Politinės partijos

Įžanga

Potitinių partijų atsiradimą sąlygojo visuomenės stratifikacija (susiskaidymas pagal išsilavinimą, profesiją, darbo užmpkestį ir pan), skirtingai socialinių grupių interesai, religiniai, nacionaliniai, ir valdymo būdo faktoriai. Pirmosios politinės partijos susikūrė antikos laikais, pirmiausia Graikijoje. To meto partijos neturėjo griežtos narystės ir išreiškė palyginti mažos, daugiausia valstybę valdančių grupių interesus. Politinių partijų pobūdis mažai pasikeitė ir viduramžiais, jų buvo labai nedaug.
Dabartinės politinės atsirado neseniai, kartu su šiuolaikine valstybe, kaip demokratijos ir visuotinės rinkimų teisės įgyvendinimo padarinys. Politinkai pradėjo burtis į partijas siekdami labai konkretaus tiikslo- geriau suorganizuoti ir palengvinti sau rinkiminę kovą. Tačiau greitai paaiškėjo, kad partijos yra tiesiog nepakeičiamas atradimas, kuris ne tik padeda laimėti rinkimus, bet ir užtikrina įvairių piliečių interesų atstovavimą, bei tampa reikšminga ryšio tarp profesonalių politikų, valstybės vyriausybės ir juos remiančių eilinių piliečių priemone.
Tačiau nors partijos šeis laikais tapo “nepakeičiamu” politinio proceso veikėju, pradinis jų kūrimosi tikslas siauresnis. Žinoma, ir iki demokratinės santvarkos įtvirtinimo valstybės valdžios institucijos buvo pakankamai sudėtinga organizacija, jungianti didžiulį kiekį įvairių oficialių pareigūnų. Tačiau prieš įssigalint demokratijai šias pareigas žmonės galėdavo užimti paveldėjomo ar paskyrimo būdu, o kartais kokią nors valstybinę tarnybą galėdavo ir nusipirkti. Tuo tarpu demokratinėje santvarkoje visus svarbiausius oficialius valstybinius postus nuo valstybės galvos iki valsčiaus viršaičio gali užimti tik asmenys, laimėję vi

isuotinius rinkimus. Tačiau anksčiau svarbias valstybinias pareigas skirdavo vos keletas žmonių (pvz.,karalius, ministrai ar gubernatoriai), kuriuos būdavo galima kaip nors paveikti ar papirkti, o įvedus rinkimų procedūrą padėtis iš esmės pasikeitė. Juk neįmanoma įkalbėti ar papirkti šimtų ir tūkstančių rinkėjų, kad balsuotų už vieną ar kitą kandidatą.
Kai politikų sėkmė tapo susieta su daugybės rinkėjų valios pareiškimu, iškilo įvairių klubų ir organizacijų reikšmė. Per juos kandidatui būdavo legviau palaikyti rysį su savo rinkėjais, sužinoti jų interesus ir pageidavimus, tai pat išaiškinti ir išreklamuoti savo priešrinkiminę poziciją ir tapti tikru rinkejų atstovu.
Pamažu įvairūs klubai ir organizacijos, kuriuose bendraudavo kandidatai rinkėjai, išplisdavo po visą valstybės teritoriją. Vienos politinės orientacijos klubas steigdavo savo filijalus įvairiuose miestuose ir taip virsdavo klubų sistema, veikiančia visos valstybės maastu. O per tokią klubų sistemą rysį su rinkėjais galėdavo palaikyti jau ne vienas ar kitas kandidatas, o ištisos jų grupuotės ir susivienijimai. Susikūrus klubų sistemai visos valstybės mastu, pirma buvo galima užtikrinti, kad nebus prarandamas ryšys su rinkėjais, net jeigu ir kas nors persikeltų gyventi kitur. Atvykęs gyventi į kitą vietą žmogus galėdavo rasti panašaus pobūdžio klubą, kurio politinė orentacija jam buvo priimtiniausia. Antra, politikas, remiamas išplitusio klubo tinklo, galėdavo keliauti per visą šalį, agituoti ir susitikinėti si įvairių regijonų rinkėjais. Dė
ėl to atsirado poreikis specialiai samdyti aktyvistus, kurie dirbtų visą šį organizacinį darbą, agituotų vieną ar kitą kandidatą. Taigi iš viso to išplaukia, kad politinė partija tai – tai visuomenės dalis, žmonių organizacija, korios pagrindinis tikslas – siekti valstybės valdžios. Be abejo, ir kitos socialiūnės grupės ir organizacijos, kai profsajungos ar įvairūs visuomeniniai judėjimai, gali turėti politinių tikslų, siekti paveikti vyriausybės politiką viena ar kita linkme, bet politinės partijos siekia daugiau. Jos pačios nori įgyti teisėtą valdžią valstybėje, pačios sudaryti vyriausybę ir pačios formuoti bei įgyvendinti politiką. Tokiu būdu valdžia tampa partijos politinės programos realizavimo įrankiu.

