ES besikeičiančiame pasaulyje

EUROPOS SĄJUNGA BESIKEIČIANČIAME PASAULYJE

PRANEŠIMAS

Europos Sąjungos įtaka sprendžiant pasaulinės reikšmės klausimus nuolatos didėja. Integracijos procesas, euro įvedimas ir pažangi bendros užsienio ir saugumo politikos plėtra suteikia ES politinį bei diplomatinį statusą, atitinkantį jos neabejotiną įtaką ekonomikai ir prekybai.
Dar visai neseniai Europos Sąjungos veikla už ES ribų apsiribojo trimis sritimis: prekybos politika, parama plėtros procese ir politine veikla, Tai suteikė ES galimybę diplomatijos, ekonomikos ir prekybos srityse pasinaudoti svariomis užsienio politikos priemonėmis, Dabar ES jau nori sustiprinti šiuos gebėjimus ir papildyti juos geebėjimu panaudoti jėgą, jeigu prireiktų ginti gyvybiškai svarbius interesus ir veiksmingiau veikti ištikus krizei. Be to, yra daugybė kitų, formuojančių Europos Sąjungos požiūrį į platųjį pasaulį, o daugelis jų turi įtakos ir kasdieniam Europos piliečių gyvenimui, Kaip pavyzdį galima paminėti būtinybę kovoti su AIDS ir badu, valdyti migrantų srautus, rengti kovos su narkotikais ir terorizmu kampanijas. Visoms šioms problemoms išspręsti privalu užtikrinti artimesnį tarpnacionalinį bendradarbiavimą, nes šiandienos pasaulio problemas galima panaikinti tik dirbant petys į petį. Dabar Europos Sąjunga jau gali džiaugtis taarpregioninių partnerysčių įvairove ir bendradarbiavimo sutartimis su visų penkių žemynų šalimis.
Visai neseniai Europos Komisijoje ir Europos Taryboje įdiegtos naujovės rodo, kiek svarbos Europos Sąjunga šiuo metu teikia santykiams su kitomis pasaulio šalimis. Prieš 15 metų visais išorės ryšiais rūpinosi tik du Ko

omisijos skyriai, o šiandien tokių skyrių yra net šeši.
Formuodama politiką ir ją įgyvendindama, Europos Sąjunga remiasi plačiu pasauliniu tinklu. Be daugybės ES akredituotų užsienio šalių ambasadų, Komisija turi per 120 delegacijų trečiosiose šalyse. Komisijos delegacijų vaidmuo yra plėtoti ES dvišalius ryšius su įvairaus dydžio ir turtingumo šalimis, taip remiant ES politiką ir vertybes bei nuolatos informuojant Briuselį apie pokyčius vietose.
Nors vadovaujantis rotacijos principu kas šeši mėnesiai ES pirmininkauja vis kita valstybė narė, užsienio politikos tęstinumą užtikrina bendrosios užsienio ir saugumo politikos (BUSP) atstovas, Tarybos sekretoriatas ir Komisija, ES pirmininkaujančiai valstybei narei dirbti padeda kitą kadenciją pirmininkausianti valstybė narė.
Europos Sąjungos bendra užsienio ir saugumo politika (BUSP) buvo pradėta vykdyti po 1993 m, Europos Sąjungos (Mastrichto) sutarties, t.y. po maždaug dvidešimt metų trukusio poolitinio bendradarbiavimo tarp ES valstybių narių. Nuo 1993 m. iki dabar Ministrų Taryba patvirtino apie 70 bendrų pozicijų užsienio politikos klausimais, pradedant Balkanų regiono, Rytų Timoro reikalais, draudimu platinti atominį ginklą ir baigiant kova su terorizmu. Formuojant BUSP, daug dėmesio skiriama ir bendrai Europos saugumo ir gynybos politikai (BESGP), Siekiant sustiprinti ES gebėjimą veikti krizių kaimyniniuose regionuose ar labiau nutolusiose vietovėse atveju, artimai bendradarbiaujant su NATO rengiami planai suformuoti greito reagavimo karines pajėgas, kurios būtų pasirengusios skubiai pradėti vykdyti taikos palaikymo bei ki
itas nekovines misijas.
