Ekonominė politika Lietuvoje

Turinys
Įvadas 2
Ekonominė politika 3
Valstybės išlaidos 3
Palūkanų dydis 3
Kolektyviniai darbo santykiai 5
Sveikatos apsauga 5
Darbuotojų saugos struktūros įmonėse 7
Energetika 7
Energetikos sektoriaus politika 10
Energetikos politika 10
Lietuvos ūkio 1991 – 1998 metų raidos įvertinimas 11
Aplinkos apsauga 11
Išvados 15Įvadas
1990 m. kovo 11 d. Lietuva atkūrė valstybingumą. Šalis nuėjo sudėtingą persitvarkymo iš planinės į rinkos ekonomiką kelią, įveikdama daugelį kliūčių, sunkumų ir krizių. Reformos, vykdytos visose gyvenimo srityse, suteikė Lietuvai galimybių iš esmės pakeisti savo teisinius pamatus, įgyvendinti sprendimus, kurie padėjo pagrindą rinkai veikti. Įvyko didelių pokyčių visuomenėje ir visuomeniniame gyvenime. Lietuvos visuomenė suvokė savo strateginius tikslus ir išreiškė juos 1992 metų Konstitucijoje. Tautos referendumu priimtoje Liietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintos aiškios nuostatos siekti atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės, prisidėti prie teise ir teisingumu pagrįstos tarptautinės tvarkos kūrimo, jungtis į tarptautines organizacijas, jei tai neprieštarauja valstybės interesams ir jos nepriklausomybei. Lietuvos visuomenė savo Konstitucijoje įtvirtino žmogaus ir valstybės, visuomenės ir valstybės santykių, paremtų demokratijos, teisinės valstybės, žmogaus teisių ir tautinių mažumų teisių gerbimo principais, pagrindus. Lietuva apsisprendė, jog valstybė reguliuoja ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei. Tai sudarė prielaidas Lietuvai nustatyti savo sttrateginius tikslus, visų pirma įstoti į Europos Sąjungą, kaip tautų ir valstybių bendriją, kurioje įtvirtinta demokratija, gerbiamos žmogaus ir tautinių mažumų teisės, taip pat sukurta gerovės valstybė ir įtvirtintas Europos socialinės ir ekonominės rinkos modelis, kuriam būdinga konkurencijos ir solidarumo, lygybės ir

r teisingumo pusiausvyra. Todėl Lietuva 1995 m. pasirašė, o 1996 m. ratifikavo Europos sutartį, steigiančią Europos Bendrijų bei jų šalių narių ir Lietuvos Respublikos asociaciją. 2002 m. Lietuva baigia stojimo į Europos Sąjungą procesą. Europos Sąjungoje taip pat vyko rimtų pokyčių, Europos Sąjungos viršūnių tarybos susitikimuose buvo formuluojami Europos Sąjungos raidos ilgalaikiai tikslai. Vienas tokių pavyzdžių – Lisabonos Europos Sąjungos viršūnių tarybos 2000 m. kovo 23–24 d. pirmininkavimo išvados, kuriose teigiama, jog iki 2010 m. Europos Sąjungos ekonomika turi tapti dinamiškiausia, konkurencingiausia, pagrįsta žiniomis, taip pat turi būti pasiektas visuotinis užimtumas: „Turi būti modernizuojamas Europos socialinis modelis, investuojama į žmones ir kuriama aktyvi gerovės valstybė. Žmonės yra didžiausia Europos vertybė ir pagrindinis Europos Sąjungos politikos tikslas. Investicijos į žmones ir aktyvios bei dinamiškos gerovės valstybės kūrimas bus esminis užtikrinant Europos viietą žiniomis pagrįstoje ekonomikoje ir siekiant, kad šios naujos ekonomikos atsiradimas nepaaštrintų tokių socialinių problemų kaip nedarbas, socialinė atskirtis ir skurdas“. Lisabonos Europos Sąjungos viršūnių tarybos išvados buvo tikslinamos 2002 m. kovą Barselonos Europos Sąjungos viršūnių taryboje. Lisabonoje priimtos bei Barselonoje patikslintos socialinės, ekonominės bei aplinkos apsaugos politikos gairės nustato užduotis ir Lietuvos valstybės ilgalaikės raidos strategijai, numato Lietuvos šiandieninius ir artimiausio dešimtmečio uždavinius. Juo labiau turint galvoje, kad 2002 m. spalio 9 d. Europos Komisijos oficialiai paskelbtoje Reguliariojoje Lietuvos pažangos rengiantis narystei Eu
uropos Sąjungoje ataskaitoje Lietuva vertinama kaip atitinkanti Kopenhagos kriterijus valstybė, kurioje veikia rinkos ekonomika ir kuri gali konkuruoti Europos Sąjungoje. Remdamiesi šiuo vertinimu, galime teigti, kad Lietuvai Lisabonos ir Barselonos dokumentų nuostatos yra priimtinos ir kelia mums uždavinį suformuluoti tokią valstybės ilgalaikės raidos strategiją, kurioje būtų galima įvertinti esamą padėtį, pateikti valstybės viziją ir nustatyti valstybės ilgalaikės raidos prioritetus bei jų kryptis. Tik taip galima sukurti prielaidas Lietuvai veiksmingai dalyvauti Europos socialiniame modelyje ir užtikrinti pamatinius mūsų tautos siekius turėti saugią visuomenę, sukurti žiniomis pagrįstą ekonomiką, gyventi švarioje bei saugioje aplinkoje ir tu.rėti konkurencingą ūkį, kad visa tai tarnautų mūsų konstituciniam siekiui – bendrai tautos gerovei.Valstybės išlaidos
Palūkanų dydis
Lietuvos Respublikos Vyriausybė atskirais nutarimais nustato darbuotojo minimalų valandinį atlygį (minimalią mėnesinę algą). Šiuo metu pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. liepos 18 d. nutarimą Nr. 937 darbuotojo, nepriklausomai nuo to, kokios rūšies įmonėje jis dirba, valandinis darbo užmokestis negali būti mažesnis nei 2,67 Lt, o mėnesinė alga – 450 Lt. Šie minimalieji dydžiai galioja visiems darbuotojams, išskyrus valstybės politikus, teisėjus, valstybės pareigūnus, karius, valstybės tarnautojus ir žemės ūkio veiklos subjektų darbuotojus, kai šių subjektų pajamos iš realizuotos žemės ūkio produkcijos per praėjusius kalendorinius metus sudaro daugiau kaip 50 procentų visų pajamų, ūkininkų samdomus darbuotojus, taip pat ūkininkus, kuriems teisės aktų nu
ustatyta tvarka taikoma minimalioji mėnesinė alga. Jų minimalusis valandinis darbo užmokestis – 2,55 Lt, o mėnesinė alga – 430 Lt. Atsižvelgiant į vartotojų kainų indeksą, minimalus darbo užmokestis yra indeksuojamas įstatymų nustatyta tvarka. Vartotojų kainų indeksą skaičiuoja ir kas mėnesį paskelbia Statistikos departamentas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės. Konkrečius valandinius atlygius, mėnesines algas, kitas darbo apmokėjimo formas ir sąlygas, darbo normas įmonėse nustato įmonių savininkai (darbdaviai) ir įteisina kolektyvinėse arba darbo sutartyse Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka. Darbo užmokestis mokamas ne rečiau kaip 2 kartus per mėnesį. Vieną kartą per mėnesį darbo užmokestis gali būti mokamas tik darbuotojui pateikus prašymą raštu. Lietuvos Respublikos delspinigių nustatymo už išmokų, susijusių su darbo santykiais, pavėluotą mokėjimą įstatymas numato, kad delspinigiai skaičiuojami po 7 kalendorinių dienų, kai turėjo būti sumokėtas darbo užmokestis.

