VILNIAUS UNIVERSITETASKAUNO HUMANITARINIS FAKULTETASFINANSŲ IR APSKAITOS KATEDRAVerslo vadybos ir administravimo studijų programos studentas
ĮMONĖS FINANSINĖS BŪKLĖS ANALIZĖ
Kursinis darbas
Tikrino doc. E. Buškevičiūtė Kaunas 2003 TurinysĮvadas…………………………………………………………………………………………………………………….31. Finansų analizės reikšmė ir uždaviniai………………………………………………………………….52. Įmonės finansinės veiklos įvertinimo metodai……………………………………………………….73. Finansinių koeficientų reikšmė, privalumai, trūkumai ir pasirinkimas…………………….114. Finansiniai koeficientai ir jų grupės……………………………………………………………………154.1. Pelningumo koeficientai………………………………………………………………………….164.2. Mokumo (likvidumo) rodikliai…………………………………………………………………174.3. Finansų struktūros rodikliai……………………………………………………………………..184.4. Turto panaudojimo efektyvumo (apyvartumo) koeficientai………………………….195. Darbo našumo analizė……………………………………………………………………………………….206. Turto pelningumo piramidinė analizė………………………………………………………………….257. Kapitalo pelningumo piramidinė analizė……………………………………………………………..288. Pardavimų pelningumo analizė…………………………………………………………………………..299. SWOT analizė………………………………………………………………………………………………….31 Išvados…………………………………………………………………………………………………………………33 Literatūra………………………………………………………………………………………………………………35
Įvadas
Temos aktualumas. Verslas, kaip viena iš visuomenės veiklos sričių, turi išskirtinę reikšmę, todėl būtina deramai įvertinti ūkinių – komercinių procesų metu atsirandančios informacijos teikiamą naudą, mokėti deramai ją formuoti, kaupti, apdoroti bei panaudoti praktinėje veikloje.Viena iš svarbiausių sėkmingo verslo plėtojimo sąlygų – deramas informacijos, ypač apskaitinės, reikšmės įvertinimas ir sugebėjimas tinkamai pasinaudoti jos teikiamomis galimybėmis . Įmonės finansinė analizė- tai finansinės veiklos tyrimas, naudojant mokslo ir praktikos sukurtus būdus. Finansinės veiklos duomenys tyrinėjami, norint objektyviai atsakyti į klaisimus: verslo rezultatai per tiriamąjį laikotarpį, kodėl tokie rezultatai ir kokie jie galėjo būti, efektyviau panaudojus resursus. Analizė visuomet tiria veiklos pasekmes per tam tikrą praėjusį laikotarpį ir vertina tiriamojo objekto finansinę būklę iki tam tikros datos. Įmonės savininkai ir vadybininkai nori žinoti, ne tik kas įvyko ir kodėl įvyko, bet ir kaip analizės rezultatais pasinaudoti pagrįstiems sprendimams priimti, kad ateityje išvengtų neigiamų reiškinių ir didintų kapitalo efektyvumą. Darant finansinį sprendimą jau nebe taip svarbi yra retrospektyvi analizė. Svarbiau yra rizika ir būsimi pinigų srautai. Darbo tikslas: finansinės būklės įvertinimo tikslas- tirti ir vertinti įmonės finansų srautų tendencijas, finansinį stabilumą(būklę), išteklių naudojimą, neigiamų nuokrypių priežastis, tirti vidaus ir aplinkos veiksnių įtaką rezultatams, taip pat veiklos gerinimo galimybes.Darbo uždaviniai: Sukurti finansinę informacijos sistemą, atitinkančią įmonės strategiją.Faktinę padėtį palyginti su kitais rodikliais.Padėti kurti finansų valdymo ir apskaitos politiką.Darbo objektas: įmonės finansinės būklės įvertinimo teoriniai metodai.Tyrimo metodai:Finansinių ataskaitų ( balanso, pelno/nuostolio ) vertikalioji ir horizontalioji analizė.Pinigų srautų analizė.Finansinių koeficientų analizė.Darbo našumo analizė.Turto, kapitalo, pardavimų pelningumo analizė.SWOT analizė.
Darbo atlikimo etapai:Literatūros paieška.Literatūros analizė.Duomenų paieška.Duomenų apdorojimas.Susistemintos informacijos pateikimas.Rezultatai:Apibūdinta finansų analizės reikšmė ir uždaviniai.Išnagrinėti pagrindiniai įmonės finansinės būklės įvertinimo metodai, jų esmė.Didesnis dėmesys skirtas finansiniams koeficientams, nes jų pasirinkimas svarbus tam tikriems ekonomikos sektoriams, išskyriau pagrindinies finansinių koeficientų grupes.Svarbią reikšmę turi ir darbo našumas, jo analizė, t.y. darbuotojų išdirbis atsižvelgiant į laiko trukmę.Pelningumo analizės ( turto, kapitalo, pardavimų ) parodo įtaką įmonės pelningumo kitimui.SWOT analizė išskiria įmonės privalumus ir trūkumus marketinginiu atžvilgiu.
1. Finansų analizės reikšmė ir uždaviniai
Siekdami pažinti gamtos ir visuomenės reiškinius bei procesus, žmonės nuo neatmenamų laikų juos analizuoja. Visuomeniniai, kaip ir ekonominiai procesai dažnai analizuojami suskaidant tiriamąjį objektą į elementus bei aiškinantis jo sudedamųjų elementų tarpusavio ryšius. Iš esmės analizė – glaudžiai susijusių ir vienas nuo kito priklausomų daiktų, procesų, reiškinių tyrimas, skirstymas į jų sudedamąsias dalis, jų pagrindinių požymių bei savybių išskyrimas. Analizuodamas žmogus pažįsta objekto detales ir struktūrą. Sintezė — priešingas analizei procesas, kurios metu mintimis nustatomi ryšiai, jungiami objektai, jų dalys bei požymiai. Sintezė gali būti sumavimo ir apibendrinimo procesas. Pažinimo procese analizė ir sintezė tarpusavyje yra glaudžiai susijusios ir sudaro vienovę. Analizė padeda pažinti atskirus elementus, o sintezė, remdamasi analizės duomenimis, sujungia šiuos elementus ir pateikia daikto, reiškinio, proceso visumą, sistemą. Ekonominiams reiškiniams pažinti mes naudojame ir analizę ir sintezę.Ekonominė analizė plačiąją prasme apima visas ūkio grandis ir struktūras, t.y. tiek materialinę gamybą, tiek nematerialinę sferą. Analizės metodai ir organizavimas yra įvairūs, priklauso nuo ūkio sistemos hierarchijos. Yra makroanalizė ir mikroanalizė. Makroanalizė tai ūkio funkcionavimo rezultatų analizė: šakų, pošakių, teritorijų. Mikroanalizė — tai ūkio pagrindinių grandžių (įmonių, kompanijų, akcinių bendrovių ir pan.) veiklos analizė.Terminas “ekonominė analizė” jau gana seniai vartojamas įvairių pasaulio šalių ekonominėje literatūroje. Tačiau šiame kurse, atsižvelgdami į tyrimo objektą, dažniausiai naudosime terminą “finansinė analizė”. Finansinė analizė yra vienas iš objektyviausių būdų tinkamai įvertinti informaciją. Tai didžiausia jos reikšmė ir privalumas. Daugelis autorių teigia, kad atskleisti vidinius ir perspektyvinius rezervus bei valdyti sudėtingus ūkinius procesus bei reiškinius ir yra finansinės analizės esmė.Taigi, finansų analizės tyrimo objektas yra įmonių finansinė veikla bei jos rezultatai, parodomi alternatyviuose projektuose, apskaitos, atskaitomybės medžiagoje ir kituose informacijos šaltiniuose.Analizuojant įmonių finansinę veiklą, išsiaiškinamas planuotų užduočių (pvz. verslo plano) įvykdymas, lyginant faktinius rodiklius su projektiniais, taip pat jos pasikeitimo priežastys, įvertinamos bei apskaičiuojamos finansinių rezultatų didinimo galimybės taip pat pagrindžiami esami ir būsimi valdymo sprendimai.Retrospektyvinės analizės metu nustatoma ir įvertinama esama ekonominė situacija, o perspektyvinės analizės — priimamų valdymo sprendimų ir būsimųjų projektų prasmė ir efektyvumas.
