MORALĖS PRIGIMTIES PROBLEMA: FORMALISTINIS IR ANTIFORMALISTINIS POŽIŪRIAI. PAGRINDINIS ETIKOS KLAUSIMAS IR JO SPRENDIMAS.

Normatyvinės jurisprudencijos uždavinys – teoriškai nušviesti moralės turinį, kuriuo remiasi teisė. Kas yra moralės prigimties problema? Formalistai atsako: nėra teoriškai pateisinamo ats., bet kuri problema g.b. moralės problema. Moralumas – nuostatos dalykas, kurios asmuo laikosi problemos atžvilgiu, bet tai nėra pačios probl. vidinis požiūris.
3 moralinio sprendimo bruožai: 1) moralės sprendimas preskriptyvus – jį sudaro rekomendacijos, nurodymai kaip veikti. 2) sprendimą galima universalizuoti – t.y. pritaikyti ne tik 1 atvejui, bet ir visiems panašiems atvejams. 3) Jis pagrindinis – konflikto situacijoje nustelbia kitus.
Anriformalistai (atstovas — Warnock): formalistinės moralės teorija kritikuojama turinistinės mooralės atstovų todėl, kad: 1)formalizmas paverčia moralę per daug asmeniniu ir subjektyviu dalyku; 2) nepastebi moralės kaip socialinio instituto esmės. Čia moralė – soc. artefaktas, kuris
skirtas tam tikrų žmogiškųjų pasikartojančių probl. sprendimui. Moralės turinį sudaro tam tikros pasikartojančios žmogiškos problemos. Kurdami moralę žm. ieško būdų, kaip draugiškai kartu sugyventi ir naudingai bendradarbiauti. Moralė kalba apie priimtino soc. gyvenimo sąlygas. Moralės probl. yra ta, kuri siejasi su žm. gyvybiniais interesais ir žm. socialumu. Moralės pagrindas – kuris sujungia tam tikrą veiksmą su gyvenimiškais žmogaus innteresais. Negali būti tokio moralinio pagrindo kaip žudyti žmones dėl išskirtinio efekto, nes pagrindas yra tai kas tenkina žm., soc., interesus. Moralė yra suvokiama kaip soc., institutas, todėl čia yra svarbus ryšys tarp moralės ir teisės. Moralės principai tie, nustato ir

r įtvirtina soc., ryšius tarp žmonių, atsižvelgdami į tokius svarbius individų interesus kaip gyvybė / mirtis ,o įstatymas bus laikomas priimtinu tada, kai jis tuos principus atitiks. Moralės problema – tai yra apie priimtino soc., gyvenimo sąlygas. Nors ir nėra objektyvaus moralinių problemų sprendimo būdo, egzistuoja objektyvus atsakymas į klausimą, kas yra moralės problema. Moralė turi būtiną soc., dimensiją, o moralės principai tie, kurie nustato ir įtvirtina soc., ryšius tarp žmonių. Pasak šiuolaikinių moralės filosofų pagrindinis klausimas – ar egzistuoja racionalus mechanizmas, kuris padėtų išspręsti moralės nesutarimus. Šį klausimą bandoi spręsti šiuolaikinės moralės filosofai. Jie bando kurti racionalaus vertinimo ir kritikos standartus, kurie leistų pozityvią moralę pakeisti kritine. Pozityvioji moralė- ta, kurios laikosi dauguma visuomenės narių. Kritinė moralė- tai tie įsitikinimai arba tas žinojimas, kuris susiformuoja poo pozityvios moralės kritikos. Moralės filosofija bando kurti racionalius vertinimo ir kritikos standartus, kurie leistų pozityvią moralę pakeisti kritine. Tokius racionalius vertinimo ir kritikos standartus kuria, sistemina ir gina moralės teorija. Moralės teorijoje egzistuoja diskusija, ką laikyti moralės standartais.

2. UTILITARISTINIAI MORALINIO VERTINIMO STANDARTAI IR SOCIALINĖ POLITIKA
Įvairias moralės teorijas galima padalyti į 2 tipus: 1) utilitarizmas- požiūris, kad racionalus pasirinkimas moralėje yra pasirinkimas, kuriuo siekiama pakelti žmonių laimę ir gerbūvį. Svarbiausiai, kad būtų skatinamos pageidautinos pasekmės; 2) kantizmas.
Utilitarizmas- tai moralinių vertybių teorijos gynimo būdas, kai vertybė yr

ra tam tikra elgsena (politika), kuri tarnauja socialinei gerovei.
Utilitarizmas ir socialinė politika. Atstovai: J Bentham, J .S. Milis.
