Senieji vestuvių papročiai

KULTŪROLOGIJOS IR FILOSOFIJOS KATEDRA

Senieji vestuvių papročiai

Kaunas, 2002

Turinys
TURINYS 1
ĮVADAS 2
DĖSTYMAS 3
IŠVADOS 8
NAUJOS SĄVOKOS 9
LITERATŪROS SĄRAŠAS 10

Įvadas

Lietuvių vestuvių apeigos ir papročiai nuolat keitėsi. Apžvelgsime kaip šimtmečių eigoje keitėsi santuokų forma (nuo grupinės iki porinės, ir t.t.). Kaip šie pasikeitimai veikė naujų vestuvinių papročių kūrimąsi? Kokie prievartos elementai buvo naudojami II – I tūkst. pr. Kr.? Kaip papročiai atsispindi tautosakoje? Kas sudarė mokestį už nuotaką? Kaip toks mokestis buvo vadinamas? Maginė ir simbolinė prasmė vestuvių papročiuose.

Dėstymas

Santuokų formos per šimtmečius keitėsi. Iš tautosakos galima spręsti, kad Lietuvoje, kaip ir visame paasaulyje, būta grupinių santuokų, kai tuokdavosi broliai su seserimis, pusseserės su pusbroliais. Grupinės šeimos užuomina yra vestuvinių apeigų marčios šokis, kur ją šokdina jaunojo broliai bei pusbroliai, o tik pats paskutinis – jaunasis. Tai ne kas kita, kaip giminaičių pretenzijų į jaunąją paprotinės teisės pėdsakas.
Porinė šeima formavosi grupinės šeimos gelmėse. Vystantis kolektyvinei gamybai bei didėjant gyventojų skaičiui, keitėsi tradiciniai lytiniai santykiai. Moterys į juos ėmė žiūrėti kaip į jas žeminantį dalyką, todėl siekė skaistybės, teisės į laikiną ar nuolatinę santuoką su vienu vyru. Be to, jaau tuo metu buvo pastebėta kraujomaišos kenksmingumas. Todėl pradėta drausti santuokas tarp kraujo giminaičių. Šalia motinos buvo pastatytas neabejotinai tikras tėvas. Tačiau po santuokos vyras privalėjo gyventi žmonos giminėje.
Plintant gyvulininkystei ir žemdirbystei, didėjant vyro gamintojo reikšmei, jo rankose ėmė kauptis tu

urtas. Esant vaikams motinos giminėje, vyras, priklausantis savo giminiai, neturėjo teisės turtą palikti savo vaikams. Šituo buvo siekiama, kad vaikai ir žmona gyventų vyro šeimoje. Pirmiausia buvo panaikintas kilmės nustatymas bei paveldėjimas pagal motinos liniją ir įvestas pagal tėvo liniją. Motinos teisės panaikinimas buvo pasaulinis istorinis moteriškosios lyties pralaimėjimas. Vyrui tapus pagrindiniu gamintoju, moteris neteko garbingos padėties.