Politinių partijų veikimo sąlygos

Taip ir susikuria politinės partijos, bet reikia iš karto paminėti, kad politinė partija negali būti laikoma tik siekiančia valdžios bendraminčių politikų gupuotė, nors jie ir nupręstų pasivadinti partija. Politnė partija galutinai susiformuoja tada, kai tampa stipria organizacija, turinčia pakankamai daug partijos programą remiančių narių, organizacinį aparatą ir pagaliau savo statusą (t.y. organizacijos vidaus tvarkos taisykles). Tai pat reikia pažymėti, kad visos partijos, dalyvaujančios politiniame gyvenime ir vykadančios savo funkcijas, remiasi šiomis pagrindinėmis nuostatomis:
ü visuomenėje nuolatos vyksta legali kova dėl valdžios;
ü valdžios šaltinis- visuotiniai demokratiniai rinkimai;
ü partija arba partijų koalicija, užsistikrinusi daugumos

paramą parlamente, suformuoja vyriausybę;
ü patijų tarpusavio santykius reguliuoja teisinės normos;
Statute būna apibrėžiamas kriterijus, pagal kurį asmuo gali būti la

aikomas partijos nariu ar rėmėju.jeigu kuris nors pilietis nuprendžia įstoti į partiją, tai tai jis turi pereiti statute numatytą procedūrą, o tapęs partijos nariu ir gavęs nario pažymėjimą turi mokėtinario mokestį. Pavyzdžiui, Didžiosios Britanijos konservatorių partija turi per 3 milijonus mokančių nario mokestį rėmėjų. Savo laiku Sovietų Sajungos kamunistų partija turėjo apie 17 mln. Narių ir pagal tos partijos satutą kiekvienas, norintis į ją įstoti, prieš tapdamas pilnateisiu partijos nariu turėdavo pereiti vienerių metų bandomajį laikotarpį. Norint Lietuvoje įsteigti politinę partiją būtina turėti ne mažiau kaip keturis šimtus steigėjų, kurie savo ar savo atstovų suvažiavime patvirtintų statutą (įstatus), programą ir išrinktų vadovaujančius organus. Jų programa ir statutas negali prieštarauti Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir įstatymams. Lietuvos Respublikos politinių partijų ir politinių organizacijų įstatyme (1990) rašoma: Lietuvos Respublikos piliečiai turi teisę jungtis į politinias partijas ir politinias organizacijas ir dalyvauti jų veikloje. Jos nariais gali būti tik vienos politinės partijos ar politinės organizacijos nariu (1str.).

