ETIKA,teorija,to ko reikia parasyt galutini atsiskaityma.

Supratę sąžinę kaip žinojimą,galim kalbėt ape atsakom.Blog r gėris jau nebėr asmenin interpretacij reikal,ns visuomenė yr nusprendus kas yr gėr r kas blog.Vertybės,normos nėr tik teorij dalykas,o praktikos,ns jų nepaisymaar paisymas susiję su gyven sąlygom.Iki EtikosAntikin Graikij-iki aiškesn moral normų susiformavimo.Period no 10me-5ame galim rast santykį trp individualaus žm val r bendruomenės santykių suprantant gėr r kt.Homero ”odisėjoje”nėr bendrų nusistovėjusių elges normų.Nėr abstrakč taisykl,kurias reik sekti,bt egzistuoj real žmių santyk su tėvyn,draug, prieša Graik tikėj,kd D yr r jie vald žmm likimą.E yr supainiot su mitologij.Odisė įrod,kd G nugal,kd yr teisingum.Teisingum,kap moralin vertyb,yr be ideologijos,bt kartu-stiprus tikėjima,kd yr Dų įsikiši. Heziodas“darbai r dienos”aprašo paprastus darb žmones,šlovina juos,darbą,vertina žemdirbyst.Moralas-savo darbu gal kažką pasiekt,o ne suktais aplinkin keliais.Suvokiama darb nauda, konkreči geros pasekmės.Pasak jo,harmonija atsiranda,kai bendruom vadovaujas funkcionaliais princip.Atsirand sąsaj tap teisingo r laimingo gyvenimo būd.Ezopopasakėčios tur lbai dag moralų.Buv stengi aprašyt tai,ką norima pasakyt aplinkiniu būdu.Ezopo tem:pasaulyj yr blogis,likimas yr permainingas,reginiai apgaulingi.Pasakėč bando pamokyt žm.Ezopas pabrėž darb svarb.Graik bandė auklėt žmone,kd šiie įgyt pareig jausmą.Čia suvokiama,kd pats esi savo laim kalvis,vadovaujamasi praktinio gyvenimo išmintim.E sampr fil-jeHeraklit:tai,kas šalta-šyl;tai,kas šilt-šąl;tai,ks sausa- sudrėk. tai, kas drėgn-sudžiūst.Lagosas-pasaul protas,dėsniai,princip.Her band pastebėt visus dėsn žemėj,kd pažintų Lagosą.Bandydamas mokslišk suprast dėsningumus,Her band įveikt mistin mitologin mąstymą.Jis padar perskyrą ta

ap normalaus r neracional mąstym.Teising gyven būdą įgij žm tur santykį su Lagosu.Neprotingai gyvenant,negal teisingai mąstyt,kitiems vadov,tave veda aklas likimas.Su panieka žiūrėj į mases,minią,nes minia jau buka,masės prietaringos.Masė-nieko verta.Tik mažumos išsilavinę kažko verti..Pitagoras-manė,kd skaičiai nusako tvarką,apibrėždami kas neapibrėžta.Nelyginis sk buvo ribotas,bet tobulas..Lyginis-atvirkšč.Graik nelygybė,neribotumas yr blogi.Jie suprato,kd visur tur būt balans.Žm elgesys tampa intelektualizuotas.Pas pitagor teisingum samprat yr abstrakti, nevykusi. Jų manymu, teisingumas yra skaičius, pakeltas kvadratu. Jiems nerūpėjo dorybės analizė. Empyrika- viskas, kas ateina iš patirties. Išvados: 1) žmogus nebus geras miesto pilietis, jei jis nemokės kontroliuoti savo gyvenimo. Reikalingas mąstymas, pažinimas, tam tikrų normų neigimas, impulsyvumas 2) atsiranda siekiamybei ir esamybei perskyra 3) dar nėra konkretaus moralinio diskurso. Etinės problemos pateikiamos apibendrintu pavidalu, bet nėra sistemos 4) yra vertybės (darbas, pažinimas), bet jos dar neesusistemintos.
Sofistai. Pradėjo vystytis reliatyvinė etika. Sofistai pradėjo mokytis iškalbos meno. Vienas žymiausių sofistų- Protagoras. Jis mokė apie dorovę už pinigus. Iškeliama mintis, kad galima išmokti dorovės. Atsiranda supratimas, kad pakanka žmogui pastangų įgyti dorovingą elgesį. Akcentavo, kad individo pastangos neatsietos nuo visuomenės. Žmogus pats gali vystyti savo moralinį veidą, geba santykiauti su kitais žmonėmis. Pagal žmogų sprendžiam kaip jis turi elgtis. Neturėjo gėrio ir blogio absoliutizacijos. Protagoras pateikė Dzeuso istoriją. Dzeusas teigė, kad kas neturi gėdos ir teisingumo jausmo, ju
uos reikia sunaikinti.