Bentham: “Didžiausia laimė didžiausiam žmonių skaičiui”. Žmonių veiksmai turi būti įvertinti, remiantis tendencija didinti bendrą gerovę. Pagr. tikslas- padidinti daugumos individų laimę ir gerovę. Išvada: žiūrėk į ateitį ir prisidėk prie žmonių gerovės (pagr. utilitarizmo patarimas pagrįstas naudos principu). Naudos principas- iš visų galimų veiksmų pasirink tokį veiksmą, kuris atneš didžiausią laimės kiekį didžiausiam žmonių skaičiui. Utilitarizmo kritika- šis principas tam tikrais atvejais duoda amoralias pasekmes. Utilitarizmo teorijos atmainos: 1) poreikio utilitarizmas (naudos principą siūlo taikyti pasirenkant atskirą veiksmą); 2) taisyklės utilitarizmas (naudos principą siūlo taikyti pasirenkant socialines taisykles).
3. KANTIŠKOJI PRIGIMTIES SAMPRATA IR MORALINIO VERTINIMO STANDARTAI Kantizmas – požiūris, kad racionalus pasirinkimas moralėje visada yra pasirinkimas, kuris gerbia autonomiško individo teisę laisvai nuspręsti savo paties likimą, net jeigu tokia pagarba yra gaunama prarastos laimės ir gerovės kaina. Kantizmas pirmiausia siekia apriboti priemones, kuriomis g.b. skatinamos pageidautinos pasekmės. Kantizmas t.y. moralinių vertybių teorijos gynimo būdas kai vertybė yra principas saugantis individo teises. Kantizmo požiūriu – teisės nėra soc., naudos išraiška. Greičiau jos yra absoliutūs suvaržymai soc., naudos siekiui. R. Nozick individo moralinė apsauga neturi būti paaukota dėl jokio soc., gėrio.
*******
Pagal Kantą žmogus yra unikalus, nes sugeba pasirinkti. Būtybės sugebančios racionaliai pa
asirinkti yra autonomiškos būtybės. Tik autonomiška būtybė turi moralinį statusą, kurį Kantas vadina orumu. Kanto moralė konstruojama remiantis idėja, kad turi būti gerbiamas žmogaus orumas ir autonomiškumas. Kanto etikos formulė: visada elkis taip, kad žiūrėtum į racionalų individą kaip į tikslą, bet ne kaip į priemonę tam tikslui pasiekti. Kiekvienas racionalus asmuo turi teisę nebūti išnaudojamas be jo sutikimo, net jei kitiems tai būtų naudinga. Prievarta visada yra blogis ir kiekvienas individas turi teisę būti ginamas nuo tokios prievartos.
4. ŽMOGAUS TEISĖS: UTILITARISTINIS IR KANTIŠKASIS PATEISINIMO STANDARTAI?
Etinių teorijų diskusijos vyksta dėl to, ar žmogaus savybes laikyti etikos objektu. Žmogaus savybių pasirinkimas siejasi su žmogaus prigimties teorija.
Pagal utilitaristus (požiūris į žmogaus prigimtį)- svarbiausia žmogaus savybė yra jautrumas t.y. sugebėjimas jausti kančią ir malonumą. Taigi nemoralu kelti kančią. Moraliai svarbus dalykas yra kančios sukėlimas.
Utilitaristinė moralė yra apie malonumų siekimą ir kančios vengimą.
Utilitaristinės etikos principai tie, kurie siekia padidinti malonumus ir sumažinti kančias.
Utilitaristinės etikos principas- užtikrinti sėkmę vartojimo projekte kuo didesniam žmonių skaičiui. Jos tikslas surasti tokią praktinę procedūrą, kuri padėtų patenkinti kuo daugiau žmonių interesų.
****
Pagal Utilitaristus, žm. veiksmai turi būti įvertinti, remiantis tendencija didinti bendrą gerovę. Nauda gaunama, kai iš visų galimų veiksmų pasirenkamas toks, kuris atneša didžiausią laimę didžiausiam žm kiekiui. Tai reiškia, kad individas (ir jo
o teisės) gali būt paaukotos vardam bendros visuomenės gerovės
****
Utilitaristinė etika – yra apie preferencijų patenkinimą, o jos pagr. reikalavimas, kad tų preferencijų patenkinimas būtų maximalus. Preferencijų patenkinimas utilitaristinėje etikoje siejasi su racionalaus pasirinkimo modeliu. Racionalus asmuo- tas, kuris sieks susirikiuoti savo preferencijas taip, kad užtikrintų kuo didesnio preferencijų kiekio patenkinimą. Pirmiausiai turi būti patenkintos stipriausios preferencijos. Visuomenės moralinis tikslas- stipriausių preferencijų patenkinimas. Šis požiūris patrauklus ekonomistams.