Kaip pavyzdys gali būti pateikiamas Lietuvos Respublikos socialdemokratų partijos (LSDP) 2001 metų Statuto nuostatai: “1. LSDP nariu gali būti kiekvienas 18 metų amžiaus sulaukęs Lietuvos Respublikos pilietis, pripažystantis LSDP programą ir statutą, dalyvaujantis partijos veikloje, mokantis nario maokestį. LSDP narys negali buti kitos partijos nariu. 2. Asmuo stojantis į LSDP, turi pateikti raštu partijos grupei (skyriaus tarybai) prašymą, bent vieno LSDP na
ario rekomendaciją, pažadėti laikytis LSDP programos bei statuto. Partijos nariu tampama, jeigu tam pritaria LSDP dauguma narių. LSDP narys turi teisę: 1) Dalyvauti partijos skyriaus, gupės, klubų ar sąjungų susirinkimuose ir renkamų organų atviruose posėdžiuose, reikšti ir ginti juose savo nuomonę. 2) Atskleisti LSDP veiklos trūkumus partijos susirinkimuose ir kituose forumuose kritikuoti bet kurį partijos narį ar vadovaujantį organą. 3) Šio statuto nustatyta tvarka siūlyti kandidatus į visus renkamus partijos organus, rinkti ir būti renkamas į LSDP vadovaujančius organu. LSDP narys privalo: 1) Skleisti socialdemokratinias idėjas bei aiškinti visuomenei LSDP siekius ir tikslus, formuoti teigiamą visuomenės nuomonę apie partiją. 2) Vygdyti partijos nutarimus. Kai nutarimas partijos nariui yra nepriimtinas, jis gali aiškintis ir ginti savo poziciją, keiptis į aukštesnius partijos organus dėl nutarimo pakeitimo, tačiau savo veiksmais neturi trugdyti kitiems partijos nariams vygdyti tuos nutarimus, kurių jis neremia ir kt. Partijų organizacinę stuktūrą sudaro daugybė vietinių organizacijų ir centriniai, koordinaciniai centrai, kurie Lietuvos Respublikos teritorijoje veikia laisvai ir savarankiškai. Asmenys trugdantys politiniai organozacijai veikti, atsako pagal Lietuvos Respublikos įstatymus (9str) Politinės partijos turi teisę dalyvauti valstybės valdžios organų rinkimuose. Rinkimų metu kandidatams į deputatus sudaromos galimybės naudotis masinėmis informacinėmis priemonėmis Lietuvos Respublikos rinkimų įstatymuose nustatyta tvarka (14str.)
Viena svarbiausių politinių partijų veikimo sąlygų yra jos finansavimas. Pagrindinis partijos veiklos finansavimo šaltinis- tai surenkamas partijos nario mokestis. Todėl kiekvienai partijai yra labai aktualu turėti kuo šalininkų, kurie galėtų paremti partiją ne tik savo balsais rinkimų metu, bet ir savo pinigais, vienu ar kitu būdu įmokamais į partijos kasą. Pavyzdžiui, Didžiosios Britanijos konservatorių partiją sudaro apie 3mln. narių – mokesčių mokėtojų, tad vietinių asociacijų surenkamas mokestis sudaro pagrindinę šios partijos pajamų dalį. Tačiau, be nario mokesčio, politinės partijos sugeba gauti lėšų ir iš kitų finansavimo šaltinių, tarp kurių galima pažymėti:
ü interesų grupių subsidijos, kurias parastai teikia verslo grupuotės ar
profsajungos jų interesams atstovaujančios ir juos ginančios politinėms partijoms;
ü partijai priklausančių įmonių ir organizacijų pelną. Daugelis partijų
norėdamos pagerinti savo finansinę būklę, steigia įvairių ūkinių organizacijų, bankų, bendrovių, įvairių paslaugų teikimo ir aptarnavimo firmų. Tai pat parastai didelis pelnas gaunamas iš partijų leidybinės veiklos: laikraščių, žurnalų, knygų publikavimo;
ü kai kuriose valstybėse dalis rinkiminės kampanijos metu suvartotų lėšų yra
padengiama iš valstybės biudžeto. Tačiau šis politinių partijų finansavimo būdas, nors skatina aktyvesnę partijų veiklą, bet ir sukelia didelių ginčų tarp partijų, nes kiekvienai atrodo, kad ji buvo nuskriausta ir gavo mažiau negu jai priklausytų;
ü pagaliau tam tikros politinės partijos gali būti remiamos subsidijomis iš
užsienio. Nors daugumoje šalių įstatymai draudžia gauti finansinę paramą iš užsienio, tačiau gyvenime visada yra galimybė tuos įstatymus apeiti. Šiandien yra gerai žinoma, kad JAV, SSSR, Libija, Kinija, Izraelis, Prancūzija, Japonija ir dar kitos valstybės remia ar yra rėmusios kitų šalių politinias partijas, kurios laikosi palankios toms valstybėms politinės linijos.

