiogines išmokas už sertifikuotos žemės ploto pasėlių hektarą. Tai paskatino ekologiškų produktų gamybos didėjimą. Tačiau pastaraisiais metais jos augimo tempai sumažėjo, nes dėl įvairių priežasčių tik 50 – 60 proc. ekologiškai ūkininkaujančių gauna paramą. Jei 1997 m. iš viso išmokėta 171,8 tūkst. Lt, tai 2000 m. ši suma buvo 2,62 karto didesnė ir sudarė 450,6 tūkst. Lt (37,p.195).
Apibendrinant ekologinės žemdirbystės formavimosi prielaidas ir veiksnius, reikia pasakyti, kad Lietuvoje yra susidariusios visos prielaidos ir veiksniai (stiprėjanti aplinkosauginė motyvacija, pradėtas sertifikavimas bei gautas “Ekoagros” tarptautinis pripažinimas, teikiama (nors ir nedidelė) valstybės parama, didėjanti ekologiškų produktų rinka ir kita) tolimesnei plėtrai. Su kokiomis problemomis susiduriama bei kas numatoma ekologiniam ūkininkavimui perspektyvoje aprašoma sekančiame skyriuje..3. EKOLOGINĖS ŽEMDIRBYSTĖS PLĖTROS PROBLEMOS IR PERSPEKTYVOS LIETUVOJE
3.1. Ekologinio žemės ūkio plėtra
Dar 1934 metais vienas iškiliausių Lietuvos agronomų Vytautas Vazalinskas žurnale “Žemės ūkis” paskelbė didelį ir išsamų straipsnį, kuriame plačiai ir visapusiškai pristatė tų dienų skaitytojui biodinaminę žemdirbystę (20, p.19).
Dabartinio Lietuvos ekologinio žemės ūkio judėjimas prasidėjo prieš dešimt metų, beveik kartu su Nepriklausomybės atgavimu. Pirmąjį impulsą tam suteikė į Lietuvą atvykęs Varšuvos žemės ūkio universiteto profesorius M.Gurnij, kuris lankydamasis mūsų universitete perskaitė paskaitą apie ekologinės žemdirbystės perspektyvą Europoje, kartu pakvietė du mūsų universiteto dėstytojus atvykti į ekologinės žemdirbystės konferenciją Torunėje. Po šios konferencijos mums atsivėrė plačios galimybės bendrauti su įvairių Europos šalių ekologinės žemdirbystės organizacijomis ir ekologiniu žemės ūkiu besidominčiais asmenimis užsienyje. Susipažinus su ekologinės žemdirbystės judėjimu Lenkijoje, 1990 metų rudenį mūsų universiteto dėstytojų pastangomis buvo įkurta Lietuvos ekologinės žemdirbystės bendrija “Gaja”, kuri po metų buvo priimta tikruoju nariu į Tarptautinę organinės žemdirbystės organizaciją IFOAM. Kartu “Gajai” atsirado ir svarbių finansinių problemų. Dalyvauti įvairių Europos šalių ekologinės žemdirbystės konferencijose ir suvažiavimuose bei IFOAM nario mokesčio mokėjimui ir kitoms išlaidoms padengti reikėjo pinigų. Lietuvos ekologinės žemdirbystės judėjimui įvairiais būdais padėjo Olandijos, Šveicarijos, Danijos, Vokietijos, JAV, Švedijos giminingos organizacijos. “Gajos” aktyvistai, važinėdami po rajonus, žiniasklaidos pagalba skleidė ekologinio ūkio idėjas (20, p.19). 1993 m. bendrija pradėjo ekologinių ūkių sertifikavimą. Tais metais devyniems ūkiams buvo suteiktas pereinamojo į ekologinį ūkį statusas. Pirmąjį ekologinio ūkio sertifikatą gavo Varėnos rajone gyvenantys Rasa ir Edmundas Samauskai, antrąjį – Elena ir Stanislovas Grajauskai.
Pirmiesiems pasiryžusiems ekologiškai ūkininkauti ūkininkams buvo artimos ekologinio gyvenimo būdo idėjos, jie norėjo šias idėjas įgyvendinti praktikoje ir nebijojo naujovių, tačiau, be abejo, jiems trūko teorinių žinių ir patirties.
Praėjus trims metams nuo “Gajos” įsikūrimo, 1993 metais Lietuvos Vyriausybė patvirtino “Tatulos” požeminio vandens apsaugos karstiniame regione projektą ir pradėjo jo finansavimą. Nors “Tatulos” fondas buvo skirtas požeminio vandens apsaugai, tačiau kaip sudėtinė šio projekto dalis buvo plėtojama ir finansuojama Biržų – Pasvalio regiono ekologinė žemdirbystė. Fondo lėšomis išleista keletas leidinių ekologinės žemdirbystės tema visai Lietuvai.
Dar didesnę paspirtį “Gaja” gavo iš atkurtų Žemės ūkio rūmų, kurie teikia konsultacijas, dirba leidybinį darbą. Savo veiklos pradžioje “Gaja” atliko ir Ekologinės ūkininkų sąjungos, ir jų veiklą sertifikuojančios organizacijos funkcijas (20,p.19). 1995 m. bendrija vienijo beveik 200 narių, iš kurių 118 ūkininkavo, o sertifikuoti – 36 ūkiai. Šį būrį jungė suvokimas, kad cheminėmis medžiagomis prievartaujama gamta netrunka atsigręžti prieš patį žmogų. Dalis ūkininkų, vadovaudamiesi IFOAM standartais, pradėjo perėjimą į ekologišką ūkininkavimą.
1997 metais Žemės ūkio ir Sveikatos apsaugos ministerijų, kaip steigėjų vardu, įkuriama viešoji įstaiga “Ekoagros”, kuri inspektuoja ir sertifikuoja ekologinius ūkius ir kitas organizacijas, perdirbančias ekologiškus produktus ar turinčias kitokį sąlytį su ekologiška produkcija. Kartu įsikuria ir ekologinės žemės ūkio produktų prekybos kooperatyvas “Ekoimpulsas”, kuris savo nariams iš visos Lietuvos padeda parduoti išaugintus produktus.
Lietuvos žemės ūkio universitete pradėtas dėstyti ekologinės žemdirbystės kursas. Moksliniam darbui skatinti universitete buvo įkurtas Kazliškių ekologinis ūkis. Jis turėtų tapti studentų, mokytojų, dėstytojų, mokslininkų, ūkininkų bei vartotojų susitikimo vieta, aptariant ekologinio ūkininkavimo plėtrą. Palaikyti glaudesnius ryšius su ūkininkais ir žemės ūkio produktų vartotojais kaimo vietovėse gali padėti žemės ūkio mokyklos.. Jos turi daug galimybių skleisti informaciją apie ekologinį ūkininkavimą ir tapti mokymo bei konsultavimo centrais. Remiantis Švedijos žemės ūkio mokyklų bei konsultacinių centrų patyrimu, trijose žemės ūkio mokyklose (Tauragės žemės ūkio ir technikos mokykla, Šeduvos aukštesnioji žemės ūkio mokykla bei Daugų žemės ūkio mokykla) buvo įkurti agroekologiniai centrai. Toks centras veikia ir LŽŪU (20, p.19).
Universitete du kartus per metus, rudenį ir pavasarį, vykstančioje parodoje parduodamų ekologiškų produktų populiarumas vis didėja, ekologinės žemdirbystės tema organizuojami seminarai.
Į ekologinės žemdirbystės judėjimo plėtrą Lietuvoje vis didesnį indėlį įneša ir žemės ūkio mokslininkai, aktyviai vykdydami šios srities mokslinius tyrimus ir propaguodami jų rezultatus bei informuodami ūkininkus. Siekiant palengvinti agroekologinių problemų sprendimą valstybės mastu, prie Lietuvos mokslininkų sąjungos, 1999 m. birželio 9 d. buvo įkurta Ekologinio žemės ūkio taryba, kurios sudėtyje didžiąją dalį sudaro mūsų universiteto dėstytojai. Taryba pasiruošusi teikti pasiūlymus ekologinio žemės ūkio klausimais suinteresuotoms žinyboms, Seimui ir Vyriausybei.
Didžiausias tarptautinis viešosios įstaigos “Ekoagros” laimėjimas – 2000 m. gauta IFOAM akreditacija. Tai reiškia, kad įstaigos išduoti sertifikatai pripažįstami pasaulyje, o lietuviškai ekologinei produkcijai atsivėrė kelias į Europos ir pasaulio rinkas (23, p. 2-3).
Ekologinių ir pereinamojo laikotarpio ūkių skaičiaus kitimas 1993-2000 m. parodytas 3 pav. Per minėtą laikotarpį ekologinių ūkių skaičius padidėjo net 25,5 karto. 2000 m. sertifikuota 230 ekologinių ūkių, 7 ekologiškų produktų perdirbimo įmonės, 1 prekybos įmonė, 5 ekologiškos natūraliosios produkcijos rinkėjai, 4 įmonės, gaminančios arba prekiaujančios pagalbinėmis priemonėmis, leidžiamomis naudoti ekologiniame ūkyje (ekologinių ūkių ir įmonių adresai, jų gaminama produkcija yra pateikta sertifikacijos įstaigos “Ekoagros” leidinyje “Sertifikuoti ekologiniai ir pereinamojo laikotarpio ūkiai bei įmonės 2000”.