Jaunesnieji sofistai. Gana radikaliai skiriasi savo požiūriu į moralės klausimus. Jiems rūpėjo moralės reliatyvizmas. Svarbi individo nauda- “tikslas pateisina priemones”: 1) Trazimakas: teisinga tai, kas naudinga stipresniajam 2) Kaliklas: moralė ir teisingumas yra išgalvoti valdžios atstovų dėl naudos sau 3) Kritijas: religija išgalvota specialiai tam, kad žmogus bijotų nusikalsti slapčia.
Absoliučios dorovės normos neegzistavo. Sokratas- teisingas gyvenimo kelias- tai teisinga gėrio samprata. Kiekvienoje situacijoje, norint kad būtų geriau tau, turi pasirinkti vieną iš alternatyvų. Turi žinoti, ką pasirinkti. Sokratas sugriauna tiesos sampratą. Dėl žinių stokos žmonės eina klaidingu keliu. Sokratui dorybė- žinojimas. Sokrato metodai: 1) Sokrato klausimas pašnekovui 2) pašnekovo atsakymas (nuomonės pateikimas) 3) nuomonės patikrinimas 4) pašnekovo- oponento privertimas įžvelgti savo paties nežinojimą 5) pakartotinis klausimo ar problemos iškėlimas 6) tikrojo žinojimo ieškojimas ir pažinimas. Aristotelis- jam rūpi sąmoningumo aspektas. Dorybė ateina per veikimą. Žmogus turi tikslą, todėl jam turi rūpėti pasekmės. Tikslas- aukščiausias gėris (tai abstrakcija), o Aristotelis nemėgsta abstrakcijų. Metodas: reikia pradėti nuo žinomų dalykų (deskriptyvus mąstymas). Šie būna dvejopi: 1) tik mums žinomi 2) žinomi apskritai. Aristotelis atskiria teorinį ir praktinį žinojimą. Laimė- aukščiausias gėris. Jos siekiame per įvairias priemones. Nepasitenkinimas dabartimi verčia mąstyti apie ateitį. Protingas veikimas- gyvenimas pagal teisingus įpročius. Teisingas įprotis- dorybė. Laimė- ne likimo dovana, o tavo paties nuopelno rezultatas. Laimingas ga
ali būti tik žmogus. Vaikai negali būti laimingi, jie mokosi gerų įpročių. Negali būti laimingas ir tas žmogus, kurį ištinka stiprūs išoriniai smūgiai. Aplinkybės gali atimti daug malonumų iš žmogaus. Žmogus su praktine išmintimi mokės išlikti stabilioje būsenoje, bus laimingas, nors ir trūks kūniškų malonumų. Aristotelio etika vadinama eudoministine- griežtai atskiria juslinį malonumą nuo proto būsenos. Gyvūnų ir vaikų laimė hedonistinė. Geri įpročiai susiformuoja dėka praktinio gyvenimo išminties. Aristotelis skirsto dorybes į 2 dalis: 1) proto (intelekto) 2) būdo (įpročių). Proto dorybė dažniausiai kyla ir plėtojasi iš mokslo, o tam reikia patyrimo ir laiko. Būdo dorybę įgyjame per įprotį. Pagal Seneką, doras ir geras elgesys vienas kitą išryškina juos sudėjus greta. Jei pasekmės bus nevykusios, siekiant pirminio tikslo, tai to galutinio nepasieksim. Tikslas pasiekiamas per veikimą, reikia vengti stichiško veikimo. Gėris pasiekiamas per aukščiausią tikslą, per veiklą pasiekiama galutinio rezultato. Mokėjimas siekti galutinio tikslo yra laimė.

•••
Įprotis [ethos]. Dorybes kaip ir įpročius galima įgyti kaip ir įdas. Reikia skirti dorybes su miestriškumu. Jei pakaktų praktikos veikloje, tai blogai. Reikia žinių, įprotis dar neviskas.
AUKSINIO VIDURIO TAISYKLĖ
Drąsa→ pusiausvyra tarp nutrūktgalviškumo ir bailumo;
Saikingumas→ pusiausvyra tarp ištvirkimo ir geismo;
Dosnumas→ pusiausvyra tarp išlaidumo ir šykštumo;
Didžiadvasiškumas→ tarp gyrimosi ir smulkmeniškumo;
Išdidumas→ tarp pasipūtimo ir menkumo jausmo;
Mandagumas→ tarp juokdarystės ir nerangumo;
Auksinis vidurys→ va
argo vakarienė, sunku jį surasti, pasiekti, klysti galima įvairiai, nes blogis priklauso begalybei, o gėris- ribotas. Nepasiekti gėrio yra lengva.
