ETIKA VIEŠAJAME SEKTORIUJE

Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademija
Vadybos katedra

ETIKA VIEŠAJAME SEKTORIUJE
Vadybos referatas

Darbą atliko
031 būrio kariūnas
Jonas Mažylis___________

(parašas)

Darbą tikrino
dėstytojas
doc. dr. Juozas Vijeikis______

(parašas)

Vilnius 2005
TURINYS:
1. ĮVADAS 3
2. SĄVOKOS 4
3. SVARBIAUSI VALSTYBĖS TARNAUTOJŲ ETIKOS PRINCIPAI 6
4. KORUPCIJA 7
5. DIDŽIOSIOS „E“ MODELIS 9
6. ETIKOS KODEKSAI 10
7. ETIKOS KOMISIJOS 12
8. IŠVADOS 14

ĮVADAS

Šiandien beveik kasdien per masinio informavimo priemones girdime, kad dar vienas valstybės tarnautojas pažeidė etikos normas, įsivėlė į kyšininkavimo skandalą ir t.t. Valstybės tarnautojo veikla vienaip ar kitaip yra susijusi su valdžios institucijomis, įstaigomis, su visuomene. Valstybės tarnautojai, atlikdami tarnybines pareigas valstybės ir savivaldybių institucijose ir įstaigose, privalo geerbti žmogų ir valstybę, būti teisingi, nesavanaudiški, padorūs, nešališki, pavyzdingi, vienodai tarnauti visiems gyventojams nepriklausomai nuo jų įsitikinimų, kilmės, socialinės padėties ir kt., teisingai spręsti prašymus, nepiktnaudžiauti jiems suteiktomis galiomis ir valdžia, atsakyti už priimtus sprendimus. Todėl iškyla problema, kaip svarbu atrinkti tinkamus pretendentus į valstybės tarnautojo pareigas, kurie gebės patenkinti visuomenės lūkesčius, gebės save kontroliuoti, nesinaudos tarnybine padėtimi, laikysis etikos reikalavimų, bus dorovingi.
Etika valstybės tarnyboje – tai valstybės tarnautojo tarnybinio elgesio norma. Etikos mus moko nuo mažų dienų, jos mokomės paatys mus supančioje aplinkoje, tačiau nėra standarto šios moralės normos lygiui išmatuoti. Todėl šiuo metu tiek daug dėmesio yra skiriama etikos problemoms valstybės tarnyboje spręsti. Valstybės tarnautojų elgesį reglamentuoja valstybės tarnautojų veiklos etikos principai ir Valstybės tarnautojų veiklos etikos taisyklės be

ei kodeksai, tačiau šiandien dar yra sudėtinga teisiniu požiūriu įvertinti etikos taisyklių nesilaikymo lygį. Kai kurios įstaigos turi specialius elgesio kodeksus (pvz., Karininko etikos kodeksas projektas), etiško elgesio standartus, tačiau jie yra specifiniai ir taikomi siauram tarnautojų ratui. Manau, kad yra būtina suvienodinti visų valstybės tarnautojų etikos normas ir visiems valstybės tarnautojams nustatyti elgesio etikos principai, elgesio reikalavimai, atsakomybė už valstybės tarnautojo veiklos etikos pažeidimus, valstybės tarnautojo veiklos etikos reikalavimų laikymosi kontrolė ir priežiūra, aiškiai apibrėžtos kodekse vartojamos sąvokos, nustatytas valstybės tarnautojų elgesys ne tarnybos metu.