Šiuo metu ES yra didžiausia paramos teikėja ir penktoji pagal dydį po JAV, Japonijos, Vokietijos ir Prancūzijos negrąžinamų paskolų finansuotoja. Visos ES valstybės narės kartu paėmus teikia 55 proc. visos oficialiosios paramos plėtrai užtikrinti (OPP) ir finansuoja daugiau nei du trečdalius paramos negrąžinamomis paskolomis. Iš pradžių ES išorės parama buvo skiriama buvusių ES valstybių narių kolonijoms Afrikoje, Karibų jūros ir Ramiojo vandenyno regionuose. Šiuo metu ES teikiama pagalba įgavo išties pasaulinį mastą. Du trečdaliai teikiamos paramos tenka Vidurio ir Rytų Europai, buvusioms Sovietų Sąjungos respublikoms, Balkanų, Artimųjų Rytų, Viduržemio jūros, Azijos ir Lotynų Amerikos regionams. Parama teikiama ne tik minėtųjų regionų vystymuisi, bet ir rekonstrukcijai, institucijų stiprinimui skatinti, makroekonominėms programoms ir žmogaus teisėms užtikrinti.
Jungtinės Amerikos Valstijos, be abejo, yra didžiausia ES partnerė, su kuria Europos Sąjunga ypač artimai bendradarbiauja daugelyje sričių, pradedant prekyba bei politika ir baigiant užsienio politika bei saugumu, JAV ir ES bendradarbiauja ne tik sprendžiant dvišalės reikšmės klausimus, bet ir Jungtinių Tautų, Pasaulio prekybos organizacijos, NATO ir Didžiojo aštuoneto tarptautinių forumų metu, taip pat imdamosi veiksmų tokiose neramiose pasaulio vietose kaip Balkanų regionas, JAV ir ES puoselėja “įgalinančius tarpusavio santykius“, todėl kai JAV ir ES veikia kartu, jos yra galinga jėga, skatinanti daryti pažangą sprendžiant beveik vi
isus be išimties klausimus. Dabartiniai santykiai grindžiami 1990 metų Transatlantine deklaracija, kurioje numatoma dvišalius viršūnių susitikimus rengti du kartus per metus, JAV ir ES tarpusavio santykius dar labiau sustiprino 1995 metų “naujoji transatlantinė darbotvarkė”, kurios keturi skyriai, skirti taikai ir stabilumui pasaulyje stiprinti; pasaulinės reikšmės problemoms spręsti, prisidėti prie pasaulinės prekybos plėtros ir stiprinti partnerių tarpusavio ryšius, apima visus ES veiklos aspektus, 1998 metų transatlantinės ekonominės partnerystės dokumentas, įpareigojantis šalinti technines dvišalės prekybos kliūtis ir skatinti daugiašalį liberalizavimą, į JAV ir ES tarpusavio santykius įnešė naujų užmojų, kaip ir 1999 m. Bonos deklaracija, kurioje kalbama apie „Visapusę ir lygiavertę partnerystę“ ekonomikos, politikos ir saugumo srityse.
ES ir Kanados dvišaliai santykiai grindžiami 1976 m. Bendruoju susitarimu dėl prekybos ir ekonominio bendradarbiavimo. Tai buvo pirmasis tokio pobūdžio susitarimas tarp tuometinės Europos Bendrijos ir išsivysčiusios šalies. 1990 m. pasirašius Transatlantinę ES ir Kanados dvišalių santykių deklaraciją, o dar po šešerių metų ES ir Kanados bendrą veiksmų planą, ES ir Kanados tarpusavio santykiai įgavo platesnį užmojį. Dar vienas teigiamas postūmis tarpusavio santykių kokybės srityje įvyko 1998 m., abiem šalims prisiėmus įsipareigojimą pradėti įgyvendinti „ES ir Kanados tarpusavio prekybos iniciatyvą“, pagrindinį dėmesį skiriant abipusiam pripažinimui, paslaugoms, viešiesiems pirkimams, autorių teisėms į intelektinę nuosavybę, konkurencijos klausimams, kultūriniam bendradarbiavimui ir verslo ryšiams.