Anot kantistų, žmogus yra autonomiška būtybė. Išskirtinė žmogaus savybė- sugeba racionaliai pasirinkti. Visa moralinė teorija konstruojama taip, kad būtų gerbiamas žm autonomijos statusas. Racionalus pasirinkimas yra unikali savybė, kurios nemato utilitaristai. Utilitaristams žm teisės veikia tam, kad užtikrintų naudingas socialines pasekmes, o Kantistams- kad užtikrintų pagarbą racionalios būtybės laisvę.
Žmogui, kaip racionaliai būtybei turi būti leista pasirinkti, nežiūrint į kt. žmonių nuomonę. Kiekvienas autonominis individas turi būti suprastas giliau nei vienetas, kurį galima pasverti socialinėmis svarstyklėmis.
****
Pagal kantistus, kiekvienas racionalus asmuo negali būt panaudotas be jo sutikimo, net jei kitiem tai būtų naudinga. Kitaip tariant, individo teisės nėra socialinės naudos išraiška (kaip pas utilitaristus), greičiau absoliutūs suvaržymai socialinės naudos siekiui.
Yra plačiai pripažintos teisės: teisė nebūti paverstam vergu, nebūt nubaustam, jei esi kaltas ir tt. Tai teisės, kurios laikomos absoliučiomis. Jų negalima utilitaristiškai pagrįsti, nes negalima moraliai vertinti, pvz: pačios vergijos (vergija yra absoliutus blogis). Kantininkai vertindami individo neliečiamumą, renkasi absoliučios teisės gynimą, jei nors vienas asmuo aukojamas, tai jau yra neteisingumas (nesvabu ar tai naudinga daugumai).
Pagal Kantininkus visad yra blogis ir individas turi absoliučią teisę būt ginamas nuo tokios prievartos, o pagal utilitaristus, teisių būti ginamam nuo utilitarinės prievartos turi būti tiek, kiek jam naudinga.
******
Kantininkai teigia, kad yra didelis skirtumas ar idv. pats nuslopina savo troškimą vardan kito ar grupė nuslopina idv. troškimą dėl savo troškimo. Utilitaristai šio skirtumo nemato ir teigia, kad visuomenė gali teisėtai rikiuoti troškimus tokiu būdu, kaip atskiri žmonės rikiuoja savo troškimus.
Pagal utilitaristus visada yra pralaimėjusių.
5. KONSTITUCINIU (FUNDAMENTALIU) PILIEČIU TEISIU SAMPRATA, JŲ RŪŠYS, APRIBOJIMAI?
Teisės reikalavimus galima suskaidyti į 3 klausimus: l) kokie asmenys / asmenų grupės turi teises? 2) į ką yra teisė? Gali būti teisė prieš įsikišimą arba į pozityvią pagalbą. 3) kam skirtos teisės? T.y koks asmuo privalo gerbti teises? Fundamentalios teisės – konstitucinės teisės, jos nukreiptos prieš vyriausybę, bet ne prieš kitus individus. Jos apsaugo nuo valstybės įsikišimo. Kongresas neprivalo leisti įstatymų (pirmoji JAV Kongreso pataisa).
Pvz. teisė į kalbos laisvę – anglosaksai: absoliuti valstybės pareiga nesikišti, tai fundamentali teisė.
Teismo uždavinys: 1) prieš suvaržydamas fundamentalias teises, teismas turi nurodyti, kad teisė turi būti apribota dėl svarbaus valstybės tikslo ar intereso. 2) teismas turi nustatyti ar valstybė, priversdama paklusti bendram interesui, naudoja mažiausiai varžančias priemones.
Išskiriamos 2 fundamentalių teisių rūšys (persidengia): 1) tos teisės, kurios yra politiškai pagrįstos; 2) tos teisės, kurios remiasi kantiškuoju požiūriu. Teisė pateikti prašymą dėl žalos atlyginimo (politiškai pagrįsta teisė). Teisė melstis (kantiškoji). Kada fundamentalioji teisė gali būti apribojama valstybės? Tik tada, kai pagrindžiama “visiškai nešališka kaltinimo” teorija (griežto teisminio nagrinėjimo). Visiškai nešališkas kaltinimas – dvigubas testas valstybei.
Jis susideda: 1) 1 testas – fundamentali teisė gali būti suvaržyta vardan valstybės tikslo ir intereso. 2) 2 testas – fund. teisės gali būti suvaržytos, kai valstybė versdama paklusti savo interesui naudoja mažiausiai varžančias priemones. Priemonės varžančios žodžio laisvę: 1) cenzūra (išankstinis apribojimas); 2) baudž. Atsakomybė už paskelbimą; 3) atsakomybės reikalavimas už nutartis dėl žalos už paskelbimą.
6. ŽODŽIO IR SPAUDOS LAISVĖ KAIP TEISĖ IR JOS PATEISINIMAS, PAREMTAS TEISIŲ KLASIFIKACIJA?