SĄVOKOS

Remdamasis Lietuvos respublikoje priimtais įstatymais, paaiškinsiu tas sąvokas kurios glaudžiai susijusios su nagrinėjama tema.
Valstybės tarnautojas – fizinis asmuo, įgijęs valstybės tarnautojo statusą ir valstybės institucijose atliekantis viešojo administravimo, ūkines ar technines funkcijas arba teikiantis viiešąsias paslaugas visuomenei.
Karjeros valstybės tarnautojas – viešojo administravimo valstybės tarnautojas, konkurso būdu priimtas į tarnybą neribotam laikui, prisiekęs valstybei ir turintis galimybę nustatyta tvarka siekti aukštesnių ar kitų pareigų tarnyboje.
Statutinis valstybės tarnautojas – viešojo administravimo ar paslaugų valstybės tarnautojas (muitininkas, policininkas, kontrolierius, diplomatas, Lietuvos banko ar aukštojo mokslo įstaigos darbuotojas), kurio statusą nustato atskiras įstatymas ar statutas.
Politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojas – viešojo administravimo valstybės tarnautojas, priimtas pareigoms, įrašytoms į patvirtintą politinio pasitikėjimo pareigybių sąrašą.
Pakaitinis valstybės tarnautojas – valstybės tarnautojas, atliekantis laikinai nesančio karjeros arba po

olitinio pasitikėjimo valstybės tarnautojo funkcijas.
Įstaigos vadovas – valstybės tarnautojas, konkurso ar politinio pasitikėjimo pagrindu paskirtas vadovauti valstybės ar savivaldybės įstaigai nustatytos kadencijos laikotarpiui.
Valstybės politikai – asmenys, įstatymų nustatyta tvarka išrinkti ar paskirti į Respublikos Prezidento, Seimo Pirmininko, Seimo nario, Ministro Pirmininko, ministro, savivaldybės tarybos nario, savivaldybės mero, savivaldybės mero pavaduotojo pareigas.
Tarnybinis nusižengimas – valstybės tarnautojo pareigų neatlikimas arba netinkamas atlikimas dėl valstybės tarnautojo kaltės.
Piktnaudžiavimas tarnyba – valstybės tarnautojo veika (veikimas ar neveikimas), kai tarnybinė padėtis naudojama ne tarnybos interesais arba ne pagal įstatymus ar kitus teisės aktus, arba savanaudiškais tikslais (neteisėtai pasisavinamas ar kitiems perleidžiamas svetimas turtas, lėšos ir t. t.) ar dėl kitokių asmeninių paskatų (keršto, pavydo, karjerizmo, neteisėtų paslaugų teikimo ir t. t.), taip pat valstybės tarnautojo veiksmai, kuriais viršijami suteikti įgaliojimai ar savivaliaujama.

Viešasis administravimas – įstatymais ir kitais teisės aktais reglamentuojama valstybės ir vietos savivaldos institucijų, kitų įstatymais įgaliotų subjektų vykdomoji veikla, skirta įstatymams, kitiems teisės aktams, valstybės ir vietos savivaldos institucijų sprendimams įgyvendinti, numatytoms viešosioms paslaugoms administruoti.
Asmenys, dirbantys valstybinėje tarnyboje – valstybės politikai, valstybės pareigūnai, valstybės tarnautojai pagal Valstybės tarnybos įstatymą, kiti asmenys, kurie dirbdami valstybės valdžios, valdymo, savivaldybių, teisminėse, teisėsaugos, valstybės kontrolės bei priežiūros ir joms prilygintose institucijose atlieka valdžios atstovo funkcijas arba turi administravimo įgaliojimus, taip pat asmenys, dirbantys va
alstybės ir savivaldybių įmonėse, biudžetinėse įstaigose ir turintys administravimo įgaliojimus, bei asmenys, dirbantys viešosiose įstaigose, kurios gauna lėšų iš Lietuvos valstybės ar savivaldybių biudžetų bei fondų, ir turintys administravimo įgaliojimus.
Privatūs interesai – kandidato ar asmens, dirbančio valstybinėje tarnyboje, (ar jo artimojo giminaičio, ar šeimos nario) asmeninis turtinis ar neturtinis suinteresuotumas, galintis turėti įtakos sprendimams atliekant tarnybines pareigas.
Viešieji interesai – visuomenės suinteresuotumas, kad asmenys, dirbantys valstybinėje tarnyboje, visus sprendimus priimtų nešališkai ir teisingai.
Interesų konfliktas – situacija, kai valstybinėje tarnyboje dirbantis asmuo, atlikdamas pareigas ar vykdydamas pavedimą, privalo priimti sprendimą ar dalyvauti jį priimant, ar įvykdyti pavedimą, kurie susiję ir su jo privačiais interesais.
Asmeninis suinteresuotumas – valstybinėje tarnyboje dirbančio asmens siekimas priimti sprendimą, kuris būtų palankus jam, jo artimiesiems giminaičiams ir šeimos nariams.

