imones tikslai

TURINYS

ĮVADAS
1. TIKSLŲ FUNKCIJOS IR PAGRINDINIAI JŲ BRUOŽAI
2. TIKSLŲ FORMAVIMAS, FORMAVIMO ETAPAI IR JO METODAI.
3. TIKSLŲ KLASIFIKAVIMAS.
4. ĮMONĖS TIKSLŲ GRUPĖS
4.1. Ekonominiai tikslai
4.2. Socialiniai tikslai
IŠVADOS
NAUDOTA LITERATŪRA

ĮVADAS

Bet kokia žmogaus veikla gyvenime yra sąlygojama jo nepasitenkinimo esama ar būsima padėtimi. Jo norą veikti skatina noras pakeisti, patobulinti ir kurti aplinką, užtikrinti sau ir savo šeimynykščiams gerą pragyvenimą. Kad žmogus galėtų tinkamai save realizuoti ir užsitikrinti sau normalų gyvenimą, o ne tik egzistavimą, jis drauge su kitų individų pagalba steigia įvairias organizacijas. Žmonių bendrijos, sąmoningai derinančios savo pastangas siekiant bendro tiikslo yra vadinamos organizacijomis.
Joks gaminys nebus pradėtas gaminti, jokia paslauga nebus teikiama, jeigu nebus siekiama kokių nors konkrečių tikslų. Taip elgiasi visos operacinės sistemos (valstybinės institucijos ir įstaigos, visuomeninės organizacijos, įmonės ir kt.). Jos visos kuriamos siekiant konkrečių tikslų ir konkrečioms funkcijoms atlikti. Taigi, galima suformuluoti tikslo apibrėžimą:
Tikslas – tai rezultatas, kuriuo siekiame: pagaminti gaminį, suteikti paslaugą, įgyti pripažinimą, garantuoti apsaugą ir t.t. Įmonės tikslai yra įmonės veiklos orientyras ir kartu vertinimo kriterijus. Visa įmonės veikla, taikomos priemonės, skiriamos įmonės tiikslams įgyvendinti.
Tikslai – tai organizacijos narių įsivaizduojami ar mąstomi veiksmai kaip keisti tą aplinką yra vadinami tikslais. Tikslas – vienas iš organizacijos gyvavimo principų. Organizacijos tikslus reikia stengtis kiek galima labiau suderinti su bendrais organizacijos narių tikslais.
Firmos tikslai paprastai išplaukia iš jo

os misijos. Vienas iš pagrindinių tikslų grupių yra komerciniai tikslai. Jie būdingas beveik visoms organizacijoms. Tai tikslai, kurio siekiant organizacija užtikrina savo egzistavimą, o pagrindiniam savo klientui gerą prekę parduodamą už kokurentabilią kainą. Iš šio tikslo galima nustatyti dar kelias tikslų grupes – socialinių tikslų grupę, kurios dėka yra garantuojamas darbuotojų materialinis pragyvenimas ir jų socialinė apsauga, bei technologinių tikslų grupę, kuri užtikrina aukštos kokybės technologiją įmonėje, kad jos dėka būtų galimos sukurti aukštos kokybės prekes ir paslaugas. Paskutinioji įmonės tikslų grupė – tai ekonominių tikslų grupė, kurios esminis tikslas – maksimizuoti įmonės pelną.
Visi aukščiau išvardinti tikslai sudaro firmos gyvavimo pagrindą. Jie turėtų būti puikiai suderinti su firmos darbuotojų tikslais, jų pažiūromis ir kvalifikacijos lygiu.
Įmonės tikslai labai tampriai susiję su planavimu, t.y. tiikslai yra visų planų pagrindas. Tik plano dėka įmonės vadovai gali siekti konkrečių įmonės tikslų, tačiau tik tikslų dėka galima sudaryti planus.
Kadangi įmonių įvairovė yra be galo didelė, savaime suprantama, kad ir jų prioritetiniai tikslai gali skirtis. Iš esmės visų įmonių tikslų sistema panaši, tačiau jie skiriasi savo eiliškumu.