Moralinės teisės į žodžio laisvę apribojimo pateisinimas, siejamas su spaudos laisvės pateisinimu. Spaudos pateisinimo problemos: l ) ar apskritai spaudos laisvė reikalinga,
ar tai nėra tas pats kas žodžio laisvė; 2) ar spaudos laisvė – ar atvejis, kai profesionalios spaudos atstovai gauna spec. konstitucinę apsaugą, kurios neturi paprasti piliečiai.
Spaudos laisvės kaip privataus verslas pateisinimas ar spauda gali turėti konstitucinę apsaugą. Sprendimas priklauso nuo to, ar spaudos reikalavimai paremti moraline teise į asmens pagarbą. Teisių klasifikacija ir jų santykis su spaudos laisve. 2 teisių rūšys ir jų pateisinimai: 1) politiškai paremtos (utilitaristinis teisių pagrindimo modelis); 2) pagarba paremtos teisės (kantizmas); Pagarba paremtos teisės – tai reikalavimai, kurie draudžia bet kokio pobūdžio įsikišimą. Šių teisių pažeidimas rodo, kad individas negerbiamas. Kantas: individas naudojamas kaip priemonė, instrumentas, prekė asmeniniams tikslams pasiekti, žmogaus orumo pažeminimas. Konstitucija ir aukščiausias teismas gina individų moralinį statusą ir užtikrina jiems minimalią pagarbą. Politiškai paremtos teisės – konvencionalios. Jos suteikia žmonėms soc., naudą. Politiškai paremtos teisės skatina politinių institutų kokybę. Šios teisės yra sukurtos kaip socialinių vaidmenų teisės. Kada visuomenėj sukuriami soc., vaidmenys, jiems priskiriamos šios teisės. Skirtumas tarp 2 teisių rūšių nurodo, kad teisė gerbiama iš principo (pagal Kantą), ji gali būti peržengta tik dėl ypatingai svarbių priežasčių. Spaudos teisių klausimų išaiškinimui
siūloma tokia teisių klasifikacija: 1)pagarba paremtos teisės – privatumas, religijos, žodžio laisvė; 2)teisės, skirtos įtvirtinti politinės sistemos vientisumą, susirinkimo teisė; 3)socialine nauda paremtos teisės.
7. BAUDŽIAMOJO ĮSTATYMO BAUDIMO ESMĖ IR TIKSLAS. BAUSMĖS MORALINIO PATEISINIMO PROBLEMA.TEISIŲ GYNIMO TAISYKLĖS?
Baudžiamasis įstatymas: 1) pagal utilitaristus (jis yra tam, kad sulaikytų žmones nuo įsitraukimo į elgesį, kuris yra aiškiai žalingas kitiems). 2) pagal kantistus (jis yra tam, kad teisių pažeidėjas gautų teisingą atpildą.
Deliktu teisė- įstatymas, baudžiantis už aiškų žalingą elgesį. Ji neapriboja fundamentalių teisių, bet bando išieškoti kompensaciją.
Baudžiamosios teisės tikslas- apriboti individo fundamentalias teises (gyvybė, laisvė).
Bausmė- kraštutinė ir labai atgrasi priemonė tokioje visuomenėje, kurioje individai vertina teises ir laisvę. Individai, kurie vertina asmenines teises ir laisvę, ieško moraliai ir politiškai priimtinų alternatyvų bausmei.
Nusikaltimas- tokie žmonių veiksmai, kurie pažeidžia baudžiamąjį įstatymą.
Kad įvertintume ar bausmė yra moraliai pateisinama, reikia atsakyti į klausimą, kada moralė reikalauja tam tikrą veiksmų grupę iš esmės laikyti nusikalstama. Kyla mintis ar iš viso reikalingas baudžiamasis įstatymas? Aiškiai žalingų elgesio rūšių yra daugiau negu tų už kurias baudžiama. Reikia išsiaiškinti kas apskritai laikoma nusikaltimu (ką galima kriminalizuoti)? Kaip nuspręsti ar elgesys toks žalingas, kad jį būtina kriminalizuoti? Nežiūrint to, kad gaunama kompensacija, vistiek numatoma baudžiamoji atsakomybė. Ar yra pagr. kriminalizuoti vagystę, nekriminalizuojant šmeižto? Tokie keblumai kyla jei baudž. įstat. vieninteliu tikslu yra- siekis sulaikyti individus nuo noro kėsintis į kt. indiv. teises ir interesus. Kriminalizacijos probl. yra daug sudėtingesnės.
