Tarptautinės sistemos raidos įtaka religiniam terorui

Turinys

Įvadas.............................. 3

1. Terorizmo ištakos.............................. 4

1.1. Pirmosios „teroristinės organizacijos“............... 4

1.2. Islamo išpuolių pradžia........................ 4

2. Religinis terorizmas.............................. 5

2.1. Religinio ir sekuliarinio terorizmo profiliai............. 5

2.2. Teroras vardan tikėjimo........................ 5

2.3. Islamiškasis terorizmas........................ 6

2.3.1. Islamo kilmė........................ 6

2.3.2. Islamizmas......................... 6

2.3.3. Kodėl arabai nekenčia JAV................ 7

3. Globalizacijos eros terorizmas............................ 7

3.1. Globalizacija – netik taikos ir progreso šaltinis........... 7

3.2. Naujos grėsmės – naujos kovos priemonės............. 8

Išvados.............................. 9

Literatūros sąrašas.............................. 10

Įvadas

Po 2002m. rugsėjo 11d. įvykių JAV terorizmas atsirado pirmosiose saugumo strategijų eilutėse bei tarp svarbiausių politikos sričių beveik visose pasaulio – bent jau vadinamojo Vakarų pasaulio – valstybėse, netgi tokiose, kurios niekada ar beveik niekada nėra patyrusios teerorizmo, neturi veikiančių teroristinių organizacijų, nevykdo užsienio politikos, kuri keltų teroristų nepasitenkinimą. Nuo šios grėsmės nei viena pasaulio valstybė, nepriklausomai nuo jos politinės, geografinės situacijos, dydžio ar galios, negali jaustis saugi. Terorizmas tampa vis labiau nediskriminacinis ir mirtinas. Statistika rodo, jog per paskutinius 25 metus sumažėjo bendras teroro aktų skaičius pasaulyje, tačiau teroristų išpuolių aukų skaičius gerokai išaugo . Tokie pokyčiai iš esmės yra keleto taip vadinamųjų “teroristinių spektaklių” – dramatiškų, viso pasaulio dėmesį pritraukiančių, daug aukų sukeliančių, religiniais ar bent jau iš daalies religiniais imperatyvais motyvuojamų, smurtinių aktų rezultatas.
Šiame darbe aš pabandysiu panagrinėti tarptautinės sistemos pokyčių įtaką terorizmui, tirdamas didžiausią grėsmę keliantį, sparčiai augantį ir prieš didžiausią žmonių skaičių nukreiptą religinį terorizmą, ypač islamiškąjį, užimantį pagrindines pozicijas religinio terorizmo lauke. Nemažai dė

ėmesio skyriau netik supažindinimui su terorizmo kilme, tačiau ir su tendencijomis bei įmanomomis prevencijos priemonėmis.
Atliekant mokslinį tyrimą daugiausia istorinių žinių suteikė naujos knygos anglų kalba , o informacijos, reikalingos susipažinti su šiandienine situacija ir galimomis tendencijomis – lietuviškose interneto svetainėse patalpinti straipsniai . Kiekvienas, norėdamas labiau pasigilinti į mano tiriamą temą pastebės ryškų lietuviškos literatūros trūkumą bei susidurs su problematišku užsienio literatūros įsigijimu, todėl rekomenduočiau patikimų šaltinių ieškoti internete, raktinius žodžius įvedant populiariausiose paieškos sistemose .

