Etiketas versle

1. ĮVADAS

Kiekvienas žmogus turi elgtis nepriekaištingai, kad kiti ji gerbtų, nelaikytų jį neišauklėtu ir netgi vulgariu. Versle etiketas yra nepaprastai svarbus. Kas gi bendraus su verslininku, kurio elgesys ir išvaizda nekelia jokio pasitikėjimo. Dauguma verslininkų yra įsitikinę, jog jie elgiasi puikiai, yra mandagūs. Juk galų gale jie visi buvo auklėti, todėl žino kaip elgtis prie stalo ar žmonių rate. Jie daugmaž sugeba vikriai manipuliuoti peiliu ir šakute. Jie nesiremia alkūnėmis į stalą ir gerdami kavą nesiurbia. Verslininkai žino, jog atsiraugėti po gerų vaaišių ar kramtyti gumą per susirinkimą būtų tikrai nemandagu. Bet ar užtenka šių žinių, bendro išprusimo norint kopti karjeros laiptais? Daugelis atsakytų – ne. Šiandien nebeužtenka būti maloniam ir draugiškam, mandagiam ir susilaikančiam, jei norite atsakyti į visus etiketo klausimus. Todėl verslininkui norint pasiekti aukštumas, reikia žinoti visas etiketo paslaptis. Juk šiandien be gerų manierų neįmanoma kopti karjeros laiptais. Neretas verslininkas dirbdamas sažiningai ir stropiai nepadaro karjeros. Tada belieka tik stebėtis ir užduoti sau klausimus. Gal jis nemokėjo elgtis su žmonėmis? Gal buuvo storžievis? O gal jo išvaizda vertė klientus pasukti pas jo konkurentus?

Todėl kiekvienas turi save įvertinti ir galvoti, kaip jam elgtis vienoje ar kitoje situacijoje, kaip sukurti savo įvaizdį ir rasti kelią į sėkmę. Aš tikiuosi šiame darbe nors maža dalelyte at

tskleisti tai, kas pasitarnautų verslininkui ir atvertų jam visus kelius į tą beprotišką verslo pasaulį.

2. JEI NETINKAMAI SU KOLEGA BENDRAUSI, GERO VARDO TIKRAI NEUŽSITARNAUSI.

Versle labai svarbu tinkamai bendrauti su kolegomis. Žmonės, kuriems sekasi tarnyboje, daug pasiekė iš dalies todėl, kad žinojo kaip elgtis daugelyje situacijų. Visi suprantame, jog malonus elgesys sukuria gerą atmosferą. Juk šypsena kainuoja mažiau negu elektros energija, bet duoda daugiau šviesos. Šis anglų priežodis išreiškia labai paprastą taisyklę: dažnai visiškai ne gestikuliacija ir žodžiai, kuriais mes norime padaryti įspudį kitiems, daro didžiausį poveikį, o šypsena arba taiklūs žodžiai tinkamu laiku. Visi norėtumėme dirbti su mandagiais, taktiškais ir net užjaučiančiais kolegomis. Juk tarnybiniai santykiai remiasi žmonių reputacija, padorumu ir sažiningumu. Peteris Driuckeris savo knygoje rašo: “Kitų pasitikėjimą gali pelnyti tik ellgdamsis garbingai. Kad ir koks protingas būtų darbuotojas, be kolegų paramos jis negalės atlikti savo pareigų. Dirigentas gali diriguoti tik tuomet, jei orkestras jam paklūsta”.Darbuotojas turi kiekvieną dieną tinkamai elgtis įstaigoje.Į staigos etiketas reikalauja rūpintis bendradarbiais ir skirti jiems dėmesį. Taigi, gerai elgdamiesi gerinsite įmonės įvaizdį ir tuo pačiu ji sėkmingiai veiks. Maloniai bendrauti ir įgyti kolegų pasitikėjimą galite pasinaudoję šiais patarimais:
 Niekada nevėluokite. Būkite punktualus. Nes laiku neatvykę į darbą, svarbų susirinkimą ar susitikimą su klientais, jūs pamažu prarasite ne tik ko

olegų pasitikėjimą, bet ir visos įmonės.
 Norėdami pakviesti kolegą geriau prieikite prie jo, o ne garsiai šaukite. Tai trukdys susikaupti kitiems darbuotojams.
 Gražinkite bendradarbiui visus skolintus daiktus: knygas, pieštuką arba lietsargį. Neįpraskit skolintis pinigų pietums, autobusui ar atsitiktinėms išlaidoms. Mažas skolas lengva pamiršti, tačiau kreditorius visuomet prisimins, paskolinęs jums dolerį ar kitą. Juk ir del mažiausio menkniekio gali kilti konfliktas.
 Niekada neskaitykite kolegų asmeninių užrašų, nesirauskite po ju stalčius. Gerbkite jų privatumą.
 Būdamas darbe mažiau plepėkite nereikalingomis temomis ir neįkirėkite kolegoms, nes tapsite jų tarpe nemėgstamas.
 Niekada neatsisakykite padėti kolegoms, jeigu jie turi asmeninių rūpesčių, serga. Paprašytas pagalbos, stenkites padaryti viską, ką galite. Padovanokite jam gėlių arba saldumynų su geros nuotaikos linkėjimais.
 Jeigu darbe yra trūkumų, kolegos nesuvokdami daro klaidas, nurodykite tai jiems draugiškai, taktiškai.
 Neužmirškite padėkoti kolegoms už jums padarytas paslaugas. Tai juos pamalonins ir jie kitą kartą bus pasirengę jums padėti.
 Stenkitės įgyti kolegų palankumą ir simpatiją. Todėl nuoširdžiai domėkitės jais, būkite bendradarbiams palankūs, išklausykite juos nepertraukdami, rūpinkitės jais.
 Būkite santūrus. Gebėjimas susivaldyti, asmens dvasingumas ir taktiškumas yra labai svarbus. Jei jūsų nuomonė nesutampa su kolegos, nepraraskite savitvardos. Susierzinimas ir savitvardos praradimas niekada neduoda gerų rezultatų, be to, dėl tokio savo elgesio žmogus vėliau pats sielojasi.
 Nesikeik, nevartok bjaurių žodžių. Atmink, kad garsus kvatojimas ir kikenimas yra storžieviškas ir
r vulgarus.
 Neregzkite kolegoms pinklių už jų nugarų, neskleiskite paskalų, nes pakenkę jiems galite sulaukti tokio pat atpildo.
 Užjauskite ir pasirūpinkite atleistu iš darbo kolega. Padėkite jam susirasti darbą, pasiūlikite įvertinti jo gyvenimo aprašymą arba retkarčiais paskambinkit, kad pakeltumėt jam nuotaiką.
 Nustatykit realius darbo atlikimo terminus. Jūsų darbuotojai ar padėjėjas turi gauti pakankamai laiko užduočiai įvykdyti, nebent tai būtų ypatingas atvejis.
 Visuomet pirkit tuos, kurie gerai atlieka užduotis arba stengiasi tobulėti.
 Visus vertinkit pagal nuopelnus. Nedrįskit savintis svetimos šlovės.
 Dirbdami vadovaujamą darbą turite kritikuoti, jei tai pateisinama ir būtina. Jei nenurodysit trūkumų, žmonės nieko neišmoks. Tačiau peikti ir taisyti reikia be liudytojų. Netrikdykit darbuotojų bendradarbių akivaizdoje. Venkit kritikos ir kaltinimų už akių.
 Būkit tvarkingas. Pasinaudojęs sutvarkykit bendras patalpas: virtuvę ar posėdžių salę. Jei įsipylėt paskutinį kavos puoduką, užplikykite šviežios. Sutvarkykit vonią – išvalykite kriauklę popieriniu rankšluosčiu, o panaudotas servetėles meskite tik į šiukšliadėžę.
 Nesidažykit ir nesilakuokit nagų darbe prie savo stalo.
 Nerūkykite draudžiamose vietose. Jei neturit atskiro kabineto, eikite rūkyti į lauką. Koks bebūtų kompanijos požiūris į rūkymą, nesukčiaukit.
 Nekalbėkit garsiai. Ypač gerbkit kaimynų teisę susikaupti tose įstaigose, kur pertvaros tarp kabinetų nesiekia lubų.

3. AR GERAI ELGIES VADOVE SU SAVO PAVALDINIAIS

Dažnai žmogaus profesinis rangas atspindi jo padėtį visuomenėje. Svarbios pareigos įpariegoja jį gerai ir atsakingai elgtis su kitais. Mandagūs ir gerų manierų įmonės ar įstaigos va

adovai sukuria gerą darbo atmosferą. Juk darbuotojams maloniau dirbti tokioje įstaigoje, kur vyrauja šiltas mikroklimatas, o ne tokioje, kur į tave darbdavys nepatenkintas žvelgia ir kiekviename žingsnyje tau priekaištauja. Jei vadovas nesilaiko elementariausių mandagumo taisyklių, savo elgesiu užkrečia ir žemesnįjį personalą.

“Blogiausia, kad mandagus turi būti tik personalas, – pripažįsta vienos prekybos firmos stambaus skyriaus vadovė – kad ir kada nueičiau pas savo viršininką, jis visada sako: “Ko dar reikia?” Viena kartą ir aš jam pasakiau: “Ko reikia?”, praleisdama šlykštų žodelį “dar”, bet jis man prikišo, kad aš elgiuosi arogantiškai”. Iš šio pavyzdžio galima suprasti, jog kai kurie vadovai laiko save “pasaulio centru” ir nesiskaito su pavaldiniais, bet ar ilgai tokioke aplinkoje galės tverti pavaldiniai? Galiausiai jie atėję pas vadoą išsakys jam, ką apie ji galvoja ir paliks šią įmonę su palengvėjimu. Daugelį dalykų, į kuriuos privačiame gyvenime galima nekreipti dėmesio, viešai rodomi skaudžiai įžeidžia. Dar galima pakęsti mandagią viršininko pastabą, kai jis susinervinęs suriks savo kabineto tyloje: “Ką čia tamsta man plepi!”, bet palaikysime jį storžieviu, jeigu jis ims mus mokyti: “Aš esu tam, kad įsakinėčiau, o jūs, kad vykdytumėt!” Jau praėjo tie laikai, kai vadovas buvo daug aukščiau už savo pavaldinius. Dabar vadovas turi stengtis bendrauti su savo darbuotojais taip, kad jie laikytų ji savo komandos nariu, o ne tironu.

