Viskas apie valgomuosius burokėlius

Burokėlių kilmė ir reikšmė

Valgomieji burokėliai ( Beta vulgaris var. rapaceae f. rubra Mog.) kaip ir kitos daržovės, yra kilę iš laukinių protėvių. Svarbu žinoti, iš kur daržovės kilusios ir kokiomis sąlygomis augo jų protėviai, nes tada paaiškėja daugelis biologinių ir agrotechninių augalų ypatybių. Per ilgą laiką jie patekdami į įvairias ekologines sąlygas, keitėsi. Įgyti požymiai būdavo perduodami iš kartos į kartą (Kononkov ir kt., 1992). Valgomieji burokėliai kilę iš laukinio buroko (Beta vulgaris L.) (Svetika ir kt, 1983).
Lapinės formos buvo auginami jau senovės Egipte, Grraikijoje. Čia jie buvo vartojami kaip vaistas. Kaip daržovė pradėta kultivuoti 14 – 15 šimtmetyje, o selekcionuoti pradėti 18 amžiuje (Minknov ir kt., 1980). Kada pradėti auginti burokėliai Lietuvoje, tikslių duomenų nėra, tačiau archeologiniai tyrimai rodo, jog žemdirbyste pradėta verstis dar prieš mūsų erą: auginti rugiai, kviečiai, avižos ir kiti augalai. Iš tautosakos duomenų galime daryti prielaidą, kad šalia kitų kultūrų buvo auginami ir burokėliai bei kitos daržovės (Svetika ir kt, 1995).16 amžiuje minimi dvarų inventoriuose, įtraukti į III Lietuvos statuto (1588 m) kainyną. 1938 metais 11 proc. daržovių pasėlių plloto. Nuo 1958 metų selekcionuojami Vytėnų bandymų stotyje. Šiuo metu Lietuvoje burokėliai kartu su morkomis užima apie 44 proc. daržovių ploto .
Burokėliai turtingi savo chemine sudėtimi. Be pagrindinių maisto medžiagų – baltymų, angliavandenių, gausu ir biologiškai aktyvių medžiagų – vitaminų, mineralų, organinių rūgščių. Didžiąją da

alį (86,5 proc.) sudaro vanduo. Riebalų neaptinkama. Baltymų yra nedaug – 1,7 proc. (Karataev ir kt., 1984). Tačiau burokėlių baltymuose yra nepakeičiamų amino rūgščių – lizino. Nemažai yra angliavandenių – 10,8 proc. Tai pagrindinė kaloringa medžiaga (Kazlauskienė, 1990). Burokėliai neturi krakmolo, tik monosacharidus ir disacharidus, todėl jų angliavandeniai yra lengvai virškinami. Šiek tiek yra ir sunkiai virškinamų bei nesuvirškinamų angliavandenių (chitino, celiuliozės, hemiceliuliozės), bet jie naudingi, nes skatina žarnyno peristaltiką ir padeda vystytis naudingiems žarnyno mikroorganizmams. Nevirškinami pektinai absorbuoja tokias kenksmingas medžiagas kaip šviną, varį, stroncį, kobaltą ir padeda pašalinti iš organizmo (Skliarevskis, 1985).

Burokėliuose gausu vitaminų (išskyrus A, D, B12): karotino – 0,01mg (100 g šviežių burokėlių) – provitamino A, B grupės vit. – 0,06 mg, vit. PP – 0,2 mg, vit. C – 10 mg., taip pat ir vitaminų H, inozito. Iš mineralinių medžiagų gausu kalio &##8211; 288 mg, natrio – 86 mg, kalcio – 37 mg, magnio – 43 mg, fosforo – 43 mg, geležies – 1,4 mg (Petronienė, 2001).
Burokėliai vartojami džiovinti, marinuoti ir konservuoti. Kulinarijoje iš šviežių burokėlių gaminamos mišrainės, sriubos, garnyrai, padažai (Ruzgienė ir kt., 1993). Maisto pramonėje iš jų sulčių gaminami natūralūs maisto dažai – E 162 arba burokėlių raudonasis. Deja, jų gavimas yra brangus ir Lietuvoje negaminami (Liubinaitė, 2002).
Nuo seniausių laikų burokėliai vartojami nuo skorbuto, taip pat kitų avitaminozių profilaktikai. Maistui galima vartoti ir burokėlių lapus, kurie turi daugiau vitamino C (iki 50 mg proc.) negu šaknys ir
r daug karotino . Ypač burokėliai tinka, sergant mažakraujyste (Skliarevskis, 1985).

Burokėlių ląsteliena ir organinės rūgštys skatina žarnyno peristaltiką, todėl siūloma valgyti jų virtų esant lėtiniam vidurių užkietėjimui. Burokėliai turi organinės rūgšties betaino, jis padeda skaidyti ir pasisavinti maisto baltymus, yra svarbus cholino susidarymui. Pastarasis skatina kepenų ląstelių veiklą ir gerina kepenų darbą, todėl burokėlius galima vartoti kaip dietinį produktą, sergant kepenų ligomis (Svetika ir kt., 1995).
Virti burokėliai tinka sergantiems hipertonine liga, kadangi jie turi nemaža magnio, o pastarasis mažina kraujospūdį. Liaudies medicinoje nuo padidėjusio kraujospūdžio ir kaip raminantis vaistas geriamos burokėlių sultys, sumaišytos pusiau su medumi (po pusę stiklinės 3 – 4 kartus per dieną) (Skliarevskis, 1985).