Matriarchalinei šeimai virtus patriarchaline, pasikeitė ir santuokos forma. Susikūrė monogaminė šeima, paremta vyro viešpatavimu. Jo tikslas – turėti vaikus, kurių tėvas būtų neabejotinas, kad tikri jo vaikai galėtų paveldėtų turtą. Monogaminę santuoką nutraukti galėjo tik vyras. Moteris turėjo griežtai laikytis skaistybės ir santuokos ištikimybės. Ši šeimos forma buvo pagrįsta ekonominėmis sąlygomis – privatinės nuosavybės pergalė prieš kolektyvinę nuosavybę.
Matriarchalinėje santvarkoje sutuoktuvių esmę sudarė jaunuolio ir merginos tarpusavio suusitarimas gyventi drauge. Tokią sutartį jie sudarydavo be liudytojų. Paprastai ši pora bendrą gyvenimą pradėdavo nuo to, kad pavalgydavo kiaušinienės, obuolių, vištienos, simbolizuojančių vaisingumą, meilę ir kt., išgerdavo iš vieno indo ir atsiguldavo į vieną lovą. Keičiantis patriarchato laikais santuokų lakališkumui, kūrėsi nauji vestuviniai papročiai, susiję su moters išėjimu iš savo gimtųjų namų ir perėjimu į vyro namus. Pradinėje monogaminės šeimos kūrimosi stadijoje moterys dar gana stipriai priešinosi naujiems papročiams; šimtmečiams susiklosčiusias tradicijas nebuvo lengva laužyti. Jos nenorėjo išeiti iš savo namų pa
as vyrą. Tada vyrai pradėjo vartoti prievartą – pirmiausia žmonas grobti, o paskui ir pirkti. Šis procesas mūsų krašte intensyviausiai vyko I tūkstantmetyje prieš Kristų ir pirmaisiais šimtmečiais po Kristaus. Vėliau, vystantis gamybai, šie procesai nyko, tačiau jų pėdsakų liko tautosakoje ir papročiuose.
Apie grobstines vestuves pasakoja dainos. Vienoje dzūkų dainoje sakoma: (ištrauka)
Šią naktelę per naktelę ant dvaro dundėjo,
Tenai bernų būta, dukrelė išvežta,
Klėties durys atdarytos, skrynelės išvežtos.
– Kelkis, kelkis, sūnaitėli, balnokite žirgus,
Balnokite žirgus, visus šešis šyvus,
Vykit, vykit sesutėlę visais vieškelėliais,
Kur sesulės nuvažiuota, rūtelė pabarstyta,
Šalin dieverėlių jotą, raselė nukrėsta,
Prie girelės, prie žaliosios ugnelė kūrenta,
Aplink ugnį, aplink šventą jaunimėlio šokta.
Po liepele, po žaliąja martele rėdyta,

Ant šakelių, ant tankiųjų vainikai kabinta.
– Vykim, vykim brolužėliai, į šešuro dvarą!
Dvaro vartai atdaryti, žirgai sustatyti.
O sesulė lelijėlė už stalelio sėdi,
Žiburėliais apstatyta dovanas dalina.

Paprotys vestuvėse uždaryti vartus prieš jaunavedžio būrį, jaunosios slapstymasis ir verkimas, vištų ir kitų daiktų vogimas, išvežant jaunąją, – tai irgi žmonos vogimo tradicijų liekanos.
Vestuvių apeigose išliko ir nuotakos pirkimo pėdsakas. Tai piršlių apsimetimas pirkliais, nuotakos vaidinimas preke, derėtuvės, žiedo, vainiko, kasos, sodo, rūtų mokesčiai, duodami nuotakai bei jos giminėms, nuotakos pulko pirkimas, dovanos ir pan. Už nuotaką mokėdavo jaučiais, žirgais, pinigais ir kt. mokestį už nuotaką žemaičiai vadino kriena , arba kiaune (naudota pinigo vietoje), vėliau virtusia dovanomis.
Išnykus mokesčiui už nuotaka, at