SVARBIAUSI VALSTYBĖS TARNAUTOJŲ ETIKOS PRINCIPAI

Etikos standartų taikymo tikslas – užtikrinti piliečių pasitikėjimą valdžios institucijomis, skatinti valstybės politikų ir tarnautojų sąžiningumą ir jų veiklos skaidrumą, apibrėžtumą ir efektyvumą. Valstybės politikų ir tarnautojų svarbiausi etikos principai yra šie:

pagarba žmogui ir valstybei – valstybės politikas ir tarnautojas privalo gerbti žmogų ir jo pagrindines teises bei laisves, Konstituciją, valstybę, jos institucijas ir įstaigas, įstatymus, teisės aktus ir teismų sprendimus;

teisingumas – valstybės politikas ir tarnautojas privalo vienodai tarnauti visiems gyventojams, nepaisant jų tautybės, rasės, lyties, kalbos, ki

ilmės, socialinės padėties, religinių įsitikinimų bei politinių pažiūrų, būti teisingas spręsdamas prašymus, nepiktnaudžiauti jam suteiktomis galiomis ir valdžia;

nesavanaudiškumas – valstybės politikas ir tarnautojas privalo vadovautis visuomenės interesais, naudoti jam patikėtą valstybės ir savivaldybių turtą, tarnybinę informaciją tik visuomenės gerovei, eidamas valstybės politiko pareigas ar atlikdamas tarnybines pareigas nesiekti naudos sau, savo šeimai, savo draugams;

padorumas – valstybės politikas ir tarnautojas privalo elgtis nepriekaištingai, būti nepaperkamas, nepriimti dovanų, pinigų ar paslaugų, išskirtinių lengvatų ir nuolaidų iš asmenų ar organizacijų, galinčių daryti įtaką, kai jie eina valstybės politiko pareigas ar atlieka tarnybines pareigas;

nešališkumas – valstybės politikas ir tarnautojas privalo būti objektyvus, priimdamas sprendimus vengti asmeninio nusistatymo;

atsakomybė – valstybės politikas ir tarnautojas asmeniškai atsako už sprendimus ir atsiskaito už juos visuomenei;

viešumas – valstybės politikas ir tarnautojas privalo užtikrinti priimamų sprendimų ir veiksmų viešumą, pateikti savo sprendimų motyvus, o informaciją riboti tik tada, kai tai yra būtina paisant platesnių visuomenės interesų;

pavyzdingumas – valstybės politikas ir tarnautojas privalo deramai atlikti savo pareigas, nuolat tobulėti, būti nepriekaištingos reputacijos, tolerantiškas, pagarbus ir tvarkingas.

Galime daryti išvadą, kad Valstybės politikų ir tarnautojų etikos standartai reglamentuoja, kaip priimti bei dovanoti dovanas, laikantis valdininkų etikos standartų, kaip spręsti finansinių interesų konfliktus, kaip nešališkai atlikti savo pareigas ir t.t. Dažnai, valdininkams nesilaikant etikios standartų kyla skandalai ir konfliktai, kurie turi įtakos nuomonės apie valdininkus formavimuisi.

