Turinys
Įvadas……………………………………………………………………………………………….2
Literatūros apžvalga……………………………………………………………………………3
Žurnalistų etikos kodeksas…………………………………………………………………..9
Išvados ir apibendrinimai……………………………………………………………………11
Literatūra…………………………………………………………………………………………12
Įvadas
Kiekvienos visuomenės egzistavimui ir išlikimui svarbios ir reikalingos tam tikros taisyklės, nusakančios leistiną ir priimtiną elgesį. Tai gali būti valstybės mastu galiojantys įstatymai, potvarkiai ar kitokie aktai. Tokie rašytiniai dokumentai neleidžia atskirų organizacijų bei profesijos atstovų, todėl tai spragai užpildyti reikalingi atskiri etikos kodeksai. Šia prasme etikos kodeksai gali būti vertinami kaip “namuose vartotini įstatymai”. Kiekvienos organizacijos nariai savo veikloje, ypač susidarius konfliktinėms situacijoms, vadovaujasi tam tikromis taisyklėmis. Organizacijoje būtina nustatyti tam tikras taisykles, kurios padėtų jos nariams etiškai spręsti iškylančias problemas.Kodeksas padeda formuoti tokias vertybes, kaip pareigingumą, organizuotumą, drausmingumą ir atsakingumą.
UAB “Lietuvos žinios”
Nuo 1909 m. Birželio 19 d. Iki 1915 m. Rugpjūčio 15 d. Vilniuje ir nuo 1922 m. Vasario 19 d. Iki 1940 m. Rugpjūčio 1 d. Kaune leistas liaudininkų demokratinės krypties laikraštis. Iš pradžių ėjo dukart per savaitę, 1913 m. Triskart, nuo 1914 m. Dienraštis.1928 m. Balandžio 5 d. Vietoje “Lietuvo žinių” išėjo “Mūsų Vilniaus žinios”. Nuo 1935 m birželio 13 d iki 1935 m liepos 13 d įėjo “Naujoji banga”.Nuo 1936 m balandžio 23 d iki 1936 m liepos 9 ėjo “Žinios”.
Leido priedus: • “Aušrinė” (Nuo 1910 m sausio 30 d iki 1933 m balandžio mėn.) • “Farmaceutų Reikalai” (Nuo 1911 m kovo 22d iki 1912m lapkričio 15d). • “Mokykla” (Nuo 1912 m sausio mėn iki 1914 m kovo 25 d.) • “Vasaros darbai” (Nuo 1910 m gruodžio 31 d iki 1912 m gegužės 3 d.)
Politikos, ekonomikos ir kultūros savaitraštis buvo atgaivintas 1990 m ir leistas iki 1994 m.
1996 m spalio 11 d buvo pradėtas leisti savaitraštis “Lietuvos žinios”. Jis atkurtas kaip 1909 – 1915 m. Vilniuje ir 1922 – 1940 m. Kaune leistas to paties pavadinimo leidinys. Leidėjas UAB “Lietuvos žinios”. 1998 m balandžio 20 d “Lietuvos žinios” pradėtas leisti 3 kartus per savaitę (“Tabloidas”). 1998 m spalio 19 d “Lietuvos žinios” tapo dienraščiu, leidžiamu 6 kartus per savaitę, išskyrus sekmadienį.
1999 m birželio 19 d “Lietuvos žinios” atšventė 90 – metį. 1999 m spalio 19 d suėjo metai, kai “Lietuvos žinios” tapo dienraštis.Literatūros apžvalgaEtikos kodeksas – tai dokumentas, atspindintis asmeninės moralės reikalavimus, profesines vertybes bei teisinius draudimus atskirų profesijos atstovų ar organizacijos darbuotojų sprendimams bei veiklai ir tarnaujantis kaip tam tikras elgesio gidas.