1. Terorizmo ištakos

1.1. Pirmosiomis „teroristinės organizacijos“

Tikriausiai daugeliui pasaulio gyventojų terorizmas pirmiausia asocijuojasi su 2001 metų rugsėjo 11 dienos teroro išpuoliais JAV. Vis dėlto terorizmas atsirado kur kas anksčiau. Manoma, jog jis, kaip fenomenas, egzistuoja jau maždaug 2000 metų.
Terorizmo atsiradimas pirmiausia yra siejamas su kai kurių religinių sektų veikimo metodais. Pirmosiomis „teroristinėmis organizacijomis“ laikomos dvi žyydų ekstremistų grupuotės – „Sicari“ ir „Zealots“ – veikusios senovės Romoje. Abiejų grupuočių nariai kovoje su graikais, romėnais ir žydais atskalūnais nevengė naudoti smurtą. Žydų ekstremistai (teroristai) organizavo tiek pavienių asmenų žmogžudystes, tiek masines žudynes. Neretai aukos buvo žudomos viešai, siekiant perduoti savotišką žinią romėnų valdžiai ir galimoms aukoms .

1.2. Islamo išpuolių pradžia

Vėlesniais metais savo teroristiniais išpuoliais pagarsėjo musulmonų šiitų sekta (asasinai) ir induistų grupuotė, besimeldžianti teroro ir destrukcijos deivei Kali. Remiantis D. C. Rapoportu, maždaug iki XIX amžiaus vidurio religija buvo vienintelis pr

riimtinas terorizmo pateisinimas, taigi matome koks svarbus religijos vaidmuo terorizmui buvo jau prieš kelis šimtmečius, tuo labiau, kad matant efektyvius religinio terorizmo veikimo metodus XIX amžiaus pabaigoje ir XX amžiaus pradžioje pradėjo plisti ir sekuliarinis terorizmas, apie kurį daugiau sužinosite kitame skyriuje. Naujieji teroristai savo veiksmus mėgino pateisinti nacionalistine, anarchistine ar marksistine ideologija. Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, terorizmas Afrikoje, Azijoje ir Vidurio Rytuose išplito kaip pasipriešinimo kolonijinėms jėgoms forma.
Reiktų suprasti, kad sekuliaraus ir religinio terorizmo šakos remiasi skirtingu istorinių įvykių supratimu. Savo darbe daugiausiai dėmesio skyriau islamistinių išpuolių dimensijai, kurią suprasti, paradoksalu, bet reikėtų pradėti nuo religinių karų tarp krikščionių istorijos. Po Vestfalijos taikos 1683m., religija faktiškai nustojo būti karo priežastimi krikščioniškųjų Vakarų teritorijoje, nepaisant išliekančių žymių religinių skirtumų ir nuožmių religinių persekiojimų valstybių viduje. 1683m. Lenkijos karaliui Janui Sobieskiui sumušus Otomanų turkus prie Vienos vartų, krikščionių ir musulmonų karai, bent jau tokio masto, kuris verstų vienytis skirtingų valstybių krikščionis, aprimo.
Tačiau musulmonams tai buvo ilgo ir žeminamo atsitraukimo pradžia. Musulmonų mentalitete anaiptol neįvyko konceptualaus lūžio, atitinkančio garsųjį Vestfalijos Cuius regio eius religio (lot. „kieno valdžia, to ir religija”). Kai krikščioniškoji Rusija užvaldė musulmoniškąją centrinę Aziją, krikščioniškoji Britanija – musulmoniškąją pietinę Aziją, krikščioniškosios Bulgarija, Serbija ir Graikija užėmė musulmoniškuosius Balkanus, kr
rikščioniškoji Prancūzija – musulmoniškąją šiaurinę Afriką ir t.t., šiuos pralaimėjimus musulmoniškoji pusė vertino kaip islamo pralaimėjimus nesibaigusiame religiniame kare. Tada ir buvo padėti esminio istorinio nesusipratimo, besitęsiančio iki šių dienų, pagrindai.
Nuo XX amžiaus 8-ojo dešimtmečio pabaigos galima stebėti atgimstantį religinį terorizmą. Ryškiausias šio „atgimimo“ simbolis – „Al Qaeda“.