3 teisių gynimo taisyklės (jos gina individų teises, bet kriminaliniam įstatymui gali priklausyti tik trečia taisyklė): l) Nuosavybės. Mano teisė į X reikalauja, kad kiti derėtusi ir sudarytų sutartį su manimi prieš įsigyjant X. 2) Atsakomybės. Mano teisė į X reikalauja, kad kiti kompensuotų man nuostolius, kai peržengia mano teises į X ribą. 3) Nepaleidžiamumo. Mano teisė į X (gyvenimą) yra tokia, kad aš negaliu jos perleisti, o kitiems draudžiama peržengti ribas, apibrėžiančias mano teises, net jei jie gauna mano sutikimą, ir net jei jie pasirengę man už tai pilnai kompensuoti žalą.
8. KRIMINALINIO DRAUDIMO PATEISINIMAS R.NOZICKO LIBERTARINĖJE TEORIJOJE IR JO TRŪKUMAI. VALSTYBĖS VAIDMUO KRIMINALINĖSE BYLOSE.
R. Nozickas – Hbertaras Pagal jį individo teisės – svarb. vertybė. Kyla kl, dėl ko reikia baudž įstatymo?
R. Nozick teigia, kad mes negalime leisti pažeidinėti mūsų teisių tol, kol už tai bus mokama kompensacija dėl 2-jų priežąsčių: 1) kai kurie pažeidimai, kuriuos patiria žmonės yra nekompensuotini; 2) kai kurie pažeidimai yra tokie, kad net mintis apie juos gali sukelti siaubą potencialiai aukai, net jei auka žino, kad po to jai bus kompesuota.
Kriminalinis įstatymas reikalingas kaip mechanizmas, kuris atgrasintų nuo žalos kitiems darymo. Nozick analizės problemos: l) neaišku, kodėl egzistuoja kriminalinis įstatymas prieš vagystę; 2) jis ignoruoja tokį svarbų dalyką- kad kriminalizacijos pateisinimas gali būti pagarba individo privatumui.
Klausimas- kiek toli mes galime nueiti įvesdami kriminalines bausmes už individo privatumo pažeidimą.
Principai, kuriais galime pagrįsti kriminalinį įstatymą: 1) uždrausti bet kokį žalingą elgesį (per griežtas), 2) leisti bet kokį žalingą elgesį tiek kiek už jį mokama kompensacija. (per silpnas).
Valstybės dalyvavimo kriminalinių bausmių skyrime pateisinimas: reikia atsižvelgti į visuomeninį foną: kaip galime pateisinti valstybės (valdžios) egzistavimą. Kokia yra pagr. valstybės f-ja. Visose baudžiamosiose bylose ieškovu yra valstybė. Pateisinimo variantai: 1) jei valstybę laikysime abstrakcija (Hobsas, Russo), tai nieko nepaaiškinsime; 2) jei sakysime kad valstybėje yra kelių ar daugumos atstovavivmas , tai irgi nieko nepaaiškinsime; 3) įtikinamas paaiškinimas, susijęs su valstybės, kaip samdomos institucijos, atlikti tam tikriems darbams samprata. Valstybė samdoma tam, kad apsaugotų mus nuo išorinės grėsmės ir nuo vidinės grėsmės, kurią vienas kitam gali kelti piliečiai.
Kokiu būdu galime išsiaiškinti, kada mums reikia valstybės apsaugos? Išsiaiškinimo būdai: 1) per derybas su visais galimais nukentėjusiais piliečiais (nerealu); 2) valstybė nustato kokiais atvejais pažeidėjas privalo sumokėti kompensaciją, kokiais atvejais ji negalima.
Valstybė, gindama individų teises, gali reikalauti kriminalinių bausmių 2-m atvejais: 1) kai privati teisių apsauga yra neadekvati nuosavybės ir atsakomybės taisyklėms (teisė į gyvybę); 2) kai privačios apsaugos struktūros yra neveiksmingos.
Kada valstybė gali teikti pirmenybę baudžiamajam įstatymui? Vagis padaro žalą ne tik individui, jis kenkia bazinei struktūrai. Jis apieina įstatymus, sukurtus teisėms saugoti ir kuria savas taisykles. Valstybė įsikiša į tokią situaciją ne todėl, ne todėl, kad vagis daro žalą valstybei, o todėl, kad jis uzurpuoja teisėtą valstybės valdžią.
Kodėl yra skirtumas tarp vagystės ir šmeižto? Sudėtingoje visuomenėje kai kurios struktūros laikomos ypatingai svarbiomis. Viena iš svarbiausių- rinkos mechanizmas, nes jam sutrikus gali sutrikti ir pati visuomenė. Valstybė saugo šį mechanizmą ir ji neatliktų savo pareigų, leisdama individams apeiti tas taisykles ir nustatyti savas. Reziume: bausdama už vagystę, valstybė gina savo įsteigtą ekoniminių mainų mechanizmą.