tsirado pasoga, duodama išvykstančiai moteriai kaip dovana, vėliau – kaip jos uždirbta tėvų namuose dalis. Drabužių kraitis buvo merginos asmeninė nuosavybė.
Pagrindinai vestuviniai papročiai ir apeigos formavosi patriarchalinėje santvarkoje patrilokaliniais pagrindais pagrįstos monogaminės šeimos kūrimosi sąlygomis, kai moteris verčiama laužyti tūkstantmečiais susiklosčiusias matrilokalinių santuokų tradicijas. Eidama iš gimtųjų namų, ji turėjo atsisakyti savo namų dievų, šventojo namų židinio ir tapti vyrų namų dievų garbintoja, jo namų židinio prižiūrėtoja. Dėl to vestuvių apeigos susidėjo iš dviejų dalių : išvykimo iš gimtųjų namų ir atvykimo į vyro namus. Išvykdama iš savo namų, moteris atlikdavo apeigas, kad su namų dievais bei namų židiniu išsiskirtų geruoju : kalbėdavo maldas, aukodavo aukas (paukščius, duona ir kt.). Tos apeigos Veliuonos apylinkėse dar XIX a. antroje pusėje buvo badinama santuokos atsidievojimu. Atsidievojanti raudanti nuotaka buvo vedžiojama aplink namų židinį. Žemaitijoje nuotaka atsiskirdavo su namų dievais užstalėje – svarbiausiame kampe, kurį išpuošdavo gėlėmis, apipindavo vainikais. Tas kampas dar XIX a. buvo vadinamas jaunosios verkiamąja vieta. Be to, ir piršlys stengdavosi suklaidinti dievus, sumažinti jų pyktį įvairiomis apeigomis.
Prosenovinės santuokos liekana yra mergvakaris, kai jaunieji susitaria būti sutuoktiniais, dalyvaujant piršliui ir kitiems vestuvių personažams. Šitų tradicijų buvo laikomasi dar XIX amžiuje. M. Valančius nurodo, kad Kempalio (dab. Raseinių raj.) kaime, kai per mergvakarį į jaunosios namus at
tvykdavo jaunasis su palyda, piršlys pasodindavo jaunąją už vieno stalo, o jaunąjį už kito. Tada klausdavo tėvą ir motiną, ar leidžia dukterį. Tėvams sutikus, klausdavo jaunuosius, ar jie sutinka tuoktis. Šiems pareiškus savo sutikimą, motina paimdavo dukterį už rankos ir sakydavo: ,,Šitai atiduodu mano vaiką, imk sau”. Tada, pripylęs stiklą, piršlys sušukdavo: ,,Sveika jaunoji!” ir įduodavo jai rūtų vainiką, o sesuo prisegdavo prie plaukų. Po to piršlys, paėmęs už rankos jaunąją, pasodindavo užstalėje greta jaunojo ir pasakydavo: ,,Šitai yra jauna pora, nor gyventi, bus naujakuriais, aš anuodum duosiu žąsiną, o kiti svečiai ką žada?”. Visi pažadėdavo kas puspūrį, kas avį, kas veršį ir t.t. Tą patį vakarą padarydavo sandėrį, atlikdavo pintuves, pasikeisdavo žiedais. Tada piršlys (seniau žynys) duodavo jauniesiems atsigerti iš vieno indo alaus. Po to pripildavo tą patį indą ir numesdavo jaunavedžiams prie kojų, sakydamas: ,,Tai yra auka laikinai meiliai”. Jaunasis laikydavo taurę primynęs koja, o piršlys, apeigų dalyviams plojant kalbėdavo: ,,Tegul jus lydi abipusė pastovi, tikra meilė”. Jo žodžius visi kartodavo. Šiems žodžiams buvo priskiriama magiška galia. Pasakyta turėję tapti tikru dalyku – išsipildyti. Po tokių naminių jungtuvių prasidėdavo vaišės, apeiginiai ir magiški bei simboliški šokiai bei giesmės.
Kai kur sutuoktuvių apeigos buvo atliekamos piršlybų metu arba prieš bažnytines jungtuves, kai motina, atiduodama jaunikiui dukterį, įduodavo jam žiedą ir rūtas kaip jos dukters nekaltybės simbolį (nekaltybė buvo priskiriama nepaprasta gyvybingumo jėga). Įžanginę tų apeigų dalį sudarė dramatiškas jaunųjų atsiskyrimas iš jaunimo. Mergina atsisveikino su namų dievais, prosenių vėlėmis, savo namų židiniu, rūtų darželiu, jaunosiomis dienelėmis, draugėmis, giminėmis ir t.t. Yra daug dainų ir raudų, siekiančių laikus, kai dar buvo žemės, saulės bei mėnulio ir mirusiųjų tėvų bei protėvių kultas.
Vienas iš archaiškiausių religinių apeigų yra paprotys statyti nuotaką, išvykstančią iš savo namų, prie padirbto iš šiaudų kūlio moteriškos lyties stabo, vaizduojančio sudievintą pramotę. Kapčiamiestyje (dab. Lazdijų raj.) tokiam stabui buvo uždedamas vainikas, uždedama palaidinė, prijuosiama prijuostė. Dar XX a.pradžioje nuotaka, išvykdama į bažnytines jungtuves, prieidavo prie tokio stabo, nusilenkdavo ir raudodavo: ,,Dievuli, padėk, o pamačyk man šitas giesmeles išvedžioti”. Veisiejų apylinkėse tokį stabą-kūlį pastatydavo prie rūtų darželio. Prie jo svočia atsiklaupusi su nuotaka raudodavo: ,, Dievuli padėk, dievuli padėk, mūsų seselei šitą dainelę išdainuoti, alasėlį išvedžioti.” Apeigos prie stabo – šiaudų kūlio buvo atliekamos ir atvežus nuotaką į vyro namus. Apie Švenčionis ant kūlio, pastatyto viduryje kiemo, nuotaka padėdavo kepalėlį duonos, o svočia aprišdavo jį juosta. Apie Betygalą nuotaka, pašokusi su piršliu apie kūlį, uždėdavo ant jo rankšluostį, o piršlį apdovanodavo stuomenimis.
Šie kad ir negausūs pavyzdžiai rodo, jog stabas-kūlis senovėje vaizdavo namų dievybę – pramotę, kuriai išvykstanti nuotaka aukojo aukas ir meldėsi, ją atsiprašinėjo, prašė laimingo gyvenimo naujųjų jos namų dievų globoje.
Didelę reikšmę vestuvių apeigose turėjo nuotakos įvedimas į vyro namus ir juose įtvirtinamas, jos įjungimas į vyro namų bendruomenę bei įteisinimas vyro namų židinio saugotoja ir dievų garbintoja. Šitokių apeigų XVI – XVII a. buvo išlikę Sembos sūduviuose. Ten, vežant nuotaką į vyro namus ir artinantis prie jo kaimo ribos, vienas žmogus iš vyro namų išeidavo pasitikti su degančiu deglu ir ąsočiu alaus. Apėjęs aplink vežimą su nuotaka, kreipdavosi į ja šiais žodžiais: ,, Štai šventa ugnis, kaip savo tėvo namuose globojai židinį, taip tu globosi ir čia”. Po to duodavo jai išgerti alaus iš ąsočio. Įėjusią į namus nuotaką apiberdavo grūdais, sakydami: ,, Mūsų dievai duos tau visko pakankamai, jei tu mūsų dievų garbintoja tapsi”. Taigi buvo iškeliama nuotakai sąlyga tapti pilnateise tos bendruomenės piliete. Nuotaka vyro bendruomenės dievams palenkti pirmiausia apdovanodavo juos juostomis, stuomenimis ir kt., padėdama prie židinio ar prie vandens. Po to dovanomis įsipirkdavo į vyro bendruomenę, apdovanodama vyro tėvus, brolius seseris ir kitus giminaičius. Tik tada vyro motina prie židinio atlikdavo nuotakos priėmimo į bendruomenę apeigas: jaunosios nuvainikavimą, pakirpimą bei jaunųjų paguldytuves ir prikeltuves.

