ĮMONĖS ETIKOS KODEKSAS

TURINYS
ĮVADAS 3
1. ETIKOS KODEKSO PAGRINDINIAI BRUOŽAI IR STRUKTŪRA 4
1.1. Etikos kodekso vaidmuo bei pagrindinės charakteristikos ir funkcijos 4
1. 2. Etikos kodekso struktūra 8
1.2.1. Įvadinis žodis 9
1.2.2. Santykiai su vadovybe ir darbuotojais 9
1.2.3. Dalyvavimas priimant sprendimus 10
1.2.4. Interesų konfliktai 10
1.2.5. Veiklos įvertinimo formos 11
1.2.6. Skatinimas laikytis etiško elgesio standartų 11
1.2.7. Etiketo ir aprangos reikalavimai 12
1.2.8. Konfidencialumas 12
1.2.9. Informavimas 12
1.2.10. Dovanos 12
1.2.11. Santykiai su vartotojais 13
1.2.12. Santykiai su kreditoriais, tiekėjais 13
1.2.13. Saugumas 13
1.2.14. Santykiai su konkurentais 14
1.2.15. Santykiai su valdžia 14
1.2.16. Santykiai su visuomene ir viešieji santykiai 14
2. SPAUDOS KONFERENCIJOS PRISTATANT NAUJĄ ETIKOS KODEKSĄ ORGANIZAVIMAS 16
IŠVADOS 19
LITERATŪRA 20ĮVADAS
Darbo aktualumas. Lietuvai integruojantis į Europos Sąjungą, viena iš aktualiausių problemų yra mūsų šalies įmonių veiklos efektyvumo, tęstinumo bei konkurentabilumo užtikrinimas naujose rinkose. Tokiomis sąlygomis didelę reikšmę įgauna verslo etikos kooncepcija. Ji yra aktuali įmonėms, kurios pradeda orientuotis į etišką problemų sprendimą bendradarbių, visuomenės, aplinkos atžvilgiu, kai atsiranda poreikis naujai organizuoti pačios įmonės vidaus struktūras, pritaikyti jas prie pakitusių rinkos, konkurencijos sąlygų. Įgyvendinti organizacijoje etišką jos narių elgesį turėtų labai padėti etikos kodeksas.
Pastaruoju metu, ypač užsienyje, kurti organizacijos etikos kodeksus pasidarė labai aktualu. Daugelio pasaulio šalių specialistai turi savo profesinės etikos kodeksus, kurių privalo laikytis. Yra gydytojų, pedagogų, karinės tarnybos darbuotojų ir kiti kodeksai. Jie ne kartą buvo svarstomi, redaguojami, paapildomi, siekiant, kad būtų kuo tobulesni ir keltų atitinkamos profesijos prestižą. Apie verslo etikos kodeksus Lietuvoje dar tik pradedama kalbėti. Todėl ši tema yra labai aktuali tiek teoriniam, tiek praktiniam nagrinėjimui.
Darbo tikslas – remiantis literatūros analize, išanalizuoti įmonės etikos kodekso struktūrą.
Siekiant ši

io tikslo, keliami tokie uždaviniai:
 išanalizuoti etikos kodekso vaidmenį, jo pagrindines charakteristikas bei funkcijas;
 apžvelgti pagrindines įmonės etikos kodekso dalis;
 išanalizuoti spaudos konferencijos pristatant naują etikos kodeksą organizavimo ypatumus.
Darbo objektas – įmonės etikos kodeksas.
Darbo dalykas – įmonės etikos kodekso struktūra.
Darbo metodologija – mokslinės literatūros analizė.
Darbo struktūra ir apimtis. Darbą sudaro įvadas, du skyriai, išvados, literatūros sąrašas ir priedai. Pirmoje darbo dalyje aptariamos įmonės etikos kodekso vaidmuo, jam būdingos charakteristikos, pagrindinės funkcijos bei struktūra. Antroje dalyje apžvelgta, kaip organizuoti spaudos konferenciją, pristatant naują etikos kodeksą. Darbo apimtis yra 20 puslapių. Literatūros šaltinių pateikta 9.1. ETIKOS KODEKSO PAGRINDINIAI BRUOŽAI IR STRUKTŪRA
1.1. Etikos kodekso vaidmuo bei pagrindinės charakteristikos ir funkcijos
Etikos kodeksai egzistuoja nuo seno. Kažkada buvo tikima, kad profesiniai elgesio kodeksai skelbia aukštus idealus, kurių žmonės privalo siekti. Dabar šie kodeksai tarnauja įvvairiems tikslams.
Plačiausiai funkciniu požiūriu: “kodeksai suvokiami kaip pagrindinė etikos institucionalizacijos priemonė kultūroje, religijoje, profesijoje, mokslinėse bendrijose ar korporacijose” (N. Vasiljevienė, 2000, p. 265). Visi kiti etikos institucionalizacijos struktūriniai elementai daugiausiai skirti kodeksams aptarnauti, tų elementų funkcijos sukoncentruojamos į etikos kodeksuose teigiamų vertybių įgyvendinimą. Biznio etikos institucionalizacijos struktūrą sudaro (N. Vasiljevienė, 2000, p. 265-266):
 etikos kodeksai;
 etikos komitetai;
 konsultantai, advokatai, tarnautojai ir direktoriai, teikiantys informaciją etikos klausimais;
 “karštosios” telefono linijos, skirtos etikos klausimams spręsti bei analizuoti;
 biznio (taikomosios) etikos centrai – dalykinės etikos mokslinio tyrimo ir populiarinimo struktūros, jungiančios mokslininkų ir
r verslo praktikų pastangas analizuoti bei diegti biznio etiką;
 etikos mokymas;
 etinis auditas;
 koreliuojantis su etikos kodeksais vyriausybės nutarimas, teisės aktas;
 vyriausybės įgaliota tarnyba skundams tirti.
Visi šie etikos institucionalizavimo elementai sudaro sistemą, kuri sąmoningai, kryptingai, tikslingai valdo, reguliuoja organizacijos elgseną. Etikos standartų diegimas organizacijoje reiškia verslo etikos strategijos realizavimą, konkrečių veiksmų atlikimą, etikos kodekso nuostatų organizavimą, motyvavimą, koordinavimą, vertinimą bei koregavimą. Taip vadybiniais metodais, remiantis etikos kodeksais pozityviai keičiama darbinė strategija, kuriama veiklos terpė, skatinanti darbuotojus dorai ir efektyviai atlikti savo funkcijas.
Nagrinėjant kodeksų pobūdžius pažymėtina, kad kai kurių kodeksų turinyje yra daugybė vadinamųjų idealų, t.y. teigiamų pavyzdžių, kuriais organizacijos nariai turėtų sekti ir vadovautis savo organizacinėje veikloje. Kiti kodeksai ar kai kurios jų dalys yra daugiau drausminančio pobūdžio. Tokie kodeksai nustato minimalias sąlygas, kurių privalo laikytis organizacijos nariai. Jei šių sąlygų nesilaikoma, pažeidėjams skiriamos įvairios nuobaudos, iš kurių griežčiausia – pašalinimas iš tos organizacijos. Dar kiti kodeksai tik apibrėžia organizacijos pobūdį.