1. TIKSLŲ FUNKCIJOS IR PAGRINDINIAI JŲ BRUOŽAI

Įmonės tikslai turi kelias funkcijas:
 Tikslai logiškai pagrindžia organizacijos kryptį ar prioritetą;
 Tikslai padeda suvokti įmonės misiją;
 Tikslai padeda orientuotis į norimą įmonės veiklos rezultatą;
 Tikslai padeda įvertinti įmonės veiklą;
 Tikslai pa

adeda numatyti verslo plėtotę;
 Tikslai sąlygoja firmos tobulėjimą.
Nors visi įmonės tikslai gali būti be galo skirtingi, vis dėlto juos visus sieja keli bendri bruožai, būdingi visoms tikslų grupėms – visi tikslai sutelkia veiklos kryptingumą, sudaro planų pagrindą ir padeda įvertinti įmonės veiklą.
Visi įmonės tikslai suteikia krypties pojūtį. Be tikslo įmonės dirba bet kaip, reaguoja į aplinkos pokyčius aiškiai nesuvokdamos, ką iš tikrųjų nori pasiekti. Numatydamos tikslus įmonės save motyvuoja ir įgyja įkvėpimo šaltinį, padedantį joms nugalėti neišvengiamas kliūtis.
Tikslai sutelkia pastangas. Įmonės ištekliai ir jų naudojimo galimybės yra ribotos. Pasirinkdami vieną arba kelis tarpusavyje susijusius tikslus, mes apsisprendžiame kaip panaudosime negausius išteklius, ir nustatome prioritetus. Tai ypač svarbu organizacijoms, kur vadovai turi koordinuoti daugelio asmenų veiklą.
Tikslai orientuoja planus ir sprendimus. Tikslų suformulavimas padeda palengvinti sprendimų priėmimą bei planavimo eigą.
Tikslai padeda įvertinti pažangą. Aiškiai suformuluotas, išmatuojamas tikslas su konkrečiu įgyvendinimo terminu tampa veiklos standartu, įgalinančiu ir darbuotojus, ir vadovus įvertinti savo daromą pažangą.
Tikslai yra svarbiausia kontrolės proceso dalis, garantuojanti, kad veiksmai atitiks tikslus ir jų įgyvendinimo planus. Jei yra matoma, kad įmonė tolsta nuo savo tikslo ar susiduria su nenumatytais atvejais, ji gali priimti koreguojančius veiksmus, modifikuojančius planą.

2. TIKSLŲ FORMAVIMAS, FORMAVIMO ETAPAI IR JO METODAI.

Įmonės tikslai yra įmonės veiklos orientyras, vertinimo kriterijus. Visa įm

monės veikla, taikomos priemonės skiriamos įmonės tikslams įgyvendinti.
Įmonės tikslai formuojami daugiau mažiau konkrečiai, derinant atskirų įmonės dirbančiųjų grupių, pačios įmonės ir individų interesus. Šis tikslų derinimas yra konfliktinis, nes, priėmus vienos grupės interesus, kitos grupės nariai turi laisvanoriškai, arba būna priversti, perimti vyraujančios valdžios požiūriu grupės interesus. Todėl formuojant tikslus dalyvių interesų motyvavimas vaidina lemiamą vaidmenį.
Įmonės tikslams turi įtakos atskirų veiklos dalyvių (savininkų, akcininkų, vadovų, darbininkų) santykiai ir veiklos motyvai. Santykius sąlygoja vadžios pasidalijimas, kuris labai priklauso nuo visuomeninių-politinių santykių. Perėjimas iš vienos motyvų grupės į kitą vyksta palaipsniui: nepatenkinus žemesniojo lygio poreikių, apsunkinamas aukštesniųjų poreikių motyvavimas. Prie deficito motyvų reikia priskirti fiziologinius ir saugumo motyvus (darbo saugumas ir garantija, ligos draudimas, senatvės pensija. Tik juos patenkinus, pradeda veikti augimo motyvai: akcentuojamas psichologinis klimatas, profesijos ir darbovietės prestižas, galimybė dirbti mėgstamą darbą ir pan. Tai reiškia, kad šalia materialinių, kurie jau daugmaž patenkinti, pradeda veikti dvasiniai motyvai.
Įmonės tikslams įtakos turi ir rinkos partneriai (tiekėjai, pirkėjai), socialinės grupės, visuomenė. Vieni reikalauja savalaikio tiekimo, kiti – aukštos kokybės gaminių, treti – dėmesio gamtos apsaugai, ketvirti – labdaros ir pan.
Ypač svarbios egzistavimo sąlygos:
 Likvidumas, suprantamas kaip apsimokamumo galimybė bet kuriuo laiko momentu.
 Rentabilumas, reikalaujantis, kad įmonė dirbtų pelningai, su ne mažesne kaip vidutinė pelno norma.
 Augimas, matuojamas gamybos apimties, pe
elno dydžiu, rinkos segmento augimu ir yra paprasčiausia likvidumo bei rentabilumo užtikrinimo prielaida.
Ypatingą vaidmenį vaidina teisinis atskirų dirbančiųjų grupių santykių reguliavimas, konfliktų derinimo mechanizmas. Priklausomai nuo valdžios lygio galima skirti vienpusę (prievartinę) arba įvairiapusę interesų derinimo strategiją. Kokia strategija bus taikoma, priklauso nuo ūkininkavimo filosofijos, kurioje suformuojami etiniai ir moraliniai ūkininkavimo principai, atskirų dirbančiųjų grupių bendradarbiavimo nuostatos:
 įmonės vieta ir pareigos visuomenei;
 augimo ir techninės pažangos koncepcija;
 pelno vaidmuo įmonei ir visuomenei;
 atsakomybė bendradarbiams ir visuomenei;
 bendradarbiavimo taisyklės ekonominės veiklos srityje ir pan.