Burokėlių botaninė ir biologinė charakteristika

Pagal botaninius požymius valgomieji burokėliai (Beta vulgaris var. rapaceae f. rubra Mog.) priklauso balandinių (Chenopodiaceae) šeimai, runkelio genčiai (Beta L.). Tai dvimetė daržovė, kuri pirmaisiais metais išaugina smarkiai sustorėjusią, sultingą, raudonos spalvos šaknį su didelių raudono atspalvio ilgakočių lapų skrotele, o antraisiais – 40 – 150 cm aukščio stiebą su žiedynais (Snarskis, 1954). Žiedynas – šluotelė iš ilgų, varpos pavidalo šakų, ant kurių gausu bekočių, po keletą į kamuolėlius suaugusių žiedų. Žiedai – dvilyčiai, pažiedės vaisiaus negaubia. Apyžiedžio lapeliai žalsvi, kremzliški, vaisiais užsimezgus, medėjantys. Aplink piestelę išsivystęs nektarinių diskas. Mezginė vidurinė. Vaisiai po 2 – 4 suaugę į vaisynus (Lekavičius, 1989). Šaknį sudaro galvelė, kaklelis ir tikroji ša

aknis (1 pav.). Jame sukaupia atsargines maisto medžiagas, ir antraisiais metais, jomis pasinaudodamas, augalas augina žiedus ir brandina sėklas.
Kad burokėliai normaliai augtų ir vystytųsi, reikia aplinkos sąlygas (augimo veiksnius) derinti su augalo poreikiais. Augimo veiksniai yra 5: temperatūra, šviesa, oras, drėgmė, maisto medžiagos (Armolaitienė, 1996).
Temperatūra yra vienas iš būtiniausių augalų augimo veiksnių. Visiems augalo fiziologiniams vyksmams – maisto medžiagų asimiliavimui, kvėpavimui, vandens garininimui, reikia tam tikros temperatūros. Per aukšta ir per žema temperatūra neigiamai veikia augalą ir jis gali žūti. Valgomieji burokėliai nėra reiklūs temperatūrai. Jų sėklos gali pradėti dygti jau +2oC temperatūroje (Petronienė, 2001). Tačiau palankiausia sėklų dygimo temperatūra yra 18 – 20oC. Sudygę burokėliai geriausia auga 12 – 15oC temperatūroje. Jie nesunkiai ištveria ir kiek ilgiau trunkančias 1 – 2oC šalnas. taip pat stipresnius -5, -7oC, bet trumpus šalčius. Tačiau užtrukę ilgiau tokie šalčiai jau yra kenksmingi (Galvydis ir kt., 1996).
Kiekvienu augimo ir vystymosi laikotarpiu valgomiesiems burokėliams reikalinga ir kitokia temperatūra. Sėklai brinkti ir dygti reikia aukštesnės temperatūros, o sudygusiems daigams – žemesnės (Armolaitienė, 1996).
Šviesa – būtina augalui augti. Šviesoje chlorofilo turinčiuose augalo audiniuose iš neorganinių junginių sintetinamos sudėtingos organinės medžiagos: angliavandeniai, riebalai, baltymai. Stokodamas šviesos, augalas negali absorbuoti iš atmosferos anglies dioksido, vadinasi, sutrinka asimiliacija. Augalas iš lėto nustoja natūralaus žalumo, susilpnėja, o jo derlius būna mažas (Svetika ir kt
t., 1983).
Oras būtinas burokėliams augti. Kai trūksta oro dirvoje, augalas blogai auga, nes jo šaknys nesivysto, neįsiurbia pakankamai maisto medžiagų. Todėl labai svarbu, kad dirva visada būtų puri ir į ją patektų oras.
Kad burokėliai normaliai augtų ir vystytųsi būtinas pakankamas vandens kiekis. Vanduo tirpina dirvos maisto medžiagas, o šaknys įsiurbia jas ištirpusias. Burokėliai yra vandeningos daržovės (juos sudaro 86.5 proc. vandens). Augimui jie naudoja daug vandens (Galvydis ir kt., 1996). Trūkstant drėgmės dirvoje, labai sumažėja derlius. Drėgmės perteklius taip pat kenkia, nes vanduo išstumia iš dirvos orą, ir tada šaknys neturi kuo kvėpuoti. Valgomieji burokėliai turi stiprią šaknų sistemą; jos prasiskverbia į gylį ir plotį iki 2.5 m. Jie labai gerai geba įsisavinti vandenį ir jį intensyviai sunaudoja (Svetika ir kt., 1995).
Mineralinių druskų koncentracija dirvožemio tirpale irgi svarbi burokėlių augimui. Burokėliai yra ta daržovė, kuriai reikia azoto, fosforo, kalio gerokai daugiau nei kitiems kultūriniams augalams. Be šių trijų svarbiausių elementų, reikalingi ir kalcis, magnis bei mikroelementai (Armolaitienė, 1996).