Paprastai kodeksas susideda iš visų anksčiau išvardytų charakteristikų: idealų, drausmės taisyklių ir organizacinio pobūdžio teiginių. Jei kodeksas veikia kaip bazė, kuria remdamasi organizacija reikalauja autonomijos nuo neprofesinės socialinės (visuomenės) kontrolės, tuomet kodeksas turėtų būti sudarytas vadovaujantis šiomis charakteristikomis (D. Vyšniauskienė, V. Kundrotas, 1999, p. 250-251):
1. Kodeksas turi būti reguliuojantis. Kodeksas turi paaiškinti, kurie jo teiginiai yr
ra idealizuoti (sektini pavyzdžiai), o kurie griežtai reguliuojantys. Visuomenė suteikia organizacijai autonomiją su sąlyga, kad ji savo narius valdys, reikalaudama iš jų daugiau nei kitos organizacijos. Taigi šie reikalavimai turi būti priimtini ir pačiai visuomenei.
2. Kodeksas turi ginti visuomenės bei tos organizacijos narių interesus, nebent pati visuomenė, suteikusi organizacijai autonomiją, atšauktų šią privilegiją.
3. Kodeksas neturi būti savitikslis. Kodeksai gali būti panaudoti ginti tokiems organizacijos interesams, kurie neprieštarauja visuomenei. Tam tikras reglamentavimas (pvz., liečiantis atlyginimų sureguliavimą ar reklamos apribojimą) gina organizaciją, tačiau tai nėra visuomenės interesai. Kodekso sąlygos, užkertančios kelią konkurencijai pačios organizacijos viduje, taip pat nėra visuomenės interesai. Vis dėlto kodekso sąlygos yra daugiau orientuotos palaikyti neigiamus, monopolistinius organizacijos veiklos aspektus.
4. Kodeksas turi būti konkretus ir tiesus (atviras). Kodeksas, kuris paprastai reikalauja, kad organizacijos nariai nemeluotų, nevogtų ar neapgaudinėtų, iš tiesų nereikalauja nieko daugiau, n.ei yra reikalaujama iš kitų. Jei kodeksas yra tikslus ir konkretus, jis reguliuoja bei riboja tam tikrus tik tos organizacijos nariams būdingus nukrypimus nuo priimtino ir etiško elgesio. Organizacijai leidžiama būti autonomiškai, nes jos galinti būti neetiška, o neretai ir visiškai nelegali veikla nelieka neiškelta į paviršių. Ir vis dėlto organizacija negali visiškai savęs reguliuoti.
5. Kodeksas turi būti politiškas ir palaikantis tvarką. Kodekse turi būti numatytos organizacijos narių teisės bei einamos pa
areigos, taip pat bausmės nesilaikantiems šių pareigų bei kitų kodekse numatytų taisyklių. Žinoma, kodekse gali būti ir nenumatytos bausmės už tvarkos pažeidimus, tačiau tokiu atveju organizacija, būdama atsakinga visuomenei, turėtų akivaizdžiai dokumentais įrodyti, kad ji visiškai savarankiškai gali save kontroliuoti.
Etikos kodeksas yra formalus organizacijos vertybių ir moralinių įsitikinimų rinkinys, supažindinantis darbuotojus su organizacijos etikos normomis, misija, tikslais. Etikos kodeksuose nusakoma, kokio elgesio organizacija tikisi iš darbuotojo ir koks elgesys nebus toleruojamas (D. Vyšniauskienė, V. Kundrotas, 1999, p. 83). Apskritai etikos kodeksai sprendžia “gero gyvenimo norminimo klausimus”, diegia etines vertybes, reguliuoja darbinius santykius, eliminuoja netinkamą elgesį dėl nežinojimo, naikina piktnaudžiavimo galimybes, skaidrina, racionalizuoja bei optimizuoja dalykinę veiklą, transformuoja socialinį ūkinį gyvenimą humanizavimo linkme. Tokia yra etikos kodeksų paskirtis, tačiau jų funkcijos, remiantis visomis šiuolaikinėmis etikos institucionalizavimo priemonėmis, tampa žymiai platesnėmis.
Etikos kodeksus nagrinėjantys autoriai paprastai atkreipia dėmesį žemiau pateiktas jo funkcijas. Elgesio kodeksas (N. Vasiljevienė, 2000, p. 358-359):
 padeda organizacijai suvokti savo misiją visuomenėje, sujungia filosofinius pareiškimus ir aukštus idealus su optimalia praktika;
 padeda visuomenei pasiekti didesnį profesijų, institucijų ar verslo sferų viešumą;
 parodo kitiems, kad organizacijai rimtai rūpi atsakingas, profesionalus elgesys; formuoja ir saugo organizacijos įvaizdį, reputaciją;
 apibrėžia organizacijos santykius su valdžia bei su visais suinteresuotaisiais, kuriems etikos kodeksas pateikia kriterijų, pagal kurį jie gali įvertinti organizacijos veiksmus;
 palengvina vadybininkams (makrolygmenyje – vyriausybei) uždavinį bei atsakomybę racionaliai, tinkamai, optimaliai organizuoti veiklą;
 keičia darbinę strategiją, skatina darbuotojus dorai ir efektyviai atlikti savo funkcijas;
 pagerina žmogiškojo kapitalo produktyvumą, kuria pasitikėjimą, gerus darbinius santykius, aplinką bei klimatą;
 padeda spręsti piktnaudžiavimo valdžia problemą, įgalina kontroliuoti biurokratiją;
 tarnauja kaip darbo santykių organizacijoje reguliavimo priemonė;
 įgalina derinti individo ir organizacijos (visuomenės) tikslus bei interesus;
 sudaro vidinę skundų ir apeliacijų sistemą, gina darbuotojus nuo diskriminavimo, represijų ir pan.
 nurodo sudrausminimo priemones (teigiamas ir neigiamas sankcijas).
Apibendrinęs daugelį ginčų dėl etikos kodeksų būtinumo, Ilinojaus Technologijos Instituto profesinės etikos centras išskiria tokias kodekso funkcijas: „Pirma, jis tarnauja kaip kolektyvinis profesijos narių atsakomybės pripažinimas. Antra, padeda sukurti aplinką, kurioje etiškas elgesys yra norma. Trečia, gali būti vadovu specifinėse situacijose. Ketvirta, etikos kodekso vystymas ir keitimas gali būti vertingas profesijai. Penkta, kodeksas gali tarnauti kaip lavinimo įrankis, tapdamas užsiėmimų ir profesinių susitikimų diskusijos ašimi. Galiausiai etikos kodeksas gali parodyti kitiems, kad profesijai rimtai rūpi atsakingas, profesionalus elgesys” (N. Vasiljevienė, 2000, p. 269).
