Druskininkų savivaldybė

vilniaus kolegija

verslo vadybos fakultetas

suaugusiųjų mokymo skirius

Teresa Gasėnaitė

tvn04m1

LIETUVOS TURIZMO IŠTEKLIAI

kontrolinis darbas

Dėstytoja A.Skerstonienė

Vertinimas

2005 m. sausis 29 d.

Visaginas

TURINYS

I.

Įvadas.....................

....................3

II. Druskininkų savivaldybė:

1. Druskininkų

istorija...................

...........4

2. Druskininkų regiono turizmo

ištekliai....................

..5

III. Druskininkų kurorto plėtros

galimybės.....................

...16

IV.

Išvados......................

..................20

V.

Literatūra.....................

..................21

ĮVADAS

Lietuva – nedidelė Vidurio Europos šalis. Jos įvaizdis, socialinis ir
ekonominis prestižas tarptautinėje plotmėje dar tik formuojasi.
Druskininkai nuo seno žinomi kaip kurortinis miestas, kuris esti
išskirtinės reikšmės Lietuvos Respublikos teritorinis vienetas, teikiantys
rekreacines paslaugas žmonių sveikatos atstatymui bei poilsiui ir turintys
aukštą pridedamąją vertę, formuojantys šalies įvaizdį.

Druskininkų kurortą galima charakterizuoti ir kaip turizmo, sporto ir
poilsio objektą. Tai vienas iš šalies įvaizdžio formavimo atramos taškų.
Atvykę užsienio turistai sskatina naujų ekonominių ryšių atsiradimą,
investicijų pritraukimą, išsiveža šalies ekonominės, socialinės galios
įspūdį. Realizuojant specializuotas gydomosios rekreacijos paslaugų
programas, atliekamas ne tik žmonių sveikatinimas, bet ir sukuriamos naujos
darbo vietos bei didinamas nacionalinis produktas.[1]

Lietuvai atgavus nepriklausomybę, vystantis integracijos procesui į
Europos Sąjungą bei šiandien jau esant jos sudėtine dalimi turizmo
sektorius mūsų šalyje įgauna ypatingą svarbą ir reikšmę šalies gyvenime.
Tarptautinio turizmo požiūriu Lietuva pripažįstama kaip naujas turistinis
regionas ir kartu – Baltijos jūros valstybių turistinio regiono dalis.

Šio darbo tyrimo objektas – Druskininkų regionas. Darbo tikslas yra
apžvelgti turizmo ištelius šiame rregione, aptariant regiono istorinius,
geografinius ypatumus, esančius gamtos paminklus, paveldo objektus bei
žymiausias krašto vietoves. Darbe paliesime ir šio krašto esamas problemas
bei vystymosi perspektyvas.

Darbe buvo panaudoti sukaupti statistiniai duomenys, analizuoti
istoriniai šaltiniai, remtasi konferencijų duomenimis, o taip pat ir
nagrinėta kita mokslinė literatūra. Darbe įg

gyvendinant iškeltus uždavinius
buvo taikomas loginis, lyginamasis, istorinis, statistinis metodai.

Išsami Druskininkų regionos analizė padės giliau suvokti šio krašto
savitumą, įsigilinti į jo problemas bei perspektyvas, kas suteiktų
galimybę savalaikiškai ir adekvačiai reaguoti į rinkos pokyčius, formuoti
strateginius planus ekonomikos, aplinkosaugos ir kituose sektoriuose
Druskininkų regione.