Reiktų paminėti ūkininkavimo filosofijos humanistinius motyvus, kuriuose pelnas traktuojamas ne kaip savitikslis, bet kaip atlyginimas už atliktas paslaugas šaliai ir visuomenei.
Ekonominiai ir socialiniai tikslai sudaro įmonės tikslų sistemą, kuri išreiškiama konkrečiais rodikliais, loginėmis užduotimis. Formuojant tikslų sistemą reikia vadovautis šiais principais:
 Tikslai turi būti realūs;
 Tikslų sistema turi būti suderinta, neprieštaringa ir pilna;
 Tikslų sistema turi būti suderinta laiko požiūriu: strateginiai, vidutinio laikotarpio ir trumpalaikiai tikslai;
 Tikslai turi atitikti įmonės organizacinę struktūrą (turi būti galimybė nustatyti konkrečius vykdytojus);
 Turi būti užtikrinta tikslų vykdymo kontrolė.
Idealiu atveju tikslai turi būti išreikšti konkrečių uždavinių sistema. Jų įgyvendinimui turi būti numatytas techninis personalas, metodologinis ir informacinis aprūpinimas.
Galima išskirti šiuos tikslų nustatymo etapus (žr. 3. pav.)
1. Paieška
2. Diferencijavimas
3. Analizė ir sisteminimas
4. Realumo patikrinimas
5. Įgyvendinimo alternatyvų atranka
6. Įgyvendinimo organizavimas
7. Vykdymo kontrolė
3. pav. Tikslų nustatymo etapai
Tikslų paieškos etapas yra pats atsakingiausias. Jame sprendžiamas įmonės vystymosi koncepcijos klausimas: pelno didinimas didinant gamybos apimtį ar mažinant kaštus, aktyvus rinkos užkariavimas ar užimto rinkos segmento išlaikymas ir pan.
Tikslai diferencijuojami nurodant tikslo turinį, dydį, terminą, pasiekimo alternatyvas, įgyvendinimo priemones, išteklius.
Tikslų analizė ir sisteminimas leidžia nustatyti tikslų hierarchiją: prioritetus, konfliktiškumą. Skiriami bendrieji įmonės veiklos sričių, padalinių, skyrių, darbo vietų – vykdytojų tikslai.
Nustatant tikslų realumą tikrinama:
 ar yra pakankamai išteklių planiniame periode numatytiems tikslams įgyvendinti;
 ar numatytos priemonės atitinka gamybinį potencialą, atskirų vykdytojų kompetenciją;
 ar atskiri tikslai neprieštaringi.
Tikslų įgyvendinimo alternatyvų atrankos metu parenkamas efektyviausias tikslo pasiekimo variantas.
Organizuojant tikslų įgyvendinimą, numatomi atsakingi vykdytojai, terminai ir kontrolės formos. Tikslų vykdymas yra periodiškai kontroliuojamas ir, priklausomai nuo nukrypimo dydžio ir priežasčių, koreguojami arba iš esmės keičiami tikslai, vykdymo metodai, atlikėjai bei terminai.
Įmonės tikslų formavimo metodai yra labai įvairūs. Taikomi tiek formalūs, tiek ir neformalūs metodai, tai proto šturmo, funkcinės vertinės analizės, tikslų medžio, balansinis, prioritetų ir kiti metodai. Svarbus uždavinys – sukurti konkrečią bendro tikslo ir su juo susijusių rodiklių matematinę tarpusavio ryšio schemą. Yra labai didelė tokių schemų įvairovė. Tačiau įgyvendinant jas praktikoje, svarbu, kad jos būtų pakankamai paprastos ir kartu atspindėtų galimai didesnį, tarpusavyje susijusių rodiklių sąryšį. Viena iš tokių schemų parodyta 2. pav. Pateiktoje schemoje, iš vienos pusės, atsispindi pelno suformavimo procesas, iš kitos pusės, naudojamo kapitalo panaudojimo efektyvumas. Labiau detalizavus dalinius rodiklius, galima vienoje schemoje susieti didžiąją dalį įmonės veiklą apibūdinančių rodiklių.
Tikslų formulavime labai svarbią vietą užima rizikos ir apsidraudimo elementas. Rizikuoti galima ir reikia, tačiau protingai. Būtina įvertinti atskirų alternatyvų rizikos laipsnį.