2. Religinis terorizmas

2.1. Religinio ir sekuliarinio terorizmo profiliai

Religinis ir sekuliarinis terorizmas turi kontrastuojančius veiklos profilius. Abi tipologijos, aišku, kelia grėsmę nusitaikytoms sistemoms, bet ryškus skirtingų požiūrių pasireiškimas tiriant galimybių mąstą ir poveikį .
Jei religinį terorizmą išskirtume iš kitų terorizmo rūšių ir likusias rūšis grubiai vadintume sekuliariniu terorizmu, tai pamatytume, kokiais svarbiais esminiais požymiais religinis terorizmas išsiskiria. Pirmiausia, sekuliariniame terorizme suvaržyti smurto mąstai, o religiniame teroristai nepripažįsta jokių apribojimų, smurtas yra atviras ir neribojami jokie ginklų ar taktikos naudojimai. Radikaliausių religinių grupuočių teroristai gali tvirtinti:”beveik neribotas žiaurumas naudojamas prieš neturintį nustatytų ribų kategorijos taikinį: tas taikinys – kiekvienas, nesantis religinių teroristų ar sektų narys”. Keista, tačiau veiklos mastas, lyginant šiuos terorizmo tipus, yra atvirkščiai proporcingas šalininkų skaičiui: pasaulietinių teroristų grupės didelės, atviros bei palaikančios ryšius su esamais ir potencialiais rėmėjais, kuomet religinio terorizmo šalininkų ratas yra siauras, ribotas, izoliuotas ir vengiantis plačių masių. To pasekoje “tikri tikintieji“ yra atitolę ir susvetimėję, o juos supančią sistemą nori keisti iš esmės, ka

ada pasaulietiniai teroristai, pasivadina išlaisvintojais, ir visuomenę nori tik pertvarkyti.

2.2. Teroras vardan tikėjimo

Religinis terorizmas paprastai yra priežastis absoliutaus tikėjimo, jog nežemiška jėga sankcionuoja – ir komanduoja – teroristinio smurto naudojimą dėl tikėjimo triumfo. Veiksmai, kurie daromi tikėjimo vardu, bus atleisti ne šio pasaulio jėgos ir turbūt atlyginti pomirtiniame gyvenime.
Modernioje eroje religinis terorizmas pasireiškia daug dažniau, žiauriau ir globaliau, kuomet tuo pačiu metu giminiško pasaulietinio (nereliginio) terorizmo mąstai mažėja. Lengviau suprasti religinį terorizmą būtų galima pabandžius sudaryti jo veiklos profilį, kuris pabrėžtų šios terorizmo šakos skirtumus nuo kitų šakų ir būtų toks: motyvai – dvasiniai, tikslai – nauja visuomenė, taikiniai – netikintys ir institucijos, sudėtis – tikri tikintieji, politinė agitacija – aktyvi ir vieša.
Šiame mano darbe tiriamame terorizmo tipe religija yra pagrindinis motyvas, kuomet kalbant apie kitus terorizmo tipus religija juose yra svarbus tik kaip antraeilis motyvas politiniam smurtui. Kai religija – antraeilis motyvas: daugeliui nacionalistų ar kitų revoliucinių judėjimų nacionalinė nepriklausomybė ar koks kitas autonomijos laipsnis, svarbiausia paskata jų žiauriai elgsenai. O religinis motyvas gali būti svarbus tik kaip elementas jų etninio ar nacionalinio identiteto. Pavyzdžių galima rasti Šiaurės Airijoje tarp katalikų ir protestantų teroristų, pietų Sudane tarp krikščionių ir tikinčių tradiciniais dievais , ir Izraelyje tarp žydų teroristų. Kai religija – svarbiausias motyvas: kaikuriems teroristams religija yra esminis dalykas įtakojantis jų politinę ir socialinę revoliucinę veiklą. Šiame kontekste religija yra pagrindinė varančioji jėga teroristų elgsenai. Pavyzdžių galima rasti ir JAV tarp krikščionių antiabortistų, ir Indijoje tarp hindu ekstremistų, ir Vidurio Rytuose ir bet kur kitur tarp jihadi Islamo fundamentalistų.
Vakaruose paplitęs suvokimas, kad radikalus islamas ir terorizmas – lygiavertės sąvokos. Žinoma nėra nei musulmonų nei arabų monopolio religinio fanatizmo lauke, kuris egzistuoja ir vadovauja smurto aktuose JAV, Indijoje, Izraelyje ir daugelyje kitų šalių. Bet dažnumas musulmonų ir arabų surengtų išpuolių išlieka stulbinantis.
Debatai apie religijos įkvėptą terorizmą negali apsiriboti tik radikaliu islamu, bet turi įtraukti ir musulmonų šalis, išsiskiriančias pozicijomis šiame lauke, todėl islamui kaip į terorizmą linkusiai religijai skyriau atskirą skyrių.

