vaiko sunkumai

REFERATAS

VAIKO ASMENUBĖS RAIDA ŠEIMOJE

IR MOKYKLOJE

Darbo vadovas:
N. Leikus

KĖDAINIAI
2003

TURINYS

REFERATAS 1
TURINYS 2
ŠEIMA 3
VAIKO SUNKUMAI 3
PSICHOLOGINĖ PARAMA ŠEIMAI 4
VAIKO SANTYKIAI SU ŠEIMA 5
ASMENYBĖS RAIDOS YPATYBĖS MOKYKLINIAME AMŽIUJE 6
MOKYTOJŲ IR MOKINIŲ KONFLIKTAI 6
AŠ VAIZDO RAIDA MOKYKLINIAIS METAIS 7
LITERATŪRA 9

ŠEIMA

Lietuviai turi šimtametes tradicijas. Tačiau šeimos savybės, jos vertybių samprata, jos reikšmė žmogui amžių kaitoje, buvo nevienodos, neretai tikrieji šeimos santykiai būdavo iškreipti. Šeima – tai pirmiausia galimybė mylintiems žmonėms būti drauge, rūpintis vienas kitu, sukurti būtina gyvenimo ritmą, turėti ir auklėti vaikus. Šeimą galima suvokti kaip konkrečią sutuoktinių, vaikų ir tėvų tarpusavio santykių visumą, kaip mažą socialinę grrupę, kurios narystę sieja santuokos ir giminystės ryšiai, bendras ūkis ir savitarpio dorovinė atsakomybė.
Šeima – svarbiausias veiksnys, apsprendžiantis vaiko asmenybės tapsmą. Šeimos ryšiai bei tėvų santykiai su vaiku šiam yra pirmasis ir įtaigiausias bendravimo modelis.
Pagrindinis šeimos bruožas yra dvasinė ir fizinė tėvų ir vaikų sąveika. Šeima pati pirmoji teikia vaikui pradinį aplinkos ir gyvenimo reiškinių sprendimą. Vaiko tikrovės supratimas prasideda nuo pastovių santykių su tėvais, su daiktais. Nuo to kaip prasideda ir stiprėja jo bendravimas su jam artimais suaugusiais, toks išaugs vaaikas.

VAIKO SUNKUMAI

Vaiko psichologiniai sunkumai dažnai taip pat priklauso nuo santykių šeimoje, o norint juos pašalinti, reikia pakeisti vaiko vaidmenį ir bendravimo su juo stilių.
Tai pripažįsta daugelis tėvų, todėl psichologui lengva susieti vaiko sunkumus su šeima, tačiau dauguma nenori vaiko konsultavimo iš

šplėsti į visos šeimos konsultavimą, nenori keisti nei savo gyvensenos, ne bendravimo su vaiku, o siekia patarimo, kaip veiksmingiau ir sparčiau jį paveikti. Todėl psichologui nustačius, kad vaiko sunkumai susiję su šeimos santykiais, sudėtinga juos iš esmės koreguoti, nes tėvai dažnais atvejais per mažai skiria laiko vaikui ir jų tarpusavio santykiams suprasti ir perprasti.
Dažnai vaikai nukenčia, dėl santykių šeimose, nes per mažai jiems skirto laiko priveda prie tam tikros krizės šeimoje. Juk vaikai būdami darželyje ar mokykloje didele dalį laiko praleidžia be tėvų. Tuo tarpu tėvai dirbantys darbuose, pavargsta ir dažnai grįžę namo neranda pakankamai laiko vaikams. Tai daugelyje atveju sukelia vaiko asmenybės problemas. Juk vaikas mažai bendrauja su tėvais o kartais ir su aplinkiniais, tuomet vaikas tampa užsidaręs ir taai gali paveikti tolimesnę vaiko asmenybės raidą. Tokiu atveju reikalinga šeimos psichologo pagalba, nes tėvai vieni gali nebepajėgti su ta problema susitvarkyti.

