ES taryba

Turinys

Santraupų sąrašas 31. Tarybos struktūra 51.1. Bendrųjų reikalų taryba 51.2. Ekofinas 61.3. Europos anglių ir plieno bendrija 61.4. Euratomas 81.5. Romos sutartis 82. Sprendimų priėmimas 103. Pirmininkavimas 15Santraupų sąrašasEP Europos ParlamentasBUSP Bendroji užsienio ir saugumo politikaTaryba Europos Sąjungos TarybaEAPB Europos anglių ir plieno bendrijaSEA Suvestinis Europos aktasESRK Ekonomikos ir socialinių reikalų komitatasRK Reikalų komitetaskbd Kavalifikuota balsų dauguma

Įvadas

Europos Sąjungos Taryba (angl. Council of Europe, pranc. Conseil de l’Europe, vok. Europarat) – 1948 m. Hagos konferencija pareikalavo įkurti Europos Tarybą. Dabar tai viena iš penkių pagrindinių Europos Sąjungos institucijų, priimanti svarbiausius ES teisės aktus. Kitos keturios institucijos yra Europos Parlamentas (EP) , Komisija, Teisingumo Teismas ir Audito Rūmai. Europos Sąjungos Taryba (toliau – Taryba) užtikrina bendrą Europos Sąjungos veiklos koordinavimą, atsako už tarpvyriausybinį bendradarbiavimą bendros užsienio ir saugumo politikos (BUSP) bei Teisingumo ir Vidaus reikalų srityse.1. Tarybos struktūraTarybą sudaro kiekvienos ES valstybės narės įgaliojimus turintys ministrai. Priklausomai nuo darbotvarkės klausimo, valstybes nares atstovauja skirtingų sričių ministrai – žemės ūkio, biudžeto, kultūros, ekonomikos ir finansų, švietimo, energetikos, aplinkos apsaugos, teisingumo ir pan. Dėl šios priežasties Taryba kartais vadinama Ministrų Taryba. Ministrai turi atsiskaityti savo nacionaliniams parlamentams, tačiau Tarybos priimti sprendimai negali būti atšaukti. Taigi bet kurios srities ministrų susitikimas yra ta pati institucija – Taryba. Nors iš pradžių buvo manyta, jog Taryba neturės savo administracinio personalo, plečiantis Europos Bendrijos veiklai tiek kokybiniu, tiek kiekybiniu požiūriu Tarybai teko susidoroti su nepaprastai dideliu darbo krūviu bei veikti įvairiose srityse. Todėl susikūrė atskiros ministrų tarybos, kurių šiuo metu yra per 20. Jau 1958 m. Tarybai ėmėsi padėti Nuolatinių atstovų komitetas (COREPER), ir buvo sukurtos valstybių narių pareigūnų darbo grupės. Dabar priskaičiuojama apie 200 tokių grupių. Tarybos generalinis sektretoriatas, Nuolatinių atstovų komitatas ir darbo grupės sudaro pakankamai išplėtotą Tarybos administracinę struktūrą. Pačios svarbiausios ir dažniausiai posėdžiaujančios Tarybos yra kas mėnesį susirenkančios Bendrųjų reikalų taryba (užsienio reikalų ministrai) ir Ekonomikos ir finansų taryba (Ekofinas). Kitų sričių tarybos posėdžiauja rečiau, kas tris mėnesius ar net pusmetį.1.1. Bendrųjų reikalų taryba