Pažymėtina, kad visos vestuvių apeigos buvo kupinos religinių, simbolinių, magiškų veiksmų, burtų, tariamai turinčių apsaugoti jaunuosius nuo visokių blogybių ir jiems suteikti visokios gerovės. Pavyzdžiui, šeimos, ypač vestuvių apeigose, svarbią vietą užėmė paukščių ir žalčių, kaip gyvybinės jėgos amžinumo, simbolių kultas. Paukščiais ir žalčiais buvo puošiama sakralinė apeigų duona – karvojus. Meniškai padirbti paukščiai buvo kabinami virš vestuvių apeigų stalo. Archajiniuose mitologinės tautosakos tekstuose ryškus minėtų gyvūnų vaidmuo kosmogoninėse, ypač su gyvojo pasaulio amžinumu susijusiose idėjose. Be to, paukščių ir žalčių atvaizdų paplitimas vestuvių, krikštynų, laidotuvių apeigose buvo siejamas su tikėjimu, jog mirusių prosenių vėlės lankosi šeimos apeigose paukščių ar žalčių pavidalu. Tie vaizdiniai ir buvo mirusiųjų vėlių inkarnacijos paukščiuose bei žalčiuose idėjos pagrindas.

Katalikų bažnyčia santuokos reikalus visuose katalikiškuose kraštuose pasiėmė savo globon ir pradėjo laikyti moterystės sakramentu nuo XII a., tačiau toji globa kurį laiką nebuvo priverstinė. Naminės santuokos irgi buvo laikomos teisėtomis. Tik Tridento susirinkimas (1563 m.) nutarė, kad teisėtos sutuoktuvės gali būti tos, kurios yra atliktos bažnyčioje, dalyvaujant Kunigiu ir mažiausiai dviem liudytojams. Bažnytinių santuokų pagrindą sudarė ta pati tradicinė sutartis, kurią bažnyčia pasisavino iš liaudies sukurtos kultūros lobyno.
Nors ir daugelis senovės vestuvių papročių išnyko, tačiau gyvas pavyzdys vis dėlto išliko – tai Lietuvos liaudies buities muziejus. Daugelis po jungtuvių ceremonijos vyksta į šį muziejų. Jis vadinamas ne tik senosios liaudies architektūros muziejumi, bet ir šeimos buities. Kiekvienos muziejaus sodybos kertė bylote byloja apie šeimyninius santykius tam tikru laikotarpiu, normas, šventes ir kasdienybę, vargus ir rūpesčius. Niekas nepaneigs jų buvimo, tačiau išliko anų laikų šeimų kūrybos vaisiai ir vertybės, išlikome mes – jų palikuonys. Vestuvių papročiai ir apeigos nuo seno traukė įvairių tyrinėtojų dėmesį, dėl to šia tema muziejuje sukaupta nemažai literatūros ir etnografinės medžiagos.
Muziejaus kiekvienas kampelis kažką byloja. Štai kad ir kampe stovinti skrynia. Iš išorės atrodanti gan sena ir paprasta, tačiau suvokus jos tikrąją simbolinę prasmę atrodo lyg koks stebuklas. Ją pagal paprotį mama skyrė vyresniajai dukteriai, o ši – savo vyresniajai. Skrynia – gera linkinti simbolis, ryšys su tėvų namais. Audiniuose įausti ne tik įvairiaspalviai raštai, bet ir visos mergautinės svajos apie moterystę, dievo ar likimo išrinktąjį. Štai rankšluostinė, padovanota mylimajai. Kiekviena dailaus ornamento įpjova – tai savotiškos pastangos išreikšti širdies gilumoje glūdintį didelį jausmą, santūriai saugomą ir per daug viešumoje nedemonstruojamą. Daiktuose glūdi didelis dvasinis turinys.
1981 m. Gyvakarų sodybos, sukomplektuotos iš Anykščių – Kupiškio apylinkių XIX a. sandūros pastatų, seklyčioje buvo įrengta interjero ekspozicija, atspindinti vieną vestuvių fragmentą – mergvakarį. Rengdami ekspoziciją, muziejininkai naudojosi E.Dulaitienės-Glemžaitės knyga „Kupiškėnų senovė“, B.Buračo aprašymais, pačių sukaupta etnografine medžiaga.