Etikos kodeksai gali būti įvairūs: tai ir profesinės atsakomybės kanonai, elgesio principai, veiklos standartai, tarnybinė priesaika ir kt. Skirtingai nei etikos kodeksai, priesaikos yra daug trumpesnės, jose akcentuojamos pagrindinės vertybės, nesigilinant į niuansus. Priesaikas dažniau duoda politikai (prezidentas, parlamentarai, vyriausybės nariai), prieš pradėdami eiti savo pareigas. Jos duodamos individualiai, tuo tarpu kodeksai, kanonai, standartai daugiau atspindi profesijos ar atskiros organizacijos kaip kolektyvo dvasią. Net ir asmeniškai nepasižadėjus vadovautis etikos kodeksais, visuomenė tikisi, kad tos profesijos atstovai ar organizacijos nariai elgsis būtent taip, kaip skelbiama jų etikos kodeksuose.
Valstybės priklausomai nuo politinio režimo tipo turi atskirus etikos įstatymus, kuriuose kalbama apie honorarus, gaunamus už kalbas ar straipsnius, apie rinkimų kampanijas ir jų finansavimą, galimus interesų konfliktus ir kt. Tokiems etikos įstatymams turi būti besąlygiškai paklūstama. Tuo tarpu etikos kodeksų laikymasis yra savanoriškas, t.y. niekas negali priversti asmens juo vadovautis.
Etikos įstatymai, skirtingai negu etikos kodeksai, yra griežtai vykdomi, už nusižengimus numatytos tam tikros sankcijos. Etikos kodeksas neturi prieštarauti įstatymams, nes kitaip pats kodeksas, užuot padėjęs spręsti etikos problemas, taps viena jų. Etikos įstatymai, skirtingai negu kodeksai, palieka mažiau laisvės interpretavimui, taikymui ir revizijai. Tokio etikos įstatymo pavyzdys yra 2000.02.29 priimtas LR viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo pakeitimo įstatymams.
Etikos kodekso misija – tarpininkauti formaliuose santykiuose tarp visuomenės ir atskiros profesijos ar organizacijos narių tarpusavio santykius. Rengiant etikos kodeksus, orientuojamasi į potencialius jų vartotojus.
Kodeksai adresuojami:
visiems profesijos nariams, klientams ar paslaugų pirkėjams, institucijoms, turinčioms reikalų su ta profesija ar organizacija, visai visuomenei.
Etikos kodeksas atlieka ne tik vidines, bet ir išorines funkcijas. Tai nėra tik vidinis organizacijos ar profesijos atstovų sprendimus bei veiklą reglamentuojantis dokumentas. Etikos kodeksas tuo pat metu adresuojamas ir platesnei auditorijai. Tai gali būti visa visuomenė arba atskiros interesų grupės (atskiros paslaugos ar prekės pirkėjai, suinteresuotieji asmenys ir kt.). Etikos kodeksai atspindi ir visuomenės, ir konkrečios profesinės asociacijos ar organizacijos rūpesčius. Toks dokumentas – tai galimybė organizacijai ar profesijai pažvelgti į save, kartu tokią galimybę suteikiant ir visuomenei.
Žymus viešojo administravimo tyrinėtojas J.Ladd išskiria tokius pirminius ir antrinius profesinių etikos kodeksų tikslus. Antraeiliai tikslai lyg ir papildo pirmuosius, akcentuodami tam tikrus aspektus.
Pirmaeiliai kodeksų tikslai:
Užkirsti kelią neetiškam elgesiui. Rengiant etikos kodeksus, pirmiausia orientuojamasi ne į numatomas bausmes už netinkamą elgesį ar sprendimus, bet į tokių situacijų prevenciją.
Nubrėžti atsakomybės ribas. Kodeksai aiškiai nusako profesijos atstovų ar organizacijos narių atsakomybę ir gina juos nuo neteisėtų pretenzijų, kai tikima, kad darbuotojai turi atlikti jiems nepriskirtas funkcijas. Susidūrus su pretenzingais ir neturinčiais pagrindo reikalavimais, etikos kodeksas gali būti kaip ginamasis skydas.