ARISTOTELIO gėrio ir blogio sąvokos: Blogis- perteklius ir stoka, o vidurys tarp perteklio ir stokos yra Gėris. Mes veikiam laviruodami tarp tų kraštutinumų. Nereikia manyti, kad viskas turi vidurį ( džiaugsmas dėl kito nelaimės), santūrumas ir narsumas. Beribiškumą Graikai suprato kaip neigiamumą, jie reiškia CHAOSĄ. Tai, kas nesuformuota, nesusisteminta, neturi pavidalo, t.y. blogis. LAIMĖ→ yra centras, kuris pasiekiamas sistemingo ir kontroliuojamo gyvenimo keliu. GĖRIO centras→ galutinis tikslas, susietas su konkrečiu šio pasaulio gyvenimu. Žmogus balansuodamas tarp pertekliaus ir stokos, vengdamas kraštutinumų, įgyja teisingus įpročius, kurie leidžia gyventi teisingą gyvenimą. Bet tokiam balansavimui reikalingaas samoningumas ir praktinė išmintis, nes sprendimai priimami įvairiom aplinkybėm. Tačiau, ne aplinkybės nulemia žmonių gyvenimo kokybę ( išskyrus kraštutinumus). O, žmonės nulemia savo gyvenimo kokybę, mokėdamas teisingai priimti sprendimus. Epikūras 341pr.m.e. Daug dėmesio skyrė etikai, jau nuo 13-14metų domėjosi filosofija. Būdamas 24metų, pradėjo savo mokslą, jo moklas tęsėsi dar 600metų po jo mirties, tai Etikos m-las. Tačiau jis dar buvo iškraipomas jo gyvenimo metais. Malonumas suprantamas kaip tikslas, bet taip nėra. 3malonumo rūšys(pagal Epikūrą):•Natūralūs ir būtini→žmogaus gyvybės palaikymui(jei alkanas, tai valgyk ir pan)•Natūralūs, bet nebūtini( nori valgyti,bet ne betką,o kepsni ir pan) •Nenatūralūs ir nebūtini(garbės,turtų troškimas). Svarbiausi jam 1ieji,nes jie riboti, o 3tieji neriboti, jie gali tapti našta(3ieji).Epikūrui nėra jokio kito gėrio, kuris yra ne žmoguje, jis pripažįsta tik žmogaus vidinį gėrį.
Malonus jausmas→ teisingo gyvenimo kriterijus. Laimingas žmogus turi būti patenkintas. Mes vengiam skausmo tam, kad būtų gera. Svarbu žmogui būti laimingam ne hedonistine prasme, o eudaimonistine(sielos). Jei malonumai kriterijus, tai juos reikia pasirinkti protingai. T.y. reikia protingai įvertinti malonumus, kurie yra trumpalaikiai ir kurie ilgalaikiai. Epikūras sako taip: kiekvienas yra gėris, tačiau nekiekvieną malonumą verta pasirinkti, taip kaip ir kiekviena kančia yra blogis, bet ne kiekvieno kentėjimo reikia vengti. Reikia mokėti uždelsti žmogui pasitenkinimą. Epikūras nori apsiriboti pirminiais poreikiais. Žmogus priklausomas nuo kito niekad nebus pats sau šeimininkas.
ARISTOTELIS→žmogus turi mokėti veikti pagal aplinkybes. Likimo smūgiai gali žmogų išbalansuoti, bet jis nebijo akcentuoti, kad yra didžiausias galutinis tikslas. Nereikia tenkinti 3tinių poreikių,nes tada pradedi konfliktuoti.
Reklama, šiuolaikinė industrija orientuota į 3 malonumų tenkinimą:• savęs realizacija; •išsilavinimas •pirminiai poreikiai. 1. dievų baimė-išsivadavimas iš jos;2. išsivadavimas iš būtinybės, neišvengiamumo baimės.3.išsivadavimas iš mirties baimės. 1.Žmogus tampa centru. Pats sprendžia savo likimą.2.Vieni įvykiai vyksta iš būtinybės, kiti dėl atsitiktinumo.3.Rūpintis mirtimi kvaila. Tai sukelia kančią. Mirties buvimo momentas sukelia kančią. 1nas didžiausias blogis- mirtis, neturi nieko benda su mimis, nes kol esam gyvi jos nėra, o kai ji ateina, mūsų nebėra.Mirtis neturi nieko bendra su mirusiais.
STOIKAI. STOICIZMAS
Stoikams viskas pasaulyje viešpatauja dėl butinybės. Viskas kas vyksta yra neišvengiama. Žmogus turi protą ir gali suprasti neišvengiamybę. Stoikai nebėga nuo pasaulio, priima jį tokį, koks jis yra. Aukščiausia stoiška išmintis→ fiziškai ir morališkai priimti tai, kas yra. Stoikai dorybę supranta proto išsivystymą iki tokio lygio, gamtos dėsniai yra būtinybė, žmogus supranta tai kaip neišvengiamybę ( butinybė priimama). Ten, kur esi, tavo likimas, tai bus mūsų dorybė. Žmogus gali būti laimingas ir prie jam nepalankių sąlygų (aplinkybių). ARISTOTELIO ir STOIKŲ laimės supratimas radikaliai skiriasi: Stoikų dorovingas žmogus vertina tai, dėl ko jis stengiasi, bet tai nėra vertybė pati savaime. Stoikas nebus laimingas ar nelaimingas dėt to, kad jam pasisekė ar nepasisekė. Stoiko moralė atskirta nuo padarinių. Jiems viskas tik žaidimas. Jie pritaria savižudybei. Stoikai remiasi apatija. Apatia- didžiasia dorybė. Stoikas apatiškas, nes pasaulis fatališkas. Viskas fatališka, todėl nėra reikalo nerimauti. STOICIZMAS- antieudoimonistinis. Tiek Epikūro, tiek Stoikų išminčiai randa vidinę laisvę, ramybę, nepriklausomybę, tik Epikūro išminčius bėga nuo pasaulio neigdamas jo poreikius, o Stoikų- priima pasaulį su apatija, kad gautų tą ramybę.

