TURINYS
1. Tarptautinės teisės prigimties ir termino istorija…………………………………………32. Klasikinės ir šiuolaikinės tarptautinės teisės sampratos………………………………….33. Tarptautinės teisės sampratos apibrėžimas……………………………………………….54. Tarptautinės teisės ypatumai………………………………………………………………61. Tarptautinės teisės prigimties ir termino istorijaJokia visuomenė negalėtų egzistuoti neturėdama elgesio taisyklių, padedančių suderinti tos visuomenės narių interesus ir užtikrinančių bendrų visuomenės interesų apsaugą. Atsiradus visuomenei iškilo poreikis reglamentuoti visuomenės narių santykius, atsiradus valstybėms – valstybių santykius. Be abejo, pati tarptautinė teisė atsirado gerokai anksčiau negu imtas vartoti šiuo metu įprastas jos pavadinimas. Pagal savo esmę tarptautinė teisė yra klasinis ir istorinis reiškinys, atsiradęs tam tikroje visuomenės raidos stadijoje. Tarptautinės teisės atsiradimą lėmė objektyvios valstybių raidos sąlygos, būtinumas palaikyti politinius, ekonominius, kultūrinius ir kitokius ryšius. Ji atsirado kaip tam tikros elgesio taisyklės ir normos tarpvalstybiniams santykiams reguliuoti. Keičiantis ir vystantis tarptautiniams santykiams, keičiantis visuomeninėms – ekonominėms formacijoms, kinta ir tarptautinė teisė. Tarptautinės teisės istorija yra skirstoma į laikotarpius, todėl galima skirti vergovinės, feodalinės visuomenės tarptautinę teisę, buržuazinę tarptautinę teisę, taip pat šiuolaikinę tarptautinę teisę. „Pirmasis terminą tarptautinė teisė (international law) pavartojo anglų filosofas Jeremy Bentham 1780 metais savo knygoje „ Įvadas į moralės ir įstatymų leidimo principus“, lygindamas tarptautinę teisę su „nacionaline teise“(national law), kurią dar vadino „vietine teise“(municipal law). Tačiau iš esmės jis atgaivino terminą “ius inter gentes”(teisė tarp tautų), kurį teisininkas ir teologas domininkonas Francisco de Vitoria (1480-1546) naudojo savo knygoje Relectiones theologicae“. Bet vis dėlto iš pradžių buvo “tautų teisė “ (ius gentium), terminas, atsiradęs romėnų teisėje. Romėnų teisėje terminas ius gentium reiškė normas, reguliuojančias Romos piliečių santykius su ne Romos piliečiais, taip pat pastarųjų santykius Romos mieste, tačiau ne santykius tarp valstybių. Ilgainiui terminas ius gentium reiškė taip pat santykius tarp tautų ir buvo modifikuotas į “ius inter gentes” ir toks buvo naudojamas iki pat XX a., kol neįsigalėjo “tarptautinė teisė”.
Sąvoka tarptautinė teisė lyg ir turėtų reikšti, kad ši teisė reguliuoja santykius tarp tautų, bet iš tikrųjų ji reglamentuoja ne tautų, o valstybių ir kai kurių kitų subjektų santykius. Todėl teisės moksle ne kartą buvo siūlomi kiti pavadinimai – „valstybių teisė“(E.Kantas), „ valstybių išorinė teisė“ ar „tarpvalstybinė teisė“( (Hegelis ir Holcendorfas). Šie terminai buvo pernelyg riboti, nes tam tikrais atvejais tarptautiniuose santykiuose gali dalyvauti tiesiogiai tautos, kovojančios už nepriklausomybę, tarptautinės organizacijos. Dėl šių priežasčių nei vienas iš minėtų terminų ir neprigijo.2. Klasikinės ir šiuolaikinės tarptautinės teisės sampratosJau viduramžiais tarp valstybių ėmė formuotis ir atsirado atitinkamos tarptautinės teisės normos. Ilgainiui šių normų turinys kito, todėl pagrindiniams tarptautinės teisės istorijos etapams nusakyti kartais vartojami terminai „klasikinė tarptautinė teisė” ir „šiuolaikinė tarptautinė teisė“. „Klasikinė tarptautinė teisė apima laikotarpį nuo Grocijaus iki Jungtinių Tautų Įstatų priėmimo 1945 metais ar bent iki 1928 metų, kai buvo priimta Bendroji sutartis dėl atsisakymo nuo karo (Paryžiaus Paktas arba Briano-Kelogo Paktas)“. Klasikinei tarptautinei teisei pagrindus padėjo olandų teisininkas Hugo Grocijus (1583-1645m.). Jis išleido 3 tarptautinės teisės knygas – “Karo ir taikos teisė”, kuriose sistemizavo jus gentium