Finansinė analizė susijusi su apskaita, kontrole, planavimu ir prognozavimu. Ji siekia objektyviai įvertinti įmonės ekonominę būklę ir finansinius rezultatus, kad galima būtų parengti ir priimti valdymo sprendimus.Reikia pažymėti, kad rinkos ekonomikos sąlygomis ūkio subjektų finansinė veikla yra labai dinamiška, rizikinga, todėl, analizuojant ją, tai reikia nuolat atsiminti ir analizę atlikti laiku. Tik savalaikė ir objektyvi analizė sudaro galimybę vadovams parengti įvairius alternatyvinės veiklos modelius ir priimti racionalesnius valdymo sprendimus tam tikram laikotarpiui.Finansų analizė reikšminga ne tik įmonės finansinės būklės aiškinimo ir valdymo gerinimo priemonė, bet ir kaip įmonės veiklos savikontrolės forma. O tiksliau — analizė yra tarsi planavimo ir kontrolės tarpusavio ryšio laidas. Finansinė analizė — tai ne manipuliavimas skaičiais. Geras analitikas visada išmano, kokiam rodikliui reikia skirti daugiau dėmesio, kaip jį interpretuoti. Dažnai vienas kokybinis rodiklis būna svarbesnis negu keli kiekybiniai. Kad įmonė sėkmingai plėtotų savo veiklą, ji turi siekti gerinti svarbiausius rodiklius (mokumą, pelningumą, efektyvumą ir kt.). Atitinkamame veiklos etape įmonė turi iš daugelio rodiklių išskirti svarbiausią, jam skirti daugiau dėmesio. Pažymėtina ta aplinkybė, kad daugelis rodiklių kinta ir nustatyti jų pasikeitimo priežastis ir veiksnius nėra lengva.Kuris rodiklis yra svarbiausias įmonei atitinkamu momentu, taip pat yra labai sunku nustatyti. Pagrindiniai finansų analizės uždaviniaiFinansų analizės esmę geriausiai apibūdina jos tikslas ir uždaviniai.Plačiąją prasme finansinės analizės tikslas yra teikti objektyvią informaciją vartotojams, padėti įmonių vadovams didinti veiklos efektyvumą. Šiam tikslui pasiekti keliami konkretūs uždaviniai.1. Sukurti finansinės informacijos sistemą, atitinkančią įmonės politiką.Informacija gali būti įvairaus patikimumo, tikslumo ir pakankamumo, tačiau ji turi realiai ir objektyviai atspindėti ūkio būklę. Informacija gali tapti nepatikima jau pradiniame jos formavimo etape arba kiekvienu jos apdorojimo momentu. Kad informacija išliktų patikima, visos jos judėjimo ir apdorojimo operacijos turi būti kontroliuojamos. 2. Objektyviai įvertinti ūkio subjektų finansinės veiklos rezultatus.Finansų analitikas privalo objektyviai ir kiek galima tiksliau įvertinti esamą padėtį, projektų kokybę, jų realumą.3. Palyginti faktinę padėtį su planais, projektinėmis užduotimis, standartais ar kitais parametrais.Norint įvertinti kiekvieną ekonominį reiškinį, reikia jį apibūdinančius rodiklius palyginti su kokiomis nors pasirinktomis bazėmis, kad galima būtų stebėti reiškinio kitimo tendencijas arba nustatyti nukrypimus nuo pasirinktos bazės. Taip galima stebėti ekonominių reiškinių vystymosi dinamiką, vertinti juos, nustatyti jų įtaką kitiems ekonominiams reiškiniams.Tokie baziniai palyginimo dydžiai gali būti prognozės duomenys, planai, normatyvai, praėjusio laikotarpio duomenys, vidutiniai šakiniai rodikliai.Lyginama iš faktinių duomenų atimant bazinius ir, žinoma, tik tokius dydžius, kurie tarpusavyje palyginami. Priklausomai nuo to, ar dydžiai vienodi, ar skirtingi, naudojami absoliučių ar santykinių nukrypimų rodikliai.4. Susisteminti analitinę medžiagą, pateikti išvadas ir alternatyvius pasiūlymus įmonės finansinei veiklai gerinti.5. Padėti įmonių vadovams kontroliuoti ūkinę ir finansinę veiklą.6. Nustatyti pelningiausias veiklos sritis.Apskritai, reikia pasakyti, jog finansų analizės uždaviniai gali būti skirtingi, priklausomai nuo analizės tikslo ir vartotojo.2. Įmonės finansinės veiklos įvertinimo metodaiAnalizuojant įmonės finansinę veiklą bus naudojami tokie įvertinimo metodai:• Finansinių ataskaitų horizontalioji, vertikalioji, pinigų srautų analizė;• Santykinių finansinių rodiklių analizė;• Veiksnių įtakos finansiniams rezultatams analizė (darbo išteklių panaudojimo, Diu Ponto analizė, kapitalo pelningumo įtaka, pardavimų pelningumo analizė);• Įmonės SWOT analizė (netradicinis įmonės veiklos įvertinimo metodas).
Finansinių ataskaitų horizontalioji, vertikalioji, pinigų srautų analizė
Naudojant horizontalią ir vertikalią analizę ir analizuojant finansinių ataskaitų rodiklius svarbu surasti tam tikrų rodiklių tarpusavio ryšių.Tiksliai nustačiu šiuos ryšius – “sukuriami” nauji rodikliai, kuriuos analizuojant nustatoma naujos priežastys ir veiksniai, galintys nulemti įmonės veiklos efektyvumą.Horizontalioji analizė – dvejų ar daugiau metų finansinių ataskaitų duomenų palyginimas. Ši analizė padeda nustatyti atitinkamų metų rodiklių dinamiką. Galima lyginti ne tik absoliučius balanso arba pelno (nuostolio) ataskaitos eilučių dydžius, bet ir santykinius dydžius arba jų procentus. Kitaip tariant, atliekant horizontaliąją analizę nustatomas nuokrypis nuo bazinio rodiklio. Šios analizės trūkumas yra tai, kad kaip bazinių rodiklių negalima baudoti neigiamų dydžių arba lygių nuliui.Viena iš horizontaliosios analizės atmainų yra trendo analizė, kuomet analizuojami kelių ar keliolikos periodų duomenų sekos ir nustatomi dydžių kitimo tendencijos, dėsningumai, daromos prognozės.(9 p.74)Vertikalioji analizė atliekama tada, kai kiekvienas finansinės ataskaitos rodiklis lyginamas su bendruoju baziniu tos ataskaitos rodikliu, o gautas dydis išreiškiamas procentais. Ši analizės rūšis dar vadinama struktūrine analize. Analizuojant keleto metų finansinių ataskaitų rodiklius, galima nustatyti jų pasikeitimų priežastis.Dažniausiai kitiems kitiems daliniams rodikliams apskaičiuoti baziniai dydžiai yra bendra aktyvų, pasyvų, pelno pardavimų suma ir pan. Taigi kiekvienas dalinis rodiklis sudaro tam tikrą bazinio (pagrindinio) rodiklio procentą. Jeigu atliekama keleto metų analizė, tai ne tik nustatoma, kaip keitėsi daliniai rodikliai, bet ir kokios tų pasikeitimų priežastys. Vertikaliąją analizę galima vadinti rodiklių lyginamųjų svorių skaičiavimu. Tokia informacija yra labai vertinga priimant sprendimus visuose veiklos valdymo lygiuose, visuose planavimo, projektavimo ir t.t. etapuose. Gerai atlikta vertikalioji rodiklių (lyginamųjų svorių) analizė parodo ne tik tam tikrų rodiklių vietą bendroje rodiklių sistemoje, bet ir apibūdina įmonės ūkinę-finansinę būklę.(1 p.18; 9 p.74)Horizontalioji ir vertikalioji analizė taikoma balanso ir pelno (nuostolio) ataskaitose užfiksuotos imonės kelerių metų finansinei būklei įvertinti. Taikant šiuos būdus, siekiama išsiaiškinti finansavimo šaltinių, iš jų – nuosavo kapitalo, turto bei jų elementų – dinamiką, taip pat struktūrinius jų pakitimus ir šių pokyčių priežastis, bendros nuosavybės formavimo dėsningumus, išsiaiškinti pelno (nuostolio) ataskaitos rodiklių tarpusavio ryšius, jų dinamiką. Šio analizės būdo naudojimas leis išsiaiškinti bendrovės vadovo ir specialistų kapitalo bei turto valdymo sprendimus, formuojant balansines proporcijas, sprendimų kokybę.(1 p.328; 9 p.74)