ES santykių su Maskva svarba iš
šryškėjo 1999 m. viduryje susitarus dėl bendros santykių su Rusija strategijos ateinantiems ketveriems metams. Ši iniciatyva reiškė naują Rusijos ir ES santykių etapą ir buvo pirmasis ES patvirtintas užsienio politikos dokumentas, parengtas vadovaujantis 1997 m. Amsterdamo sutarties įtvirtintomis naujosiomis bendros užsienio ir saugumo politikos nuostatomis. Dar po šešių mėnesių buvo patvirtinta panaši bendroji santykių su Ukraina strategija. Svarbiausios iniciatyvos apima bendradarbiavimą nusiginklavimo ir kovos su organizuotu nusikalstamumu srityse.
Europos Sąjunga yra tvirtai įsipareigojusi grąžinti taiką ir stabilumą Balkanų regione, o jos pagrindinis uždavinys yra integruoti šio regiono šalis į Europos politinį ir ekonominį gyvenimą, “Stabilizavimo ir būrimo į bendras struktūras procesas“ yra pagrindinė politikos priemonė, kurią Europos Sąjunga taiko Albanijai, Bosnijai ir Hercegovinai, Kroatijai, Jugoslavijos Federacinei Respublikai ir buvusiai Jugoslavijos Respublikai Makedonijai. Vykstantis procesas yra pritaikytas kiekvienos dalyvės poreikiams ir apima ekonominę ir finansinę pagalbą, bendradarbiavimą, politinį dialogą, tikslą tapti laisvosios prekybos zona, ES teisės aktų ir praktikos derinimą bei bendradarbiavimą, pavyzdžiui, teisingumo ir vidaus reikalų srityse. Tokie procesai suteikia Pietryčių Europos šalinis galimybę ilgainiui integruotis į Europos Sąjungą, o tai būtų istorinės reikšmės pokytis jų santykiuose su ES. 1999 m, birželį Kelne vykusiame viršūnių susitikime ES valstybių ir vyriausybių vadovai priėmė Pietryčių Europos stabilumo paktą. Šis paktas vienija šalių pastangas ir įpareigoja jas prisidėti prie stabilizavimo ir vienijimo proceso bei padėti diegti naujas bendradarbiavimo formas ir skatinti tarptautinę bendruomenę teikti praktinę bei finansinę paramą.
Europos Sąjunga prisideda prie pastangų pasiekti visuotinį taikos susitarimą Artimuosiuose Rytuose, nes toks susitarimas jau ilgą laiką yra vienas iš pagrindinių ES užsienio politikos uždavinių. Europos Sąjunga šiam regionui skyrė specialųjį pasiuntinį. Atsižvelgdama į egzistuojantį poreikį ir nepamiršdama daugiašalių taikos derybų svarbos, ES prisiėmė atsakomybę pirmininkauti Regiono ekonominės plėtros darbo grupei (REPDG). Tai, jog REPDG sekretoriato būstinė įsteigta Jordanijos sostinėje Amane, gali padėti užtikrinti augimą, remiant regioninį bendradarbiavimą, koordinuojant prekybą ir investicijas, gerinant transporto, energetikos ir komunikacijų infrastruktūrą regione, Laikui bėgant gali susiformuoti ekonominės Artimųjų Rytų zonos, kurioje būtų užtikrintas laisvas prekių, paslaugų, kapitalo ir darbo jėgos judėjimas, pagrindas.
1995 m. lapkritį 15 ES valstybių narių ir beveik visos, t.y. dvylika Viduržemio jūros regiono teritorijų ir šalių [Marokas, Alžyras, Tunisas, Egiptas, Izraelis, Jordanas, Palestinos Savivalda, Libanas, Sirija, Turkija, Kipras ir Malta], priėmė Barselonos deklaraciją. Šį dokumentą pasirašiusios šalys įsipareigojo užtikrinti taiką ir visuotinį klestėjimą regione bei gerinti Viduržemio regiono tautų tarpusavio supratimą. Tie patys siekiai deklaruojami ir naujojoje Europos ir Viduržemio jūros regionų “chartijoje dėl taikos ir stabilumo užtikrinimo”, kuri skirta sustiprinti politinį ir saugumo bendradarbiavimą kovojant su narkotikų kontrabanda, terorizmu, sprendžiant imigracijos, konfliktų prevencijos ir žmogaus teisių apsaugos klausimus. Be to, „Barselonos procesas“ yra vienintelis forumas, kurio reikalavimų laikantis visų 27 partnerių ministrų susitikimai vyko net ir sunkiausiais Artimųjų Rytų taikos proceso etapais. Šio proceso tikslas yra iki 2010 m. sukurti Europos ir Viduržemio jūros regionų laisvąją prekybos zoną.