Burokėlių agrotechnika

Dirvos paruošimas ir tręšimas

Burokėliai geriausiai dera vidutinio sunkumo gerai ir giliai įdirbtoje puveningoje priemolio dirvoje. Tokioje dirvoje maisto medžiagų ir drėgmės kiekis beveik visą vasarą išlieka pastovus. Lengvose (smėlio) dirvose organinės trąšos greit supūva ir susidarę mineraliniais junginiais, išplaunami į gilesnius sluoksnius. Čia augalų šaknys jų nepasiekia (Galvydis ir kt., 1996). Dar labai gerai tinka burokėliams nusausintos žemapelkės – pelkiniai dirvožemiai. Durpės, kaip organinė medžiaga. palaiko gerą struktūrą ir pūdamos gausiai teikia maisto medžiagų (Svetika ir kt., 1995).
Burokėliai gerai auga, jei yra tinkama dirvos reakcija. Tinkamiausia, kai pH yra 6.2 – 7,5 (Petronienė, 2001). Intensyviai tręšiant mineralinėmis trąšomis, dirva rūgštėja. Tokioje dirvoje burokėliai blogiau paiima maisto medžiagas (Armolaitienė, 1996). Dirvos rūgštingumas panaikinamas kalkinant. Kalkinama kas 3 – 4 metai prieš tai ištyrus dirvą agrochemiškai. Geriausiai kalkines trąšas barstyti rudenį, jei tai daroma pavasarį, nevėliau kaip 2 – 3 savaitės prieš sėją.
Burokėliai auginami antraisiais metais po mėšlu tręštų augalų. Geri priešsėliai – vikių ir avižų mišinys, kopūstai, agurkai, žirniai ir kiti ankštiniai augalai (Galvydis ir kt., 1996).
Palankios sąlygos burokėliams augti ir vystytis sudaromos įdirbant visą ariamąjį sluoksnį. Jame neturi būti nei stambių grumstų, nei sutrintų dulkių. Įdirbtoje dirvoje burokėlių šaknys ne tik laisvai auga ir visomis kryptimis skleidžiasi, bet ir randa pakankamai drėgmės, oro ir maisto medžiagų (Petronienė, 2001). Dirva turi būti švari nuo piktžolių. Pasėjus burokėlius į piktžolėtą, ypač varputėtą dirvą, negalima tikėtis gero derliaus. Todėl dirva ruošiama tuojau nuėmus priešsėlį (Lazauskas, 1990). Rudenį dirva giliai suariama. Pavasarį suakėjama ir išberiamos mineralinės trąšos. Trąšas išbėrus, kultivatoriumi dviem kryptimis dirva gerai išpurenama (kartu įterpiamos trąšos) ir suakėjama. Jei dirva sunki ir labai supuolusi, pavasarį ji suariama ir tuojau suakėjama. Sėjai paruošta dirva turi būti puri, smulkių trupinėlių ir neperdžiūvusi. Blogai įdirbtoje dirvoje burokėliai sudygsta ne vienu laiku, išretėja (Svetika ir kt., 1995).
Burokėliai tręšiami tik mineralinėmis trąšomis. Šviežiu mėšlu tręšti negalima (Gegužis, 1999). Tačiau prastesnes dirvas naudinga patręšti pūdiniu ar kompostuotomis durpėmis. Didžiausias derlius gaunamas patręšus 50 – 60 t/ha gero komposto ir kartu mineralinėmis trąšomis (Svetika ir kt., 1983).