Galima paminėti ir kitas išvestines etikos kodeksų funkcijas. Geras kodeksas sulaikys pinigų nutekėjimą, sudarys prielaidas sumažinti nelegalų verslą (A. Paulavičiūtė, 1998, p. 64).
Taigi etikos kodeksų svarba yra ryšk.i, tačiau daug kas priklauso nuo keleto dalykų (A. Paulavičiūtė, 1998, p. 65):
1. etikos kodekso kokybės ir principingumo;
2. etikos kodekso vykdymo bei kontrolės.
Etikos kodeksai neatlieka savo paskirties, kai jų kontekstas nėra tinkamai parengtas, t.y., kai nėra jokių – nei vidinių, nei išorinių – sąlygų, būtinų modelio veiksmingumui (N. Vasiljevienė, 2001, p. 371).
Be to, svarbu paminėti etinio kodekso funkcines problemas. Kodeksas padeda spręsti daugelį organizacijos problemų, tačiau kiekvienoje organizacijoje iškyla nemažai ir tokių problemų, kurių reguliuoti kodeksas negali (D. Vyšniauskienė, V. Kundrotas, 1999, p. 251-252).
1. Organizacija gali turėti kodeksą, tačiau ji negali juo vadovautis kaip įstatymu. Bausmės už šiurkščius kodekso pažeidimus yra ribotos. Nario pašalinimas iš organizacijos yra tipinė bausmė, bet kartu tai yra ir to nario veiksmų demaskavimas visos visuomenės akivaizdoje.
2. Neretai kodeksas ignoruoja tas organizacijoje iškilusias problemas, kurios parodo tikrąjį organizacijos veidą. Profesiniai kodeksai dažniausiai tiksliai apibūdina pareigas klientui, darbdaviui, kolegoms. Tačiau čia gali iškilti problema: ką daryti organizacijos nariui, kaip jis suvokia, kad jo pareigos ar įsipareigojimai prieštarauja vienas kitam? Pavyzdžiui, gamybinėje įmonėje dirbantis gydytojas yra griežtai perspėtas tos įmonės vadovo niekam neatskleisti informacijos apie tai, kad darbininkai gamyboje darbo metu patiria riziką savo sveikatai. Ar šio gydytojo kaip mediko pareiga pacientams (šiuo atveju – gamyklos darbininkams) nėra svarbesnė už pareigą laikytis darbdavio nurodymų tylėti?
3. Jei įstatymas reikalauja visuomeninio demaskavimo, tai kodeksas to taip pat reikalauja. Tačiau, jei įstatymas nereikalauja visuomeninio demaskavimo, tai kodeksas “rekomenduoja” tylėti. Kadangi kodeksas nereikalauja daugiau nei įstatymai, iškyla klausimas, ar ši organizacija tikrai autonomiška.
4. Profesiniai kodeksai nereguliuoja visos organizacijos netinkamos veiklos, o kartu organizacijos kolektyvinės atsakomybės visuomenei. Kodeksai tokios galimybės visai nenagrinėja. Ir nors organizacijos pripažįsta kolektyvinę atsakomybę bei atitinkamais atvejais vadovaujasi ja savo veikloje, tačiau dėl to visuomenė nėra užtikrinta, kontroliuodama tas organizacijas per įstatymus.
Galima daryti išvadą, kad etikos kodeksai neišsemia visų etinių problemų organizacijoje. Moraliniai organizacijos kodeksai yra tik organizacijos narių elgesio orientyrai, kurie tiksliai apibrėžia tai, kas yra draustina, ir tai, kas yra siektina.

Palaipsniui, organizacijų praktikoje naudojantis etikos kodeksais, buvo prieita išvada, kad, siekiant šių kodeksų efektyvumo, reikia papildomų priemonių. Tai yra – reikia viso komplekso etikos institucionalizavimo priemonių, kurios ir imtos diegti iš pradžių stambiose, turtingose korporacijose (JAV), o vėliau ir įvairiose institucijose (N. Vasiljevienė, 2001, p. 371). Panašių tendencijų užuo¬mazgų jau galima pastebėti ir Lietuvoje, kur konkurencinė aplinka ir būtinybė išgyventi priverčia firmas pagarbiai elgtis su savo klientais, efektyviau orientuotis į vartotoją, bendruomenę, apskritai – į žmogų, kurti ir stiprinti etikos kodeksus.1. 2. Etikos kodekso struktūra
Peržvelgus daugelį etikos kodeksų, galima pastebėti, kad vieningos etikos kodeksų rašymo formos nėra. Kodeksai skiriasi apimtimi, koncentruotumu, pagrindinių dalių išskyrimu. Kai kurie kodeksai paremti tik pagrindiniais teiginiais, kai kuriuose jie skaidomi į smulkesnes, išsamesnes dalis ir pateikia paaiškinimus. Paprastai kodeksą sudaro sudėtinės dalys: straipsniai, nuostatos, į kurių sudėtį įeina smulkesnės dalys, kurias jungia pagrindinės moralės savybės arba profesinės veiklos sritys. Pavyzdžiui, žurnalistų ir leidėjų etikos kodeksą sudaro straipsniai, kuriuos sieja esminės moralinės savybės, t.y. I straipsnis – tiesa, sąžiningumas, padorumas; II – žurnalistų nepriklausomybė ir atsakomybė ir t.t. [4]. O, pavyzdžiui, medicinos etikos kodeksas suskirstytas pagal specifines veiklos sritis ir specifines moralės normas (medikų konfidencialumas, pacientų teisių gerbimas).
Labiausiai akcentuojamos profesinės pareigos bei atsakomybė ir su tuo susijusios savybės, t.y. sąžiningumas, teisingumas, padorumas. Toliau seka tokios moralinės vertybės kaip pagarba, orumas, profesinė nepriklausomybė. Kitaip tariant, nesinaudoti tarnybine padėtimi, būti ištikimu savo profesijai. Kiti moralės principai pasiskirsto pagal profesijas. Kiekviena profesija turi savitas dorovės normas, kadangi tos pačios profesijos žmonės sieja daugybė dalykų: bendri darbo tikslai ir idealai, profesiniai uždaviniai ir problemos, saviti moralės principai. Nors moralinės vertybės daugumos žmonių yra panašios, profesinės etikos kodeksai gali turėti tik kelias labai bendras moralines vertybes, todėl skirtingų įmonių etikos kodeksų struktūra bei aptariami punktai gali skirtis (A. Paulavičiūtė, 1998, p. 67). .