2.3. Islamiškasis terorizmas

2.3.1. Islamo kilmė

Visa, ką žinome apie islamiškąjį terorizmą dabar, yra tai, kad jo galo dar nematyti. Todėl rengdama kampaniją prieš terorizmą, JAV, taip pat ir visi išsilavinę piliečiai, turėtų pasigilinti į islamą.
Penktadalis mūsų planetos gyventojų yra musulmonai, išpažįstantys islamą. Daugiausia islamą išpažįstančių žmonių gyvena Vakarų ir Vidurio Azijoje, Šiaurės Afrikos šalyse, Indonezijoje ir Bangladeše. Iš viso musulmoniškomis laikomos net 57 šalys. Islamas yra viena didžiųjų pasaulio religijų (greta krikščionybės ir budizmo) – ne blogį propaguojanti religija. Dažnai musulmonai vadinami teroristais tik dėl to, kad tam tikra grupelė iš jų užsiima terorizmu, nors didžioji dalis musulmonų daugumoje islamo šalių visiškai nepritaria šių grupuočių veiklai, kita vertus, Viduriniuosiuose Rytuose yra didžiulis skaičius žmonių – veikiausiai, jų dauguma – kurie nuoširdžiai nekenčia Jungtinių Valstijų ir džiūgauja dėl sėkmingų rugsėjo 11-osios antpuolių.

Pirmiausia svarbu pažymėti, kad islame ir Viduriniuosiuose Rytuose nėra “bažnyčios ir valstybės atskyrimo” sampratos. Tiek socialinė ir politinė, tiek ekonominė ir religinė sistemos yra pavestos islamui. Iš tiesų, musulmonai didžiuojasi, kad Koranas, Hadisai (Mahometo teiginiai) ir Šariatas (teisės aktai) apima visus gyvenimo aspektus .
Teigiama, kad Korane išdėstytas musulmoniškojo gyvenimo normas labai veikė arabų būties ir gamtos sąlygos. Daugumos islamo šalių žemės – skurdžios, vien pustomas smėlis ar uolėti kalnai. Kova už būvį ten ypač nuožmi. Norėdami išlikti musulmonai turėjo įnirtingai kautis tarpusavyje, tarp genčių, teipų (giminių), religinių bendruomenių. Ši tūkstantmečių kova sąlygojo mums sunkiai suprantamą lyčių priešpriešą, turtinę diskriminaciją, griežtą požiūrį į kitatikius ir priešus.
Visa tai persmelkė islamo religiją, ir Korane pamažu išnyko besąlygiško krikščioniškojo atlaidumo, pakantumo, net prisitaikėliškumo normos.