Viršininkas turi žiūrėti, kad būtų išlaikomos ribos tarp darbo ir asmeninių reikaųu. Juk daugelis svajoja apie visos įstaigos susibroliavimą, bet dažnai tas gyvenimas didelėje šeimynoje ne vienam tampa kančia. Jei jie yra tokie artimi, vadinasi, gali išsakyti viską, kas ant širdies guli. Ateina į įstaigą vos ne su šlepetėįmis ir pradeda darbo dieną naujienomis apie šeimos reikalus, sveikatą, savijautą, o tas, kuris nepasiduoda tam ritualui, yra laikomas savimyla, nedraugišku, nenuoširdžiu žmogumi. Nei vadovai, nei kolegos neturi painioti asmeninių reikalų su darbo reikalais. Jeigu jau susikuria tokia aplinka, reikia ją “atšaldyti”, žinoma tik ne per daug. Vienoje įstaigoje jauna vadovė pakabino dailiai parašytą šūkį: “Gali būti tikras, kad kiekvienoje organizuotoje grupėje viskas, ką pasakysi apie kurį nors asmenį, galų gale jam bus perduota, ir jis žinos, kad tai pasakei tu”. Ar padėjo? Vadovė tikina, jog tai atšaldė naminę atmosferą. Vos tik ji praveria duris, visi nuščiūva ir palinksta ties popieriais. Bet jos sekretoriate atsirado kitas šūkis: “Būk mandagus ir būsi mandagiai aptarnautas”. Iš šios situacijos galime spręsti, kad norint išlaikyti tinkamą atstumą nereikia per daug jį atšaldyti, nes tada jau atsivers duobė tarp vadovo ir jo pavaldinių.

Vadovas turi įvertinti ir nevengti pagyrimų tiems, kurie jų nusipelnė. Kartais net keli pagyrimo žodžiai sušildo širdį ir skatina dar geriau vykdyti savo pareigas. Juk ir mokinys pagirtas už puikiai parašytaą kontrolinį darbą yra patenkintas ir tai skatina jį dar su didesniu noru kibti į mokslus. Taciau per daug pagyrimu gadina žmogu, padaro ji pasiputusiu, savimyla, todel vadovas turi pažinti savo pavaldinius ir žinoti pagyrimu ribas.

Vadovas neturi žeminti darbuotoju ju kolegu akyse. Jeigu jis nusikalto, peikite ir ji taisykite be pašaliniu asmenu. Juk kiekvienas darbuotojas nori buti gerbiamas kaip asmenybe. Jusu preikaištai jo kolegu akyse smukdys ne tik jo autoriteta, bet ir jus pavaldiniu akyse pasirodysite netaktiškas, neetiškas. Tai pakenks jusu ivaizdžiui.

Vadovas duodamas pavaldiniams užduotis turi jas tinkamai suformuoti. Juk nedaugelis darbuotoju prisipažins ju nesuprate. Be to viršininkas negali duoti pavaldiniams užduociu, kurios yra nesusijusios su ju pareigomis. Jis negali darbuotojui liepti eiti i parduotuve ir nupirkti jam maisto produktu, laikrašciu ir pan., juk tai neieina i jo pareigas. Toks piktnaudžiavimas valdžia kelia dideli pasipiktinima ir nora kuo toliau buti nuo tokio viršininko.

Daugelis nenori pripažinti, jog ir jie daro klaidas. Geriau visa kalte suvercia savo pavaldiniams.Geras vadovas turi prisipažinti klydes ir su savo darbuotoju pagalba jas ištaisyti.
Vadovo optimizmas greitai persiduoda visai istaigai ir kiekvienam skyriui, o jo depresine nuotaika slegia visa kolektyva. Savaime aišku, kad i vadovo manieras ir bendravimo buda žiurima kaip i sektina pavyzdi. Kita vertus, ne vienas vadovas negali tiketis mandagumoiš savo pavaldiniu, jei jis pats elgiasi nemandagiai.

4. KAIP PERDUOTI ĮGALIOJIMUS PAVALDINIAMS?

1. Sudarykit sąrašą pareigų, kurias reguliarei atliekate. Kurias iš jų galėtumėte pavesti savo pavaldiniams?
2. Apskritai leiskite žmonėms patiems spręsti problemas, kurios priklauso jų kompetencijai. Neįpraskite priimti galutinių sprendimų pats vien todėl, kad esate vadovas.
3. Jei perdavėte įgaliojimus, paleiskite vadžias. Nestovėkite šalia! Nereikalaukite smulkmeniškos informacijos. Tegul pavaldiniai supažindina jus su rezultatais, o ne su detalėmis.
4. Turėkite žmogiškų, o ne antžmogiškų lūkesčių. Nė vienas neatliks jūsų darbo taip gerai, kaip kad jūs galite, bet kai kurie jūsų pavaldiniai tikriausiai gali tai atlikti pakankamai gerai. Jūsų prnelyg dideli lūkesčiai atbaidys kitus nuo papildomos atsakomybės, o tai gali daryti neigiamą įtaką jų darbui.
5. Sudarykite sąrašą jūsų vadovo darbų. Kaip jums atrodo, kuriuos iš jų sugebėtumėte pakankamai gerai atlikti?
6. Padėkite vadovui perduoti jums dalį savo darbų. Ar žinote, ko jis labiausiai nemėgsta daryti? Pažiūrėkite, gal jis norėtų dalį jų ar net visus pavesti jums.
7. Ištiesdamas ranką savo vadovui, būkite atsargus! Norėdamas padėti, nesudarykite įspūdžio, kad kėsinatės į jo kėdę. Geriau sakykite: ” Kitą kartą, kai jūs darysite,- aš norėčiau jums padėti. Aš tuo domiuosi, be to, žinau, kad tai atima jums daug laiko”.

Darbuotojų užduotys turi būti:
• realios; reikalaudami įgyvendinti nerealius dalykus, pakertame pasitikėjimą vadovu;
• aiškios; dažnai vadovas nemoka tinkamai jų suformuluoti, o kuris darbuotojas išdrįs prisipažinti nesupratęs;
• patikrinamos; tik patikrinus galima pagirti, o pagyrimas skatina darbuotojų motyvaciją;
• pagrįstos; bendradarbiai taip pat mėgsta jas apgalvoti,o tai irgi skati jų motyvaciją;
• mandagiai suformuluotos; kiekvienas darbuotojas nori būti gerbiamas kaip asmenybė;

5. NIEKAD NEPAMIRŠK – ESI DARBE

Žmogus turi žinoti, kaip jam elgtis darbe ir neviršyti savo igaliojimu. Daugumoje istaigu ar imoniu yra nustatytas darbo laikas ir darbuotojai privalo pagal ji dirbti. Negalima ateiti i darba kada nori ir sugalvojus išeiti namo. Jeigu turite neatideliotinu reikalu, geriau atsiprašykite iš darbo. Norint išvykti i svarbia kelione iš anksto apie tai pranešama.

Ateje i darba neužmirškite pasisveikinti su kolegomis, ir ne tik su jais, o taip pat su valytojomis, pagalbiniais darbininkais ir pan.

Sažiningumas yra viena iš svarbiausiu savybiu dirbant darbe. Jeigu dirbate su imones lešomis, naudokite jas pagal paskirti ir nesvajokite koki dideli ir erdvu nama už jas nusipirktumete. Taip pat imones blankus ir dokumentus naudokite tik tarnybiniams reikalams ir pagalvokite apie tai, jog už ju klastojima laukia ilgi vienatves metai tarp keturiu sienu.

Jusu darbo vieta privalo buti tvarkinga, nes ji atspindi ne tik veiklos pobudi bet ir yra savotiška vizitine kortele.Pasibaigus darbo dienai palikite savo darbo vieta taip, kad iš ryto galetumete ramiai testi darba. Asmeniniams dalykams, neskirtiems kitu akims, cia nera vietos. Tuo tarpu su darbu susije daiktai bet kuriuo metu turi buti lengvai surandami.

Telefona, faksa kuo reciau naudokite savo asmeniniams reikalams tvarkyti.

6. POKALBIS TELEFONU

Vaikai mėgsta žaisti telefonu, paaugliai – plepėti, o įstaigose be jų tiesiog neįmanoma išsiversti. Apie įstaigą dažnai sprendžiama iš to, kaip jos darbuotojai kalba telefonu., Kartais vienintelis rišys su kompanija yra telefonas. Kiekvienas, atsakantis į telefono skambučius arba pats skambindamas, formuoja kompanijos įvaizdį. Nerūpestingai elgdamasis su telefonu galit sugaišti laiko, prarasti įvairias galimybes ir netekti pinigų.

Nors balso paštas, automatinis numerio perrinkimas, grupiniai pokalbiai telefonu ir greitas numerio rinkimas yra labai sudėtingos naujovės, tikroji telefono paskirtis nepakito – jis padeda keistis mintimis.

Telefonas yra pranašesnis nei laiškas ar telefaksas. Jūs girdite pašnekovą ir jaučiate jo nuotaiką. Pagal tai galite pritaikyti savo balso tembrą ir parinkti deramus žodžius.