Pačias partijų kurimosi sąlygas, tvarką jų organizacinę struktūrą, dalyvavimo valstybinių organų veikloje formas reglamentuoja valstybinių konstitucijos bei priimti specialūs įstatymai. Pirmą kartą istorijoje toks reglamentavimas buvo įteisintas 1920 metais Čekoslovakijos ir Austrijos konstitucijose. Pagrindiniuose šiandieninių valstybių įstatymuose yra specialūs srtaipsniai reikalaujantys, kad politinės partijos tarnautų demikratinės valstybės kūrimosi tikslams, remtūsi visuotinai pripaž-intomis tarptautinėmis teisės normomis,turėtų vidinę demokratinę stuktūrą bei viešai nurodytų savo pajamų šaltinį.
Taigi iš viso aprašyto skyrelio išplaukia, kad politinė patija tai – profesionalių politikų ir juos palaikančių piliečių organizacija, siekanti laimėti rinkimus ir sudaryti valstybės vyriausybę.

Politinių partijų klasifikavimas ir skirstymas

Dabar partijos klasifikuojamos remiantis organizaciniais, ideologiniais ir sociologiniais principais. Oraganizaciniu požiūriu jos skirstomos į masines (turinčias didelį narių skaičių, centralizuotą ir oligarchinę struktūrą) ir kardrines (su nededelia formalia naryste, mažai centalizuotos). Ideologiniu požiūriu išdėstytos iš kairės į dešinę. Partijos, esančios į kairę nuo nuo centro teikia prioritetą socialiniai ligybei; esancios į dešinę nuo centro- individo laisvei. Socialiniu požiūriu skairtomos pagal dominuojančias socialinias grupes (klases) – darbininkų, vidurinės klasės ar mišrios partijos.

Poltinės partijos pagal savo veiklos pobūdį ir tikslus yra skirstomos į dešiniasias, kairiąsias ir centristinias.

Dešiniosios- tai partijos, kurios pasisako už šalies politinį ir ekonominį stabilumą , nacionalinių tadicijų išsaugojimą ir atgarsias reformas. Šios partijos dažniausiai atstovauja vidutinių ir pasiturinčių gyventojų sluoksniams. Prie šių patijų tai pat priskiriamos tautinės ir krikščioniškosios politinės organizacijos (pvz., Didžiojoje Britanijoje ir Švedijoje – Konservatorių, Vokietijoje ir Italijoje – Krikščionių demokratų, Tėvynės sąjunga (Lietuvos koncervatorių), Tautininkų sąjunga ir kt.

Kairiosios- tai partijos, kurios siekia visuomenės socialinės ligybės ir teisingumo politinių reformų arba revoliuciniu keliu. Jos atstovauja neturtingų ir dalies vidutinių visuomenės sluoksnių interesams. Kairiosios partijos yra dviejų tipų: socialdemokratinės ir komunistinės. Socialdemikratinės pasisako už reformistinį ir taikų politinių bei ekonominių pertvarkymų kelią (pvz.,Vokietijoje ie Švedijoje – Socialdemokratų, Didžiojoje Britanijoje – Leiboristų, Lietuvije – Lietuvos socialdemokratų partija). Komunistinės partijos pasisako už revoliucinį, prievartinį visuomenės gyvenimo pertvarkymą (pvz., buvusios Sovietų Sąjungos Komunistų partija, Kinijos Komunistų partija ir kt.)