Elgesio kodekso dalys (skyriai) sudaro jo turinį. Pati organizacija sprendžia, ką ir kiek plačiai įtraukti į kuriamus etikos kodeksus, remdamasi savo veiklos specifika, vadovaudamasi savais padoraus elgesio standartais. Reikėtų pabrėžti, kad elgesio kodeksai aptaria tik tuos poelgius, kurie yra aktualūs tam tikros įmonės, profesijos, institucijos etiškumui palaikyti, konkrečios organizacijos kultūrai kurti. Pirmoje dalyje pateikiami bendrieji elgesio principai. Po jų seka labiau detalizuotos dalys, kuriose aprašomos specifinės jų pritai¬kymo galimybės, atsakymai į dažniausiai iškylančias problemas ir nuorodos į dar detalesnes elgesio normų instrukcijas. Moralinio kodekso struktūroje dažniausiai atsispindi tokie principai (D. Vyšniauskienė, V. Kundrotas, 1999, p. 252):

 padorumas;
 pagarba įstatymams;
 saugumas (darbo sąlygų, prekių);
 interesų konfliktų sprendimas;
 konkurencijos taisyklės;
 ekologinė firmos politika;
 informacijos perdavimo sistema tarp firmų (komunikacinė kultūra);
 korupcijos praktika;
 diskriminacijos problemos;
 verslo veikla.
Aptarsime pagrindines etikos kodekso dalis.1.2.1. Įvadinis žodis
Įvadiniame žodyje dažniausiai deklaruojama organizacijos misija bei vizija, organizacijos tradicijos, filosofija, kultūra, pareiškiamos organizacijos vertybės (politika), nurodoma, kokio elgesio tikimasi iš visų lygių darbuotojų, kas organizacijai yra svarbu (N. Vasiljevienė, 2000, p. 355). Be to, išsakoma, kam etikos kodeksas skiriamas, ko juo siekiama ir kaip juo naudotis. Pareiškiama, kad kodeksas atitinka įstatymus ir taisykles. Akcentuojama, kad įmonės veikla deramai atsižvelgia į šalių, kurioje ji veikia, nustatytas politikos kryptis ir kitų suinteresuotų asmenų nuomonę.
Etikos kodeksas palengvina darbą, nes ne tik skatina darbuotojus tinkamai elgtis; parodo vadovų požiūrį į darbą, bendravimą, aplinką. Etikos kodeksas tai ne įstatymas, tačiau organizacijos lygyje tai taisyklių, normų, principų rinkinys, kurio kūrėjais yra visi įmonės darbuotojai. Tai nėra baigtinis dokumentas. Todėl paprastai nurodoma, kaip visų darbuotojų pagalba, jis bus nuolat papildomas, tobulinamas.1.2.2. Santykiai su vadovybe ir darbuotojais
Šioje dalyje apibrėžiama aukščiausiojo lygio vadovų parama, išsakomos personalo charakteristikos, formuluojami darbuotojų įsipareigojimai organizacijai bei organizacijos įsipareigojimai dirbantiesiems. Be to, pateiktas darbo vietų (vaidmenų ir funkcijų) apibūdinimas (N. Vasiljevienė, 2000, p. 355).
Dažniausiai akcentuojama, kad didžiausias įmonės turtas – žmonės, kurie dirba ir kuria šią organizaciją. Bendravimas komandoje, vadovo ir pavaldinio santykiai, savininkų požiūris į visų lygių darbuotojus turi didelę įtaką mikroklimatui, o tai savo ruožtu, tiesiogiai įtakoja žmogaus darbo rezultatus.
Kiekvienas darbuotojas įmonėje laikomas vertybė. Jis ne tik darbo atlikėjas, bet ir kūrėjas. Tačiau kuriančia asmenybe žmogus gali būti tik tuomet, kai jis jaučiasi organizacijos dalimi, žino, kad jo bus išklausyta, kad mūsų suformuluoti įmonės principai yra ne tik gražios frazės, o išties vadovas bus ne teisėjas, o rėmėjas ir patarėjas, kad klaidos bus pripažįstamos ir nekartojamos ne tik mūsų eilinių darbuotojų, bet ir vadovų.
Tai labai svarbūs faktoriai formuojant vieningą komandą, sutelkiant darbuotojus siekti bendrų tikslų. Žmogus iš prigimties siekia pripažinimo, terpės saviraiškai, tačiau jei nėra pagarbos visų lygių bendradarbių tarpe, lygiaverčio bendravimo, teisės išsakyti savo nuomonę, kokia ji bebūtų, nors ir klaidinga, tolerancijos vienas kito atžvilgiu, geriausio rezultato organizacija nepasieks. Dėl įtampos bendraujant su vadovais, baimės išsakyti nuomonę, žmogų apima nepilnavertiškumo, nepasitikėjimo savimi jausmas, kuris veikia žlugdančiai ne tik asmenybę, dėl to nukenčia ir organizacija – darbuotojas tampa išskirtinai tik vykdytoju, nemastančiu sraigteliu. Tik laisvas žmogus yra kūrybiškiausias.
Todėl dažniausiai etikos kodeksuose pabrėžiama, kad įmonė bando kurti demokratinį pradą, kur bendražmogiški santykiai yra visko pradžia. Nurodoma, kad kiekvienas organizacijos narys turi elgtis sąžiningai ir garbingai, taktiškai ir mandagiai bendrauti tarpusavyje. Kiekvienas turi stengtis, kad įmonėje vyktų toks bendravimas, kuris teigiamai veiktų visus darbuotojus. Pabrėžiama, kad klaidas reikia ne tik pripažinti, svarbiausia – jų nekartoti – pačiam rodyti gerų darbų pavyzdį, norėti ir galėti tobulėti ne tik dalykiniu, bet ir dvasiniu atžvilgiu.1.2.3. Dalyvavimas priimant sprendimus
Šioje dalyje išsakomas eilinių darbuotojų dalyvavimas priimant svarbius sprendimus bei galimybė pasireikšti savo nuomonę (N. Vasiljevienė, 2000, p. 355).
Dalyvavimas valdyme – tai psichologinis veiksmas. Dalyvaudami valdyme, darbuotojai ieško tikslų pasiekimo kelių, nori veikti drauge su vadovybe. Veikdami išvien su vadovais, jie prisiima ir dalį asmeninės atsakomybės už grupės veiklą – nemano, kad “tai jų problema”, o sako: “tai mūsų reikalas”. Prieš įtraukiant darbuotojus į valdymą, reikia sudaryti sąlygas – vadovas privalo turėti pakankamai tam laiko, dalyvavimo nauda turi būti didesnė negu jo kaina. Pvz., dėl darbuotojų dalyvavimo pasitarimuose neturi nukentėti tiesioginis jų darbas. Patartina parinkti tokius klausimus, kurių sprendimas darbuotojams įdomus, vertingas bei atitinka jų intelektualinius sugebėjimus. Todėl etikos kodekse svarbu apibrėžti, kaip vyks darbuotojų dalyvavimas, sprendžiant svarbiausius klausimus.1.2.4. Interesų konfliktai
Šioje dalyje akcentuojamas bendrų tikslų siekimas, asmeninių interesų teisėtumas, galimų interesų konfliktų numatymas ir vengimas (N. Vasiljevienė, 2000, p. 355). Interesų konfliktas – tai situacija, kai tarp organizacijos vadovų, darbuotojų interesų ir jų tarnybinių įsipareigojimų yra esminių prieštaravimų. Interesų konfliktas gali būti su draudžiamomis pasekmėmis, kai esant konfliktui neleidžiama eiti pareigas arba ribojančiomis pasekmėmis, kai draudžiama priimti sprendimą ar atlikti kitokį veiksmą (neveikimą) esant interesų konfliktui [5].