principus ir normas. Padėjo pagrindus tarptautinei jūrų teisei. Grocijus dažnai laikomas tarptautinės teisės pradininku, tėvu. Į tarptautinę teisę jis žiūrėjo kaip į karo teisę. Taigi tarptautinė teisė jam atsiskleidė per tarptautinius konfliktus. Klasikinė tarptautinės teisės sistema buvo grindžiama suverenios valstybės pripažinimu vieninteliu tarptautinės teisės subjektu. Šios teisės svarbiausias bruožas buvo tas, kad joje nebuvo jokio valstybių teisės apribojimo naudoti jėgą ir pradėti karą, kuris buvo laikomas valstybių suvereniteto ir lygybės neatskiriamu požymiu. Klasikinės tarptautinės teisės principai: kaip valstybių suvereniteto gerbimo, suverenios valstybių lygybės, nesikišimo į vidaus reikalus principas tebelieka tarptautinės teisės principais iki šiol, nors jų taikymas ir turinys yra pasikeitęs. Klasikinė ir šiuolaikinė tarptautinė teisė yra sąvokos, turinčios savo konkrečią prasmę tarptautinės teisės moksle ir praktikoje. „Teisininkas tarptautininkas sakydamas „šiuolaikinė tarptautinė teisė“ turi omenyje principus ir normas apimančias, draudimą tarptautiniuose santykiuose naudoti jėgą ir grasinti jėga, tautų laisvo apsisprendimo teisę, pareigą gerbti žmogaus teises ir pagrindines laisves, o taip pat tokias naujas tarptautinės teisės šakas, kaip kosmoso teisė, tarptautinė teisinė gamtos apsauga, tarptautinė vystymosi teisė, bei naujas kategorijas – išimtinė ekonominė zona, jūros dugnas už kontinentinio šelfo ribų ir pan.“. Šiuolaikinės tarptautinės teisės plėtojimasis apibrėžiamas šiomis stadijomis: laikotarpis nuo Pirmojo pasaulinio karo iki Antrojo pasaulinio karo; Tautų Sąjungos sukūrimą, nuo JTO sukūrimo iki dekolonizacijos (1945-1960m.); nuo tarptautinės bendrijos tolesnės plėtros iki Šaltojo karo pabaigos (1960-1989m.). Tačiau terminas “šiuolaikinė teisė” turi būti siejamas ne su laiko faktoriumi, o su kokybiniais pasikeitimais, paveikusiais tarptautinę teisę:Ų šiuolaikinė tarptautinė teisė – taikos ir saugumo teisė;Ų labai išaugo tarptautinių organizacijų vaidmuo: Jungtinių Tautų Organizacija (toliau -JTO), Europos Sąjunga, Europos Taryba, specializuotos Jungtinių Tautų organizacijos, Pasaulinė sveikatos organizacija, Civilinės aviacijos organizacija ir t.t.Ų jos reguliavimo sfera – reiškiniai, kurie buvo traktuojami kaip vidaus valstybės reikalas. Šiuolaikinė tarptautinė teisė ypač rūpinasi žmogaus teisėmis. Jos dėka individas iš dalies tampa tarptautinės teisės subjektu. Šiuo metu terminas tarptautinė teisė (kaip tautų teisė) taip pat neatspindi visų santykių įvairovės, ypač plečiantis subjektų ratui. Pats žodis “tarptautinė” neatspindi visų pokyčių tarptautinėje teisėje, įvykusių pastaraisiais 50 metų. Šis žodis žymi klasikinę tarptautinę teisę, kuri buvo kuriama ir reguliavo santykius tarp tautų, tarp valstybių. Tad terminas “tarptautinė teisė” nėra tikslus. Tiksliau būtų “tarptautinės bendruomenės (bendrijos) teisė”.3. Tarptautinės teisės sampratos apibrėžimasĮvairūs autoriai skirtingai aiškina tarptautinės viešosios teisės sampratą ir apibrėžimą. Pats paprasčiausias klasikiniu laikytas tarptautinės teisės apibrėžimas – normų, reguliuojančių santykius tarp valstybių (tautų) sistema. Tačiau šis apibrėžimas seniai nebeatitinka išsiplėtusio subjektų rato. Kituose apibrėžimuose neretai pabrėžiama sutartinė ir paprotinė normų kilmė, taip pat akcentuojama, kad tarptautinė teisė reguliuoja santykius pirmiausia tarp valstybių ir tarptautinių organizacijų. Profesorius S.Aleksejevas pabrėžia, kad tarptautinė viešoji teisė yra ne teisės šaka, o “vieninga teisės sistema egzistuojanti lygiagrečiai ne su valstybių vidaus teisės šakomis, o su valstybių vidaus teise apskritai” Taigi norint suvokti, kas yra tarptautinė teisė, reikia suvokti aplinką, kurioje ji veikia. Tai tarptautinė sistema. Santykių ypatumas