Homoseksualizmas

ĮVADAS

Nuo gimimo iki mirties mums gyvybiškai svarbu mylėti ir būti mylimiems.

Žmonių meilė – tai visi gerieji, šiltieji jausmai vienas kitam: jautrumas, rūpinimasis, noras būti su mylimuoju ir džiaugsmas būnant kartu.

Tai jausmai, kuriuos išreiškiame kalba, kūnu ir siela. Kiekvienas žmogus yra kitoks ir unikalus. Mylėdami ir lytiškai santykiaudami visi norime skirtingų dalykų, kiekvienas savaip reiškiame jausmus. Skirtingus troškimus, svajones skirtingais būdais ir įgyvendiname. Vadinasi, kitų atžvilgiu visi priklausome mažumai, tačiau daugelis esame linkę ignoruoti tikrąsias mažumas. Žmonės, priklausantys mažumai, galbūt išsiskiria kitokiu tiikėjimu, odos spalva, tautybe, galbūt jie kitaip reiškia jausmus.

Pagal tam tikrus požymius žmones skirstome į mažumas, o po to, iš anksto priešiškai nusiteikę, bandome visus vienodai vertinti.

Aage Brandt

Žmonės turėtų rūpintis ne tiek tuo, ką reikia daryti, kiek tuo, kokie jie yra.

Mokytojas Ekkartas

Seksas teikia džiaugsmą tik tada, kai fizinis artumas kartu yra ir meilės artumas.

Fromas

Kalbant apie meilę ir lytinį gyvenimą, taip pat esame linkę iš anksto neigiamai vertinti tuos, kurių jausmai ir lytinis gyvenimas, mūsų namuose, yra nenormalūs. Tačiau kas gi yra noormalu, jei visi esame skirtingi? Gali susituokti tokie žmonės , kurie lytiškai santykiauja šiek tiek kitaip negu dauguma, kuriems džiaugsmą ir pasitenkinimą teikia kitokie erotiniai ir seksualiniai veiksniai, jei asmuo priklauso seksualinei mažumai, dar nereiškia, kad jo jausmai ir seksualiai veiksmai yr

ra nenormalūs.

Žvilgsnis į praeitį

Dar prieš du šimtus metų homoseksualizmas buvo baudžiamas mirties bausme. 1787 metais Australijoje imperatorius Džozefas II atšaukė mirties bausmę už homoseksualius santykius, vietoje jos paskirdamas vieną mėnesį kalėjimo.

Tačiau XX amžiuje buvo net keturios šalys, kuriose gėjų ir lesbiečių lytiniai santykiai buvo traktuojami kaip nusikaltimas.

1934 metais Stalinas Rusijoje taip pat uždraudė homoseksualizmą, o kad tokio reiškinio būta, rodo pedagogo Antono Makarenkos romanai apie berniukų koloniją.

Laisviau apie seksualinių mažumų teises imta kalbėti tik šio šimtmečio septintajame dešimtmetyje, kai seksualinė revoliucija, atrodė, išlaisvins iš prigimties netobulumą

Nuo 1967 metų Vokietijoje, Didžiojoje Britanijoje, Vengrijoje liautasi homoseksualizmą vertinti kaip nusikaltimą, o gėjų, lesbiečių santykiai prilyginti natūraliems lytiniams santykiams.

Jonušienė Danutė

HOMOSEKSUALIZMO SAMPRATA

Homoseksualizmas (gr. homos – vienodas + lot. sexualis – lytinis) yra lytinis potraukis savo lyties atstovui. Homoseksualistai elgesiu, emocinių ryšių raidos diinamika nesiskiria nuo heteroseksualių žmonių, tik jie sudaro mažumą, todėl sunkiai randa partnerį, homoseksualiniai ryšiai dažniausiai būna trumpi, nes iš jų negimsta vaikai, be to, Lietuvoje tai įstatymu neįteisinta. Maždaug 1/3 vyrų ir 1/5 moterų yra turėję epizodinius homoseksualinius kontaktus, o 5-6% vyrų ir 3-4% moterų seksualinė orientacija yra išskirtinai homoseksualinė. Per 10% pastarųjų būdingi sumoteriškėjimo (vyrams) ir suvyriškėjimo (moterims) bruožai. Homoseksualizmas vienodai paplitęs visose šalyse ir kultūrose.

Manoma, kad tai lemia biologiniai veiksniai, reikšmės turi ir įgimti polinkiai. Homoseksualizmas gali plisti dėl svarių aplinkos sąlygų: at

titinkamo tvirkinimo, mados, vyro ir moters visuomeninio vaidmens kitimo, auklėjimo, heteroseksualinių draudimų.