Organizacijose konfliktines situacijas dažniausiai sprendžia vadovai, todėl būtent nuo jų gebėjimo tai atlikti, nuo jų elgsenos ir individualių savybių, daug priklauso ne tik organizacijų sėkmė, bet ir jose dirbančių žmonių likimai. Idealiu atveju vadovo tikslas – gerbti darbuotoją, įsigilinti į jo poziciją, nesikratyti pasiūlymų ir vis tiek jausti, kada pačiam priimti sprendimą ir jo laikytis (J. Edelman, M. B. Crain, 1997, p. 201).
Pavaldiniai dažniausiai turi mažesnę galimybę įtakoti konfliktų sprendimą. Tačiau tam tikrų rekomendacijų laikymasis gali pakelti vadovo suinteresuotumą patenkinti pavaldinio poreikius. Pavaldiniui patartina neskubėti priešintis vadovui. Jo susivaldymas gali tapti vienu iš privalumų nuomonių susidūrime. Jeigu pavaldinys jaučiasi teisus, tai jam svarbu neužleisti pagrindinių dalykų. Kylant būtinumui, galima kreiptis į kitus vadovus, darbo kolegas, ir tuo sustiprinti savo poziciją. Jeigu pavaldinys jaučiasi ne visai teisus, geriau iš karto nusileisti vadovui. Pavaldiniui svarbu atsižvelgti į vadovo psichologines ypatybes, tai padės išspręsti konfliktą mažesnėmis sąnaudomis, svarbu pačiam siūlyti alternatyvių konflikto sprendimo būdų.
Šiuolaikiniame darbo pasaulyje vadovo ir pavaldinio nesutarimai sprendžiami derybomis. Tai sėkmingiausia strategija, kai dalyviai pasiekia alternatyvą, patenkinančią abiejų šalių interesus.1.2.5. Veiklos įvertinimo formos
Apibūdinama organizaciją diskredituojanti veikla. Lyčių, tautinės ir rasinės diskriminacijos vengimas, organizacijos nuosavybės nenaudojimas asmeninėmis reikmėms ir t.t. (N. Vasiljevienė, 2000, p. 356).1.2.6. Skatinimas laikytis etiško elgesio standartų
Išsakomos priemonės: kilimas karjeros laiptais, galimybė kelti kvalifikaciją, premijos už pavyzdingą į elgesį, numatomos nuobaudos prasižengusiems elgesio normoms, įtvirtintoms kodekse.
Darbuotojų motyvacija yra pagrindas kokybės kultūrai. Kadangi šiuolaikiniose organizacijose pabrėžiama kokybės užtikrinimo funkcija, kuriamos kokybės sistemos ir diegiama nuolatinio kokybės gerinimo filosofija, darbuotojų motyvacija tampa dar svarbesnė. Formali atlygio sistema yra tik viena priemonė, kurią naudoja vadovai. Organizacijos vadovai turi pripažinti, kad darbuotojams yra tinkami skirtingi motyvuojantys veiksniai ir skirtingi darbuotojai dirba bei siekia tikslų nevienodu motyvacijos lygiu. Geras personalo valdymas pasireiškia pripažįstant ir įvertinant šiuos individualius skirtumus. Svarbus įmonės vadovų vaidmuo mažinant nepasitenkinimą sukeliančius veiksnius. Tinkama darbo aplinka, darbo organizavimas, darbuotojų profesinių žinių ir įgūdžių tobulinimas turėtų būti priimta kaip norma. Be to, yra svarbus kompleksinis požiūris į personalo motyvaciją.1.2.7. Etiketo ir aprangos reikalavimai
Pageidaujami aprangos, išorinės elgsenos stiliai; punktualumo ir patikimumo būtinybė (N. Vasiljevienė, 2000, p. 356). Etiketo ir aprangos reikalavimai priklauso nuo organizacijos veiklos pobūdžio. Jie turi atitikti konkrečios organizacijos vertybėms bei tikslams.1.2.8. Konfidencialumas
Nurodoma, kaip elgtis su vidine įmonės informacija (N. Vasiljevienė, 2000, p. 356). Konfidencialumas tai kiekvieno darbuotojo suvokimas, kad duoto pažado, kuris yra pasirašomas prieš pradedant dirbti konkrečioje organizacijoje, nesilaikymas yra netoleruotinas. Kiekviena įmonė turi savo komercinių paslapčių, todėl jai yra svarbu, kad:
 visa svarbi firmai informacija pasiliktų firmos teritorijoje;
 darbuotojai suvoktų savo kaip didelio organizmo ląstelės vaidmenį;
 kiekvienas darbuotojas suvoktų, kad nuo jo veiklos priklauso visos organizacijos veiklos sėkmė ir efektyvumas.
Kiekvienas organizacijos narys privalo laikytis konfidencialios informacijos saugojimo taisyklių. Taisyklėse turi būti nurodoma, kokia informacija, apie įmonės veiklą ir apie klientus yra laikoma konfidenciali, atsakomybė už konfidencialios informacijos atskleidimą, atvejai, kai konfidenciali informacija gali būti atskleista rinkos reguliuotojams, teisinėms institucijoms, kliento įgaliotiems asmenims ir kitais Lietuvos Respublikos įstatymų bei kodekso numatytais atvejais [5].
Nepriėmus konfidencialios informacijos saugojimo taisyklių arba jų nesilaikant laikoma, kad pažeistas etikos kodeksas.1.2.9. Informavimas
Pasisakoma informavimo, pranešimų rašymo (“švilpuko pūtimo”) klausimu (N. Vasiljevienė, 2000, p. 356). Svarbu užtikrinti, kad apie įmonės veiklą, struktūrą, finansinę padėtį bei veiklos rezultatus nustatytu laiku būtų teikiama tiksli, patikima ir tinkama informacija.