Centristinės – tai partijos, kurios atstovauja įvairiems gyventijų sluoksniams (dažniausiai inteligentams, tarnautojams), siekia subalansuotos valstybės vidaus ir užsienio politikos (pvz.,Švedijos Cenrto partija, Lietuvos Centro sąjunga). Šios partijos neturi daug narių, tčiau dėl savo nuosaikios politikos yra remiamos visuomenės ir dažnai pakliūva į valdžią, nors joje retai tampa valdančiomis.Tačiau tikrų centristinių partijų pasaulyje nėra – konkrečiu politiniu klausimu jos dažnai gali kryptelti į dešinę arba į kairę puse. Tokia jų balsavimo politika, priklausanti nuo tikros politinės situacijos šalyje, ir suteikia joms centristinių partijų vardą.

Dabartinės politinės patijos apibudinamos įvairiais terminais:“sąjunga” (Demokratų sąjunga respublikai ginti), “judėjimas” (Prancuzijos kairiųjų radikalų judėjimas), “susivienijimas”, “unija” ir panašiai. Tokie įvairūs politinių partijų pavadinimai turi tam tikrą politinę ir propodandinę reikšmę. Jie padeda nuslėpti partinį susiformavusios grupuotės pobūdį ir akcentuoja bendranacionalinius siekius.

Politinės partijos bruožai

Kaip ir kiekviena organizacija politinė partija turi tik jai vienai būdingus bruožus. Skiriami tokie svarbiausi politinės partijos bruožai:
ü politinės partija laisvanoriškai steigiama organizacija;
ü politinė partija nuolat veikainti organizacija;
ü tai pelno nesiekanti organizacija;
ü turi juridinio asmens teisės teisėtumą;
ü politinės partijos narius sieja bendri politiniai tikslai;
ü politinės partija savarankiškai veikiantis visuomenės susivienijimas, turintis
savivaldos teisę;
ü tai organizacija, kurios tikslas tenkinti savo narių politinius intersus ir siekti
politinės valdžios;1

Politinių partijų funkcijos

Šiandien politinėse sistemose partijos funkcijos yra įvairios, ir įvairioje literatūroje tarktuojamos šiek tiek skirtingai, tačiau visų pirma partijų “rišamajai” funkcijai garantuoti reikalinga įvygdyti 5 sąlygas:
1) Konkuruojančios partijos privalo siūlyti aiškias politikos alternatyvas.
2) Rinkėjams turi rūpėti politika.
3) Rinkimų rezultatai turi atspindėti daugumos pretenzijas.
4) Išrinkti pareigūnai turi būti sąlygoti pozicijų, kurias jie užėmė politinių kampanijų metu.
5) Išrinkti pareigūnai turi turėti institucinę galią savo tikslams įgyvendinti”.2

Tačiau šių sąlygų išpildymas per politinias partijas nereiškia, kad demokratijoje vyrauja konfrontatinė politika. Priešingai, partijos pateikdamos politikos kurso alternatyvas rikėjams, skiriasi ne fundamentaliais, o šalutiniais klausimais.

Dauguma partijų tirinėtojų joms priskiria tris arba keturias funkcijas, kurias atlieka politinėje sistemoje, kurios atspindi akivaizdų požiūrių panašumą vertinant politinių partijų funkcijas šiuolaikinėje liberalioje demokratijoje. Sumuojant skirtingus požiūrius demokratinėje politikoje partijoms būdingos 4 pagrindinės funkcijos:
1) Rinkėjų pasisrinkimo formavimas per politikos alternatyvų pateikimą rinkimams;
2) Kandidatų į politinius postus ir lyderių atranka;
3) Rinkimų kampanijos ir konkurencija dėl rinkėjų balsų;
4) Dalyvavimas valdžioje ir vyriausybės formavime.