Bendrųjų reikalų taryba (angl. General Affairs Council, pranc. Conseil dite ,,affaires gènèrales”, vok. Der Rat ,,Algemeine Angelegenheiten ) – tokios sudėties Europos Sąjungos Taryba, kuri neoficialiai laikoma aukštesnio rango Taryba, visos Tarybos koordinatore. Bendrųjų reikalų taryba vadinami nuolatiniai ES valstybių užsienio reikalų ministrų susitikimai, kuriuose svarstomi platesnio masto klausimai, susiję iškart su keletu veikolos sričių, tarp kurių patenka ir bendrosios užsienio ir saugumo politiniai klausimai. Bendrųjų reikalų taryba paprastai atsako ir už Europos viršūnių tarybos darbotvarkės parengimą. Dažniau už kitų sričių ministrus Bendrųjų reikalų taryboje posėdžiaujantys užsienio reikalų ministrai kartais gali atstovauti ir kitiems savo valstybės ministrams, jie Taryboje vykdo viso savo šalies ministrų kabineto veiklos koordinavimo funkcijas ir drauge turi galimybę geriau informuoti savo šalies ministrus apie kitų valstybių narių nuomones įvairiais ES svarstomais klausimais.1.2. Ekofinas Ekofinas (Ecofin) – sutrumpintas Europos Sąjungos Tarybos sudėties variantas, kai joje posėdžiauja ekonomikos ir finansų ministrai, pavadinimas. Visas Tarybos pavadinimas skambėtų taip: Ekonomikos ir finansų taryba. Ekofino posėdžiai rengiami kartą per mėnesį, juose svarstomi makroekonomikos klausimai, derinama ES pozicija tarptautinėse finansinėse institucijose, tvirtinami teisės aktai (pvz. Mokesčių, finansų ir pan. klausimai). Ekofinas taip pat atsako už bendro ES biudžeto drausmę, koordinuoja ES valstybių eksporto kreditavimo politiką. Finansų ministrai kas pusę metų neoficialiai dar susitinka ES pirmininkaujančioje valstybėje, kur aptaria pirmininkavimo klausimus. Vienas svarbiausių Ekofino uždavinių – ekonominės ir pinigų sąjungos įgyvendinimo (kartu ir bendrų pinigų eurų įvedimo) priežiūra drauge su Europos centriniu banku. Ekofinas laikomas antra pagal svarbą Europos Sąjungos Tarybos sudėtimi.Dabartinės Tarybos prototipas – Europos anglių ir plieno bendrijos Taryba. Nuo 1958 m. pradėjus veikti dar dviem Europos Bendrijoms – Euratomui ir Europos ekonominei bendrijai, buvo įsteigtos analogiškos ir jų Tarybos. Vėliau, įsigaliojus Europos Bendrijų institucijų sujungimo sutarčiai, visos trys Tarybos buvo sujungtos į vieną bendrą visoms trims Bendrijoms Tarybą. Nuo 1993 m. įsigaliojus Europos Sąjungos sutarčiai ši Taryba oficialiuose dokumentuose įvardijama kaip Europos Sąjungos Taryba.1.3. Europos anglių ir plieno bendrija
Europos anglių ir plieno bendrija (EAPB) (angl. European Coal and Steel Community, pranc. Communauté européenne du charbon et de l’acier, vok. Europäische Gemeinschaft für Kohle und Stahl) – pirmoji iš Europos Bendrijų, kurios pradėta Europos integracija ilgainiui peraugo į Europos Sąjungą. Ją įkurti paskatino būtinybė pokario metais Vakarų Europoje sutvirtinti susitaikymo procesą ir bendrai prižiūrėti buvusių Antrojo pasaulinio karo priešų, pirmiausia Vokietijos ir Prancūzijos, karo pramonę (anglys ir plienas tuomet buvo pagrindinės strateginės žaliavos, o jų kasyba ir gamyba – svarbiausios pramonės šakos). Kartu buvo tikimasi sukurti bendrą anglių ir plieno rinką ir taip paskatinti ekonomikos augimą, darbo vietų kūrimą, pakelti gyventojų gerovę. Konkretų planą pasiūlė tuometinis Prancūzijos užsienio reikalų ministras Roberas Šumanas (Robert Schuman). 1950 m. gegužės 9 d. jis perskaitė deklaraciją, paraginusią Prancūziją, Vokietiją ir kitas Vakarų Europos valstybes įsteigti viršvalstybinę instituciją ir pavesti jai administruoti tų valstybių anglių ir plieno pramonę.Europos anglių ir plieno bendrijos steigimo sutartį 1951 m. balandžio 18 d. Paryžiuje (todėl ji dažnai vadinama Paryžiaus sutartimi) pasirašė Belgija, Italija, Liuksemburgas, Nyderlandai, Prancūzija ir Vokietijos Federacinė Respublika. Sutarties galiojimo terminas – 50 metų nuo įsigaliojimo datos. Sutartis įsigaliojo 1952 m. liepos 25 d., ir jos galiojimas baigsis 2002 m. Sutarties pagrindu ir tapo Šumano planas. Jos preambulėje teigiama, kad šalys nutaria ,,šimtametes kovas pakeisti esminių interesų suvienijimu“ ir ,,padėti pamatus institucijoms, kurios nuo šiol kreips bendrą likimą“. Sutartis numatė sukurti anglių ir plieno bendrąją rinką, joje panaikinti muitus ir rinkliavas, turinčias lygiavertį poveikį, taip pat kiekybinius prekybos apribojimus.Šia sutartimi pirmą kartą Europos istorijoje suverenios valstybės įsteigė tarptautinę organizaciją, kurios institucijoms anglių ir plieno pramonės administravimo srityje buvo suteikti viršvalstybiniai įgaliojimai. Anglių ir plieno rinkos administravimas perduotas naujo tipo iš jokiai vyriausybei nepavaldžių tarptautinių tarnautojų sudarytai institucijai – Vyriausiajai valdybai. Sutartimi taip pat buvo įsteigtos dar trys pagrindinės EAPB institucijos: Taryba tapo svarbiausia valstybių narių vyriausybių atstovybe, parlamentinė Asamblėja (vėliau virtusi Europos Parlamentu) – konsultacine institucija, o Teisingumo Teismas – sutarčių aiškinimo ir ginčų sprendimo institucija. EAPB buveine tapo Liuksemburgas.