Vaikai aplinkos įtakai ypač jautrūs tuomet, kai formuojasi lytinis potraukis: erotiškai sudirginti tos pačios lyties atstovo. Jie gali visam laikui įgyti atitinkamą emocinį potraukį.

XX a. pradžioje daugelis psichiatrų homoseksualizmą klaidingai laikė psichine liga. Amžiaus viduryje įsitikinta, kad homoseksualistams būdinga neurozė ir depresija, susijusi ne su seksualine orientacija, o su konfliktu visuomenėje.

Jocius Kazimieras

Kad esi homoseksualus, aiškiau supranti įsimylėjęs, pajutęs seksualinį potraukį ar norą lytiškai santykiauti su savo lyties asmeniu.

Homoseksualistas – žmogus, gyvenantis aktyvų lytinį gyvenimą su tos pačios lyties asmenimis, homoseksualūs vyrai vadinami pederastais, o moterys – lesbietėmis. Žmogus, lytiškai santykiaujantis ir su vyrais, ir su moterimis, vadinamas biseksualu.

Būti homoseksualistu reiškia jausti visiškai tokius pačius jausmus, turėti tas pačias fantazijas, troškimus, taip pat norėti meilės, švelnumo, artumo kaip ir daugelis šios žemės žmonių, vienintelis skirtumas yra tas, kad homoseksualisto lytinis potraukis ir meilė yra nukreipti į tos pačios lyties asmenį, heteroseksualūs žmonės lytinį potraukį jaučia kitai lyčiai.

Minėtieji jausmai ir troškimai nėra nenormalūs. Kaip du skirtingos lyties, taip ir tos pačios lyties žmonės gali įsimylėti ir trokšti vienas kito. Juk įsimylime ne kūnus ar daiktus, žmones.

Homoseksualūs vaikinai/vyrai kitaip dar vadinami žydrais, merginos/moterys –lesbietėmis.

Tarp mūsų yra 5-10% homoseksualistų, vadinasi iš viso šalyje – maždaug 150 tūkstančių. Taigi būti ho

omoseksualistu nėra jau taip neįprasta.

Daugelis jaunuolių pubertetiniu laikotarpiu yra turėję homoseksualių santykių. Pvz.: visiškai normalu, kad berniukai kartu masturbuojasi ar masturbuoja vienas kitą, o mergaitės kartu miegodamos glamonėja viena kitą.

Tai dar ne homoseksualizmas, o tiesiog natūrali išraiška, rodanti, kad seksualumas yra platesnė, nei mums atrodo (ir nei esame linkę pripažinti) sąvoka.

Net ir nesant homoseksualiam, seksualines fantazijas ir troškimus visai nesunku nukreipti į tą pačią lytį.

Išvada: ar homoseksualizmas yra įgimta, liga, asmenybės ypatybė, gyvensena ar kas kita – dar tebediskutuojama. Kol kas aišku, kad homoseksualizmas nėra laisvo pasirinkimo išdava, todėl nuo žmogaus valios nepriklauso.

HOMOSEKSUALIZMO PSICHOLOGIJA IR PRIEŽASTYS

Pas vieną merginą, pavadinkime ją Dalia, ateina. jos gerbėja. Kiekvieną vakarą. Atsineša šampano, dovanėlių, o anądien prisipažino, kad sapnuoja Dalią naktimis.

Daliai iki šiurpulio neramu: begalinius dėmesio ženklus jai primygtinai rodo 17-metė mergaitė!

Be Dalios negalinti gyventi mergaitė – iš didelės šeimos: 5 dukterys! Ji – jauniausioji, mylimiausioji, nuo mažų dienų vyresniųjų seserų puoselėta, myluota, prausta, maudyta. Gal iš ten ryškus potraukis moteriškai draugijai? Paklausta, ar ji turinti kokį vaikiną, paniekinančiai vypteli: a, visi jie žąsinai!

Kas yra šis potraukis tos pačios lyties žmogui? Anomalija, iškrypimas, liga, ar.?

Jaunuolių, kurie niekaip negali suprasti savo seksualinės orientacijos, psichologinė būsena ir savijauta kur kas blogesnė nei tų, kurie jau susivokė, kas jiems yra. Todėl pirmiesiems labiausiai re

eikia psichiatrų pagalbos; jie dažniau nei kiti mėgina nusižudyti. Deja, nei suaugusieji, nei bendraamžiai tragiškos jų būsenos nesupranta.