Įmonės pinigų judėjimas atspindimas Pinigų srautų ataskaitoje, kurią nuo 1994 metų privalo rengti visos didelės Lietuvos įmonės. Iš Pinigų srautų ataskaitos sužinome apie ūkio subjekto gautus ir išleistus pinigus tokiomis kryptimis, kaip bendroji įmonės veikla, investicinė veikla ir finansinė veikla (3). Šioje ataskaitoje atvaizduojamos visos įmonės ūkinės operacijos, kuriose naudojami pinigai. Įmonė gauna grynųjų pinigų iš tokių šaltinių, kaip grynasis pelnas, debitorinio įsiskolinimo sumažėjimas, atsargų sumažėjimas, kreditorinio įsiskolinimo padidėjimas, ilgalaikio turto pardavimas, įsiskolinimo padidėjimas ir pan. Įmonėje sumažėja grynųjų pinigų tuomet, kai sumažėja kreditorinis įsiskolinimas, padidėja debitorinis įsiskolinimas, įsigyjamas ilgalaikis turtas ar vertybiniai popieriai, sumažėja įmonės įsiskolinimas, išperkami įmonės vertybiniai popieriai, išmokami dividendai ir pan.Duomenys apie pinigų srautus yra svarbūs akcininkams, vadybininkams, investitoriams bei kreditoriams. Akcininkams ir vadybininkams pinigų srautų analizė parodo įmonės plėtros poveikį likvidumui, galimybę išmokėti dividendus ir vykdyti kitus finansinius įsipareigojimus. Investitoriams ir kreditoriams svarbu, ar į įmonę ateis teigiami pinigų srautai, ar ji išmokės dividendus, grąžins paskolas bei palūkanas ir apskritai, ar įmonės vadybininkai sugeba efektyviai valdyti pinigų srautus.(1 p.112)Atskirai norėčiau paryškinti pinigų srautų analizės reikšmę pinigų srautų valdymo procese. Svarbu ne tik kontroliuoti pinigų srautus bet ir mokėti juos analizuoti, stebėti, kokia įmonės veikla žymiai sumažino, o kuri padidino pinigų kiekį. Europos direktyvoje nurodoma, kad pagal pinigų srautus galima prognozuoti būsimą padėtį rinkoje. Netgi žymus pinigų srauto padidėjimas yra nepakankamas geros įmonės veiklos įrodymas. Net ir didelio pinigų srauto gali nepakakti skolų padengimui, dividendų išmokėjimui. Be to galbūt artimoje ateityje įmonė planuoja ženklias investicijas? Jei neužteks bendrovės turimų vidinių resursų, teks pasinaudoti išoriniu finansavimu, o tai turi tam tikras ribas. Pernelyg didelis išorinis finansavimas – pavojaus signalas bet kuriai įmonei. Pinigų srautų ataskaitos duomenų pagalba nagrinėjama įmonės finansinė būklė. Tai parodo realias įmonės finansavimosi galimybes, realią kreditų grąžinimo galimybę. Svarbiausias pinigų srautų ataskaitos duomenų uždavinys – parodyti, kuri įmonės veikla kiek atnešė (prarado) pinigų. Jei suformuluoti dar konkrečiau – kokios ūkinės – gamybinės operacijos nulėmė pinigų srautus ir kokios to priežastys. Galų gale, nustačius, kokie pinigų srautai buvo sukurti (išleisti) tam tikroje veikloje, galima spręsti apie įmonės iškeltų sau tikslų siekimą – ar įmonė ištikima savo nustatytai veiklos krypčiai, užfiksuotai įstatuose. Norint objektyviai įvertinti pinigų srautus reikia nustatyti jų lyginamąjį svorį visose įmonės veiklose, stebėti ir analizuoti pinigų srautų keitimosi dinamiką (horizontalioji analizė – kaip rodiklis keičiasi laiko atžvilgiu). Dinamikos analizė padeda išaiškinti, kokie buvo teigiami ir neigiami veiksniai, lėmę tokius pinigų srautus. Pernelyg staigus pinigų srautų padidėjimas reikalauja gilesnės analizės, kodėl taip atsitiko. Įmonės pinigų srautų dinamiką pravartu lyginti su kitomis panašiomis tos pačios šakos įmonėmis (jų dydžiai turi būti panašūs, nes įmonės dydis taip pat lemia pinigų srautus). Siekiant padidinti pinigų srautų analizės informatyvumą, tikslinga ją modifikuoti pagal atskiras įmonės veiklas. Taip pat svarbu perprasti tam tikrus dėsningumus, kuriuos galima pastebėti įmonei esant tam tikrose gyvavimo stadijose. Įmonei plečiantis reikalingi didesni pinigų srautai, jų poreikis “praryja” grynuosius pinigus, lėšas, gautas iš pagrindinės veiklos; artėjant bankrotui pastebimi kiti dėsningumai. Ypač nuosekliai ir apgalvotai turi būti sprendžiami uždirbtų pajamų, grynų pinigų ir įsipareigojimų santykio klausimai. Dažnai firmos uždirbtas pajamas skuba investuoti ir paversti aktyvais, o atėjus laikui vykdyti įsipareigojimus staiga pritrūksta pinigų. Taigi tarp grynųjų pinigų ir pajamų turi būti išlaikytas reikiamas santykis, kuris leistų nekliudomai vykdyti įsipareigojimus. Tam būtina atlikti pinigų srautų analizę. Analizuojant reikia nepamiršti infliacijos poveikio gryniesiems pinigams. Norint atlikti horizontalią analizę reikia tinkamai įvertinti pinigus (kursų pasikeitimus). Be to pakitus kursui keičiasi ir savikainos įvertinimas, pajamos iš pardavimų. Pinigai ataskaitose turi turėti išorinę vertę (tą vertę, kuria pinigai cirkuliuoja rinkoje). Žymios infliacijos sąlygomis rodiklių perskaičiavimo būdai kelia tikrai nemažai sunkumų. Pinigų srauto perspektyvinis įvertinimas – tai piniginių lėšų gavimo ir išleidimo numatymas. Šis procesas atliekamas keliais etapais. Įvairūs autoriai siūlo skirtingus pinigų srautų įvertinimo metodus, nelygu kokiu aspektu, kokiu kampu žvelgia į šį svarbų uždavinį. Pavyzdžiui, yra išskiriami tokie pinigų srautų įvertinimo etapai:• numatomos piniginės įplaukos tam tikriems laikotarpiams;• numatomos piniginės išmokos tais pačiais laikotarpiais;• apskaičiuojamas grynasis pinigų srautas;• numatomos trumpalaikio finansavimo galimybės.Pinigų srautų biudžeto sudarymo prasme, siūloma laikytis tokios pinigų srautų prognostinės ataskaitos formavimo logikos (6):Aplinkos veiksnių poveikio pinigų srautų biudžetui įvertinimas.• Pardavimo įplaukų prognozės nustatymas.• Piniginių įplaukų iš įmonės pagrindinės veiklos numatymas.• Piniginių išmokų, galinčių užtikrinti įmonės pagrindinę veiklą, numatymas.• Kitų įplaukų ir išmokų numatymas.• Būsimojo pinigų srauto perviršio / pertekliaus nustatymas.(12)
Santykinių finansinių rodiklių analizė.Finansinės analizės metu yra apskaičiuojami įvairūs absoliutūs ir santykiniai rodikliai, kurių pagrindu yra sprendžiama apie įmonės pelningumą, likvidumą, mokumą, apyvartumą ir pan.
Nė viena finansinė analizė neapsieina be finansinių koeficientų arba santykinių rodiklių panaudojimo. Tai grindžiama tuo, kad koeficientai parodo santykį tarp tam tikrų dydžių, ko negali parodyti absoliutūs rodikliai.
3. Finansinių koeficientų reikšmė, privalumai, trūkumai, pasirinkimas
Finansinių koeficientų reikšmė ir privalumai
Analizė, panaudojant finansinius rodiklius, yra labai plačiai paplitusi atliekant tarpįmoninę bei tam tikro laikotarpio analizę (9). Vartodami finansinius rodiklius, galime nesunkiai palyginti skirtingų įmonių finansines ataskaitas bei jų veiklos rezultatyvumą įvairiais požiūriais, taip pat vienos įmonės skirtingų laikotarpių finansinius rodiklius, nustatyti jų kitimo tendencijas.Prieš analizės atlikimą, būtina įsitikinti, ar pasirinktos ataskaitos yra suderintos metodiniu bei struktūriniu požiūriu. Visus rodiklius tikslinga sugrupuoti į dvi grupes: vidinius ir išorinius. Vidiniai rodikliai yra tie, kurių apskaičiuojamieji elementai, t.y. skaitikliai ir vardikliai, gali būti apskaičiuojami paimant duomenis iš finansinių ataskaitų. Išoriniais laikytini tokie, kurių viena dalis neatsispindi finannsinse ataskaitose.
Ūkinėje praktikoje dauguma vadovų sugeba laisvai operuoti absoliučiais dydžiais, pavyzdžiui, žmonių skaičiumi, tonomis, valandomis, kilometrais ir t.t., ir nepakankamai – santykiniais dydžiais. Tačiau kyla klausimas, kodėl reikia nagrinėti santykinius dydžius? Atsakymas toks: joks skaičius negali būti akivaizdus ir reikšmingas nepalyginus jo su kitu skaičiumi. Kad suteiktume skaičiui reikšmę, reikia jį palyginti su kitu, ypač jeigu norime įvertinti įmonės ūkinės veiklos būklę ar tam tikrą asmeninio gyvenimo situaciją. Taigi santykinis dydis, gautas palyginus du skaičius, yra daug akivaizdesnis negu absoliutus dydis. Pavyzdžiui, izoliuotai žiūrint į išlaidas, dar negalima padaryti apibendrinančios išvados, bet palyginus jas su rezultatu ar nauda, gauta padarius tas išlaidas, tai padaryti jau galima.
Santykinis rodiklis gali būti patobulintas ieškant galimybių pakeisti vieną iš jo sudedamųjų dalių arba apskaičiuojamų elementų (skaitiklį, vardiklį arba abu). Ūkines operacijos gali būti vykdomos didinant pardavimus, esant toms pačioms sąnaudoms, arba mažinant sąnaudas, tenkančias tai pačiai pardavimų apimčiai. Tolygus veiksnių poveikis tiek skaitikliui, tiek ir vardikliui yra vienas iš santykinių rodiklių privalumų. Taigi santykinių rodiklių naudojimas eliminuoja absoliutinių rodiklių trūkumus. Pavyzdžiui, absoliutus išlaidų augimas daro įspūdį, kad jas reikia mažinti, kai jos gali būti sąlygojamos gamybos apimties augimo. Tokios klaidingos išvados nepadarysime jeigu apskaičiuosime santykinį rodiklį.
Kaip pasirinkti santykinius rodiklius?
Mokslinėje-metodinėje literatūroje yra aprašoma šimtai skirtingų finansinių koeficientų. Kiekvienas jų yra tinkamas tam tikroms įmonių rūšims (akcinėms bendrovėms, bankams, investiciniams fondams, draudimo bendrovėms ir pan.), tam tikriems ekonomikos sektoriams ir pan. Taigi iškyla finansinių rodiklių pasirinkimo problemą. Žemiau aptarsime pagrindinius momentus, į kuriuos būtina atsižvelgti, konkrečiai įmonei renkanti tam tikrą finansinių rodiklių grupę arba sąranką.