Pokalbio metu pašnekovas vertina jūsų tartį, gebėjimą reikšti mintis, tiria, ar išklausot jį, ar pagarbiai elgaitės su kitais. Linksmas, aiškus ir šiltas balsas labiausiai tinka bendravimui telefonu. Įsiklausykit į savo paties balsą, kai kalbat telefonu. Gal jis per žemas ar per aukštas? Gal kalbate per greitai, o gal murmate? Ar nesakote “nu” ir “aha”?

Kaip atsiliepti į telefono skambučius

Įstaigos vidaus taisyklėse turėtų būti nurodyta, kaip darbuotojams atsiliepti į skambučius kompanijai ir jos viršininkui. Ar atsiliepdami jie turi pasakyti viršininko ar savo pavardę, skyriaus ar kompanijos pavadinimą, arba kokiu nors žodžių junginiu? Tai skonio reikalas, bet visi darbuotojai privalo kalbėti neskubėdami ir aiškiai, draugiškai ir geranoriškai. Darbuotojui nevalia atsiliepti paprastu “alio”.

Jei kompanijoje dirba daug žmonių, turėtų būti sudarytastaisyklių sąrašas, kaip kalbėti telefonu, kaip atsiliepti, paprašyti palaukti ir panašiai. Atminkite, kad nuo telefonistės dažnai prasideda pirmoji pažintis su kompanija. Ji turėtų tiksliai žinoti, kaip atsiliepti, pavyzdžiui: “Labas rytas, ABC korporacija klauso. Kuo galiu jums padėti?” Viršininkas su sekretore turėtų taip pat nusistayti pokalbių telefonu taisykles.Tačiau būtina, kad sekretorė, atsiliepdama į skambutį jums, aiškiai pasakytų: ” Labas rytas, čia misterio Hovardo kabinetas”. Paprastas “alio” tarnyboje netinka.

Kai kurie viršininkai patys atsiliepia į skambučius. Tai sudaro atvirumo įspūdį, kuris pagyvina šiuolaikinį verslo pasaulį. Tinkamai atsiliepti derėtų taip : “Sveiki, aš Meri Anderson”, “Labas rytas, Meri Anderson” arba paprasčiausiai “Meri Anderson”. Tačiau niekuomet nesakyti vien “klausau”.

Jei patys neatsakinėsit į skambučius, išvengsit būtinybės patys sukti sekretorei paliktais telefonais. Tačiau tuomet rizikuojate įsivelti į pokalbius su įkyruoliais – vienas ieško darbo savo trečios eilės pusbroliui, kitas skundžiasi jūsų produkcija arba aptarnavimu. Jei norit nutraukti pokalbį, mandagiai atsiprašykite: “Atleiskite, dabar kalbėti negaliu. Manęs laukia padėjėjas, turim eiti į susirinkimą”. Arba “Dabar aš užimtas. Gal galėtumėt savo pasiūlymus surašyti ir man atsiųsti”.

Kai kurie žmonės tiesiog negali atsitraukti nuo telefono. Iš tokios situacijos galite išsisukti, pasakęs, jog laukiate svarbaus skambučio ar skubate į svarbų susitikimą. Jei padėkosite už skambutį, įkyruolis nesijaus labai nuskriaustas.

Kai tik sekretorė praneša apie skambutį, nedelzdami pakelkite ragelį. Visai nebūtina riesti nosį, verčiant pašnekovą laukti.

“Nepatogūs” skambučiai

Kartais jums paskambina per susirinkimą. Palikit padėjėjui pavardę asmens, su kuriuo turėtų jus sujungti.

Nemandagu atsiliepti į telefono skambučius, jei pas jus kabinete sėdi lankytojas, kurio vizitas buvo iš anksto sutartas. Paprašykite telefonistę arba sekretorę, kad užrašytų informaciją arba sujungtu su kuo nors kitu.

Jei skambutis labai svarbus arba pokalbis asmeninis bei slaptas, paaiškinkite tai lankytojui ir paprašykite palaukti už durų arba paprašykite telefonistę, kad perjungtų skambutį į kitą kabinetą. Jei skambina svarbiu reikalu, kalbėkit trumpai.

Jei kalbate su lankytoju ir niekas negali atsiliepti, pasakykite: “Sveiki, aš Briusas Rajenas. Dabar esu užimtas. Jei paliksite savo pavardę ir telefono numerį, paskambinsiu, kai tik būsiu laisvas”. Tačiau jei sulaukiate netikėto lankytojo, galite prie jo atsiliepinėti į telefono skambučius.

Ilgas tarnybinis skambutis

Dažnai reikalus tenka tvarkyti telefonu. Tuomet pokalbį būtinai konspektuokite, kad vėliau galėtumėt aptartus dalykus įrašyti į ruošiamą dokumentą. Jei iškiltų nesutarimų, visuomet galėsit pasakyti: “Remdamasis konspektu, kurį rašiau pokalbio metu gegužės 12 dieną.”

Naudojimasis telefonu su garsiakalbiu

Toks telefonas reikalingas dviem atvejais: kai keli žmonės kabinete turi girdėti, ką pasakys pašnekovas, ir norint užsirašyti pokalbio santrauką. Tačiau atminkit, kad daudeliui pašnekovų nejauku, kai jų balsas sklinda po visą kambarį, todėl telefono garsiakalbį naudokit apdairiai. Pirmiau pasiklauskit pašnekovą leidimo, paaiškinę, kam jums reikalingas garsiakalbis.

Kai pats negali atsakyti į skambutį

Kai jūsų nėra kabinete arba esate užsiėmęs, paprašykite savo darbuotojus arba padėjėją perduoti: “Jo dabar nėra. Ar norit ką nors perduoti?” (Galit nurodyti sekretorei pasakyti interesantams, kada grįšite, tačiau tai nebūtina.) Kai kurie viršininkai prašo sekretorių pirma paklausti, kas skambina, ir tik po to atsakyti: “Jo dabar nėra”. Taip elgtis nemandagu, nes gali susidaryti įspūdis, jog viršininkas atsakytų į skambutį, jei skambintų svarbesnis asmuo.

Kaip priimti informaciją telefonu

Priimdami informaciją telefonu, viską aiškiai užsirašykite: pašnekovo pavardę, kompaniją ir telefono numerį, infirmaciją, datą, laiką ir savo pavardę. Nerašykite kitoje voko pusėje arba ant popieriaus skiautės, kuri gali nusimesti. Būtinai užrašykite ir savo pavardę, jei asmuo, kuriam skirtas pranešimas, norėtų pasitikrinti telefono numerį ar kitą informaciją. Žinutę palikit taip, kad gavėjas ją lengvai pastebėtų.

Jei skambinantis asmuo neprisistato

Gerai, jei skambinantis asmuo pats prisistato jūsų sekretorei: “Aš esu Reimondas Spenseris iš ABC kompanijos”. Jei pašnekovas neprisistato, sekretorė turėtų jį paklausti: “Ar galiu pasakyti misteriui Džonsui, kas skambina?” (tik neklauskit: Kas čia?”). Sekretorė dar gali pasiteirauti: “Ar galėčiau paklausti, kokiu reikalu?” Ši informacija duoda jums laiko atsiversti reikalingą aplaną arba dokumentą. Jei skambinančiam toks klausimas nepatinka, sekretorė dali paaiškinti: “Misteris Džonsas prašo visuomet pasiteirauti, kas skambina”. Jei pašnekovas atsako, jog skambina asmenišku reikalu, daugiau nebeklausinėkit.

Kaip paprašyti palaukti

Jei kompanijos telefonistė išgirsta du skambučius vienu metu, pirmąjam pašnekovui turėtų pasakyti: “Atleiskite, teks truputį palaukti, nes turiu atsiliepti į kitą skambutį”. Atsiliepusi į antrąjį skambutį, ji paprašo kito pašnekovo to paties arba užsirašo jo telefono numerį. Tuomet grįžta prie pirmojo pašnekovo ir išklauso jo prašymą.

Muzikos arba pranešimo įrašas

Paskambinus į kai kurias kompanijas po prašymo palaukti kartais paleidžiamas muzikos arba pranešimo įrašas. Daugelis nesutaria, ar tai nuramina, ar tampo nervus. Laukdamas tyloje pašnekovas gali bent paskaityti laikraštį arba ką nors pasižymėti.

Kaip perjungti skambutį

Kartais skambučio perjungimas kitam asmeniui toje pat firmoje labai vargina ir gaišina laiką. Kalbant kas kart su kitu darbuotoju tenka kartoti tuos pačius klausimus ir reikalo esmę. Jei skambinančiam asmeniui tai nusibos ir jis supykęs numes ragelį, galit prarasti klientą arba kontraktą. Išmokykite darbuotojus atsakinėti į kuo įvairiausius skambučius, kad perjunginėtų juos tik ypatingais atvejais. Jei interesantą turit nukreipti kitur, paaiškinkit, kodėl tai darote, pasakykit asmens, su kuriuo sujungiate, pavardę ir telefono numerį, jei pokalbis su juo kartais nutrūktų. Jei pokalbio perjungti nepavyksta, derėtų užsirašyti skambinančio pavardę ir telefono numerį bei pažadėti jam paskambinti.

Jei pašnekovas pradeda aiškinti skambučio tikslą ne tam darbuotojui, pokalbį derėtų nutraukti ir pasakyti: “Atleiskit, kad pertraukiu, tačiau šį skundą nagrinėja mis Seimur iš ryšių su klientais skyriaus. Jos telefono numeris yra 410. Perjungsiu skambutį jai”.