Informacija bus aiški, jei darbuotojai supras, kas norėta pasakyti, ką reikėjo padaryti. Vadovai turi perduoti pavaldiniams tiek žinių, kad šie galėtų teisingai veikti. Antra vertus, vadovai turi mokėti klausytis ir suprasti, ką sako pavaldiniai. Dažnai vadovai neišgirsta gerų idėjų – kaip pagerinti vieną ar kitą darbą, kaip sutaupyti lėšų ar pritraukti daugiau klientų.1.2.10. Dovanos
Akcentuojamas draudimas priimti dovanas dėl organizacijoje užimamų pareigų bei iš asmenų, susijusių su organizacijos veikla. Įmonės neturėtų tiesiogiai ar netiesiogiai siūlyti, žadėti, duoti ar reikalauti kyšio arba kitos neteisėtos naudos, kad gautų ar išlaikytų su verslu susijusią ar kitokią netinkamą naudą (N. Vasiljevienė, 2000, p. 356). Ši dalis paprastai apibrėžia sekančius dalykus:
 dovanas;
 papildomą veiklą;
 įmonės turto bei galimybių panaudojimą.1.2.11. Santykiai su vartotojais
Šioje dalyje dažniausiai pabrėžiama, kad su vartotojais visur ir visada elgiamasi sąžiningai ir garbingai, teikiamos tik aukščiausios kokybės prekės bei paslaugos (N. Vasiljevienė, 2000, p. 356). Santykiuose su vartotojais įmonės turėtų vykdyti sąžiningą verslą, laikytis rinkodaros ir reklamos normų bei imtis visų įmanomų veiksmų, kad būtų užtikrinta jų teikiamų paslaugų ir prekių sauga bei kokybė.1.2.12. Santykiai su kreditoriais, tiekėjais
Nurodoma, jog įmonės darbuotojai gerbia kreditorius bei tiekėjus, tiksliai vykdo sutarties reikalavimus (N. Vasiljevienė, 2000, p. 356). Dažniausiai pabrėžiama, kad didžiausia vertybė versle – pasitikėjimas. Šiuo principu turėtų būti siekiama bendrauti su kiekvienu verslo partneriu. Paprastai aprašomi tokie punktai:
 antimonopolinių įstatymų laikymasis;
 produkcijos kokybė bei saugumas;
 rinkodaros bei produkcijos teikimo būdai;
 įmonės intelektinės nuosavybės, prekybos ženklo, licencijų apsauga;
 tiekėjai, pardavėjai, subrangovai;
 konsultantai, atstovai ir agentai;
 garantinių įsipareigojimų vykdymas.1.2.13. Saugumas
Įmonė įsipareigoja teikti tik saugius produktus bei paslaugas, o galimą žalą – atlyginti (N. Vasiljevienė, 2000, p. 356). Įmonės turi deramai atsižvelgti į poreikį saugoti aplinką, visuomenės sveikatą bei saugą. Įmonės pabrėžia tokius moralinius įsipareigojimus (D. Vyšniauskienė, V. Kundrotas, 1999, p. 94):
 nedaryti žalos;
 nepakeisti aplinkos (neteršti oro ir vandens, kontroliuoti keliamo triukšmo lygį ir kt.)
 nepažeisti saugumo tų, kurie yra organizacijos veiklos zonoje (gyvenantys netoliese ar perkantys produktą);
 būti sąžiningos savo sandoriuose bei remtis sudarytais kontraktais.1.2.14. Santykiai su konkurentais
Pabrėžiama, kad vykdoma tik sąžininga, įstatymais pagrįsta veikla, ori konkurencija, remiantis prekių ir paslaugų kokybės kriterijumi. Įmonės turėtų dirbti konkurencingai, vengti sudaryti ar vykdyti antikonkurencinius susitarimus, teikti darbuotojams daugiau informacijos apie tai, kaip svarbu laikytis visų taikytinų konkurencijos įstatymų ir politikos.
Paprastai šioje dalyje draudžiami nelegalūs konkurencijos būdai: melavimas, apgaudinėjimas, paslapčių vogimas, susitarimų laužymas, kyšininkavimas ir kt. Pabrėžiama, kad etiškas elgesys padeda išsaugoti įmonės reputaciją.1.2.15. Santykiai su valdžia
Atspindimas įmonės santykis su valdžios insti¬tucijomis, požiūris į politiką, išsakoma tolerancija ar draudimas dalyvauti politinėje veikloje (N. Vasiljevienė, 2000, p. 356). Svarbu, kad įmonės prisidėtų prie priimančiųjų šalių valstybės finansų, laiku mokėdamos privalomus mokesčius.1.2.16. Santykiai su visuomene ir viešieji santykiai
Šioje etikos kodekso dalyje paprastai parodomi įmonės ryšiai su visuomene, pozityvus poveikis jai, aplinkosaugos įsipareigojimai (N. Vasiljevienė, 2000, p. 356). Taip pat įrodoma, jog kiekvienas asmuo turi jausti socialinę atsakomybę už visuomenėje vykstančius procesus.
Kiekvieno organizacijos nario bendravimas su visuomene turi būti grindžiamas teisingumo ir sąžiningumo principais, o jo pateikiama informacija turi padėti įvertinti faktus, susijusius su įmonės veikla. Bendraujant su visuomene yra draudžiama daryti nepagrįstus arba klaidinančius pareiškimus. Įmonės darbuotojas neturi teisės skelbti arba platinti jokio viešo pareiškimo, jei skelbiamoje informacijoje jam yra žinomas bent vienas neteisingas faktas, arba jei pareiškimas yra kitaip neteisingas arba klaidinantis. Darant pareiškimą turi būti atkreiptas dėmesys į bendrąjį kontekstą, kuriame informacija buvo paskleista, į auditoriją, kuriai informacija buvo skirta, į informacijos aiškumą [5].

Kodeksai skiriasi ne tik savo turiniu, apimtimi, bet ir skaitomumu. Pastaraisiais metais organizacijose pastebėta, kad kuo ilgesnis kodeksas, tuo mažiau darbuotojų jį visą išsamiai skaito. Antra vertus, kuo trumpesnis kodeksas, tuo platesnės, abstraktesnės elgesio normos bei taisyklės. O tada kodeksai neretai kritikuojami dėl jų tuštumo, nes ten yra pateikiamos vertybės, bet jos nekomentuojamos ir nepagrindžiamos pavyzdžiais.
Sudarant labai detalų elgesio kodeksą, reikia elgtis atsargiai, nes – jeigu organizacijos praktinė veikla neatitinka kodekse paskelbtos politikos – ji gali būti apkaltinta kontrakto su visuomene (suinteresuotaisiais) laužymu. Būtent todėl teisinis skyrius turėtų peržiūrėti (aptarti, koreliuoti, suderinti pagal struktūros funkcionalumo kriterijus, o ne “leisti” ar “drausti”) elgesio kodeksus, visas etikos “politikas”, t.y. – konceptualias bei instrumentines etikos institucionalizavimo priemones. Dėl šios priežasties organizacijai yra svarbu peržiūrėti etikos “politikas” nors kartą metuose tam, kad ji įsitikintųjų atitikimu įstatymams. Atskirų kodekso skyrių svarstymas yra svarbus jo aspektas – reikalingas ne tik pats kodeksas, bet jo kūrimas ir periodiškas papildymas, koregavimas, paremtas nuolatinėmis diskusijomis apie vertybes. Etinio kodekso kūrimo bei atnaujinimo procesas padeda organizacijoje atrasti bendrą tiesos vardiklį, sensibilizuoti etiką ir taip pasiekti pritarimą normoms, konsensusą, “etinį jautrumą” bei suformuoti komunikatyviąsias dorybes (N. Vasiljevienė, 2000, p. 357).2. SPAUDOS KONFERENCIJOS PRISTATANT NAUJĄ ETIKOS KODEKSĄ ORGANIZAVIMAS
“Žurnalistikos enciklopedijoje” rašoma, kad spaudos konferencija – tai susirinkimas, į kurį valstybės vadovai, įmonė vadovai ar visuomenėje žinomi asmenys kviečia žurnalistus, norėdami pranešti svarbių naujienų, išreikšti savo nuomonę ir atsakyti į žurnalistų klausimus. Kartais konferencijos rengėjai dalija žurnalistams specialią medžiagą bei dokumentus. Už spaudos konferencijoje pateiktą informaciją ir nuomones atsako rengėjai. Itin svarbiais atvejais radijo ir televizijos stotys spaudos konferencijas transliuoja tiesiogiai. Dažniau apie spaudos konferenciją laikraščiai, savaitraščiai, žurnalai ir radijas bei televizija pateikia informaciją arba ataskaitą (V. Baršauskienė, B. Janulevičiūtė, 1999, p. 334).