Seksualinė orientacija – tai jausmų išreiškimo būdas siekiant patenkinti seksualinius poreikius. Dauguma žmonių yra normalios seksualinės orientacijos. Medicinos – psichologijos požiūriu normaliais laikytini dviejų skirtingos lyties žmonių lytiniai santykiai, paremti sąmoningu abiejų noru, abiem teikiantys fizinį pasitenkinimą, nedarantys jokios žalos.

Lietuvoje gėjai ir lesbietės dažnai patiria įvairių asmens orumo ir garbės pažeminimų. Pvz.:

Po Andriaus Giržado pokalbių laidos Vladimiras su Eduardu buvo viešai užgauliojami vienoje parduotuvėje. “kai mes parašėme pareiškimą, atvykęs policininkas negalėjo rasti nei vieno liudytojo, net parduotuvės darbuotojai apsimetė, kad įvykio nematė”, – pasakoja V.Simonko.

Lesbietė Aušra Ckopaitė, atskleidusi “Lietuvos ryte” paslaptį apie savo gyvenimą su drauge neteko siuvėjos darbo. “Įstatymai mūsų negina, – teigia Aušra. – Aš neturiu vilties pakeisti visuomenės, nebent senoji kasta išmirtų ir atsirastų pakantesnių gėjams ir lesbietėms žmonių. Aš tik nesuprantu, kodėl mūsų valstybėje negalima pakeisti įstatymų, kurie gintų žmogaus teises nepaisant jo prigimties”.

Jonušienė Danutė

Homoseksualizmas – lytinis potraukis tos pačios lyties atstovui. statistikos duomenimis jis būdingas 3-4% įvairių šalių gyventojų.

Lytiniai santykiai tarp moterų vadinami lesbietizmu, tarp vyrų pederastizmu. Yra biseksualių žmonių t.y. galinčių santykiauti su abiejų lyčių atstovais.

Homoseksualizmas atsiranda dėl įvairių priežasčių. Dažniausiai – dėl įgimtų savybių (23-25%) ir įvairių aplinkos veiksnių, veikiančių asmenybės psichinę raidą. Kai kurios homoseksualios moterys turi daugiau vyriškų hormonų, net 60% tokių moterų pagal savo kūno formą primena vyrus.

Homoseksualizmas gali atsirasti dėl auklėjimo stokos. Dažnai tėvai, maudydami savo vaikus, nenutuokia, kad lytinių organų lietimas veikia jų mažylį, ypač berniukų, psichiką.nuo mažens vaiką reikia skatinti pačiam šluostytis, liesti savo lytinius organus. Potraukis tos pačios lyties atstovams gali atsirasti ir po išprievartavimų.

Homoseksualinis potraukis išsivysto, kai žmogus nebegali patenkinti giluminių vyriškos ir moteriškos esmės troškimų ir jų žvilgsnis nukrypsta į tos pačios lyties asmenis.

Homoseksualizmas pradeda formuotis brendimo laikotarpiu: berniukams 10-12 metų, mergaitėms 12-14 metų. Homoseksualizmas populiariausias tarp 30-40 metų moterų.

Seksologas P.Nairys

Gėjams nereikalingas psichoterapeutas. Keisti save? Bet, atleiskite, kam? Homoseksualai nesijaučia nuskriausti, ligoti, jie nemano turį trūkumų, kurie, tarkim, jiems trukdytų valgyti ar miegoti. Pagaliau medicinos istorija nežino nė vieno atvejo, kad homoseksualizmą būtų pavykę išgydyti. S.Dimbelis

1973 metais JAV psichiatrų ir psichoterapeutų asociacija homoseksualizmą oficialiai išbraukė iš psichinių sutrikimų sąrašo, bet seksualinių mažumų ir jų teisių tema vis dar atrodo gana pikantiška. Pasak Pasaulio sveikatos apsaugos organizacijos, homoseksualizmas tebelaikomas sutrikimu.

Kitos lyties ilgesys ir gebėjimas užmegzti ryšį yra fundamentalus dalykas. Nepavykus to padaryti fiziškai ar dvasiškai, žmogus ieško pakaitalo. Homoseksualios orientacijos žmonės jaučia diskomfortą netik dėl to, kad jiems yra nepatogu būti tokioje visuomenėje, kuri jų nepripažįsta. Ši lytinė orientacija susiformuoja dėl tam tikro vystymosi deficito.

“Caritas” šeimos centro psichoterapeutas Sintautas Vaitoška.