1) Rinkėjų pasirinkimo formavimas per politikos alternatyvų pateikimą rinkimams

6-o dešimtmečio pabaigoje buvo formuojamas konkurencinis partijų ir rinkėjų santykių modelis. Pagal jį, rinkėjų elgesiui yra būdingi 3 bruožai: a) jie turi savo preferencijas tam tikriems politikos tipams, kuriuos įmanoma bešališkai analitiškai apibrėžti, b) šios preferencijos išsidėsto kairės-dešinės politiniame spektre, ir c) rinkėjai yra racionalūs, tačiau jie gali būti nepakankamai informuoti apie jų nuosavų preferencijų ir partijų politikos alternatyvų santykį. Savo ruoštu siekia gauti maksimalią rinkėjų paramą, jos juda ideolaginiame spekrte, tačiau jos negali priimti bet kokios politikos dėl konkurencijos su kitomis politinėmis grupėmis ir ideologonėmis tapatybėmis, kalusytojų sutelkimui, nors partijų skaičių apsprendžia rinkėjų pasiskirstymas išilgai ideologonio spektro. Valdžios ir opozicijos partijos naudoja skirtingus metodus rinkėjų rikėjų pasirinkimui formuoti. Pirmosios – valdžios partijos – metodais yra a) socialinė inžinerija, kai partija per vyriausybės politiką keičia visuomenės sandarą, o naujos socoalinės grupės sukuria naujas politinias ir partinias tapatybes; b) socialinių santykių koregavimas arba prokcionalistinė valdančios partijos politika atskiroms visuomenės grupėms, dėl kurios jos patraukiamos į valdžios partijos pusę; c) kontekstinis valdymas, kai partinė vyriausybė manipuliuoja objektyvia situacija ir rinkimų laikui sugeba sutelkti kritinę rinkėjų masę. Opozicinės partijos rinkėjų pasirinkimui pakeisti naudoja dvi strategijas: a) socialinių įtampų “kapitalizavimą” ir b) politinę dienotvarkę, kai rinkėjų dėmesys sutelkiams tik į opozicijai palankias problemas.

2) Kandidatų į politinius postus ir lyderių atranka

Renkant kandidatus į politinius postus, yra išskiriami 5 aspektai kurie yra ypač svarbūs.

Pirma, ar kandidatų į politikus pasirinkimą reguliuoja valstybės nustatytos taisyklės, ar tai yra partijos statutų kopetencijos objektas. Klasikinis pavyzdys, kur politikų pasirinkimą žymiai reglamentuoja valstybinės taisyklės yra Jungtinės Valstijos. Tačiau daugumoje šalių kandidatų pasirinkimą reguliuoja partijų satutai. Antra, centrinių partijos struktūtų, o ne vietos organizacijų įtaka kandidatų pasirinkimui arba pasirinkimo procedūrų centralizacija arba decentralizacija. Išskirtinis centralizacijos pavyzdys Europoje yra Graikijos Pan-Helenistinis Socialistų judėjimas (PASOK partija), kur kadidatų į renkamus postus pasirinkimas buvo sutelktas jo lyderių rankose. Kitas karštutinumas yra būsimų politikų pasirinkimo teisių perdavimas rinkimų apygardų organizacijoms. Ši situacija buvo budinga XIXa Anglijos partijoms. Tačiau dažniausiai partijos naujų politikų parinkimo procedūrose siekia balanso tarp centro ir vietos organizacijų, nors federalinėse valstybėse dažnai plačią įtaką turi federalinių vienetų politinės organizacijos (kaip Vokietijoje).