Spaudos konferencijos tikslas – paskelbti ir tokias naujienas, kaip naujo produkto pristatymas, įsisenėjusio konflikto įmonėje tarp darbininkų ir vadovybės eliminavimas, gamybinių patalpų išplėtimas, įmonės reorganizavimas – naujų darbo vietų kūrimas, įmonės etikos kodekso pristatymas, labdaros fondo įsteigimas ir pan.
Pasirengimas konferencijai. Spaudos konferencijos pranašumas – galimybė paskleisti informaciją greitai ir plačiai. Be to, konkuruojantys laikraščiai, TV ar radijo stotys sužino naujieną vienu metu. Ryšių su visuomene požiūriu, tai svarbiausi spaudos konferencijos pranašumai.
Kai reikia spaudos konferenciją sušaukti skubiai, galima (V. Baršauskienė, B. Janulevičiūtė, 1999, p. 334):
 asmeniškai paskambinti leidinio naujienų skyriaus redaktoriui;
 kreiptis į informacines agentūras prašant paskelbti konferencijos vietą ir laiką leidiniuose, kurie išsiuntinėjami redakcijoms teletaipu.
Kai spaudos konferencija kviečiama neskubiai, galima redakcijoms išsiųsti kvietimus. Pakvietime turi būti nurodytas konferencijos tikslas, tema, kalbėtojų vardai ir pavardės, taip pat data, laikas, vieta.
Prieš konferenciją tikslinga suteikti žurnalistams kai kurių papildomų duomenų, lengvinančių jų darbą, tačiau nederėtų tai daryti pernelyg smulkiai, nes tada gali netekti prasmės dalyvavimas spaudos konferencijoje. Informacija arba pakvietimas turi pasiekti adresatą, likus 7-10 dienų iki spaudos konferencijos. Likus dienai iki renginio, dera dar kartą paskambinti ir priminti. Pakviesti tiktų visų organizacijų, perduodančių naujienas, atstovus.
Labai svarbu numatyti tinkamą spaudos konferencijos laiką. Paprastai nelengva pritaikyti, kad visoms žiniasklaidos priemonėms jis būtų parankus. Rytiniai laikraščiai nemėgsta spausdinti straipsnių, kuriuos išvakarėse publikuoja vakariniai laikraščiai, arba apie įvykį pranešama vakarinėse radijo ir televizijos laidose. Paprastai spaudos konferencijoms skiriamas laikas yra 11.00-11.30 arba 14.30-15.00. Be to, nereikėtų spaudos konferencijos rengti penktadienį.
Žurnalistus dera pakviesti į kokteilį, kurio metu jie gali gauti naujos informacijos arba neoficialioje aplinkoje pabendrauti su įmonės ar organizacijos vadovybe. Dar reikia pasirūpinti, kad spaudos konferencijos laikas nesutaptų su kokiu kitu svarbiu renginiu, vykstančiu tuo pat metu ir galinčiu atitraukti žurnalistų dėmesį.
Jeigu yra galimybė, svarbu parinkti spaudos konferencijai tinkamą vietą, kad žiniasklaidos atstovams būtų patogu atvykti. Spaudos konferencijos patalpoje turi būti pakankamai kėdžių ir plotas (aikštelė) fotografams. Ne visi redaktoriai atsako į pakvietimą, todėl reikėtų pasirūpinti papildomomis kėdėmis.
Spaudos konferencijos trukmė turi būti paskelbta iš anksto, kad redaktoriai žinotų, kiek turi laiko klausimams. Spaudos konferencijos dieną prie įėjimo statoma pora stalų, už kurių sėdi įstaigos ryšių su visuomene skyriaus darbuotojai, prisisegę korteles su pavarde ir pareigomis. Jie turi užregistruoti atvykstančius žurnalistus ir įteikti jiems rinkinį spaudai.
Prieš konferenciją labai naudinga parepetuoti jos eigą, aptarti, ką sakyti žurnalistams, pabandyti įspėti galimus klausimus. Ir pranešėjai turėtų parepetuoti savo pranešimus. Jei būtina, spaudos konferencijai reikia parengti vaizdines priemones. .Tai gali būti skaidrės, plakatai, o kartais net trumpa vaizdajuostė.
Spaudos konferencijos eiga. Spaudos konferencijos pranešėjai sodinami ant pakylos. Prieš juos ant stalų pastatomos lentelės, kuriose stambiu šriftu užrašyta pavardė, pareigos, organizacijos pavadinimas. Spaudos konferencijos metu komunikacija yra abipusė. Pagrindinis pranešimas daromas ir į žurnalistų klausimus atsakinėjama po trumpos įžangos. Įžangoje, pristatant naują etikos kodeksą spaudos konferencijoje, svarbu apžvelgti šiuos klausimus:
 Kodėl organizacijai reikalingas etikos kodeksas?
 Kokie yra etikos kodekso tikslai bei uždaviniai?
 Kokie yra pagrindiniai etikos kodekso principai?
Konferenciją pradeda ir veda paskirtas atsakingas pirmininkaujantis asmuo. Jis suteikia žodį kalbėtojams, pakviečia laikytis tylos.
Pirmininkaujantysis turi vengti asmeninių komentarų. Komentuoja pranešėjai. Be to, asmenys, sukvietę spaudos konferenciją, turėtų stengtis sukurti bendradarbiavimo atmosferą ir būti paslaugūs. Jokiu būdu negalima įsižeisti dėl nepatikusių klausimų. Pranešėjui, pirmininkaujančiajam nevalia rodyti blogos nuotaikos, net jei situacija iš tiesų yra nepalanki.
Organizacijos atstovų kalbos turi būti trumpos. Be to, svarbu, kad pasisakantieji būtų iškalbūs. Todėl nesugebančių sklandžiai kalbėti pranešėjų laiką reikia kiek galima sutrumpinti.
Žurnalistų klausimai neturi kartotis. Jie neturėtų būti panašūs į asmeninį pareiškimą ar deklaraciją. Vedėjas gali palikti tokius klausimus be atsakymo, remdamasis tuo, kad nukrypstama nuo temos ir bandoma primesti darbotvarkėje neskelbtą punktą.