Pagrindiniai Lietuvos ekonomikos rodikliai

Ekonomikos rodikliai 1993 1994 1995 1996 1997 1998 1999 2000 2005 2010

ataskaitiniai duomenys išankst. duomen numatoma prognozė
1. Bendrasis vidaus produktas,
mln. Lt (veikusiomis kainomis) 11590 16904 24103 31569 38340 42945 42510 44980 69465 112477
2. Bendrasis vidaus produktas,
mln. USD (veikusiomis kainomis) 2662 4227 6026 7892 9585 10736 10628 11245 17366 28119
3. BVP metinis pokytis,
% (palyginamomis kainomis) -16,2 -9,8 3,3 4,7 7,3 5,1 -2,1 2,0 5,5 5,5
4. BVP, tenkantis vienam gyventojui,
USD (veikusiomis kainomis) 714 1136 1622 2128 2587 2900 2871 3038 4692 7593
5. Nacionalinio biudžeto deficitas,
% nuo BVP 1,8 -1,8 -1,8 -2,5 -1,0 -1,3
6. Infliacija per metus,
% (lyginami gruodžio mėnesiai) 189,0 45,1 35,7 13,1 8,4 2,4 1,6 4,1 3,0 3,0
7. Vidutinė metinė infliacija,
% (lyginami laikotarpiai) 410,2 72,2 39,6 24,6 8,9 5,1 1,1 3,8 3,0 3,0
8. Užsienio prekybos (prekių ir paslaugų) balansas,
% nuo BVP -7,8 -6,0 -11,8 -9,8 -10,6 -11,9 -9,8 -9,6 -5,3 -3,0
9. Einamosios sąskaitos balansas,
% nuo BVP -3,1 -2,1 -10,2 -9,2 -10,2 -12,1 -9,0 -8,9 -5,3 -3,0
10. Tiesioginės užsienio investicijos,
mln. Lt (per metus) 135,7 124,7 290,2 609,7 1418,0 3702,0 3400,0 3400,0 3200,0 3200,0
11. Tiesioginės užsienio investicijos,
% nuo BVP (per metus) 1,17 0,74 1,20 1,93 3,70 8,6 8,0 7,6 4,6 2,8
12. Užsienio skola,
% nuo BVP (metų pabaigoje) 10,7 11,7 13,9 15,2 14,6 15,7 18,1 17,6 15,4 11,5
13. Realaus darbo užmokesčio vidutinis metinis didėjimas, % -39,0 14,2 3,2 4,1 13,9 14,7 5,1 0,6 4,3 3,4
14. Nedarbo lygis,
% (vidutinis metinis) 4,4 3,8 6,1 7,1 5,9 6,4 8,0 8,1 7,3 5,7