DRUSKININKŲ SAVIVALDYBĖ

DRUSKININKŲ ISTORIJA

Druskininkų kraštas garsėja nuo seno. Pati gyvenvietė žinoma nuo seno
Kurorto istorijos tyrinėtojai mano, kad jau XIII a., kai lietuviai kovojo
prieš Kryžiuočių ordiną, Nemuno ir Ratnyčios upių santakoje stovėjusi
gynybinė pilis. Pirmas iki šiol žinomas rašytinis šaltinis, minintis
Druskininkus, yra Lietuvos Metrika. Joje rašoma, jog 1596 m. Druskininkų
kaimas atiduotas Pervalko dvaro valdytojui ponui Voropajui. Vietovės vardas
susijęs su druska. Druskininkas – asmuo, vertęsis druskos gamyba,
pardavimu, pristatymu. Jau labai seniai čia tryško mineralinių druskų
turinčios versmės.. Šaltinių gydomąja galia pirmieji įsitikino vietiniai
kaimiečiai. Jie pastebėjo, kad pabraidžiojus po kai kuriuos ppanemunės
šaltinius greičiau išgyja žaizdotos kojos. Dėl to apie XVII- XIX a. pr.
apsukresni druskininkiečiai pradėjo “gydyti”. XVIII a. ypač išgarsėjo
liaudies gydytojų Sūručių (Sūrmiečių, Suraučių) dinastija.1789 m.
Druskininkais susidomėjo Gardine vykusio Seimo nariai. Jų paskatintas ,
vietovę aplankė Lietuvos – Lenkijos karalius Stanislovas Augustas
Poniatovskis. Apie 1790 m. jo įsakymu rūmų gydytojas pradėjo tirti
Druskininkų mineralinio vandens gydomąsias savybes ir 1794 m. birželio 20
d. dekretu Druskininkus paskelbė gydomąja vietove.

Tačiau tikru kurortu Druskininkai tapo po Vilniaus universiteto
profesoriaus I.Fonbergo 1835 m. išspausdintų Druskininkų šaltinių
mineralinio vandens cheminės sudėties tyrimų. Pateikus duomenis carui
Nikolajui I, ga

autas leidimas 1837 metais vystyti Druskininkuose kurortą,
nors neoficialiai mineralinės ir purvo vonios jau veikė nuo šimtmečio
pradžios. 1838 m. pastatyta 14 vonių gydykla, kuri 1840-1841 m. praplėsta
iki 50 vietų. Šią gydyklą 1894 m. sunaikino gaisras. Po gaisro buvo
pastatyta dar didesnė mūrinė balneologinė 150 vietų gydykla. 1841 m.
įsteigta Druskininkų Gydytojų draugija, kurios tikslas buvo gerinti ir
plėsti Druskininkuose kurortinį gydymą. Gydytojo K.Volfgango pastangomis
1844 m. Gardine pradedamas leisti žurnalas “Druskininkų šaltinių undinė”.
XIX a. pabaigoje Druskininkai buvo garsūs ne tik visoje carinės Rusijos
imperijoje, bet ir už jos ribų.

Per Pirmąjį Pasaulinį karą Druskininkai labai nukentėjo. Nors 1923 m.
pavasarį oficialiai atidarytas pirmas kurortinis sezonas po karo, tačiau
kurortas atkurtas tik 1930 metais, iniciatyvą perėmus Lenkijos krašto
bankui: padaryta keletą naujų gręžtinių šaltinių, sparčiai augo
besigydančiųjų skaičius ( 1930 m. buvo 7900, o 1937 m. jau 11000 ligonių),
pastatyta daug naujų vilų. 1924 – 1939 m. buvo ypač populiarus gydytojos
E.Levickos gydymo saule, oru ir judėjimu parkas (“Zaklad lecznicznego
stosowania slonca, powietrza i ruchu). Parke veikė vyrų, moterų ir vaikų
sektoriai. Po Antrojo Pasaulinio karo, 1951 m., parko atkuriamuosius darbus
pradėjo bei toliau taikė gydomosios kūno kultūros gydymo metodikas Karolis
Dineika. Sovietmečiu kurorto infrastruktūra buvo pritaikyta masiniam SSSR
žmonių gydymui. Tuo metu veikė 10 sanatorijų, buvo pastatytos mineralinio
vandens ir gydomojo purvo bei fizioterapijos gydyklos, per metus ilsėdavosi
apie 400.000 žmonių.
Druskininkus garsina ne tik unikalios gamtos versmės, bet ir pasaulinę
šlovę pelnę menininkai. Čia kūrė dailininkas ir kompozitorius
M.K.Čiurlionis , gimė įžymus skulptorius modernistas Žakas L
Lipšicas (
Jacąues Lipchitz).