Specialiai paskelbiamas paskutinis klausimas, į kurį atsakius konferencija baigia darbą. Pirmininkaujantysis dėkoja žurnalistams už dalyvavimą ir daugiau į klausimus nebeatsakinėja. Palikti neatsakytų klausimų spaudos konferencijoje nepriimta. Jeigu paliesta tema, kuria dėl kurių nors priežasčių kalbėti neketinama, geriausia pasakyti, kad informacija tuo klausimu bus pranešta vėliau.
Vaizdo medžiaga demonstruojama konferencijai pasibaigus. Ji apima papildomą, detalesnę informaciją. Šios medžiagos demonstravimas spaudos konferencijos metu pailgintų susirinkimo laiką, o tai ne visada žurnalistams tinka.
Po spaudos konferencijos dažnai priimta žurnalistus pavaišinti (gėrimai, lengvas užkandis). Apie numatomas vaišes reikėtų pranešti kvietime.
Nepalankios situacijos spaudos konferencijose. Spaudos konferencija gali nepavykti ir tuo atveju, kai vietoj faktų skelbiama propaganda, kai informacija skirta (ar prieinama) tiktai mažai dalyvių grupei. Kartais spaudos konferencijos rengiamos siekiant patenkinti jų organizatorių reikšmingumo jausmą. Tai gali sukelti žiniasklaidos darbuotojų pasipiktinimą dėl nevertinamo jų laiko.
Žurnalistų nedalyvavimas spaudos konferencijoje – pats didžiausias nemalonumas, pasmerkiantis užmarščiai svarbų įvykį. Ką daryti?
Pirmiausia, pres-reliz nedelsiant išsiuntinėjami redakcijoms su vienu teksto pataisymu: viskas vyko anksčiau, kalbama apie įvykį, kuris jau baigėsi (skirtingai nuo pirmųjų pres-reliz, pasakojančių apie būsimąjį įvykį).
Antra, interviu telefonu siūloma radijo stotims, telegrafų agentūroms, laikraščiams.
Trečia, informaciniai dokumentų paketai išplatinami svarbiausioms redakcijoms, pakeitus kreipimosi pobūdį. Dabar tekstas skirtas ne klausančiai auditorijai. Jis kuriamas pagal rašytinės kalbos normas.
Ketvirta, prie telefonų, nurodytų pres-reliz ir informaciniuose paketuose, privalo budėti informuoti darbuotojai, pasirengę suteikti visą reikalingą informaciją (V. Baršauskienė, B. Janulevičiūtė, 1999, p. 337).
Svarbiausios taisyklės dirbant su žurnalistais (V.Baršauskienė, B.Janulevičiūtė, 1999, p. 338):
 atsiminkite, kad bendraujate su klausytojais, išmanančiais dėstomo dalyko esmę;
 supraskite, kad kai kurie žurnalistai palieka spaudos konferencijos salę, nesulaukę pabaigos, nenorėdami įžeisti organizatorių: jie skuba į redakcijas, kad spėtų informaciją pateikti artimiausiai žinių laidai;
 išskirkite priorit.etinę informaciją;
 branginkite žurnalistų laiką, tiksliai laikydamiesi paskelbto reglamento.IŠVADOS
1. Etikos kodeksas yra formalus organizacijos vertybių ir moralinių įsitikinimų rinkinys, supažindinantis darbuotojus su organizacijos etikos normomis, misija, tikslais. Etikos kodeksuose nusakoma, kokio elgesio organizacija tikisi iš darbuotojo ir koks elgesys nebus toleruojamas. Elgesio kodeksas turėtų būti sudarytas vadovaujantis šiomis charakteristikomis: kodeksas turi būti reguliuojantis, turi ginti visuomenės bei tos organizacijos narių interesus, neturi būti savitikslis, turi būti konkretus ir tiesus, turi būti politiškas ir palaikantis tvarką.
2. Vieningos etikos kodeksų rašymo formos nėra. Kodeksai skiriasi apimtimi, koncentruotumu, pagrindinių dalių išskyrimu. Elgesio kodekso dalys sudaro jo turinį. Organizacija pati sprendžia, ką ir kiek plačiai įtraukti į kuriamus etikos kodeksus, remdamasi savo veiklos specifika, vadovaudamasi savais padoraus elgesio standartais. Reikėtų pabrėžti, kad elgesio kodeksai aptaria tik tuos poelgius, kurie yra aktualūs tam tikros įmonės, profesijos, institucijos etiškumui palaikyti, konkrečios organizacijos kultūrai kurti. Pirmoje dalyje pateikiami bendrieji elgesio principai. Po jų seka labiau detalizuotos dalys, kuriose aprašomos specifinės jų pritai¬kymo galimybės, atsakymai į dažniausiai iškylančias problemas ir nuorodos į dar detalesnes elgesio normų instrukcijas.
3. Spaudos konferencijos tikslas – paskelbti ir tokias naujienas, kaip naujo produkto pristatymas, įsisenėjusio konflikto įmonėje tarp darbininkų ir vadovybės eliminavimas, gamybinių patalpų išplėtimas, įmonės reorganizavimas – naujų darbo vietų kūrimas, įmonės etikos kodekso pristatymas, labdaros fondo įsteigimas ir pan. Spaudos konferencijos pranašumas – galimybė paskleisti informaciją greitai ir plačiai. Pristatant naują etikos kodeksą spaudos konferencijoje, svarbu apžvelgti šiuos klausimus: kodėl organizacijai reikalingas etikos kodeksas, kokie yra etikos kodekso tikslai bei uždaviniai, kokie yra pagrindiniai etikos kodekso principai, kam skirtas etikos kodeksas ir pan.LITERATŪRA
1. Baršauskienė V., Janulevičiūtė B. Žmogiškieji santykiai.- Kaunas: “Technologija”, 1999.- 387 p. – ISBN 9986-13-715-2
2. Baršauskienė V., Mačerinskienė I. Studijų darbų parengimo tvarka.- Kaunas: “Technologija”, 2002. – 79 p. – ISBN 9955-09-064-2
3. Edelman J., Crain M. B. Derybų kelias.- Vilnius: Margi raštai, 1997.- 279 p.- ISBN 9986-09-133-0
4. Lietuvos žurnalistų sąjunga. Etikos kodeksas [interaktyvus]. [žiūrėta 2003-01-16]. Prieiga per internetą
5. Nacionalinės finansų maklerio asociacijos etikos kodeksas [interaktyvus]. [žiūrėta 2003-01-18]. Prieiga per internetą
6. Paulavičiūtė A. Verslo etikos būklė Lietuvoj.- Kaunas: “Technika”, 1998.- 71 p.
7. Vasiljevienė N. Dalykinė etika.- Kaunas: “Naujasis LANKAS”, 2001.- 398 p. – ISBN 9955-03-094-1
8. Vasiljevienė N. Verslo etika ir elgesio kodeksai.- Kaunas: “Naujasis LANKAS”, 2000. – 471 p. – ISBN 9955-03-029-1
9. Vyšniauskienė D., Kundrotas V. Verslo etika.- Kaunas: “Technologija”, 1999.- 261 p. – ISBN 9986-13-722-5

Leave a Comment