Šmeižtas negali būti kriminalizuotas dėl 3 priežasčių: 1) visuomenės vieningumą palaiko sukurta ekonominė, bet ne pagarbos gerai reputacijai sistema; 2) šmeižto atveju yra privačios priemonės (deliktu teisė) nuostoliams atlyginti, kurios yra pakankamai efektyvios. Netgi tais atvejais, kai šmeižtas daro socialinę žalą (pvz.: šmeižiamas politikas), tą problemą taip pat gali išspręsti deliktu teisė. 3) šmeižtas yra saviraiška, o tai teisė į žodžio laisvę (fundamentali), ją gina konstitucija.
Išvados: 1) kriminaliniai įstatymai turi sulaikyti nuo žalingo elgesio; 2) nėra konstitucinės teisės įsigyti automobilį. Taigi geriausiai apriboti vagystes galima nustatant kriminalines bausmes.
9. UTILITARISTINĖ BAUSMĖS SAMPRATA?
Bausmės pateisinimas: bausmė reikalinga, kad atliktų preventyvinę f-ją tais atvejais kai privačios priemonės yra neveiksmingos. Pateisinti baudimo praktiką reiškia – pateisinti bausmę, remiantis visuotinai geromis soc., pasekmėmis – tai tradicinis utilitaristinis pateisinimas. Bausmė pateisinama vardan daugumos saugumo, taip maksimizuojama teisių apsauga. Kokiais atvejais pateisinama bausmė, kaip preventyvinė priemonė? Jei yra tiesa, kad Jonui paskirta bausmė už nusikaltimą C negali sulaikyti jo nuo C įvykimo, bausmės paskyrimas J už C gali būti laikomas kitų nusikaltimų prevencija tokiu atveju: 1) Bausmės patirtis gali taip paveikti Joną, kad baimė būti nubaustam už būsimus nusikaltimus sulaikys jį nuo būsimo nusikaltimo, įvykdymo. Ši priemonė – spec. atgrasinimo priemonė. 2) Jei kiti žino, kad J buvo nubaustas, tai jie gali daug rimčiau vertinti grėsmę būti nubaustiems ir vengti nusikalsti, nes bijotų būti apkaltinti. Tai – bendra atgrasinimo priemonė. 3) Net jei J ir kiti nebus atbaidyti bausmės Jonui, tam tikri bausmės metodai, pvz. įkalinimas padarys J neveiksnų t.y. J negalės pažeidinėti kitų teisių. Toks įteisinimas įtikinamas tik tada, kai nusikaltimas, laikomas labai pavojingu. Tai – apsauga nuo žalos metodas. 4) Nors pati bausmė ir netinka pakeisti ar perauklėti J, kai kurie bausmės metodai gali suteikti galimybę J perauklėti, kol jis yra valstybės rankose.
Atgrasinimas – tai svarbus bausmės pateisinimo pagrindas. Bausmė reikalinga tam, kad parodytų jog įstatymas laikosi savo pažadų. Bausmės pateisinimas svarbus kaip visuomenės siektinas tikslas. Bausmės daromas blogis pateisinamas tik tais atvejais, kai ji yra tik dar didesnio blogio prevencija. Utilitaristinės bausmės pateisinimas gali būti suformuluotas: “mes kriminalizuojame elgesį ir paverčiame jį baustinu tais atvejais, kai toks veiksmas yra būtinas, kad atgrasintume individą nuo teisių pažeidimo, ko nebūtų galima padaryti privačiu būdu. Atgrasinimo sistemos privalumas tas, kad ji atsižvelgia į pasirinkimo laisvę.
10. KANTIŠKOJI BAUSMĖS SAMPRATA
Kantizmas- opozicija utilitarizmui. Išbaigtą bausmės pagrindimą pateikė Kantas.
Bausmė, skiriama už nusikaltimą nėra priemonė gėriui pasiekti. Su žmogumi negalima
elgtis kaip su priemone, kt. asmens siekiams. Baudžiantysis įstatymas yra kategorinis imperatyvas ir vargas tam, kuris naudodamasis mokymu apie laimę, bando rasti kažką tokio, kas pagal įstatymo pažadėtą naudą galėtų padėti išvengti bausmės. Jei išnyks teisingumas, žmonių žemiškas gyvenimas neturės jokios vertės.