“Paklydęs” skambutis

Dažniausiai žmogus, surinkęs klaidinbą numerį, paprasčiausiai padeda ragelį, nors galėtų atsiprašyti: “Atleiskit, tikriausiai surinkau ne tą numerį”. Būtinai atsiprašykit sutrukdęs atsiliepusį žmogų. Kita vertus, Jei jūs atsiliepiat į klaidingą skambutį, paklauskit: “Kokiu numeriu jūs skambinat?” Tuomet skambinantis supras, ar neteisingai surinko numerį, ar klaidingai jį užsirašė.

Asmeniniai skambučiai darbe

Be tarnybos, visi turim ir asmeninį gyvenymą. Kai kada asmeninių skambučių darbe nepavyksta išvengti. Daugelis kompanijų griežtai reglamentuoja asmeninius pokalbius darbo metu. Kokia būtų tvarka įstaigoje, neprotinga praleisti daug laiko plepant su draugais ar šeimos nareisiai. Jūsų viršininkas gali pamanyti, kad turit per mažai darbo arba asmeninius reikalus laikote svarbesniais nei tarnybinius. Asmeniniai pokalbiai turi būti trumpi ir trukti ne ilgiau kaip dvi minutes. Jei į kabinetą kas nors įeina, ypač aukštesnis viršininkas, o jūs telefonu kalbate asmeniniais reikalais, tučtuojau mandagiai baikit pokalbį.

Dirbantys tėvai dažnai skambina į namus vaikams arba auklėms. Patogiausia tai daryti pietaujant ar per kitą pertraukėlę. Jei jūsų vaikas mokosi toliau nuo namų, koledže arba keliauja ir skambina jums į darbą firmos sąskaita, būtinai atlyginkit firmai už tą skambutį. Privačius užmiesčio skambučius būtina apmokėti savo kreditine kortele.

Tarpmiestiniai skambučiai svetimoje įstaigoje

Jei tarnybiniais reikalais lankotės svetimoje įstaigoje ir turit paskambinti į užsienį, visuomet naudokitės taksofono kortele. Jei pasiūlysit sumokėti grynais, jų dažniausiai nenorės imti.

6.1 KAS TINKA IR KAS NE KALBANT TELEFONU

 Pašnekovui skirkit visą dėmesį: nešiurenkit popieriais ir nesiblaškyti.
 Nekramtykit gumos, nevalgikit ir negurkšnokit.
 Jei pokalbis nutrūko, jį atnaujinti turi paskambinęs asmuo.
 Jei įėję į kabinetą užtinkate bendradarbį kalbantį telefonu, palaukit už durų, nebent jis pakviestų į vidų. Vis dėlto geriau išeiti ir grįžti vėliau.

6.2 AUTOATSAKIKLIAI IR BALSO PAŠTAS

Informacija, įrašoma į tarnybinį autoatsakiklį, turi būti glausta ir aiški. Skambinantis turi suprasti, kad jam paskambinsit, kai tik galėsit, arba kad įstaiga uždaryta ir kada padės dirbti. Įrašę informaciją pasiklausykit, kaip ji skamba. Tarnybinio autoatsakiklio žinutė turi būti solidi, o ne lengvabūdiška. Žmonės jau susipažinę su tokia technika, todėl nebūtina juos perspėti, kad kalbėtų lėtai ir aiškiai. Tačiau neprošal priminti, kad kalbėtų po vieno ar kelių signalų. Fone nereikia muzikos ir juokelių, net jei esate muzikaltas ar aktorius. Informacija turi padėti tvarkyti reikalus, o ne painioti juos. Pavyzdžiui: “Sveiki. Tai firma “Saulėtekis”. Mes veikiame darbo dienomis nuo 9-os iki 17-os valandos. Prašom paskambinti nurodytu laiku”. Galite pridurti:; “Po signalo pasakykite savo pavardę bei telefoną, ir mes būtinai jums paskambinsim darbo metu”.

Tinka ir toks tektas: “Jūs paskambinot į Viešųjų ryšių skyrių. Jei norit gauti mūsų spaudos biuletenio pavyzdį, po signalo pasakykite savo pavardę bei adresą ir nepamirškite nurodyti pašto indekso. Jei norite su kuo nors pasikalbėti, palikite telefono numerį, ir mes jums paskambinsim. Ačiū”.

Daugelis didelių firmų turi sudėtingą ryšių sistemą, įskaitant ir balso paštą. Jo dėka skambintojas išvengia telefonistės. Jei niekas nepakelia ragelio, balso paštas sujungia su autoatsakikliu, kuriam galite palikti žinutę. Nors balso paštas kai kuriuos žmones erzina, tačiau ši ryšio sistema vis labiau įsitvirtina verso pasaulyje, nes siaurėja ratas žmonių, galinčių užsirašyti kitiems skirtą žinią.

Jei jūsų kompanija naudoja balso paštą, dažniau jį tikrinkit ir atsakinėkit į įrašytus skambučius, tumet sumažės nepatenkintų.

6.3 MOBILIOJO RYŠIO TELEFONAI IR IEŠKIKLIAI

Ryšio technologijos vystos svaiginančiu greičiu. Daugelyje miestų jau įprasta matyti žmones, einančius gatve ir kalbančius telefonu. Tai neprieštarauja elgesio taisyklėms. Tačiau kai kuriose vietose mobiliojo telefono skambutis kelia teisėtą pasipiktinimą. Bažnyčioje, kino salėje, teatre, koncerte ir operoje telefonus ir ieškiklius reikia išjungti. Muziejuose ir bibliotekose jie taip pat nenaudojami. Protingiausia telefonus ir ieškiklius išjungti, kur tradiciškai laikomasi tylos.

Savaime suprantama, nedera laikyti veikiančio telefono per pasitarimą svetimoje įstaigoje.

Restoranai skirti pietums ir bendravimui, todėl nepaverskit jų telefono būdele. Išjunkite skambutį, kad netrukdytumėte kitiems valgyti. Retkarčiais pažvelkit į ieškiklio ekranėlį ir matysit, ar nepasirodė ten užrašas su skambučio numeriu.

DĖMESIO: Mobilieji ir bevieliai telefonai veikia radijo bangomis, todėl juos gali nugirsti pašaliniai. Politikai ir kitos įžymybės pastaruoju metu yra turėję nemalonumų dėl įrašytų ir viešai pasekbtų pokalbių. Mobilieji ir radijotelefonai netinka konfidencialiems pokalbiams.

6.4 TELEFAKSAI

Šiandien beveik visos įstaigos turi po vieną telefakso aparatą. Žinoma, jį derėtų naudoti tik tarnybiniams tikslams. Siųsdami faksimilę patikrinkit, ar užrašėt savo pavardę, telefon numerį, adresą ir datą. Jei aparatu dalijatės su kolegomis, neskaitykit skirtų pranešimų. Nesiųskit asmeninio pobūdžio faksimilių, nebent adresas turi nuosavą aparatą. Atminkit, kad ilgi ir nereikšmingi dokumentai eikvoja gavėjo popierių ir laiką.

7. SVEIKINIMASIS

Nusilenkę mes vienas kitam pasakėme,
Nors buvom visiškai nepažystami:-sveiki gyvi!
Ką ypatingo mes tuo pasakėme?
Tiesiog “sveiki gyvi”, juk daugiau mes nieko nepasakėme.
Tad dėl ko padaugėjo pasaulyje saulės?
Tad dėl ko padaugėjo pasaulyje laimės?
Tad dėl ko gyvenimas džiugesnis pasidarė?

V. SOLOUCHINAS

Sveikinimasis – tai iš esmes draugiškumo ir pagarbos pareiškimas. Sveikinimusi prasideda diena ar pokalbis. Sutiktą artimą ar pažystamą žmogų visada sveikiname. Sveikinamės nuoširdžiai ir maloniai. Jeigu pažįstamas sveikinasi paniuręs, žvelgia piktai, pamanome, kad jis mums nepalankus, mūsų nemėgsta. Dar nemaloniau, kai į mūsų pasveikinimą sutiktasis neatsako visai. Dažnai pamanome, kad šitaip jis parodo nutraukiąs pažintį. Tačiau nedera daryti skubotų išvadų. Nereikia laukti, kol kitas pasveikins mus. Nieko bloga, jeigu pirmieji pasveikinsime savo pažįstamą, – galbūt jis mūsų nepastebėjo arba, jei ilgai nesimatėme, tiesiog nepažino. Jeigu pamatome pažįstamą pernelyg vėlai ir nespėjame pasveikinti arba atsakyti į pasveikinimą, kitą kartą sutikę tą žmogų būtinai atsiprašykime. Net ir labiausiai skubėdami ar būdami išsiblaškę neturime pamiršti, kad neatsakyti į pasveikinimą yra nemandagu ir privačioje, ir darbo sferoje. Budami pakankamai idemus, pastebesite, jog kasdieniniame gyvenime yra begale sveikinimosi budu.

Kiekvienoje kulturoje svarbiausios trys minutes, per kurias sudarome apie save ispudi ir ivertiname padeti bei sekme.

Kaip sveikintis ? Visu pirma – sveikinamajam žiurima i akis ir tai daroma draugiškai ir širdingai, o ne išdidžiai ir iššaukianciai.Ypac svarbu versle tinkamai sveikintis, nes tai parodo jusu išsiauklejima. Paprastai su priešais ateinančiu sveikinamasi už kelių žingsnių (trijų, keturių) iki susigretinant. Atstumas tarp besisveikinančiųjų pakankamai svarbu. Pavyzdžiui, rašomasis stalas didina nuotolį. Jeigu atsistojate, apeinate aplink stalą ir tik tada pasveikinate lankytoją, tuo išreiškiate savo nuostatą – “Norėčiau būti arčiau jūsų”.