Šaltinis: Statistiniai duomenys apie ekologinį žemės ūkį. – Kaunas: Viešoji įstaiga “Ekoagros”, 2001. – 22p.
3 pav. Ekologinių ir pereinamojo laikotarpio ūkių skaičius Lietuvoje 1993-2000 metais

Didėjant ūkių skaičiui, didėja ir sertifikuotos žemės plotai: 1993 metais sertifikuota 148, o per septynerius metus sertifikuotos žemės plotas padidėjo 31,8 karto, t.y. iki 4709 ha. Ypatingai didelis šuolis pastebimas 2000 m. palyginus su ankstesniais 1997 m., kuomet šis plotas padidėjo net 2,6 karto. Sertifikuoto žemės ploto kitimas pavaizduotas 4 paveiksle. Tik 1999 m. bendras ekologinių ir pereinamojo laikotarpio žemės plotas lyginant su 1998 m. bendru plotu sumažėjo 11 ha. Šį neigiamą pokytį nulėmė sumažėjęs pereinamojo laikotarpio ūkių žemės plotas (2 priedas 1 lentelė). Kita vertus, reikia pastebėti, kad 2000 m. sertifikuotas ekologinių ūkių plotas tesudaro tik 0,13 % bendro Lietuvos žemės ūkio naudmenų ploto.

Šaltinis: Statistiniai duomenys apie ekologinį žemės ūkį. – Kaunas: Viešoji įstaiga “Ekoagros”, 2001. – 22p.
4 pav. Ekologinių ir pereinamojo laikotarpio ūkių žemės plotas Lietuvoje 1993-2000 metais

Tiriant ekologinio žemės ūkio plėtrą apskrityse, reikėtų išsiskirti Alytaus, Klaipėdos ir Panevėžio apskritis. 2000 m. duomenis palyginus su 1999m. reikia pastebėti, kad Tauragės apskrityje sertifikuotos žemės plotas padidėjo 2,6 karto, o Utenos – 1,9 karto (5 paveikslas).
Pagal sertifikuotą žemės plotą 2000 m. pirmauja Klaipėdos rajonas, po to – Varėnos, Molėtų, Biržų rajonai (6 paveikslas). Kiti ekologiškos produkcijos gamintojai yra pasiskirstę įvairiuose Lietuvos rajonuose. Tik 5 rajonuose (Vilkaviškio, Trakų, Šalčininkų, Rokiškio, Pakruojo) rajonuose 2000 m. nebuvo ekologinių ūkių).
Didžiausią sertifikuotos žemės dalį 2000 m. sudarė žalienos – 50,8 ir varpiniai javai – 39,7 % (7 pav.). Likusiame plote, kuris sudaro 9,5 %, auginamos daržovės, ankštiniai javai, bulvės, uogos, vaisiai i.r kt. Palyginus ekologinio ir chemizuoto ūkio pasėlius, galima pamatyti labai panašią pasėlių struktūrą. Tik chemizuotame ūkyje daržovių, ankštinių javų ir bulvių plotai užima žymiai mažesnę dalį – 2 %, o ekologiniame ūkyje šie augalai užima 7 % žemės ploto (36, p.1-2).
Ekologiniai ūkiai, kaip ir chemizuoti ūkiai, daugiausia yra mišrūs, t.y. gamina įvairią produkciją: grūdus, bulves, gyvulininkystės produktus, pašarus ir kt. Tik nedaugelis ūkių specializuojasi augindami daržoves, vaisius, uogas, grybus, vaistažoles. Didžiausią dalį ekologiškos produkcijos sudaro grūdai – 40, bulvės – 25, daržovės – 12 % nuo bendro ekologiškos produkcijos kiekio. Gyvulininkystės produkcijos didžiąją dalį sudaro pienas (90 %), bet, kaip bebūtų gaila, ši produkcija dažniausiai yra parduodama kaip įprastinė, be sertifikuotų ekologiškų produktų ženklo (36, p.1-2). Be to, reikia pridurti, kad šalyje nėra dar nei vienos sertifikuotos ekologiškos gyvulininkystės produkcijos perdirbimo įmonės. Vadinasi, tai nauja niša verslui plėtoti.

Šaltinis: Statistiniai duomenys apie ekologinį žemės ūkį. – Kaunas: Viešoji įstaiga “Ekoagros”, 2001. – 22p.
5 pav. Sertifikuotų ūkių žemės plotai (%) Lietuvos apskrityse 1999-2000m.

Šaltinis: Statistiniai duomenys apie ekologinį žemės ūkį. – Kaunas: Viešoji įstaiga “Ekoagros”, 2001. – 22p.
6 pav. Dešimt Lietuvos rajonų, kuriuose didžiausi ekologinių ir pereinamojo laikotarpio ūkių žemės plotai 1999 – 2000 m.

Šaltinis: Rutkovienė V., Rutkovaitė I. Lietuvos ekologinis ūkis šiandien // Ekologinio ūkio naujienos. – 2000. –
Nr.3(9). – P.1.
7 pav. Ekologinių pasėlių pasiskirstymas Lietuvoje 2000 m.

Analizuojant ekologinių ir pereinamojo laikotarpio ūkių dydį Lietuvoje, reikia pastebėti, kad vidutinis ekologinio ūkio dydis 2000 m. siekė 20 ha, tuo tarpu tradicinio (chemizuoto) – 12ha), tačiau suskirsčius ūkius pagal ūkio dydį į intervalus, daugiausia ūkių (44 % nuo bendro ūkių skaičiaus) pateko į pirmąjį, t.y. nuo 0,1 iki 10,0 ha. Ūkiai, kurių dydis viršija 30 ha dydį, sudarė 15 % nuo bendro ūkių skaičiaus (8 pav.).

Šaltinis: Statistiniai duomenys apie ekologinį žemės ūkį. – Kaunas: Viešoji įstaiga “Ekoagros”, 2001. – 22p.
8 pav. Ekologinių ir pereinamojo laikotarpio ūkių pasiskirstymas (%) pagal ūkio dydį 2000 m.
Kokią vietą Lietuva užima pasauliniame ekologinės žemdirbystės žemėlapyje galima pamatyti 9 paveiksle. Jame parodyta, kokią procentinę dalį užėmė kai kurių Europos valstybių ekologinis žemės ūkis 2000m., tame tarpe ir Lietuvos.

Šaltinis: Krivickienė V. Pasaulis renkasi ekologinį ūkį // Mano ūkis. – 2001. – Nr.6. – P.32.
9 pav. Ekologinis žemės ūkis kai kuriose Europos šalyse 2000m., procentais

Trumpai apibendrinant, reikia pastebėti, kad kiekvienais metais Lietuvoje ekologinių ūkių skaičius padidėja 20-30 %. Jeigu sertifikuotos žemės plotas ir toliau didės tokia progresija, tai 2006 m. jis sudarys tik 0,5 % žemės ūkio naudmenų ir bus daug mažesni negu dabar yra kitose šalyse. Tokia ekologinio ūkio plėtra, V.Rutkovienės, R.Zemeckio ir kitų autorių vertinimu, nepatenkins produktų paklausos. Reiktų pasiekti, kad po penkerių metų ekologiškai būtų ūkininkaujama bent 1 % žemės ūkio naudmenų plote. Tam tikslui būtinas gerokai spartesnis metinis ekologinių ūkių prieaugis. Ekologinis žemės ūkis turėtų užimti svarbią vietą Lietuvos žemės ūkio plėtros strategijoje (37, p.199)..3.2. Ekologiškų produktų rinkos problema
Kiekvienais metais ekologiškas maistas įgauna vis didesnį populiarumą Europoje ir visame pasaulyje. Didžiausios, žvelgiant pasauliniu mastu, ekologiškų produktų rinkos yra Europos Sąjungoje, JAV ir Japonijoje. Ekologiškų produktų pasiūla rinkoje per pastaruosius 10 metų padidėjo iki 10 % (25, p.10). Tokia sparti plėtra – nearti dirvonai ne tik ūkininkams, maisto perdirbėjams, prekybininkams, bet ir tyrinėtojams bei vartotojams.
Ekologiškų produktų rinka Baltijos šalyse žengia pirmuosius žingsnius: dažniausiai čia prekiaujama neperdirbtais maisto produktais: grūdais, pienu, vaisiais, uogomis, daržovėmis, medumi. Kai kur galima rasti perdirbtų produktų: sūrio, duonos, vaistažolių arbatų. Tokia situacija susiklostė dėl to, kad ūkininkai dažnai užaugintą ekologišką produkciją parduoda kaip įprastinę – tik apie 10 % ekologiškos produkcijos yra ženklinama tam tikrais ženklais. Daugiausia ekologiškų produktų Baltijos šalyse parduodama tiesiog ūkininkų ūkiuose, turguje, didesniuose miestuose – įvairių mugių ir švenčių metu; šių produktų galima rasti nedidelėse parduotuvėse ir (labai retai) didžiuosiuose prekybos centruose. Dažniausiai esantys parduotuvėse produktų kiekiai yra nepakankami, tiekiami neperiodiškai.
Žvelgiant į ES šalis (3 lentelė), galima teigti, kad Austrijoje yra daugiausiai ekologinių ūkių bei labai gerai organizuota vietinė ekologiškų produktų rinka. Šioje šalyje parduodami ekologiški produktai sudaro 5 % visų parduodamų maisto produktų ir, tikimasi, kad per ateinančius 5-10 metų padidės iki 10 %. Į Austriją įvežama 30 % ekologiškų produktų. Manoma, kad ateityje šis kiekis didės, nes vartotojai pageidauja vis įvairesnių maisto produktų.
3 lentelė
Ekologiškų produktų rinka Europoje 1998m.
Šalis Gyventojų skaičius, mln. Ekologiškų produktų apyvarta, mln. $ Ekologiški produktai (%) bendroje rinkoje Importuojama ekologiškų produktų, %
Austrija 6,0 200 5 30
Belgija 10,5 75 1 50
Danija 5,2 150 3 25
Vokietija 81,5 2000 1,2 50
Olandija 15,4 230 1,5 60
Švedija 8,8 200 3 30
Didžioji Britanija 58,5 445 2 70
Šaltinis: Liivaauk P. Ekologiškų produktų rinka ir realizacija // Ekoūkis. – 1999. – Nr.1. – P.10.