Šiandien Druskininkų gyventojų skaičius 2003 m. liepos 1d. duomenis
Druskininkų savivaldybėje buvo 25075, iš jų: mieste – 17601,
(Druskininkai). Apylinkėse – 7474 (kaimo gyventojai). Palyginti su 2002 m.,
yra tendencija gyventojų skaičiui mažėti, patiems druskininkiečiams senti,
apsigyventi gretimuose kaimuose.

DRUSKINININKŲ REGIONO TURIZMO IŠTEKLIAI

Lietuvos ir atskirų jos regionų gamtinė aplinka bei kraštovaizdžių
kompleksai yra labai palankūs rekreacijai ir turizmui organizuoti. Lietuva
savo ištekliais yra turtingesnė už kai kurias Europos šalis, pvz. Daniją,
Olandiją, Vidurio Lenkiją, Baltarusiją[2]. Sąlyginai vėsų klimatą ir kalnų
nebuvimą kompensuoja ežerų, miškų, upių gausa. Šiuo atžvilgiu patrauklus ir
savitas visas Pietų Lietuvos regionas.

Druskininkų savivaldybės ir jos apylinkių gamtinius išteklius sudaro
vandens telkiniai ir jų pakrantės, rekreaciniai miškai ir kiti želdynai,
rekreacinės ir saugomos teritorijos, estetiškai vertingi gamtinio
kraštovaizdžio dariniai ir vaizdai bei saugomi kraštovaizdžio objektai.

Druskininkų, kaip kurorto egzistavimo pagrindas yra mineralinio ir
mineralizuoto vandens radimvietės. Druskininkuose trykšta 7 unikalūs
chloridinių natrio ir kalio vandenų šaltiniai.

Druskininkų kurortas įsikūręs viename miškingiausių respublikos
arealų. Didžiulio pušynų masyvo, juosiančio kurortą, bendras plotas yra
daugiau kaip 50 tūkst. ha. Pagrindinė dalis aplinkinių miškų priklauso
Druskininkų miškų urėdijai, likusi – Veisiejų (kairiajame Nemuno
krante).Ypač didelę reikšmę turi rekreaciniai miškai, kurie sąlygoja
kurorto vertę, jo mikroklimatą, poilsio ir turizmo galimybes. Rekreaciniams
miškams priskiriami miesto miškai ir miškų ūkio sanitarinės zonos miškai.
Miškai ypač tinkami rekreacijai, sudaro net 94 proc. visų analizuojamos
teritorijos miškų. Iš jų 39 proc. tinka intensyviam poilsiui, tai didžioji
dalis greta kurorto esančių miškų bei da

alis miškų prie Latežerio, Ilgio ir
Grūto ežerų. 55 proc. miškų priskirtini saikingo naudojimo zonai
(trumpalaikiam poilsiavimui).

Druskininkų savivaldybės ir Dzūkijos NP miškai pasižymi ypatinga
mažųjų miško gėrybių: grybų, uogų, vaistažolių, medžiojamų žvėrių ir
paukščių gausa.

Ežerai, esantys Druskininkų ir NP teritorijoje sudaro apie 10 % (49
ežerai) visų Lietuvos ežerų. Tarp žymiausių – Žuvinto, Avirio (vienas
švariausių ežerų Lietuvoje), Grūto, Ilgio, Glėbio, Liškiavio, Vilko,
Šaulio, Latežerio ežeras su unikalia žemapelke. Pastarajame įsikūrusi
juodųjų žuvėdrų kolonija, todėl ežeras su unikalia aplinka puikiai tiktų
ekoturizmui vystyti. Druskininkų savivaldybėje yra ir keletas tvenkinių,
vienas patraukliausių poilsiui – Vijūnėlio. Per NP ir Druskininkų kurortą
prateka didžiausia Lietuvos upė Nemunas. Gausu šaltinių ir sraunių
šaltavandenių upių – Skroblus, Grūda, Ūla, Merkys, Šalčia. Pakankamai
didelis ežerų skaičius ir upių tinklas sudaro palankias sąlygas vandens
turizmui, žvejybai. Nemuno baseino ežeruose gausu lydekų, lynų, karšių,
vėgėlių ir kitų žuvų.