Trečia, kandidatų nominavimo sprendimų kontrolės pobūdis. Šie sprendimai gali buti priimami demokratinio dalyvavimo ir elito kontrolės metodais. Aukštas vietos organizacijų procedūrinis dalyvavimas kandidatų nominacijoje reiškia ir demokratinį šių procedūrų kontrolės pobūdį, nes rinkimų apygardų patinės organizacijos bent teoriškai apsprendžia būsimų kandidatų parinkimą. Nominacijų procedūrų demokratinę kontrolę skatina ir šie veiksmai: galimybė per “valdomą” kandidatų pasirinkimą patraukti naujus narius; socialinių hierarchijų nuosmukis ir eilinių partijos narių aktyvumo, siekiant renkamų postų, augimas; galimybė mobilizuoti neatstovaujamus intersus (pvz: moterų, tautinių mažumų); bei įtikinti rinkėjus, kad partija atstovauja plačias interesų grupes. Ketvirta, vieno partijos vieneto vienu metu parenkamų kandidatų skaičius. Vestminsterio modelio demokratijose dėl mažoritarinės rinkimų sistemos siūlomas tik vienas kandidatas nuo partijos vienoje rinkimų apygardoje. Tačiau rinkimų sistematik netiesiogiai lemia keliamų vienu metu kandidatų skaičių. Žymiai svarbesnis veiksnyspačios partijos nustatymos taisyklės.Pavyzdžiui, partija A, siekdama patraukti moteris, gali įvesti kvotas moterims, t.y. tarkim, 25proc. Kandidatų į parlamentą turi sudaryti moterys. Ir penkta, išrinktų pareigūnų perrinkimo galimybės. Daugelyje šalių aukščiausi renkami pareigūnai apribojami kadencijomis: JAV Prezidentas gali būti perrenkamas tik vieną kartą. Kai kurios partijos įveda specialias rotacijos procedūras, užtikrinančias, kad tie patys asmenys neužimtų politinių postų neribotą laiką.

3) Rinkimų kampanijos ir konkurencija dėl rinkėjų balsų

Rinkiminė partijų veikla yra viena svarbiausių jų funkcijų, nes jos išdavoje partijos įgyja įtaką valdžioje. Rinkimų kampanijos būna dvejopos: a) agituojančios už partijas, ir b) mobilizuojančios riekėjus balsuoti už individualų kandidatą.

Pagrindiniais ir esminiais partijų rinkimų kampanijos resursais yra “pinigai ir darbas”. Šie komponentai yra būtini visoms partijoms, nors kiekvieno jų santykis nėra vienodas skirtingose politinėse organizacijose. Istoriškai masinės socialdemokratinės ir religinės partijos dažniau rėmėsi “darbu”, t.y. narių mobilizacija rinkimams, o elito ir konservatyviosios partijos – pinigais. Šiuolaikinės masinės informacijos priemonės rinkimų kampanijas pavertė skirtingų partijų “reklamų”, perkamų už pinigus, kova. Dabartinėse rinkimų kampanijose partijos naudoja 4 politinės komunikacijos su rinkėjais metodus: a) intesyvius asmeninius ryšius (diskusijos su kaimynais, draugais), b) neintesyvias asmeninių kontaktų formas (rinkiminiai mitingai), c) kontaktus su rinkėjais per spaudą, d) kotaktus su rinkėjais per elektroninę komunikaciją. Rinkiminę partijų komunikaciją apriboja teisinės normos (pvz.: tarp partijų paskirstomas laikais TV), visuomenės ypatybės (neraštingumas Indijoje verčia partijas koncentruotis į žodinę agitaciją), tradicijos (Prancūzijoje populiari agitacija plakatais, Japonijoje kandidatai remiasi vietos bendruomonėmis).