3. TIKSLŲ KLASIFIKAVIMAS.

Kalbant apie tikslų klasifikavimą, būtina pažymėti, kad skirtingi autoriai juos klasifikuoja labai įvairiai. Šiame darbe pabandysime apžvelgti pagrindinius tikslų klasifikavimo būdus.

Tikslai gali būti skirstomi atsižvelgiant į šias jų savybes: pobūdį, terminą (laikotarpį), svarbą, rizikingumo laipsnį, turinį, dydį, <.>

Tikslai, skirstant juos laiko požiūriu, gali būti strateginiai, vidutinio laikotarpio ir trumpalaikiai. Trumpalaikiai įmonės tikslai apima planuojamą iki vienerių metų laikotarpį. Vidutinio laikotarpio tikslai esti 1 – 5 (kai kurie autoriai teigia, kad 1 – 7) metų trukmės. Strateginiai tikslai labiausiai orientuoti į ateitį: jie būna numatomi ne mažiau nei 5 (7) metams.
Pagal tikslų svarbą įmonei, jie skirstomi į pagrindinius (bendruosius) ir dalinius. Visų gamybinių ir daugelio paslaugas teikiančių organizacijų pagrindinis tikslas – pelnas (jo maksimizavimas, sąnaudų minimizavimas, saviapsimokėjimas, kapitalo rentabilumas ir kt.). Tačiau norint jį pasiekti būtina įgyvendinti dalinius tikslus: pagaminti konkurencingą gaminį, užkariauti dalį rinkos, padidinti darbo našumą ir panašiai.
Daliniai tikslai susiję su atskirų veiklos sričių, gamybos veiksnių vystymu. Pavyzdžiui, lėšų apyvartumo didinimas, pagrindinių fondų atnaujinimas ir kt.
Bendrieji įmonės tikslai apsprendžia ir dalinius planus, tačiau šis ryšys yra ne visada akivaizdus, kai kuriais atvejais, bendrieji tikslai eiliniams planuotojams net ne visada žinomi. Tačiau tokiais atvejais vadovybė turi vienareikšmiškai suformuoti vykdytojams dalinius tikslus ir sudaryti bendrųjų ir dalinių tikslų schemą.
Tikslai gali skirtis ne tik skirtinga veikla, bet ir pačia veikla užsiimančiose organizacijose. Tai priklauso nuo jų organizacinio – techninio lygio, įsitvirtinimo rinkoje, sukurto įvaizdžio ir kt. skiriasi ne tik organizacijų, įmonių, bet ir jų pavaldinių tikslai. Pavyzdžiui, finansų padalinio tikslas – sumažinti imamus iš banko kreditus, gamybos padalinio – pakeisti pasenusius įrengimus. Kaip matome, jie gali būti prieštaringi: gamybos padaliniui reikia lėšų, o finansinis padalinys siekia jas apriboti. Tai visiškai normalu. Tačiau padalinių tikslai neturi prieštarauti visos įmonės tikslams.

Tikslai taip pat gali būti skirstomi ir pagal rizikingumą. Mažesnės rizikos tikslai vadinami nerizikingais, o didesnės rizikos – rizikingais tikslais.
Trumpai apžvelgėme tikslų klasifikavimą. Žinoma, tai nėra visi galimi tikslų skirstymo būdai. Tikslai dar gali būti skirstomi ir pagal kitas ne tokias svarbias savybes, kurių smulkiau nenagrinėsime.

4. ĮMONĖS TIKSLŲ GRUPĖS

4.1. Ekonominiai tikslai

Nors ūkininkavimo filosofijoje yra akcentuojami etiniai ir moraliniai principai, t.y. socialinė pusė, negalima pamiršti, kad įmonė pirmiausia siekia ekonominių tikslų.
Įmonės ekonominių tikslų sistemą sudaro gamybos finansavimo ir pasisekimo tikslai.