Dzūkijos NP išsiskiria šaltinių gausa ir įvairove, ypač jų daug
Skroblaus upelio slėnyje. Skroblaus aukštupio ir Ūlos akies verdenėse
(virduokliuose) nuolat kunkuliuoja stipraus vandens srauto keliamas smėlis.
Labai savitas ir “Bobos daržo” šaltinis Skroblaus ištakose ar Uciekos
šaltinis prie Nemuno, kur vanduo srūva iš giliai į požemius vedančių urvų.
Versminio ežeras tarp Marcinkonių ir Kašėtų savo pavadinimą gavo nuo
galingų povandeninių šaltinių, trykštančių iš ežero dugno. Šaltinių gausu
ir Grūdos, Merkio, Nemuno pakrantėse, o Merkinės apylinkėse versmių gausa
išsiskiria Kempės upelio slėnis, įspūdingi ir prie Mikalauciškės ežerėlio
esantys šaltiniai.

Ne mažiau reikšmingos rekreacijai ir ekoturizmui yra saugomos miškų
ūkio teritorijos (draustiniai) ir Druskininkų savivaldybės teritorijoje:

• Druskininkų botaninis;

• Avirės hidrografinis;

• Raigardo kraštovaizdžio;

• Baltosios Ančios herpetologinis;

• Stračiūnų herpetologinis;

• Gerdašių entomologinis;

• Vilko botaninis;

• Cimakavo ornitologinis.

Draustiniai Druskininkų savivaldybės ir Dzūkijos NP teritorijoje
tinkami pažintiniam turizmui įdomiems objektams lankyti. Druskininkų
botaninio draustinio ribos eina vos už kilometro nuo miesto centro. Ten
galima įrengti pažintinį ekologinį taką, teritorijoje yra įrengti keli
takeliai pasivaikščiojimui. Ekoturizmui puikiai tinkamas Cimakavo
ornitologinis draustinis, išsiskiriantis šimtametėmis pušimis, užpelkėjusio
upelio slėniu. Legendomis ir padavimais apgaubtas Raigardo kraštovaizdžio
draustinis – didžiausias Lietuvoje slėnis. Tai unikali vieta ne tik
ekoturizmo takams įrengti, bet ir ekskursijoms su gidais organizuoti,
maršrutui, pvz., “M.K.Čiurlionio keliais” sukurti. Pagal Saugomų teritorijų
įstatymą, šie draustiniai įgauna juridinę apsaugos formą – draudžiama
naikinti kultūros paveldo kompleksus, natūralią gamtą, skatinama veikla,
susijusi su saugomų kompleksų ar objektų (kultūros vertybių) propagavimu,
taip pat ir kultūrinis turizmas[3]. Griežčiausias apsaugos režimas taikomas
gamtiniuose rezervatuose – juose nevykdoma jokia ūkinė veikla.

Gamtiniams turizmo ištekliams priskiriami ir saugomi kraštovaizdžio
objektai, kurių vertingiausi paskelbti gamtos paminklais. Dzūkijos
nacionalinio parko teritorijoje yra 35 valstybės saugomi gamtos paveldo
objektai, kurie gali būti patrauklūs jei ne įprastam pažintinio turizmo
vartotojui, tai gali pritraukti įvairių specialistų dėmesį. 18 gamtos
paveldo objektų yra paskelbti gamtos paminklais. Reikšmingiausi turizmui
gamtos paveldo objektai:

• Krušonių ir Uciekos skardžiai dešiniame Nemuno krante;

• Ūlos skardžiai tarp Zervynų ir Mančiagirės;

• Mardasavo skardis dešiniame Merkio krante tarp Mardasavo ir

Puvočių;

• Rudnios (prie Skrobliaus upės) cirkas bei pietinis ir šiaurinis

kalvaragiai;

• Trakiškių kalvagūbris dešiniajame Ūlos krante;

• Didžioji Jonionių griova ir Sarkajiedų dauba kairiame Nemuno

krante žemiau Merkinės;

• Bajorės ir Siuvėjo rėvos Nemune;

• Skroblaus versmės;

• Šaltinis „Ūlos akis”;

• Snaigupėles atodanga (Gailiūnų k.);

• Velnio akmuo (Švendubrės k.)