Darbo santykiai
Darbo santykiai – tai sa

antykiai, kurie atsiranda sutarties pagrindu ir kurių vienas subjektas (darbuotojas) atlieka tam tikrą darbo funkciją, laikydamasis nustatytų darbo normų ir vidaus darbo tvarkos, o kitas subjektas (darbdavys) suteikia jam darbą, sulygtą darbo sutartimi, garantuoja darbo sąlygas, numatytas darbo įstatymuose, kolektyvine sutartimi ir šalių susitarimu, ir moka darbo užmokestį pagal atliekamo darbo kiekį ir kokybę.Lietuvoje pagrindinės darbo teisės nuostatos pateiktos Lietuvos Respublikos darbo kodekse .Kolektyviniai darbo santykiai
Darbo kodekse didelis dėmesys skiriamas kolektyviniams darbo santykiams. Taip yra dėl to, kad darbo santykių dalyviai nėra lygiaverčiai ir darbuotojas, kad ir koks kvalifikuotas bei išsilavinęs būtų, visada yra silpnesnioji pusė, lyginant su darbdaviu.
Kolektyvinių darbo santykių subjektai ir jų atstovai savo interesus derina ir ginčus sprendžia derybų būdu. Kolektyvinės sutartys gali būti šios:
 kolektyvinė sutartis valstybės lygiu (nacionalinė);
 šakos (gamybos, paslaugų, profesiniu) ar teritoriniu (savivaldybės, apskrities) lygiu sudaryta kolektyvinė sutartis;
 įmonės (įstaigos, organizacijos) ar jos struktūrinio padalinio lygiu sudaryta kolektyvinė sutartis.
Nacionalinė, šakos ir teritorinė kolektyvinė sutartis yra rašytinis susitarimas, sudaromas tarp profesinių sąjungų organizacijų (susivienijimo, federacijos, centro ir kt.) ir darbdavių organizacijų (asociacijos, federacijos, konfederacijos ir kt.)
Šakos kolektyvinė sutartis nustato atitinkamos šakos socialinės ir ekonominės plėtros kryptis, darbuotojų (profesinių grupių) darbo organizavimo ir darbo apmokėjimo sąlygas bei socialines garantijas.Sveikatos apsauga
Pagrindinės sveikatos priežiūros sistemos ilgalaikės raidos strategijos kryptys – sveikatos sistemos reforma, atitinkanti Europos Sąjungos teisės reikalavimus; visuomenės sveikatos stiprinimo, ugdymo ir informacijos sistemų plėtra; ligų prevencijos ir kontrolės įgyvendinimas; profesinio tobulėjimo skatinimas. Šia strategija siekiama sukurti šiuolaikinę ir modernią sveikatos priežiūros sistemą, pagrįstą strateginiu planavimu, reformos proceso pokyčių analize ir valdymu, užtikrinančią sveikatos priežiūros prieinamumą, veiksmingumą, racionalų lėšų naudojimą, sveikos gyvensenos formavimą. Sveikatos sistemos efektyvų funkcionavimą užtikrina valstybė, įtraukdama šiam tikslui įgyvendinti visas socialines ir ekonomines struktūras ir sudarydama būtinas sąlygas visuomenei bei kiekvienam jos nariui sveikai gyventi. Todėl neabejotina optimalios sveikatos būklės užtikrinimo strateginė prielaida yra visos sveikatos sistemos darnus plėtojimas, apimantis sveikatos išsaugojimą ir stiprinimą, ligų profilaktiką, ligų nustatymą laiku, gydymą bei ligonių reabilitaciją.
Sveikatos apsaugos sistema bus plėtojama šiomis kryptimis:
Formuoti sveikos gyvensenos ir sveikatos apsaugos nuostatas visuomenėje ir derinti jas su ES teisės aktų reikalavimais. Siekiama sumažinti gyventojų sergamumą ir mirtingumą dėl neigiamai gyventojų darbo ir gyvenimo sąlygas veikiančių priežasčių, užtikrinti veiksmingą ligų prevencijos ir kontrolės sistemos funkcionavimą, sveikatos ugdymo ir informacijos sistemų plėtrą, rizikos veiksnių įtakos sveikatai vertinimą, skatinti profesinį visuomenės sveikatos sistemos darbuotojų tobulėjimą, sveikatos problemoms spręsti pasitelkti kitus sektorius.
Ugdyti socialinės rizikos ir sveikatos rizikos grupių prisitaikymo prie aplinkos gebėjimus skatinant įsitraukti į pagalbos grupes, mokant savarankiškai įveikti visuomenės sveikatos problemas bei remiant visuomenines organizacijas, kurios rūpinasi visuomenės sveikata. Siekiama formuoti aktyvią ir už savo sveikatą atsakingą visuomenę.
Siekiant ugdyti sveikos gyvensenos nuostatas, numatoma tobulinti pačią sveikatos ugdymo sistemą. Sveikos gyvensenos ugdymo įtraukimas į sveikatos sistemos ir kitų sektorių darbuotojų profesinio mokymo ir kvalifikacijos kėlimo programas stiprintų asmeninę žmogaus atsakomybę už savo sveikatą.
Mažinti gyventojų mirtingumą ir ilginti vidutinę gyvenimo trukmę. Siekiama sudaryti vienodas sąlygas visiems šalies piliečiams gauti reikiamas sveikatos paslaugas, stebėti ir vertinti gyventojų mirtingumo priežastis. Visiems gyventojams užtikrinti prieinamą kokybišką stacionarią ir ambulatorinę pagalbą. Dėl mažėjančio mirtingumo, ilgesnės bendro gyvenimo trukmės besikeičianti Lietuvos gyventojų demografinė struktūra (ypač padaugės vyresnių kaip 65 metų gyventojų) turės įtakos sveikatos priežiūros paslaugų poreikio kitimui – padidės profilaktinių sveikatos patikrinimų ir labai specializuotų paslaugų, veiksmingai gerinančių gyvenimo kokybę, poreikis. Todėl būtina plėtoti paslaugas, kurių poreikis šiuo metu nepatenkinamas. Siekiama gerinti teikiamų sveikatos priežiūros paslaugų kokybę diegiant naujas medicinos technologijas, keliant darbuotojų kvalifikaciją, užtikrinant įstaigų ir ES keliamų reikalavimų atitikimą.
Įgyvendinant lėtinių neinfekcinių ligų ir traumų prevenciją, numatoma tobulinti neinfekcinių ligų ir jų rizikos veiksnių ankstyvo nustatymo ir kontrolės sistemą bei įgyvendinti kompleksines šių ligų prevencijos programas.
Per atitinkamas programas įgyvendinti užkrečiamųjų ligų prevenciją ir kontrolę.
Tobulinti asmens sveikatos priežiūros įstaigų sistemos valdymą ir finansavimą. Siekiama sukurti tinkamai veikiančią valstybės, apskričių ir savivaldybių sveikatos priežiūros įstaigų sistemą. Numatoma tobulinti išteklių paskirstymą ir optimizuoti išlaidas sveikatos priežiūrai. Siekiant didesnio sveikatos sistemos efektyvumo, ieškant ir diegiant efektyvesnes lėšų panaudojimo formas, gerinant sveikatos priežiūros paslaugų kokybę, plėtojant pirminę sveikatos priežiūrą. ir gerinant antrinės bei tretinės sveikatos priežiūros įstaigų sistemą, o ateityje gerinant ir populiacijos sveikatos rodiklius, įgyvendinamas tikslas už sveikatos priežiūrai skirtas lėšas teikti daugiau ir geresnių paslaugų. Siekiama, kad nedidėtų tiesioginės gyventojų išlaidos sveikatos priežiūrai.