1 lentelė
Įmonės ekonominių tikslų sistema
GAMYBOS TIKSLAI PASISEKIMO TIKSLAI FINANSINIAI TIKSLAI
Optimali gamybos apimtis ir struktūra. Realizavimo apimties augimas. Mokomasis pajėgumas.
Optimali rinkos dalis. Gamybos kaštų mažinimas. Likvidumo rezervų dydis ir struktūra.
Gamyba ir sandėliavimo gamybinių pajėgumų atitikimas gamybos apimčiai. Pelno rentabilumo mažinimas. Pelno rezervavimas. Finansų struktūra.
Realizavimo būdų optimizavimas ir t.t. Dividendų normos didinimas. Investicijų ir finansavimo programų apimtis ir struktūra.

Gamybos ir finansavimo tikslai yra daiktiniai tikslai; pasisekimo tikslai yra aprašomi formaliais vertinimo dydžiais. Tačiau kaip tik šių rodiklių formalizavimas leidžia juos plačiai naudoti įmonės bendriesiems tikslams įvertinti. Šių rodiklių padidėjimas (sumažėjimas) parodo, kad daiktiniai tikslai pasiekti.
Pelnas gali būti didinamas didinant gamybos ir realizavimo apimtį ir bendrąsias įplaukas arba mažinant gamybos ir realizavimo kaštus. Tačiau pelno dydis neparodo įmonės darbo efektyvumo. Tai įvertinama tik palyginus pelno sumą su jam pasiekti įdėta kapitalo suma, t.y. apskaičiavus kapitalo rentabilumą:
ri= Pi / Ki , (1)
čia ri – bendrojo ar nuosavo kapitalo rentabilumas;

Pi – balansinis apmokestinimas ar likutinis pelnas;

Ki – bendrojo ar nuosavo kapitalo suma.
Rinkos sąlygomis svarbus yra rentabilumo apskaičiavimas diferencijuotai bendrajam ir nuosavam kapitalui. Priklausomai nuo skirtumo tarp bendrojo kapitalo rentabilumo ir mokamų procentų už skolintą kapitalą dydžio, gali būti parenkamos skirtingos kapitalo formavimo strategijos: didinamas ar mažinamas įsiskolinimo lygis (skolinto kapitalo dalis bendrajame kapitale).
Nustatant įmonės pasisekimo tikslus, reikia išaiškinti atskirų priemonių laukiamą efektyvumą. Analizė turi atsakyti į šiuos klausimus:
 Kokios turi būti nuosavo ir skolinto kapitalo kvotos priklausomai nuo rentabilumo lygio, skolinimo rizikos laipsnio, įmonės nepriklausomybės siekių ir pan.?
 Kokios kapitalo apyvartos spartinimo galimybės, optimizuojant gamybinę programą, diegiant pažangias priemones, atsisakant brangių, kontroliuojant kapitalo aktyvų panaudojimą ir pan.?
 Kokios procentų už skolintą kapitalą mažinimo galimybės, gerinant investicinius ir finansinius sprendimus?
 Kokios pajamų ir įmonės rezultatų gerinimo galimybės, diegiant marketingo priemones, racionalizuojant gamybos kaštus, mažinant būsimų įdėjimų rizikos laipsnį?
Ekonominiai įmonių tikslai išreiškiami tarpusavyje susietomis rodiklių grandinėlėmis (1 pav.).
Pelno padidėjimas padidinus gamybos
10 % apimtį 3 % sumažinus medžiagų