Saugomiems gamtos paveldo objektams priskirti 25 medžiai – Zervynų
ąžuolas ir 24 drevėtos pušys arba drevės – senosios bitininkystės reliktai.
Dzūkijos nacionaliniame parke yra paruošti lankymui ir daugiau išskirtinių
medžių, nepatekusių į saugomų objektų sąrašus.

Turtinga Druskininkų ir NP regiono biologinė įvairovė – labai svarbi ne
tik ekoturizmo vystymui. Kai kurios rūšys aptinkamos šiame regione, Vakarų
Europos šalyse yra visai išnykusios arba labai retos. Todėl identifikavus
moksliniais metodais gamtines rūšis ir buveines, kurios yra svarbios ES
šalims bei įvertinus jų būklę, rengiamas tinkamų apsaugai teritorijų
sąrašas. Dėl to steigiamas Europos ekologinis tinklas ,,Natura 2000”,
kuris papildys saugomų teritorijų sistemą. Dzūkijos nacionalinis parkas yra
išskirtas kaip buveinių ir paukščių apsaugai svarbi teritorija, kurioje
aptinkamos šios saugomos Europos Bendrijoje rūšys: žalvarnis, lėlys,
ligutė, tetervinas, žvilgančioji riestūnė, plačialapė klumpaitė, pelkinė
uolaskėlė, žvilgančioji riestūnė, plikažiedis linlapis, vėjalandė šilagėlė
bei kitos saugomos rūšys.

Šalies, regiono ar vietovės kultūrinė aplinka perteikia tos
teritorijos materialinių bei dvasinių vertybių visumą, jų lygį nacionaliniu
ir tarptautiniu mastu. Todėl kultūrinės aplinkos savitumas yra viena iš
svarbiausių kultūrinį turizmą skatinančių priežasčių. Pagal LR Turizmo
įstatymą kultūrinė aplinka yra vadinama „kultūros ištekliais”[4], kuriuos
būtų galima skirstyti į tris kategorijas:

1. Praeities medžiaginiai kultūros objektai (nekilnojamosios ir

kilnojamosios kultūros paveldo vertybės).

2. Dabarties nemedžiaginė kultūrinė raiška (kultūrinių renginių

metu atgimstančios etnokultūros tradicijos, susipynusios su

šiandienine kultūra).

3. Kiti su kultūra susiję objektai (pvz. muziejai).
Dabar išsamiau panagrinėsime kiekvieną iš kategorijų Druskininkų regione.

I. Praeities medžiaginiai kultūros objektai

Pietinės Lietuvos dalies arealas Lietuvos nacionalinės turizmo plėtros
programos turistinių gamtos bei kultūros išteklių suvestinėje pažymėtas
kaip vienas vertingiausių Lietuvoje. Vienas iš svarbiausių tokio įvertinimo
kriterijų – kultūros vertybių gausa bei įvairovė areale.

Nemuno turistinės trasos galimybių studijoje (2002 m.) pažymėta, kad
„nemaža dalis kultūros vertybių yra susikoncentravusi Nemuno vidurupio
zonoje” (užfiksuoti 253 objektai). Iš jų 70 nekilnojamų kultūros paveldo
vertybių yra Druskininkų savivaldybės ir Dzūkijos NP (t.t. Varėnos
savivaldybėje) teritorijose (1 lentelė).