Be dvišalių santykių, ES yra užmezgusi ir daugiašalius ryšius su daugybe tarptautinių organizacijų ir įvairių regionų (Azijos, Lotynų Amerikos, Afrikos, Karibų jūros ir Ramiojo vandenyno regiono) šalių grupėmis. ES ypatingą reikšmę teikia įvairių regionų integracijos formų skatinimui, nes tokia integracija padeda kurti dideles, integruotas vietos rinkas ir įgalina konkrečiose pasaulio vietose esančias šalis veiksmingiau dalyvauti sprendžiant pasaulinės reikšmės klausimus.
Per daugelį metų Europos Sąjunga sustiprino bendradarbiavimą su daugeliu tarptautinių organizacijų. Dabar ES artimai bendradarbiauja su Jungtinėmis Tautomis, Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacija, Europos Taryba, Vakarų Europos Sąjunga, NATO, Pasaulio prekybos organizacija, bei įvairiomis kitomis organizacijomis, įsteigtomis vadovaujantis Jūrų teisės konvencija. Su Jungtinėmis Tautomis Europos Sąjunga ypač aktyviai bendradarbiauja ekonomikos srityje, sprendžiant socialinius ir aplinkos apsaugos klausimus, kovojant su narkotikais, humanitarinės pagalbos ir žmogaus teisių užtikrinimo bei krizių valdymo ir konfliktų prevencijos srityse.
Kai kurios ES vidaus atsakomybės sritys yra svarbios ir tarptautiniu mastu. Aplinkos apsauga ir subalansuota plėtra neabejotinai yra akivaizdžiausi tokios atsakomybės pavyzdžiai. Vienas svarbiausių prioritetų yra atominė sauga buvusiose Sovietų Sąjungos teritorijose. Šiai sričiai yra skirta speciali TACIS programa, kuriai 1999 m. teko 23 milijonai eurų. Šie pinigai naudojami įvairiai techninei ir praktinei pagalbai teikti, ypatingą dėmesį skiriant Černobylio atominės elektrinės reaktorių uždarymui bei problemoms, kurias kelia panaudotas povandeninių laivų ir Šiaurės Vakarų Rusijoje naudojamų ledlaužių atominis kuras. Pabrėžiama šalių kandidačių atitikties griežtiems aplinkos apsaugos standartams svarba.
Per pastarąjį dešimtmetį Europos Sąjungos vaidmuo teikiant humanitarinę pagalbą labai padidėjo ir šiuo metu sudaro svarbią ES išorės politikos dalį. Visą ES humanitarinę pagalbą koordinuoja ir organizuoja Europos Sąjungos Humanitarinės pagalbos biuras (angl. ECHO), teikiantis veiksmingą humanitarinę pagalbą nukentėjusiesiems nuo stichinių nelaimių ir ginkluotų konfliktų. Šiuo metu ECHO yra didžiausias humanitarinės pagalbos teikėjas pasaulyje. ECHO humanitarinė pagalba skinama tiesiogiai nukentėjusiesiems, nediskriminuojant dėl kokių nors priežasčių ir nepaisant rasės, lyties, religinių ar politinių įsitikinimų. Humanitarinė pagalba gali būti teikiama būtinosioms reikmėms tenkinti skirtomis priemonėmis, maistu, medicinos priemonėmis bei vaistais ir paslaugomis, pavyzdžiui, gali būti teikiama nemokama medicinos pagalba, logistinė parama, siunčiamos vandens valymo grupės.