Skatinti būti etiškus. Etikos kodeksuose kalbama apie daug svarbių asmeninių, profesinių ar organizacinių vertybių, į kurias turėtų būti orientuojamasi. Kadangi kodeksuose galima rasti veiklos kriterijus etikos kodeksai yra lyg elgesio gidas. Visi profesijos atstovai ar organizacijos nariai inspiruojami ne tik veikti, bet ir mąstyti, vadovaujantis asmeninės bei profesinės etikos reikalavimais.
Atlikti moralinio švietimo funkciją. Kodeksas gali būti naudojamas tiek formalaus, tiek neformalaus etinio mokymo procese, siekiant darbuotojus padaryti jautresnius etiniams klausimams bei dilemomis. Jis gali būti etiško elgesio ir galvojimo mokytojas, ypač organizacijose, kur etiniam švietimui neskiriama pakankamai dėmesio. Tačiau tokiose situacijose daug kas priklauso nuo moralinio asmens subrendimo lygmens.
Drausminti profesijos atstovus ar organizacijos narius. Etikos kodeksas kontroliuoja veiklos bei sprendimų priėmimo kokybę. Jie nurodo daugelį reikalavimų bei standartų, kurių privalu laikytis (nešališkumo, lygybės principo ir kt.). Prekių ar paslaugų gavėjai užtikrinami, kad prekės ar paslaugos atitiks tam tikrus standartus. Visuomenės administratoriai, atlikdami paslaugas, visų pirma vadovausis visuomenės interesais, susidūrus atskirų visuomenės grupių interesams, bus bandoma ieškoti kompromiso ir visiems priimtino sprendimo.
Padėti priimti sprendimus. Kai susiduria skirtingos vertybės, ištikimybės ar interesai ir reikia apsispręsti, darbuotojas gali tikėtis etikos kodekse rasti tam tikras gaires, padedančias priimti sprendimą. Jame dažnai nurodomi prioritetai (pvz., ištikimybė visuomenės interesams yra aukščiau už atsidavimą organizacijai ar jos vidaus taisyklėms), puoselėtinos asmeninės(sąžiningumas, garbingumas ir kt.) bei profesinės vertybės (interesų konflikto vengimas, nešališkumas ir kt.).
Didinti visuomenės pasitikėjimą. Nurodytos siektinos vertybės bei standartai turi sudaryti įspūdį, kad tos profesijos ar organizacijos darbuotojai verti pasitikėjimo, nes savo veikloje vadovaujasi jiems keliamais reikalavimais (sąžiningumu, kompetencija ir kt.). Kalbant apie valdžios ir visuomenės administravimo institucijas, etikos kodeksai ir jų paisymas, gali grąžinti visuomenės pasitikėjimą valdžia ir jos teisėtumu. Tai gali būti pasiekiama, apribojus privačių asmenų bei grupių priėjimą prie valdžios, užtikrinus savarankiškus ir teisingus valdžios atstovų sprendimus.
Antraeiliai kodeksų tikslai:
Padidinti profesijos įvaizdį visuomenės akyse. Šis tikslas atrodo logiška visuomenės pasitikėjimo didėjimo pasekmė. Kiekvienos profesijos elitas, organizacijų vadovai, o ir eiliniai darbuotojai, yra susirūpinę teigiamo įvaizdžio, geros reputacijos kūrimu. Įvaizdis dabartiniame pasaulyje svarbus ne tik verslo kompanijoms nepaliaujamai konkuruojančioms dėl rinkų, materialinių bei žmogiškųjų išteklių, bet ir valstybinėms, visuomeninėms, nepelno siekiančioms organizacijoms. Nemaža kiekvienos organizacijos sėkmės dalis priklauso nuo teigiamo jos įvaizdžio, kurį svarbu ne tik sukurti, bet ir nuolat prižiūrėti, tobulinti, taikantis prie besikeičiančios aplinkos.