KORUPCIJA

Korupcija reiškia piktnaudžiavimą viešąja tarnyba siekiant asmeninės naudos. Ji kelia grėsmę žmonių saugumui ir žmogaus teisėms. Korumpuoti pareigūnai palieka likimo valiai jiems pavestą prižiūrėti veiklą ir neužkerta kelio nelaimei. Papirktas valstybės inspektorius leis rizikuoti suinteresuotiems asmenims žmonių gyvybe ar sveikata. Dėl korupcijos gali būti pažeistos esminės žmogaus teisės į sveikatos apsaugą, išsilavinimą, teisė į nuosavybę ir t.t.. keletas korupcijos pavyzdžių: „1995 metais Korėjoje sugriuvo prekybos centras. Buvo išaiškinta, kad rangovai naudojo per prastą betoną ir kad miesto pareigūnai už kyšius leisdavo pažeidinėti saugumo taisykles. 1998 metais Turkijoje žemės drebėjimas sugriovė daug pastatų. Ypač smarkiai nukentėjo valstybės statytos mokyklos ir ligoninės. Atskleidus rimtus statybos trūkumus įtariama, kad buvo papirkinėjami statybos inspektoriai bei kiti pareigūnai.“
Dėl korupcijos sunkiau verstis. Korupcija iškreipia rinkos mechanizmus ir sukuria nelygias sąlygas verslui. Daug verslo žmonių yra linkę duoti kyšius tikėdami, kad tokiu būdu jie greičiau pasieks norimą tikslą. Bet kas, jei korumpuotajam kitąkart reikės dar daugiau? Kas, jei konkurentai sumokės daugiau kyšių? Kas, jei korupcinius planus sugriaus teisėsaugos pareigūnai? „Pavyzdžiui, rusų verslininkai yra santykinai daugiau linkę papirkinėti pareigūnus negu jų kolegos Lenkijoje. Bet Rusijoje reikia maždaug keturis kartus daugiau laiko užregistruoti verslą negu Lenkijoje. Maža to, Rusijoje verslininkai yra inspektuojami du kartus dažniau negu Lenkijoje ir du kartus didesniam rusų verslininkų skaičiui yra skiriamos baudos.“
Dėl korupcijos sumažėja įplaukos į valstybės biudžetą. Korumpuoti pareigūnai užmerkia akis prieš mokesčių nemokančius verslininkus, tokiu būdu valstybės biudžetas praranda daug įplaukų. Kaip pavyzdį galime paimti korumpuotus muitinės pareigūnus, kurie leidžia deklaruoti ne visą importuoto krovinio kiekį. Taip pat galime pažvelgti į Lietuvos pasienį. Daug krovininių mašinų pravažiuoja netikrinamos, vien dėl to kad tą dieną budinti pamaina yra papirkta. „Skylėtas“ pasienis tiekia prekes nelegaliems prekeiviams, o šie kontrabandos būdu įvežtas prekes realizuoja vidaus rinkoje, nemokėdami jokių mokesčių valstybei.
Dėl korupcijos šalis pritraukia mažiau užsienio investicijų. Korupcija dažnai veikia kaip mokestis, kuriuo apdedamos tiesioginės užsienio investicijos. Manau kad užsienio investuotojai, ypač iš vakarų valstybių, labai didelį dėmesį kreipia į korupcijos lygį. Suprantama, kad didesnis pelnas pasiekiamas naudojant legalius verslo modelius, o ne prarasti dideles pajamas papirkinėjant valstybės pareigūnus. Bet pažiūrėjus iš kitos pusės, Lietuvos visuomenė ilgą laiką gyvenusi Sovietinėje sistemoje, kurioje kyšis ir papirkinėjimas buvo vos ne natūralus reiškinys, dar nesugeba pakeisti savo mąstymo korupcijos