Prieš pasirenkant įmonei vertinimo santykinius rodiklius, reikia nustatyti analizės tikslus ir įmonės vystymosi perspektyvas. Bet kokios veiklos, tame tarpe ir analizės atlikimo, pagrindas yra konkrečių tikslų nustatymas. Taigi būtina nustatyti, ar siekiama atlikti kompleksinę įmonės veiklos analizę, ar įvertinti jos pelningumą, o gal sugebėjimą padengti savo finansinius įsipareigojimus ir pan.
Jeigu žinoma, ko įmonė nori pasiekti, tada vartojant santykinius rodiklius, galima nustatyti, kiek ji yra pažengusi ta kryptimi, pavyzdžiui, žinodami, jog įmonė siekia dešimties procentų dydžio grynojo pelningumo iš kiekvieno pardavimų lito, tai atlikta pelningumo analizė parodys realią situaciją ir neatitikimą iškeltiems tikslams.
Jeigu įmonė turi keletą tikslų, tada reikia nustatyti jų reikšmingumą (rangą). Kai vienas tikslas pasiekiamas, kitas tampa pagrindinis. Tačiau prioritetai irgi keičiasi priklausomai nuo išorinių veiksnių. Pasirenkant santykinius rodiklius, taip pat reikia žinoti, kokie įmonės padaliniai prisidėjo prie tų tikslų siekimo ir kokie yra tų padalinių poskyriai. Kiekvienam padaliniui turi būti nustatytas specifinis tikslas, suderintas su bendrais įmonės tikslais. Taigi, pasirenkant santykinius rodiklius, reikia vadovautis tokiais principais (9):
• Jeigu įmanoma, tikslinga išrinkti vieną santykinį rodiklį, kuris apibūdintų laimėjimų lygį, taip pat kartu su kitais rodikliais parodytų, kokiu būdu laimėjimai galėtų būti patobulinti. • Pasirenkami rodikliai turėtų būti logiškai ar matematiškai tarpusavyje susieti ir kad tai galima būtų įrodyti. • Reikia vengti pseudosantykinių rodiklių. Pseudosantykiniai rodikliai yra tie, kurie apskaičiuojami dalijant tarpusavyje logiškai nesusietus dydžius, nors matematiškai panašius į santykinius rodiklius, pavyzdžiui, sumokėtų palūkanų ir pardavimų santykis (%). Sumokėtos palūkanos, ypač jei mokamos už pastovią paskolą, nepriklauso nuo realizacijos apimties, todėl palūkanų procentas gali būti lyginamas ne su realizacijos apimtimi, o su skolos dyžiu. Pardavimai, tenkantys vienam gamybos darbuotojui, irgi nėra geras santykinis rodiklis, nes įmonė gali parduoti ne tik savo gamybos, bet ir pirktus gaminius, kas nėra jų darbo rezultatas. • Vadovui neturi būti pateikiami tie rodikliai, kurių pasikeitimui vadovas negali turėti įtakos, t.y. daryti poveikio. • Santykinis rodiklis turi įvertinti materialų veiksnį, o ne trivialų. • Santykinis išlaidų rodiklis turi teikti informaciją apie naudą, kad vadovas visada tai turėtų mintyje. • Santykinių rodiklių, kuriuos gauna vadovas, skaičius turi būti minimalus. Be to, reikia atminti, kad nėra idealios santykinių rodiklių sistemos, kuri patenkintų visų įmonių vadovus, tiktų visoms ūkio šakoms ir visiems laikams.
Su paskutiniu teiginiu susiję dar trys rodikliu sudarymo principai:
• Įvairioms šakoms, ir įmonėms, jeigu jos funkcionuoja skirtingai, reikalingi skirtingi santykiniai rodikliai.• Įmones viduje, skirtingiems valdymo lygmenims irgi reikalingi skirtingi santykiniai rodikliai, nes vadovų atsakomybė yra nevienoda • Vadovo poreikis specifiniams rodikliams keičiasi, jeigu keičiasi jo problemos.
Šie principai rodo, kad kartkartėmis (tarkime, kartą per metus) kiekvienas vadovas turėtų gauti tam tikrus rodiklius ir atsisakyti tų, kurie nesuteikia jam informacijos, reikalingos valdymo sprendimams priimti. Gyvenime yra tendencija, kad informacija, kurią vadovas gauna, nuolat didėja. Tai susiję su informacinės arba žinių eros įsigalėjimų, kurios esminis bruožas yra tai, kad pagrindiniu gamybos veiksniu tampa specializuota informacija arba žinios (aišku tuo pačiu ir sugebėjimas ją kryptingai bei efektyviai panaudoti). Tačiau tos informacijos kokybė gali gerėti tik tada, kai jos kiekis nuolat yra mažinamas.
Todėl labai svarbu, jog pagrindinis santykinis rodiklis, jo naudojimas arba jo interpretavimas būtų toks, kad net (9):
1) norint pasiekti “gerą” rodiklį, nebūtų užkertamas kelias tokiai įmonės veiklai, kuri duotų naudos, 2) geras rodiklis netaptų tokių veiksmų padariniu, kuris neduoda įmonei naudos.
Pirmos situacijos rizika atsiranda tada, kai, pavyzdžiui, sąnaudos atsiranda ir yra pripažįstamos viename laikotarpyje, o nauda neparodoma iki kito laikotarpio pradžios. Antros situacijos rizika atsiranda dažniausiai tada, kai pagalbinio santykinio rodiklio lygį atspindi veiksmas, darantis teigiamą įtaką tik daliai įmonės veiklos, bet galintis sukelti visos įmonės nuosmukį.
Koeficientų trūkumai
Analizuojant finansinius santykinius rodiklius, svarbu suprasti ne tik jų privalumus, bet ir trūkumus. Finansinių ataskaitų vartotojai skirstomi į 3 pagrindines grupes (3):
1. Vadovai santykinius rodiklius naudoja firmos ūkinės veiklos analizei, kontrolei ir tobulinimui. 2. Tie, kurie analizuoja kreditus (teikiant banko paskolas, skiriant reitingus obligacijoms), santykinius rodiklius nagrinėja norėdami įvertinti firmos skolų apmokėjimo galimybes. s 3. Tie, kurie analizuoja vertybinius popierius, domisi bendrovės veiklos efektyvumu, augimo perspektyvomis, firmos sugebėjimu mokėti savo obligacijų palūkanas.
Naudojantis santykinių rodiklių analize, jai būdingi trūkumai reikalauja apdairumo. Norint atlikti palyginamąją analizę firmose su dideliu padalinių skaičiumi skirtingose šakose, sunku parinkti šakų vidurkius sugretinimui. Pačios firmos rodiklių palyginimas su šakos vidutiniais santykiniais rodikliais – tai nebūtinai optimalus tikslas. Žymiai svarbesni gali būti šakos lyderių santykiniai rodikliai.
Dažnai infliacijos ir sezoniškumo pokyčių įtakoje iškreipiami metiniai šakų santykiniai rodikliai. Jų apskaičiavimą gali paveikti iškraipymai, kuriuos sąlygoja skirtinga, tačiau visuotinai pripažinta įmonės veiklos apskaitos praktika.
Jei firma apskaitoje dirbtinai pagerina finansines ataskaitas, santykiniai rodikliai bus klaidinantys. Sunku pasakyti, kuris rodiklis yra “geras”, o kuris “blogas”. Viską lemia firmos finansiniai reikalai. Pagaliau, yra daug firmų, turinčių ir stiprius, ir silpnus santykinius rodiklius, ir jų visuma išreiškia tikrąją firmos finansinę būklę.
4. Finansiniai koeficientai ir jų grupės
Finansinių koeficientų grupavimas
Kaip jau minėjome įmonių finansinei būklei vertinti naudojama labai daug skirtingų bei įvairių koeficientų. Jie apskaičiuojami remiantis įmonės finansinių ataskaitų informacija bei išorine informacija (pavyzdžiui, vertybinių popierių biržos prekybos rezultatais). Įvairūs koeficientai skiriasi savo svarba ir panaudojimo tikslais. Dažnai vieni finansiniai koeficientai yra išvedami iš kitų, taigi jie yra tarpusavyje susiję.
Kadangi finansinių koeficientų yra daug, tai jie finansinės analizės teorijoje yra klasifikuojami į atskiras grupes. Toks grupavimas palengvina jų nagrinėjimą.
Pažymėtina, kad įvairūs finansinės analizės praktikai bei teoretikai laikosi skirtingų grupavimų principų, tačiau galima rasti nemažai ir bendrumų. Knygoje “Finansinė analizė” (9) išskiriamos tokios santykinių koeficientų grupės:
• Pelningumo.• Trumpalaikio ir ilgalaikio mokumo.• Veiklos efektyvumo.• Kapitalo rinkos.