Beveik muziejaus centre dunkso vienas vertingiausių saugomų pastatų – namas, statytas 1856 m. Norvaišų kaime (Plungės r.). Tai vienintelis Lietuvoje išlikęs tokio tipo pastatas, pirmojo žinomo lietuvių rentinio pastato pavyzdys. Jo viduje yra atvira ugniavietė, kurioje besikūrenanti ugnis buvo ne tik šviesos ir šilumos šaltinis bei maisto gaminimo vieta, bet ir vieta, sutelkianti šeimą. Tad žemoje šiaudinėje namo pastogėje, vienintelėje vietoje Lietuvoje, galima išvysti materialųjį „šeimos židinio“ pavidalą, suvokti metaforos ištakas. Ir dabar per vestuves svočios stengiasi kuo iškilmingiau atlikti simbolinio šeimos židinio uždegimo apeigas. Apsilankius šiame name, manau, šios apeigos taptų suprantamesnės ir prasmingesnės dabarties žmogui.
Jaunavedžius sodyboje sutinka su tautiniai rūbais vadovė.
Padėkoja už atvykimą ir pasveikinusi juos, primena, kodėl senais laikais ir dabar dar labai dažnai jaunuosius tėveliai sutinka su duona, druska, vandeniu. Linkėdama sutuoktiniams sveikatos, sveikų vaikelių, saldaus gyvenimo, patepa jų lūpas medumi. Ar tik ne meilė – šeimyninio gyvenimo cukrus?. Paaiškina medaus mėnesio pavadinimo kilmę. Linkėdama vieno svarbiausių šeimai dalykų – vaisingumo, žengiančius per slenkstį jaunavedžius apiberia grūdais, o linkėdama turtingo gyvenimo – apgobia kailiniais. Šiuolaikinei kartai taip pat pravartu senolių gyvenimo būdo žiupsnelį paragauti, suteikiama galimybė jiems patiems šį tą nuveikti. Prie antrojo slenksčio nuotaka susiduria su kliūtimis: turi surasti tinkamiausią vietą „pečiaus raktams“, duonai, tinkamai pasirinkti šluotą. Vadovės tuo tarpu, kaip senovėje anyta, sužinome šiek tiek apie jaunosios orientaciją. Papasakoja jos apie šventą moters pareigą rūpintis šeimos židiniu, linkėdamos, kad jis būtų ne tik šiltas, bet ir tvarkingas, tikriname jaunosios įgūdžius šluota mojuoti, patariame, kaip švarintis, kad ir laimės, ir visokios gerovės namuose netrūktų. Jaunikiui – šeimos maitintojui – tenka duonos kepalą tinkamai ant stalo padėti, tuo užtikrinant jos skalsumą, tradiciškai kepalą suraikyti. Jaunasis sutuoktinis patikrinamas, ar moka „berną“ (įnagį, seniau naudotą batams nuauti) priversti jam tarnauti – jei moka, nevers žmonos tai daryti. Jei kartais šautų į galvą mintis jai suduoti, lai muša diemedžio rykštele, kaip net senovėje dzūkai leisdavo. Darželyje surandamas diemedis, padovanojama jo šakelė jaunavedžiams – augalas gajus, greit šakneles išleis, jei jo mušimui neprireiks, tai nuo nemigos gelbės ar, kaip teigė senovės anglai, meilės apžavų galias parodys. Nėra kada liūdėti ir jaunavedžių palydai: tenka jaunavedžiams pagelbėti, netekėjusios mergelės sužino, kaip bernelius prisivilioti, berneliai – kaip arklio spyrio išvengti pas mylimąją skubant, jaunėlė nuotakos sesuo „į mergų suolą pakeliama“, suteikiant svarbiausią teisę – piršlių laukti, jaunojo brolis – „iš pasuolės ištraukiamas“. Netgi yra prietarų kada tuoktis. Pavyzdžiui jei tuoksitės per mėnulio jaunatį – ilgiau išliksite jauni, pilnatyje – būsite turtingesni, delčioje – bevaikiai.
Vestuvininkai muziejuje pamato nuotakos kraičio skrynią, kraitį, sužino rūtų vainikėlio tolesnį likimą, stebi kaip buvo rišamas dabar mažai jau kam pažįstamas ištekėjusios moters galvos apdangalas – nuometas. Neskubančius vestuvininkus ekskursijų vadovės palydi prie senojo ąžuolo stiprybės pasisemti, į namą – ties šeimos židinio ištakom stabtelėti, o viešnagę muziejuje užbaigti – už stalo, virš kurio besisukdamas tradicinis „vestuvių sodas“ laimingą santuoką pranašauja.