PSICHOLOGINĖ PARAMA ŠEIMAI

Pirmasis ir svarbiausias vaiko raidos veiksnys yra šeima. Socialinės ir demografinės statistikos duomenys rodo, kad šiandien Lietuvos šeima išgyvena krizę. Dauguma augina nepakankamą gyventojų atkūrimui vaikų skaičių, daug ištuokų, vadinasi, dalis vaikų gyvena šeimose, kurių struktūra ir emociniai ryšiai nepalankūs jų raidai. Šiems vaikams dažnai reikia psichologo pagalbos. Optimaliu atveju, tai būtų parama visai šeimai, skatinanti atkurti ar

rba sukurti šeimos darną, tobulinti jos santykius, o drauge ir padedanti vaikui. Priimtina, jei parama apsaugotų vaiką nuo konfliktinių šeimos santykių įtakos ar bent ją susilpnintų. Taigi šio pobūdžio pagalba vaikui galima suteikti, sprendžiant jam reikšmingų suaugusiųjų tarpusavio santykių problemas ar mokant juos naujų vaiko kontrolės ir skatinimo būdų.
Psichologinės paramos šeimai teoriniai modeliai siūlo problemas spręsti konsultuojant ne atskirus šeimos narius, tačiau visą šeimą. Tokia teorinė nuostata yra pagrysta: kadangi šeimos narys yra jos dalis, jis ir pats ją veikia, ir yra jos veikiamas. Pakeisti dalį nekeičiant visumos neįmanoma. Vis dėlto daug tėvų vadovaujasi nuostata, kad šeima, yra darni, bet vienas jos narys, t.y., vaikas, problematiškas ir turi pasikeisti. Laikydamiesi tokių prieštaringų nuostatų, tėvai nepakankamai bendrauja su psichologinę paramą vaikui teikiančiu psichologu ir priešinasi, kad į šį procesą būtų įtraukti jie bei kiti šeimos nariai.
Dėl tų pačių priežasčių psichologas ne visada gali skirti pakankamai laiko šeimos santykiams tirti. Antra vertus, šeimos pažinimas ir jos santykių korekcija artimai susijusi, kadangi keliant hipotezes apie visos šeimos ar vieno jos nario psichologinių sunkumų ištakas ir aiškinant juos, naujai interpretuojant faktus, šeima, o kartu ir vaikas patiria teigiama poveikį.
Toks vaiko psichologinių sunkumų aiškinimas yra svarbus šeimos pažinimo ir tėvų ryšiu su vaiku tobulinimo etapas.
Yra šeimų, kurių ta
arpusavio santykiai yra nuostabūs, ir vaiko asmenybės raidos sąlygos tokiose šeimose yra labai geros. Deja gaila pripažinti, kad daugelis šeimų turi problemų ir gaila, kad ne visos tai pripažįsta. Problemos šeimoje pripažinimas ir bandymas ją spręsti – tai žingsnis darnios šeimos link.

VAIKO SANTYKIAI SU ŠEIMA

Ankstyvojoje vaikystėje vaikas dažniausiai yra prisirišęs prie mamos, truputi šaltesni santykiai su tėvu. Daugelis mokslininkų teigia jog žmogaus asmenybė formuojasi anksti – jau nuo 3m. Taigi, tėvų elgesys mažų vaikų atžvilgiu yra labai svarbus, nes tuo metu jau formuojasi ir vaiko nuomonė. Pirmieji gyvenimo tarpsniai gali nulemti tolimesnį vaiko asmenybės vystymasį, todėl labai svarbu tėvas atkreipti dėmesį į mažus vaikus, juk tuo metu jie mokosi ir seka tėvų pavyzdžiu.
Ketverių – penkerių metų vaikai pradeda tapatinti save su tėvų moraliniais standartais. Tapatinimasis yra pagrindinis vaiko lytį atitinkantis vaidmenų įsisąmoninimo mechanizmas. Iš pradžių vaikai stengiasi tapatintis su savo motina. Iki mokyklinio amžiaus berniukai jau nori būti panašūs į savo tėvą, o mergaitės stengiasi dar labiau būti panašesnės į savo motiną. Šiuo laikotarpiu vaikai perima tos pačios lyties tėvų elgesį ir moralines vertybes.
Vaikui pradėjus eiti į mokyklą, jo santykiai su tėvais truputi atšąla, nes pradeda mokytis iš kitų bendraamžių ir mokytojų, tačiau pagrindiniai mokytojai vis dar išlieka šeima.
Paauglystėje vaikai tampa daug savarankiškesni, turi stipresne savo nuomonę ir

r brandesnę asmenybę.
Taigi šeima yra pagrindinis vaiko asmenybės ir nuomonės formavimosi pavyzdys.