aspektu . Pavyzdžiui, „1999 metais „Vilmorus“ sociologinis tyrimas parodė, kad 74,1 proc. apklausoje dalyvavusių gyventojų smerkė korupciją kaip reiškinį, bet 60,4 proc. buvo pasirengę duoti bent jau smulkų kyšį, kad galėtų išspręsti jiems iškilusias problemas. Taip pat paaiškėjo, kad masinėje sąmonėje dovanos priėmimas ne visada siejamas su korupcija, o pigių prekių įvežimas be muito dažnai nesiejamas su kontrabanda. Kyšį buvo pasiruošę duoti 71,1 proc. respondentų, gaunančių didesnes pajamas. Kyšį buvo pasiruošę duoti 71,5 proc. Jaunuolių „Transparency International“ Lietuvos skyriaus 2001 m. atlikta Vilniaus moksleivių apklausa atskleidė, kad vyresniųjų klasių moksleiviai yra labiau linkę pritarti teiginiui, jog versle mokant mokesčius galima nuslėpti pajamas, negu nepritarti tokiam teiginiui.
Kiti tyrimai rodo, kad labai dažnai mes patys tuos kyšius brukame pareigūnams, valstybės ir savivaldybių tarnautojams, medikams, aukštųjų mokyklų dėstytojams. Juk ir pats žodis ,,kyšis“ kilęs nuo žodžio ,,kišti“. Tarptautinė nevyriausybinė organizacija „Transparency International“ 2004 m. atliko tyrimą ,,Korupcijos apraiškos šalies mastu atrinktose apskrityse ir jose esančiose savivaldybėse“, kurio metu buvo apklausta daugiau kaip 3000 Lietuvos gyventojų. Paaiškėjo, kad iš visų neoficialių mokėjimų medikams atvejų net 65,5 proc. iniciatyva duoti kyšį kilo iš pačių gyventojų, o kelių policijos pareigūnams gyventojai savo iniciatyva mokėjo 43 proc. atvejų.“
Taigi, manau kad ir pati Lietuvos visuomenė iš dalies kalta dėl didelės valdininkų, valstybės tarnautojų korupcijos. Dažnas Lietuvos pilietis norėdamas greičiau sutvarkyti asmeninius reikalus ir išvengti ilgo, nuobodaus, daug laiko ir nervų reikalaujančio biurokratų kabinetų durų varstymo bruka kyšį, tikėdamasis greičiau sutvarkyti dokumentus ar reikalus.
Daugelis mano, kad korupcija yra kone įgimta valdžios institucijų yda, visiškai nepriklausanti nuo jų valios ir kontrolės. „Tarptautinės nevyriausybinės organizacijos „transparency international“ 2004 m. Tarptautinis tyrimas atskleidė, kad Lietuvoje korupcijos suvokimo indeksas, palyginti su praėjusiais metais, sumažėjo 0,1 balo ir šiuo metu yra 4,6 balo. Verslininkų ir tarptautinių ekspertų apklausomis remiantis išvestas rodiklis palieka Lietuvą tarp šalių, kurios susiduria su rimtomis korupcijos problemomis – 0,4 balo trūksta iki 5 balų ribos, už kurios rikiuojasi mažai korumpuotos šalys. Lietuva dalijasi 44–46 vietomis su pietų Afrikos respublika ir Kuveitu. 146 šalių lentelėje paskutines vietas užima Haitis, Nigerija ir Bangladešas, o pirmąsias vietas – Suomija (9,7 balo), Naujoji Zelandija (9,6) Danija (9,5) ir Islandija (9,5).1999 metais Lietuva „transparency international“ lentelėje užėmė 50 vietą. Per trejus metus – šuolis per 14 vietų. Tačiau per pastaruosius dvejus metus Lietuva šiame reitinge iš 36 smuko į 44 vietą.“