Plėtimo procesas suteikia unikalią galimybę visiškai panaikinti dirbtinį visus šešiasdešimt metų egzistavusį Europos žemyno padalijimą į dvi dalis. Rinkos ekonomikai įsišaknijus Vidurio ir Rytų Europoje, žmonės galės laisvai judėti, studijuoti ir dirbti, nepaisydami šalis skiriančių sienų, o versiąs ir ekonomika suklestės, 500 milijonų žmonių vienijančios vidaus rinkos sukūrimas tiek ekonomine, tiek ir politine prasme bus naudingas visai Europai. Europos Sąjunga jau pergyveno keturis plėtimosi etapus (1973, 1981 1986 ir 1995 metais), o jos valstybių narių skaičius per tą laiką padidėjo nuo šešių iki penkiolikos. Tačiau būsimasis 13 pakraščiuose esančių šalių kandidačių, pradedant Estija šiaurėje ir baigiant Turkija pietuose, apimsiantis plėtimosi etapas atspindi plačiausius iš visų iki šiol egzistavusių plėtimosi užmojų, Tiek dabartinių, tiek ir potencialių valstybių narių laukia didžiulis parengiamasis darbas, įgalinsiantis šį etapą sėkmingai įveikti.
Prieš pradėdama svarstyti apie galimybę tapti Europos Sąjungos valstybe nare, šalis privalo įrodyti, jog ji tenkina tris pagrindinius narystės ES kriterijus, apibrėžtus 1993 m., birželio mėnesį Kopenhagoje vykusiame viršūnių susitikime. Minėtieji kriterijai skamba taip:
• valstybėje kandidatėje turi būti stabilios institucijos, garantuojančios demokratiją, įstatymų viršenybę, žmogaus teises ir pagarbą mažumų apsaugai;
• valstybėje kandidatėje turi veikti funkcionali rinkos ekonomika, taip pat turi būti akivaizdžiai matoma, kad ji įstengia atlaikyti konkurencijos spaudimą ir rinkos jėgų veikimą ES;
• valstybė kandidatė turi parodyti, kad geba prisiimti narystės įsipareigojimus, taip pat tvirtai įsipareigoti siekti politinės, ekonominės ir piniginės sąjungos.
Derybos su šešiomis narystės ES siekiančiomis šalimis – Lenkija, Vengrija, Čekijos Respublika, Slovėnija, Estija ir Kipru – prasidėjo 1998 metų kovą. 1999 metų gruodį Helsinkyje vykusio Europos viršūnių tarybos susitikimo metu ES valstybių ir vyriausybių vadovai davė sutikimą pradėti oficialias derybas dėl narystės ES. Šios derybos su dar šešiomis šalimis kandidatėmis, t.y. Bulgarija, Latvija, Lietuva, Malta, Rumunija ir Slovakija, pradėtos 2000 metų vasario viduryje. Pirmasis šio sudėtingo proceso etapas apima visuotinį patikrinimą, kurio metu rengiami daugiašaliai ir dvišaliai susitikimai su šalimis kandidatėmis. Tokie susitikimai įgalina Europos Komisiją pristatyti visą ES teisyną, t.y. visas ES sutartis, teisės aktus ir teisinę praktiką, išdėstytą beveik 100 000 puslapių, ir nustatyti, ar narystės siekiančios šalys yra pasirengusios taikyti minėtojo teisyno nuostatas. Po to vyksta derybos dėl 31 derybų skyriaus, apimančio įvairias politikos sritis, pradedant žvejyba ir baigiant išorės ryšiais.
Oficialius ryšius su Turkija Europos Sąjunga užmezgė 1963 metais, kai buvo pasirašyta asociacijos sutartis, Turkija pirmoji iš šiuo metu narystės ES prašančių šalių dar 1987 m. pareiškė norą tapti Europos Sąjungos nare. Dėl įvairiausių politinių, ekonominių ir žmogiškų priežasčių nuo pat to laiko iki 1999 m. gruodį Helsinkyje vykusio viršūnių susitikimo Turkijos stojimo procesas tik truputį pasistūmėjo į priekį. Tačiau jau minėtojo viršūnių susitikimo metu ES valstybių narių vyriausybės oficialiai pripažino šios šalies statusą ir susitarė Turkiją laikyti valstybe kandidate į Europos Sąjungos nares, kuriai taikomi tie patys narystės kriterijai, kaip ir visoms kitoms šalims kandidatėms.