EAPB pradėjus veikti pavyko palyginti greitai gerokai padidinti anglių gavybą ir plieno gamybą. Tačiau paaiškėjo, kad neįmanoma bendros rinkos sukurti tik viename ekonomikos sektoriuje atskyrus jį nuo kitų pramonės šakų. Dėl to buvo nutarta plėsti integraciją ir kurti platesnę bendrą rinką. 1957 m. buvo įsteigtos dar dvi bendrijos – Europos ekonominė bendrija ir Europos atominės energetikos bendrija. Joms buvo pritaikyta jau EAPB aprobuota institucinė struktūra. Kiekvienai Bendrijai iš nepriklausomų tarptautinių tarnautojų buvo sudarytos atskiros Komisijos (t. y. EAPB Vyriausiosios valdybos atitikmuo) ir Ministrų Tarybos. Tuo tarpu EAPB Asamblėjos ir Teisingumo Teismo kompetencija buvo išplėsta ir pritaikyta abiem naujoms Bendrijoms. Vėliau buvo nutarta galutinai sujungti visų trijų Bendrijų institucines struktūras. Tačiau nors kiekvienos Bendrijos reikalus tvarkė bendros institucijos, kiekviena jų išlaikė juridinio asmens statusą ir tam tikrą autonomiją, todėl svarbiausi dokumentai (pvz., tarptautinės sutartys) pasirašomi ne vienos Europos Bendrijos, bet kurios nors atskiros Bendrijos arba visų trijų Bendrijų vardu. Tačiau iš esmės sujungus institucijas EAPB tapo integralia Europos Bendrijų dalimi, o jos veiklos savarankiškumas reiškiasi tik nežymiu specifiniu anglių ir plieno sektoriaus reguliavimu bei lėšų kaupimu siekiant sušvelninti neigiamus padarinius tuose regionuose, kur šio sektoriaus reikšmė sumenko.1.4. EuratomasEurotomas (EURATOM) – tai Europos atominės energetikos bendrija, viena iš trijų Europos Bendrijų. Įsteigta 1957 m. kovo 25 d. Steigimo sutartį Romoje pasirašė Belgija, Italija, Liuksemburgas, Nyderlandai, Prancūzija ir Vokietijos Federacinė Respublika. Tą pačią dieną buvo pasirašyta ir Europos ekonominės bendrijos steigimo sutartis, todėl kartu šios dvi sutartys kartais vadinamos Romos sutartimis. Jos įsigaliojo 1958 m. sausio 1 d.Euratomo steigimo sutartis numatė sudaryti ,,sąlygas, būtinas atominei pramonei skubiai kurti ir plėtoti“. Euratomo kompetencija – taikus atominės energijos panaudojimas. Svarbiausias Euratomo veiklos tikslas turėjo būti užtikrinti visiems Bendrijos vartotojams reguliarų ir lygiateisišką pagrindinės įrangos, reikalingos atominei energetikai plėtoti, ir atominių medžiagų tiekimą. Be to, Euratomui buvo pavesta kontroliuoti civilinę atominę ekonomiką, remti atominius tyrimus bei techniką, rūpintis darbuotojų ir gyventojų sveikatos apsauga, nustatyti saugumo normatyvus. Pagal 1968 m. Atominio ginklo neplatinimo sutartį Euratomas atsako už būtinas saugumo priemones Bendrijoje, teikia techninę paramą besivystančioms šalims. Euratomo steigimo sutartimi buvo įkurtas Jungtinis tyrimų centras, kurį sudaro devyni atskiri institutai, veikiantys Belgijoje, Italijoje, Nyderlanduose ir Vokietijoje.
Per visą Euratomo istoriją valstybėms narėms dėl prieštaringų jų prioritetų nepavyko susitarti dėl bendros politikos atominių tyrimų, technologijos, pramonės ir energetikos srityse. Tai daugiausia lėmė Didžiosios Britanijos ir Prancūzijos – valstybių, turinčių atominį ginklą, statusas, sunkiai suderinamas su viršvalstybiniais Euratomo siekiais. Antra vertus, Euratomas efektyviai veikė įvedant tarptautinę radioaktyviųjų medžiagų platinimo kontrolę ir aprūpinant Bendrijos valstybes atominiu kuru per 1960 m. įkurtą specialią Euratomo tiekimo agentūrą. Komisijos prižiūrima agentūra vykdo bendrą tiekimo politiką vadovaudamasi lygiateisiško išteklių naudojimo principu.Ilgą laiką Euratomas daugiausia dėmesio skyrė atominės energetikos plėtrai, tačiau pastaraisiais metais, ypač po Černobylio katastrofos, jis vis labiau krypsta į aplinkosaugą, žmonių saugumą ir visa apimančios Europos atominio saugumo politikos kūrimą. Kai kurios Euratomo valstybės ketina ateityje atsisakyti atominės energetikos.1.5. Romos sutartis1957 m. kovo 25 d. Romoje pasirašyta sutartis, kuria buvo įsteigta Europos ekonominė bendrija.Romos sutartis – tai Europos ekonominės bendrijos steigimo sutartis. Šią sutartį 1957 m. kovo 25 d. Romoje pasirašė Belgija, Italija, Liuksemburgas, Nyderlandai, Prancūzija ir Vokietijos Federacinė Respublika. Kaip jau minėjau Eurotomas ir ši sutartis vadinama Romos sutartimis. Tačiau kai terminas “Romos sutartis” yra vartojamas vienaskaita, turima galvoje būtent Europos ekonominės bendrijos steigimo sutartis. Įsigaliojo 1958 m. sausio 1 d.Romos sutarties ištakos siekia 1952 – 1953 m., kai tuometinis Nyderlandų užsienio reikalų ministras Johanas Vilemas Bejenas pateikė pasiūlymus dėl ,,bendros Europos rinkos”. Šie pasiūlymai tapo Beneliukso memorandumo, pateikto svarstyti 1956 m. birželio 1-2 d. vykusiai Mesinos konferencijai, ir jos sprendimu įkurto komiteto, kurio vadovu tapo Polis Anri Spakas (Paul-Henri Spaak), veiklos pagrindu. 1956 m. gegužės 29 d. Venecijoje Belgijos, Italijos, Liuksemburgo, Nyderlandų, Prancūzijos ir Vokietijos Federacinės Respublikos užsienio reikalų ministrai komiteto pranešimą patvirtino derybų dėl ekonominės integracijos ir atominės energetikos bendrijų steigimo sutarčių pagrindu. 1956 m. birželio 26 d. buvo sušaukta tarpvyriausybinė konferencija, kuri baigėsi Romos sutarčių pasirašymu.
Europos ekonominės bendrijos steigimo sutarties preambulėje numatyta, kad šalys apsisprendžia ,,padėti pamatus vis glaudesnei Europos tautų sąjungai”, kad ,,svarbiausias jų siekis – nuolat gerinti savo tautų gyvenimo ir darbo sąlygas” ir kad jos kviečia ,,kitas Europos tautas, pritariančias jų idealams, paremti jų pastangas”. Sutartis numatė sukurti bendrąją rinką, kurioje laisvai juda prekės, žmonės, paslaugos ir kapitalas, ir nustatė jos įgyvendinimo etapus (pereinamuosius laikotarpius), taip pat bendrą politiką prekybos, žemės ūkio, transporto ir konkurencijos srityse, teisės aktų suderinimą ir ekonominės politikos derinimą. Romos sutartis ne kartą buvo keista ir papildyta. Ją taisė ir papildė Suvetinis Europos aktas (SEA), Europos Sąjungos (Mastrichto ir Amsterdamo) sutartys. Mastrichto sutartis pakeitė ir pačios Bendrijos pavadinimą. 1993 m. lapkričio 1 d. Europos ekonominė bendrija vadinama Europos Bendrija. Atitinkamai buvo ir pakeistas ir oficialus Romos sutartie pavadinimas. Dabar ši sutartis oficialiai vadinama Europos Bendrijos steigimo sutartimi.