Sveikinimo pirmumą sąlygoja tam tikros nusistovėjusios normos. Vyro lydima moteris pirmoji pasveikina sutiktą vieną moterį, po to sutiktąją sveikina veras; jei susitinka dvi poros, sveikinamasi taip: moteris pasveikina moterį, vyrai pasveikina moterį ir pasisveikina tarpusavyje. Jei kartu yra vaikų, dėmesys pirmiausiai skiriamas šiems, tada sveikinamasi pagal anksčiau minėtas formules. Sveikindamasis su mažyliu, suaugusysis sulenkia kelius ir taip abu atsiduria viename lygyje.

Anksciau vyriškis turedavo sveikinti moteri, jaunas – pagyvenusi, žemesnio rango žmogus – aukštesnio rango asmeni. Šiandien pirmas sveikinasi tas, kuris pirmas pamato, taigi rangas visai nesvarbus. Paprastai sutikus žmogų sveikinamasi linktelint galva ir sakant “laba diena”, vyrai kaip ir anksciau, šiek tiek kilsteli skrybele. Į kito žmogaus pasisveikinima reikia butinai atsakyti – net ir tada kai nenorime reikšti pagarbos.

Sveikinantis neturi būti cigaretės dantyse, o rankų – kišenėse.

Taigi stenkimės šypsotis – juk kur kas maloniau gatvėje sutikti gerai nusiteikusius žmones. Galų gale, pačiam maloniau, kai parodai kitam palankumo ženklą, – širdį užplūsta teigiamos emocijos.

Pasisveikinimas susideda iš dviejų dalių:

1. ŽODŽIŲ ( verbalinės),

2. VEIKSMŲ (techninės).

7.1 ŽODINIS PASISVEIKINIMAS

Jeigu norime palinkėti žmogui gero, malonaus ryto, dienos ar vakaro, sakome “Labas rytas”, “Laba diena” ar “Labas vakaras”. Šias frazes tariame tiksliai ir aiškiai bet svarbiausia, – draugiškai ir nuoširdžiai, o ne familiariai ar išdidžiai. Sveikindamiesi žiūrime į akis, o ne į ausį, žemę ar pan. Savaime suprantama, kad sveikindamiesi rankas ištraukiame iš kišenių. Su artimu pažįstamu ar draugu sveikinamės nuoširdžiau ir laisviau negu su mažai pažįstamu – “Labas”, “Sveikas”. Svečius sutinkame žodžiais “sveiki atvykę!”. Per šventes sveikinamės: “Sveiki sulaukę Kalėdų!”, “Sveiki sulaukę Velykų!” ir pan.

Su vyresniais nedera sveikintis “Labas” ar “Sveiki”, juo labiau “Labus!”, “Sveikutis!”. “Sveikas gyvas!”, “Sveikas drūtas!” tinka sveikintis su draugais, broliais ar seserimis.

7.2 PASISVEIKINIMAS VEIKSMAIS

Protokolinis pasisveikinimo veiksmas gali būti:
7.2.1 Rankos paspaudimas,
7.2.2 Pabučiavimai,
7.2.3 Rankos pabučiavimas,
7.2.4 Galvos linktelėjimas.

Visais šiais atvejais iniciatyvą rodo aukštesnis rangu asmuo – jis pirmas ištiesia ranką ir pan.

7.2.1 RANKOS PASPAUDIMAS

Ivairiausiu kulturu žmones paduoda ranka ivairiai: prancuzai ranka paspaudžia viena
karta, rimtai ir stipriai. Skandinavijoje yra iprotis paspausti ranka du kartus iš eiles, o paskui iš karto jus atstumiamas, kad aplinkui susidarytu pakankama erdve. Italijoje ir Graikijoje jusu ranka krato kone minute, ir tuo paciu metu gal dešimt kartu švelniai paspaudžia. Nepatartina toki rankos paspaudima naudoti kitur, nes jus palaikys netašytu basliu. Tolimuosiose Rytuose užtenka tik nusilenkti ( Japonijoje ), taciau jau ir tenai iprato ir ranka vienas kitam paspausti, kai sudaromi prekybiniai sanderiai, bet apskritai fizinis artumas cia nemegstamas.
Kas kam turi paduoti ranka ? Anksciau cia buvo laikomasi griežtu taisykliu, bet šiandien daugelis žmoniu eme elgtis laisviau. Vargu ar pagyvenes vyriškis, nutaises rustu veida, praeis pro atvirai ir draugiškai paduodama ranka.

Kai žmones nori sveikinti vieni kitus rankos paspaudimu, nereikia pernelyg sukrižiuoti ranku, kitaip delnai “nesusitiks” ir tas ceremonialas atrodys košmariškai.

Kadaise kiekvienas sveikinimasis spaudžiant ranka buvo draugiško suartejimo ženklas, todel iškyla klausimas ar žiemos metu sveikinantis lauke reikia nusimauti pirštine ar ne? Dabar taip daryti nebutina, bet išvyde, kad musu sutiktasis, laikydamasis senu tradiciju, eme mautis pirštine, turime laiko padaryti ta pati. Toks pat senas paprotys – sveikinant kilsteleti galvos apdangala. “Tušcia” ranka buvo tvarkingumo ženklas, o apnuoginta galva – draugiško nusiteikimo garantija. Ritualinio gesto nukelti skrybele, vis dar laikosi vyresnios kartos žmones. Taciau net tuo atveju, jei jaunimas seniai atsisake tokios sveikinimosi formos tarpusavyje, i ja visuomet reikia atsakyti lygiai tokiu pat budu.

7.2.2 PABUČIAVIMAI

Greta rankos paspaudimo, žinoma, egzistuoja daug kitu sveikinimosi formu. Ivairiu šaliu paprociai ir tradicijos pamažu susimaiše. Antai Vokietijoje priimta sveikinimosi forma “skruostas prie skruosto” atejo iš Prancuzijos. Šitaip sveikinasi su artimais žmonemis ar pamegtais pažistamais. Ispanijoje ir Amerikos šalyse paplitusi sveikinimosi forma – apkabinimas. Iš cia yra kiles ir vyru iprotis spaudžiant ranka dar ir per peti paploti.

Broliškas pabuciavimas – politiku iš Rytu elgesio atributas – tapo jau iprastas ir europieciams. Kartais, jei negalima šito leisti, deretu tik detis, jog buciuojama.

Moteru sveikinimo pavyzdys išlieka rankos pabuciavimas. Pastaraisiais dešimtmeciais jo populiarumas susviravo. Del jokios kitos sveikinimosi formos tiek daug nesigincijama kaip del rankos pabuciavimo.

7.2.3 RANKOS PABUČIAVIMAS

Tolimoje praeityje rankos pabuciavimas buvo populiarus. Jis buvo pagarbos moteriai ženklas. Vyriškis palinkdavo prie damos rankos, užuot prisitraukes jos delna, jo lupos neturedavo paliesti rankos, bet buti 1-2 cm. atstumu nuo jos. Dabartineje visuomeneje ne dažnai yra buciuojama ranka. Šis gestas neteko buvusios prasmes. Jeigu megintumeme naudoti rankos pabuciavima kaip strategine priemone kilti karjeros laiptais, tai greiciausiai paaišketu, kad mes veltui stengiames. Juk visos mandagumo formos, netinkancios bendroms situacijoms, suvokiamos kaip isiteikimas ir vertinamos neigiamai. Jei šventineje aplinkoje ranka iškilmingai pabuciuoja tikras “senosios mokyklos kavalierius”, suprantame tai kaip ypatingos pagarbos ženkla.

Taciau kitomis progomis, kai moterims, pavyzdžiui, labiau rupi profesinis pripažinimas bei pagarbus gestai, rankos buciuoti visai nedera.

Moterys kartais sveikinasi ir atsisveikina pasibuciuodamos. Šiuolaikinis etiketas reglamentuoja ši sveikinimosi buda tik priglaudžiant skruosta prie skruosto.( Taip daroma todel, kad neisiteptu lupu dažais).

7.2.4 GALVOS LINKTELĖJIMAS

Tą pačią dieną kelis kartus sutikus pažystamą, kiekvieną kart galima ir nesisveikinti. Pakanka šyptelėti ar truputi linktelti galvą, bet nemandagu praeiti be jokio dėmesio.

Sveikindamasis gatvėje vyras lengvai linktelėdamas nusivožia skrybėlę ir laiko ją maždaug pečių aukštyje. Žieminės kepurės ar beretės nusimauti nereikia, pakanka linktelti. Šaukti sutiktąjį ar garsiai jį sveikinti nederėtų.

Moterys sveikindamosi galvos apdandalo nenusiima

Skrybėlės nukėlimas yra draugiškumo gestas.

Jei gatvėje einame drauge su kitu žmogumi ir jį sveikina mums nepažįstamas asmuo, sveikintis dera ir mums. Tuo atveju, jeigu palydovas ką nors sveikina, turime linktelti ir mes.

Moterys į pasveikinimą atsako lengnu galvos linktelėjimu ir šypsniu. Joms nebūtina traukti rankų iš švarko ar palto kišenių.

Sėdint restorane ar kavinėje sveikinamasi tik galvos linktelėjimu. Vyriškis linktelėdamas kilsteli nuo kėdės, o atsistoja tik tuo atveju, jei prie jo prieina moteris.

8. PRISTATYMAS. PRISISTATYMAS

Pristatymas duoda oficialia teise bendrauti su nauju pažistamu. Pristatymas, nepriklausomai nuo to, ar jus pristato jusu pažistamas, ar jus pats prisistatote, reikalingas tik tada, kai jus norite užmegzti pažinti ar to reikalauja takto jausmas. Gražios elgesio taisykles iki šiol reikalavo, kad supažindinant visad butu trecias, jau pažistantis abu norincius bendrauti asmenis žmogus. Dabar šis reikalavimas nera privalomas. Dalykiškai bendraujant galima prisistatyti ar susipažinti paciam, bet vis del to buti pristatytam vis dar geriau nei prisistatyti. Tai reiškia, kad nedera paciam prisistatyti, jei yra kas nors, galintis tai padaryti už jus. Jeigu pristatinejate koki nors žmogu žmoniu grupei, pirmiausia priveskite prie vyriausio pagal amžiu – autoritetingo, aukšciausias pareigas užimancio asmens. Jei tenka prisistatyti paciam, apeikite visus dalyvius – tuo paciu leisdami jiems suprasti, kad jums jie visi lygus.