Nėra žinoma, kodėl kai kurie žmonės nukreipia seksualinius jausmus į savo lytį. Aišku tik tai, kad homoseksualizmas susiformuoja anksti, vaikystėje. Jei ankstyvoje jaunystėje pajuntami homoseksualūs jausmai, jų, kaip ir kitų savo jausmų, pakeisti negalima. Jiems reikia tiesiog paklusti.

Jei žmogus nehomoseksualus, jo niekas “nesugundys” tokiu tapti.

HOMOSEKSUALŲ VIETA VISUOMENĖJE

Lietuvoje registruotos kelios seksualinių mažumų organizacijos, tačiau jų nariai vengia susitikti su žurnalistais, duoti interviu, dalyvauti televizijos laidose. “Man labai gaila, kad mūsų gėjai ir lesbietės yra dar tokie nedrąsūs. Aš suprantu, kad viešai pasisakydami jie daug kuo rizikuoja, bet reikia kovoti dėl teisių,” – sakė Moters studijų centro vadovė docentė Aušrinė Povilionienė, kuri yra tyrinėjusi šiuolaikinę lesbiečių literatūrą.

Ar jūs slepiate savo homoseksualumą šeimoje ir tarp draugų (procentais)?

18 82

NE TAIP

Duomenys: Lietuvos gėjų lyga, 1998 metai.

Po 1993 metų, kai buvo pataisytas homoseksualistų įstatymas, gėjai Lietuvoje sukruto. Buvo įkurta Lietuvos gėjų lyga. LGL priklauso kavinė “Amsterdamo klubas”. Tai vienintelė gėjų kavinė, dirbanti kiekvieną vakarą. “Amsterdamo klubas” pradėjo veikti nuo 1993 metų.

LGL – respublikinė organizacija. Yra žmonių, plėtojančių veiklą Šiauliuose, Alytuje, Klaipėdoje ir kitur. LGL nariai tai normalūs žmonės, trintys aukštąjį išsilavinimą.

Kokia spaudą turi gėjai? Jie leidžia laikraštį “Amsterdamas”. Yra ir laikraštis “Naglis”. Tačiau spaudos kontrolės valdyba pavadino leidinį erotiniu ir uždraudė jį platinti.

Neigiamas visuomenės požiūris į gėjus susijęs su tuo, kad jie neretai priklauso ŽIV infekuotų asmenų grupei. AIDS centro gydytoja Julija Rekickienė teigia, kad Lietuvoje šiuo metu yra 120 infekuotų asmenų, tarp jų 2-27 gėjai. Liūdniausia tai, kad šių vaikinų jau neįmanoma išgelbėti, virusas pasiekęs AIDS stadiją”, – sakė ji “Veidui”.

Priešiška visuomenės nuostata ir nepakantumas – pagrindinė priežastis, dėl kurios ir sau, ir aplinkiniams sunku pripažinti, kad esi homoseksualus. Šeimoje, tarp draugų, mokykloje, darbe – visur juntamas priešiškumas, galintis pasireikšti ne tik slaptu domėjimusi, bei ir labai agresyviais veiksmais (tėvas išsižada sūnaus, darbdavys atleidžia savo darbuotoją, rizikuojama net būti sumuštam gatvėje).

Homoseksualumas yra asmenybės dalis. Nepavyks, nors stengtumeisi, jo nuslėpti ar atsikratyti, jis neišnyks visą gyvenimą. Nuolat nerimaujant, kad kas nors sužinos, gyvenimas gali tapti nelaimių ir konfliktų kupinu košmaru.

Kadangi dauguma homoseksualistų žino aplinkinių reakciją į jų polinkius, nenuostabu, kad homoseksualių jausmų ir troškimų pripažinimas sau ir pasauliui yra ilgas ir sunkus procesas.

Lesbietės

Žmonės visada niekina ir smerkia tai, ko nesupranta. Tradicinėje Lietuvos visuomenėje homoseksualizmas, gėjų ir lesbiečių gyvenimas viešai nediskutuojamas. Lietuvos lesbietės vis dar yra pogrindyje. Jos nedrįsta atvirai teigti savo subkultūros, kaip tai darė latvės ir estės.

Istoriškai lesbietiškumas buvo vertinamas kaip blogis, nuodėmė, kaip neteisėtas iškrypėliškumo ir antisocialumo pasireiškimas. Pagrindinis kaltinimas, kurį tradicinė visuomenė iškeldavo ir iškelia homoseksualios orientacijos žmonėms – neproduktyvus seksualumas. Tačiau kultūros istorikai gali pateikti labai daug pavyzdžių apie tokių žmonių unikalų dvasinį palikimą.