Taryba renkasi Briuselyje, Tarybos pastate, išskyrus balandį, birželį ir spalį, kuomet susitikimų vieta tampa Europos Centras Liuksemburge.2. Sprendimų priėmimasPriklausomai nuo svarstomo klausimo turinio, Taryba priima sprendimus trejopai: vienbalsiai, paprasta dauguma ir jeigu tai numatyta Bendrijų steigimo sutatyse, kvalifikuota balsų dauguma. Kad Taryba priimtų sprendimą, pačiame projekto parengime ir svarstymo darbe dalyvauja ir kitos ES institucijos – Komisija ir EP, taip pat Ekonomikos ir socialinių reikalų komitatas (ESRK) bei Regionų komitetas (RK). Komisijai šiame procese priklauso teisės akto inicijavimo ir jo projekto parengimo teisė, tuo tarpu kitos institucijos priimant sprendimus paprastai pareiškia savo nuomonę bei konsultuoja Komisiją ir Tarybą. Tačiau Taryba, nors ir privalo susipažinti su konsultuojančių institucijų nuomone, nebūtinai turi į ją atsižvelgti. Tik labai nedaugeliu klausimų (kai kuriais laisvo judėjimo klausimais) Taryba yra suvaržyta ir negali priimti teisės akto, negavusi EP sutikimo. EP pritarimo procedūra yra labiau taikoma teisiškai įforminant principinius politinius ir konstitucinius sprendimus. Tačiau šiuo būdu (dabar vadinamu konsultavimo procedūra) visi teisės aktai buvo priimami tik iki 1987 m. Naują impulsą Ministrų Tarybos sprendimų priėmimo procesui suteikė 1986 m. priimtas Suvestinis Europos aktas. Suvestinis Europos aktas tai dokumentas sujungęs Europos Bendrijų steigimo (Paryžiaus ir Romos) sutarčių pataisas ir EB valstybių bendradarbiavimo užsienio politikos srityje nuostatus. Šis dokumentas išplėtė EP teises ir numatė vadinąją bendradarbiavimo procedūrą.