yra tas, kad jie išeina už vienos valstybės ribų. Pavyzdžiui M.Akehurst, teigia, kad „tarptautinė teisė susideda iš bendro taikymo normų ir principų, reguliuojančių valstybių ir tarptautinių organizacijų veiklą bei jų santykius, taip pat kai kuriuos jų santykius tiek su fiziniais tiek su juridiniais asmenimis“. Šie santykiai yra tarptautinės politikos rezultatas, t. y.atsiranda valstybėms įgyvendinant ir derinat savo politinius bei su jais susijusius ekonominius, socialinius, kultūrinius, humanitarinius ir kitokius interesus. Taigi tarptautinę teisę galima apibūdinti kaip ypatingą sistemą teisės normų, kuriomis reguliuojami valstybių ir kitų jos subjektų tarptautiniai santykiai, atsirandantys jiems įgyvendinant ir derinant politinius interesus bei atliekant su tuo susijusias viešojo pobūdžio funkcijas“. Pasak S.Katuokos tarptautinė teisė – tai savarankiška teisės normų sistema, kurią sudaro sutartinės ir paprotinės teisės normos, reguliuojančios tarptautinius santykius tarp tarptautinės teisės subjektų, turint tikslą užtikrinti taiką ir saugumą, vystyti bendradarbiavimą. Dažniausiai „tarptautinės teisės terminas“ vartojamas viešajai tarptautinei teisei nusakyti, nes ji yra ypatinga teisės sistema. Tačiau kartais tarptautinės teisės sąvoka išplečiama ir ji apima viešąją bei privatinę tarptautinę teisę. Tarptautinė viešoji ir tarptautinė privatinė teisė yra susijusios tam tikrais tarptautinio bendradarbiavimo aspektais: kai kurios tarptautinės sutartys bei nacionaliniai įstatymai yra abiejų teisės sričių šaltiniai. Ir visdėlto dažniausiai “tarptautinės teisės” terminas vartojamas viešajai tarptautinei teisei nusakyti, nes ji yra ypatinga teisės sistema. Tuo tarpu tarptautinė privatinė teisė paprastai tai ir vadinama “privatinė”, siekiant nesupainioti jos, kaip nacionalinės teisės dalies, su įprastu tarptautinės teisės, kaip viešosios teisės samprata. Bandymas apibrėžti tarptautinę teisę įgavo įvairias išraiškos formas ir paprastai ne vienas tyrinėtojas nagrinėja tarptautinės teisės sistemą ar ypatumus, nepateikdamas apibrėžimo.4.Tarptautinės teisės ypatumaiTarptautinė teisė, kaip normatyvinė tarptautinės sistemos posistemė, turi pagrindinius teisės bruožus. Pirma, tai yra valstybių valios išraiška; toliau – tai teisės normų, reguliuojančių atitinkamus visuomeninius santykius, sistema; ir pagaliau – šių normų laikymasis, kai prireikia, garantuojamas valstybine prievarta. Antra vertus, tarptautinė teisė turi savo ypatumų, kuriais ji skiriasi nuo nacionalinės teisės. Tai:Ų Įstatymų leidžiamosios valdžios nebuvimas. Tarptautinės teisės normos nekuriamos įstatymų leidžiamosios valdžios. Jas kuria patys tarptautinės teisės subjektai t.y. valstybės ir tarptautinės organizacijos. Taigi tarptautinė teisė nėra sukurta įstatymo.Ų Šaltinių ypatybės. Tarptautinės teisės šaltinių sąrašas yra pateiktas Tarptautinio Teisingumo Teismo Statuto 38 straipsnyje. Tačiau nei čia, nei jokiame kitame teisiniame akte nėra nustatytos tarptautinės teisės šaltinių hierarchijos. Pagrindiniai šaltiniai yra tarptautinės sutartys ir tarptautiniai papročiai. Kiti šaltiniai yra tik pagalbiniai. Taprtautinės teisės normos yra formuluojamos derybų keliu. Tai ilgalaikis procesas, lydimas įvairių veiksnių, pvz.: ideologijos, politikos, ekonomikos ir pan. Derybos vyksta tarp lygių subjektų, todėl negalimas joks spaudimas. Taigi valstybės valios dėka susiformuoja norma ir jos dėka ta norma tampa privaloma valstybei.Ų Centralizuotos vykdomosios valdžios nebuvimas. Tarptautinėje arenoje yra speciali institucija, kuri gali priimti privalomus sprendimus – tai Saugumo Taryba, tačiau jų priėmimo procedūra neretai neefektyvi, nes Taryboje galioja penkių nuolatinių narių – vienbalsiškumo principas, pasireiškiantis taip vadinama “veto teise”. Be to Tarybos kompetencija yra speciali – tai tarptautinės taikos ir saugumo palaikymas.