Išvados

Rašytiniai šaltiniai, etnografiniai, lingvistiniai duomenys rodo, jog akmens amžiuje mūsų krašte, kaip ir kitur, buvo matriarchalinė santvarka, kurioje moteris, būdama pagrindine gamintoje, namų židinio prižiūrėtoja, vaikų gimdytoja bei augintoje, bendruomenėje užėmė svarbia ir garbinga vieta. Tačiau šimtmečių bėgyje keitėsi santvarkos. Matriarchaline santvarka pakeitė patriarchalinė. Pasikeitus santvarkai pasikeitė ir papročiai. Daugelis šeimos papročių bei apeigų formavo žmonių būdą, prisidėjo prie dvasinės kultūros, religijos ir moralės plėtotės. Todėl iš šių vaizdinių galima rekonstruoti mūsų tautos sąmonės, psichikos raidą. Kai kurių papročių maginės ir simbolinės prasmės yra išlikusios ir iki šių dienų. Mūsų, lietuvių kultūra yra unikali. Manau tai suvokęs žmogus sugebės išsaugoti bent dalele praeities. Kiekvienas išlikęs paprotys turi būti brangus ir saugomas, nes tai yra mūsų dalis.

Naujos sąvokos
Grupinė santuoka – dviejų artimų žmonių santuoka (pvz. brolis su seserimi).
Matriarchalinė šeima, santvarka – tai pirmykštė bendruomenė, kur moterys vaidina vyraujantį vaidmenį : turtas ir pareigos paveldimos motinos linija, santuokoje vyras paveldus moters valiai.
Monogaminė šeima – santuokos forma, kai tuokiasi vienas vyras su viena moterimi.
Patriarchalinė santvarka – Santuokos forma, kurioje vyrai vaidini vyraujantį vaidmenį. Paremtas vyriausio šeimos nario valdžia.
Karvojus – svočios pyragas.
Kosmogonija – astronomijos šaka, tirianti kosminių ir jų sistemų kilmę bei raidą.

Literatūros sąrašas
ь Dundulienė P. Lietuvių etnologija. – Vilnius 1991.

Leave a Comment