Vidurinysis stoicizmas.(Panaitijas, Poseidonijus).
Sušvelnino pirmųjų stoikų griežtumą. Nepakanka apatijos, reikia sveikatos, pinigų. moralė turi sutapti su naudingumu. Panaitijui (atstovas) nieko nėra naudingo, kas nėra moralu ir atv. Nėra didesnės bausmės, kaip atskirti šiuos du dalykus. Jis į etiką įneša utilitarinį motyvą (kas apsimoka, kas ne). Nebūtina rūpintis vien tiesa, bet reiktų rūpintis ir kas su ja susiję. Suteikia konkretumo konkrečioj situacijoj (situatyvinės etikos užuomazgos). Panaitijas stoikų išdidų abejingumą nori sukonkretizuot. Jis žavėjosi Aristoteliu (gyventi dorybingai-gyventi protingai).Grįžtama prie racionalumo. / Panaitijas kritikuoja tikrojo išminčiaus apatiją. Jis siūlo žiūrėt į realybę. Žm protas nelygus išminčiaus protui. Išskiria praktinio proto dorybę. Išminčius –tik idealas, o idėjas reikia taikyt visiem žmonėm. Panaitijas supranta, jog yra ir “išrinktieji” , ir ribotų galimybių žm. Žm. intelektualiniai sugebėjimai nevienodi. Galima kalbėt tik apie žm. siekimą būt išmintingu, bet atskirų žm. siekimas nevienodas. Jis skiria teorinę dorybę nuo praktinės( proto ir veiklos). Teor. dorybė-žinojimas, praktinė-santykis su savim (požiūris į savo vidinį tvirtumą).
Poseidonijus nemano, kad laimė vien tik protinė dorybė. Saikingumo reikia valdant aistras. Kritikuoja išminčiaus idealą. Formuojant įpročius, reguliuojant juos, galima pasiekt išminčiaus idealą. Akcentuoja auklėjimą ir bendravimą.
Abu atstovai pritaiko gyv. patirtį ir priderina ją prie stoikų mokymo. Išlieka psididžiavimas vidine ramybe, subalansuotumu. Apatijos dorybė modifikuota. Mokosi prisitaikyt prie aplinkos, situacijos, tampa visuomeniški.
Vėlyvieji stokai.(Seneka, Epiktetas, Markas Aurelijus).
Dar labiau keičiasi stoicizmo supratimas. Paruošia dirvą krikščionybei romėnų kultūroj. Epiktetas:”Jei žm įsisavintų tą mintį, jog Dievas yra tėvas ir žm, ir dievų, tai žm mintyse nebūtų nieko nekilnaus ir žemo”. Orientuojamasi į viršų (misticizmas). Atsiranda dėkingums aukštesnei galiai, aklas pasitikėjimas Dievo valia. Tačiau išlieka apatiškumo elementas. M.Aurelijus kvietė žm atsigręžti į save. Skirtumai tarp romėniško ir graikiško stoicizmo: pirmųjų stoikų niekas neturi drumsti. Pas romėnų stoikus moralė persipina su šiuo pasauliu. Jie nėra apatiški kitų likimams. Atsižvelgiama į tai, kaip gyvenama tikrovėje, ką kur galima panaudot. Pagal Seneką, turtai tik priemonė pasiekti galutiniam tikslui. Turi būt asmenybės subalansuotumas. Jam rūpi, kad nebūtų blaškymosi, reikalingi standartai. Rūpi rezultatas, pasekmės. Stengiasi suderint stoišką laikyseną su rezultatu. Seneką kontraversiškai įvertino etikos specialistai. Seneka mokė, kad žm gali ir turi vystyt moralines galias. Svarbi gyvenimo kokybė.
Skepticizmas.
Skeptikai mano, jog kiekvienam dalykui gali būt alternatyva. Skeptikas – dvasinis senukas, jis nepriima ir nenori priimt sprendimo. Susilaiko nuo galutinio spr. Skeptikas neabejoja, tik svarsto alternatyvas.