Kai supažindinama per treciuosius asmenis, šiandien yra tik dvi rekomendacijos del prisistatymo eiliškumo: pirma pasakyti moteriai vyro pavarde, paskui jam – damos, pirma ištarti jaunesniojo žmogaus pavarde, o paskui pagyvenusio asmens. I amžiaus skirtumus visada reikia atkreipti demesi. Kartais sunku tarkim per pokyli atskirti kas yra jaunesnis, o kas vyresnis. Kuris iš ponu aukštesnio rango, kuris žemesnio. Tokiu atveju jei vienas žmogus ar sutuokiniu pora prieina prie žmoniu grupes, tuomet pastarieji paeiliui žengteli pirmyn, pasakydami savo pavarde ir paprasciausiai paduodami ranka. Kaip ir anksciau nepriimta pristatyti sutuoktiniu žodžiais “manasis” ar “manoji”, užuot taip prisistate sakome “mano žmona” arba “mano vyras” ( cia žodi ” mano” reikia laikyti ne nuosavybes pabrežimu, o mandagumo forma ). Taip pat visai pakanka perduoti sveikinimu “jusu vyrui” ar “jusu žmonai”.

Jei susipažista ka tik atejusieji sveciai ir jau sedintys, ir šiandien priimta, kad vyrai atsistotu, nesvarbu kas priejo prie stalo: pora, vyriškis ar moteris. Jeigu prie stalo sedi senyvo amžiaus vyriškis, kuriam sunku atsistoti, tai jis gali ir nesistoti. Jeigu moteris nori pasveikinti atejusius, ji taip pat gali atsistoti. Kitaip nei pagal sena taisykle, teigiancia, kad “dama visada lieka sedeti”, dabar moteris pati sprendžia, kada jai atsistoti ir ar atsistoti apskritai.

Šiandien vienas kitam prisistato – tikraja šio žodžio prasme – tik oficialia proga, pavyzdžiui, per aukšto rango politiku, visuomenes veikeju priemima.

Nepriklausomai nuo to, ar žmones pristato vieni kitiems, ar patys susipažista, anksciau priimtieji atsakymai “labai malonu”, “turiu garbes”, labai džiaugiuosi” jau seniai nebevartojami. Žinoma, dar galima pasakyti: “Džiaugiuosi pagaliau su jumis susipažines, esu daug apie jus girdejes”, bet tik su salyga, kad tai teisybe. Kaip banalybes to nereikia sakyti, jei apie ši žmogu niekada nesate nieko girdejes arba absoliuciai neteikiate vertes tai pažinciai. Prisistatan šiandien geriausia sakyti: “Laba diena” ir ištarti naujo pažistamo pavarde. Cia gali kilti dvejopu nepatogumu: arba pavarde taip neaiškiai murmteli, kad nesugebame jos suprasti arba mes nesugebame isiminti pavardžiu: po trecios pamirštame pirmasias dvi. I moteri, jei pamiršote pavarde dar galite kreiptis žodžiais “maloningoji ponia”, bet ar ištarsime “maloningasis pone”, tai jau truputeli kvailokai skambetu. Ka gi tada daryti? Slapcia teirautis kiekvieno: “Gal kartais žinote jo pavarde?” arba “Gal tu ja pažisti?” Tai anksciau buvo neleistina, taciau dabar galima pasiteirauti, nes yra labai svarbu kreiptis pavarde.

Iškyla klausimas: kaip sakyti pavarde – su vardu ar be jo? Kiekvienas nepriklausomai nuo amžiaus ar lyties gali pasirinkti. Tarkim “Aš vardu Antanas Poškus” – taip pat gerai, kaip ir “Aš – ponas Poškus” arba “Mano pavarde – Poškus”. Tinka ir visu trumpiausia forma – “Poškus”.

“Leistike prisistatyti” arba “Ar galima susipažinti?” vis labiau išeina iš mados, taciau iš to nereikia juoktis. Pagyvene žmones, ilgai vartoje šiuos posakius, noretu juos išsaugoti, ypac kai jiems ne visai priimtinos naujos susipažinimo formos, jau paplitusios tarp jaunesniosios kartos atstovu.

9. DOVANOS

Subtiliai pasirinktos dovanos padeda palaikyti gerus asmeninius ir dalykinius santykius. Norint išrinkti tinkamą dovaną nebūtina išleisti daug pinigų. Daug labiau reikia fantazijos, takto ir šiokio tokio išmanymo.

Dovana visada turi atitikti progą, santykius su asmeniu, kuriam ji teikiama. Būtina atsižvelgti į to žmogaus interesus, pomėgius ir gyvenseną. Pavyzdžiui, abstinentui netaktiška dovanoti alkoholonių gėrimų, kad ir kokie ypatingi jie būtų, o humoristinė dovana tiks tik geram pažystamam. Paprasčiau, kai žmogus turi aiškų hobį,- tada rasti priimtą dovaną pavyksta beveik visuomet.

Visuomet reikia turėti galvoje, kad dovana gali būti išvyniota kitų svečių akivaizdoje, todėl ji neturėtų sietis su gavėjo silpnybėmis ar intymiais dalykais.

Neprotokoliška klausti, kokios dovanos norėtų pats asmuo. Asmeninių švenčių progomis netinka reklaminės dovanos su firmos ženklu. Be to, noro dovana suteikti džiaugsmą neturi užgožti noras pasirodyti pačiam.

Dažniausiai prie dovanos pridedama baltos ar gelsvos spalvos spausdinta vizitinė kortelė.

Ne visuomet dovanojami daiktai. Jei darbuotojas perkeltas į aukštesnes pareigas arba sudarė pelningą sandorį, įvertindamas pavaldinio sėkmę vadovas gali pakviesti jį priešpiečių, į sporto varžybas ar koncertą.

Kai kada čekis ar tam tikra grynųjų pinigų suma gali būti geidžiamiausia dovana, o ne vien būdas išvengti dovanos ieškojimo rūpesčių. Jei dovanojami pinigai, suma kitiems svečiams nesakoma, tačiau gaunantys gali užsiminti, kad taupo baldams, todėl tokia dovana labai pravers.

Svarbu mokėti ne tik dovanoti, bet ir priimti dovanas, už jas padėkoti. Dėkingumo laipsnis neturi priklausyti nuo dovanos brangumo.

9.1 TARNYBINĖS DOVANOS

Dovaną bendradarbiui galima iteikti už kokią nors paslaugą, sveikinant jį premijos ar kūdikio gimimo proga, džiaugiantis naujomis jo pareigomis, lankant ligoninėje ir t.t.

Renkant dovaną dera atsižvelgti į progą ir bendradarbio skonį, bet gėlės tiks visada. Kolegoms pinigų paprastai nedovanojama.

Jei dovanojama bendra dovana, visi kolegos pasirašo ant atviruko, pridedamo prie jos.

Darbuotojai neturėtų dovanoti dovanų savo darbdaviams. Tačiau tam tikra proga nedidelė dovanėlė – kanceliarijos reikmuo, butelis gero alkoholinio gėrimo arba šalikas – toleruotina. Jei vadovas vedęs, galima paruošti dovanėlę ir jo antrajai pusei. Neseniai dirbantis darbuotojas neturėtų dovanoti dovanų viršininkui- jas galima palaikyti kyšiu.

9.2 DOVANOS VERSLO PARTNERIAMS

Daugumoje šalių įprasta dovanoti dovanas ir suvenyrus verslo partneriams. Dovana kitos šalies verslininkui turėtų būti susijusi su mūsų krašto kultūra ir papročiais. Tai gali būti žymaus dailininko paveikslas, nedidelė skulptūrėlė, keramikos dirbinys, vertinga knyga ir pan. Jei ant dovanos yra firmos ženklas, jis neturi būti didelis, kad neatrodytų kaip rėksminga reklama.

Suvenyrai sietini su jūsų firmos veikla, jos tikslais ir interesais. Nedovanokite du kartus to paties suvenyro tam pačiam asmeniui ar firmai. Oficialių susitikimų metu teikiamos dovanos turi atitikti firmų santykius.

Negalima vienodomis dovanomis apdovanoti firmos prezidento ir kitų darbuotojų – atrodys, kad negerbiate firmos vadovo. Ypač jautriai į tai reaguoja japonai, kinai, korėjėčiai.

Kiekvienoje šalyje dovanų teikimo tradicijos skiriasi. Prieš važiuojant į kokią nors šalį reikia išsiaiškinti, kokia dovana labiausiai tinka, kada ir kaip ją reikia įteikti. Tai galima sužinoti iš toje šalyje gyvenančių arba joje viešėjusių žmonių.

JAV ir Vokietijos verslo pasaulyje dovanų teikimo tradicijų nėra. Gavę brangių dovanų amerikiečiai ar vokiečiai pasijunta nejaukiai. Jei vis dėlto norima ką nors padovanoti, geriausiai tiktų dovanėlė su įmonės logotipu arba dovanojančiojo šaliai būdingas suvenyras. Beje, Amerikoje dovanos išvyniojamos svečio akivaizdoje.

Kinijoje pasikeitimas dovanomis yra svarbi verslo kultūros dalis, stiprinanti tarpusavio kultūros santykius. Dovana duodama ir imama abiem rankomis, išvyniojama vėliau, ne prie svečių.