Burokėliams reikia daug trąšų: 60 – 80 kg/ha azoto, 90 – 120 kg/ha P2O5, 160 – 200 kg/ha K2O (Miknov ir kt., 1980). Tačiau tręšiant reikia žinoti trąšų poveikį burokėlių kokybei bei išsilaikymui žiemą. Nuo didelių azoto normų produkcija esti prastesnio skonio, ilgai bręsta, blogai laikosi žiemą, o svarbiausia kaupiasi nitratai (Ciplijauskienė, 1994). Burokėliai yra ta daržovė, kuri intensyviai kaupia nitratus. Dideli nitratų kiekiai, susikaupę žmogaus organizme, kenkia kraujodaros ir endokrininiams organams, imunologinėms ir generatyvinėms funkcijoms, veikia kancerogeniškai (Skliarevskis, 1985). Trąšų normos nustatomos į daugelį veiksnių: dirvą ir jos sukultūrinimo lygį, meteorologines sąlygas (Gegužis, 1999).
Kalio ir fosforo trąšos išberiamos prieš rudeninį dirvos arimą. Azoto trąšomis tręšiama per du kartus: pusė normos išbarstoma pavasarį, prieš burokėlių sėją, o likusia dalimi tręšiama vegetacijos metu. Be to, burokėliams reikia boro trąšų (10 – 12 kg/ha v.m.). Jos barstomos pavasarį, ruošiant dirvą (Svetika ir kt., 1995).
Sėja
Burokėlių vaisiai, po 3 – 4 suaugę į vieną kamuolėlį, vadinami sėklomis (Lekavičius, 1989). Jos gana stambios. Viename grame jų yra 40 – 60 sėklų. Sėklos esti daigios iki 4 metų ir ilgiau (Galvydis, 1994).
Burokėlių sėkloms dygti reikia ne mažiau kaip 8oC šilumos dirvoje, o geriausia dygsta, kai žemė įšilusi iki 11oC.
Burokėlių daigai pakenčia trumpalaikes šalnas iki – 3 – -4, bet po ilgesnių šalnų tais pačiais metais daug augalų žydi, o tai nepageidautina (Petronienė, 2001).
Burokėlių sėklos dygsta ilgai (maždaug 15 dienų), todėl reikia išnaudoti dirvos drėgmę ir nevėluoti sėjos. Burokėliai sėjami ievai sužaliavus (IV. 25 – V.8).
Sėjama daržovių sėjamosiomis SKON – 4,2 arba SON – 2,8 A eilutėmis 45 cm atstumu viena nuo kitos 3 – 4 cm gyliu (Svetika ir kt., 1995). Rankomis burokėliai sėjami į kauptuku padarytus 3 – 4 cm gylio griovelius. Pasėtos sėklos atvirkščia grėblio puse užžeriamos žemėmis (Armolaitienė, 1996).
Lietuvos sodininkystės ir daržininkystės institute atliktais tyrimais nustatyta, kad tankiai auginami burokėliai gausiau dera, taigi nuimama daugiau pirmos rūšies burokėlių ( 1 lentelė).
Tačiau tankiau juostomis auginti galima tik ten, kur nepiktžolėta dirva.
Hektarui apsėti reikia 12 kg sėklos. Stambių rūšiuotų sėklų sėjama 5 – 6 kg/ha. Tokiu atveju nereikia burokėlių retinti (Galvydis ir kt., 1996). Kad burokėliai greičiau sudygtų, sėkla mirkoma 1 – 2 paras vandenyje arba boro, vario, mangano ir kitų mikroelementų tirpale. Sėklos supilamos į negilų indą ir užpilamos vandeniu ar tirpalu, kad būtų visai apsemtos. Užpylus per daug vandens, sėkloms trūksta oro ir jų daigumas sumažėja. Vieną ar du kartus vanduo pakeičiamas, sėklos pamaišomos. Pasėtos išbrinkusios sėklos sudygsta 3 – 4 dienomis anksčiau negu nemirkytos. Prieš sėjant mašina, mirkyta sėkla padžiovinama, kad byrėtų, ir nesėjama į labai sausą dirvą, nes daug sėklų gali nesudygti. Jei sėjant dirva sausa, liejama maždaug 100 – 150 m3/ha (Svetika ir kt., 1995).
Priežiūra
Tinkama priežiūra yra viena svarbiausių sąlygų dideliam derliui gauti. Tai dirvos purenimas, mulčiavimas, laistymas, retinimas, kaupimas, piktžolių naikinimas, kova su ligomis ir kenkėjais (Petronienė, 2001).
Po kiekvieno didesnio lietaus blogos struktūros, sunkesnėse žemėse dirvos paviršiuje susidaro plutelė. Tokia dirva greičiau džiūva, sunkiau patenka į ją oras. Silpni daigai negali sudygti, pasėlis esti retas, nelygus. Mažuose ploteliuose plutelė ardoma grėbliais. Dideli pasėlių plotai prieš jiems sudygstant akėjami tinklinėmis arba rotacinėmis akėčiomis. Naudingiausia burokėlius apakėti penktą šeštą dieną po sėjos. Akėjant prieš sudygstant, sunaikinama ir daug piktžolių (Svetika ir kt., 1995).
Kai burokėliai sudygsta ir matyti eilutės, tuojau įdirbami tarpueiliai. Tarpueiliai purenami, jeigu reikia, po kiekvieno didesnio lietaus, laistymo ar kitų priežiūros darbų, kai suminama. Tarpueiliai purenami kultivatoriais – purentuvais. Per vasarą purenama maždaug 4 – 5 kartus (Galvydis ir kt., 1996).
Paaugę, turintys du lapelius (skilčialapių fazėje) daigeliai retinami, paliekant daigą nuo daigo per 5 cm. Retinant burokėlius pavėluotai labai sumažėja derlius – 30 proc. ir daugiau. Išrautais daigais atsodinamos tuščios vietos, kartu rankiniais kauptukais išravimos piktžolės. Pradėjus storėti šaknims, burokėliai 1 – 2 kartus apkaupiami, kad nesudiržtų (Armolaitienė, 1996). Burokėlių derlių galima užauginti ir neravint, jei laiku ir tinkamai kovojama su piktžolėmis: laikomasi sėjomainos, laiku purenami pasėliuose tarpueiliai, naikinamos piktžolės pakelėse, pagrioviuose, vartojant herbicidus (Lazauskas, 1990). Herbicidai labai greitai ir efektyviai sunaikina piktžoles. Tačiau dėl jų žalingo poveikio gamtai, o tuo pačiu ir žmogui, mažai kas juos panaudoja savo darže. Herbicidai naudojami dideliuose burokėlių plotuose, ir tik būtiniausiu atveju, labai atsargiai, griežtai prisilaikant instrukcijų (Svetika ir kt., 1995).
Burokėliams augant reikia daug drėgmės, todėl, jei dirva sausa, pasėlis laistomas. Tyrimais nustatyta, kad, palaikant optimalią dirvožemio drėgmę, burokėliai per vegetaciją sunaudoja apie 4500 m3/ha. vandens. Daugiausia jo sunaudoja rugpjūtį – 34 proc., liepos – 28 proc., birželio – 17 proc. viso per vegetacijos laikotarpį sunaudojamo 40 – 50 m3/ha, birželio – 25 m3/ha vandens. Nors burokėliai sunaudoja nemažai vandens, tačiau dėl geriau išvystytos šaknų sistemos per laikinas sausras jie daug atsparesni už kitas daržoves (Dirsė ir kt., 1995).
Jautriausi drėgmės trūkumui burokėliai būna intensyvaus lapų ir poskilčio storėjimo laiku. Sausringu vegetacijos metu naudingiausia laistyti liepos ir rugpjūčio mėnesiais. Ankstyvas laistymas birželio mėnesį skatina lapkočių augimą (Svetika ir kt., 1983). Sausringomis dienomis naudingi ankstyvieji liejimai mažomis, 100 – 150 m3/ha normomis. Tai padeda burokėliams greičiau sudygti, paspartina jų daigų augimą.
Gegužės ir birželio mėnesiais rekomenduojama lieti 100 – 200, o liepos ir rugpjūčio – 200 – 300 m3/ha. Mažesnės normos skirtos lengvesniems, didesnės – sunkiems dirvožemiams. Likus 20 – 30 dienų iki derliaus nuėmimo nelaistoma (Dirsė ir kt., 1995).