Bendradarbiavimo procedūra įgalina EP pateikti teisės akto projektą svarstyti antrą kartą. Šį sykį Europos Parlamentas ne tik teikia siūlymus (pirmas teisės akto svarstymas), bet ir turi teisę pritarti, taisyti arba atmesti Tarybos parengtą bendrą poziciją. Tačiau ir bendradarbiavimo procedūroje lemiamas žodis priklauso Tarybai, kuri gali neatsižvelgti į Europos Parlamento siūlymus ir priimti teisės aktą vienbalsiai (kvalifikuotas balsavimas negalioja).Bendro sprendimo procedūra atsirado po 1993 metų įsigaliojus Europos Sąjungos (Mastrichto tai sutartis, kurią 1992 m. vasario 7 d. Nyderlandų mieste Mastrichte pasirašė dvylikos valstybių (Airijos, Belgijos, Danijos, Didžiosios Britanijo, Graikijos, Ispanijos, Italijos, Liuksemburgo, Nyderlandų, Portugalijos, Prancūzijos, Vokietijos) įgaliotieji atstovai) sutarčiai. Ši procedūra numato teisės akto priėmimą dviejų institucijų – Europos Parlamento ir Tarybos – vardu. Iki tol visus sprendimus priimdavo Taryba. Remiantis bendro sprendimo procedūra, Europos Parlamentas gavo teisę trečią kartą dalyvauti teisės akto svarstyme. Tarybai neatsižvelgus į po antrojo svarstymo pareikštą Europos Parlamento nuomonę bendros pozicijos atžvilgiu, Europos Parlamentas turi teisę balsų dauguma vetuoti Tarybos priimtą sprendimą. Kad būtų išvengta konflikto ir surastas abipusiai priimtinas sprendimo variantas, kartais sudaromas specialusis taikinimo komitetas, kuriame yra vienodai Tarybos ir Europos Parlamento atstovų ir kurio užduotis – parengti kompromisinį, abiems pusėms priimtiną teisės akto tekstą.