sunaudojimą 3 %

sumažinus gamybos

kaštus 5 % sumažinus pridėtines

išlaidas 2 %

sumažinus realizavimo

kaštus 2 %

1 pav. Pelno didinimo krypčių grandinėlė

Dažnai formuojamos tikslų sistemos, kurios vaizduojamos tikslų medžiu arba tikslų piramide. Plačiausiai naudojama įdėjimų atsipirkimo schema, vadinama Du Pont schema (1.1 pav.). Ji parodo, kurie veiksniai daro įtaką bendrajam kapitalo rentabilumui. Schemoje galime skirti dvi šakas:
 Apimties rentabilumą, kuriame matyti įmonės pelningumas.
 Pagrindinio ir apyvartinio turto panaudojimo lygį.
Taigi į vieną sistemą jungiama gana daug gamybos efektyvumą lemiančių veiksnių.
Ekonominiams ir socialiniams tikslams būdinga ir vienovė, ir prieštaravimas. Viena, ignoruojant socialinius tikslus, blogėja ekonominiai rezultatai, nes nepatenkinti darbuotojai prasčiau dirba. Antra, socialinių tikslų tenkinimas reikalauja lėšų, kurių lengviau randama, kai yra geri ekonominiai rezultatai.
Vienas paprasčiausių ekonominių įmonės modelių teigia, kad įmonės savininkų tikslas yra pelno maksimizavimas. Šis pelno maksimizavimo modelis yra ypatingai gausus sprendimo priėmimo reikšmėmis. Ribinės (arba pelningos) sprendimų normos, kurios buvo išvestos iš šios teorijos, sužymi daug naudingų gairių priimant resursų paskirstymo sprendimus. Pavyzdžiui, jei kaštų padidėjimas yra apibūdinamas kaip bendrųjų kaštų pokytis dėl priimto sprendimo, o padidėję pajamos apibūdinamos kaip bendrųjų pajamų pokytis dėl to paties sprendimo priėmimo, tai galima teigti, kad bet kuris priimamas verslo sprendimas bus pelningas, jeigu atsiranda vienas iš šių rezultatų:
 Pajamos padidėja labiau negu kaštai;
 Vienų kaštų sumažėjimas yra didesnis negu kitų kaštų padidėjimas (kai pajamos išlieka nepakitę);
 Vienos pajamos padidėja labiau negu kitos sumažėja (kaštams išliekant pastoviems);
 Kaštai sumažėja labiau negu pajamos.
Pelno maksimizavimo modelis yra gana ribotas, kadangi jis neįvertina laiko veiksnio bei rizikos lygio. Šių trūkumų neturi akcininkų nuosavybės maksimizavimo modelis.
Dažniausiais sutinkamas firmos tikslas – maksimizuoti įmonės vertę jos savininkams, t.y. maksimizuoti akcininkų nuosavybę. Ši nuosavybė matuojama įvertinant paprastųjų firmos akcijų rinkos kainą.
Akcininkų nuosavybės maksimizavimo tikslas teigia, kad firmos valdymas turėtų būti pajungtas laukiamo ateities pelno esamos vertės maksimizavimui. Laukiamas ateities pelnas suprantamas kaip pinigų srautai. Todėl šiuo atveju pinigų srautai ir pelnas ateinančiuose laikotarpiuose yra lygiai tas pats. Iš čia firmos akcijų vertė yra lygi esamai viso laukiamo ateities pelno vertei, diskontuotai akcininkų pageidaujamu pelno koeficientu, arba:

V0 = /(1+ke)1 + /(1+ke)2 + /(1+ke)3 + . + /(1+ke)x

V0 =t/(1+ke)t

čia V0 – dabartinė akcijos kaina,

t – kiekvieno ateities periodo (nuo 1 iki x) laukiamas pelnas,

ke – pelno koeficientas.

Diskontuojant ateities pelną atitinkamu pelno koeficientu, formulė parodo, kad pinigai gaunami ateityje yra mažiau verti nei pinigai, gaunami dabar. Ši formulė taip pat leidžia įvertinti riziką.
Pavyzdžiui, jeigu būsimas pelnas yra labai nepatikimas, diskonto norma bus atitinkamai didesnė rizikai. Kuo rizika bus didesnė, tuo mažiau bus investuojama tam, kad gautumėme tą pelną.
Nagrinėjant šiuos modelius, reiktų pažymėti, kad firmos gali turėti ir taip vadinamų alternatyvių tikslų, t.y. jos gali turėti tokių tikslų, kaip kad pastatų ar gamybos priemonių įsigijimas, įmonės plėtimas, naujų technologijų diegimas ir t.t. Šiems tikslams pasiekti irgi naudojamas pelno maksimizavimo tikslas.
Kalbant apie pelno maksimizavimo modelį, reiktų pažymėti, kad pelno maksimizavimas nėra visų įmonių tikslas. Pelno siekimas ypač svetimas viešojo sektoriaus bei ne pelno siekiančioms organizacijoms (Not For Profit – NFP). Šios organizacijos siekia kitokių tikslų, kadangi jos siūlo visai kitokio pobūdžio prekes ir paslaugas, nei komercinės įmonės.

Ne pelno siekiančių organizacijų finansai tvarkomi visiškai skirtingai nei komercinių įmonių. Ne pelno siekiančios įmonės paprastai yra remiamos (labdaros, specialių fondų ir pan.) ir turi tam tikrų lengvatų (nereikia mokėti atitinkamų mokesčių ir pan.). Tačiau jos, skirtingai nuo kitų įmonių, negali sau pasilikti pelno. Visas pelnas turi būti skiriamas organizacijos įstatuose numatytai ne pelno siekiančiai veiklai.