Ų Bendros privalomos kompetencijos teisminio organo nebuvimas. Tai reiškia, jog neegzistuoja bendros kompetencijos teismai, kurie spręstų tarptautinius ginčus, taikytų sankcijas už tarptautinės teisės pažeidimus.. Tiesa, JTO yra Tarptautinis Teisingumo teismas, tačiau, kad ginčas čia pakliūtų turi būti valstybių sutikimas. V.Vadapalas išskiria 4 valstybių sutikimo būdus, kad ginčas būtų spendžiamas Tarptautiniame Teisingumo Teisme:1) Specialus susitarimas tarp valstybių perduoti jų ginčą spręsti Teismui.2) Ginčo perdavimas tarptautinės sutarties pagrindu.3) Kiekviena valstybė turi pripažinti Teismo Statutą ir pasakyti, kad ji pripažįsta teismo jurisdikciją, nurodant kokiais klausimais.4) Vienos iš ginčo šalių kreipimasis į Teismą kartu su pasiūlymu kitai ginčo šaliai sutikti su bylos nagrinėjimu Teisme.Ų Subjektų ypatybės.Tarptautinės teisės subjektai yra valstybės, tarptautinės tarpvyriausybinės organizacijos; tarptautiniai organai, steigiami tarptautinių sutarčių pagrindu; valstybinio pobūdžio vienetai, tokie kaip Šventasis Sostas, laisvieji miestai; tautos, kovojančios dėl savo valstybingumo; individai(fiziniai asmenys). Tarptautinės teisės reguliavimo dalykas – tarptautiniai santykiai išeinantys už valstybės ribų. Taigi tarptautinė teisė negali reguliuoti be valstybės sutikimo tų santykių, kurie susiklosto valstybės viduje, nors neretai sutikus valstybėms, kai kurie santykiai patenka į dvigubo reguliavimo sferą.Ų Tarptautinių teisės normų laikymosi užtikrinimo specifika. Jeigu prievartą laikysime teisės požymiu, tai tuomet kyla klausimas ar tarptautinė teisė iš vis yra teisė, nes čia nėra jokios prievartos. Tarptautinės teisės normos atsiranda ir jų yra laikomasi todėl, kad yra poreikis. Juk valstybės niekas neįpareigoja pasirašyti tarptautinės sutarties. Ji ją pasirašo būtent dėl poreikio. Taigi tarptautinė teisė yra teisė tarp lygių, teisė be prievartos. Tačiau ir tarptautinėje teisėje tam tikros prievartos priemonės irgi gali būti taikomos. Atsakydamos į pažeidimus valstybės gali individualiai ar kolektyviai taikyti atsakomasias priemones, dar vadinamas represalijomis. Tarptautinėje teisėje galimas ir tarptautinių sankcijų taikymas. Tai gali būti daroma remiantis JT Įstatų 41 …straipsniu. Leidžiama savigyna nuo ginkluoto užpuolimo. Kita galima prievartos priemonė – humanitarinė intervencija, t.y. karinis įsikišimas žmonių gyvybėms išgelbėti.Ų Tarptautinės teisės normų privalomumas. Tarptautinės teisės normas kuria tarptautinės teisės subjektai valiu derinimo pagrindu. Šiuolaikinės tarptautinės teisės normos, pirmiausia tarptautinių sutarčių nuostatos, tampa daugelio Europos valstybių nacionalinės teisės dalimi. Tarptautinės teisės normos vis dažniau taikomos nacionalinėje teisinėje praktikoje, o tarptautinių teismų praktika vis dažniau liečia nacionalinės teisės subjektus: fizinius ir juridinius asmenis.“ Vis dėlto, nedera pamiršti, kad egzistuoja tam tikros išimtys iš šios bendros taisyklės, kai valstybės ir kiti tarptautinės teisės subjektai privalo laikytis tarptautinės teisės normų, nors nedalyvavo jų kūrime ir neišreiškė savo valios dėl jų privalomumo. Geriausi to pavyzdžiai – tarptautinių organizacijų rezoliucijos, kurios turi privalomą galią (Jungtinių Tautų Organizacijos Saugumo Tarybos), ius cogens normos, taip pat universalūs papročiai.LITERATŪROS SĄRAŠAS
1. Vadapalas V. Tarptautinė teisė. Bendroji dalis. – Vilnius, Eugrimas, 1998.2. Akehurst M., Malanczuk P. Šiuolaikinės tarptautinės teisės įvadas. – Vilnius, Eugrimas, 2000.3. Kūris P., Požarskas M. Tarptautinės teisės apybraižos. – Vilnius, Mintis, 1985.4. Kūris P. Tarptautinės teisės teorijos pagrindai. – Vilnius, Mintis.5. Kelsen H. Grynoji teisės teorija.-Vilnius:Eugrimas, 2002.