Europos Sąjunga yra didžiausia pasaulyje prekybos partnerė, kuriai 1999 metais teko daugiau nei penktadalis viso pasaulio eksporto. Nuo pat pirmųjų gyvavimo dienų Europos Sąjunga siekė šalinti prekybos kliūtis, egzistuojančias tarp ES valstybių narių, laikydamasi nuomonės, jog tai turėtų skatinti ekonomikos augimą bei užtikrinti šalių ir asmenų gerovę. Tuos pačius principus ji aktyviausiai gina ir pasaulio kontekste. Laisva prekyba gali reikšti ir daugiau verslo galimybių, efektyvesnį išteklių paskirstymą ir didesnę gerovę, Dar labiau sumažinus muitų tarifus, verslo atstovai galės geriau išnaudoti eksporto potencialą, nes prekybos srautams vis daugiau įtakos turės kokybė, kaina bei aptarnavimas ir juos mažiau varžys tokios dirbtinės kliūtis, kaip muitų tarifai. Be to, vartotojai turės didesnį pasirinkimą ir galės džiaugtis dėl padidėjusios konkurencijos sumažėjusiomis kainomis.
ES nuomone, kad naujasis Pasaulinės prekybos organizacijos (PPO) derybų etapas būtų išsamus ir sėkmingas, jis turėtų apimti bent keturias pagrindines sritis. Europos Sąjunga mano, jog kitas etapas turėtų:
● pagerinti rinkos prieinamumą visose srityse, įskaitant žemės ūkį, paslaugas ir ne žemės ūkio produktus;
● nustatyti taisykles, taikytinas daugelyje naujų sričių, pavyzdžiui, investicijų, konkurencijos ir prekybos sąlygų gerinimo srityse;
● daugiau dėmesio skirti plėtrai, pagerinti rinkos prieinamumą ir ypatingą išskirtinį elgesį su besivystančiomis šalimis, tuo pat metu užtikrinti, jog naujai sudaromos sutartys skatintų plėtrą;

● skirti dėmesio pilietinei visuomenei rūpimiems klausimams, aiškiau suformuluoti PPO taisykles, taikomas prekybai ir aplinkos apsaugą reglamentuojančioms sutartims, produktų žymėjimui, visuomenės sveikatai ir atsargumo principo laikymuisi. Visa tai turi būti daroma siekiant užtikrinti abipusį pritarimą šioms taisyklėms ir įsitikinti, jog taikomos priemonės nėra būdas sutartinai arba nepagrįstai diskriminuoti šalis.

Japonija yra viena pagrindinių Europos Sąjungos prekybos partnerių ir trečioji pagal dydį ES užsienio rinka. Devintajame dešimtmetyje tarp ES ir Japonijos vyravo trintis dėl prekybos disbalanso ir sunkumų, su kuriais tekdavo susidurti į Japoniją eksportuojančioms Europos firmoms. Tačiau 1991 metais, pasirašius šių dviejų partnerių tarpusavio santykius reglamentuojančią politinę deklaraciją, tarp ES ir Japonijos užsimezgė daug konstruktyvesni santykiai, kuriuos dar labiau sustiprino 1995 m. patvirtinta ES ir Japonijos dvišalių santykių strategija, o 2000 m. liepos mėnesį Tokijuje vykusio viršūnių susitikimo metu Japonija ir ES susitarė parengti veiksmų planą, padėsiantį toliau plėtoti jų tarpusavio santykius. ES pasisako už tai, kad Europos investuotojams Japonijoje tektų susidurti su kiek įmanoma mažiau kliūčių.