Sekstas Empyrikas. Skepticizmas – menas supriešint įvairiausiais būdais esančius ar mąstomus dalykus, kad suvokę priešingų dalykų bei argumentų lygiavertiškumą, iš pradžių taptume pajėgūs susivaldyt, o paskui įgytume dvasios ramybę. Jei abejonė kyla iš blaškymosi, tai požiūris kyla iš ramybės, kad gali būt ir kitaip. Laimė pasiekiama susilaikant nuo galutinio sprendimo. Priimdamas vieno gėrio tiesą, žm gali būt sunerimęs, praras vidinę ramybę. O jei įgyvendinsi, ko sieki, tai rūpinsies, kad to neprarastum. Žm gali ir suklyst apsispręsdamas.
Išvados: Antikinė etika blaškosi tarp 2 kraštutinumų:
Bando pagrįst visuomeninį moralės statusą atskiro individo sąskaita;
Bandymo sureikšmint individo moralinį požiūrį visuomenės sąskaita.
Viduramžiai
Dorybė nebėra elgesio principas kasdienybėj. Dorybė tampa moralizavimo objektu. Suklesti krikščionybė. Dorybė gali būt suprasta tik religine prasme. Viduramžiais etika tampa religine (ideologizuota). Visų prima, reikėjo pagaguost vargstančių dalią. Susiformuoja pirmieji krikščionys, remiantys vienas kitą. Krikščionybė panaši į stoicizmą (ypač vėlyvąjį). Išorinis pasaulis nuvertinamas. Pilietiškumas nebetenka svarbumo. Meilė l.svarbi, negali pavydėt, ji nesididžiuoja ir neieško sau naudos. Meilė nukreipta į kitą. Savimeilė-neigiamas dalykas. Pirmieji krikščionys – tai žm, kurie prarado viltį aprūpint savo egzistavimą oficialiu visuomeniniu veiksmų keliu, kuriame reikia iškelt savo asmeninius interesus. Praradę viltį į galimą teisingumą žemėj. Teisingumą turi įgyvendint Kristus. Krikščionys-stoikai, nes jie nenori keist šio pasaulio. Krikščionybė nuvertina esamybę. Bažnyčia padeda įteisint troškimą į nedarbą. Asmeniniai poreikiai-blogis, nesavanaudiškumas-gėris. Viduramžių etika skirstoma į :•patristiką,•scholastiką. Patristika(bažnyčios, dievų mokslas). Atstovas-Šv.Augustinas. Patristikoje etikos kl atsakomi pagal iš anksto numatytas krikščionybės ideologijos normas. Bandoma suderinti protą su tikėjimu. Viduramžių etika nėra eudaimonistinė. Žm tikslas-ne laimė, o Dievas, nes tik Dieve yra galutinė laimė. Augustinas žinomas kaip 1 didžiausių bažnyčios autoritetų. Moralė įgyja dievišką statusą. Augustinas sąmoningai priešpastatė sureligintą moralę antikiniam graikų įsitikinimui, kad moralė-asmens autonomijos dalykas. Prietaringumas kilo dėl to, kad nebuvo kriterijų. Visa, kas yra gėris, yra iš Dievo. Nežiūrint to, kad pasaulis geras, bet yra aiški vertybių hierarchija. Naudokis žemiškom gėrybėm, bet jomis nesidžiauk. Kuklumas, nuolankumas, skaistumas. Etika skilusi į dvi dalis:•esamybė –pasaulio valstybė;•siekiamybė –Dievas/Dievo valstybė. Dievas apšviečia žmogų. Augustinas pasiūlo predestinacijos doktriną (dėl ko buvo sukompromituotas). Kas keliaus ar nekeliaus į dangų iš anksto nusprendžia Dievas. Kad būtum vertas dangaus, turėtum turėt predestinacijos malonę. Augustinas nesiūlo būt apatišku. Scholastika. Atstovas – Šv. Tomas Akvinietis. Vėlesnis viduramžių laikotarpis. Bažnyčia labiau susijungusi su feodališka klase. Monės gali reflektuoti (apmąstyt) savo poelgį moralės kokybės prasme. Pritaria dorybei kaip įpročiui. Žm galimybės ribotos, be dieviškos malonės neturėsi 3 dorybių:•tikėjimo,•vilties,•meilės.