Belgijoje yra sąlyginai maža ekologiškų produktų rinka. Į šalį įvežama 50 % visų parduodamų ekologiškų produktų ir šis skaičius ateityje augs, nes rinkoje jaučiamas paruoštų vartojimui maisto produktų stygius ir šiuo metu parduodami ekologiški maisto produktai tesudaro 1 % visų maisto produktų.
Danijoje, palyginti su kitomis šalimis, yra nedidelė ekologiškų produktų rinka. Ji sudaro apie 3 % nuo bendros maisto produktų rinkos. Šalyje realizuojami maisto produktai sudaro tik 1,5 % nuo bendros maisto produktų rinkos.
Vokietijoje yra pati didžiausia ES ekologiškų produktų rinka, iš kurios 50 % sudaro importuojami produktai.
Olandijoje susiformavusi sąlyginai nedidelė ekologiškų produktų rinka, tačiau šioje šalyje yra gilios ekologiško maisto vartojimo tradicijos, kaip visa ko, kas susiję su aplinkos apsauga. Olandijos rinka yra svarbi. Nes tradiciškai ši šalis yra pereksportuotoja (80 % visų produktų, importuojamų į Olandiją, yra eksportuojami į kitas šalis), ne išimtis ir ekologiški maisto produktai.
Švedijoje yra gerai išvystytas prekybos maisto produktais tinklas. Dvi prekybos kompanijos apima beveik 50 % visos ekologiškų produktų rinkos. Kadangi šalies gyventojai yra aktyvūs kaip aplinkos saugotojai, manoma, kad ekologiškų produktų rinka Švedijoje smarkiai plėsis.
Didžiojoje Britanijoje ekologiškų produktų rinka vertinama 445 mln. $, iš kurios 70 % sudaro importuojami produktai.
Kaip rašo Estijos žemės ūkio ir prekybos rūmų marketingo skyriaus vedėja P.Liivaauk (25, p.10), pradedant ekologiškų maisto produktų rinkos paiešką ES, reikia atkreipti dėmesį į šiuos dalykus: kiekviena šalis turi savo maisto pramonės bei ekologinio žemės ūkio vystymosi pobūdį, savitas vartojimo tradicijas bei specifinius vartotojų poreikius. Tikimasi, kad ekologiškų produktų paklausa dar bent 5-10 metų viršys pasiūlą, tačiau ne.t ir esant tokiai situacijai, kai kuriose šalyse yra produktų, kurių pasiūla atitinka paklausą. Autorė mano, kad nepaisant įvairių minėtų kliūčių, ekologiškų produktų rinka plėsis, nes pirkėjai rūpinasi vartojamų produktų kokybe, vis dažniau kreipiamas dėmesys į produkto kilmę. Ne mažiau svarbus ir vartotojų pasitikėjimas ekologiniu ženklu, skirtu ekologiškų produktų ženklinimui, garantuojančiam produkto kilmę.
Lietuvoje ekologiškai švarių produktų rinka praktiškai nėra ištirta (1, p.204). 1994m. Lietuvos agrarinės ekonomikos instituto darbuotojai atliko karstiniame regione gaminamos ekologiškos produkcijos paklausos-pasiūlos tyrimus Vilniaus, Panevėžio, Šiaulių, Biržų ir kt. aplinkinių miestų ikimokyklinėse įstaigose, mokyklose, ligoninėse, sanatorijose, prekybos įstaigose. Jau tais metais (žr.4 lentelę), ekologiškai švarių žemės ūkio produktų paklausa buvo didesnė už karstiniame regione pagaminamos ekologinės produkcijos kiekį. Sprendžiant iš šių tyrimų duomenų, Lietuvoje būtina plėtoti ne tik žemės ūkio ekologinių produktų gamybą, bet ir perdirbimą (šiuo metu nėra nė vienos gyvulininkystės produktų perdirbimo įmonės).
Kaip jau buvo minėta ankstesniame poskyryje, ekologiška produkcija gaminama daugelyje Lietuvos rajonų. Pagal realizuojamų ekologiškų produktų grupes, beveik pusę ekologiškos prekinės produkcijos sudaro grūdai, nemažai auginama ir bulvių. Be jau minėtų produktų auginami ekologiški vaisiai ir uogos, grybai, vaistiniai ir prieskoniniai augalai (36, p.2).
Kol gaminamos produkcijos apimtys nėra didelės, ekologiškus produktus į mažmeninės prekybos parduotuves pristato patys ūkininkai. Esant tokiai tiekimo formai, ūkininkai patys susipažįsta su maisto produktų pristatymo į parduotuves tvarka, jų vieta parduotuvių vitrinose, jų konkurencingumu tarp kitų produktų.
4 lentelė
Ekologiškai švarios žemės ūkio produkcijos paklausa ir pasiūla šiaurės Lietuvos regione 1994 m.
Produkcijos rūšis Paklausa, t Pasiūla, t
Pienas ir pieno produktai 8374 2400
Kiaušiniai, tūkst. vnt. 7564 586
Mėsa ir mėsos produktai 1973 208
Grūdai ir miltų produktai 7383 60
Bulvės 4354 1450
Daržovės – 1798
Vaisiai ir uogos 2654 760
Vaisių ir uogų sultys 200 150
Šaltinis: Žemės ūkio ekonomika. Mokslo darbai. – LAEI, 1996. – Nr.1. – P. 175-192

Augant ekologiškų produktų paklausai, prekybos centrų darbuotojai nespės dirbti su sparčiai didėjančiu ekologinės produkcijos tiekėjų skaičiumi. Dabar, anot G.Žižio, sunku prognozuoti, koks prekybos struktūros modelis galėtų būti labiausiai parankus tiek ūkininkams, tiek prekybininkams. Tai gali būti kooperatinių bendrovių steigimas, prekybos tarpininkų tinklo susikūrimas ar kitos formos, kurios jau yra užsienio šalyse.
Ekologiškų produktų paklausa Lietuvoje auga, tačiau iki šiol nėra suformuota ekologiškų produktų prekybos struktūra. Šiuo požiūriu reikia atkreipti dėmesį į dar vieną ekologinės produkcijos rinkos problemą,– kol kas tik apie 45 % sertifikuotos ekologiškos produkcijos yra parduodama kaip ekologiška, už kurią gaunamas 20-40 % kainos priedas (palyginti su įprastine produkcija) (35, p. 32).
Kaip jau buvo minėta, svarbus etapas Lietuvos ekologinės žemdirbystės tolimesnei plėtrai buvo sertifikacijos įstaigos “Ekoagros” gauta IFOAM akreditacija, kuri atvėrė kelią Lietuvos ekologiškai produkcijai į ES ir pasaulio rinkas. Kartu su šiuo pripažinimu, “Ekoagros” adresu pradėjo plūsti paraiškos ir lietuviškų ekologinių produktų tiekimui. Įvairios pasaulio firmos norėtų pirkti tūkstančius tonų ekologiškų miežių, kviečių, žirnių, grikių, lubinų, avižų, vaisių, uogų, įvairių daržovių, net tabako. Ekologiški produktai pasaulyje pripažįstami aukščiausios kokybės produkcija, todėl net Europos Sąjunga jų įvežimo nelimituoja. Atrodytų, kad rinkos problema lyg ir išspręsta, tačiau čia pat atsiranda ir kitos kliūtys, kurių ūkininkai vieni įveikti negali:
1) neužtenka vien atsisakyti naudoti sintetinių pesticidų ir mineralinių trąšų, reikia juos pakeisti alternatyviomis priemonėmis, o tam reikia i.r supratimo, ir žinių;
2) nėra ekologiškos produkcijos rinkos struktūros, nėra organizacijų, kurios būtų tarpininkai tarp ūkininkų ir prekybos įmonių, padėtų surinkti, pakuoti, pateikti pirkėjams Lietuvoje ir užsienyje šią produkciją;
3) bene didžiausia problema – per mažas gaminamas ekologiškų produktų kiekis. P.Lazausko ir V.Rutkovienės duomenimis 1999 m. ekologiniai ir pereinamojo laikotarpio ūkininkai planavo realizuoti 340 t rugių, iš kurių tik 16 t buvo ekologiški, kiti – pereinamojo laikotarpio. Panaši situacija ir su kitais produktais, pavyzdžiui, kviečių – iš 135 t – 20 t, obuolių – iš 80 t – 10 t ekologiški produktai. Dauguma pereinamojo laikotarpio ūkių šiais metais taps ekologiniais ir, be abejo, ekologiškų produktų kiekis padidės, tačiau palyginti vis dar nedideli kiekiai sudaro didelių problemų perdirbimui ir prekybai (23, p. 2-3).
Specialistų vertinimu, ekologiškų produktų paskirstymo sistema yra vienas iš svarbiausių prekybos progreso Europos rinkose faktorių. Greitą ekologiškų produktų rinkos plėtrą Austrijoje, Danijoje, Šveicarijoje ir Švedijoje lėmė šių produktų realizacija prekybos centruose (5 lentelė).
Naujus ekologiškų produktų vartotojus patraukė didelis prekių asortimentas, pastovus tiekimas, aiškus ženklinimas ir kita. Kitose šalyse, pvz. Vokietijoje, Olandijoje, dažniausiai ekologiškais produktais prekiaujama specializuotuose ekologiškų produktų ar sveiko maisto parduotuvėse. Tačiau Vokietijos specialistai teigia, kad norint toliau didinti ekologiškų produktų prekybos apimtis, reikia galvoti apie prekybą prekybos centruose (48, p.2-3).
Lietuvoje vietinėje rinkoje 21 % ekologiškų produktų parduodama tiesiogiai iš ūkių, 40% – mugėse, turguose, 14 % – parduotuvėse, 25 % – kitur. Kokia prekybos forma bus pati populiariausia ir parankiausia ūkininkams, parodys ateitis. Tikimasi, kad prasidėjusi ekologiškų produktų realizacija “VP Market” parduotuvėse paspartins gamybos plėtrą (34, p.32).