Nuo viduramžių iki XVII a. lesbietes degino kaip raganas. Per antrąjį pasaulinį karą koncentracijos stovyklose jos buvo baudžiamos mirtimi. Ne taip seniai Vakaruose lesbietes persekiojo policija, jas šmeižė ir atleisdavo iš darbo. Psichiatrai lembietiškumą traktavo kaip vystymosi sutrikimą ir lesbiečių pavertimą heteroseksualinėmis laikė pagrindiniu psichoterapiniu tikslu.

Mūsų amžiaus septintajame dešimtmetyje amerikiečių psichiatras nustojo teigti, kad lesbietiškumas yra liga. Jie pripažino, kad psichiatrams trūksta informacijos, padedančios suprasti lesbietiškumą kaip alternatyvų gyvenimo būdą.

Vakaruose homoseksualių žmonių subkultūra (socialinių, politinių, teisės, medicinos, psichoterapinių, meno organizacijų tikslas, užtikrinantis homoseksualams paramą priešiškoje visuomenėje) ėmė formuotis XX a. ketvirtajame-šeštajame dešimtmetyje. Septintajame dešimtmetyje, kai homoseksualizmas buvo išbrauktas iš nusikaltimų sąrašo, homoseksualai ėmė reikalauti savo teisių: kad seksualinėms mažumoms būtų atstovaujama valdžioje, leidžiama kurti šeimas.

Amerikiečių feministinės lesbietės nesutinka traktuoti lesbietiškimo kaip homoseksualizmo atmainos, nes, tapatinant lesbietes ir gėjus, užbraukiama moteriškoji realybė ir moters lesbietės priešiška nuostata prieš vyrų pasaulį. Jos teigia, kad prie lesbiečių bendruomenės prisijungiame ne vien dėl giminystės ypatumų, socialinės, kultūrinės aplinkos įtakos, bet ir dėl asmeninių išgyvenimų: mergaitės, vaikystėje tėvų, giminaičių ar svetimų vyrų išprievartautos, tapusios moterimis bodisi vyrų brutalumu, sadizmu, smurtu ir ieško supratimo tarp moterų.

Šiuolaikiniame Vakarų lesbiečių judėjime išskiriamos kelios pakraipos: KONSERVATYVUSIS LESBIETIŠKUMAS, kai išoriškai prabangiai gyvenančios moterys slepia savo seksualinę orientaciją; RADIKALUSIS LESBIETIŠKUMAS, kai atmetama lyčių lygybės idėja ir susitelkiama moters, seksualinės mažumos atstovės, pažeminimui, diskriminavimui išryškinti ir kai teigiama idėja, kad lesbietės kaip seksualinė mažuma turi atsiskirti nuo tradicinės visuomenės.

Lesbiečių literatūra Vakaruose pripažįstama aštuntajame dešimtmetyje. Rašytojos lesbietės neslepia savo jausmų, išgyvenimų ir kreipiasi į skaitytojas lesbietes, norėdamos padėti joms susigražinti dvasinę pusiausvyrą, suteikti vidinės stiprybės siekiant išlikti priešiškoje visuomenėje. Lesbiečių literatūra – tai jų patirties, psichologijos analizė, padedanti jaunesnėms moterims, tik žengiančiomis į lesbiečių bendruomenę, išlikti, save suvokti ir teigti. Šioje literatūroje atskleidžiama ir lesbietės drama: slegianti vienatvė, izoliuojanti nuo visuomenės ir artimųjų ir skatinanti vidinę brandą, autoanalizę, moterų tarpusavio santykių apmąstymą, seksualinio tapatumo suvokimas bei nesugebėjimas prisitaikyti prie tradicinės priešiškos visuomenės ir savęs kaip “svetimkūnės” naikinimas alkoholiu, narkotikais, savižudybė, išprotėjimas kaip “pabėgimas” nuo dogmatiškos visuomenės neapykantos ir nepakantumo kitokios seksualinės orientacijos žmonėms.

Literatūroje aprašyta lesbiečių meilės erotika yra ne vien jų išlikimo pamatas, bet ir savitas protestas prieš tradicinės literatūros uždraustas temas, prieš vyrų moters kūno aprašinėjimą ir moters seksualinės patirties traktavimas: moteris – vyro seksualinių poreikių tenkintoja, moters kūnas – prekė, nuosavybė. Lesbiečių erotika yra jų seksualinė, dvasinė ir mistinė patirtis.

Impresionistinėje lesbiečių poezijoje moterų bendravimas dažnai aprašomas metaforiškai, pasitelkiant gamtos vaizdus, reiškinius, objektus. Barbara Nadu eilėraštyje “Jos rubino lūpos kaip braškės skonis”.