Nacionalinės vertybinių popierių biržos parengtoje rodiklių skaičiavimo metodikoje (4) akcinių bendrovių rodiklių skaičiavimui siūloma taikyti šių penkių grupių finansinius koeficientus:
• Likvidumo.• Pelningumo.• Finansų struktūros.• Turto panaudojimo efektyvumo.• Rinkos vertės.(4)
Finansų analitikui didelės reikšmės į finansinių koeficientų grupavimą teikti nereikėtų, svarbu suprasti šių koeficientų prasmę, apskaičiavimo metodiką bei taikymo ypatumus. Todėl pernelyg nesigilindami į grupavimo subtilybes, panagrinėsime pačius pagrindinius finansinius koeficientus, suskirstydami juos į pelningumo, likvidumo (mokumo), finansų struktūros, turto panaudojimo efektyvumo (apyvartumo) bei rinkos vertės grupes. Nagrinėdami rodiklius remsimės įvairių autorių darbais (1, 2, 4, 5, 6, 7, 8, 9, 10).
4.1. Pelningumo koeficientai
Pelningumo rodikliai yra pagrindiniai rodikliai, kuriais remiamasi atliekant finansinę analizę, nes: a) jie geriausiai apibendrina galutinius įmonės pasiekimus, ir b) pagal juos yra sprendžiama, kokią realią naudą gaus akcininkai ir investitoriai, rizikuodami investuoti savo kapitalą.
Akcinio kapitalo pelningumas (nuosavybės grąža) rodo, kiek pelno gaunama kiekvienam akcinio kapitalo piniginiam vienetui. Jis apskaičiuojamas taip:
Šiuo rodikliu matuojama paprastųjų akcijų savininkų investicijų pelningumas. Kuo jis didesnis, tuo geresnis.
Turto pelningumo rodiklis (turto grąža) rodo, ar įmonė efektyviai vartoja savo turtą. Jis yra taip apskaičiuojamas:
Šis rodiklis parodo visų investicijų įmonėje pelningumą. Kuo jis didesnis, tuo geresnis.
Grynasis pelningumas parodo, kiek grynojo pelno tenka vienam pardavimų litui. Jis apskaičiuojamas taip:
Tai bene plačiausiai vartojamas rodiklis. Kuo jis didesnis, tuo geresnis.
Panašią prasmę turi bendrasis pelningumas. Jis taip apskaičiuojamas taip:
Bendrasis pelningumas parodo, kiek grynojo pelno tenka vienam pardavimų litui. Kuo jis didesnis, tuo geresnis.
4.2. Mokumo (likvidumo) rodikliai
Mokumo arba likvidumo rodikliai apibūdina firmos finansinį patikimumą. Likvidumo rodikliai parodo, ar įmonė pajėgs apmokėti savo įsipareigojimus, pasibaigus terminui.
Atliekant finansinę analizę dažniausiai skaičiuojami bendrojo ir skubaus padengimo koeficientai.
Bendrojo padengimo koeficientas padeda nustatyti, kiek trumpalaikis turtas viršija trumpalaikius įsipareigojimus. Jis taip apskaičiuojamas taip:
Šis koeficientas geriausiai parodo, kokiu laipsniu trumpalaikių kreditorių teisės yra padengtos turtu, kurį lengva paversti pinigais. Kuo jis didesnis, tuo artimiausiu metu saugesnė situacija. Vakarų Europos šalyse manoma, kad patenkinamas likvidumo rodiklio lygis svyruoja nuo 1,2 iki 2,0.Greitojo arba kritinio padengimo koeficientas yra santykis tarp didžiausio likvidumo turto komponentų ir trumpalaikių įsipareigojimų. Jis nustatomas taip:
Vakarų Europos šalyse manoma, kad šis rodiklis turėtų būti lygus maždaug 1 ar net dar mažesnis.
4.3. Finansų struktūros rodikliai
Įsipareigojimų arba mokumo rodikliai parodo įmonės sugebėjimą vykdyti savo ilgalaikius ir trumpalaikius finansinius įsipareigojimus verslo partneriams, bankams, mokesčių institucijoms.
Svarbiausias įsipareigojimų grupės rodiklis yra skolos – nuosavybės santykis. Manoma, kad santykis 1:2 yra normalus, t.y. maždaug pusė finansavimo šaltinių turėtų būti skolinami. Jis apskaičiuojamas taip:
Taip pat apskaičiuojamas skolos koeficientas, – tai santykis tarp įmonės skolų ir viso turto:
Skolos čia apima tiek ilgalaikius, tiek trumpalaikius įsipareigojimus. Kreditoriai pirmenybę teikia žemiems skolos santykiniams rodikliams, nes bankroto atveju tai sumažina jų nuostolių riziką, o savininkai pirmenybę teikia aukštesnio lygio finansiniam svertui, nes jie siekia padidinti pelną bei išlaikyti firmos kontrolę. Optimalus skolos lygis yra daugumos akademinių ir praktinių diskusijų objektas.
Kitas svarbus finansų struktūros santykinis rodiklis – palūkanų padengimo koeficientas. Jis apskaičiuojamas dalijant pelną iki palūkanų ir mokesčių išskaitymo (earnings before interest and taxes – EBIT) iš palūkanų: Šis koeficientas parodo, koks gali būti minimalus veiklos pelnas, kad įmonė dar pajėgtų mokėti metines palūkanas.
4.4. Turto panaudojimo efektyvumo (apyvartumo) koeficientai
Apyvartumo rodikliai padeda įmonės vadybininkui išsiaiškinti, kaip yra valdomos įmonės nuosavos ir skolintos lėšos. Yra daug apyvartumo rodiklių, tačiau mes apsiribosime tiktai keliais.
Ilgalaikio turto apyvartumas nustato, kokia pardavimų apimtis tenka kiekvienam ilgalaikių aktyvų litui. Šis rodiklis taip apskaičiuojamas:
Kuo jis didesnis, tuo geriau. Jeigu jis per mažas, tai reikia arba didinti pardavimus, arba parduoti dalį ilgalaikio turto.
Viso turto apyvartumas parodo, kokia pardavimų apimtis tenka kiekvienam turto litui. Jis randamas pagal formulę:
Šis rodiklis parodo viso įmonės turto naudojimo efektyvumą. Kuo jis didesnis, tuo geriau.
Atsargų apyvartumas – apskaičiuojamas pardavimus dalijant iš atsargų vertės:
Jis rodo prekių ir gamybos panaudojimą per metus. Kuo šis santykis didesnis, tuo daugiau turimos atsargos atliko apyvartų per metus. Tačiau didelis santykis gali rodyti mažas atsargas ir didelį pakartotinų užsakymų skaičių.
Kai įmonės parduoda prekes skolon, tampa svarbi laiko trukmė tarp pardavimo laiko ir apmokėjimo momento. Tokiu būdu apskaičiuojamas pirkėjų skolų apmokėjimo laikas. Jis randamas pirkėjų įsiskolinimą dalijant iš vienos dienos vidutinių pardavimų (dažniausiai dalinama iš 360 dienų):
Šis rodiklis parodo vidutinį dienų skaičių, kada produkcija yra apskaitoma kaip pirkėjų įsiskolinimas.
5. Darbo našumo analizė
Darbo našumas – tai rodiklis, kuris parodo produkcijos kiekį, pagamintą per darbo laiko vienetą, arba darbo laiko kiekį, sunaudotą produkcijos vienetui pagaminti. Darbo našumas yra skaičiuojamas kaip pagamintos produkcijos ir darbuotojų skaičiaus santykis. Tačiau darbo našumo sąvoka yra abstraktesnė, kadangi iš pavadinimo mes tik suvokiame jos esmę, bet ne visada galima spręsti apie rodiklius ir jų apskaičiavimo metodiką. Darbo našumas daugiau vartotinas kaip didesnio abstrahavimo lygio kategorija, kuri įvairiuose gamybos procesų valdymo lygiuose (ūkio, gamybos šakos, įvairių gamybos susivienijimų, įmonės, darbo baro, darbo vietos mastu) gali reikšti skirtingus rodiklius, apskaičiuotus taikant įvairią skaičiavimo metodiką ir atskleidžiančius darbo našumo kategorijos esmę bei turinį. Todėl įmonių praktikoje darbo našumo rodikliai nustatomi tiesioginiu būdu ir darbo imlumo matais. Darbo laikas, skirtas gaminiui pagaminti, rodo darbo našumą laiko vienetais, o gaminių kiekis, pagamintas per laiko vienetą, – darbo našumą, išreikštą vienetais, piniginiais matais ir sąlyginiu įvertinimu (žr. 1 pav.). Įmonėse dažniausiai skaičiuojamas vieno pagrindinės veiklos darbuotojo ir vieno pagrindinės veiklos darbininko darbo našumas, išreikštas vidutiniu metiniu vieno darbuotojo ir darbininko išdirbiu. Atsižvelgiant į darbo laikotarpio trukmę, skaičiuojamas vidutinis valandos, dienos, mėnesio, ketvirčio ir metų darbo našumas (žr.1 ir 2 pav.). Kiekvieno laikotarpio darbo našumas turi savo paskirtį, todėl jų negalima pakeisti vieno kitu. Analizuojant darbo našumą, apskaičiuojama, kaip įvykdytos jo užduotys, koks yra darbo našumo kilimo tempas, kokie veiksniai nulėmė jo užduočių įvykdymą ar neįvykdymą. Taip pat labai svarbu nustatyti darbo našumo didinimo rezervus. Darbo našumo planinių užduočių įvykdymo ir kilimo tempų analizė atliekama sudarant analitinę lentelę. 1. Paveikslas paimtas iš tam tikro šaltinio.