5 lentelė
Ekologiškų produktų pasiskirstymas mažmeninėje prekyboje Europos rinkoje 1999 m. (procentais)
Rinka Prekybos centrai Specialios parduotuvės Kita
Danija 70 15 15
Prancūzija 40 30 30
Vokietija 25 45 20
Olandija 20 75 5
Švedija 90 5 5
Šveicarija 60 30 10
Didžioji Britanija 65 17,5 17,5
Šaltinis: ŽižysG. Prekyba ekologiškais produktais užsienyje // Ekoūkis. – 2000. – Nr.2. – P. 3.

Daugelio specialistų (P.Lazausko, V.Pauliko, V.Rutkovienės, R.Zemeckio ir kitų) vertinimu, yra susidariusios visos prielaidos – ekonominė ir ekologinė situacija, vietinė ir užsienio ekologiškų produktų paklausa, nacionalinis ir tarptautinis sertifikacijos įstaigos “Ekoagros” pripažinimas ir kt. – spartesniam ekologiškų produktų gamybos didėjimui , o tuo pačiu ir tolimesnei ekologinių ūkių plėtrai Lietuvoje (23;29;37).3.3. Ekonominiai ekologinio ūkininkavimo rezultatai
Nors ekologiškų produktų augimą skatina parama ūkiams ir besiplečianti rinka, tačiau pradedant ekologiškai ūkininkauti, be abejo, reikia žinoti šio ūkininkavimo ypatumus ir gamybos charakteristikų pokyčius, kurie leidžia vertinti ekologinio ūkio pelningumą. Gamybos charakteristikų kitimą V.Rutkovienė ir R.Zemeckis (37, p. 195-198) siūlo analizuoti pagal schemas, kurios pateiktos 10 paveiksle, ūkiams pereinant iš chemizuoto į ekologinį ūkininkavimą.
Derlingumas. Remiantis Europos ekologinio ūkininkavimo patirtimi, pažymėtina, jog ūkiuose ekologinės žemdirbystės sistemoje derlingumas paprastai gaunamas mažesnis nei chemizuotoje. Derlingumo skirtumai ekologiniuose ir chemizuotuose ūkiuose priklauso nuo auginamų žemės ūkio augalų, jie yra skirtingi įvairiose šalyse ir regionuose. Varpinių javų derlingumas ekologiniuose ūkiuose paprastai yra 30-40 % mažesnis nei chemizuotuose. Analizuojant bulvių derlingumus įvairiose šalyse, absoliutus ir santykinis derlingumai skiriasi, todėl apibendrinančias išvadas apie derlių skirtumus sunku padaryti. Daržovių ir ankštinių javų derlius dažnai yra net didesnis nei chemizuotuose ūkiuose, ganyklų ir pievų – šiek tiek mažesnis ar lygus, atsižvelgiant į naudojimą.

Šaltinis: Rutkovienė V., Zemeckis R. Lietuviškų ekologiškų žemės ūkio produktų gamybos perspektyvos integracijos į Europos Sąjungą kontekste // Konkurencingas žemės ūkis ir jo svarba šalies ekonomikai. – Vilnius: Lietuvos agrarinės ekonomikos institutas, 2001. – P.192-200.
10 pav. Gamybos charakteristikų kitimas pereinant iš chemizuoto į ekologinį ūkį

Pastaba: 1,2,3 skaičiais atitinkamai pažymėti tradicinio, pereinamojo ir ekologinio ūkininkavimo laikotarpiai. Punktyrine linija atlikau pataisymus dėl to, kad pereinamojo laikotarpio produkcija negali būti realizuota kaip ekologiška (nebent atskirais atvejais) ir už ją nemokama didesnė kaina nei įprastinės produkcijos.

LŽŪU mokslininkų atliktų lyginamųjų žemdirbystės sistemų tyrimų duomenimis, miežių derlingumas ekologinėje žemdirbystės sistemoje buvo 39, žieminių kviečių – apie 24 % mažesnis nei intensyvioje chemizuotoje žemdirbystės sistemoje. Vidutiniškai Šveicarijos ekologiniuose ūkiuose visų augalų derlingumas buvo tik 12 %, o žieminių kviečių – 11-14% mažesnis palyginus su vidutinio intensyvumo tradicine (chemizuota) sistema (1, p.211).
Užsienio tyrimai rodo, kad didžiausias sumažėjimas gamyboje yra pereinamuoju laikotarpiu iš chemizuoto ūkio į ekologinį, vėliau šis kitimas nėra toks staigus arba visai išnyksta. Pereinamojo laikotarpio pradžioje derlius labai sumažėja, vėliau pradeda augti, o kai kada net ir viršyti chemizuoto ūkio derlių. Derliaus kitimo ekologiniame ūkyje priklausomybė nuo ekologinio ūkininkavimo trukmės pateikiama 6 lentelėje. Daugeliu atvejų pastebimas derliaus didėjimas, ilgėjant ekologinio ūkininkavimo laikotarpiui (ypač padidėjimas pastebimas auginant žieminius javus ir morkas). Lietuvoje tokių duomenų nėra, nes, viena vertus, tik 14 % ūkininkų ekologiškai ūkininkauja daugiau kaip penkerius metus, pusė ūkininkų – vienus ar dvejus metus, kita vertus, ekologinių ūkių ekonominiai rezultatai sistemingai praktiškai netyrinėjami.
6 lentelė
Vidutiniai augalų derlingumai ekologiniuose ir chemizuotuose ūkiuose, t iš ha
Žemės ūkio augalai Vidutinis derlingumas Derlingumas ekologiniuose ūkiuose, atsižvelgiant į ūkininkavimo trukmę

ekologiniuose ūkiuose chemizuotuose ūkiuose <2 metai 3-5 metai 5-10 metų >10 metų
Žieminiai kviečiai 3,34 4,75 2,74 2,85 3,48 3,53
Vasariniai miežiai 2,81 3,87 2,76 2,29 3,11 2,89
Žieminiai rugiai 3,17 3,8 2,07 2,88 3,27 3,37
Morkos 40,53 42,25 13,8 23,0 40,9 43,1
Šaltinis: Lampkin N. H., Padel S. The economics of organic farming an international perspective. – CAB International, 1994. – 468 p.
Derlingumo kitimą iš dalies galima paaiškinti perėjimo biologiniu efektu, t.y. agroekosistemos ir ypač dirvožemio prisitaikymu prie naujų gamybos sąlygų. Adaptacijai reik.alingas tam tikras laikas, kurio metu sistema “įveikia “ padidėjusį piktžolių, kenkėjų ir kitų veiksnių poveikį, neigiamai veikiančių žemės ūkio augalų derlingumus. Derlingumo didėjimą taip pat galima paaiškinti geresniu ekologinio ūkininkavimo metodų perpratimu.
Darbo ištekliai. Kaip rašo daugelis autorių (S.Padel, Dž.P.Reiganoldas, R.I.Papendikas, Dž.F.Paras ir kiti) darbo sąnaudos ekologiniuose ūkiuose 10-20 % didesnės nei chemizuotuose, atsižvelgiant į jų specializaciją. Be to darbo imlumas, esant skirtingiems gamybos būdams, S.Padel pastebėjimu (27, p.201-203), iš esmės nevienodas. Todėl ūkio gamybos struktūros pokyčiai pertvarkymo ir vėlesniu laikotarpiu įtakoja ir darbo jėgos pokyčius. Išlaidos už darbą priklauso ir nuo mechanizacijos lygio. Išlaidų didėjimas aiškinamas dar ir tuo, kad ekologiniuose ūkiuose, lyginant su tradiciniais, reikalingas didesnis žmonių tankis. Išlaidų dydis darbo užmokesčiui mokėti priklauso ir nuo ūkio dydžio (7 lentelė).
7 lentelė
Užimtųjų tankis (žmonių skaičiumi 100 ha žemės ūkio naudmenų) ūkiuose, kur iš žemės ūkio gaunamos pagrindinės pajamos priklausomai nuo ūkio dydžio

Ūkio dydis, ha

<10 10-20 20-30 30-50 >50 Vidutiniškai
Ekologiniuose ūkiuose 60,5 14,1 9,2 7,0 4,9 21,14
Tradiciniuose ūkiuose 23,3 9,8 6,9 5,0 3,4 10,86
Šaltinis: Падель С. Экономика экологическово земледелелия // Земледелатель 1991. – М.: Прогресс, X.: Лебен унд Утвелть, 1990. – С. 191-206.