ASMENYBĖS RAIDOS YPATYBĖS MOKYKLINIAME AMŽIUJE

Šio amžiaus pradžioje psichologai, mokytojai, auklėtojai pasijuto tarsi “prislėgti” teiginių apie asmenybės raidą, kuriuos paskelbė pirmos psichoanalitinės teorijos. Jos tvirtino , kad pagrindiniai asmenybės bruožai susiformuoja labai anksti – kūdikystėje ir vaikystėje, iki trejų ar vėliausiai iki penkių metų. Per visą likusį gyvenimą tik laipsniškai “atsiskleidžia” tas asmenybės potencialas, kuris čia susiformavo. Maža to, nuo asmenybės formavimosi ypatybių ankstyvojoje vaikystėje priklauso ne tik suaugusio žmogaus charakteris, bet ir santykiai su kitais žmonėmis. Net emociniai ir psichikos sutrikimai dažnai kyla dėl ankstyvų psichinių traumų ir į pasąmonę išstumtų neišspręstų konfliktų. Froidizmo teigimu, asmenybės raidos “variklis” yra konfliktai tarp žmogaus potraukių bei norų, iš vienos pusės, ir realybės – iš kitos. Jau ką tik gimęs išgyveną pirmąją traumą, patekęs į šaltą ir bauginantį pasaulį, o paskui – pajutęs, kad ne visi jo norai bus tučtuojau patenkinami. Kartais tenka iškęsti ir alkį, ir šaltį, ir kitus nepatogumus. Tai išgyvenimai, kuriuos patiria visi žmonės, ir kuriuos jie palengva išmoksta įveikti. Taip asmenybė tvirtėja psichologiškai, jei auga sveikoje ir rūpestingoje aplinkoje. Bet jeigu kūdikis yra apleistas, jo pirminė trauma dar pasunkėja. Nesąmoningi vaikystės traumų išstūmimai į pasąmonę gali tapti suaugusio žmogaus emociniu sunkumų priežastimi.
Iš vienos pusės, psichoanalitinės teorijos labai praturtino asmenybės raidos supratimą, nes parodė, kokią didžiulę reikšmę turi patys pirmieji žmogaus gyvenimo mėnesiai ir metai, ta aplinka ir tie emociniai santykiai, kurie jį gaubia. Tačiau, antra vertus, šiems požiūriams būdinga ryškus fatalizmas. Jeigu asmenybė iš esmės susiformuoja pirmaisiais gyvenimo metais, o paskui jau mažai ką gali keistis, tai kokią prasmę tada turi auklėtojų, mokytojų pastangos, pagaliau – paties bręstančio žmogaus saviauklos pastangos ir užsidegimai?

MOKYTOJŲ IR MOKINIŲ KONFLIKTAI

Žmogaus ugdymas(sis) – sudėtingas procesas, kurio vyksmui būdingi šie labai reikšmingi momentai: sąveika, bendravimas, veikla, santykiai, valdymas. Žmogus tobulėja veikdamas, o kad jis norėtų veikti, turi būti gerbiamas, globojamas, skatinamas jo savarankiškumas, veiklumas. Prievarta – senosios pedagogikos priemonė, sukelianti mokinių neigiamus jausmus, pasipriešinimą, taigi ir konfliktus.
Konfliktas – tai priešingų, nesuderinamų tendencijų susidūrimas, kuris sukelia stiprius ir nemalonius išgyvenimus. Psichologijoje žinomos kelios konfliktų rūšys: vidinis individo konfliktas, konfliktai tarp individų ir socialinių grupių konfliktai.
Ugdymo praktikoje pasitaiko įvairūs konfliktai, bet ypač atkreiptinas dėmesys į tarpasmeninius konfliktus, t.y. konfliktus tarp individų arba mokytojų ir mokinių, tarp pačių mokinių.
Konfliktai tarp individų – tai susidūrimas žmonių, siekiančių nesuderinamų tikslų, laikymasis nesuderinamų pažiūrų į vertybes ir narmas.
Konfliktai gali vaidinti teigiamą ir neigiamą vaidmenį. Teigiamą, kad skatina pasiryžimą veiklai, padeda pažinti save ir kitus. Konfliktai gali būti pažangos variklis. Tačiau konfliktai gali sukelti nemalonių išgyvenimų, slopinti veiklumą, aktyvumą, pasitikėjimą savimi.
Mokytojų ir mokinių konfliktai kyla susidūrus elgesio ir veiklos tikslams bei uždaviniams, būdams priemonėms. Tai gali turėti neigiamos įtakos bendravimui ir pedagoginiams santykiams. Susiklosčius neigiamiems santykiams, sunku organizuoti ugdomąjį darbą. Taigi labai svarbu, kad ugdymo institucijose konfliktų būtų kuo mažiau, kad ugdytojai būtų aukštos dvasinės, pedagoginės, psichologinės kultūros žmonės ir mokėtų su savo auklėtiniais taip bendrauti, jog nesukurtų konfliktinių situacijų, o susidarius joms mokėti konstruktyviai jas spręsti.