Kanto ginama bausmės teorija vadinama retribūtivistine (atpildo). Kantas pabrėžia, kad bausmė ir kerštas yra
skirtingi dalykai. Kerštas- asmeninis atsakas į blogus darbus, kurį motyvuoja rūpestis dėl savigarbos. Tokio susirūpinimo prigimtis yra asmeninė ir siaura. Toks elgesys yra grynai asmeniškas ir neteisinis. Bausmė, kaip atpildas, susijusi su pagarba įstatymams, o ne tik sau. Pagal Kantą bausmė turi remtis teisingumu ir pagarba teisėms, bet ne nauda. Atpildo
bausmės teorija turi būti suprasta kaip teorija, siekianti pateisinti bausmę ne socialine nauda, bet moralinių sąvokų rinkiniu: teisės, nuopelnai vertingumas, moralinė atsakomybė, teisingumas. Skirtingos atpildo teorijos versijos gali skirtis priklausomai nuo to, kokia iš moralinių sąvokų laikoma pagrindine. Atpildo teorija siekia bausmės, kurios nusikaltėlis nusipelnė, o ne socialiai naudingos bausmės. Visuomenės teisė- paskirti tą bausmę, o baudžiamasis turi teisę tokios
bausmes reikalauti.
Bausmės pateisinimas- Griežtas elgesys su nusikaltėliu gali būti pateisinamas tuo pagrindu, kad jis kaip racionali būtybė gali tai suprasti ir priimti (skirtumas nuo utilitaristų, kurie bausmę laikė prevencijos priemone).
Kantistinėje bausmės sistemoje išlieka kaltės įrodymo reikalavimas. Bausmė turi būti selektyvi, net atskirais atvejais negalima nubausti nekaltų arba nenubausti kaltų. Utilitaristams svarbiausia, kad nebūtų nubausti masiškai nekalti žmonės. Kantininkai visada smerkia bausmės skyrimą nekaltiems žmonėms.
Kantininkų tikslas- nusikaltėliai niekada negali būti traktuojami griežčiau nei jie nusipelno: 1) kaltas turi būti nubaustas; 2) atpildas – bausmės tikslo pateisinimas.
Bausmės praktikos buvimas užtikrina, kad nusikaltėliai gaus tai, ko nusipelnė, netgi kai tai nenaudinga.
Kantistinis bausmės pagrindimas reikalauja nuopelno sąvokos analizės.
Nuopelno prgindimas (modeliai): 1) MODELIS –teleologinis. Tai galutinis Dievo bausmės už nuodėmes modelis. Kiekvienas individas turi patirti tokias kančias, kurios tiesiogiai proporcingos moralinio neteisingumo dydžiui. Įstatymiška bausmė pateisinama valstybės interesu; 2) MODELIS – užuomazgos Kanto teorijoje. Daug įtikinamiau paaiškina kodėl valstybė turi svarbų interesą bausti pagal nuopelnus. Teisinė sistema teikia naudą piliečiams todėl, kad visi įstatymams paklūsta. Valstybės interesas bausmei yra toks – užkirsti kelią tam, kad pilietis gautų nesąžiningą naudą daugumos bendrapiliečių sąskaita, nepaklusdamas įstatymams. Tokiu atveju pati teisinė sistema taps nebe galiojanti. Tokia bausmė yra pelnyta.
Kantistinės teorijos privalumai:1) Siekiant socialinės naudos, mes neturime traktuot nusikaltėlių šiurkščiau nei jie nusipelnė; 2) Nusikaltėliui reikalinga tam tikra pagarba, kuri priklauso jam kaip asmenybei.
11. PATESINANČIŲ APLINKYBIŲ SISTEMA BAUSMĖS TEORIJOJE.
Skiriant bausmę reikia apsispręsti dėl kaltės kriterijaus. Todėl bausmės teoriją reikia papildyti atsakomybės teorija. Primityviose visuomenėse kaltas tas, kuris yra tos žalos priežastis. Tačiau yra svarbu atsižvelgti į tikslą, žinojimą, nerūpestingumą, motyvą. Žmogus nėra paprastas atlikėjas (žalos darytojas), svarbu kaip atliko šį veiksmą. Nuo šių faktorių priklauso bausmė. Šiandieninė sistema – pateisinančių aplinkybių sistema, ji padeda individui gelbėtis iš bėdos, net jei jis padarė tai, kas paprastai vadinama nusikaltimu.
Pateisinančių aplinkybių sistema suteikia galimybę pasirinkti, tai daro mūsų gyvenimą numatomu, galima išvengti bausmės ir pasirinkti tokį elgesį, kad išvengti bausmės. Pateisinančių aplinkybių sistema geriau pritaikyta tam, kad pasmerkti atskirus neteisingumo atvejus, neteisinga bausti nekaltus. Teisingumą reikia individualizuoti t.y. panašios bylos traktuojamos panašiai, o skirtingos skirtingai. Jei nedarome skirtumų, tai ignoruojame individų moralinius ir asmeninius skirtumus. Jei visuomenė remtųsi tik pateisinančių aplinkybių sistema, tai piliečiams atsirastų galimybė piknaudžiauti, apeliuojant į savo psichinę būklę.