Kainos. Labai svarbus ekologinio ūkio pelningumo veiksnys yra galimybė gauti didesnę kainą už ekologiškus produktus, palyginti su chemizuotų ūkių produktais. Tačiau perėjimas į ekologinį ūkininkavimą bus sėkmingas tada, kai prarastos pajamos dėl mažėjančio derlingumo bus kompensuojamos aukštesnėmis produkcijos kainomis. Kainų lygis priklauso nuo produkto tipo, paklausos bei prekybos būdo. Daugelio augalininkystės produktų, išaugintų tradiciniuose (chemizuotuose) ir ekologiniuose ūkiuose, V.Rutkovienės ir R.Zemeckio teigimu, kainos labai skiriasi. Pavyzdžiui, ekologiškų kviečių kaina, kurią gauna augintojai vidutiniškai yra 0,5-2 kartus, o bulvių – 0,5-5 kartus aukštesnė nei chemizuotų ūkių. Gyvulininkystės produktų kainos skiriasi daug mažiau, pavyzdžiui, ekologiško pieno kaina yra 8-30, jautienos – 30, kiaulienos – 20-70 % didesnė nei chemizuotų ūkių. Mažmeninės ekologinių ir chemizuotų ūkių produktų kainos skiriasi daug mažiau. Vartotojai didžiausią kainų priedą moka už daržoves (60-70%), mažesnę už grūdus (31 %), mažiausią už sūrius (20 %).
Kaip matyti iš 10 paveikslo, ekologiškų produktų kaina skiriasi nuo pereinamojo laikotarpio kainų, nes tik ūkiui gavus ekologinio ūkio statusą ir sertifikatą, produktas gali būti parduodamas kaip ekologiškas.
Skirtingai realizuojant ekologiškus grūdus, kainos taip pat žymiai skiriasi. Didžiausiomis kainomis realizuojama produkcija tiesiogiai parduodant vartotojui. Taip pat parduodant tiesiogiai mažmeninei prekybai kainos yra paprastai didesnės, nei realizuojant per didmeninę prekybą.
Ekologiškų gyvulininkystės produktų realizavimas per specialiai ekologiškiems produktams skirtą prekybą lyginant su augalininkystės produktais labai sudėtingas. Didesnės kainos, kaip pažymi V.Rutkovienė, ekologinės gyvulininkystės produktams – retas atvejis. Paprastai didesnėmis kainomis parduodama tik tiesiogiai vartotojams.
Pajamos. Ekologinių ūkių Europoje situacijos analizė rodo, kad vidutiniškai ekologinių ūkių pajamos yra panašios į chemizuotų, tačiau įvairių specializacijų ekologinių ūkių pajamos įvairiose šalyse skiriasi. Pereinamuoju laikotarpiu pajamos paprastai mažėja, nes derlingumas yra mažesnis, o produkcija negali būti realizuojama kaip ekologiška. Pasibaigus pereinamajam laikotarpiui ir ūkiui gavus ekologinio ūkio statusą, ekologiškų produktų kaina yra didesnė nei chemizuoto ar pereinamojo laikotarpio, todėl pajamos didėja.
Kadangi ekologiškų produktų kainos yra aukštesnės ir ūkiams teikiama parama, ekologinės augalininkystės ūkiai dirba pelningiau nei chemizuoti. Daugelyje šalių .ekonominė situacija priklauso nuo subsidijų ekologiniams ūkiams (ypač Austrijoje, Danijoje, Vokietijoje ir Šveicarijoje), kur subsidijos sudaro 16-24 % ūkio pajamų. Kitose šalyse didesnes pajamas lemia ekologiškų produktų kainos, pavyzdžiui, Didžiojoje Britanijoje ir Vokietijoje didesnės ekologiškų produktų kainos sudaro 40-73 % augalininkystės ūkių pajamų ir 10-40 % gyvulininkystės ūkių. Šveicarijos ūkių pavyzdys rodo, kad ekologinių ūkių pajamos aiškiai pakito, pradėjus mokėti subsidijas, o taip pat suorganizavus produktų pardavimą prekybos centruose.
Pelnas. Lietuvoje kol kas nėra patikimų duomenų apie ekologiškų produktų gamybos pelningumą. 8 lentelėje pateikti 1998 m. atlikto pažintinio tyrimo duomenys, kurie tik iš dalies atspindi realią situaciją tradiciniame ir ekologiniame šalies žemės ūkyje, todėl daryti apibendrinančias išvadas iš šių duomenų būtų ne visai teisinga.
Tyrimo duomenimis, Lietuvoje grūdų gamyba tradiciniuose ūkiuose 1998 m. buvo kur kas pelningesnė nei ekologiniuose ūkiuose.Ūkininko Samausko ekologiniame ūkyje (Molėtų r.) grūdų gamyba net buvo nuostolinga. Pieno gamyba pelninga buvo tik Batvino tradiciniame ūkyje. Nors pieno gamyba ekologiniuose ūkiuose buvo taip pat nuostolinga, tačiau daug mažiau nei tradicinėje žemės ūkio bendrovėje“Kamesta” (1, p.206).
LŽŪU mokslininkų R. Stancevičiaus, J. Makausko, V. Bogužo (38, p.2) kompiuterine programa QSB tiesinio optimizavimo būdu sudaryti įvairių specializacijų bei 20, 50, 100, 200, 300 ha žemės ūkio naudmenų turinčių ekologinių ūkių imitaciniai modeliai. Jie rodo, kad esant palankiausioms sąlygoms, ekologinis ūkininkavimas turėtų būti pelningas, o esant mažiau
8 lentelė
Žemės ūkio produkcijos gamybos ekonominių rezultatų tradiciniuose ir ekologiniuose šalies ūkiuose palyginimas 1998 m., Lt
Ūkiai Grūdai Pienas

išlaidos 1ha išlaidos

1 kg pelnas iš 1 ha išlaidos karvei išlaidos
1 kg pelnas karvei
Tradicinis Batvino ūkis 1 195 0,3 455 5 804 1,00 1 006
Ekologinis Samausko ūkis 2 029 0,84 -568 5 052 1,12 -422
Tradicinė žemės ūkio bendrovė “Kamesta” 1 088 0,31 586 4 518 1,35 -1 387
Ekologinė žemės ūkio bendrovė “Grikštaičiai” 2 079 0,58 252 3 410 0,95 -61
Šaltinis: Aleksandravičius A. Ekologinio ūkininkavimo vaidmuo didinant šalies tarptautinį konkurencingumą liberalizuotos tarptautinės prekybos sąlygomis // Konkurencingas žemės ūkis ir jo svarba šalies ekonomikai. – Vilnius: Lietuvos agrarinės ekonomikos institutas, 2001. – P.206.