Suteikti profesijai monopoliją. Etikos kodekso sukūrimas atspindi norą viešpatauti, teikiant kokias nors paslaugas ar prekes tam tikroje visuomenės socialinio ir ekonominio, kultūrinio ar politinio gyvenimo sferoje. Ankstyvesnis nei konkuruojančių jėgų etikos kodekso sukūrimas liudija jau esamą tos profesijos atstovų monopoliją, kurią konkurentams gali būti sunku įveikti.
Ugdyti organizacijos etiką. Teoriniu lygmeniu etikos kodeksas sujungia profesionalus ar tos pačios organizacijos darbuotojus po vienos kolektyvinės etikos skraiste, nubrėžia jų elgesio gaires. Praktiniu lygmeniu jo svarba priklauso nuo įgyvendinimo mechanizmo, profesijos ar organizacijos vadovų požiūrio į jį ir bendro etinio profesijos ar organizacijos klimato. Etikos kodeksas, puoselėdamas tam tikras vertybes bei standartus, gali užtikrinti profesijos ar organizacijos darbuotojų kartų perimamumą, puoselėdamas geriausias tradicijas. Tačiau galutinis žodis šiame procese priklauso kodekso administravimo mechanizmui.
Etikos kodeksuose atsispindi trilypės vertybės:
asmeninės moralės principai, profesinės vertybės, teisiniai draudimai.
Gyvenime šios vertybės yra susipynusios, ir jų atskyrimas būtų dirbtinis. Kodeksuose dėmesys skiriamas ne tik profesinei, bet ir bendražmogiškai etikai. Asmeninė moralė remiasi judėjiška – krikščioniška tradicija, liepiančia vadovautis aukščiausiais garbės, dorybės, teisingumo, sąžiningumo, integralumo, mandagumo, nešališkumo standartais. Tačiau profesiniuose kodeksuose elgesys visų pirma vertinamas profesiniu požiūriu. Profesinės vertybės reikalauja tarnauti visų žmonių geriausiems interesams, siekti profesinio tobulumo, tarnaujant visuomenei efektyviai bei atsakingai. Atskirų profesijų, organizacijų nariams privalu laikytis valstybėje priimtų ir įstatymais įtvirtintų tam tikro elgesio draudimų (piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi, interesų konflikto, neteisėto visuomeninių lėšų pasisavinimo ir kt.)
Kodeksų trūkumai:
Skatina biurokratizmą. Ne itin kūrybiški darbuotojai visuomet linkę aklai laikytis taisyklių bei reguliarų. Todėl iškyla grėsmė, kad etikos kodeksas taps tik dar vienu dokumentu, kuriuo bus vadovaujamasi, neatsižvelgus į situacijos specifiškumą. Etikos kodeksų nuostatos neskatina iniciatyvos, sumažina individualią atsakomybę.