Pritarimo procedūra taikoma priimant svarbius tarptautinius sprendimus (pvz., naujų valstybių stojimas, Europos centrinio banko užduotys ir įgaliojimai ir pan.). Pagal šią procedūrą Europos Parlamentas tvirtina arba atmeta jam pateiktą teisės akto leidybos pasiūlymą, tačiau neturi teisės jo taisyti. Šiuo metu taikomos visos keturios teisės aktų priėmimo procedūros, tačiau 1997 metų pasirašius Amsterdamo sutartį numatyta atsisakyti bendradarbiavimo procedūros ir vietoje jos taikyti supaprastintą bendro sprendimo procedūrą. (2 pav.).Jeigu sprendimų priėmimą skirstume pagal ramsčius, jis būtų toks:

ЁVieningas sprendimas (pagal 1993 m. įsigaliojusią Europos Sąjungos (Mastrichto) sutartį) priimamas svarstant dalį klausimų, susijusių su ES pirmuoju ramsčiu (pvz., mokesčių, pramonės, kultūros, regionų ir struktūrinių fondų klausimai), beveik visus klausimus, susijusius su antruoju ramsčiu (bendroji užsienio ir saugumo politika) ir visus klausimu…s, susijusius su trečiuoju ramsčiu (bendradarbiavimas teisingumo ir vidaus reikalų srityse).

ЁKvalifikuotos daugumos balsavimas taikomas daugumai pirmajam ramsčiui priimamų sprendimų (žemės ūkio, energetikos, transporto, gamtosaugos, žvejybos, vartotojų teisių ir pan.). išimtiniais atvejais kvalifikuota dauguma sprendžiami mažiau reikšmingi (daugiausia procedūriniai) antrojo ramščio klausimai.

ЁPaprastos daugumos balsavimas taikomas retai ir sprendžiant tik procedūrinius Tarybos posėdžių klausimus.Tarybai piimant vieningą sprendimą yra reikalingas visų Europos Sąjungos valstybių pritarimas. Taikant kvalifikuotos daugumos balsavimą numatas skirtingas balsų skaičių valstybėms narėms. Dabartinėje iš penkiolikos valstybių atstovų susidedančioje Europos Sąjungos Taryboje balsai paskirstyti taip (3 pav.).3 pav. Narių valstybių basų pasiskirstymas