palankioms sąlygoms (blogos meteorologinės sąlygos, mažesnio našumo žemė, auginamos vidutinio derlingumo augalų veislės) daugeliu atvejų būtų užtikrintos minimalios pajamos ir nebūtų nuostolingas. Didžiausios pajamos ir pelnas galėtų būti gaunamas daržininkystės specializacijos ūkyje. Daržininkystės-pienininkystės bei javų-kaupiamųjų specializacijos ūkiuose būtų gaunamas 1,5-2,4 karto mažesnis pelnas. Dar mažesnis pelnas būtų gaunamas javų-pienininkystės bei javų specializacijos ūkiuose. Minėtų autorių nuomone, stambiame ūkyje (300 ha) labiau apsimoka auginti javus nei smulkesniame, nes didėjant ekologinio ūkio plotui, didėja ir pajamos iš augalininkystės. Tačiau beveik visų dydžių ūkiuose didesnis pelnas gaunamas iš gyvulininkystės nei iš augalininkystės. Tik labai dideliame ūkyje (300 ha) augalininkystė pelningesnė nei gyvulininkystė.
Nors teoriniai skaičiavimai rodo, kad ekologinė gyvulininkystė daugeliu atveju būtų pelningesnė, tačiau praktiškai, A. Aleksandravičiaus nuomone, esant silpnai išvystytai ekologiškų produktų rinkos infrastruktūrai Lietuvoje, sėkmingiau įmanoma parduoti ekologišką augalininkystės produkciją. Autorius siūlo šalies ūkininkams geresnio palankumo žemėse ir esant didesniam ūkio dydžiui (50 ha ir daugiau) labiau specializuotis ekologinėje augalininkystėje, o mažesnio palankumo – gyvulininkystėje.
Mokslinėse studijose apie ekologinės žemės ūkio gamybos pelningumą atskirose ES šalyse matyti skirtingos tendencijos. Ekologinio ūkio pelnas buvo apie 20 % didesnis arba šiek tiek mažesnis nei p.elnas įprastai ūkininkaujančių ūkių. Beveik visų šalių augalininkystės specializacijos ūkiai pasiekė geresnių ekonominių rezultatų nei gyvulininkystės specializacijos ūkiai.
Apibendrinant galima pastebėti, jog perėjimas iš tradicinės ūkininkavimo sistemos į ekologinę daugeliu atveju gali būti sėkmingas. Šio proceso efektyvumas priklauso nuo valstybės mokamų išmokų, nuo kainų santykio kitimo tarp ekologiškai ir įprastai pagamintų žemės ūkio produktų ir galimybių parduoti ekologiškai užaugintą produkciją. Kartu reikia pažymėti, kad augalininkystės specializacijos ūkiai turi palankesnes galimybes parduoti produkciją nei gyvulininkystės, todėl gavo daugiau naudos iš perėjimo į ekologinį ūkininkavimą nei būtų pasilikę ūkininkauti tradiciškai. Netgi nemokant išmokų, šiems ūkiams perėjimas būtų ekonomiškai naudingas.3.4. Ekologinės žemdirbystės perspektyvos, Lietuvai integruojantis į Europos Sąjungą
Pasaulis kasmet vis labiau suvokia, kaip pavojinga jų sveikatai ir gyvybei maitintis pramoninio žemės ūkio produkcija. 1992 m. Europos Sąjunga patvirtino Reglamentą (ES Nr.2038), kuriame numatyta didelė parama fermeriams, atsisakantiems intensyvios pramoninės chemizuotos žemdirbystės ir pereinantiems prie ekologinio, gamtą tausojančio ūkininkavimo. Dar didesnė ES parama tam numatyta 1997 m. paskelbtoje programoje “Darbotvarkė 2000”.
Pasaulinės prekybos organizacijos (PPO) duomenimis, ekologinės žemdirbystės produktų poreikis kasmet padidėja 10-30 %; už tokius produktus vartotojai yra pasirengę mokėti kur kas brangiau. 2000 metais tokių produktų pasaulyje parduota už 21,5 mlrd. JAV dolerių, o jų paklausa gerokai viršijo pasiūlą (29, p.36-38).
2000 m. vasario 15 dieną Lietuva pradėjo derybas dėl narystės ES. Tapusi nare, mūsų šalis įgis naujų galimybių spręsti savo problemas, užtikrinančias piliečių gerovę bei jų teisių apsaugą. Kita vertus, teks prisitaikyti prie Bendrijoje egzistuojančios tvarkos ir laikytis narėms keliamų reikalavimų. Didesnių ar mažesnių pokyčių įvyks visose gyvenimo srityse. Integracija Į ES siejama su sparčia ūkio modernizacija, naujausiomis technologijomis, verslo efektyvinimu ir sveiko proto įsivyravimu – be viso šito netapsime ES nariais, nes neatitiksime vieno iš pagrindinių reikalavimų: sugebėti konkuruoti ES rinkoje. Ekologinis žemės ūkis kaip tik ir padėtų atitikti minėtą reikalavimą, nes konkurencija pasaulyje išties yra didelė (28, p.4).
Apžvelgus ekologinės žemdirbystės patirtį Europoje ir atlikus Lietuvos ūkių analizę, pastebimos plėtros tendencijos tiek pasaulyje, tiek mūsų šalyje. Ekologiškų žemės ūkio ir maisto produktų rinka Lietuvoje dar tik pradeda formuotis. Tolimesnei ekologinio ūkininkavimo plėtrai mūsų šalyje yra palankios sąlygos. Tai lietuviškos ūkininkavimo tradicijos, darbštumas, pastebimai sumažėjęs cheminių trąšų ir augalų apsaugos priemonių naudojimas žemės ūkyje, didėjanti kokybiškų maisto produktų paklausa. Tikimasi, kad ateityje ekologiški produktai rinkoje sudarys didelę žemės ūkio produktų dalį. O taip pat jie turėtų tapti svarbiu šalies žemės ūkio eksporto objektu. Lietuvai tapus ES nare, atsivers naujos galimybės realizuoti lietuviškus produktus ES vidaus rinkoje.
Norint numatyti ekologinės žemdirbystės plėtros perspektyvas, būtina išskirti jos stipriąsias ir silpnąsias puses.
V. Rutkovienės ir kitų autorių (44, p.7) ekologinio žemės ūkio stipriosios pusės:
1. Ekologinis žemės ūkis kompleksiškai sprendžia ekologinius, ekonominius ir socialinius kaimo plėtros klausimus.
2. Ekologinis ūkis gamina saugius, kokybiškus, paklausius vietinėje ir užsienio rinkoje maisto produktus.
3. Ekologinis ūkininkavimas išsaugo ir atkuria gyvybingą dirvožemį, saugo aplinką nuo taršos.
4. Didėja vartotojų ir gamintojų susidomėjimas produktų kokybe ir aplinkos apsauga.
5. Teigiamas vartotojų požiūris į lietuvišką prekę, auga natūralių ir ekologiškų produktų paklausa.
6. Pastovus ekologinių ūkių skaičiaus didėjimas rodo ekologinio ūkininkavimo patrauklumą ir perspektyvumą.
7. Plečiasi ekologiškų produktų vietinė rinka, kuriasi realizavimo kooperatyvai, įkurti specializuoti skyriai prekybos centruose, pradėtas eksportas.
8. Parengti ekologinio ūkininkavimo teisinės bazės pagrindai ir suderinti su ES reikalavimais.
9. Sukurta ir įgyvendinta ekologinio ūkio sertifikavimo sistema. Sertifikacijos įstaiga “Ekoagros” turi tarptautinę IFOAM akreditaciją.
10. Veikia ekologinio žemės ūkio Vyriausybės paramos programa. Numatyta finansinė parama iš ES struktūrinių ir tarptautinių fondų ir užsienio specialistų konsultacijos.
11. Leidžiami periodiniai informaciniai ekologinio ūkio leidiniai: “Ekoūkis”, “Ekologinio ūkio naujienos”, “Gaja informuoja” ir kiti; parengtos TV laidos, filmai, straipsniai spaudoje.
Ekologinio žemės ūkio silpnosios pusės:
1. Neįgyvendinta veiksminga ilgalaikė ekologinių ūkių valstybinės paramos sistema.
2. Lėtai diegiamos pažangiausios ekologinės gamybos technolo.gijos.
3. Trūksta ekologiniams ūkiams tinkamos žemės ūkio technikos, alternatyvių trąšų ir augalų apsaugos priemonių.
4. Šalyje nepagaminamas pakankamas ekologiškos produkcijos kiekis, būtinas šių produktų perdirbimo, eksporto plėtrai.
5. Neišplėtota ekologiškų produktų gamintojų kooperacija.
6. Trūksta informacijos apie ekologiškų ir natūralių produktų vartojimo naudą.
7. Nesukurta natūralių ir ekologiškų produktų realizacijos sistema – neatlikti sisteminiai vidaus ir užsienio rinkų tyrimai, nesukurta tinkama infrastruktūra, neįgyvendintos marketingo priemonės.
8. Ekologinis ūkininkavimas labiau suprantamas kaip gamtosaugos priemonė, o ne kaip perspektyvi ūkininkavimo šaka.
9. Nėra ekologinio ūkio regioninės specializacijos.
10. Ūkininkai neturi pakankamai ekologinio ūkio technologijų ir vadybos žinių.
11. Neįvertintas pereinamojo laikotarpio ir ekologiniuose ūkiuose pagamintų produktų konkurencingumas.
12. Nėra specializuotos ekologinio ūkininkavimo konsultavimo sistemos, o veikiančiose konsultavimo institucijose trūksta specialistų, galinčių konsultuoti ekologinio ūkininkavimo klausimais.
13. Kaimo gyventojai neturėdami elementariausių žinių aplinkosaugos klausimais, net to nenorėdami teršia aplinką. Dėl to blogėja jų sveikatos būklė, didėja gruntinių ir paviršinių vandenų užterštumas, mažėja gamtinių ekosistemų stabilumas (44,p.9).

Šiuo metu, kaip buvo minėta, sertifikuoti ekologinio žemės ūkio plotai užima tik 0,13 % nuo bendro žemės ūkio naudmenų ploto. Priklausomai nuo valstybės paramos ir kitų ekonominių sąlygų, prognozuojama, kad 2004 m. ekologiškai ūkininkaujančių ūkių bendras plotas galėtų sudaryti iki 2 proc., o 2010 m. – iki 15 proc. žemės ūkio naudmenų (11 pav.), o didesnė dalis Lietuvos žemės ūkio turėtų būti orientuota į tausojantį ūkininkavimą (44, p.14). Svarbiausi ekologinio žemės ūkio produktai Lietuvoje turėtų būti daržovės, bulvės, uogos (10 lentelė).
Ekologinis ūkininkavimas susijęs su papildomomis darbo sąnaudomis, ypač daržininkystėje ir sodininkystėje, taigi ir papildomu užimtumu kaime. Todėl jis labai svarbus valstybiniu požiūriu. Pritaikius racionalią ekologinio ūkininkavimo skatinimo sistemą, jis turėtų tapti vienu iš svarbiausių alternatyvių darbo vietų ir pajamų kūrimo šaltinių kaime.
Ekologinis ūkininkavimas svarbus ne tik saugaus maisto gamybos požiūriu. Labai reikšmingas tokio ūkininkavimo poveikis gamtinei aplinkai. Todėl jo vertinimas negali apsiriboti vien tik tiesioginiais ekonominiais rodikliais, išreiškiančiais piniginę naudą. Būtina plačiau vertinti teigiamą tausojančio ir ekologinio ūkininkavimo efektą, jo papildomą socialinę ir gamtosauginę vertę.

Šaltinis:Tausojančio ir ekologinio žemės ūkio plėtra // http://www.laei.lt/liet/arch/pil/tezu34.doc

11 pav. Ekologiškai ūkininkaujančių žemės ploto kitimo prognozė bendrame žemės ūkio naudmenų plote (proc.) 2000-2010 m. Lietuvoje

9 lentelė
Ekologiškai ūkininkaujančių žemės ūkio naudmenų prognozuojamas plotas, ekologinių ūkių ir juose laikomų gyvulių skaičius 2002-2006 metais (prognozė, pritaikius priemones)

2002 2003 2004 2005 2006
Ekologiškai ūkininkaujančių žemės ūkio naudmenų plotas, tūkst. ha. Iš jų: 16,8 33,6 67,1 117,4 167,8

a)pereinamojo laikotarpio ūkių 12,581 28,518 59,048 105,683 150,975

b)ekologinių ūkių 4,194 5,033 8,052 11,743 16,775
Ūkių skaičius 735 1398 2680 4773 6730
Laikomų sąlyginių gyvulių skaičius vnt. 4932 9864 19727 34523 49319
Šaltinis:Tausojančio ir ekologinio žemės ūkio plėtra // http://www.laei.lt/liet/arch/pil/tezu34.doc

10 lentelė.