Derliaus nuėmimas ir laikymas

Kad gyventojai šviežių daržovių, o tuo pačiu ir burokėlių turėtų ištisus metus labai svarbu juos išlaikyti realizavimui žiemos pavasario laikotarpiu. Norint išauginti dvimečių daržovių sėklų, per žiemą tenka išlaikyti jų pasodus (Galvydis ir kt., 1996).
Ilgesniam laikymui skiriamos ne tik geros kokybės, bet ir gerai išsilaikančių veislių burokėliai. Laikymui per žiemą auginamos vidutinio ankstyvumo ir vėlyvųjų veislių burokėliai (Kononkov ir kt. 1992).
Kaip laikysis burokėliai priklausys nuo derliaus nuėmimo technologijos ir organizavimo (Baranauskienė ir kt., 1976).
Prieš derliaus nuėmimą reikia apžiūrėti burokėlių plotus, nustatyti jų kokybę ir derliaus dydį. (Petronienė, 2001). Ligų ar kenkėjų pažeistas derlius tuojau realizuotinas. Laikymui burokėliai imami tik iš sveikų, ligų ir kenkėjų nepažeistų plotų. Geriausia daržoves laikyti tuose ūkiuose, kur jos ir auginamos. Bandymai ir gamybinis patyrimas parodė, kad, laikant transportuotas daržoves, gaunami žymiai didesni nuostoliai, negu laikant ūkyje, kuriame jos išaugintos (Petrulis, 2001).
Patalpos, kuriose gali būti laikomos daržovės yra dviejų tipų: kapitalinės – nešaldomi ir šaldomi sandėliai – šaldytuvai, rūsiai, ledainės – rūsiai bei laikinos – kaupai ir tranšėjos. Sandėlių ir šaldytuvų statybai reikia investuoti daug lėšų, tačiau juose galima sudaryti optimalias sąlygas burokėliams, taip pat ir kitoms daržovėmis ir vaisiams, be to, galima mechanizuoti pakavimo bei iškrovimo darbus, geriau sekti jų laikymąsi, juos realizuoti bet kuriuo laiku. Kaupų ir tranšėjų įrengimas nesudėtingas ir pigesnis, bet išlaikymas daržovių ir vaisių juose yra brangesnis (Baranauskienė ir kt., 1976).
Geriausia burokėlius laikyti sandėliuose su natūralia ventiliacija arba aktyvia ventiliacija. Neturint specialių sandėlių ar rūsių, burokėlius galima laikyti tinkamai įruoštuose kaupuose. Tačiau čia laikymas turi trūkumų. Daržoves apžiūrėti, patikrinti galima tik atidengus dalį kaupo; be to, tai galima atlikti, kai laiko temperatūra ne žemesnė kaip – 2oC (Petrulis, 2001).
Laikant burokėlius kaupuose ir tranšėjose, geriausia laikyti susluoksniuotus su smėliu, priesmėliu arba durpėmis. Vytėnų sodininkystės – daržininkystės bandymų stotyje atliktais bandymais nustatyta, kad kaupuose bei tranšėjose susluoksniuotų su smėliu arba durpėmis burokėlių pasodų sveikų buvo 96 – 100 proc. Nesusluoksniuotų burokėlių pasodų išsilaikė 93 proc. Be to, pavasarį, išimti iš kaupų, jie buvo apvytę, o pasodinti vystėsi daug menkiau (Baranauskienė ir kt., 1976).

Burokėlių veislės

Burokėlių veislių apibūdinimas

Valgomųjų burokėlių yra trys atmainos: var. atrorubra Krassochk., var. viridifolia Krassochk. ir var. rubrifolia Krassochk (Galvydis, 1989). Daugelis valgomųjų burokėlių veislių priskiriamos pirmajai atmainai. Joje veislės grupuojamos į 4 veislių tipus: Egipto, Bordo, Eklipso ir Erfurto (Ignatjeva ir kt., 1990).
Valgomųjų burokėlių veislių tyrimai pradėti Dotnuvos mokomajame darže, kur pagerintos ‘Egipto‘ ir ‘Eklipso‘ veislės. Selekcijos stotyje ištirta 170 burokėlių pavyzdžių, iš kurių 121 vietinės kilmės. Išvestos veislės ‘Kamuoliai‘, ‘Kamuoliai 2‘, ‘Vytėnų bordo‘, o Vytėnuose – ‘Nevėžis‘, ‘Ainiai‘. ‘Kamuolius‘ išvedė dr. J. Mačys iš Bordo tipo burokėlių, augintų Skuodo rajone. Pagerinus šią veislę, sukurti ‘Kamuoliai 2‘ . Iš veislės ‘Bordo 237‘, sukurtos ‘Nevėžis‘ ir ‘Vytėnų bordo‘. ‘Ainiai‘ gauti iš ‘Puškinskaja ploskaja‘ veisles (Galvydis, 1994). .
Burokėlių lapų skrotelės išauga įvairių formų (2 pav.): žemi, trumpais lapkočiais, lapai suformuoja prispaustą skrotelę, ilgesniais lapkočiais, kiek pasikėlę – pusiau prispaustą, o ilgais lapkočiais, aukštai iškeltais lapais – tiesią. Pastaroji labiau būdinga pašariniams runkeliams. Svarbus veislės požymis – burokėlio šaknies spalvos intensyvumas ir skersinis žieduotumas. Vertingiausi nežieduoti, tamsiai raudoni burokėliai (3 pav.).

‘Ainiai‘ (4 pav.) išvesti Vytėnų sodininkystės – daržininkystės bandymų stotyje. Vidutinio ankstyvumo. Ryšulinę brandą pasiekia per 43 – 45 dienas, techninę – per 114 – 129 dienas. Tik kai kuriuose valstybiniuose veislių tyrimo punktuose derlingumu lenkė rajonuotą veislę ‘Kamuoliai 2‘, o ‘Bordo 237‘ derėjo gausiau už ‘Ainius‘. 1986 m derlius buvo 612 – 433 cnt / ha. (Gaučinė, 1997). Burokėliai mažesni ir skonis šiek tiek prastesnis negu standartinių veislių. Žyduolių nebūna. Vegetacijos periodas – 115 – 130 dienų. Sausų medžiagų šaknyse būna 13,1 – 16,6 proc., cukrų 6,4 – 7,8 proc. Tinka konservavimui. Konservuotų skonis 4,7 balo. (Petronienė, 2001). Gerai laikosi žiemą. Burokėliai plokščiai apvalūs, minkštimas tamsiai bordo spalvos, gali būti violetinio atspalvio. Veislė pritaikyta mechanizuotam derliaus nuėmimui, nes dirvoje būna 1/3 šaknies ir ji lengvai išraunama (Galvydis, 1994).