Nancy Tyler Glenn postmodernistiniame apsakyme “Knygos žmonės” lesbiečių motyvą brėžia labai subtiliai, dėmesį sutelkdama į moteriškojo ir vyriškojo pasaulio neatitikimą. Prie rašomosios mašinėlės užsnūdus autoriui, iš teksto “išlipa” dvi herojės Kei ir Džoi, kurios nutaria negrįžti į knygą. Moterys ketina kartu ieškoti darbo kitokio žanro romanuose, nes jos pavargo nuo rašytojų diktato, jų valios skirstant moterų vaidmenis, nuo neigiamų ir atstumiančių spalvų, kuriomis autoriai nudažo savo herojes. Dviejų veikėjų sąjunga reiškia lyčių hierarchijos paneigimą ir motes teisės į laisvę teigimą. Herojės nutaria “įsidarbinti” futuristiniame arba ateities romane, tuo išreikšdamos geresnio gyvenimo viltį.

Cheryl Moch postmodernistinėje dviejų veiksmų dramoje “Pelenė”: tikra ir teisinga istorija”, 1985, gvildena vieną svarbiausių lesbiečių literatūros klausimų – tradicinės visuomenės ir tradicinės šeimos požiūrį į lesbietes. 1988m. autorė aiškino savo pjesę kaip mėginimą įrodyti dogmatiškai mąstantiems, jog atėjo laikas keisti požiūrį į kitokios seksualinės orientacijos žmones. Paprastai žmonės linkę smerkti seksualines mažumas iki tol, kol jų šeimoje užauga individas, kuris skiriasi nuo daugumos polinkiais. Nuo tokio žmogaus artimieji dažnai nusisuka, visuomenė šalinasi. Ch.Moch savo pjese siūlo tokį žmogų suprasti, jo neatstumti.

Lesbiečių literatūra skaitytojui padeda suvokti, kad lyties ir kultūros sampratos yra glaudžiai susijusios, kad susiklosčiusios kultūros tradicijos gali ne tik palaikyti, bei ir paržudyti individą.

Marija Aušrinė Povilionienė

Lietuvos universitetų moterų

asociacijos prezidentė

Pagal pasaulinę statistiką, apie 4% moterų yra lesbietės. Kiek homoseksualių moterų yra Lietuvoje, niekas tokių duomenų nerenka. Lesbietės kaip ir heteroseksualūs žmonės, renkasi sau porą. Lesbietėms rūpi ne tik seksas – norisi turėti tikrą draugę, su kuria galėtum dalytis ir džiaugsmu, ir nesėkmėmis.

Viena 18 metų dvyliktokė neseniai tėvams prisipažino esanti lesbietė, ją išvarė iš namų. “Kas, be mūsų pačių, gali mums padėti, jei net tėvai dukras išvaro iš namų”.

Gėjai

Gėjus yra anglų kalbos žodis, verčiamas kaip linksmas, lengvabūdis.

Inga Lutkevičienė

Gėjų meilė niekuo nesiskiria nuo heteroseksualų meilės. Tos pačios aistros ir nusivylimai. Šie žmonės taip pat trokšta gyvenimo pilnatvės. Kai kuriuo atžvilgiu lytinių santykių metu homoseksualų pojūčiai yra kur kas intensyvesni ir įvairesni. Gėjai daugiau eksperimentuoja, labiau domisi seksualine literatūra ir tomis priemonėmis, kurios seksą daro saugų. Jie linkę dažniau keisti savo partnerius.

S.Dimbelis

Gėjų visuomenė nesupranta. Galbūt ir nenori suprasti? Gėjai žmonėms lyg raupsuotieji. ir dabą gauti sunkiau, jie žino, kad jie tokie “tokie”, ir iš darbo lengva “išskristi”, kai tik vadovui pranešama, kad jie gėjai:

“Dirbau muzikos redakcijoje. Kai tik sužinojo, kad esu gėjus, kadrų skyriaus viršininkas be užuolankų pareiškė: mums nepatinka per didelis jūsų domėjimasis vyrais! Kartu iš RTV komiteto, dėl tos pačios priežasties “išėjo” dar penki bendradarbiai. Labai sunku buvo rasti darbą. Kai tik sužinodavo, išmesdavo. Bet tik dabar atradau save – leidžiame laikraštį gėjams “Naglis”.