Ekologinių žemės ūkio produktų gamybos prognozės 2000-2006 m., tūkst. t

2000 2002 2004 2006
Augalininkystės produkcija
Grūdai 2.4 9.1 25.2 94.6
Rapsai, linų sėmenys – 1.5 6.0 26.0
Bulvės 7.8 28.0 58.0 180.0
Kopūstai 1.3 8.1 14.2 27.8
Burokėliai 2.8 4.7 6.3 14.5
Morkos 0.6 12.9 25.9 36.6
Svogūnai 0.2 0.7 2.0 9.7
Kitos daržovės ir prieskoniniai augalai – 0.4 5.3 15.0
Uogos 0.09 0.5 1.6 3.8
Vaisiai 0.3 1.9 4..9 10.3
Gyvulininkystės produkcija
Pienas 1.7 8.9 26.7 108.0
Galvijiena 0.06 0.09 0.18 0.5
Kiauliena 0.8 1.4 3.6 10.0
Ėriena – 0.02 0.14 0.3
Paukštiena 0.04 0.2 0.8 1.5
Triušiena 0.01 0.02 0.1 0.16
Kiaušiniai 0.73 1.3 2.5 3.8
Šaltinis:Tausojančio ir ekologinio žemės ūkio plėtra //http://www.laei.lt/liet/arch/pil/tezu34.doc

Lietuvai integruojantis į ES iškyla būtinybė gaminti konkurencingus, paklausius rinkoje žemės ūkio produktus, gaminant juos pagal tausojančios plėtros principus. Viena perspektyviausių tausojančio ūkininkavimo sistemų yra ekologinis žemės ūkis, kuris sukuria aplinką, palankią ekonominei, socialinei, gamtosauginei ir etnokultūrinei kaimo plėtrai ir sąlygoja gyvenimo kokybės gerinimą.
Lietuva, kaip ir likusios devynios šalys kandidatės, stojančios į ES , turi parengti nacionalines agrarinės aplinkosaugos programas. Šių programų įgyvendinimas iš esmės parems ekologinį žemės ūkį bei kitas tausojančio žemės ūkio sistemas regione. Atsiranda puiki galimybė SAPARD programą panaudoti agrarinės aplinkosaugos programoms ir ekologinės žemdirbystės vystymui (10, p.15).IŠVADOS IR PASIŪLYMAI
Išstudijavus Lietuvos ir užsienio autorių mokslinius, mokslo populiarinimo straipsnius, Lietuvos Respublikos įstatymus bei periodinę literatūrą apie ekologinės žemdirbystės ypatumus mūsų šalyje ir Europoje bei išnagrinėjus ekologinio žemės ūkio plėtros problemas ir numatomas perspektyvas Lietuvai integruojantis į Europos Sąjungą, galima daryti tokias išvadas:
1) Skirtingi autoriai davė nevienodus pavadinimus iš esmės tai pačiai tradicinio ūkininkavimo alternatyvai – ekologinei žemdirbystei. Pavadinimo problema tapo mažiau svarbi, Tarptautinio Organinio Žemės Ūkio Judėjimų Federacijos (IFOAM) pastangomis 1972 m., priėjus susitarimo, kas tai yra ekologinis ūkininkavimas. Lietuvoje “Ekologinio žemės ūkio taisyklės: gamyba, perdirbimas, realizacija, ženklinimas” apibrėžia ekologinį žemės ūkį (organinį, biologinį, bioorganinį) kaip ūkį, kuriame nenaudojamos sintetinės cheminės medžiagos (trąšos, pesticidai, vaistai, augimo stimuliatoriai ir kt.), jas pakeičiant natūraliomis organinėmis ir mineralinėmis medžiagomis.
2) Europoje pastaruoju dešimtmečiu pastebėta labai sparti ekologinių ūkių daugėjimo tendencija, kurią sąlygojo du pagrindiniai veiksniai: rinkos augimas ir žemės ūkio politika. Pradėjus finansiškai remti ūkius, Europoje jų plotai nuo 1985 m. per penkiolika metų padidėjo 35 kartus ir 2000 m. jau sudarė beveik 3,5 mln.ha.
3) Galima vertinti, kad prielaidos ekologinei žemdirbystei plėtotis Lietuvoje yra: sumažėjo sintetinių cheminių medžiagų naudojimas ir aplinkos teršimas jomis; kaime daug nevisiškai užimtų, kvalifikuotų ir norinčių dirbti žmonių; įkurtos ir sėkmingai veikia ekologinio žemės ūkio ūkininkų ir rėmėjų bendrija “Gaja”, sertifikavimo viešoji įstaiga “Ekoagros”; pradeda veikti vidaus rinka, pirmieji ekologiniai produktai pradėti eksportuoti į užsienį; Vyriausybė skiria finansinę paramą (tegul ir nedidelę) ekologiniams ir pereinamojo laikotarpio ūkiams ir kita. Ekologinio ūkininkavimo tikslai yra tiek ekologiniai, tiek kultūriniai, tiek ekonominiai.
4) Lietuvoje pirmieji pereinamojo laikotarpio ūkiai sertifikuoti 1993 m., per tą laiką jų skaičius padidėjo net 25,5 karto ir dabar turime 230 sertifikuotų 2000 m. ūkių. Didėjo ir sertifikuotos žemės plotai. Lietuvoje pirmauja Klaipėdos, nuo jo stengiasi neatsilikti Varėnos, Molėtų, Biržų rajonai.
5) Didžiausią dalį ekologiškos produkcijos sudaro grūdai – 40, bulvės – 25, daržovės – 12 % nuo bendro ekologiškos produkcijos kiekio; iš gyvulininkystės – pienas (90 %), bet, kaip bebūtų gaila, pastaroji produkcija dažniausiai yra parduodama kaip įprastinė, be sertifikuotų ekologiškų produktų ženklo.
6) Nuo 1997 metų kasmet ekologinės žemdirbystės plėtrai Lietuvoje remti buvo tvirtinama speciali programa. Jos pavadinimai keitėsi: pirmus tris metus ji buvo vadinama Ekologinio žemės ūkio programa, 2000 m. – Ekologinio žemės ūkio tiksline programa, o šiais metais 2001 metų kovo 30 dienos LR Žemės ūkio Ministro įsakymu Nr.88 “Dėl specialiosios kaimo rėmimo programos tikslinio finansavimo tvarkos ir sąlygų” patvirtinta ekologinio žemės ūkio plėtotės finansavimo tvarka, pagal kurią iš Kaimo rėmimo fondo buvo mokamos subsidijos (dabar vadinamos tiesioginės išmokomis). Visa išmokėta suma 1997-2000 m. sudaro 1,2 mln. Lt.
7) Esminė problema, su kuria susidūrė ekologiškai ūkininkaujantys Lietuvoje iki 2000 m. tai rinkos problema, Nuo praėjusių metų, “Ekoagros” gavus tarptautinį IFOAM pripažinimą, pirmieji ekologiški produktai pradėti eksportuoti. Tačiau iškilo kita problema – per maži gaminamos produkcijos kiekiai stabdo tiek realizaciją prekybos centruose, tiek perdirbimą, tiek išvežimą į kitas šalis.
8) Vertinant ekologinę ir tradicinę žemės ūkio sistemas, išskirtinas technologinis ir ekonominis ekologinės žemdirbystės aspektai. Lietuvių mokslininkai (daugiausia agronomai) nagrinėja pirmuoju aspektu, tuo tarpu išsamios ekologinių ūkių rezultatų ekonominės analizės nėra atlikta.
9) Remiantis daugiau užsienio autorių atliktais tyrimais (kaip jau buvo minėta), išlaidos trąšoms., pesticidams ir kt. sintetinėms medžiagoms, pereinant iš tradicinio į ekologinį ūkininkavimą, sumažėja; darbo sąnaudos padidėja, produkcija dar negali būti realizuota kaip ekologiška (aukštesnėmis kainomis), todėl tiek pajamos, tiek pelnas sumažėja, tačiau jeigu visos netiesioginės išlaidos aplinkosaugai, žmogaus sveikatai būtų įskaitytos į gamybos kaštus, tuomet subalansuoti ūkiai tikrai būtų pelningesni ir naudingesni visuomenei.
10) Perspektyvos ekologinės žemdirbystės plėtrai Lietuvoje yra, nes Europos Sąjunga palaiko ir remia tokį ūkininkavimą. Lietuvai tapus jos nare, ekologinis žemės ūkis bus remiamas pagal ES specialiąją žemės ūkio ir kaimo plėtros programą. Priklausomai nuo valstybės paramos ir kitų ekonominių sąlygų, prognozuojama, kad 2004 m. ekologiškai ūkininkaujančių ūkių bendras plotas galėtų sudaryti iki 2 proc., o 2010 m. – iki 15 proc. žemės ūkio naudmenų.
Apibendrinusi ekologinės žemdirbystės plėtros problemas, siūlau:
1) Populiarinti ekologinės žemdirbystės idėjas ir plėsti visuomenės švietimą Lietuvoje, t.y. leisti daugiau periodinių leidinių, rengti televizijos laidų ir kita, nes dar daug žmonių, o taip pat ir tradiciškai ūkininkaujančių, nežino pagrindinių ekologinės žemdirbystės principų ir dėl to nesiryžta ekologiškai ūkininkauti.
2) Ūkininkams burtis į kooperatyvus, kurie supirktų jų pagamintą produkciją, realizuotų ją vidaus ir užsienio rinkose, pradėtų pardavimą prekybos centruose, nes mažas gaminamos produkcijos kiekis stabdo (kaip jau buvo minėta) tiek gaminamų produktų realizavimą, tiek perdirbimą, tiek eksportą.