Bendra balsų suma Taryboje – 87. Į ES įstojant Austrijai, Norvegijai, Suomijai ir Švedijai iškilo problemų dėl naujo balsų Taryboje paskirstymo projekto. Buvo priimtas Janinos (Ioannina) kompromisas, tai ES vastybių susitarimas dėl kvalifikuotos balsų daugumos ir mažumos nustaymo Tarybai priimant sprendimus į ES įstojus šioms trims valstybėms. Kompromisas buvo pasiektas 1994 m. kovo 30 d. Janinoje (Graikija) vykusiame neoficialiame ES valtybių užsienio reikalų ministrų susitikime. Kompromisas panaikino krizę, kurią sukėlė nutarimai dėl naujo balsų Taryboje paskirstymo projekto, numačiusio, kad priėmus į ES Austriją, Novergiją, Suomiją ir Švediją balsų skaičius, kurio pakanka sprendimui blokuoti, bus padidintas nuo 23 iki 27; kaip ir anksčiau tai sudarys apie 30 proc. visų balsų. Tam priešinosi Didžioji Britanija ir Ispanija. Jos teigė, kad projektą įgyvendinus sumažės didelių valstybių įtaka, be to, Ispanija baiminosi, kad sumažės Pietų Europos valstybių įtaka Europos Sąjungoje, o Šiaurės Europos – padidės.

Netgi buvo kilusi grėsmė, kad nesutarimai dėl kvalifikuotos daugumos balsavimo Taryboje išplėtus ES sužlugdys derybas dėl ES plėtros. Janinoje buvo pasiektas laikinas susitarimas, kad sprendimui Taryboje blokuoti reikės 27 balsų, tačiau jei sprendimui prieštaraujančių balsų nuo 23 iki 26, jo įgyvebdinimas būtų atidedamas ,,priimtinam laikotarpiui”, per kurį reikėtų toliau ieškoti labiau suderinto sprendimo. Atsižvelgus į tai, kad Norvegija vis dėlto netapo ES nare, nuo 1995 m. sausio 1 d. Janinos kompromisu nustaytas sprendimą blokuojančios mažumos dydis buvo sumažintas iki 26 balsų, o sprendimo vykdymą laikinai sutabdyti, jai prieštaraujančių balsų bus 23 – 25. Šis klausimas iki galo nėra išspręstas iki šiol, todėl šį klausimą numatyta svarstyti vėliau. Jei akto projektą siūlo Komisija, kvalifikuota dauguma yra 62 balsai (70 proc.). Kitais atvejais sprendimas laikomas priimtu kvalifikuota dauguma tik tuomet, kai 62 balsų daugumą surenka ne mažiau kaip 10 valstybių (kad būtų sušvelninta daugiausia balsų turinčių didžiųjų valstybių įtaka).3. PirmininkavimasKiekviena Europos Sąjungos valstybė narė paeiliui po pusę metų pirmininkauja visai Tarybai, drauge – Europos viršūnių Tarybai bei visai Europos Sąjungai. Pirmininkavimas Tarybai rotacijos principu buvo įvestas pagal Europos Bendrijų sutartis. Buvo nustatyta ir Tarybai pirmininkaujančių valstybių rotacijos tvarka: jos turėjo keistis kas pusę metų lotyniškosios abėcėlės tvarka atsižvelgiant į atitinkamos valstybės narės vardo transkribavimą tos šalie kalbos. Rotacijos data – kiekvienų metų sausio 1 d. ir liepos 1 d. (lygiai po pusmetį).Kol Bendrijoje buvo tik šešios valstybės, apsisukus rotacijos ratui konkrečiai šaliai tekdavo vis tas pats pirmininkavimo pusmetis. Ilgainiui išryškėjo tokio principo trūkumai: per antrąjį pusmetį dėl vasaros atostogų ir Kalėdų švenčių pirmininkavimas iš tiesų sutrumpėdavo. 1993 m. lapkričio 1 d. įsigaliojus Europos Sąjungos (Mastrichto) sutarčiai rotacijos tvarka buvo kiek pakoreguota ir nustatyta konkreti valstybių pirmininkavimo seka per artimuosius 12 metų. Tačiau 1995 m. ES narėmis tapo dar trys valstybės, todėl ši tvarka vėl buvo koreguojama. Pagal Mastrichto sutartį sprendimus dėl rotacijos tvarkos pakeitimų Taryba gali priimti tik vieningai.
1995 m. sausio 1 – 2003 m. sausio 1 d., pirmininkaujančiai valstybei keičiantis sausio 1 ir liepos 1 d., nustatyta tokia rotacija (1 lentelė)