Vykdyti aktyvią priklausomybės ligų prevenciją, gerinti narkomanų ir kitų priklausomybių ligomis sergančių asmenų sveikatos priežiūrą.Rengti narkomanijos prevencijos programas mokyklose, plėsti narkomanų ir ŽIV užsikrėtusių asmenų ilgalaikę socialinę ir medicininę reabilitaciją. Lietuvos Respublika vykdys ir sieks įsijungti į Europos Sąjungos ir kitas tarptautines narkomanijos prevencijos programas.
Užtikrinti, kad Lietuvos rinkoje būtų tik saugūs, tinkamos kokybės ir veiksmingi bei prieinami kainos požiūriu vaistai, atitinkantys ES taikomus reikalavimus. Rengiami teisiniai dokumentai, reglamentuojantys farmacinę veiklą, įteisinantys ES direktyvų reikalavimus vaistų ir medicinos prietaisų srityje.
Kūno kultūra ir sportas
Kūno kultūra ir sportas – reikšminga ugdymo proceso sudedamoji dalis norint išauginti darnią ir visavertę asmenybę. Įskiepiję fizinio aktyvumo poreikį dar jaunystėje, išauginsime sveikus, fiziškai užsigrūdinusius, pasirengusius gyvenimui jaunuolius. Atsinaujinančioje visuomenėje kūno kultūra ir sportas visiems turėtų tapti neatsiejama žmogaus gyvenimo dalimi, todėl skatinama popamokinė sportinė veikla, vykdomos vaikų vasaros užimtumo programos, plėtojama sporto klubų veikla, taip pat atrenkami gabūs vaikai ir rengiami didžiajam sportui. Didelio meistriškumo sportininkai – tai patikimas ir taikus būdas paskelbti pasauliui apie savo šalį, garsinti jos vardą pasaulyje.Darbuotojų saugos struktūros įmonėse
Siekiant užtikrinti darbuotojams saugias ir sveikas darbo sąlygas, įmonėje steigiamos:
Darbuotojų saugos ir sveikatos tarnyba (toliau – tarnyba). Tarnybos veiklą reglamentuoja Įmonių darbuotojų saugos ir sveikatos tarnybų nuostatai, patvirtinti Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro bei Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2003 m. lapkričio 27 d. įsakymu Nr. A1-186/V-694. Tarnyba sudaroma iš vieno ar daugiau įmonėje dirbančių saugos ir sveikatos specialistų. Jeigu įmonėje tokių specialistų nėra, tarnybos funkcijas gali atlikti:
 darbdavio samdoma tarnyba arba darbdavio samdomi vienas ar daugiau šios srities specialistų;
 darbdavio paskirtas asmuo (asmenys) (įmonėse, kuriose dirba mažiau kaip 50 darbuotojų).
Jeigu įmonėje tarnyba nesteigiama, jos funkcijų neatlieka samdoma organizacija ar paskirtas asmuo, tarnybos funkcijas atlieka pats darbdavys.Apie įsteigtą tarnybą darbdavys raštu praneša Valstybinei darbo inspekcijai.. Medicinos punkto veiklą reglamentuoja Pavyzdiniai įmonių darbo medicinos tarnybų (medicinos punktų) nuostatai, patvirtinti Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos 1995 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. 295. Šie nuostatai nustato medicinos punktų steigimo tvarką, funkcijas, darbuotojų teises, pareigas ir atsakomybę.Energetika
Remiantis šiuo metu turima informacija ir atlikta technine-ekonomine analize, galima teigti, kad uždarius abu Ignalinos AE blokus mažiausias elektros energetikos sistemos plėtros ir funkcionavimo išlaidas bei didesnį elektros energijos tiekimo patikimumą galima užtikrinti saugios branduolinės energetikos nenutrūkstamumu, perimamumu ir plėtote. Tam reikia pastatyti naują bloką ar reaktorių, panaudojant Ignalinos AE esamą infrastruktūrą bei modernizuojant Lietuvos elektrinę – pagrindinį nebranduolinėselektros energijos šaltinį – papildomai įrengiant dujų turbinas, dūmų valymo įrenginius ir siekiant panaudoti bent dviejų rūšių kurą, taip pat modernizuojant Vilniaus ir Kauno termofikacines elektrines, Kauno hidroelektrinę bei pastatant keletą naujų termofikacinių elektrinių, kurių galia priklausytų nuo realių elektros poreikių augimo tempų.
Jei organinio kuro kainos ateityje būtų didelės, tikslingiau būtų statyti didelio našumo naujas elektrines – kombinuotojo ciklo dujų turbininę elektrinę ir naujas termofikacines elektrines.
Modernizavus turimas šilumines elektrines, pigiausias elektros energijos gamybos šaltinis būtų esamos termofikacinės elektrinės, o jose pagamintos elektros energijos dalis (įvertinant ir naujas termofikacines elektrines) bendrame elektros energijos balanse 2015–2020 m. padidėtų iki 35–45 procentų.
Norint integruotis į Vakarų elektros energetikos sistemą, būtina kuo greičiau nutiesti galingą jungtį su Lenkija. Ji ne tik sudarytų galimybę eksportuoti į Vakarus elektros energijos perteklių, bet ir padėtų integruotis į Europos elektros energijos rinkas bei padidinti energijos tiekimo patikimumą.
Kiti svarbiausi uždaviniai:
Elektros energetikos sektoriuje:
modernizuoti turimą elektrinių potencialą, priderinti jį prie rinkos ekonomikos reikalavimų, nuosekliai diegti momentines galios balanso reguliavimo priemones;rekonstruoti ir atnaujinti fiziškai bei morališkai susidėvėjusius elektros perdavimo ir skirstomuosius tinklus, kad būtų patenkinti didėjantys elektros energijos tiekimo patikimumo ir kokybės reikalavimai;stiprinti bendradarbiavimą ir kooperaciją su Baltijos ir Šiaurės šalimis, modernizuoti aukštos įtampos tinklus, kurti bendrą elektros energijos rinką, optimaliai išnaudoti Baltijos šalių elektros energetikos sistemų potencialą.
Branduolinės energetikos sektoriuje:
gerinti branduolinę saugą eksploatuojant Ignalinos AE ir eksploatavimo nutraukimo metu;sukurti radioaktyviųjų atliekų ir panaudoto branduolinio kuro tvarkymo, saugojimo ir galutinio palaidojimo infrastruktūrą, atitinkančią šiuolaikinius tarptautinius reikalavimus;siekiant ateityje išlikti branduolinės energetikos valstybe ir gaminti elektros energiją šiuolaikinius saugos reikalavimus atitinkančiose atominėse elektrinėse, remti investicijas į naujo bloko ar reaktoriaus statybą panaudojant Ignalinos AE esamą infrastruktūrą.
Šilumos sektoriuje:
centralizuotosiose šilumos tiekimo sistemose, vartojančiose gamtines dujas, įrengti termofikacines elektrines (atlikus jų ekonominį pagrindimą);skatinti atsinaujinančiųjų energijos šaltinių vartojimą centralizuotojo šilumos tiekimo sistemose;nuosekliai modernizuoti šilumos tiekimo sistemas, sudarant vartotojams galimybę reguliuoti suvartojamos šilumos kiekį savo nuožiūra;skatinti termofikacinių elektrinių gaminamos elektros energijos supirkimą, šildymui maksimaliai panaudoti termofikacinių elektrinių pajėgumą;parengti ir įgyvendinti ilgalaikius specialiuosius energijos rūšių naudojimo šildymui ir centralizuotojo šilumos ūkio plėtrai planus, šio ūkio modernizavimo programą;skatinti energetikos įrenginių priežiūros įmonių kūrimąsi.
Gamtinių dujų tiekimo sektoriuje:
skatinti dujų perdavimo tinklų plėtrą ir dujų tranzitą per šalies teritoriją; įrengti dujų matavimo stotį Latvijos pasienyje ir susijungti su Latvijos dujų tiekimo sistema bei su jos požeminėmis dujų saugyklomis; kartu su kitomis Baltijos valstybėmis parengti susijungimo su Lenkijos ir Suomijos dujotiekių sistemomis projektą ir siekt.i jį įgyvendinti; tęsti tyrinėjimo darbus, o vėliau, jei tai bus ekonomiškai tikslinga, įrengti požeminę dujų saugyklą Lietuvoje.
Naftos produktų tiekimo sistemoje:
nuo 2005 m. nutraukti naftos produktų, netenkinančių leistinų Europos Sąjungos užterštumo normų, vartojimą; skatinti ekologiškai švaresnio kuro rūšių – mažai sieringo mazuto ir buitinio krosnių kuro – vartojimą, įvedant bei tobulinant mokesčius už gamtos išteklius ir aplinkos taršą; iki 2009 m. pabaigos sukaupti 90 parų valstybės naftos produktų ir naftos atsargas.
Vietinių ir atsinaujinančiųjų energijos išteklių vartojimas:
siekti, kad energija, gaminama iš atsinaujinančiųjų energijos išteklių, 2015 m. sudarytų dalį, artimą nustatytai Europos Sąjungos direktyvose; ekonominėmis, teisinėmis bei organizacinėmis priemonėmis skatinti medienos, buitinių bei žemės ūkio atliekų ir kitų vietinių kuro rūšių vartojimą; plėsti kitų atsinaujinančiųjų energijos išteklių (hidroenergijos, biodujų, buitinių atliekų, vėjo, saulės, geoterminės energijos) vartojimą.
Energijos vartojimo veiksmingumo didinimas:
rengti ir tobulinti teisės aktus bei normatyvinius-techninius dokumentus; atnaujinti pastatus ir modernizuoti jų energetikos ūkį; parengti ir įgyvendinti techninius reglamentus, susijusius su energijos taupymu, ir reikiamos infrastruktūros (bandymo laboratorijų bei atestavimo įstaigų) plėtros programą;diegti gamybos procesuose pažangias technologijas ir energijos taupymo priemones;stiprinti mokslinę, informavimo, švietimo ir konsultavimo veiklą.
Aplinkosauga:
siekti pirminės energijos tiekimo tvariosios struktūros (padidinant gamtinių dujų ir atsinaujinančiųjų energijos išteklių dalį), kad uždarius Ignalinos AE, CO2 išmetimai į aplinką neviršytų šalies įsipareigojimų pagal Kioto protokolą; energiją generuojančiuose šaltiniuose plėsti priemones, mažinančias sieros ir azoto oksidų išmetimus iki leistinų normų; plėsti aplinkosaugos audito sistemą; įrengti stacionarias išmetimų į aplinką stebėsenos priemones didžiosiose šiluminėse elektrinėse ir katilinėse;tobulinti mokesčių už taršą sistemą, dalį surinktų lėšų skiriant taršos mažinimo priemonėms įgyvendinti.
Rinkos liberalizavimas ir konkurencija, teisinė bei institucinė reforma:
liberalizuoti elektros ir dujų sektorius atveriant rinką pagal ES direktyvų reikalavimus; tobulinti teisės aktus, reglamentuojančius energetikos sektoriaus veiklą; mažinti Vyriausybės įtaką energetikos bendrovėms, pavesti valstybinėms institucijoms spręsti tik strateginius energetikos planavimo, plėtros ir reguliavimo klausimus; privatizuoti gamtinių dujų perdavimo ir paskirstymo bei elektros energijos sektoriaus privatizuotinas įmones, tęsti naftos perdirbimo ir transportavimo įmonių privatizavimą, skatinti vietinius ir užsienioinvestuotojus dalyvauti modernizuojant ir pertvarkant energetikos objektus; elektros energijos perdavimo tinklo valdymas turi priklausyti valstybei; plėsti bendradarbiavimą ir kooperaciją su Baltijos šalimis, sukuriant bendrą elektros energijos rinką, optimaliai išnaudojant bendrą Baltijos šalių elektros energetikos potencialą.Energetikos sektoriaus politika
Strategijoje yra detalizuoti ir svarbiausių infrastruktūros bei sektorių politikos sričių tikslai ir jų įgyvendinimo priemonės. Energetikos srityje siekiama didinti energijos tiekimo patikimumą ir jos vartojimo efektyvumą. Vidutiniu bei ilgos trukmės laikotarpiu numatoma įgyvendinti Nacionalinę energetikos strategiją bei Nacionalinę energijos vartojimo efektyvumo didinimo programą, parengti Ignalinos AE pirmojo bloko uždarymo, išmontavimo ir radioaktyviųjų atliekų saugojimo programą, įgyvendinti projektus alternatyviam aprūpinimui nafta ir naftos produktais, plėsti dujų perdavimo bei paskirstymo tinklus ir tranzitą. Numatyta suderinti teisės normas, reglamentuojančias energetikos sektoriaus veiklą, su atitinkamais ES acquis reikalavimais. Planuojama plėsti energetikos infrastruktūrą: dalyvauti tarptautiniuose energetikos sistemų integravimo projektuose, sujungiant Lietuvos ir Vakarų Europos energetinius tinklus. Energetikos vystymas bus derinamas su aplinkosaugos reikalavimais, bus įgyvendinamos priemonės, mažinančios sieros ir azoto oksidų emisijas. Ilgos trukmės laikotarpiu pirminės energijos struktūra bus keičiama didinant gamtinių dujų ir atsinaujinančių energijos išteklių dalį. Bus tęsiamas energetikos ūkio restruktūrizavimas, palaipsniui išskaidant atskiras energetinės veiklos rūšis į monopolines ir konkurencines ir užtikrinant nuosavybės formų įvairovę.Energetikos politika
Sritys Tikslai ir uždaviniai Veiksmų kryptys ir įgyvendinimo priemonės Įgyvendinimo seka
Energetika Patikimai, saugiai ir su mažiausiomis išlaidomis tiekti energiją Įgyvendinti Nacionalinę energetikos strategiją 1999 – 2020 m.