‘Bordo 237‘ išvesta Sąjunginiame daržovių selekcijos ir sėklininkystės institute. Tai vidutinio ankstyvumo veislė. Nuo sudygimo iki techninės brandos praeina 100 – 130 dienų. Burokėliai apvalūs, maždaug iki pusės auga žemėje, lengvai išraunami. Minkštimas tamsiai raudonas, bordo atspalvio, sultingas, be žiedų. Gerai laikosi žiemą (Galvydis, 1989). Veislių tyrimo punktuose 1986 m. išaugino 538 – 654 cnt / ha derlių. Vieno burokėlio masė 224 – 370 g. Pasitaiko žyduolių. Skonis 4,0 – 4,6 balo. Sausų medžiagų šaknyje 13,8 – 16,0 proc., cukrų – 6,3 – 6,8 proc. Konservuotų skonis 4,3 balo (Minknov ir kt., 1980).
‘Vytėnų Bordo‘ (5 pav.) veislė sukurta Lietuvos sodininkystės – daržininkystės institute individualios ir masinės atrankos būdu iš veislės ‘Bordo 237‘. Pirminius tyrimus padarė J. Mačys. Atrinktas Nr. 127. kuris 1960 m. buvo pavadintas ‘Vytėnų Bordo‘.
Vidutinis burokėlių derlius 1994 – 1996 m buvo 36,5 t /ha. Prekinių burokėlių – 81, 4 proc. Cheminė sudėtis: sausų tirpių medžiagų – 13,2 proc, cukraus – 9 proc, vitamino C – 17,2 mg proc. Skonis 4,5 balo. Išsilaikytumas 93,5 proc. (Armolaitienė, 1999).
Tai vidutinio ankstyvumo burokėliai: ryšulinė branda per 46 dienas, techninė branda per 111 dienų. Burokėliai apvalūs. Indeksas – 0,9 – 1,1. Odelė pilkai raudona, lygi. Minkštimas tamsiai raudonas. Skrotelė pusiau stovinti. Lapai žali, su ryškia pigmentacija po šalnų. Burokėliai atsparūs ligoms – netikrajai miltligei (Peronospora schaeti). Tinka vartoti švieži, konservuoti ir laikyti per žiemą. 1000 sėklų masė – 30,0 g. Sėklų derlius iš vieno augalo – 45 – 50 g, iš 1 ha – 2 t (Galvydis, 1994).

‘Egipetskaja ploskaja‘ išvesta Centrinės juodžemio zonos V. Dokučajevo žemės ūkio institute. Ankstyva, atspari sausrai, ligoms, gero skonio veislė. Burokėliai plokščios formos. Jų minkštimas tamsiai raudonos spalvos, violetinio atspalvio, jame neryškūs šviesesni žiedai. Rajonuota veislė Rusijoje, Armėnijoje, Kirgizijoje ir Turkmėnijoje (Karataev ir kt., 1984).
‘Pablo F1‘ pagrindinis Olandijos firmos „Bejo Zaden“ hibridas, registruotas Lietuvoje. Burokėliai idealiai apvalūs, minkštimas tamsiai raudonas, žiedai neryškus. Odelė lygi. Tinka perdirbti, vartoti šviežius ir ilgai laikyti. Žieduoliai nesiformuoja (Čekelienė, 2001).

‘Kamuoliai 2‘ išvesta vyr. moksl. bendradarbės J. Armolaitienės ir dr. J. Mačio Vytėnų sodininkystės – daržininkystės bandymų stotyje. Vidutinio ankstyvumo. Nuo sėjos iki techninės brandos praeina apie 117 – 132 dienos. Gero skonio (3,4 – 5,0 balo). Tinka laikyti ir perdirbti. burokėliai apvalūs. Lygaus paviršiaus, tamsiai violetiniai, bordo atspalvio. 1986 m. veislių tyrimo punktuose gauta 516 – 712 cnt / ha derliaus. Rajonuota veislė kai kuriose Rusijos srityse (Petronienė, 2001).

‘Nevėžis‘ išvesta vyr. moksl. bendradarbės J. Armolaitienės ir dr. J. Mačio Vytėnų sodininkystės – daržininkystės bandymų stotyje. 1957 metais J. Mačys išrinko 20 vienodų gražių Bordo 237 veislės burokėlių ir juos paveikė 0,05 proc. holchinu. 1962 m atrinko labai derlingą su stambiais, gerai prikibusiais kamuolėliais sėkloją Nr. 174. po nepertraukiamos, individualios bei masinės atrankos Nr. 174 pavadintas ‘Nevėžiu‘. 1993 m ‘Nevėžis‘ instituto taryboje buvo pripažintas tinkamu perduoti Valstybiniam augalų veislių tyrimo centrui (Armolaitienė, 1997).