Metai Pirmas pusmetis Antras pusmetis1995 Prancūzija Ispanija1996 Italija Airija1997 Nyderlandai Liuksemburgas1998 Didžioji Britanija Austrija1999 Vokietija Suomija2000 Portugalija Prancūzija2001 Švedija Belgija2002 Ispanija Danija2003 Graikija ?1 lentelė. 1995-2003 m. rotacijos tvarka

Priėmus į ES naujų valstybių rotacijos tvarka turėtų keistis.Pirminikaujanti valstybė organizuoja ir koordinuoja Tarybos darbą, tam tikru mastu pasirenka prioritetines bendros politikos sritis. Ji atsako už Tarybos darbotvarkės parengimą (atsižvelgdama į visų valstybių pasiūlymus), posėdžių grafiko sudarymą ir pan. Pirmininkaujančios valstybės atstovai (ministrai) pirmininkauja atitinkamos srities Tarybos posėdžiams. Be to ji atsako už Tarybos dokumentų perdavimą Europos Parlamentui ir kitoms institucijoms. Užsienio reikalų ministras yra formalus visos Tarybos pirmininkas. Jis paprastai praneša apie bendrus ES pareiškimus ar sprendimus dėl trečiųjų šalių ar įvairių tarptautinių klausimų.Siekiant užtikrinti ES darbotvarkių tolygumą, pradėtų darbų tęstinumą ir nuoseklų pirmininkavimo perėmimą, 1997 m. buvo įdiegta vadinamoji troika. Troika – tai neformali ES valstybių darbo grupė, kurią sudaro ES pirmininkaujanti valstybė, prieš ją pirmininkavusi ir po jos pirmininkausianti valstybės. Troikos grupė visų pirma veikia Europos Bendrijos valstybių bendradarbiavimo užsienio politikos srityje, o nuo 1993 m. įsigaliojus Europos Sąjungos sutarčiai – ir ES BUSP srityje. Modifikuota Europos Sąjungos (Amsterdamo) sutartis numato, kad toliau ES BUSP vadovaus kitokia troika, kurią sudarys ES pirmininkajanti valstybė (kuriai talkins pirmininkavimo perėmėja), vyriausiasis BUSP reikalų įgaliotinis ir Komisijos pirmininkas. Paprastai didžiosios ES valstybės, perėmusios pirmininkavimą, užsibrėžia labai ambicingus planus ir stengiasi įrodyti savo indėlio sprendžiant ES reikalus svarbą. Mažos valtybės tik siekia, kad jų pirmininkavimas būtų sklandus. Taryba nustatydama pirmininkaujančių valstybių rotacijos tvarką, žiūri, kad troikoje visuomet būtų bent viena didelė valstybė.

Išvados

Europos Sąjungos Taryba yra pati svarbiausia Europos Sąjungos institucija, vykdanti ES įstatymų leidimo funkciją. Taryba remiasi šiomis pagrindinėmis vertybėmis ir principais: tolerancija, demokratija, įvairove, etika, solidarumu, pilietiškumu, laisve, žmogaus teisėmis, teisingumu, pasitikėjimu ir lygybe. Tarybai priklauso galutinio sprendimo dėl visose ES valstybėse privalomų teisės aktų priėmimo teisė; Taryba užtikrina bendrą ES veiklos koordinavimą, atsako už tarpvyriausybinį bendradarbiavimą bendros užsienio ir saugumo politikos …(BUSP) bei Teisingumo ir Vidaus reikalų srityse. Tarybą sudaro kiekvienos valstybės – narės įgaliojimus turintys ministrai. Priklausomai nuo darbotvarkės klausimo valstybes nares atstovauja skirtingų sričių ministrai. Tarybos susitikimai vyksta briuselyje, išskyrus balandį, birželį ir spalį, kuomet susitikimų vieta tampa Liuksemburgas. Literatūros sąrašas

Vitkus G. Europos Sąjungos enciklopedinis žinynas – Vilnius, Eugrimas, 1999.Veidenfeldas V., Veselsas V. Europa nuo A iki Z: Europos integracijos vadovas – Vilnius, Gironda, 1999.http://www.euro.lt