Didžiausias nepelno siekiančių organizacijų skirtumas nuo privataus bei viešojo (valstybinio) sektoriaus organizacijų yra jų finansų šaltiniai. Nepelno siekiančios organizacijos daugiausiai pinigų gauna iš išorinių subjektų – savanoriškai įsteigtų pagalbos fondų.

Ne pelno siekiančių organizacijų tikslai yra:
 Produkcijos kiekio ir kokybės maksimizavimas tam, kad būtų pasiektas lūžio taškas esant ribotam nepelno siekiančių organizacijų biudžetui.
 Valdymo naudingumo maksimizavimas;
 Pinigų srautų maksimizavimas;
 Aukotojų naudingumo (pasitenkinimo) maksimizavimas.
Ne pelno siekiančioms organizacijoms pats svarbiausias yra paskutinis tikslas, kadangi labdara yra pagrindinis šių organizacijų šaltinis, ir šios įmonės yra suinteresuotos patenkinti savo esamus ir galimus aukotojus. Savo aukotojus nepelno siekiančios organizacijos tenkina šiais būdais:
 Efektyviai valdydami (paskirstydami) atsargas;
 Padidindami savo galimybes tiekti aukštos kokybės prekes ar paslaugas;
 Sudarydami tokias darbo sąlygas, kad valdytojai už efektyvų darbą galėtų gauti tam tikras premijas.
Kad ir kokių tikslų besiektų organizacijos, ekonomistai pabrėžia, kad paprastai visi įmonės tikslai būna pajungti vienam svarbiausiam – efektyvumo tikslui. Taigi, visais tikslais turėtų būti siekiama efektyviai paskirstyti atsargas. Tam buvo sudarytas cost – benefit analizės modelis. Šis modelis analogiškas valstybinio finansavimo modeliui privačiame sektoriuje. Kadangi vyriausybė bei nepelno siekiančių organizacijų išlaidas riboja biudžetas, tai įvertinant išlaidas viešiesiems tikslams vienas iš kriterijų gali būti:
 Duotų kaštų naudos maksimizavimas;
 Kaštų minimizavimas, siekiant tam tikro fiksuoto lygio naudos;
 Maksimizuojant grynąjį pelną.
Pabrėžiama, kad normatyvinis tikslas yra sprendimų priėmėjų noras pasiekti tikslą efektyviausiu būdu, t.y. sunaudojant kuo mažiau realių atsargų.

4.2. Socialiniai įmonės tikslai

Ūkiniuose procesuose socialiniai tikslai turi padėti:
 Teisingai atlyginti už įmonės interesus atitinkantį darbą;
 Užtikrinti geras darbo sąlygas;
 Užtikrinti saugias darbo sąlygas;
 Suinteresuoti dirbančiuosius didinti pelną, suteikiant jiems teisę į pelno dalį;
 Įtraukti dirbančiuosius į įmonės tikslų formavimą ir jų įgyvendinimo procesą ir t.t.

Šie reikalavimai įvertinami ekonominiuose tiksluose per išlaidas jiems realizuoti ir pasiektus rezultatus. Socialinių tikslų akcentavimas reiškia, kad žmogus traktuojamas ne tik kaip gamybos subjektas, bet akcentuojami jo individualūs, grupiniai tikslai, išeinantys iš siaurų gamybinių rėmų. Taigi, tarp ekonominių ir socialinių tikslų yra prieštaravimas, todėl gamybinėse įmonėse prioritetas teikiamas ekonominiams tikslams. Tačiau ir šiuo atveju galimas ekonominių ir socialinių tikslų derinimas.
Labai svarbų vaidmenį socialiniams tikslams formuoti ir įgyvendinti turi direktorių valdybos, stebėtojų tarybos, vadovai ir specialistai, jų moralinės savybės, dalykinio pasiruošimo lygis valdymo srityje. Ypatingai svarbus dirbančiųjų grupių bendradarbiavimo reguliavimas, nes socialinius tikslus akcentuoja dirbantieji, kai ekonominius – labiau kapitalo savininkai ir valdymo aparato darbuotojai. Socialiniai įmonės tikslai ne visada išreiškiami konkrečiais dydžiais; jie dažnai ne visiškai parodo socialinio proceso esmę, nors tokie rodikliai, kaip vidutinis darbo užmokestis, darbuotojams skirta pelno suma, lėšos, skirtos labdarai, darbo vietų su kenksmingomis sąlygomis skaičius ir kt. Yra kartu ir socialiniai rodikliai. Daug svarbiau turėti socialinės politikos nuostatas ir nenukrypstamai jas įgyvendinti bei įvertinti formuojant ekonominius įmonės tikslus.
Be organizacijos tikslų, yra ir jose dirbančių žmonių asmeniniai tikslai, kurie dažnai nesutampa. Šių tikslų nesutapimas yra viena iš svarbiausių organizacijų ar įmonių vadovų sprendžiamų problemų. Nuo jos išsprendimo didele dalimi priklauso organizacijos ar įmonės veiklos efektyvumas, todėl svarbiausieji vadovų uždaviniai yra:
 tiksliai suformuluoti organizacijos ir jos padalinių tikslus;
 suderinti padalinių tikslus ir nukreipti juos svarbiausiems organizacijos tikslams realizuoti;
 suprasti asmeninius organizacijos darbuotojų tikslus ir sudaryti sąlygas jiems įgyvendinti;
 didinti darbuotojų motyvaciją organizacijos uždaviniams įgyvendinti.