1 lentelė

Lankytinos kultūros paveldo vertybės

|Eilės |Teritorija |Kultūros vertybių |
|Nr. | |skaičius (vnt.) |
|1. |Druskininkų savivaldybė |32 |
|2. |Dzūkijos NP: |37 |
|3. |Liškiava |7 |
|4. |Merkinė |13 |
|5. |Subartonys |4 |
|6. |Zervynos |3 |
|7. |Marcinkonys |5 |
|8. |Margionys |3 |
|9. |Kapiniškės |2 |

Nustačius kultūros vertybių skaičių bei išskyrus jas pagal pobūdį,
Druskininkų kurorte ir jo apylinkėse įvardinta[5]:

• Istorinės vertybės (14 objektų). Didžiausia jų sankaupa

išsiskiria Dzūkijos NP teritorija;

• Archeologijos vertybės – (8 objektai). (Dėl mažo patrauklumo,

vystant kultūrinį, pažintinį turizmą į šią studiją neįtrauktos

kai kurios archeologijos vertybių rūšys (senkapiai, radimvietės)

)

• Architektūros vertybės (21 objektas). Didžiąją dalį šios grupės

sudaro senosios vilos Druskininkų mieste, Leipalingio dvaro

rūmai ir etnografiniai (gatviniai) kaimai nacionaliniame parke;

• Memorialinės vertybės (7 objektai) – daugiausiai žymių žmonių

atminimui pastatyti paminklai;

• Mitologiniai akmenys (3 objektai) – nedidelė objektų skaičiumi

grupė (randama tiek Druskininkų savivaldybės, tiek Dzūkijos NP

teritorijose);

• Urbanistinės vertybės (1 objektas) – Merkinės miestelio senoji

dalis.

Kultūros paveldo įvairovė pagal kultūros paveldo objektų pasiskirstymą
Druskininkų kurorto ir apylinkių teritorijoje yra gana plati – nuo pavienių
istorijos, archeologijos, architektūros, urbanistikos vertes turinčių
kultūros vertybių iki intensyvios jų sankaupos vietovių.

Remiantis Druskininkų turizmo ir verslo informacijos centro (TVIC) bei
natūrinių tyrimų informacija nustatyta, kad didžiausia kultūros paveldo
objektų sankaupa Druskininkų savivaldybės zonoje – Druskininkų mieste. Jame
galima aplankyti net 18 kultūros paveldo objektų. Didžioji jų dalis turi
architektūrinę vertę. Daugiausiai tai 19 a. pab.-20 a. pr. statytos medinės
dekoratyviai puoštos vilos, susikoncentravusios senojoje miesto dalyje
(Laisvės a., šv. Jokūbo, Maironio gatvėse).

Leipalingio seniūnijoje esantys Leipalingio dvaro rūmai – viena iš
svarbiausių architektūrinių-istorinių Dzūkijos vertybių.

Nemaža dalis Druskininkų mieste esančių skulptūrų sukurtos palyginus
neseniai ir todėl dar negali būti įtrauktos į sudarytą kultūros vertybių
registrą (Nekilnojamų kultūros vertybių įstatymas, 1994 m.), tačiau
atsižvelgiant į jų patrauklumą, jos taip pat įtrauktos į Druskininkų mieste
lankytinų objektų sąrašą (Druskininkų TVIC duomenys) (2 lentelė).

2 lentelė

Dekoratyviniai statiniai Druskininkų mieste

|Eilės |Skulptūros pavadinimas |
|Nr. | |
|1. |Paminklas Lietuvos Didžiajam kunigaikščiui Mindaugui |
| |(skulptorius V. Kašuba) |
|2. |Dekoratyvioji skulptūra „Prie šaltinio” (skulptorius K. |
| |Dimžlys) |
|3. |Skulptūra „Vyturys” (skulptorius D. Matulaitė) |
|4. |Skulptūra „Žmogus – laivas” (skulptorius J. Arčikauskas) |
|5. |Skulptūra „Muzika” (skulptorius D. Zundelavičius) |