Parengti veiksmų programą Ignalinos AE uždarymui ir jos išlaidų padengimui (planuojamos uždarymo išlaidos siekia 9,6 mlrd. Lt) ir ją įgyvendinti 2000 – 2005 m.
(2015 m.)

Įgyvendinti projektus alternatyviam aprūpinimui nafta ir naftos produktais 2005 – 2010 m.

Plėsti dujų perdavimo bei paskirstymo tinklus ir tranzitą 2000 – 2005 m.

Modernizuoti šilumos tiekimo sistemas iki 2005 m.

Didinti energijos vartojimo efektyvumą Įgyvendinti Nacionalinę energijos vartojimo efektyvumo didinimo programą 1999 – 2020 m.

Tobulinti energetikos valdymą Toliau tobulinti teisinę bazę, reglamentuojančią energetikos sektoriaus veiklą (restruktūrizaciją, privatizaciją, konkurenciją ir pan.) 1999 – 2005 m.

Reguliuoti energetikos sektorių pagal ES reikalavimus ir pasirengti integracijai į ES Suderinti energetikos teisinio reguliavimo aktus su ES reikalavimais šiose srityse:

– energijos vidaus rinkos reguliavimo (kainodaros, demonopolizavimo ir liberalizavimo) 2000 – 2005 m.

– valstybės reglamentavimo (standartų, saugos ir pan.) 1999 – 2000 m.

Plėtoti regioninį bendradarbiavimą ir kooperaciją Dalyvauti tarptautiniuose energetikos sistemų integravimo projektuose (Baltijos žiedo) 2000 – 2002 m.

Pastatyti galingą elektros perdavimo liniją į Lenkiją, sujungiančią Lietuvos ir Vakarų Europos energetinius tinklus 2002 – 2005 m.

Mažinti neigiamą poveikį aplinkai Plėsti elektros energijos eksportą ir eksporto rinkas 2000 – 2010 m.

Subalansuoti pirminės energijos struktūrą, didinant gamtinių dujų ir atsinaujinančių energijos išteklių dalį 2000 – 2010 m.