DARBO NAŠUMO RODIKLIŲ ANALIZĖ1. Darbo našumo rodikliai
Natūriniai darbo našumo Produkcijos kiekis, tenkantis vidutiniškai 1 rodikliai (išdirbio rodikliai) darbuotojui (tonomis, kilogramais, vienetais ir kt.)
Piniginiai darbo našumo Bendroji produkcija, tenkanti 1 darbuotojui rodikliai (išdirbio rodikliai) Parduota produkcija, tenkanti 1 darbuotojui
Darbo laiko vienetais Normatyvinis laikas produkcijos vienetui (darbo imlumas) pagaminti ar operacijai atlikti
Planinis laikas produkcijos vienetui pagaminti ar operacijai atlikti
Faktinis laikas produkcijos vienetui pagamintiŠaltinis: Mackevičius J., Poškaitė D. Finansinė analizė. V.: Katalikų pasaulis, 1998, psl.329
1. pav. Darbo našumo rodikliai
2. Paveikslas paimtas iš tam tikro šaltinio.
2. Veiksniai, darantys įtaką išdirbio rodikliamsVidutinis metinis 1 darbuotojo išdirbis (I darbuot.)
Darbininkų lyginamasis Vidutinis metinis 1 darbininko išdirbis (ID)svoris visų darbuotojų skaičiuje (LD)arba Darbuotojų Dirbtų darbo Vidutinis dieninis (personalo) dienų skaičius 1 darbininko išdirbisstruktūra per metus D(d) (I dien). Darbininko darbo Vidutinis valandinisdienos trukmė (t val.) 1 darbininko išdirbis (I val.)Šaltinis: Mackevičius J., Poškaitė D. Finansinė analizė. V.: Katalikų pasaulis, 1998, psl.329
2. pav. Veiksniai, darantys įtaką išdirbio rodikliams
Rodiklių apskaičiavimo formulės 1. I darbuotojo = LD * ID. 2. ID = Dd * Idien. 3. Idien. = tval. * Ival. 4. Idarbuot. = LD * Dd * tval. * Ival.Planinės darbo našumo užduotys gali būti įvykdytos, tačiau iš esmės tiek darbuotojų, tiek darbininkų darbo našumas gali būti mažas. Todėl analitikas turi atkreipti dėmesį į planinės darbo našumo užduoties dydį, patikrinti, kaip ji buvo nustatyta, kokiais kriterijais, rodikliais, argumentais buvo remtasi ją nustatant.Kadangi faktinio darbo našumo palyginimas su planiniu nepakankamai išryškina jo kitimo tendencijas, būtina skaičiuoti darbo našumo kilimo tempą. Darbo našumo kilimo tempas apskaičiuojamas lyginant vieno darbuotojo ir vieno darbininko kelerių metų darbo našumą.
Svarbu tirti kuo ilgesnio laikotarpio darbo našumo kitimo tempą. Tokia analizė parodo darbo našumo kitimo tendencijas, padeda tiksliau nustatyti priežastis ir veiksnius, turėjusius įtakos jo kitimui (žr. 3 schemą).Vidutiniam metiniam vieno darbuotojo išdirbiui daro įtaką darbuotojų struktūros pokyčiai. Jeigu ataskaitiniu laikotarpiu padidėja darbininkų lyginamasis svoris, tai tokia tendencija teigiamai veikia vidutinį metinį vieno darbuotojo išdirbį, ir atvirkščiai. Turėdami šiuos duomenis, galime nustatyti, kokį poveikį vidutiniam metiniam vieno darbuotojo išdirbiui padarė darbuotojų struktūros ir darbininkų vidutinio metinio išdirbio pasikeitimas. Apskaičiuoti galima pagal tokią rodiklių tarpusavio ryšio formulę:Vidutinis metinis vieno darbuotojo išdirbis = Darbininkų lyginamasis svoris * Vidutinis metinis vieno darbininko išdirbisDarbo našumas yra vienas iš pagrindinių veiksnių, turinčių įtakos pagamintos produkcijos apimčiai. Kitas svarbus veiksnys – darbininkų skaičiaus kitimas. Analizuojant apskaičiuojamas šių veiksnių įtakos dydis. Analizuojant darbo našumą įmonėje, labai svarbu ieškoti ir surasti rezervų jam didinti. Tuo tikslu reikia nustatyti, kokios buvo vykdomos organizacinės techninės priemonės gerinant darbo organizavimą. Darbo našumas labai priklauso nuo naujos technikos diegimo, gamybos technologijų tobulinimo, įrengimų remonto laiko mažinimo. Labai didelę įtaką darbo našumui turi darbo normavimo tobulinimas. Nustačius techniškai ir moksliškai pagrįstas normas, galima tiksliau atskleisti vidinius darbo našumo didinimo rezervus.3. Paveikslas paimtas iš tam tikro šaltinio.
VIDUTINĮ METINĮ VIENO DARBUOTOJO IŠDIRBĮ LEMIANČIŲ VEIKSNIŲ ANALIZĖ
Darbuotojų Gamybos kooperavimasstruktūros Gamybos valdymo struktūrapasikeitimas Organizacinis techninis lygisVidutinio Darbuotojų kvalifikacijos pasikeitimasmetinio vieno Dirbtų darbo Nominalaus darbo laiko fondo pokyčiaidarbuotojo dienų skaičiaus Planinis darbo laiko fondasišdirbio pasikeitimas Pravaikštospasikeitimas
Darbo dienos Pamainos laiko pokytis(pamainos) Vidaus pamainos laiko pasikeitimastrukmė (prastovos)
Vidutinio Gaminių Gaminamos produkcijos valandinio darbo imlumo asortimentas darbo našumo pasikeitimas Technikos ir technologijos pasikeitimas pasikeitimas Gamybos organizavimas Neproduktyvus darbas
Darbininkų kvalifikacija Darbo Darbo organizavimas intensyvumo darbo vietose pasikeitimas Darbo įgūdžiai Moralinis ir materialinis suinteresuotumas Šaltinis: Mackevičius J., Poškaitė D. Finansinė analizė. V.: Katalikų pasaulis, 1998, psl. 331
3. pav. Vidutinį metinį vieno darbuotojo išdirbį lemiančių veiksnių analizė.
Apibendrinant darbo našumo analizę, galima pasakyti, kad jo pokyčiams įmonėje daro įtaką ekstensyvūs ir intensyvūs veiksniai (žr.4 pav.). Jie sudaro pagrindinius darbo našumo didinimo rezervus.Ekstensyvūs veiksniai susiję su geresniu darbo laiko panaudojimu, neracionalių prastovų ir neproduktyvaus darbo likvidavimu.Intensyvūs veiksniai – tai darbo priemonių tobulinimas, darbo organizavimo gerinimas, pažangių technologijų diegimas, darbininkų kvalifikacijos kėlimas.( 9 psl.331)
4. Paveikslas paimtas iš tam tikro šaltinio.
EKSTENSYVŪS IR INTENSYVŪS DARBO NAŠUMODIDINIMO VEIKSNIAIDarbo našumo didinimo rezervų klasifikavimas
Ekstensyvių rezervų panaudojimas Intensyvių rezervų panaudojimas
Kiekvieno darbuotojo darbo dienų Gamybos specializavimo didinimasper metus didinimas
Geresnis pamainos, darbo dienos Pažangių technologijų diegimasdarbo laiko panaudojimas (mažinant vidaus pamainos prastovas) Gamybos mechanizavimas ir automatizavimas Neproduktyvaus darbo laiko sąnaudų mažinimas Srautinių gamybos metodų taikymas
Darbo organizavimo tobulinimas
Darbuotojų kvalifikacijos kėlimasŠaltinis: Mackevičius J., Poškaitė D. Finansinė analizė. V.: Katalikų pasaulis, 1998, psl. 335
4. pav. Ekstensyvūs ir intensyvūs darbo našumo didinimo veiksniai.