Renesanse pabrėžiamas gyvus žmogus, atsiranda moksliniai pasiekimai, įvyksta dideli pokyčiai. Žmogus tampa centru, įgyja moralinį suverenitetą. Iškeliamas egoizmo klausimas, nes jei žmogus tampa moraliai suvereniu, tai ir sprendžiamas šis klausimas. Makiavelis- žmogaus prigimtis iš pradžių yra bloga, atsieja moralinę tvarką nuo moralės. Pas jį tikslas pateisina priemones. Norint išlaikyti valdžią kartais būti geram nenaudinga, svarbu tik įvaizdis. Tai čia dualistinis mąstymas, veidmainystė, neatitikimas. Liuteris- reformavo bažnyčią, kovojo prieš indulgencijas- nuodėmių išpirkimą. Liuteris iškėlė pašaukimo svarbą, apie karjerą kalbos nėra. Atsiranda darbo svarbos suvokimas, kad darytum tai, ką sugebi. Iki tol nebuvo pačios darbo dvasios. Su reformacija pasaulinės profesinės pareigos atlikimas buvo vertinamas kaip svarbiausias žmogaus dorovinės saviraiškos turinys, tai neišvengiamai sukūrė vaizdinį, kad kasdieninis pasaulinis darbas turi religinę reikšmę ir ta prasme pirmą kartą sukūrė pašaukimo sąvoką. Liuteris sako, kad dualizmas aptirpsta, žmogaus pareigos tampa jo pašaukimu. Vienuolystė jamyra tuštybė, nes nori gyvent iš kitų. Kalvinas- dar labiau akcentavo darbo reikšmę. Jis nori kriterijų, kas eis į dangų, kas į pragarą. Ekonominė sėkmė bendruomenėje yra išrinktumo ženklas, bet reikia dirbti. Askezė- kad galėtum ne piktnaudžiaut turtais, o juos toliau uždirbti. Neakcentuoja meilės. Metodistai- laikosi metoiško gyvenimo būdo. Atsiranda profesionalus požiūris į darbą per religiją. Kalvinizme nėra galimybės išganyti save per atgailą, tai reikia daryti per darbą. Predistinacija- pats gali įtakoti savo likimą. Atsiranda protestantiškoji verslo etika. Įvyksta materialaus ir davsinio pasaulio sintezė. Žmogus tampa pats savo valdovu. Tikima žmogumi, jo savarankiškumu, žmogaus ir visuomenės harmonija. Atsiranda egoizmo ir asmeninio intereso sintezė. L.Vala- iškelia idėją: kai randi pinigus ir žinai kas juos pametė, ką daryti? Jis siūlo atiduoti pinigus, bet turi būti daugiau žmonių, kad tai matytų. Turi būti suderinami visuomeniniai ir asmeniniai- egoistiniai interesai. Moralė suprantama kaip žmogaus pasireiškimo forma, žmogus nebėra pasyvus. Dž.Brunas- buvo panteistas- viskas yra visatoje, o visata yra daiktuose. Yra tobula vienybė, ji pastovi, todėl nėra ko nerimauti. Mėgo Heraklitą. Bruno manė, kad nežiūrint įvairių skirtumų pasaulyje, viskas yra viena. Naikinimas yra kūrimas, ir atvirkščiai. Meilė- kančia, nuodai- vaistai. Pasaulis yra vienas gyvas organizmas, kurį valdo dievas iš vidaus. O žmogus, kaip to pasaulio dalis, turi pajusti dievišką gyvenimą, todėl reikia heroinio entuziazmo. Moralinę prasmę žmogus suteikia savo veikla. Centras- žmogus, atsiranda erdvė jo moraliniam vystymuisi. Žmogus ieško sintezės tarp savęs ir visuomenės- jis turi būti aktyvus entuziastas, nes save realizuodamas daug įneši į visuomenę. Bruno yra prieš religinį individo pažeminimą. Sureikšminamas moralinis savarankiškumas. Bruno yra už aistringą subjektą- žmogus laisvas nuo prietarų, mistikos, nes žmogus yra kuriantis. Reikia ne tik proto, bet ir jausmo. Kai jausmas pakyla iki proto, tada siela kreipiasi į dievą. Bruno mato daug blogio- žmogus dažnai nepastebi kito ir gyvena tik dėl savęs. Tikslas- naujas visuomenės moralinis veidas. Bruno yra už naują pasaulį, kur žmogaus kilnumas bus sprendžiamas pagal nuopelnus, o ne pagal vergų skaičių. Jis yra už klasių panaikinimą. Bruno už žmoų, kuriantį patį save. Bruno bijojo, kad žmogus gali tapti intelekto vergu. Neneigė aistrų, bijojo, kad žmogus taps disciplinalizuotas, bus pažabotos aistros. Resume: reikia kilnios asmenybės, bet tai reikia atsargiai vertinti, ne visada reikia permainų, turi būti tam laikas.
Protestantiškoji verslo etika JAV
Tu pats turi užsidirbti. Klesti metodistai. Politika neprieštarauja rekigijai ir atvirkščiai. Amžinybė ir žemiškasis pasaulis gali keistis vietomis, jie vienodai svarbūs.
18-19a. Įstatymai leido viską, o religija- ne. Religija palaikė moralinę tvarką. Tikėjimas, politika, laisvė, soc.tvarka sudarė vieną sistemą. Suformuotos prigimtinės žm teisės: visi laisvi, teisė į gyvenimą, nuosavybę, saugumą, laisvę. Dievas nebeapstraktus, tai įrankis tvarkyti vis gyvenimą ir gerbūvį. Dievas,kaip moralinis instrumentas: teisės vis‘e, politinė nepriklausomybė, laisvė vis‘e, saugumas vis‘e, dirbk ir melskis, asmeninėį/ pilietinė atsakomybė prieš saveir bendruomenę. Reikia taupyti, būti blaivininku.