AŠ VAIZDO RAIDA MOKYKLINIAIS METAIS

Mokykliniais metais vaikai toliau kuria savo Aš vaizdą, arba savo asmenybės teoriją, kurioje “Aš” yra funkcionuojantis individas. Aš vaizdas visą laiką kinta, nes vaikas nuolat susiduria su nauja informacija, taip vis daugiau galvoja apie save ir jį supantį pasaulį.
Pradinėje mokykloje vaikas nuolat priskiria save tam tikrai kategorijai. Tačiau dar šešių metų vaikas mano, kad vardas yra jo tapatumo pagrindas ir kad jis pasikeis, jeigu pakeis jo vardą. Aštuonerių metų vaikas jau supranta, kad vardas nuo jo nepriklauso ir neturi nieko bendra su jo asmenybe, Aš vaizdo tęstinumu ir pastovumu.
Viduriniosios vaikystės laikotarpiu vaikas vis geriau suvokia savo priklausomybę tam tikrai lyčiai ir tai, kad jis kaip asmenybė yra unikalus. Tapatumo jausmas vis labiau tvirtėja.
Nuo IV klasės per visą paauglystę dauguma vaikų save vertina geriau dėl to, kad atsižvelgia tiek į globalines, tiek į atskiras socialines ir fizines sferas. Yra viena išimtis – vertinimas sumažėja pereinant iš pradinės mokyklos į vidurinę mokyklą, ypač į naują mokyklą. Perėjimas į naują mokyklą yra susijęs su naujais lūkesčiais iš mokytojų ir bendraamžių pusės, ir todėl paaugliui tuo metu sunku realistiškai spręsti apie savo elgesį ir mokymosi sėkmę. Tačiau daugeliui paauglių yra malonu augti, siekti didesnės nepriklausomybės, skirti asmenines privilegijas nuo atsakomybės ir lūkesčių, nes išgyvena savo didėjančios kompetencijos, vertės ir pagarbos sau jausmą.
Pradinėje mokykloje vaikai galutinai įsisąmonina gėrio ir blogio standartus, kuriuos jie gavo iš tėvų. Jiems jau nereikia, kad kas nors iš šalies pasakytų, geri jie ar blogi, nes jie patys supranta savo piktadarystes, išgyvena kaltę ir gėdą, vaizduojasi sau baisias bausmes. Vaikas kuris meluoja, sapnuos košmarus apie pragaro ugnį, o vaikas, pavogęs saldainius, sudrebės kiekvieną kartą, išvydęs policininką.
Viduriniosios vaikystės laikotarpiu vaikas vis geriau suvokia savo nepriklausomybę tam tikrai lyčiai ir tai, kad jis kaip asmenybė yra unikalus.

LITERATŪRA

1. D. Gailienė. Aš myliu kiekvieną vaiką – Vilnius. Margi raštai 1996.
2. R. Žukauskienė. Raidos psichologija – Vilnius. Valstybinis leidybos centras 1996.
3. O. Tėjūnėlienė. Ugdymo realybė – Klaipėdos universitetas 2001.
4. G. Naraitis. Psichologinė parama vaikams – Vilnius. Kronta 1998.
5. J. Bikulčius. Šeimyninio gyvenimo darna ir jos išsaugojimo paslaptys – Kaunas. Technologija 1996.

Leave a Comment