Veislė derlinga. Vidutinė vieno burokėlio masė 320 g. Vidutinio ankstyvumo. Vegetacijos periodas 100 – 105 dienos. Iki ryšulinės fazės praeina 45 – 59 dienos. Gero skonio, atspari ligoms veislė. (Galvydis, 1994). Skiltalapiai žali, vidutinio dydžio. Skrotelė pusiau stovinti, vidutinio dydžio. Lapai ištempto trikampio formos, lygūs, žali, rudenį įgaunantys rausvą spalvą. Lapo ilgis – 22 cm, plotis – 16 cm. Lapkotis iki 30 cm ilgio, su šviesiais ruoželiais, išplėsto trikampio formos. Burokėliai apvalūs, vienodo dydžio. Odelė pilkšvai bordo, lygi. Minkštimas tamsiai raudonas, sultingas, be žiedų. Gerai laikosi žiemą (Armolaitienė, 1996).

‘Ilgiai‘ išvesta Lietuvos sodininkystės ir daržininkystės institute tarpveislinio kryžminimo būdu, vėliau taikant šeimų ir individų atranką (Petronienė, 2001).
Lapaplokštė pailgos trikampio formos, prie lapkočio tiesi arba su neryškiu trikampiu, paviršius lygus, ties gyslomis šiek tiek banguotas, pakraščiai smulkiai banguotas. Lapkočiai trikampio formos, ilgi, bordo spalvos, viršuje su gelsvu dryželiu arba be jo (Petronienė, 2001).
Burokėliai cilindriniai, vidutiniškai 5 cm skersmens, 14 cm ilgio. Šaknies paviršius lygus, odelė pilkai bordo spalvos. Šerpeta lygi, gelsva. Burokėlių pakitusi šaknis buka, tikroji šaknis plona. Burokėlių minkštimas sultingas, ryškiai raudonas, koncentriniai žiedai neryškūs. Apie 3 – 15 proc. burokėlių būna šviesaus violetinio atspalvio (Petronienė, 2001).
‘Joniai‘ išvesta Lietuvos sodininkystės ir daržininkystės institute tarpveislinio kryžminimo būdu, sukryžminus rusišką veislę ‘Puškinskaja ploskaja‘ su olandiška ‘Early Red Chief‘. Selekciniame procese taikyti grįžtamieji kryžminimai, grupinė bei individuali atranka.
Tai vidutinio ankstyvumo, universalios paskirties, Bordo tipo burokėliai. Sėklaskiltės žalios, lapų skrotelė pusiau stati. Lapaplokštė platoko trikampio formos, tamsiai žalia, su bordo gyslomis, paviršius lygus, beveik nebanguotas, lapų pakraščiai šiek tiek banguoti. Lapkočiai bordo spalvos, su šviesiais balkšvai, gelsvai ar žalsvai dryžiais, trikampio formos, ilgi. Burokėlių šaknies odelė tamsiai bordo spalvos, lygi ir švelni. Galvelė iškilusi, skrotelė ir šerpeta mažesnė negu kitų veislių burokėlių. Burokėlių šaknies minkštimas tamsiai raudonas, su tamsiais žiedais, sultingas. Daugiausia sėklojų (76,9 proc.) su pagrindiniu stiebu, 1 – 1,4 m aukščio, vidutiniškai šakoti. Sėklojų žiedstiebiai vidutiniškai lapuoti, daugiausia rausvai žali, su žalsvai rausvais dryželiais. Apie 11 proc. žiedstiebių būna raudonų (Petronienė, 2000).

‘Cylindra‘ (9 pav.) veislės burokėliai yra vidutinio ankstyvumo, universalios paskirties cilindrinio tipo. Ryšulinę brandą pasiekia per 55 – 60 dienų. Burokėliai cilindriniai, vidutiniškai 5 – 7 cm skersmens, 15 – 25 cm ilgio. Burokėlio šaknies paviršius lygus, odelė pilkai bordo spalvos. Burokėlių minkštimas sultingas, ryškiai raudonas, koncentriniai žiedai neryškūs (Čekelienė, 2001).

‘Red Pak‘ JAV išvesta veislė 1984 – 1986 metais. Vilniaus veislių tyrimo punkte išaugo 702 cnt / ha. Masė 196 g. Skonis 4,4 balo. Juose 15,4 proc. sausų medžiagų ir 7,3 proc. cukrų. Vegetacijos periodas 114 dienų (Čekelienė, 2001).
‘Rote Kugel‘ išvesta Vokietijoje. Lapai nedideli, todėl lengviau nuimti derlių. Geriau laikosi žiemą. Valgomi švieži arba perdirbami. Burokėliai apvalūs, žiedai jų viduje mažai pastebimi, odelė plona.

‘Wodan F1‘ išvestas Olandijoje. Tai vidutinio ankstyvumo, universalios paskirties burokėlių veislės hibridas, duodanti nemažą derlių. Burokėliai apvalūs, jų odelė tamsiai bordo spalvos, lygi ir švelni. Tinka laikyti ir perdirbti.
11 pav. ‘Wodan F1‘ veislės burokėliai
(www.thompson-morgan.com)

Burokėlių ligos ir kenkėjai
Burokėlius, kaip ir kitas daržoves, puola kenkėjai, pažeidžia bakterijų, grybelių ir virusų sukeltos ligos.
Žalingiausi burokėlių kenkėjai yra pupinis amaras ir runkelinė musė. Retesni kenkėjai yra runkelinės blakės, spragės, skydinukai, matvabaliai.

Dažniausios burokėlių ligos burokėlių juodšaknė (diegavirtė) ir šaknų gumbas. Kaip ir kenkėjų, taip ir ligų, žinoma, yra dar daugiau (Galvydis ir kt., 1996).