Dzūkijos NP teritorijoje didžiausi traukos centrai kultūros paveldo

objektų sankaupos atžvilgiu yra Merkinės miestelis, Liškiavos,

Subartonių, Zervynų, Marcinkonių, Margionių, Kapiniškių kaimai (žr. 1

lentelę). Juose įvairios vertės (archeologinės, architektūrinės,

istorinės, memorialinės ir kt.) kultūros paveldo objektai yra pasiskirstę

beveik tolygiai (po 1 ar 2 objektus miestelyje). Didesniu patrauklumu

išsiskiria Merkinė, vienas seniausių Lietuvos miestų, įsikūręs Nemuno ir

Merkio santakoje, senoji Dzūkijos sostinė. Merkinėje dar iki šių dienų

gyvos juodosios keramikos degimo tradicijos. Liškiava garsi respublikinės

reikšmės architektūros paminklais – bažnyčia su vienuolynu ir Liškiavos

pilimi. Iki šių dienų aiškiai matyti XIV a.pab.- XV a. pr. Pilies

griuvėsių liekanos.Ant piliakalnio yra viena apatinė Liškiavos

piliakalnio apvalaus bokšto dalis. Manoma, kad pilis buvo pradėta statyti

per kovas su kryžiuočiais, bet po Žalgirio mūšio darbai nutrūko.[6] Tai

liudija dar iki šio laiko išlikę akmenys, plytgaliai, kalkių duobė. Šalia

Pilies kalno yra alkakalnis, vadinamas Bažnyčios kalnu. Čia archeologai

tyrinėdami šį kalną aptiko nedidelės bažnyčios liekanas.

Vietinės reikšmės architektūros paminklai – gatviniai Švendubrės,

Latežerio kaimai, kupetinis sielininkų kaimas Žiogeliuose, Zervynų,

Dubininko, Lynežerio, Musteikos kaimai, išsiskiriantys archaišku

išplanavimu, senovinėmis pirkiomis, svirnais ir kluonais.

Turizmui reikšmingiausi kultūros paveldo objektai. Kultūros

vertybių reikšmingumas turizmui apibrėžtas jas klasifikuojant į 3

orientacines kategorijas:

a) tarptautinės reikšmės;

b) nacionalinės;

c) vietinės.

Klasifikacijos kriterijais pasirinkta keletas aspektų: jų

pristatymas ir palyginimas su kitais artimais užsienio ir Lietuvos

objektais specialioje mokslinėje ir turistinėje literatūroje;

susidomėjimo laipsnis dabartinėje turizmo veikloje (informacija iš TVIC

ir savivaldybės); transportinio pasiekiamumo galimybė; apžvalgos galimybė

(t.t. artimos aplinkos estetika) ir kt.

Atsižvelgiant į pateiktus kriterijus nustatyta, kad du kultūros

paveldo objektai, priskiriami tarptautinio reikšmingumo turizmo

kultūriniams ištekliams yra Druskininkų savivaldybės teritorijoje. Šioje

zonoje taip pat įvertinti ir tie objektai, kurie priskiriami nacionalinio

reikšmingumo kultūros paveldo vertybėms. Dzūkijos NP teritorijoje

tarptautinės reikšmės objektams priskiriamas 1, o nacionalinės reikšmės –

6 objektai. Likusieji 27, esantys Druskininkų savivaldybės teritorijoje

ir 30 Dzūkijos NP zonoje kultūrinio ir pažintinio turizmo atžvilgiu

priskiriami vietinės reikšmės objektams

II. Nemedžiaginė kultūrinė raiška (kultūriniai renginiai)

Apibūdinant regiono kultūrinę aplinką kultūrinio turizmo kontekste,
svarbu įvardinti galimą nemedžiaginės kultūros raišką nagrinėjamoje
teritorijoje. Viena iš jos formų – įvairūs kultūriniai renginiai, kurie
apimdami įvairias kultūros sritis, aktyvina pirmiausia vietinės
bendruomenės gyvenimą. Šio pobūdžio nemedžiaginė kultūros raiška yra labai
svarbi kultūrinio ir pažintinio turizmo plėtroje, kadangi dažnai
kultūriniai renginiai organizuojami ne tik vietiniams gyventojams, bet ir
užsienio turistams, tačiau jų tematika ir pristatymas visuomenei skiriasi.
Atsižvelgiant į renginių lankytojų poreikius, nagrinėjamoje teritorijoje
vykstantys kultūriniai renginiai suklasifikuoti pagal reikšmingumą:

• tarptautinę reikšmę;

• nacionalinę reikšmę;

• vietinę reikšmę.