Kaip draugų susiranda? Viskas kaip ir heteroseksualų gyvenime – iš pradžių žvilgsniai, komplimentai, abipusės simpatijos. Vėliau – aistros, pavydas, kerštas. Meilė. Kokia ji? Meilė. Gėjus sieja ne vien tik lytinis potraukis. Nors ir tai, aišku, svarbu. Jiems reikia bendravimo, ištikimo draugo.

Lietuvoje gėjų santuoka – kaip kelionė pėstute į Kiniją. Neįmanoma. Abejoju, ar atsirastų oficialių vedybų. Norinčius kausto baimė. Nors, aiški, tokios vedybos gėjams suteiktų šiokio tokio stabilumo, pasitikėjimo savimi ir įteisintų lygias teises su visais.

Taip pat ne paslaptis, kad turint piniginę, galima nusipirkti vyro paslaugas.

Kitos seksualinės mažumos

Egzistuoja ir ypatingesnių lytinių potraukių turinčių seksualinių mažumų, apie kurias išgirdę dauguma bjaurisi.

Ekshibicionistas – jaučia lytinį pasitenkinimą demonstruodamas savo lytinius organus žmonėms. Ne visada pats organų rodymas sukelia lytinį pasitenkinimą. Kartais pasitenkinama ar net orgazmą ekshibicionistui gali sukelti aplinkinių išgąstis ir bjaurėjimasis juo.

Vuaristas – vuaristo norai priešingi. Jis lytiškai pasitenkina stebėdamas intymų kitų žmonių gyvenimą, pavyzdžiui, maudymąsi, rengimąsi, lytinius santykius.

Troškimas rodyti savo lytinius organus ar stebėti kitų seksualinius veiksmus gali tapti aistra, kai kitos meilės formos tampa neįmanomos. Žmogui, kurį apėmusi tokia manija, kasdien kovojant su savimi ir stengiantis numalšinti aistrą gali būti labai sunku.

Dūsautojai – tai asmenys, dažniausiai vyrai, kurie skambina nepažįstamoms moterims ir tenkina savo seksualinius troškimus.

Sadistas – sadistas jaučia lytinį potraukį ir pasitenkinimą skaudindamas, žemindamas ir niekindamas kitus.

Mazochistas – žeminamas, skaudinamas ir niekinamas.

Sadomazochistas – kai žmogus jaučia pasitenkinimą ir žemindamas kitus, ir kitų žeminamas. Tai lytinio potraukio ir pasitenkinimo sąlyga, o ne lytinis meilės paįvairinimas.

Transvestitai – asmenys, jaučiantys seksualinį potraukį rengtis kitos lyties drabužiais.

Transseksualai – asmenys, kurie jaučiasi esą kitos lyties. Transeksualus vyras jaučiasi kaip moteris vyro kūne, transeksuali moteris – kaip vyras moters pavidalu.

Fetišizmas – jaučia lytinį potraukį ne žmogui, o tam tikriems daiktams ar drabužiams, kurie sužadina seksualinius jausmus.

Zoofilija – lytinis santykiavimas su gyvuliais.

Yra kitų seksualinių mažumų: Gerontofilai, Nekrofilai, Koprofilai, Flagelantai ir t.t.

Lytiškai plintančios ligos

Kadangi homoseksualizmas nėra laikomas liga, tai apie gydymą kalbėti netenka. Gydytojas, kuris mėgina padėti savo pacientui pakeisti seksualinę orientaciją, labai rizikuoja. Nesėkmės atveju jis gali tik sugriauti žmogaus dvasinę pusiausvyrą, sumenkinti savigarbą, sustiprinti jo požiūrį į save kaip į ligonį.

Jaunuolių, suvokiančių neįprastą savo seksualinę orientaciją, psichologinė būsena labai priklauso nuo to, ar jie gali būti atviri su tėvais, kokia bus pastarųjų reakcija. Tėvus reikia mokyti ramiai ir su užuojauta priimti vaikų išpažintis. Neturi jų bijoti ir mokytojai. Paaugliui reikia turėti galimybę savo išgyvenimais pasidalinti su profesionaliu psichologu ar gydytoju.

Konas I.S.

Bendraudami su žmonėmis, nuolat rizikuojame užsikrėsti kokia nors liga. Tai gali būti gripas, angina arba kita liga, sukelta vienas kitam perduotų bakterijų ar viruso.

Lytiškai santykiaudami taip pat susiduriame su tokiu pavojumi.

Mylėdamiesi esame labai arti viena skito ir galime užsikrėsti kai kuriomis ligomis. Lytinės ligos dažniausiai plinta lytinio akto metu.