DIDŽIOSIOS „E“ MODELIS

Didžiosios E modelis leidžia įvertinti visus konkrečiu atveju reikšmingus veiksnius ir priimti tinkamą sprendimą, kaip pasielgti. Pavyzdžiui: tarkime, jums reikia spręsti menamą interesų konfliktą darbo vietoje: teigiama, kad jūsų institucijos vadovas ketina sudaryti svarbią sutartį su tiekėju, kurio bendrovėje dirba artimas to vadovo giminaitis. Toks atvejis galėtų būti korupcija valstybės tarnyboje.

Didžiosios E modelis siūlo rinktis šešių žingsnių kelią:
1. Nustatykite reikšmingus faktus..
2. Nustatykite svarbiausius tuo atveju valstybės tarnautojų etikos principus.
3. Nustatykite kitas svarbias etikos normas.
4. Nuspręskite, kas šiuo atveju svarbu..
5. Dar kartą išnagrinėkite visus likusius konfliktus.
6. Patikrinkite savo vertinimus.
Plačiau apie šį modelį ir jo naudojimą galima pasiskaityti: http://www.stt.lt/projektai/etika/cd1/didziosios_e_modelio_naudojimas.html

ETIKOS KODEKSAI

Etikos kodeksas – priemonė prieš korupciją, piktnaudžiavimą tarnybine padėtimi, kyšininkavimą ir pan. Jo efektyvumas priklausys nuo to, ar jis bus įvertintas, suprastas ir nuolat taikomas.
Dauguma valstybės institucijų turi savo Etikos kodeksus. Juose apibrėžiamos etikos normos Etikos kodeksas organizacijoje skirtas:
1. Apibrėžti priimtas veiklos normas.
2. Užtikrinti aukštus praktikos standartus.
3. Profesionalumui įvertinti.
Etikos kodekso tikslai:
1. Informavimas.
2. Švietimas.
3. Drausminimas.
4. Normatyvinis (apibrėžti, verbalizuoti taisykles).
5. Instrumentinis (išspręsti problemą, dilemą).
6. Apsauginis (apsaugoti nuo konfliktinių situacijų ir neetiško elgesio).
Analizuojant ir vertinant etikos kodeksus bei jų taikymą praktikoje galima daryti išvadą, kad etikos kodeksai iš esmės yra sąžinės kodeksai. Jų laikomasi tiek, kiek leidžia sąžinė ir moralinės nuostatos. Todėl etikos kodeksų yra neprivaloma laikytis.
Pateiksiu keletą etikos kodeksų:
• Lietuvos politikų profesinės etikos ir elgesio kodekso projektas
• LR muitinės pareigūnų etikos kodeksas
• Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos kodeksas
• Lietuvos finansų maklerių asociacijos etikos kodeksas
• Lietuvos finansų analitikų asociacijos etikos kodeksas
• Lietuvos auditorių etikos kodeksas
• Kauno technologijos universiteto dėstytojų (mokslo ir mokslo pedagoginių darbuotojų) etikos kodeksas
• Lietuvos socialinių darbuotojų etikos kodeksas
• Lietuvos advokatų profesinės etikos kodeksas

Kiek plačiau išnagrinėsiu Karininko etikos kodeksą. Karininkų etikos kodekso projektas parengtas kitokia forma ir nuostatomis. Kodekse nustatyti konkretūs etikos normų pažeidimai bei numatytos sankcijos už šiuos pažeidimus. Savo struktūra kodeksas yra panašus į Kariuomenės drausmės statutą: nustatoma jo paskirtis, principai, teisiniai ir kiti pagrindai, sąvokos. Nustatoma etikos normų pažeidimo samprata bei patys pažeidimai, juos suskirstant į šiurkščius ir kitus. Nustatoma etikos normų pažeidimų tyrimo tvarka ir sankcijos už padarytus pažeidimus, sankcijų skyrimo ir įgyvendinimo tvarka, skundų padavimo ir nagrinėjimo tvarka.
Lietuvos kariuomenės karininkų etikos kodekso paskirtis yra apibrėžti pagrindines etikos normas ir jų įgyvendinimą bei laikymąsi Lietuvos kariuomenėje, taip pat kitose krašto apsaugos sistemos institucijose.
Pagrindinių etikos normų paskirtis yra:
1) formuoti karininkų moralę. Karininkas turi būti motyvuotas, atkakliai siekiantis tikslo ir savo pavyzdžiu vesti karius.
2) ugdyti jų dvasines savybes. Karininkas turi turėti susiformavęs tvirtas dvasines savybes, kurių laikydamasis turėtų vadovauti kariams ir priimti sprendimus.
3) plėtoti karininkų garbės ir orumo sampratą. Karininkas visur ir visada turi rodyti pavyzdingą elgesį, elgtis oriai ir džentelmeniškai.