2.3.1. Islamizmas

Šiaip musulmonai nepritaria jėgos naudojimui religiniams tikslams, bet atskilusi ir greit populiarėjanti islamstų grupuotė teigia, jog smurtą reikia naudoti kaip pagrindinį įrankį, pagreitinantį visuomenės islamizaciją. Islamizmas yra politinė-religinė ideologija, kurią ne visi musulmonai pripažįsta, ir kuri tikisi socialine veikla reformuoti, iš naujo islamizuoti musulmoniškuosius kraštus, kaip ir pačias valstybines institucijas. Jie neįsivaizduoja nekonfesinės valstybės.
Žvelgiant iš istorinės perspektyvos pamatysime, jog islamizacijos skleidimo jėga pradininkas buvo pats Alacho pranašas Mahometas: pirmoji Mahometo karinė pergalė buvo pasiekta atokvėpio mėnesį, kurio rimtį jis sulaužė užpuldamas karavaną . Nuo to laiko, sėkmingai užgrobiant vieną kaimą po kito, jo pasekėjų skaičius nepaliaujamai augo. Mahometui mirus 632 m. po Kristaus gimimo, kovos nesiliovė. Kalifai (pilietiniai ir religiniai lyderiai, Mahometo įpėdiniai) tęsė karinę ekspansiją į šalis, kurias dabar vadiname Iraku ir Iranu, bei Šiaurės Afriką.
Pagaliau islamistai siekia islamizuoti visą planetą. Bet kol kas jų taikinyje – šalys, kurių gyventojų daugumą sudaro musulmonai.. Ir nėra dangstomasi ar manipuliuojama religija. Dauguma džihado grupių narių buvo nuoširdžiai religingi dar prieš įstodami į tas grupes.

2.3.2. Kodėl arabai nekenčia JAV

Islamistai naudoja smurtą prieš tuos, kurie viešai pažeidžia religinius įstatymus, kurie valdo nesivadovaudami islamu, ir prieš tuos, kurie yra Islamo priešai: Vakarų šalys apskritai, o iš jų – ypač Jungtinės Amerikos Valstijos. Nusistatyme prieš JAV įtakos turi ir pavydas, pavydas dėl aukšto gyvenimo lygio, dėl civilizacijos bei kultūros plėtros po visą pasaulį, dėl jos galingumo (vienintelė likusi “superpower”) ir dėl paramos Izraeliui.
Visokeriopa JAV pagalba Izraeliui – tema, kuri praktiškai neliečiama Amerikoje. Jau kelintą dešimtmetį Izraelis kariauja su palestiniečiais. Oficialiai tame kare Amerika nedalyvauja, tačiau Izraelis naudoja JAV ginklus ir gauna didžiulę ekonominę pagalbą iš jos.
Okupacijos sukelia neapykantą. Izraelis iš palestiniečių atima žemę, sodus, vandenį. Ten stato sau modernius namus su baseinais. O šalia gyvenantys palestiniečiai skursta, primityviai verčiasi. Izraelio kariuomenė griauna įtariamų nusikaltėlių giminių namus, net neleidžia našlėms ar motinoms pasiimti drabužių prieš paliekant savo namus. Dėl to arabai ir daug kas pasaulyje kaltina Ameriką. Jie mato, kad izraeliečiai naudoja amerikiečių pagamintus tankus, ginklus, lėktuvus. Jei JAV nesiliaus remti Izraelio – Osama Bin Ladenas, sudrebinęs pasaulį 2001m. rugsėjo 11d. išpuoliais, grasina naujais teroro aktais.

