Hetitai

1. Hetitai
17 a.pr.Kr. viduryje iškilo senoji Hetitų karalystė, kurios sostinė – Hatušo miestas, klasikinis šios valstybės laikotarpis apima maždaug 1460-1200 m. pr. Kr . Ji daugmaž sėkmingai kovojo su Egiptu, savo įtaka plėtė į pietus ir į vakarus, kur sugebėjo nugalėti Mitanijos karalystę. Hetitai buvo indoeuropiečiai, jie savo valstybę sukūrė gyvenusių hatų teritorijoje.
Dievai ir jų trejetas Hetitų dievų panteoną sudaro 1000 dievų. Svarbiausi trys dievai: Saulės dievas Tivat, tai dangiškas Saulės dievas, šalių karalius, žmonijos piemuo. Saulės deivė Hebat – Saulės deivė iš Arinos, šalių karalienė.ir Vėjo dievas Taru (TTešubas), tai lietaus ir audros dievas, vaizduojamas tarp dviejų jaučių, lydimas kalnų dievybių.
Vėjo dievo sunūs – jaunas dievas Telipinas. Siu Siumis artimas Dzeusui; dievas raitelis Pirva; mėnulio dievas Kasku; Dievas Sostas; Vėjo dievas iš Neriko; Vėjo dievas iš Zipalandos; Vėjo dievas iš Halapos; Karo stovyklos Vėjo dievas; deivė Hanahana; deivė Kamrusepa; vėjo dievo duktė – Inara; deivė Cifuri-Kamrusepa; dangaus valdovas Alalu; Hesiodas, Uranas, Kronas, Dzeusas; okeano dukra – Šertapšurubi
Šventykla, jos įranga. šventykla suprantama kaip dievo gyvenamoji vieta.Šventyklą supo mūras, į “šventorių” buvo patenkama pro ddidelius vartus, per tam tikrą prieangį buvo galima prieti prie dievybės stabo. Netoliese buvo miegamasis, stovėdavo kultiniams tikslams naudojami sostas ir keturkampis židinys. Vienoje sienoje būdavo matomi trys stulpai, irgi turėję kultinę reikšmę.
Netoli Hatušo buvo hista ar Hesti šventykla, ku

urioje garbintos požemio dievybės, joms kartais aukotos kruvinos aukos, paprastai kaip kruvinos kaltės išpirka. Hetitai retai aukojo žmones, žmogus aukotas tik ypatingais atvejais, pvz.: sumušti priešo. Perpus perpjovus žmogų, viena kūno dalis būdavo padedama vienoje pusėje, kita kitoje; tarp jų pražygiuodavo kariai, upėje jie dar būdavo aptėškiami vandeniu.
Karaliaus reikšmė kultinėse apeigose. Karalius buvo atsakingas už šalies ir tautos gerovę; atitinkamu švenčių metu būtent jis aukodavo svarbiausias aukas dievams ir dalyvaudavo procesijose; vienoje iš metinių švenčių jis pagerbdavo provincijos dievybes. Karalius kasmet turėdavo atsiskaityti dievams už savo valdymą.
Karalius nominaliai buvo vyriausias žynys,ir šią funkciją įgyvendavo didžiųjų švenčių metu. Kiekvienoje šventykloje buvo žynys, atliekantis nustatytas kulto apeigas.Be jo, šventykloje būdavo ir pranašautojas, tyręs paaukotų gyvūnų vidurius ir pagal juos spėdavo ateiti. Patys žyyniai negalėdavo turėti jokių fizinių trūkumų. Jie galėjo vesti ir turėti šeimas, tačiau jų šeimos į šventyklą nebuvo įleidžiamos. Dieną žynys praleisdavo šventykloje, atlikdamas kultines apeigas, vakare galėdavo aplankyti šeimą. tačiau nakčiai būtinai turėdavo grįžti atgal į šventyklą. Šventyklos vartai naktį būdavo uždaryti ir juos saugodavo sargybiniai, o viduje specialiai paskirti budėtojai.
Kulto apeigų dalis buvo nusilenkimas bei proskinezė – kritimas kniūbsčias priešais stabą. Svarbiausios apeigos vykdavo švenčių metu ir daugiausiai aukojama. Kasdieninės apeigomis dievybė būdavo žadinama, prausiama, maitinama, guldoma į lovą. Paukščiai aukoti tik po
ožemio dievybėms.
Magija. Hetitai tikėjo , kad blogio priežastis ne demonų veikla, o žmogaus netyrumas, nešvarumas. Šiai nešvarai buvo skirti maginiai ritualai. Kai žmogus susirgdavo arba jį ištikdavo nelaimė, jam maginėmis priemonėmis būdavo stengiamasi rasti pakaitalą, į kurį turėdavo sueiti to žmogaus neganda.
Už burtininkavimą būdavo skiriama mirties bausmė, burtu buvo vengta, nes tikėjo kad jais galima užburti dievus ir jie nebeatliks savo funkcijų.
Pomirtinio gyvenimo įvaizdis. Žmogus turi sielą ištanza(na), kuri nuo jo atsiskiria jam mirštant; tai tokia substanciją, iš kurios sudaryti dievai ir žmonių vėlės. Mirties dieną Hetitai vadino “likimo diena” arba”motinos diena” – pastarasis pasakymas gretintas su ištarme apie mirusįjį.
Mirusiai gyveno požemiuose ir tikriausiai liūdniau nei gyvieji., išimtis buvo karaliams – jie nukanka į požeminę pievą, vellu, kur ganosi tikriausiai jiems priklausančių galvijų kaimenės. posakis ” karalius tampa dievu” reiškė karaliaus mirtį; iš jo galima numanyti, jog valdovas anapus gyvena bent jau netoli dievų.

Leave a Comment