6. Turto pelningumo piramidinė analizė
Turto pelningumas dar vadinamas vienu iš investicijų pelningumo matavimo būdų. Šis rodiklis parodo įmonės ūkinės- gamybinės veiklos efektyvumą neatsižvelgiant į įmonės finansavimo struktūrą. Šį rodiklį skaičiuojant, dažnai imamas pelnas iki palūkanų ir mokesčių išskaitymo siekiant, kad turto pelningumui neturėtų įtakos įmonės finansinė veikla, o vien tik ūkinė- gamybinė veikla. Kitu būdu turto pelningumas skaičiuojamas kaip grynojo pelno rodiklio santykis su turto vidurkiu. Turto pelningumo apskaičiavimas naudojant pelną prieš palūkanų išlaidų išskaitymą padeda palyginti įmones su įvairia finansavimo struktūra. Pelno, išskaičius palūkanų išlaidas, panaudojimas turto pelningumui apskaičiuoti panaikina šį privalumą ir padaro įmones, naudojančias kreditus, mažiau pelningas, nes dalį pajamų jos paskiria palūkanoms mokėti. Apskaičiuojant turto pelningumą ir išskaičius palūkanas iš pelno, reikia atsižvelgti į palūkanų išlaidoms tenkančią pelno mokesčių dalį ir rodiklio skaitiklį (pelną) koreguoti ta suma. Kai nėra ataskaitose tokios informacijos, turto pelningumui apskaičiuoti taikomas grynojo pelno rodiklis. Turto pelningumo analizė atliekama pirmiausiai turto pelningumo formulę išskaidžius į veiksnius, darančius įtaką turto pelningumui. Tai atliekama turto pelningumo formulės skaitiklį ir vardiklį dauginant iš pardavimų sumos: TP=GP/T=(GP/T)*Pa=(GP/Pa)(Pa/T)=PaP*TA,Kurioje: TP-turto pelningumasGP-grynasis pelnas;T-vidutinė metinė turto vertė;PaP- pardavimų pelningumas; TA- turto apyvartumas.Taip išskaidžius turto pelningumo formulę, gaunami nauji veiksniai: 1)pardavimų pelningumas ir 2) turto apyvartumas. Šie veiksniai daro tiesiogonę įtaką turto kitimui, nes, didėjant pardavimų pelningumui didėja turto pelningumas, o greitėjant turto apyvatumui, gerėja įmonės finansinė būklė ir didėja turto pelningumas. Daugikliams kintant priešinga kryptim, poveikis yra atvikštinis. Du Ponto piramidę pelningumo analizei įvairūs autoriai taiko gana įvairiai, nors esminis principas yra tas pats. Šis principas- tai pelningumo rodiklių ( turto pelningumo ar kapitalo pelningumo) išskaidymas į daugiklius, kurie vėliau skaidomi į santykinius rodiklius arba absoliučius rodiklių elementus. Skiriasi tik išskaidymui pasirinkti rodikliai. Norint pritaikyti Du Ponto metodiką Lietuvos sąlygomis, būtina ją šiek tiek pakoreguoti atsižvelgiant į lietuviškos atskaitomybės teikiamą informaciją. Šioje shemoje tikslinga būtų numatyti rodiklius, formuojančius grynąjį pelną, o ne vien tik pelną iš ūkinės- gamybinės veiklos. Tuo tikslu į schemą reikėtų įkomponuoti veiklos sąnaudas, finansinės veiklos rezultatą ir ypatingos veiklos pelną ir nuostolį. Tada schema išsamiau atvaizduotų ne tik tiesioginės gamybinės veiklos įtaką pelnui, bet ir administracinės valdymo, pardavimų, finansinės veiklos rezultatų įtaką turto pelningumui. Šioje schemoje išskaidyti rodikliai sudaro galimybę pažvelgti į įmonės viduje esančius ekonominių reiškinių tarpusavio ryšius ir nustatyti, kurie iš jų darė lemiamą įtaką įmonės veiklai. Be to, rodiklių skirtumas gali parodyti tam tikras įmonės veiklos charakteristikas bei įmonės strategiją savo šakoje, tos pačios įmonės strategiją per keletą laikotarpių. Be to, santykinis rodiklių ryšys įmonės vadovams gali sudaryti galimybę vienus rodiklius panaudoti siekiant turto peningumo ir ignoruoti kitus. Pvz., turto pelningumo galima siekti dviem būdais: didinant pardavimų pelningumą, paliekat nekintamą turto apyvartumą, arba atvirkščiai. Kai mažas pardavimų pelningumas, siekiama padidinti turto apyvartumą ir taip išvengti turto pelningumo sumažėjimo.
Naudojant mūsų pateiktą turto pelningumo analizės 1 schemą, galima lengvai apskaičiuoti pirmos eilės veiksnių- pardavimų pelningumo ir turto apyvartumo įtaką turto pelningumo rodikliui. Ypač svarbu nustatyti kiekvieno veiksnio įtaką per ilgesnį laikotarpį. Tokia analizė parodo ne tik tam tikrus dėsningumus, bet ir padeda priimti efektyvius sprendimus.(9 p.153)TURTO PELNINGUMO PIRAMIDINĖ ANALIZĖ 1. Paveikslas paimtas iš tam tikro šaltinio.
Šaltinis: Žigienė G. Įmonės finansų analizės konspektai. VUKHF, 2002.
1. pav. (Pagal Du PONTo piramidę, remiantis lietuviška atskaitomybe) 7. Kapitalo pelningumo piramidinė analizė
Kitas plačiai naudojamas investicijų pelningumo matas, parodantis įmonės pelningumą, atsižvelgiant į įmonės veiklos finansavimo struktūrą, yra kapitalo pelningumo rodiklis. Jis gali būti apskaičiuojamas taip pat keliais būdais kaip ir turto pelningumo rodiklis. Bendriausia kapitalo pelningumo rodiklio forma- tai grynojo pelno santykis su nuosavu kapitalu. Tačiau jis gali būti apskaičiuotas su pastoviu kapitalu ir atsižvelgiant į pelną, tenkantį privilegijuotų akcijų savininkams, ir jų suformuluotą kapitalo dalį. Tada šis rodiklis vadinamas paprastųjų akcijų kapitalo pelningumu (ROCE) ir apskaičiuojamas pagal tokią formulę: Paprastųjų akcijų kapitalo pelningumas= (Grynasis pelnas- Priveligijuotųjų akcijų dividendai) / Paprastojo akcinio kapitalo vidurkis. Analizuojant pastovaus kapitalo pelningumą, taip pat taikoma ta pati formulės trasformavimo į veiksnius metodika: PKP=GP/PK=GP/NK+ IĮ/(1-IĮ/NK+IĮ)Kurioje: PKP-pastovaus kapitalo pelningumas;GP-grynasis pelnas; NK-nuosavas kapitalas; IĮ-ilgalaikiai įsipareigojimai; PK- pastovus kapitalas (NK+IĮ) Taip pertvarkyta pastovaus kapitalo pelningumo formulė leidžia apskaičiuoti dviejų veiksnių- pastovaus kapitalo pelningumo ir kapitalo struktūros koeficiento įtaką. Panaudojus Du Ponto piramidę ir šį pelningumo rodiklį galima schemiškai išskaidyti į jį formuojančius veiksnius ir ekonominius rodiklius. Kaip matyti iš 2 pav., nuosavo kapitalo pelningumas priklauso nuo pastovaus kapitalo pelningumo ir pastovaus kapitalo struktūros kitimo. Nuosavo kapitalo pelningumas savo ruožtu yra veikiamas pardavimų pelningumo ir pastovaus kapitalo apyvartumo. Vadinasi, išskaidę sintetinius rodiklius į sudėtinius elementus ir veiksnius, įmonių vadovai gali kontroliuoti finasinės veiklos įtaką pelningumui, stebėti kapitalo struktūros kitimą ir ją koreguoti siekdami norimo kapitalo pelningumo. (9 p.160)
2. Paveikslas paimtas iš tam tikro šaltinio.
x :
: :(I-S)
Šaltinis: Mackevičius J., Poškaitė D. Finansinė analizė. V.: Katalikų pasaulis, 1998. psl. 1572 pav. Du Ponto nuosavo kapitalo pelningumo piramidinė analizė (9)
8. Pardavimų pelningumo analizė
Teorijoje ir praktikoje naudojami keli pardavimų pelningumo rodikliai. Jie visi apskaičiuojami naudojant pelno nuostolio ir ataskaitos duomenis. Iš lietuviškos pelno ir nuostolio ataskaitos galima apskaičiuoti šituos pardavimų pelningumo rodiklius: 1) bendrąjį, 2) veiklos, 3) finansinės ir investicinės veiklos, 4) įprastinės veiklos ir 5) grynąjį perdavimų pelningumą. Visi jie apskačiuojami tam tikros veiklos pelną dalijant iš pardavimų. Pažymėtina, kad grynąjį perdavimų pelningumą galima apskaičiuoti ir kitu būdu, t.y. grynąjį pelną dalijant iš parduotų prekių savikainos, o ne iš pardavimų sumos. Tačiau šio rodiklio iš lietuviškos atskaitomybės duomenų neįmanoma apskaičiuoti, reikia papildomos informacijos nors pats rodiklis yra informatyvus, parodantis pardavimų ribinį pelningumą. Bendrojo pardavimų pelningumo rodiklis atspindi ūkinės – gamybinės veiklos sąnaudų efektyvumą. Administracinės valdymo veiklos pelningumas yra svarbus kontroliuojant pridėtinių išlaidų naudojimą neatsižvelgiant į įmonės investicijų politiką, dukterinių įmonių pelną, pagautę ar nuostolį parduodant ilgalaikį turtą, įmonės finansinę veiklą (palūkanų išlaidas) ir mokesčius. Bendrojo pardavimų pelningumo rodiklį daugelis ekonomistų laiko pagrindiniu pardavimų pelningumo rodikliu, todėl labai svarbu analizuoti jo dinamiką bei veiksnius, turėjusius jo kitimui. Bendrajam pardavimų pelningumui turi įtakos produkcijos struktūros ir asortimento, produkcijos savikainos ir kainų pasikeitimas. Šiems veiksniams apskaičiuoti nepakanka duomenų iš pelno ir nuostolio ataskaitos, reikia papildomų duomenų. BPP=BP/PPS BP – bendrasis pelnas; PPS – parduotų prekių savikaina;
Šis rodiklis svarbus, kadangi jis parodo įmonės pastangas sumažinti pagamintos ir parduotos produkcijos savikainą. Mažėjant savikainai, didėja pelnas, taigi didėja ir produkcijos pelningumas. Skaičiuojant antruoju būdu, bendrasis pardavimų pelningumas apskaičiuojamas bendrąjį dalijant iš pardavimų:
BPP= BP/P
Kurioje: BPP – bendrasis pardavimų pelningumas; P – pardavimai; BP – bendrasis pelnas.