Pateisinančių aplinkybių sistema suteikia galimybę pasirinkti. Ji daro mūsų gyvenimą numatomu t.y. mes galime stengtis išvengti bausmės pasirinkdami kaip elgtis.
Pagal Hartą – pateisinančių aplinkybių sistema geriau pritaikyta tam, kad pasmerkti atskirus neteisingumo atvejus. Neteisinga bausti nesveikus žmones.
Reziumė: pateisinančių aplinkybių sistema nurodo, kad teisingumą reikia individualizuoti.
12. GRIEŽTOS ATSAKOMYBĖS SISTEMA BAUSMĖS TEORIJOJE?
Griežtos atsakomybės sistema atlieka utilitarizmo f-ją . Kaip bendra atgrasinimo priemonė griežtos ats sistema pateisinama, tačiau kaip speciali – kelia abejones, nes baudžiama ir nekaltus. Todėl tai nėra speciali atgrasinimo priemonė. Greižt ats šalininkai remiasi determinizmu – žmogaus elgesys niekada nėra laisvas pasirinkimas. Žmogaus elgesys yra priežastingai sąlygotas, užprogramuotas, todėl reikia naudotis griež ats sistema, kad sumažinti žalą, kurią žmonės daro kitiems. Hartas oponuoja šiai sistemai. Jis pripažįsta, kad griež sistema vertinga kaip bendra atgrasinimo priemonė. Bet toks atgrasinimas per aukšta kaina, nes statomi į pavojų svarbiausi visuomenės institutai.
Hartas savo argumentus paremia idėjom: 1) žmonės renkasi; 2) pats pasirinkimas žmogui yra vertybė; 3) žmonės vertina tokius dalykus, kai jų likimą nusprendžia jie patys.
Griež ats sistema būtina atskirose visuomenės gyvenimo srityse. Pvz: netaikysim griež ats srityje su maisto gamyba; bankininkyste. Bausmė – laikoma kraštutine priemone. Todėl ieškoma alternatyvų spręsti nusikalstamumą. JAV psich. mokslininkai siūlė į nusikaltėlius žiūrėti kaip į ligonius, tačiau daug racionaliau nusikaltėlio nelaikyti ligoniu, nes: 1) tokios priemonės (gydymas) labai brangu; 2) prieš šį modelį stojo teoretikai: a. nėra tokio dalyko kaip tipiškas nusikaltėlis, todėl absurdiška sakyti, kad visi nusikaltėliai serga ta pačia liga. b. Nors sakome, kad bendri įst atgrasi priemonė, ji lyg teisminis procesas, tai suteikia garantiją, kad nebus nubaustas nekaltas. Ligos požymius gali nuspręsti tik mokslininkai. Abiejais atvejais žmogaus laisvė apribojama. Nėra garantijų kad sveikas žmogus nebus paskelbtas psich ligoniu dėl ideologijos. c. nuteisti žmogų kaip pažeidėją t.y. žiūrėti kaip į individą, kuris sugeba atsakingai pasirinkti. Prilygindami žmogų ligoniui teigiame, kad jis nesugeba pasirinkti.
13. SKIRTUMAI TARP SUTARČIŲ DELIKTŲ IR NUOSAVYBĖS TEISĖS?
Nuosavybės t nustato mūsų teisėtų valdų ribas, į ką turime teisę pretenduoti.
Dialiktų t siekia apsaugoti tas ribas (teisėtų valdų) tam tikru būdu t.y. atgauti turėtas teses po to, kai patiriam žalą dėl tų ribų pažeidimo.
Sutarčių t palengvina disponavimą savo teisėmis, nuosavybe, taip kaip norima.
Taigi nuosavybės t apibrėžia įstatymo pripažintas teises į išteklius, dialiktų- apsaugo tas teises , suteikdama žalos atlyginimą, kai teisės pažeistos. Sutarčių t leidžia disponuoti savo resusrsais, remiasi liberalia prielaida, kad individas turi tas teises.
Dialiktų t rūpinasi nukentėjusio teisių ribų pažeidimo atstatymu, kompensavimu.
Sutarčių t duoda mums teisę parduoti, perduoti, disponuoti, savo resursais taip, kaip mums patinka. Ji grindžiama liberalia prielaida, kad individai turi tas teises. Sutarčių t privati, privatumas traktuojamas 2 prasmėm: 1) nes sutarties normos yra privačios, jos įpareigoja todėl, kad atsiranda abipusis pasižadėjimas, šios teisės neprimestos; 2) normoms verčiama paklusti privačiu būdu t.y. Viena iš sutarties šaliųkelia bylą, kai mano, kad kita šalis nesilaiko susitarimo. Sutartis – privatus disponavimas savo teisėmis.

Leave a Comment