Per pastaruosius du dešimtmečius ES ir Kinijos tarpusavio prekybos mastas padidėjo 20 kartų, 1999 metais jis siekė 70 milijardų eurų. Kinija yra trečioji pagal dydį Europos Sąjungos prekybos partnerė už Europos ribų po Jungtinių Amerikos Valstijų ir Japonijos. Be to, ES yra ketvirtasis pagal dydį Kinijos importo šaltinis. Europos Sąjunga tvirtai remia Kinijos narystę Pasaulio prekybos organizacijoje ir artimai bendradarbiauja su JAV, siekdama, kad Kinija būtų priimta į PPO, 2000 metų vasarą abi šalys baigė ilgai trukusias dvišales derybas dėl Kinijos narystės minėtoje organizacijoje, Šis susitarimas paskatins sparčią prekybos tarp ES ir Kinijos plėtrą. Santykiai su Azijos žemyno antrąja pagal dydį šalimi Indija taip pat palankiai klostosi, nes nuo dialogo ir bendradarbiavimo pereinama prie partnerystės. Šiuos pokyčius įkūnijo esminės 2000 metų iniciatyvos, t.y. ES ir Indijos viršūnių susitikimas, taip pat ir platesni ryšiai, užsimezgę tarp pareigūnų, politikų, nuomonių formuotojų ir pilietinės visuomenės atstovų.

Lotynų Amerikoje Europos Sąjunga palaiko ryšius su trimis subregioninėmis šalių grupėmis, t.y. Vidurio Amerikos šalių grupe, Andų bendrija ir Merkosur grupe, bei su kai kuriomis valstybėmis, pavyzdžiui, Čile ir Meksika. Pastarąjį dešimtmetį ES ir Lotynų Amerikos šalių tarpusavio santykiai vis stiprėjo, nes išaugo dvišalės prekybos mastas, o ES šioje pasaulio vietoje sugebėjo paskatinti regioninę integraciją. Europos Sąjungos santykiai su šia pasaulio dalimi iš esmės pasikeitė 1999 metų birželį, kai buvo surengtas pirmasis viršūnių susitikimas, kuriame dalyvavo ES, Lotynų Amerikos ir Karibų jūros regiono, o iš viso 48 šalių vadovai, 2000 metais ES ir Meksika pasirašė laisvosios prekybos sutartį.

Skurdo mažinimas yra pagrindinė varomoji Europos Sąjungos vedamos plėtros politikos jėga, padedanti sutelkti dėmesį į labiau ribotas politikos sritis. Daugiausia dėmesio skirdama svarbiausioms užduotims, Komisija pasiūlė Europos Sąjungai apsiriboti sritimis, kuriose ji gali pasiūlyti lyginamąjį pranašumą ir pridėtinę vertę. Taigi ES pasirinko šešias veiklos sritis: prekybą plėtrai užtikrinti, regioninę integraciją ir bendradarbiavimą, su skurdo mažinimo strategijomis susietą makroekonominę politiką, patikimą ir subalansuotą transportą, maisto saugą bei subalansuotas kaimo plėtros strategijas, taip pat ir institucijų gebėjimų stiprinimą, siekiant įtvirtinti gerą valdymą ir teisinę valstybę. Naujosios strategijos, pabrėžiančios įgalinimo, gebėjimų stiprinimo, nuosavybės ir subalansuotumo svarbą, pagrindą sudaro šios nedviprasmiškos politinės gairės:
• vykstantys procesai ir jų rezultatai turi būti pačių besivystančių šalių nuosavybė, be to, į šiuos procesus privalu įtraukti kiek įmanoma daugiau pilietinės visuomenės atstovų;
• ES plėtros programoje numatyti veiksmai turi būti geriau koordinuojami su kitų donorų, ypač ES valstybių narių, veiksmais; be to, būtina geriau dalintis ir ES bei kitiems donorams tenkantį darbo krūvį;
• Privalu vengti prieštaravimų tarp ES vykdomos plėtros politikos ir kitos ES veiklos, pavyzdžiui, prekybos, žemės ūkio ir žvejybos srityse, galinčios turėti įtakos besivystančioms šalims;
• Privalu suderinti administracines procedūras, taip siekiant užtikrinti programų veiksmingumą ir galimybę greitai sulaukti rezultatų.