Benjaminas Franklinas :“laikas-pinigai“. Religija susieta su verslumu, ji ne vien teorija. Pilietis turi būti darbštus, veiksmingas vis‘ei. Kaltės išperkamos per sunkų darbą. Materialus ir dvasinis pasauliai neprieštarauja vienas kitam. Tai, kas dël Platono oponavo žemiško gyv.egoisto poreikiams ir dėl katalikiškos ideologijos negalėjo realiai funkcionuoti, JAV tapo suderinama. Svarbu ir išorė ir vidus. Svarbu pasekmės.
„to equeville“ tyrė JAV kultūrą.krikščionybės ir laisvės sąvokos l.susipynusios. Misionieriams svarbu ne amžinybė, o mokyti moralės kitus. Sekmadieniais privalo visi ilsėtis.
1920 įvyksta konfliktas tarp protestantizmoir pramogaujančių. Suklesti pramogos. KU KLUX KLAN įkurtas buvo tam, kad apsaugotų amerikietišką kultūrą, padidėjo imigracija, pagausėjo pramogų. Prohibition 1920- sausasis įstatymas, ne daugiau kaip 0,5 promilės, prasidėjo nelegalus vežimas iš kanados, tai buvo draudimų era. Jo esmė- kiti gali būti laimingi mums to nežinant.
•••
1920m. JAV atsirado pramoginė kultūra, sumažėjo puritonizmo įtaka, tačiau profesinėje veikloje tendencijos išliko protestantiškos. Protestantiška teologija turėjo pasikeisti, prisitaikyti prie pasaulietiško gyvenimo, kai nepavyko sustabdyti pramoginės kultūros. Pakito ir pamokslų moralinis žodynas (nuodemė- nepridera, gėda- neregėta).
Renesansas Mišelis de Montaigne (1533-92) Gėrio ir blogio suvokimą aiškina laisvai, tai priklauso nauo žmogaus požiūrio. Tai reiškia, kad galim įtakoti savo likimą, pasirinkti. Tai, ka laikome blogiu savaime nėra blogis, nuo mūsų ε kokį jam suteiksim pavidalą. Optimistas. Kritikavo rimtus mokslininkus, filosofus, kurie siekė daugiau oažinti pasaulį. Pažinti reikia tiek, kad būtum laimingas. Svarbu ir santykis žmogaus su savim, ne tik su pasauliu. Tai pazityvus požiūris- žmogaus tikslas būti laimingu.Skiriasi nuo Aristotelio, pagal jį laimė pasiekiama teisingai gyvenant (dorybės), o čia kalbama apie pasaulio supratimą, jei jį vertini teigiamai būsi laimingas. filosofija=požiūris, nuo jo ε pasekmės. Išvada: likimas negali atnešti (ne)laimės, nes žmogaus požiūris, vertinimai galingesni už likimą, nes jis pats interpretuoja likimą, suteikia jam prasmę. priešinasi viduramžių dogmoms, sureikšmina žmogaus patirtį.
T. Hobsas (1588-1679) Siekė moksliškai ištirti žmonių tarpusavio santykius, kuom pagrįstas jų bendravimas. žmogus mėgsta laisvę ir vadovauti, tai sukelia nesantaiką. Reikia vengti to, kas alina žmogų, reikai apribojimų. Susitarimai reikalingi dėl bendros naudos. Norint tuos apribojimus išsaugoti, reikalinga jėga, kuri valdytų, nes susitarimo nepakanka taip kertasi asmeniniai interesai. 5 priežastys: 1)žmonės varžosi dėl garbės ir titulo; 2)siekia to, kas juos išaukština, neatsižvelgiant į bendrą gėrį; 3)žmonės laiko save išmintingais, nori keisti visuomenės valdymą. 4)žodžio valdymo meno dėka žmogus gėrį gali pavaizduoti kaip blogį; 5)žm vengia skriausos ir nuostolių, todėl mėgsta konttroliuoti kitų veiksmus; Bendruomenės santarvė nėra natūrali „žmogus žmogui vilkas“ jie vienas kito bijo arba jaučia pagarbą, kai kitas turi valdžią, galią. Moraliai vertinga tai, kas skatina pagarbą, nes tai yra valdžia. Locke (1632-1704) Manė, kad baimė nereikalinga palaikant susitarimus tarp žmonių. Su laisvės apribojimais nesitaikstoma jei nepaaiškinama kodėl. Lokas atsisako preskriptyvaus mąstymo (liepimų). Atskiria prigimtinę žmogaus būklę nuo pilietinės. Nereikia, kad žmogų kontroliuotų, jis yra samoningas ir žino pasekmes. Hobso žmogus prigimtinėj būklėj, nesamonongas. Gėris- džiaugsmas, malonumas, blogis- skausmas. Moralus gėris ir blogis yra tik todėl, kad yra mūsų tinkamas/ne santykis su įstatymu, taisyklėm. apdovanojimų/bausmių sistema.