Neinspiruoja geresnio elgesio, kritikos, naujovių. Kodeksai daugiau dėmesio skiria tam, kas turi būti padaryta. Jie dažnai koncentruojasi prie neigiamo elgesio aspektų, bet mažai kalba apie tai, kaip būtų galima užtikrinti moralės ir pažiūrų etikos klausimais tobulėjimą. Juose kalbama tik apie profesinį, bet ne apie etinį darbuotojo tobulėjimą. Organizacijos, turinčios etikos kodeksą, darbuotojai ar profesijos atstovai dažnai vadovaujasi nuostata, kad visiškai pakanka neprasižengti kodeksuose keliamiems reikalavimams. Taip lyg ir užmiegama ant laurų, pasitenkinus pasiektu lygiu. Toks ribotas mąstymas kenkia ne tik konkrečiam darbuotojui, bet ir visam kolektyvui, nes neišnaudojamos visos darbuotojo galimybės. Neužkerta kelio interesų konfliktui. Etikos įstatymui ne visuomet pajėgūs užkirsti kelią interesų konfliktui, todėl sunku tikėtis, kad tą darbą galėtų nuveikti etikos kodeksui. Nėra rimtai vertinami aukštesniųjų vadovų ir nenaudojami, priimant kasdienius sprendimus. Ir vadovai, ir eiliniai tarnautojai menkai vertina etikos kodeksus. Atsidūrę keblioje situacijoje, jie daugiau linkę vadovautis asmeninėmis vertybėmis ar intuicija. Principai yra pernelyg migloti, neaišku kodeksų įgyvendinimo mechanizmas. Etikos kodeksai atrodo universalūs, tačiau tai apie ką juose nekalbama dažnai ir sukelia etinių problemų: nė vienas kodeksas nenurodo, kaip tuo pačiu metu būti ir efektyviam, ir atlikti pareigą. Nesusilaukia pakankamo viešojo administravimo tyrinėtojų dėmesio. Mokslininkai gana skeptiškai žiūri į kodeksus, nes nėra aišku, kiek jie padeda priimti sprendimus, pateikti moralinį pagrindimą. Kišasi į privatų gyvenimą. Reikalavimai privataus ir visuomeninio sektoriaus darbuotojams skiriasi. Žiniasklaidos darbuotojai greitai pastebi net ir mažiausias etikos problemas ir jų pagrindu kuria žinias. Spauda pamato visus nutylėjimus deklaruojant pajamas bei turtą ir įsitraukia į tyrimą. Tokio pobūdžio nusikaltimai patraukia spaudos dėmesį. Draugystės, šeimos santykiai, finansiniai reikalai tampa visuomenei žinomi, ir dėl to daugelis šalinasi dalyvavimo visuomeniniame gyvenime. Ne vienas tarnautojas etikos kodeksus vertina kaip jų privataus gyvenimo trukdymą ir pažeidimą, o privataus sektoriaus darbuotojai su tuo nesusiduria.Etikos kodeksų privalumai:
Gerina moralinę atmosferą. Etikos kodeksai ne kuria, bet išreiškia, atspindi įsipareigojimus visuomenei profesiniame gyvenime. Profesiniuose ar organizacijos kodeksuose kalbama apie atsakomybę prieš visuomenę. Kodeksuose minimos vertybės ir standartai ne tik gali padėti sukurti visuomenės pasitikėjimą, bet ir užtikrina tinkamą moralinę atmosferą, kuri prisideda prie darbo atlikimo kokybės, skatina komandinį darbą ir tarpusavio supratimą. Padeda spręsti kylančias problemas. Kai etikos kodeksas yra išsamus ir specifinis, t. y. daugiau pritaikytas konkrečiai organizacijai, atsižvelgiant į jos vidaus struktūrą, jis bus naudingesnis, nes padės praktiškai spręsti problemas, užuot davus tik bendro pobūdžio nuorodos veiksmui ar sprendimui. Suteikia elgesio gaires. Kodeksai veikia kasdienį tarnautojų gyvenimą: nurodo, kaip veikti sunkiose situacijose, padeda atsispirti išorės įtakai Sureguliuoja santykius su išorės atstovais ar institucijomis ir įneša į tai profesionalumo aspektą. Kodeksai pataria vadovautis visuomenės teikiamais prioritetais bei vertybėmis, gerbti, toleruoti kitus, būti mandagiems ir kt. Duoda toną ir sukuria darbuotojų lūkesčius. Etikos kodeksai, suteikdami tarnautojų elgesio gaires, inspiruoja tam tikras profesijos ar kolektyvo darbuotojų vertybes, kurių turėtų būti laikomasi.