Kinui gera dovana – maisto produktai, bet tik ne laikrodis, nes jo pavadinimas yra užuomina į mirtį ar piktadarystę. Negalima dovanoti baltos, mėlymos ar juodos spalvos dovanų, nes šios spalvos asocijuojasi su mirtimi. Kinijoje nedovanojama ir peilių, žirklių ar kitų aštrių daiktų, kadangi tai – nutrūkusios draugystės ženklas. Gėlės dovanojamos retai

Einant pas kiną į svečius pirmą kartą, dovanų neštis nedera, nes tai gali atrodyti kaip noras papirkti ar įteigti savo nuomonę.

9.3 KALĖDINĖS DOVANOS

Kalėdų išvakarėse daugelis kompanijų savo darbuotojams įteikia nedideles dovanėles. Kai kuriose kompanijose dovanos netoleruojamos, kitur Kalėdų proga rengiami vakarėliai ar pokyliai. Dalis firmų per Kalėdas apdovanoja ne darbuotojus, o vargšus.

Nors per Kalėdas neprivalu ką nors dovanoti viršininkui, bet jam malonu gauti bendradarbių iškeptų sausainių, išsiuvinėtą pagalvėlę, nutapytą paveikslą su jo namo jachtos atvaizdu. Jam gali patikti butelis gero viskio ar dėžutės šokoladinių saldainių. Dovana neturi būti brangi.

9.4 IŠĖJIMAS IŠ DARBO

Jei kas nors išeina iš darbo, dovaną reikėtų parinkti labai apgalvotai. Dovanos dydis priklauso nuo išdirbto laiko ir užimtų pareigų. Kai kurios kompanijos pasirenka įprastines dovanas: auksinį laikrodį ar sidabrinę taurę, ant kurių būna išgraviruoti darbo firmoje metai.

Kiti pasiūlymai:
 Dovana pomėgiui: golfo, žvejybos ar teniso įranga;
 Išėjusiam į pensiją darbuotojui ir jo sutuoktiniui – bilietai į kruizą ar kelionę traukiniu po Europą;
 Bendra išeinančio pensijon darbuotojo ir bendradarbių nuotrauka, įrėminta variniuose rėmeliuose su užrašytais darbo metais;
 Išeinančio pensijon portretas.

– Dovana visada turi atitikti proga: kai ji teikiama jubilieju ar reikšmingu žmogaus gyvenime ivykiu proga, gali buti vertingesne, paprastesne proga – paprastesne. Taciau stenkites nedovanoti tokiu dovanu, kuriu pats nenoretumete gauti.

– Dovanos turetu visuomet tikti tam asmeniui, tai yra sunkiausia, nes reikia žinoti žmogaus interesus, pomegius ir gyvenimo buda. Jei nežinote apie tai, pasiteirauti galite jo giminiu ar draugu.

– Labai svarbu, kad dovana butu iteikta laiku. Praejus iškilmems, iteikta dovana bus ne tokia reikšminga.

– Nedovanokite labai brangiu, ipareigojanciu ar per daug asmenišku dovanu.

– Neseniai dirbantis darbuotojas turetu vengti dovanoti brangias dovanas savo viršininkui, kad neatrodytu, jog jis nori jam isiteikti.

-Nepatartina dovanoti ižeidžianciu dovanu, pavyzdžiui, negerianciam stipru gerima, nerukanciam – pypke, nemegstanciam gyvunu – koki nors šuni.

-Visomis progomis tinka dovanoti geles. Jos iteikiamos išvyniotos iš vyniojamojo popieriaus. Kai i svecius ateina vyras su moterimi, geles teikia svecias.

– Niekuomet nedovanojamos dirbtines geles.

– Jos neteikiamos per užuojautos vizitus.

– Pasitinkant ar išlydint geles dovanoja ivyniotas.

– Geles paprastai megsta moterys, taciau ju galima dovanoti ir vyrams, tik ne labai smulkius žiedus ir mažas puokšteles.

– Vazoneliuose geles dovanojamos tik tada, kai žinoma, kad jos patinka dovanojamajam asmeniui ir jis turi tinkamas salygas joms laikyti.

– I siunciama geliu puokšte butina ideti sveikinimo atviruka ar vizitine kortele.

-Labai svarbu moketi ne tik dovanoti dovanas, bet ir jas priimti. Už visas dovanas, nesvarbu kokia ju materialine verte, dekojama vienodai ir nuoširdžiai. Gauta dovana butina išvynioti, ja pasigrožiama, išreiškiamas susižavejimas.

– Suvenyrai skirti atvykusiems sveciams turi buti teikiami per oficialias iškilmes. Suvenyrai turi buti kuklus, bet ne menkaverciai daiktai.

– Negalima dovanoti daiktus su savo firmos ženklais ar reklamines dovanas. Mat dovana nedera reklamuotis.

Ant kokių dovanų tinka įspausti firmos ženklą.

 Plunksnakočių ir pieštukų rinkinys.
 Puodeliai.
 Salikėliai.
 Dėžutės vizitinėms kortelėms.
 Kaklaraiščiai.
 Ziebtuvėliai.
 Skėčiai.
 Termosai.
 Kaklaraiščių sartukai.
 Balionai.
 Matuokliai.
 Kalendoriai.
 Užrašų knygelės.
 Plakatai.
 Marškinėliai.

Dar galime pasiūlyti dovanoti:

 Kraitelę apelsinų.
 Sampaną.
 Sidabrinį peilį vokams atplėšti.
 Auksu inkrustuotą odinį rašomojo stalo rinkinį.
 Stalinį laikrodį.
 Pilną pikniko rinkinį su krepšiu.
 Irėmintą senovinį žemėlapį ar graviūrą.

10. APRANGA

Ivairioms visuomeninio gyvenimo srytims egzistuoja kažkokios daugiau ar mažiau nustatytos aprangos taisykles. Rubai kuria žmogu, o apranga daro karjera. Toks bent yra vadybininku konsultantu šukis, kurie rubams darbe skiria ypatinga vieta.

Kai kurie darbdaviai nurodo ka ir kaip vilketi, todel yra nesunku apsirengti.Aviacijos kompanijos megsta neryškia tamsiai melyna spalva, policininkai – žalia, virejai – sniego baltumo. Taciau daugelis kitu profesiju atstovu, taip pat ir verslininkai, kasdien stovi prieš rubu spinta ir bando sukombinuoti tobula darbo ruba.

Bet kam šitiek triukšmo del, atrodytu savaime suprantamu dalyku kaip tinkami rubai ar geras kirpimas ? Juk tai – individualaus skonio reikalas. Aišku, kad taip, taciau del skonio galima gincytis, todel vis daugiau imoniu skundžiasi savo darbuotoju skonio stoka.Ypac vasara išnyksta gero skonio ribos: gilios iškirptes, supertrumpi sijonai vilioja iš už kompiuterio ekrano, su sportiniais marškineliais ir sportbaciais skuba i darba. Darbovietese pradeda sklisti viršininku nurodymai, kuriais jie bando atvesti i prota savo darbuotojus. Tinkami rubai, kur jus dingote ?

Oficialaus atstovo ( firmos vadovo, biznio žmogaus ir pan. ) apranga turi atitikti užimama padeti, išlaikyti imones ar istaigos stiliu. Imones vadovas gali pareikšti savo pageidavimus del darbuotoju aprangos. Drabužiai turi buti pakankamai kuklus, visada švarus ir tvarkingi.

Tinkamai parinkti drabužiai turi itakos ne tik gerai jusu savijautai, bet ir karjerai. Tai gali patvirtinti bet kuris firmos vadovas. Jei dama i darba atkaukši raudonais aukštakulniais bateliais, o ikandin driekiasi sunkiu vakariniu kvepalu debesis, tai po darbo ja galima nebent palydeti iki namu, bet pretenduoti i aukštesni posta ji neturi jokiu šansu.

Kaip tik drabužiai daug ka pasako apie jus, iš jusu aprangos susidaroma atitinkama nuomone. Deramai parinktas apdaras ikveps jums daugiau pasitikejimo savimi. Neskoningai rengdamiesi tik pakenksite savo karjerai.

Bet kokiu atveju – ar sieksite karjeros, ar ieškosite geresnio darbo – drabužis gali tik padeti. O, jei galvele tušcia, didelio ispudžio nepadarys ne brangiausias kostiumas. Šeip ar taip, isidemekite: “Pasitinka pagal drabuži, o pagal prota palydi.”

Surengus apklausa didelese vokieciu imonese, paaiškejo: daugiau nei 90% vadovu mano, kad ju kolegos pasiektu dar geresniu rezultatu, jei skoningiau rengtusi.

Todel rinkdamiesi drabuži pirmiausia pamastykite, kokia spalva vyraus jusu spintoje – ateityje lengviau pavyks derinti drabužius. Vyraujanti spalva turetu buti neutrali, tamsiai melyna, pilka, juoda arba rausva. Drabužiai turi atitikti poreikius tos aplinkos, kurioje jus praleidžiate daugiausiai laiko. Jei jus dirbate banke, beprasmiška kolekcionuoti egzotiškus apdarus. Verciau negailekite pinigu trims keturiems klasikiniams kostiumams, užuot pirke kelis tuzinus madingu skuduru.

Jusu išvaizda pirmiausia vertinama pagal batus. Isigykite bent tris poras nauju sezoniniu batu (bateliu ), o senus be gailescio išmeskite.

Tikrajam stiliui galioja ir tokia taisykle: kas per daug, tas nesveika, todel vienu metu nenešiokite daugiau nei devynis skirtingus visu matomus priedus, iskaitant ir drabužius. Tas, kuris muvi po du žiedus ant kiekvieno piršto, menkai nutuokia apie stiliu, o kai šalia madingos grandineles dar puikuojasi seneles dovanota sena sage, tada apie stiliu iš viso galime nekalbeti.