04.30
Helvecijus Jėgos valdžios ir silpnųjų konfliktas. Žmogiški troškimai (valdžios, malonumų) naturalūs. Pakeisti žmogaus neimanoma, jis visada pavydės, ko pats neturi, trokš sėkmės, valdžios, malonumų. tuomet kaip visuomenė sugeba funkcionuoti. Čia svarbus ne/teisingumo klausimas, jis atsiranda dėl susitarimų nesilaikymo. Iš čia gimsta a/moralus elgesys, gėrio ir blogia kategorijos. Teisingumo santykiai dirbtiniai. Karai kyla dėl susitarimų nesilaikymo. Susitarimai yra naudingi, jais galime apibrėžti, kas ne/teisinga., taip išvengti konfliktų. Išvada: teisingumas geras dėl to, kad susiejant jį su įstatymu, valdžia, visuomenė gauna valdžios. Teisingumas tampa instrumentu. Kiekvienas dalykas turi tikslą. Malonumas, skausmas- dorybių skatintojai. Meilė dorybei grindžiama dorovės troškimu, nauda, pagarba žmogaus jausmams. Svarbu atsižvelgti į kitų žmonių interesus, reikia susitarti. Protingas egoizmas yra naudingas.
Kantas (1724-1804) Nepatiko Helvecijus
Moralė atitrūkusi nuo realios praktikos, tą atotrūkį reikia panaikinti. Jei laikomasi doro elgesio dėl naudos (kaip Helvec) tai toks elgesys nėra moralus,jis negali būti dėl naudos. Todėl ir yra perskyra tarp moralės ir realybės. Jei dėl naudos tai moralė naudojama kaip priemonė. Kantas bando pavaizduoti tą atotrūkį: 1)moralė ir religija –K priešinosi ateistiškam Prancūzijos švietimui, atskyrė religiją ir moralę. moralė- pareiga, nereikalaujanti kitų motyvų, moralė vardan moralės. Jis atskiria protingą tikėjimą nuo bažnyčios(institucijos), religija išplaukia iš moralės, o moralė yra autonomiška, gali egzistuoti be religijos. Moralė religijai suteikia turinį. k priešinasi dogmom, dėl jų atsiranda susvetimėjimas tarp religijos ir moralės. Žmogus sugeba paklusti moralės principams ir be religijos institucijos. 2)Moralė ir teisė – analizuojamas asmens susvetimėjimas su įstaymu, įstatymas- išorinė jėga, prievarta. Jei žmogus elgiasi moraliai dėl prievartos, nėra gerai. K prieš visuomeninio gyvenimo mechaniškumą, kurį lemia įstatymai, taip atsiranda beveidė visuomenė, dingsta moraliai išsivysčiusi asmenybė, žmogus pats turi suvokti, kad reikia tobulėti. 3)Moralė ir istorija- Kanto istorinis tikslas- pasiekti bendrą pasaulietinį pilietiškumą. Konstitucija turi padėti žmogui save realizuoti, ją sukuria moralūs žmonės. tokios stadijos kultūra pasiekiama, kai visi elgiasi moraliai. moralė- kritiško kultūros apmąstymo kriterijus. . Jei kultūrą galima įvertinti, tai ją galima ir keisti. Moralę atskiria nuo kultūros, civilizacijos. Kritikuoja paviršutinišką, buržuazinę kultūrą, bendruomeniškumas irgi išoriškas. Meno ir mokslo dėka daug kas pasiekta, bet to žmogui neužtenka, kad būtų moralus. Kantas ieško tokios moralės, kuri nebūtų praktinė. , už empyrinių motyvų ribų (ne utilitaristinė). Žmogus moraliu būna ne dėl to, kad būtų laimingu, nes amoralus žmogus irgi gali būti laimingu. Pagal Aritotelįlaimė- procesas teisingo, moralaus gyvenimo, Kantas mano kitaip.
Kategorinis imperatyvas – tai grynas, besąlygiškas įsipareigojimas. Jis išplaukia iš žmogaus proto, kitaip žmogų valdo gamta. Kategorinis imperatyvas vykdomas pagal maksimas (principus, nuostatas). Jos gali būti teigiamos ir neigiamos. (pvz būk mandagus, paslaugus.). Žmogus privalo vadovautis universaliomis maksimomis.
Reikia valios, kad pasirinktum maksimą. Šią schemą taikome, kai kyla ..klausimas „kaip pasielgti“. Poelgius įvykdysime pagal nuostatas. Maksimoms patikrinti yra griežtas ir švelnesnis būdai. Griežtas- ar šią maksimą galima neprieštaringai mąstyti kaip visuotinį įstatymą (pvz. melagingas pažadas- prieštaravimas). Švelnesnis- ar maksimos galima neprieštaringai norėti kaip visuotinio įstatymo. Pvz. kad visi gyventų savo malonumui, sau to gal ir nori, bet ne visi. todėl ir pačiam taip nereikėtų daryti.

Leave a Comment