Vieni pirmųjų AIDS viruso nešiotojų Lietuvoje buvo homoseksualai. Kol nebuvo ištirti AIDS požymiai ir apsisaugojimo būdai, liga labai paplito tarp homoseksualistų, todėl daugelis, to nežinodami, homoseksualistus laiko AIDS platintojais.

HOMOŠEIMA

Gėjai gali būti ištikimi vienas kitam, kurti šeimas, auginti vaikus. Homošeimos Šiaurės Europoje yra gana įprastas reiškinys.

Homoseksualų santuoką siūloma pakeisti įteisinta partneryste.

Ne paslaptis, kad seksualinių mažumų atstovai kartu gyvena ne vienerius metus. Pagal išorinius požymius – vaidmenų pasidalijimą, bendrumą, turtą ir namų ūkį – šis buvimas kartu prilygsta šeimai. Įteisinta partnerystė apsaugotų nuo trumpalaikių seksualinių santykių, neištikimybės. Bet kai kurie antropologai mano, kad įteisinta partnerystė suduoda paskutinį smūgį šeimos hierarchijai, kurioje vyras yra galva, maitintojas. Anot S.Dimbelio, Lietuvoje dar per anksti kalbėti apie įteisintą partnerystę.

Jonušienė Danutė

HOMOSEKSUALIZMAS

ŠIANDIEN IR ATEITYJE

Remiantis LTSR Baudžiamojo kodekso, galiojančio nuo 1961m., 122-uoju straipsniu ( vyro santykiavimas su vyru) homoseksualistai Lietuvoje baudžiami: pagal pirmą dalį, santykiavimas savo noru, – iki 3 metų, o pagal antrą dalį, panaudojus prievartą, – nuo 3 iki 8 metų kalėti.

Gėjų ir lesbiečių judėjimas Lietuvoje vis organizuotesnis. 1991 metų pavasarį Lietuvos AIDS centre įkurtas Gėjų ir lesbiečių informacinis biuras.

Anksčiau už homoseksualizmą buvo baudžiama daugelyje šalių, bet dvidešimtajame amžiuje demokratinėse šalyse, netgi Anglijoje, kur labai tvirtos teisinės tradicijos, šių priemonių atsisakyta.

GLA (gėjų ir lesbiečių asociacija) koordinatoriaus Arūno Vainausko nuomone, panaikinus BK (baudžiamąjį kodeksą) 122-ąjį straipsnį, Lietuvoje pasikeistų daugelio žmonių statusas: homoseksualistai nustotų būti nusikaltėliais, įkurtų klubą, greičiau pasikeistų visuomenės negatyvus požiūris į “žydruosius”.

Dabar homoseksualizmas tai – normalus reiškinys. Homoseksualistai leidžia savo laikraščius, eina į savo kavines, buriasi į klubus. Homoseksualizmas – ne liga, tai tik viena iš seksualumo variantų.

Pekarskas Žilvinas

LITERATŪRA

1. Jonušienė Danutė

Gėjai ir lesbietės bijo viešumo // Veidas.-1998,Nr.41,-p.22-26

2. Pasaulio požiūris į gėjus // Šiaulių naujienos.-1998.-p.9-14

3. Liobikienė V.

Seksualinis auklėjimas ir lytinis asmenybės formavimas // Sveikata.-1996,Nr.1,-p.43

4. Telksnienė A.

Moteris pasirenka moterį, o meilė vyrui dviguba išdavystė // Lietuvos rytas.- 1995 gruodžio 16.-p.7

5. Povilionienė M.

Nauja pelenės istorija // Švyturys.-1995,Nr.5.-p.16-17

6. Pekarskas Žilvinas

Gėjai – nori, bažnyčios prieš // Respublika.-1992 birželio 27.-p.4

7. Konas I.S.

Kitokie –homoseksualūs // Dialogas.-1999, rugsėjo 10.-p.1,6

8. Jonušienė Danutė

Išlaisvinantis atvirumas // Veidas.-1996.Nr.39.-p. 36-38

9. Homoseksualizmas – ne liga // Šiaulių kraštas.-1996, rugsėjo 7.-p. 17

10. Bytautas A.

Pokalbis “Amsterdamo klube” // Lietuvos aidas.-1995 birželio 24.-p.24

11. Jocius K.

Homoseksualizmas // Sveikata.-1994,Nr.6.-p.12-13

12. Žukas V.

Meilė – antimeilė // Moteris.-1993,Nr.10.-p.40-41

13. Lelis Jonas

Meilė, pasmerkta paniekai // Šeima.-1992,Nr. 3.- p. 20-21

Leave a Comment