IŠVADOS

Galutinis įmonės tikslas padeda suvokti įmonės veiklos kryptį. Jis taip pat išryškina esmines vertybes, kuriomis įmonė grindžia savo veiklą, siekdama tarpinių tikslų. Galutinis tikslas leidžia lengviau pasirinkti teisingą kelią bei padeda išlaikyti veiklos kryptį.
Labai svarbu, kad į galutinį tikslą įsitrauktų visi įmonės nariai, kad jie žinotų įmonės verslo kryptį ir galėtų asmeniškai prisidėti siekiant tikslo.
Pradedant formuluoti esminius įmonės tikslus, svarbu išanalizuoti esamą situaciją. Tai padeda susikoncentruoti į esminius bruožus ir praleisti ne tolius svarbius įmonės veiklai. Suformulavus įmonės tikslus, į planavimo etapą svarbu įtraukti visus organizacijos narius. Galutiniam tikslui pasiekti labai svarbu, kad kiekvienas narys norėtų, jog: tikslai būtų įgyvendinti; tikėtų, kad tai įvyks; nepaisydamas nesėkmių, nuoširdžiai dirbtų; perteiktų tą tikėjimą ir įsipareigojimą kitiems.
Kai kiekvienas organizacijos narys puikiai žino, ko iš jo tikimasi ir kodėl jis siekia galutinio tikslo, jis dirba pasitelkęs visus savo sugebėjimus. Be tokio įsipareigojimo įmonei būtų sunku įgyvendinti savo planus.
Žinant, ko siekiama, įmonei daug lengviau koordinuoti savo veiklą. Taip galima užtikrinti, kad visi tikslai bus pasiekti.
Įmonės tikslų formavimas suteikia firmai daug pliusų, kurių svarbiausias yra tas, kad tikslai padeda įvertinti pažangą. Aiškiai suformuluotas, išmatuojamas tikslas su konkrečiu įgyvendinimo terminu tampa veiklos standartu, įgalinančiu ir darbuotojus, ir vadovus įvertinti savo daromą pažangą.

Literatūra

1. Bagdonas E. Verslo pradmenys. – K.: Technologija, 1996.
2. Bagdonas E., Kazlauskienė E. Biznio įvadas. – K.: Technologija, 1997.
3. Bagdzevičienė R., Sakalas A. Įmonių planavimas. – K.: Technologija, 1994.
4. Butkus F.S. Organizacijos ir vadyba. – V.: Alma Littera, 1996.
5. Butkus S. Valdymo pradžiamokslis. – V.:Mintis, 1990.
6. James A.F. Stoner, Freeman E., Gilbert D.R. Jr.Vadyba. – K.: Poligrafija ir informatika, 2000.
7. Jonaitis A. Vadybos ABC. – V.: Lietuvos informacijos institutas, 1998.
8. Keenan K. Kaip planuoti. – K.: Poligrafija ir informatika, 1997.
9. Kuvykaitė K., Levišauskaitė K., Martinkus B.ir kt. Įmonės ekonomika (I dalis). – K.: Technologija, 1992.
10. Marčinskas A., Smilga E. Firmos strategija: formavimas ir realizavimas. – V.: VU leidykla, 1996.
11. Neverauskas B, Stankevičius V. Ekonomikos ir vadybos studijų įvadas. – K.: Technologija, 2000.
12. Pitersas T. , Votermenas R. Menedžerio knyga. – V.: Mintis, 1991.
13. Sakalas A., Vanagas P., Martinkus B. Pramonės įmonių vadyba. – K.: Technologija, 1996.

Leave a Comment