Įgyvendinti priemones, mažinančias sieros ir azoto oksidų emisijas 2005 – 2015 m.Lietuvos ūkio 1991 – 1998 metų raidos įvertinimas
Lietuvos ekonomika per pastaruosius aštuonerius metus patyrė esminius pokyčius visuose sektoriuose. Ūkio raidoje ryškiai išsiskyrė du etapai: pirmasis – 1991-1994 metais – dramatiško ekonominio nuosmukio, būdingo pokomunistinėms valstybėms, ir antrasis – 1995-1998 metais –”atsigavimo” laikotarpis, kurio metu pastebimas ne tik ekonomikos stabilizavimas, bet ir augimas.
Nepaisant nepalankių makroekonominių sąlygų ir siekiant transformuoti ekonomiką iš planinės į funkcionuojančią rinkos ekonomiką, buvo dedamos didelės pastangos rinkos ekonomikos pagrindams sukurti. Pakankamai sparčiai vyko smulkių ir vidutinių įmonių, gyvenamųjų namų ir ūkinės paskirties žemės privatizavimas. Beveik visų produktų kainos ir prekybos sąlygos buvo liberalizuotos, priimti įstatymai, skatinantys kurti naujas privačias įmones ir sudaryti palankias sąlygas investicijoms. Buvo įvestas fiksuotas lito kursas. Politinis stabilumas taip pat buvo svarbus ekonomikos augimo veiksnys. Nuo 1995 m. ekonomika pradėjo atsigauti. 1997 – 1998 metais buvo pasiektas makroekonominis stabilumas – sumažinta infliacija, žymiai sumažintas nacionalinio biudžeto deficitas.
Bendrasis vidaus produktas (BVP) rodo gana spartaus augimo tendencijas: 1995 m. – 3,3% , 1996 m. – 4,7% , 1997 m. – 7,3% . Tačiau 1998 m. BVP augimo tempai sulėtėjo ir sudarė 5,1% . Ekonomikos augimas buvo stabdomas finansinės krizės Rusijoje, prasidėjusios 1998 m. pabaigoje. Ketvirtąjį 1998 m. ketvirtį, palyginus su 1997 metų tuo pačiu laikotarpiu, BVP padidėjo tik 0,2%. Lietuvos ekonomiką apėmęs sąstingis tęsėsi ir 1999 metais: pirmąjį 1999 metų pusmetį BVP augimo tempai sumažėjo iki -4,8% .
Vykstant pramonės restruktūrizavimui ir plečiantis teikiamų paslaugų sąrašui, pridėtinės vertės struktūroje sparčiai didėjo paslaugų sektoriaus dalis, kuri 1997 m. sudarė 55,4% , o 1998 m. – net 58,5% . Dėl to paslaugų plėtra buvo pagrindinė varomoji Lietuvos ūkio plėtojimo jėga.
Didžiausią pridėtinės vertės dalį sudarė pramonė (kartu su elektros, dujų ir vandens tiekimu) – 1997 m. – 25,2% , 1998 m. – 23,6% ; antroji vieta teko prekybai – 1997 m. – 16,5% , 1998 m. – 16,1% ; žemės ūkyje ir miškininkystėje atitinkamai sukurta 11,7 ir 10,1% ; transporte ir ryšiuose – 9,6 ir 9,6% ; statyboje – 7,7 ir 7,9% pridėtinės vertės.
Lietuvoje BVP, tenkančio vienam gyventojui (paskaičiuoto USD faktiškomis kainomis), kitimo tendencija tokia: 1992 m. šis rodiklis sudarė 489 USD, 1993 m. – 714 USD, 1994 m. – jau 1136 USD, 1995 m. – 1622 USD, 1996 m. – 2128 USD, 1997 m. – 2587 USD, 1998 m. – 2900 USD, 1999 m. pirmąjį pusmetį – 1329 USD. Tačiau BVP vienam gyventojui pagal perkamosios galios paritetą yra žymiai didesnis: 1996 m. sudarė 5697 USD, 1997 m. – 6161 USDAplinkos apsauga
Aplinkos apsaugos ilgalaikės plėtros kryptys yra šios:
 įgyvendinti tvariosios plėtros principą;
 sudaryti prielaidas racionaliam gamtos išteklių naudojimui, apsaugai ir atkūrimui;
 atsižvelgiant į ES normas ir standartus, užtikrinti tinkamą aplinkos kokybę;
 išsaugoti gamtos paveldo vertybes, kraštovaizdžio savitumą ir biologinę įvairovę;
 didinti šalies miškingumą ir miškų aplinkosaugos vertę.
Aplinkos kokybės apsauga.
Vandenų apsaugos srityje: mažinti vandenų taršą buitinėmis ir gamybinėmis nuotėkomis; gerinti geriamojo vandens kokybę; mažinti vandenų taršą iš žemės ūkio šaltinių; gerinti rekreacijai naudojamų vandenų būklę; gerinti vandens ekologijos sistemų būklę; racionaliai naudoti vandens energetinius išteklius; mažinti jūros taršą; siekti sumažinti kaimyninių valstybių daromą įtaką Lietuvos vandens ištekliams.
Oro apsaugos srityje: skatinti energijos naudojimo veiksmingumą bei atsinaujinančiųjų energijos šaltinių naudojimą; mažinti taršą iš didelių deginimo (energetikos) įrenginių; mažinti transporto poveikį aplinkai ir žmonių sveikatai; mažinti poveikį klimato kaitai, ozono sluoksniui, rūgštėjimo eutrofikacijos procesui.
Dirvožemio apsaugos srityje: mažinti dirvožemio teršimą organinėmis ir mineralinėmis trąšomis bei kitais žemės ūkyje naudojamais chemikalais, naftos produktais ir sunkiaisiais metalais; nustatyti seną taršą ir ją pašalinti.
Atliekų tvarkymo srityje: sukurti racionalią atliekų tvarkymo sistemą; kuo daugiau ir racionaliau panaudoti atliekų medžiaginius ir energijos išteklius; pašalinti pesticidų bei kitas pavojingas atliekas; saugiai tvarkyti radioaktyviąsias atliekas.
Apsaugos nuo fizikinės taršos srityje: mažinti triukšmo lygį miestuose; išvengti Ignalinos AE keliamo radiacijos pavojaus; mažinti radioaktyvųjį aplinkos teršimą. Gamtos išteklių, kraštovaizdžio ir biologinės įvairovės apsauga.
Saugomų teritorijų sistemos srityje: plėtoti saugomų teritorijų sistemą; tobulinti saugomų teritorijų sistemos valdymą; suformuoti palankų visuomenės požiūrį į saugomas teritorijas, jų uždavinius.
Kraštovaizdžio išsaugojimo ir žemėnaudos struktūros formavimo srityje: gerinti ir stambinti bendrą žemėnaudos struktūrą; sustabdyti gamtos kraštovaizdžio nykimą ir išsaugoti būdingą jo įvairovę, parengti ir įgyvendinti kraštovaizdžio apsaugai svarbių teritorijų planavimo ir tvarkymo programas; sustabdyti karstinio ir pelkinio kraštovaizdžio nykimą; kurti urbanistinio ir agrarinio kraštovaizdžio teritorijų plėtros, tvarkymo ir apsaugos politiką.
Rekreacinės aplinkos apsaugos srityje: pritaikyti saugomas teritorijas lankymui, sudaryti sąlygas rekreacijos, ypač pažintinio turizmo, plėtrai; sustabdyti vaizdingiausių gamtos vietovių, pirmiausia kranto zonos, užstatymą, pajūrio paplūdimių ir kopų nykimą; sustabdyti rekreacinės agrarinės aplinkos nykimą.