3) Tobulinti sertifikacijos sistemą, kad ji ūkininkui, norinčiam verstis ekologine žemdirbyste, būtų paprastesnė, tačiau atitiktų tarptautinius standartus, nes dabartinė sertifikavimo sistema yra pakankamai sudėtinga ir kai kurie atsisako taip ūkininkauti vien dėl minėtos priežasties.LITERATŪROS SĄRAŠAS
1. Aleksandravičius A. Ekologinio ūkininkavimo vaidmuo didinant šalies tarptautinį konkurencingumą liberalizuotos tarptautinės prekybos sąlygomis // Konkurencingas žemės ūkis ir jo svarba šalies ekonomikai. – Vilnius: Lietuvos agrarinės ekonomikos institutas, 2001. – P. 201-213.
2. Brazauskienė D. Ekologinė žemdirbystė kelyje į ES // Ūkininko patarėjas. – 2000.Rugpj.3 – P. 8.
3. Brazauskienė D. Ekologinio ūkininkavimo motyvacija // Mano ūkis. – 2001. – Nr.2. – P.37.
4. Brazauskienė D. Gelmių gelmė – tradicija.// Žaliasis pasaulis. – 1995. – Rugsėjis. – P. 10.
5. Brazauskienė D., Svirskis A. Ar tikrai mūsų žemės ūkis tampa ekologišku? // Žemės ūkis. – 1995. – Nr.8. – P. 14-15.
6. Ekologinės žemdirbystės pradžiamokslis. – Vilnius: Žaliasis pasaulis, 1994. – 41p.
7. Ekologinio žemės ūkio taisyklės: gamyba, perdirbimas, realizacija, ženklinimas. – Kaunas: LR ŽŪR, 1997. – 40p.
8. Гайер Б. Тенденции развития экологическово земледелелия в Европе // Земледелатель 1991. – М.: Прогресс, X.: Лебен унд Утвелть, 1990. – С. 25-32.
9. Gutkauskas A. “Tatulos programa” veda Lietuvą į XXI amžių // Žemės ūkis. – 1998. – Nr.1. – P. 19-20.
10. Gužytė V. Ekologiškas ūkininkavimas šiandien // Žemės ūkis. – 1997. – Nr.6. – P. 15.
11. Kaimo rėmimo fondas. Dokumentai, reglamentuojantys fondo formavimo ir naudojimo tvarką. – Vilnius:LR ŽŪM, 1997-1999.
12. Krivickienė V. Pasaulis renkasi ekologinį ūkį //Mano ūkis. – 2001. – Nr.6. – P.32.
13. Lampkin N. Organic farming. – Tonbridge: Farming Press, 1999. –715 p.
14. Lampkin N. H., Padel S. The economics of organic farming an international perspective. – CAB International, 1994. – 468 p.
15. Lazaraitienė B. Ekologinis gyvulininkystės ūkis // Mano ūkis. – 2000. – Nr.5. – P. 14-15.
16. Lazauskas J. Ūkininkauti tenka ir nenašiose žemėse // Žemės ūkis. – 2000. – Nr.10. – P. 6-7.
17. Lazauskas P. Ekologinės žemdirbystės judėjimo pradžia Lietuvoje // Ekoūkis. – 1999. – Nr.1. – P. 5-6.
18. Lazauskas P. Ekologinei produkcijai rinkos garantuotos // Mano ūkis. – 2001. – Nr.1. – P.34.
19. Lazauskas P. Ekologiniam žemės ūkiui – 10 metų! //Ekoūkis. – 2000. – Nr.4. – P.1-2.
20. Lazauskas P. Ekologinio žemės ūkio plėtra ir jo perspektyvos Lietuvoje // Su ekologiškais produktais į Europą; Tarptautinio seminaro “Ekologinis žemės ūkis:teorija ir praktika” pranešimų medžiaga. – Kaunas, 1999. – P.47-50.
21. Lazauskas P. Ekologiška žemdirbystė gali atverti Lietuvai kelius į Europos rinką // Žemės ūkis. – 1997. – Nr.3. – P. 18-19.
22. Lazauskas P. Mūsų žemės ūkio ydas reiktų versti pranašumais // Žemės ūkis. – 1996. – Nr.6. – P. 6-7.
23. Lazauskas P., Rutkovienė V. Lietuvos ekologiškai žemės ūkio produkcijai atsivėrė kelias į Europos Sąjungos ir pasaulio rinkas // Ekoūkis. – 2000. – Nr.2. – P. 2-3.
24. Lietuvos žemės ūkis 1999. Raida ir perspektyvos. – Vilnius: Lietuvos agrarinės ekonomikos institutas, 2000. – 155p.
25. Liivaauk P. Ekologiškų produktų rinka ir realizacija // Ekoūkis. – 1999. – Nr.1. – P.10.
26. Мансфельт Я. Д. Основные принципы экологическово сельского хозяйства // Земледелатель 1991. – М.: Прогресс, X.: Лебен унд Утвелть, 1990. – С. 13-24.
27. Падель С. Экономика экологическово земледелелия // Земледелатель 1991. – М.: Прогресс, X.: Лебен унд Утвелть, 1990. – С. 191-206.
28. Parama pagal specialiąją žemės ūkio ir kaimo plėtros programą (SAPARD). – Vilnius: Nacionalinė mokėjimo agentūra prie Žemės ūkio ministerijos, 2001. – 71p.
29. Paulikas V. Pramoninio žemės ūkio krizė ir Maltuso teorija // Mano ūkis. – 2001. – Nr. 6. – P. 36-38.
30. Рейганольд Д.П., Папендик Р.И., Парр Д.Ф. Сбалансированое сельское хозяйство // В мире науки. – 1990. – No8. – C. 60-67.
31. Rosenov S., Soltysiak U., Verschuur G. Ekologinis ūkininkavimas – tausojimo įgyvendinimas žemės ūkio praktikoje. – Kaunas: LR ŽŪR, 1997. – 18p.
32. Rutkovienė V. Ekologinis žemės ūkis Lietuvoje // Ekoūkis. – 1999. – Nr.1. – P. 7-8.
33. Rutkovienė V. Ekologinis žemės ūkis Lietuvoje // Ekoūkis. –2000. –Nr.4.- P.10.
34. .Rutkovienė V. Lietuva pasauliniame ekologinio ūkio žemėlapyje // Žemės ūkis. – 1999. – Nr.10. – P. 32.
35. Rutkovienė V. Pasaulis augina ekologiškai, o Lietuva? // Mano ūkis. – 2000. – Nr.11 – P.32.
36. Rutkovienė V., Rutkovaitė I. Lietuvos ekologinis ūkis šiandien // Ekologinio ūkio naujienos. – 2000. – Nr.3(9). – P.1-2.
37. Rutkovienė V., Zemeckis R. Lietuviškų ekologiškų žemės ūkio produktų gamybos perspektyvos integracijos į Europos Sąjungą kontekste // Konkurencingas žemės ūkis ir jo svarba šalies ekonomikai. – Vilnius: Lietuvos agrarinės ekonomikos institutas, 2001. – P.192-200.
38. Stancevičius A., Makauskas J., Bogužas V. Ekologinio ūkininkavimo modelių ekonominis įvertinimas // Ekoūkis. – 2000. – Nr.1. – P. 2.
39. Stanikūnas D. Lietuvos nederlingų žemių naudojimo dabartis ir rytdiena: ekonominiai, ekologiniai ir socialiniai aspektai // Žemės ūkis. – 1997. – Nr.8. – P.3-4.
40. Statistiniai duomenys apie ekologinį žemės ūkį. – Kaunas: Viešoji įstaiga “Ekoagros”, 2001. – 22p.
41. Svirskis A. Alternatyvioji žemdirbystė. – Vilnius: LR ŽŪM informacijos ir leidybos centras, 1991. – 36 p.
42. Šeidegeris V. Ekologinė žemdirbystė – svajonė ar būtinybė? – Kaunas: LR Žemės ūkio rūmai, 1997. – 84 p.
43. Švedas A. Ekologiškai jautrių žemių naudojimo problemos // Žemės ūkis. – 1997. – Nr.11. – P. 15.
44. Tausojančio ir ekologinio žemės ūkio plėtra // http://www.laei.lt/liet/arch/pil/tezu34.doc
45. Vaičiūnaitė R. Europos Sąjungos lėšos ekologinės žemdirbystės plėtrai // Mano ūkis. – 2001. – Nr.5. – P. 28-29.
46. Žekonienė V. Ekologinė žemdirbystė. – Vilnius, 1997. – 95 p.
47. Žemės ūkio ekonomika. Mokslo darbai. – LAEI, 1996. – Nr.1. – P. 175-192.
48. Žižys G. Prekyba ekologiškais produktais užsienyje // Ekoūkis. – 2000. – Nr.2. – P.3.
49. 2001 m. kovo 30 dienos LR Žemės ūkio Ministro įsakymas Nr.88 “Dėl Specialiosios kaimo rėmimo programos tikslinio finansavimo tvarkos ir sąlygų”//Valstybės žinios. – 2001. Bal.16 – P. 5-30.

1 PRIEDAS
1pav. Ekologinės ir tausojančios žemdirbystės žemdirbystės organizavimas ir jos rėmimas

2 PRIEDAS
1 lentelė
Ekologinio žemės ūkio plėtra Lietuvoje 1993-2000 m.

Metai Ūkių skaičius Bendras ūkių skaičius Ūkių žemės plotas, ha Bendras plotas, ha Vidutinis ūkio dydis, ha

Ekologinis Pereinamojo laikotarpio Ekologinis Pereinamojo laikotarpio Ekologinis Pereinamojo laikotarpio
1993 0 9 9 0 148 148 0 16,4
1994 2 12 14 22 245 267 11 20,4
1995 6 30 36 106 476 582 17,6 15,8
1996 19 46 65 195 923 1118 10,2 20,0
1997 58 48 106 668 900 1568 11,5 18,7
1998 60 84 144 1017 2989 4006 16,9 35,5
1999 71 100 171 1244 2751 3995 17,5 27,5
2000 104 126 230 2242 2467 4709 21,5 19,5
Šaltinis: Statistiniai duomenys apie ekologinį žemės ūkį. – Kaunas: Viešoji įstaiga “Ekoagros”, 2001. – 22p.

Leave a Comment