10.1 VYRŲ APRANGA

– Oficialiausias dieninis kostiumas yra tamsiai mėlynas siaurais dryžiais. Truputį mažiau oficialus yra vienspalvis tamsiai mėlynas bei tamsiai pilkas kostiumas.

– Kostiumas arba kombinuotas kostiumas, t. y. skirtingos spalvos kelnes ir švarkas, sudaro vyru aprangos pagrinda.

– Biznio vyras privalo tureti bent šešis darbinius kostiumus kasdieninius kostiumus – tris ju žiemos ir tiek pat vasaros sezonui. Dienos metu ir vasara devimi šviesesni kostiumai, vakare ir žiemos metu – tamsesniu spalvu.

– Rudas kostiumas tarnautojui nepritinka, tačiau rusvą vasarinį dėvėkit drąsiai.

– Marškiniai – vienspalviai, su apykakle, butinai priderinti prie vilkimo kostiumo.

– Marškinių rankogaliai turi būti išlindę iš švarko rankovių maždaug pusantro centimetro.

– Kaklaraištis – butina kostiumo dalis – derinamas prie kostiumo ir marškiniu. Veiklos žmogui nepatartina ryšeti labai ryškius ar stambiais raštais margintus kaklaraišcius.

– Peteliškės netinka tik konsertyviausiose įstaigose.

– Spalvoti marškiniai baltomis atykaklėmis ir su sąsagomis dabar jau vilkimi visur, išskyrus konservatyviausias įstaigas

– Petnešos nesegamos, jei prie kelnių yra prisiūtos kilpos diržui.

– Batai – sudetine aprangos dalis. Jie neturi buti šviesesni už kostiuma. Prie visu kostiumu tinka juodi batai, šviesiais apsiaunama tik vasara, kai devimas šviesus kostiumas. Prei oficialios aprangos netinka storapadžiai ar sportiniai batai, sandalai.

– Puskojines taip pat butina derinti prie kostiumo. Jos neturi buti šviesesnes už kelnes. Puskojines turi buti pakankamai ilgos, kad sedint nesimatytu nuogos blauzdos.

-Baltos kojinės nemūvimos prie batų.

– Visad švari nosine – butina vyro garderobo datale. Ji laikoma vidineje švarko kišeneje.

– Kvepalai (tualetinis vanduo, dezodorantai, odekolonas) neturi buti aštrus. Ju nepatartina maišyti.

– Papuošalai – laikrodis, ne daugiau kaip du žiedai,iskaitant vestuvini, kaklaraišcio sagos arba segtukas, sasagos ir kt.

10.2 MOTERŲ APRANGA

Moters, kaip oficialios atstoves, apranga savo griežtumu nedaug skiriasi nuo vyro. Ji neturi pabrežti žavaus moteriškumo. Visuomenineje sferoje moteris yra kolege, bendradarbe, todel jos apranga neturi šokiruoti kitu darbuotoju.

-Pirkti tik gerai pasiūtus klasikinio stiliaus drabužius ir derinkit juos prie mados įvairiais priedais – šalikėliais, diržais ir kt., užuot keitusi kas dvejus metus visą garderobą.

-Drabužiai turi tikti – jei negate būti nei per maži, nei per laisvi. Jei ne – pasitaisykit. Tinkamo dydžio rūbai atrodo ne tik brangesni, bet ir verti komplimento.

– Kojines nešiokit net vasarą, nebent jūsų kojos pasakiškai gražios ir įdegusios. Niekuomet nevaikščiokit po kabinetą vien su kojinėmis.

– Bateliai ir rankinė turi būti švarūs ir nesuplyšę.

– Mėlyna spalva tinka kiekvienai meteriai. Šios spalvos drabužiai gražiai atrodo darbe bet kuriuo metų laiku.

Pastaruoju metu patobulėjo sintetiniai audiniai. Iš jų dizaineriai modeliuoja įvairiausius drabužius – nuo sportinių iki elitinių modelių. Tokie drabužiai mažiau lamdosi ir lengviau plaunami. Neignoruokit drabužio, jei jo audinys yra sintetinis.

– Kelnės tinka tik dailiai figūrai.

-Neapsikabinėkit pernelyg gausiai ar skimčiojančiais papuošalais, nes jie blaško dėmesį. Pašnekovas žiūrės į jūsų papuošalus ir nesiklausys, ką kalbat.

– Kabantys ir blizgantys auskarai darbe nedera. Juos ir kitą bižuteriją pasilaikykite vakarui.

– Ildi plaikai solidžiau atrodo susukti į kuodelį.

– Darbe netinka dėvėti drabužių iš atlaso, aksomo, brokato bei blizgančių audinių.

– Permatomos palaidinukės darbe nenešiokite net po liemene.

– Saugokitės, kad neišlįstų apatinukas.

– Jei gyvenat ne kurorte, kur nuolat šilta, baltus batelius ir rankinę pasilaikykite vasarai.

– Sušvelninkit makiažą. Ryškias spalvas rinkitės tik vakarui arba atsisakykit jų visai.

– Vyresnei nei 40 metu moteriai nederetu nešioti juodu rubu, jie tik paryškina jos amžiu.

– Vidutinio ir žemo ugio moteriai patartina deveti avalyne su pakulne ( apie 4 – 6 cm. )

– Kvepalai neturetu buti aštrus, jie turi buti jauciami tik iš arti.

– Nosine butina moters aprangos detale. Ji laikoma rankineje arba vidineje švarko kišeneje.

10.3 KO JUMS REIKIA ATSISAKYTI:

– Ryškiu spalvu. Jos liudija apie jusu nekompetencija, nepatikimuma, kartais jus galite atrodyti liguistai.

– Languotu kelniu. Dideli langeliai iškraipo jusu kuno praporcijas. Jus atrodysite stambesni nei iš tikruju esate.

– Paraitotu rankoviu. Gal prieš dešimt metu raitoti rankoves buvo madinga, taciau dabar ne. Jei vis dar negalite atsikratyti iprocio raitoti rankoves, kiti manys, kad neturite laiko nueiti pas siuveja ir ju pasitrumpinti.

– Venkite papuošalu pertekliaus. Pasitenkinkite ne daugiau kaip vienu ( blogiausiu atveju dviem ) i akis krintanciu papuošalu, kitaip priminsite dirbtine Kaledu eglute.

– Venkite raštu ir spalvu margumo. Gelytes ir langeliai, dryžiai ir taškuciai – ir viskas skirtingu atspalviu ir iš skirtingu medžiagu atrodo bjauriai. Išmeskite tai iš galvos.

– Moterims deretu atsisakyti labai trumpu, itin siauru sijoneliu ar kelniu, dideliu iškirpciu, provokuojanciu drabužiu, džinsu.

– Vyrams – baltu kojiniu, džinsu, auskaru, i nosi ivertu briliantu.

11. LAIKYSENA

Daug ka apie žmogu pasako jo laikysena ir eisena. Prancuzu rašytojas Žanas La Briujeras pažymejo, kad “menkiausias, paprasciausias, neženkliausias poelgis išryškina visa musu charakteri: kvailys ir ieina ir išeina, ir sedasi, ir stojasi, ir tyli, ir vaikšcioja kitaip nei protingas žmogus”.
Iš to, kaip žmogus stovi, eina, sedi, laiko rankas ir kojas, galime spresti, ar jis gerbia aplinkinius, ar juos niekina.

Netgi labai gražus ir rupestingai prižiurimas veidas, nepriekaištingu proporciju kunas ir dailus bei elegantiški drabužiai nepadarys jokio ispudžio, jeigu jie neatitiks laikysenos. Laikysena priklauso nuo aplinkos, nuo to, kuo žmogus užsiemes.

Korektiška laikysena butina tiek vyrams, kiek ir moterims. Jei einate sukumpusiais peciais, nuleista galva, i grindis idurtomis akimis, tai rodo – pagristai ar ne – kad esate drovus arba nedrasus, arba nepakankamai pasitikite savimi. Netaisyklinga laikysena stovint ar sedint palinkus i prieki greit nuvargina stubura laikancius raumenis, kojas, todel intensyvu darba dirbanciam žmogui bus sunku žvaliam išlikti per visa darbo diena. Jei sedite tiesus, atloštais peciais, tiesia krutine ir žiurite pasauliui i akis, tai aplinkiniai jus laikys pasitikinciu, save gerbianciu ir vertinanciu žmogumi. Be to prie gražios išvaizdos daug prisideda energinga eisena, užuot vilkus kojas arba šleivojant. Graži ir higieniška eisena yra tokia, kai žmogus laikosi tiesiai, o jo judesiai vinklus ir ritmingi. Rankos turi judeti pagal takta. Negerai, kai jos suglebusios karo arba jomis labai mosuojama. Einant koju pedos juda lygiagreciai.

– Vyrams, taip pat ir moterims nedera sedeti placiai išskestomis kojomis ar sudribusiems kedeje.

– Negalima laikyti ranku kelniu ar švarko kišenese, sukryžiuotu priekyje ar už nugaros.

– Kuo mažiau rankomis lieskite savo drabužius, kuna ( viešai nesukasoma ir pan. ).

– Žiovaujant visuomet užsidenkite burna ranka.

– Stenkites garsiai neciaudeti, nekoseti. Burna prisidenkite nosine. Atsiprašykite ir sužagsejes arba sugurgejus pilvui.

– Sededami neramstykite galvos rankomis, neišdarinekite ivairiu grimasu.

– Negalima juoktis placiai atverta burna. Griausmingas juokas, kaip ir bet koks kitas triukšmas, trikdantis aplinkinius, irgi yra peiktinas.

– Pirštus visada stenkite

Leave a Comment