UAB „Lietuvos rytas“ žurnalistų etikos kodeksas:
Asmeninės vertybės :
1. Žurnalistas turi būti punktualus, nevėluoti į darbą, susitikimus. 2. Turi būti mandagus su pašnekovais (pasisveikinti, prisistatyti ir t. t.) 3. Žurnalistas turi būti paslaugus, padėti savo kolegoms. 4. Turi gerbti vadovus, kolegas ir visuomenę. 5. Žurnalistas negali painioti darbo reikalų su asmeniniais. 6. turi būti kantrus, įdėmiai išklausyti pašnekovų pageidavimus, nusiskundimus ir t.t. 7. Teisingas. Straipsniuose pateikti tik tikslius faktus. 8. Turi būti sąžiningi, “nelipti per galvas”, siekiant aukštesnių pareigų ar garbės. 9. Atsakingi. Prisiimti atsakomybę už padarytas savo klaidas. 10. Dirbti visą darbo dieną, jei už tai yra mokama.
Profesinės vertybės :
1. Žurnalistas turi skelbti tikslias žinias, įvairias nuomones.2. Žinios ir nuomonės turi būti aiškiai atskirtos.3. Žurnalistas turi atidžiai ir rūpestingai tikrinti faktus, remtis bent keliais šaltiniais.4. Žurnalistas turi stengtis surinkti informaciją iš visų prieinamų šaltinių, kad informacija būtų teisinga ir išsami.5. Informaciją žurnalistas turi rinkti teisėtais ir etiškais būdais.6. Norėdamas gauti informaciją, žurnalistas negali informacijos šaltiniui daryti spaudimo ar siūlyti už ją atlyginti.7. Rengdamas straipsnį žurnalistas negali jo papildyti išgalvotais faktais, jų iškraipyti.8. Žyrnalistas negali pažeisti žmogaus teisių ir orumo.9. Žurnalistas negali šaipytis ir žeminti iš žmogaus rasės, religinių įsitikinimų, lyties ar fizinių trūkumų.10. Žurnalistas negali smerkti ar pripažinti kito žmogaus kaltu, nors tas žmogus ir yra nusikaltęs.11. Žurnalistas negali skelbti nepatikrintos medicininės informacijos.12. Žurnalistas turi gerbti vaikų ir suaugusiųjų su fizine ir protine negalia teises.
Teisiniai aspektai :
1. Įspėjimas.2. Papeikimas.3. Griežtas papeikimas.4. Piniginė bauda.5. Pašalinimas iš darbo.
Išvados ir apibendrinimai
Etikos kodeksų užuomazgos atsirado palyginus seniai. Jau net antikos ir viduramžių laikais kai kurių profesijų atstovai, organizacijų nariai kėlė sau ir vieni kitiems tam tikrus reikalavimus, ir nuostatas. Taigi ir šiuolaikiniai žmonės neapsieitų, be tam tikrų elgesio normų ir apribojimų. Nors tie apribojimai mus truputį “įspraudžia” į šiokius tokius “rėmus”. Bet žmonių teisės nėra pažeidžiamos, nes mes gyvename visuomenėje, kur turime paisyti ir nepažeisti kitų visuomenės narių tokių pat interesų. Etikos kodeksai yra skirtingi atskirų profesijų atstovams ir organizacijos nariams. Ir nors kodeksų laikymasis yra savanoriškas, tačiau kai kurių profesijų atstovai etikos kodeksų netgi privalo laikytis. Tai gydytojai, pedagogai, karinės tarnybos darbuotojai ir t.t. Nors etikos kodeksai ir skatina būti etiškais, padeda priimti sprendimus ir tarnauja, kaip tam tikras elgesio gidas, bet vis dėlto, mano manymu, būtų naivu tikėti, kad etikos kodeksas gali blogą žmogų paversti pavyzdingu ir paklusniu darbuotoju.
Literatūra
1. D. Vyšniauskienė, V. Kundrotas. Verslo etika. – Kauno technologija, 1999. – 252 p.2. Jolanta Palidauskaitė. Viešojo administravimo etika. – Kauno technologijos universitetas, 2001m.