3. Globalizacijos eros terorizmas

3.1. Globalizacija – netik taikos ir progreso šaltinis

Šaltojo karo pabaiga ir globalizacijos proceso pasekmės tapo ypač palankia dirva religinio terorizmo plėtrai. Po rugsėjo 11 d. įvykių JAV bei keleto vėlesnių teroristinių išpuolių, labiau nei bet kada žalingos globalizacijos įvaizdis įsigali pasaulyje. Ankstesnį globalizacijos kaip pagrindinio taikos ir progreso šaltinio įvaizdį keičia nerimas dėl galimo kultūrinio civilizacijų konflikto ar panašių nelaimių ateityje. Formuodama pasaulinę visuomenę valstybių ir regioniniame lygmenyje, globalizacija labai didina susiskaldymą (taip pat ir religinį), kuris palankus tarptautinės sistemos ir valstybės valdžios nepripažįstančių ir marginaliniams visuomenės interesams atstovaujančių teroristinių grupuočių veiklai. Be to globalizacijos pasekmės (komunikacijų plėtra, naujos technologijos ir kt.) sudaro šioms grupuotėms palankias sąlygas veikti visame pasaulyje bei multiplikuoja teroristinių atakų poveikį . Globalizacijos amžiuje terorizmas tampa populiaria asimetrinės kovos su galingesniu priešu priemone, paneigdamas įprastą karinę logiką, kad sėkminga ataka reikalauja bent trigubai didesnių pajėgų nei gynyba. Globalizacija yra negrįžtamas procesas, o jos sėkmė priklausys nuo gebėjimo apsisaugoti nuo negatyvių pasekmių. Šiandieninis terorizmas yra naujo tipo grėsmė – tą pripažįsta visos Vakarų pasaulio valstybės – todėl reikalauja naujo tipo priemonių bei kovos metodų ir glaudaus valstybių bendradarbiavimo. Tačiau čia valstybės susiduria su kai kuriais pavojais. Vienas iš jų, kad valstybės dažnai patenka į situaciją, kurioje pačios pažeidžia tarptautinės teisės normas, nors ir savigynos tiksliais, taip iššaukdamos ne tik valstybių, kurioms taikomos priemonės, bet ir savo sąjungininkių bei visuomenės nepasitenkinimą ir taip skatina tolesnį terorizmo augimą.
Todėl pagrindiniai iššūkiai valstybėms, siekiant sėkmės kovoje su terorizmu, yra rasti reikiamą balansą tarp demokratinių laisvių ir valstybės saugumo bei kovoti su terorizmu, bet ne su tauta, religija ar civilizacija, kovoti prieš veiksmus ir poelgius, bet ne prieš įsitikinimus.
Globalizacijos proceso metu išaugusios komunikacijos galimybės sudarė sąlygas terorizmui tobulėti, plėstis ir plėsti savo geografiją, taip pat lengviau užtikrinti pagrindinį savo tikslą – viešumą. Kai kuriose pasaulio regionuose su naujomis technologijomis ne kuriama žmonių gerovė, o gaminami nauji ginklai, kuriamos ir plėtojamos tarptautinės teroristinės organizacijos. Globalizacijos amžiuje atstumai prarado prasmę, teroristai panaudodami modernias informacijos sistemas ir technologijas, yra pajėgūs rengti išpuolius bet kurioje pasaulio vietoje, o atstumai nuo geopolitinių taškų nebegarantuoja saugumo.

3.2. Naujos grėsmės – naujos kovos priemonės

Globalizacija ir Šaltojo karo pabaiga sudarė palankias sąlygas terorizmui, tačiau taip pat sukūrė tarpusavio priklausomybės situaciją pasaulyje, kai viena valstybė negali jaustis saugi, nei pati viena negali garantuoti savo saugumo. Terorizmas šiandien visiškai kitokia grėsmė nei buvo praeito amžiaus devintajame dešimtmetyje ir tebekinta, tačiau praktikai rodo, kad su ja įmanoma efektyviai kovoti ir užkirsti kelią. Juolab, kad natūraliai gerėja sąlygos kovai su terorizmu (geresnės techninės galimybės, augantis valstybių bendradarbiavimas šioje srityje, valstybės vis mažiau linkusios remti terorizmą, o be šios paramos teroristinių grupuočių pajėgumas yra smarkiai apribotas).
Kovoje su terorizmu svarbūs du aspektai. Pirma, pažeidimų, susijusių su galimais terorizmo išpuoliais mažinimas (sienų kontrolė, terorizmu įtariamų asmenų ir grupuočių sekimas, saugumo potencialiai pavojinguose vietose stiprinimas (oro uostai, metro) – prevencija.
Antras kovos su terorizmu aspektas yra grėsmės šaltinių mažinimas., tačiau šiuolaikinio naujojo terorizmo šaltiniai ir priežastys yra gana neaiškios, todėl nėra pavaldūs nei vienai atskirai valstybei – tai išimtinai tarptautinio lygmens saugumo strategijos dalykas.
Nepaisant to, kad baudžiamieji veiksmai ir karinės operacijos gali būti neišvengiamos, siekiant įveikti terorizmą, visada egzistuoja grėsmė, kad tai padidins nestabilumą regione ir iššauks priešingą rezultatą (nors nuolat pabrėžiama, kad karas prieš terorizmą nukreiptas ne prieš islamą, bet prieš teroristines organizacijas bei terorizmą remiančias vyriausybes, daugelis Arabų pasaulyje besiplečiančią antiteroristinę kampaniją visų pirma vertina kaip antiislamišką kampaniją.