Pupinio amaro (Aphis fabae Scop.) iščiulpti burokėlių lapai susiraukšlėja, pažeisti augalai skursta, suserga juodlige. Sėklojų žiedai nubyra, stiebai iškrypsta. Be tiesioginės žalos, pupiniai amarai pavojingi ir kaip virusinių ligų platintojai. Lietuvoje pupinis amaras kenkia beveik kasmet. Kai kuriais metais jis būna labai gausus ir žalingas (Svetika ir kt., 1995).
Runkelinė musė (Pegomyia hyosciami Panz.) pažeidžia runkelius, burokėlius, špinatus: lapų parenchimoje išėda stambių dėmių pavidalo landas (minas). Dėmės iš pradžių esti balzganos, vėliau paruduoja ir ištrupa, pažeistų augalų lapai pasidaro skylėti. Runkelinė musė paplitusi visoje Lietuvoje, bet ypač žalinga ji vakarinėje respublikos dalyje (Pileckis ir kt., 1983).
Runkelinė nematoda (Heterodera schachtii Schmidt.) labiausiai kenkia cukriniams runkeliams, tačiau gali pakenkti ir burokėliams. Apniktų augalų lapai būna smulkūs, suglebę, Šaknis apaugusi daugybe smulkių šaknelių – „barzdoti“. Augalų derlingumas labai sumažėja. Runkelinė nematoda išplitusi visoje Lietuvoje, bet dažniausia tik sodybiniuose sklypuose.
Rudoji runkelinė blakė (Polymerus cognatus Fieb.) pavojingas polifaginis kenkėjas, dažniausiai pažeidžiantis cukrinius runkelius ir valgomuosius burokėlius. Čiulpia augalų sultis. Rudosios runkelinės blakės pažeistų lapų viršūnė bei pakraščiai pagelsta ir sudžiūsta, o pagrindinė gysla ir lapkotis išsikraipo. Kenkia suaugėlės ir lervos. Rudoji runkelinė blakė puola burokėlių daigus, kurie gali net nudžiūti. Antroje vasaros pusėje kenkėjai puola ir sėklojus (Svetika ir kt., 1995).
Runkelinė spragė (Chaetocnema concinna Marsh.) apgraužia daigų sėklaskiltes ir paaugusių augalų lapus, išėda lapuose duobutes arba skylutes. Pažeistose vietose atsiranda pusiau permatomų dėmelių, kurios, audiniams perdžiūvus, virsta skylėmis. Runkelinės spragės smarkiai apnikti jauni daigai gali žūti.
Runkelinis skydinukas (Cassida nebulosa L.) nors kenkia burokėliams, bet dažniausiai minta balandomis ir balandūnėmis. Graužia lapus – išėda juose langelius, skyles, kartais apėda lapų pakraščius. Neretai lieka tik lapų gyslos (Pileckis ir kt., 1983).

Burokėlių juodšaknės sukėlėjams grybams plisti geros sąlygos susidaro, kai dygstant sėkloms yra žema temperatūra, daug drėgmės, kai dirvoje trūksta oro. Tada burokėlių daigai nusilpsta, pasidaro neatsparūs, ir juos užpuola minėti grybai. Daigų pagrindinė šaknelė bei poskiltis paruduoja, vėliau pajuosta ir suplonėja. Daigai išlinksta, išvirsta. Silpniau juodšaknės pažeisti daigai nesunyksta, bet iš jų išauga nenormalūs, šakoti burokėliai.
Burokėlių šaknų gumbas (gumbinis pseudomonas)- Pseudomonas tumefaciens susidaro ant burokėlių šaknies susidaro kaip didelės išaugos. Augalai skursta, išauga maži, nes daug maisto medžiagų sunaudoja greitai besidalijančios ląstelės. Laikymo metu tokie burokėliai supūva (Petronienė, 2001).
Burokėlių lapų garbanė (runkelių virusas 3) – Beta virus. Pažeidus virusams lapą, pradeda sparčiau augti minkštimas, bet lėčiau auga lapkočiai ir gyslos, todėl lapalakštis susigarbanoja. Tokie lapai palaipsniui gelsta, ruduoja, džiūsta. Sergantys augalai lėčiau auga.
Burokėlių netikroji miltligė Sukelia runkelinė peronospora (Peronospora schachtii). Labiausiai nuo šios ligos nukenčia sėklojai. Nors puola grybas ir daigus, suaugusius burokėlius. Skilčialapiai, vėliau jauniausi lapai ir žydinčių sėklojų viršutiniai lapai pagelsta, susiraukšlėja, sustorėja, pasidaro trapūs. Lapalakščių kraštai užsiraito į apačią.
Burokėlių cerkosporozę (rudmargę) sukelia runkelinė cerkospora – Cercospora beticola. Lietuvoje ši lga taip paplitusi, kad kai kuriais metais sunku būna rasti visai sveikų burokėlių. Runkelinė cerkospora pažeidžia burokėlių lapus ir stiebus. Ligos požymiai pradeda išryškėti apie rugpjūčio pradžią – lapų abiejose pusėse atsiranda daugybė nedidelių, kampuotų rusvų su tamsesniais rudai rausvais iškilusiais kraštais dėmių. Vėliau dėmės šviesėja, pasidaro balzganos, prakiūra, ir lapas pasidaro skylėtas (Pileckis ir kt., 1983).
Siekiant apsisaugoti nuo kenkėjų ir ligų, būtina imtis šių priemonių: laikytis sėjomainos, taikyti tinkamą agrotechniką, sėti beicuotą sėklą; nuėmus derlių, atrinkti pažeistus burokėlius ir išvirtus sušerti gyvuliams; sėti burokėlius ir auginti sėklojus kuo toliau nuo špinatų ir rūgštynių; šalinti iš lauko pastebėtus sergančius augalus; maistui skirtų burokėlių pasėlius pesticidais purkšti tik tada, kai ligai plisti yra palankios sąlygos ir gali padaryti daug žalos; pesticidais nupurkštų lapų nevaroti maistui (Svetika ir kt., 1995).

Leave a Comment