Europos Sąjungos vykdomos plėtros politikos pagrindą sudaro Kotonu sutartis (angį, Cotonou Agreement), reglamentuojanti ES ryšius su Afrikos, Karibų jūros ir Ramiojo vandenyno šalimis (AKR). Tai ambicingiausia ir išsamiausia besivystančių ir išsivysčiusių šalių pasirašyta sutartis. Jos pirmtakė Lomės konvencija pirmą kartą pasirašyta 1975 m. Togo sostinėje Lomėje ir nuo to laiko buvo reguliariai atnaujinama. Nepaisant visų pakeitimų, išsamios pagalbą ir prekybą reglamentuojančios konvencijos pagrindinis uždavinys lieka nepakitęs. Minėtąja sutartimi, kaip ir anksčiau, siekiama “skatinti ir spartinti ekonominę, kultūrinę ir socialinę AKR šalių plėtrą ir stiprinti bei įvairinti jų santykius [su ES ir jos valstybėmis narėmis], taikant solidarumo principą ir atsižvelgiant į bendrus interesus”. Ši plataus pobūdžio partnerystė grindžiama visų dokumentą pasirašiusių šalių lygybe, pagarba jų suverenumui, bendrais interesais ir tarpusavio priklausomybe.
Portugalijos iniciatyva, po 2000 m. balandį Kaire vykusio ES ir Afrikos viršūnių susitikimo Afrikos ir ES santykiai įgavo platesnį pobūdį ir apėmė abu žemynus. Šio iki šiol didžiausio dviejų žemynų valstybių ir vyriausybių vadovų susitikimo tikslas buvo geriau informuoti tarptautinę visuomenę apie Afrikos galimybes, paskatinti Afrikos integraciją į ekonominį pasaulio gyvenimą bei užmegzti strateginius partnerystės ryšius, taip siekiant užtikrinti taiką, demokratiją ir plėtrą. Nors susitikimo metu daugiausia dėmesio buvo skiriama politinių, ekonominių ir plėtros klausimų sąsajoms, neliko pamiršti ir tarptautinės skolos mažinimo aspektai, nes apie 80 proc. šalių, kurioms sumažintos tarptautinės skolos, yra Afrikos žemyno šalys. Be to, dėmesio skiriama ir žmonių sveikatos bei gerovės užtikrinimui, siekiant užkirsti kelią įvairių ligų, ypač AIDS, plitimui, mažinti nedarbą ir kovoti su socialine atskirtimi. 2000 metų pradžioje įsigaliojo plataus pobūdžio ES ir Pietų Afrikos prekybos, plėtros ir bendradarbiavimo sutartis.
Du 1999 metų įvykiai rodo, kaip svarbus Europos Sąjungai yra pagarbos žmogaus teisėms įtvirtinimas pasaulyje. 1999 metais pirmą kartą atsakomybė už šią sritį buvo suteikta vienam – išorės ryšių – komisarui Chrisui Pattenui. Be to, buvo išleista pirmoji metinė ataskaita apie ES politiką, prioritetus ir praktiką žmogaus teisių srityje. Norėdama padėti užtikrinti pagarbą žmogaus teisėms, ES ėmėsi “demokratijai ir žmogaus teisėms įtvirtinti skirtos iniciatyvos”, kuriai skiriamas 100 milijonų eurų biudžetas. Be to, išorės pagalbai šioje srityje kasmet skiriama po keletą milijonų eurų.
Europos Sąjunga 1993 metų Mastrichto sutartyje aprašė bendrosios užsienio ir saugumo (BUSP) politikos pagrindus, kuriuos plačiau reglamentuoja 1999 m. gegužės l d. įsigaliojusi Amsterdamo sutartis, Europos Sąjungos bendrosios užsienio politikos pagrindą sudaro penki pagrindiniai uždaviniai:
• užtikrinti ES pamatinius interesus ir nepriklausomybę;
• stiprinti ES saugumą;
• saugoti taiką pasaulyje ir didinti tarptautinį saugumą;
• skatinti tarptautinį bendradarbiavimą;
• stiprinti demokratiją, įstatymo galią ir pagarbą žmogaus teisėms.
Amsterdamo sutartyje kitaip formuluojami Europos Sąjungos saugumo ir gynybos uždaviniai ir užtikrinama galimybė humanitarinio pobūdžio nelaimių atveju pasinaudoti tiek kariniais, tiek ir nekariniais gebėjimais. Tai vadinamosios Petersbergo užduotys, apimančios viską nuo paieškos ir išlaisvinimo misijų iki taikos palaikymo ir net taikdarių operacijų.

Leave a Comment