5) Dalyvavimas valdžioje ir vyriausybės formavias

Partinės vyriausybės sudarymas yra visų didesnių partijų tikslas. Po kiekvienų rinkimų partijos suformuoja vienpartinę ar koalicinę vyriausybę, kuri iš idėjos turi įgyvendinti partinę programą. Tačiau pastarąją teoriją LaPalombara pavadino mitu, nes kiekvienas mokinys žino, kad partijų programos nėra vertinamos rimtai (antra vetus, partinės programos yra svarbus dokumentas tasppartinėje bei politinėje komunikacijoje, kai politinių idėjų ir pocencialių veiksmų signalas kitoms politinėms organizacijoms bei žiniasklaidai), o demoktatijoje yra svarbiau turėti atsakingą partinę vyriausybę. Ir ši situacija susiklosto demokratijoje ne dėl partijų kaltės (ar bent ne vien jų kaltės). Politikos administracija vygdo valdininkija, kuri nesikeičia po kiekvienų rinkimų. Dar daugiau, valstybės politika yra suskirstyta į sektorius, kuriuos administruoja valdininkai, o partinė vyriausybė gali primesti politinę valią tik vienpatinėse diktatūrose.

Įšvados

Šiuolaikiniame pasaulyje yra nemaža valstybių, kur partijos pergalei rinkimuose siekti yra arba naudojamos, arba tiesiog nereikalingos.Pavyzdžiui, kokios nors partijos vadovybė, nesitikėdama laimėti demokratinius rinkimus, gali panaudoti savo organizaciją bandymams įvykdyti valstybinį perversmą ir užgrobti valdžią jėga. Partinės organizacijos tai pat efektyvi piliečių mobilizacijos vienai ar kitai politiniai akcijai ar net sukilimui prieš nedemokratinį režimą priemonė. Pavyzdžiui, kada Antrojo pasaulinio karo metais Vokietijos kariuomenė okupavo daugelį Europos kraštų, tų valstybių politinės partijos, remdamosi savo organizacinėmis struktūromis, tapo pasipriešinimo okupantams organizatorėms ir koordinatorėms. Kaip tik todėl 1940 m. birželio menesio pabaigoje, kai Sovietų Sąjunga okupavo Lietuvą, pirmiausia buvo uždraustos visos politinės partijos ir suimti visi įtakingesni politikai, nors juridiškai Lietuva dar nebuvo inkorporuota į SSRS sudėtį ir dar turėjo galioti Lietuvos įstatymai, neleidžiantys be įrodytos kaltės atimti žmonėms laisvę.
Pagaliau politinės partijos yra ne tik vienokios ar kitokios politikos įgyvendinimo priemonė, bet ir tokia organizacija, dalyvavimas kurioje atveria politinias karjeros galimybes. Praktiškai visose demokratinėse valstybėse tapti žymiu politiku lengviausia, jei aktyviai dalyvaujama vienos ar kitos partijos veikloje. Nedemokratinėse valstybėse įstojimas į valdančiają partiją dažnai yra būtina sėkmingos ne tik politinės, bet ir apskritai bet kurios kitokios karjeros sąlyga.
Ir pagaliau apibendrinant visa tai, kas pasakyta apie partijas, reikia pažymėti, kad šis politinio gyvenimo reiškinys yra vienas iš reikšmingiausių šiuolaikiniai politikai. Būtent rinkimų procedūra ir dėl to atsiradusios partijos yra tas kanalas, kuris palaiko nuolatinį ryšį tarp piliečių ir valstybės valdymo institucijų bei sukuria svarbiausią demokratijos įgyvendinimo sąlygą – galimybę žmonėms pasirinkti norimą vyriausybę, norimus lyderius ir norimą

Literatūros sąrašas
1) Jonana Viga Čipkyte., Politologija kiekvienam.,Vilnius. 2001
2) Gediminas Vitkus., Politologija., Vilnius. 2001
3) Harmon Zeigler., Politinė bendruomenė., Vilnius. 1993
4) Feliksas Zigaras., Politologija., Vilnius. 2001
5) Ziegler. H., Political Parties in In Industrial Democraties., Imaging the Masses – P 30. 1993
6) Kauno Technologijos Universitetas., Šiuolaikine valstybe., Vilnius. 1999
7) Lietuvos Konstiticinė teisė., LTU., Vilnius. 2001

Leave a Comment