Išvados

Visais laikais atsirasdavo žmonių siekiančių pasisavinti svetimą turtą, valdžią ir pan. Tik galbūt tada jų neteisėti bei negarbingi veiksmai nebuvo įvardijami kaip terorizmas. Kada ir kaip atsirado terminas “terorizmas” sunku pasakyti, tačiau plačiai pradėtas naudoti antrojo pasaulinio karo metu. Tuomet teroristiniais aktais buvo vadinami nacių bei rusų karių išpuoliai, okupuotų šalių siaubimas, tame tarpe ir Lietuvos. Kartais teroristiniais išpuoliais vadinami ir partizanų veiksmai. Tačiau tai jau praeitis. Šiais laikais terorizmas įgavo kitą atspalvį. Jaunąjai kartai dar ilgai terorizmas asocijuosis su 2001-ųjų rugsėjo 11-ąją. Religinio teroro šalininkų lyderio Osama bin Ladeno išpuolis sukrėtė visą civilizuotą pasaulį, tačiau šiandien pasaulis jau taikstosi su mintimi, kad gali išvysti dar ne tokių baisybių. Žmonija sparčiai žengia į priekį, tobulėja technika, ginklai, tobulėja ir teroristai. Jie jau nepasikliauja vien savo protu ir jėgomis. Jie naudojasi kompiuteriais, vis labiau modernėjančiais ginklais, turi platų biologinių ginklų arsenalą. Taigi šiuolaikiniai teroristai yra žymiai pavojingesni nei tie antrojo pasaulinio karo kareiviai ar partizanai, ir, žengdami į priekį, neišvengiamai, į priekį stumsime ir pačius teroristus, sudarydami tik dar palankesnes sąlygas jų mirtį sėjančią veiklai.
Naivu tikėti, kad mes galime sunaikinti islamiškąjį terorizmą ir optimistiška manyti, kad galime jį savyje sutalpinti. Kai fanatizmą kursto religinė aistra, jis sukelia nelaimę, kurios nepagydysi nei karinėmis, nei politinėmis priemonėmis. Nekeičiant tarptautinės sistemos raidos religinio terorizmo mąstai auga ir augs.

Literatūros sąrašas

1. Martin G., Understanding terrorism – Challenges, Perspectives and Issues, California State University, Dominiquez Hills, p. 185-199.

2. Fitzroy Dearborn Publishers, International encyclopedia of terrorism, p. 219-221.

3. J.Helweg O., Terorizmas ir islamas, http://www.bernardinai.lt, 24 10 2004.

4. Gailiūnas E., Kas yra terorizmas?. http://www.bernardinai.lt, 24 10 2004.

5. Dranseikaitė E., “Globalizacija ir naujo tipo grėsmės: terorizmas”, Lietuvos metinė strategfinė apžvalga 2002, Vilnius: 2003, p. 17-33.

Leave a Comment