4) didinti karininkų profesinės veiklos efektyvumą bei gerinti jos kokybę.
5) padėti kurti darnius karininkų tarpusavio santykius. Geri santykiai su bendradarbiais padidina darbo efektyvumą. Bendradarbiaujant dalijamasi patirtimi, kuri ypač svarbi nepatyrusiems karininkams.
6) stiprinti karininkų autoritetą, jo reputaciją ir kilnų pašaukimą – ginti tėvynę.

ETIKOS KOMISIJOS

Vyriausioji tarnybinės etikos komisija yra kontrolės (priežiūros) institucija, atskaitinga Lietuvos Respublikos Seimui.
Komisijos veiklą reglamentuoja Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymas, Lietuvos Respublikos lobistinės veiklos įstatymas, Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos nuostatai, Komisijos darbo reglamentas ir kiti teisės aktai.
Komisijos paskirtis :
o kontroliuoti (prižiūrėti), kad valstybinėje tarnyboje dirbantys asmenys tinkamai derintų savo privačius ir visuomenės viešuosius interesus, užtikrinant, kad priimant sprendimus pirmenybė būtų teikiama viešiesiems interesams, garantuojant priimamų sprendimų nešališkumą bei užkertant kelią atsirasti bei plisti korupcijai valstybinėje tarnyboje;
o Komisija teikia valstybės ar savivaldybių institucijų vadovams ar jų įgaliotiems atstovams rekomendacijas, ar jų tarnybinė veikla atitinka Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo reikalavimus;
o Komisija kontroliuoja (prižiūri) lobistų veiksmus, kuriais įgyvendinami lobistinės veiklos užsakovų teisėti interesai, nepažeidžiant asmens teisių ar visuomenės ir valstybės interesų.
Kaip pavyzdį galim paimti Seimo Etikos ir procedūrų komisijos veiklą ir trumpai apibūdinti. Ši komisija vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, Seimo statutu, kitais teisės aktais, reglamentuojančiais Seimo ir jo narių veiklą, rūpinasi, kad šių teisės aktų būtų tiksliai laikomasi; remiasi Lietuvos žmonių visuotinai priimtomis moralės, etikos ir prigimtinės teisės nuostatomis; laikosi šių principų – esant skirtingoms politinėms pažiūroms ir įsitikinimams, galima Seimo narių moralinė santarvė, tolerancija ir pagarba kitaip manantiesiems; Tautos atstovo statusas ir priedermės įpareigoja kiekvieną Seimo narį Lietuvos žmonių, Lietuvos valstybės interesus laikyti aukštesnėmis vertybėmis negu partiniai, grupiniai ar asmeniniai siekiai.
Komisijos veiklos sritis Vadovaudamasi Seimo statutu, Komisija:
1) rengia teisės aktų, susijusių su Seimo narių veikla ir etika, projektus bei pasiūlymus;
2) remdamasi etinėmis nuostatomis padeda Seimui, jo padaliniams, Seimo nariams ugdyti demokratiškumą, politinę kultūrą, derinti įvairius požiūrius bei įsitikinimus, siekti santarvės, humaniškų tarpusavio santykių;
3) prižiūri, kaip laikomasi Seimo statuto bei kitų teisės aktų, reglamentuojančių Seimo narių veiklą. Nagrinėja šių teisės aktų bei etikos pažeidimus, svarsto Seimo narių konfliktus ir, jeigu reikia, pateikia išvadas Seimui, Seimo Pirmininkui ar Seimo valdybai;
4) nagrinėja ir teikia išvadas dėl procedūrinių ginčų;
5) nagrinėja Lietuvos Respublikos teisėsaugos ir kitų valstybės institucijų pateiktą informaciją apie Seimo narių veiklą, prieštaraujančią Lietuvos Respublikos įstatymams, ir teikia išvadas Seimui;
6) analizuoja Seimo narių nedalyvavimo Seimo, jo komitetų ir komisijų posėdžiuose priežastis, teikia informaciją apie nedalyvavimą be pateisinamų priežasčių Seimo posėdžiuose iš anksto numatytų balsavimų metu, taip pat nedalyvavimą komitetų ir komisijų posėdžiuose bei pavedimų nevykdymą;
7) nagrinėja rinkėjų, valstybės įstaigų, visuomeninių organizacijų laiškus bei pasiūlymus dėl Seimo narių veiklos