Gamtos išteklių naudojimo ir apsaugos srityje: stiprinti ir tobulinti žemės gelmių išteklių panaudojimo valstybinį reguliavimą bei priežiūrą; apgalvotai naudoti bei saugoti gamtos išteklius; sustabdyti augalų, grybų ir gyvūnų rūšių bei populiacijų nykimą, išsaugoti jų nacionalinius genetinius išteklius.
Miškų ūkio plėtros srityje: išsaugoti ir gausinti miško išteklius, užtikrinti jų racionalų ir nepertraukiamą naudojimą, didinti miškų produktyvumą bei sveikatingumą; užtikrinti miškų nuosavybės formų įvairovę ir jų lygiateisiškumą; didinti šalies miškingumą įveisiant miškus, įskaitant ir dirvonuojančiose bei menkavertėse žemėse; tenkinti bendrąsias socialines visuomenės reikmes; plėsti tvaraus miškų ūkio principais pagrįstą bei konkurencingą privataus miškų ūkio sektorių.
Pagrindiniai veiksmai ir svarbiausios priemonės:
Teisinis aplinkos apsaugos reguliavimas. Dauguma teisės aktų įvairiose aplinkosaugos srityse turi būti tobulinama atsižvelgiant į: nacionalinius tikslus ir prioritetus; Europos Sąjungos reikalavimus; konvencijų bei kitų tarptautinių susitarimų įsipareigojimus. Dėl ES teisės perkėlimo į nacionalinę teisę buvo atlikta nemažai nacionalinių t.eisės aktų pakeitimų ir papildymų, todėl būtina artimiausiu metu parengti pagrindinių aplinkosaugos įstatymų, tarp jų Aplinkos apsaugos, Vandens, Atliekų ir kt. įstatymų, naujas redakcijas.
Aplinkos apsaugos valdymas (administravimas)
Aplinkos apsaugos valdymo (administravimo) srityje numatomos trys pagrindinės reformos: institucinio stiprinimo, atliekų tvarkymo bei vandenvalos srityse.
Planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimas. Tai viena svarbiausių prevencijos priemonių, leidžiančių išvengti neigiamų aplinkos pokyčių. Poveikio aplinkai vertinimas turi užtikrinti, kad planuojamos ūkinės veiklos poveikis aplinkai bus įvertintas ir į jį bus atsižvelgta prieš pradedant ūkinę veiklą. Planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimas sudaro sąlygas aplinkos kokybei ir gyventojų sveikatai užtikrinti, tvariosios ūkio plėtros sprendimams priimti. Strateginis aplinkos vertinimas – tai sistemingas ir išsamus procesas, vertinantis strateginių planavimo dokumentų (tam tikrų planų ir programų) įgyvendinimo pasekmes aplinkai, parengiant vertinimo ataskaitą, kuri naudojama priimant sprendimą.. Strateginis aplinkos vertinimas bus atliekamas šiems planams ir programoms: žemės ūkiui, miškų ūkiui, žuvininkystei, energetikai, pramonei, transportui, atliekų tvarkymui, vandentvarkai, telekomunikacijoms, turizmui, miestų ir kaimų planavimui ir kt.
Ekonominės priemonės
Mokesčiai už aplinkos teršimą (gaminio mokestis)
Tobulinti mokesčio už aplinkos teršimą gaminių atliekomis sistemą. Išplėsti apmokestinamųjų gaminių sąrašą įtraukiant į jį gaminius, kurie, pasibaigus naudojimo laikui, tampa aplinkai pavojingomis atliekomis (automobiliai, buitinė technika ir pan.). Tobulinti mokesčio už aplinkos teršimą iš mobiliųjų taršos šaltinių sistemą. Įgyvendinti principą „teršėjas moka“, t. y. nustatyti mokestį ne tik juridiniams, bet ir fiziniams asmenims už mobiliųjų taršos šaltinių taršą.
Mokesčiai energetikos sektoriaus taršai mažinti
Tobulinti mokesčio už aplinkos teršimą sistemą nustatant arba pakeičiant jau galiojantį energetikos sektoriuje mokestį už išmetamus į atmosferą teršalus (SO2, CO2, NOx, lakūs organiniai junginiai ir pan.).
Užstatas už pakuotes (daugkartinio ir vienkartinio naudojimo)
Plėsti bei tobulinti užstato ir grąžos sistemą, kuri būtų taikoma pakuočių atliekų (vienkartinio ir daugkartinio naudojimo taros) surinkimui užtikrinti bei pakuočių atliekų srautui sumažinti.
Mokesčiai už gamtos išteklių naudojimą
Tobulinti mokesčių už valstybinius gamtos išteklius apmokestinimo sistemą, nustatant mokesčio tarifus, skatinančius racionalų ir taupų gamtos išteklių naudojimą bei investicijas į naftos ir dujų išteklių paieškos ir žvalgymo darbus.
Kitos ekonominės priemonės:
ištirti ir taikyti apyvartinių taršos leidimų sistemą; diegti regioninių komunalinių atliekų tvarkymo sistemas; taikyti administracines ir ekonomines priemones, skatinančias antrinių žaliavų surinkimą ir perdirbimą; nustatyti „žaliųjų pirkimų“ taisykles viešiesiems pirkimams.Aplinkos stebėsenos (monitoringo) pagrindinis tikslas yra aprūpinti valstybės ir visuomenės institucijas patikima informacija apie aplinkos būklę ir antropogeninį poveikį patiriančius aplinkos būklės pokyčius.Išvados
1. Lietuvos ekonomika per pastaruosius aštuonerius metus patyrė esminius pokyčius visuose sektoriuose. Ūkio raidoje ryškiai išsiskyrė du etapai: pirmasis – 1991-1994 metais – dramatiško ekonominio nuosmukio, būdingo pokomunistinėms valstybėms, ir antrasis – 1995-1998 metais –”atsigavimo” laikotarpis, kurio metu pastebimas ne tik ekonomikos stabilizavimas, bet ir augimas
2. Pakankamai sparčiai vyko smulkių ir vidutinių įmonių, gyvenamųjų namų ir ūkinės paskirties žemės privatizavimas. Beveik visų produktų kainos ir prekybos sąlygos buvo liberalizuotos, priimti įstatymai, skatinantys kurti naujas privačias įmones ir sudaryti palankias sąlygas investicijoms.
3. Buvo įvestas fiksuotas lito kursas. Politinis stabilumas taip pat buvo svarbus ekonomikos augimo veiksnys. Nuo 1995 m. ekonomika pradėjo atsigauti. 1997 – 1998 metais buvo pasiektas makroekonominis stabilumas – sumažinta infliacija, žymiai sumažintas nacionalinio biudžeto deficitas.
4. Vykstant pramonės restruktūrizavimui ir plečiantis teikiamų paslaugų sąrašui, pridėtinės vertės struktūroje sparčiai didėjo paslaugų sektoriaus dalis, kuri 1997 m. sudarė 55,4% , o 1998 m. – net 58,5% . Dėl to paslaugų plėtra buvo pagrindinė varomoji Lietuvos ūkio plėtojimo jėga.
5. Valstybė Lietuvoje labai įtakoja įmonių veikla, nes nuo jų isleistų įstatymų, nuo jų mokesčių, nuo jų duotų nuolaidų, subsidijų gali išgyventi įmones. Valstybė ypač padeda SVV.

.

Leave a Comment