Šio rodiklio apskaičiavimo metodikos privalumas tas, kad pelningumas susiejamas su sąnaudų 1 pardavimų litui rodikliu. Palyginus šiuos du rodiklius dinamikoje. Galima nustatyti, kokią įtaką krintančios sąnaudos darė bendrajam pelningumo rodikliui.(9 p.162)
9. Netradiciniai veiklos tyrimo būdai(SWOT analizė)
Populiari yra SWOT analizė: S-stenghts (biznio „sveikata“, „jėga“, pranašumai);W-weaknesses (biznio silpnybės, neigiamybės);O- oportunities (biznio galimybės);T- threats (biznio pavojai).Įmonės savininkui arba vadybininkui svarbu išnagrinėti esamą rinką jo numatytam bizniui plėtoti. Juk galioja nerašyta taisyklė: jeigu rinkos sąlygos yra nepalankios naujai besikuriančiai firmai, tai yra reali grėsmė tokiai įmonei žlugti. Todėl reikalinga objektyvi informacija apie vartotojus ir jų poreikius. Įmonės savininkas dažniausiai pasisamdo profesionalų marketingo specialistą- analitiką, kuris surenka informaciją apie svarbiausias galimybes naujai firmai sukurti ir jai klestėti. Atliekant tokį rinkos tyrimą, naudojamą SWOT analizės metodika. Taigi marketingo specialistas pirmiausia mėgina atskleisti naujos firmos „sveikatos“ šaltinius. Jo svarbiausias uždavinys- nustatyti savo biznio pranašumus palyginti su esančiais šios rūšies verslais . pvz., jeigu mes nusrendėme imtis mašinų remonto, tai mūsų pasamdytas marketingo specialistas mėgins surinkti išsamią informaciją apie jau esančias tokias firmas. Jis turės gauti kokrečius atsakymus į tokius klausimus: kiek atitinkama firma aptarnauja klientų, koks firmų pelnas (pajamos ir išlaidos), kokie yra įstatymai ir vyriausybės reikalavimai ir į daugelį kitų. Tik atsakius į šiuos klausimus, galima numatyti ir suformuluoti biznio pranašumus, sužinoti jo būsimą „jėgą“ ir „sveikatą“.
Be to, kruopčiai turi būti ištirtos verslo neigiamos ypatybės. Būtina ištirti visus, kurie gali daryti neigiamą įtaką plėtojant pasirinktą verslą. Pvz., ar firma nuolat galės apsirūpinti žaliavomis, madžiagomis ir detalėmis, ar nedideli valstybiniai mokesčiai, ar apsirūpins kvalifikuotais darbuotojais ir pan. Galimybės naujam verslui plėtoti taip pat labai reikšmingas dalykas. Juk nuo galimybių priklauso verslo ateitis, jo perspektyvos. Pvz., mūsų pasirinktas mašinų remonto verslas gali išsiplėsti taip, kad atsiras galimybių teikti savo paslaugas ne tik pavieniams klientams, bet ir didelėms vietinėms ir užsienio firmoms. Galimybių tyrimas visada turi būti siejamas su verslo pastovumo ir tęstinumo garantijomis. Pavojai- tai pirmiausia varžovai, konkurentai. Jeigu konkurentų mažesnės kainos ir darbą atlieka labai gerai, tai, be abejo, klientai naudosis jų paslaugomis. Tačiau jeigu mūsų biznis bus išradingesnis ir galėsime pasiūlyti mažesnes kainas, įvairias skatinimo ir kitokias priemones, tai galbūt įgysime šansą išgarsėti, įveikti kokurentus. Biznio sferose pavojai tyko kiekvieną dieną, jų yra įvairiausių rūšių ir tipų, todėl kiekvienas firmos savininkas suinteresuotas gauti išsamią informaciją, iš kur ir kada gali atplaukti tie „juodieji debesys“.(11 p.133)Išvados
• Finansinė analizė vadyboje užima svarbiausią vietą, nes tiria veiklos ekonomines finansines pasekmes ir jų priežastis.• Finansinės analizės tikslas – teikti vartotojams objektyvią informaciją, padėti įmonių vadovams daryti veiklą efektyvesnę.• Finansinė analizė yra vienas iš objektyviausių būdų tinkamai įvertinti informaciją. Tai didžiausia jos reikšmė ir privalumas.• Horizontalioji ir vertikalioji analizė taikoma balanso ir pelno (nuostolio) ataskaitose užfiksuotos įmonės kelerių metų finansinei būklei įvertinti. Taikant šiuos būdus, siekiama išsiaiškinti finansavimo šaltinių, iš jų – nuosavo kapitalo, turto bei jų elementų – dinamiką, taip pat struktūrinius jų pakitimus ir šių pokyčių priežastis, bendros nuosavybės formavimo dėsningumus, išsiaiškinti pelno (nuostolio) ataskaitos rodiklių tarpusavio ryšius, jų dinamiką• Svarbiausias pinigų srautų ataskaitos duomenų uždavinys – parodyti, kuri įmonės veikla kiek atnešė (prarado) pinigų. Jei suformuluoti dar konkrečiau – kokios ūkinės – gamybinės operacijos nulėmė pinigų srautus ir kokios to priežastys. Galų gale, nustačius, kokie pinigų srautai buvo sukurti (išleisti) tam tikroje veikloje, galima spręsti apie įmonės iškeltų sau tikslų siekimą – ar įmonė ištikima savo nustatytai veiklos krypčiai, užfiksuotai įstatuose.• Vartodami finansinius santykinius rodiklius, galime nesunkiai palyginti skirtingų įmonių finansines ataskaitas bei jų veiklos rezultatyvumą įvairiais požiūriais, taip pat vienos įmonės skirtingų laikotarpių finansinius rodiklius, nustatyti jų kitimo tendencijas.• Darbo našumo pokyčiams įmonėje daro įtaką ekstensyvūs ir intensyvūs veiksniai. Jie sudaro pagrindinius darbo našumo didinimo rezervus. Ekstensyvūs veiksniai susiję su geresniu darbo laiko panaudojimu, neracionalių prastovų ir neproduktyvaus darbo likvidavimu. Intensyvūs veiksniai- tai darbo priemonių tobulinimas, darbo organizavimo gerinimas, darbininkų kvalifikacijos kėlimas.• Turto pelningumas dar vadinamas vienu iš investicijų pelningumo matavimo būdų. Šis rodiklis parodo įmonės ūkinės- gamybinės veiklos efektyvumą neatsižvelgiant į įmonės finansavimo struktūrą.• Kapitalo pelningumo rodiklis parodo įmonės pelningumą, atsižvelgiant į įmonės veiklos finansavimo struktūrą. Nuosavo kapitalo pelningumas savo ruožtu yra veikiamas pardavimų pelningumo ir pastovaus kapitalo apyvartumo, išskaidę sintetinius rodiklius į sudėtinius elementus ir veiksnius, įmonių vadovai gali kontroliuoti finasinės veiklos įtaką pelningumui, stebėti kapitalo struktūros kitimą ir ją koreguoti siekdami norimo kapitalo pelningumo.• Bendrojo pardavimų pelningumo rodiklis atspindi ūkinės – gamybinės veiklos sąnaudų efektyvumą. Bendrojo pardavimų pelningumo rodiklį daugelis ekonomistų laiko pagrindiniu pardavimų pelningumo rodikliu, todėl labai svarbu analizuoti jo dinamiką bei veiksnius, turėjusius jo kitimui. Bendrajam pardavimų pelningumui turi įtakos produkcijos struktūros ir asortimento, produkcijos savikainos ir kainų pasikeitimas.• SWOT analizės būdas, pagal kurį galima minimizuoti išaiškintų grėsmių bei silpnybių įtaką finansiniam rezultatui ir pasinaudoti įmonės stipriosiomis savybėmis bei galimybėmis.
Literatūra
1. Buškevičiūtė E., Mačerinskienė I. Finansų analizė. Kaunas: Technologija, 1998.2. Gaidienė Z. Finansų valdymas. K.: Pasaulio lietuvių kultūros, mokslo ir švietimo centras, 1995.3. Įmonės finansų valdymas. Parengė V. Darškuvienė. Kaunas: Technologija, 1997. 4. Įmonių finansinė analizė: rodiklių skaičiavimo metodika. V.: NVPB, 1999. 43 p.5. Jovaiša A. Kaip parengti verslo planą. V.: Pačiolis, 1997. 255 p.6. Kvedaraitė V. Firmos finansinė analizė. Vilnius: Lietuvos informacijos institutas, 1996. 61 p.7. Kvedaraitė V. Firmų finansinių rodiklių palyginamoji analizė. Vilnius: Lietuvos informacijos institutas, 1995. 36 p.8. Kvedaraitė V. Įmonės finansų valdymas. Vilnius: Lietuvos informacijos institutas, 1997. 63 p.9. Mackevičius J., Poškaitė D. Finansinė analizė. V.: Katalikų pasaulis, 1998. 10. Obi Cyril Pat. Verslo finansų pagrindai. Kaunas: Technologija, 1998.11. Mackevičius J. Apskaita Vilnius 1994.12. Grigutis V. Valdymo apskaita. Paskaitų konspektai. V.: VGTU, 2000..13. Žigienė G. Įmonės finansų analizės konspektai. VUKHF, 2002.14 Radavičius E. Įmonės finansai: analizė ir prognozė. Vilnius, 1997. 14p.