IŠVADOS

Valstybės tarnautojas tiek darbo valandomis, tiek laisvalaikiu, poilsio ir švenčių dienomis turi nepamiršti, kad yra valstybės tarnautojas ir vengti viešų ir privačių interesų konflikto, nepiktnaudžiauti tarnybine padėtimi, vengti bet kokio elgesio, kuris gali būti suprantamas kaip kenkiantis valstybei, valstybės tarnybos reputacijai ir mažinantis visuomenės pagarbą ir pasitikėjimą tiek valstybės institucijomis, tiek valstybės tarnautojais. Etikos principų taikymo tikslas yra užtikrinti piliečių pasitikėjimą valdžios institucijomis, skatinti valstybės tarnautojų sąžiningumą ir jų veiklos skaidrumą, apibrėžtumą ir efektyvumą. Neetiškas valdžios atstovų elgesys gali sukelti prastą visuomenės pasitikėjimą, cinišką požiūrį į valdžią, menką valstybės tarnautojų moralę, nepakankamai efektyvų valdžios darbą, netinkamą visuomenės išteklių panaudojimą, pažeidžia piliečių saugumo jausmą, nepriimami geriausi sprendimai ir kt.
Valstybės tarnautojas, ateidamas į tarnybą, turi pamiršti savo rūpesčius ir visą tarnybos (darbo) laiką skirti pareigoms atlikti. Tarnybos metu savo funkcijoms vykdyti taikyti profesines žinias, profesinę patirtį, profesinį aktyvumą ir visa tai atlikti vadovaujantis pavyzdingo valstybės tarnautojo elgesio ir moralės normomis. Bendraujant su visuomene valstybės tarnautojas turi nežinojimą pakeisti žinojimu, priešiškumą – palankumu, abejingumą – susidomėjimu. Įstaiga turi žinoti visuomenės reikalus ir patenkinti visuomenės suinteresuotų grupių lūkesčius, kas yra daroma per valstybės tarnautojus. Visuomenė turi gauti pagrįstą grįžtamąjį ryšį. Siekiant tinkamai valdyti valstybę turi būti įdiegtos etikos normos valstybės tarnyboje, tai yra būtina pasitikėjimo valdžios institucijomis sąlyga, valdžios tarnautojai yra pasitikėjimo mandato turėtojai, kurie tarnauja žmonių labui.

LITERATŪRA:
1. Lietuvos Respublikos Valstybės tarnybos įstatymas
2. Lietuvos Respublikos Viešojo administravimo įstatymas
3. Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymas
4. Lietuvos Kariuomenės karininkų etikos kodeksas (projektas)
5. Etikos ir procedūrų komisijos veiklos nuostatai
6. http://www.stt.lt/?lang=lt&menu_id=5
7. http://www.stt.lt/projektai/etika/cd1/didziosios_e_modelio_naudojimas.html
8. http://vmc.ppf.ktu.lt/etika/etika.html
9. www.vek.lt

Leave a Comment