Tokio pobūdžio klasifikacija atlikta atsižvelgiant į Druskininkų
savivaldybės, Varėnos rajono savivaldybės kultūros skyrių, Druskininkų
turizmo ir verslo informacijos centro pateiktą informaciją bei į tam tikrus
atrankos kriterijus: oficialų renginio apibrėžimą, dalyvių sudėtį, jau
esantį populiarumą vidaus ir užsienio rinkoje .Tokiu būdu nagrinėjamoje
teritorijoje įvardintini 27 kasmet organizuojami kultūriniai renginiai.
Nustatyta, kad Dzūkijos NP ir Druskininkų savivaldybės teritorijoje
rengiami 4 tarptautinės reikšmės kultūriniai renginiai, kurie pagal
renginio tematiką yra muzikinio pobūdžio. Nacionalinės reikšmės kasmetinių
kultūrinių renginių skaičius didesnis, iš jų 6 yra muzikiniai, 4 –
kompleksiniai, 2 – teatriniai renginiai (kiti nacionalinės reikšmės
renginiai rengiami ne kasmet). Vietinio reikšmingumo renginiai –
daugiausiai folklorinio pobūdžio, vykstantys miesteliuose (pvz. miestelių
dienos) bei kaimuose, atsižvelgiant į kalendorinių švenčių datas (Joninės,
Petrinės ir t.t.).

III. Kiti su kultūra susiję objektai

Įvertinant šalies, regiono kultūrinę aplinką kultūrinio turizmo
kontekste, svarbu įvardinti ir esamus muziejus, teatrų ir koncertinių
organizacijų, parodų sales. Druskininkuose ir jų apylinkėse esantys
muziejai šiuo metu įtraukti į esamus ekskursijų maršrutus.

Nustatyta, kad daugiausiai muziejų yra Druskininkų savivaldybės
teritorijoje, konkrečiau Druskininkų mieste (7). Dauguma muziejų – tai
regioninę kultūrą atstovaujantys objektai, kuriuose kaupiama išskirtinė to
krašto istorinė informacija (įvykiai, žymūs ten gyvenę asmenys, krašto
istoriją atspindintys daiktai).

Tarptautinę reikšmę šiuo atveju būtų galima priskirti Grūto parkui,
bei M. K. Čiurlionio muziejui, atsižvelgiant į ankščiau pateiktus
kriterijus. Kiti muziejai, esantys Druskininkų ir jų apylinkėse,
priskirtini vietinio reikšmingumo objektams. Išskirtinas M.K . Čiurlinio
memorialinis muziejus, kuris įkurtas 1963 m. dailininko ir kompozitoriaus
Mikalojaus Konstantino Čiurlionio (1875-1911) tėvų namuose, kuriuose jis
gyveno ir kūrė 1896 – 1910 metais. Dvejuose šeimos nameliuose atkurta
autentiška buitis, kituose dviejuose pastatuose – menininko kūrybą,
biografiją ir šeimos istoriją atspindinčios ekspozicijos. Muziejuje veikia
skaitykla, kurioje sukaupta literatūra apie M.K. Čiurlionį, vyksta
koncertai, renginiai, rengiamos vakaronės, rodomi filmai. Vienoje iš salių
rengiamos keičiamos parodos. Muziejuje organizuojami tradiciniai renginiai:
Lietuvos muzikų akademijos fortepijono katedros studentų koncertai
,Nacionalinės filharmonijos fortepijono muzikos koncertai ,„Baltų lankų“
studijų savaitė, paskaitos apie dailę, Lietuvos muzikų rėmimo fondo ir
Druskininkų savivaldybės projekto „Druskininkų vasara su M.K.Čiurlioniu“
renginiai, Tarptautinio festivalio „Muzika be sienų“ dalyvių koncertas,
muzikos mokyklų koncertai ir kt.[7]

Kitas ypatingas Druskininkų objektas yra V.K.Jonyno galerija. Galerija
įkurta 1993 m. Čia eksponuojami lietuvių dailininko Vytauto Kazimiero
Jonyno ( 1907 – 1997 ), ilgą laiką kūrusio Vokietijoje ir JAV, kūrybos
ekspozicija: piešiniai, grafika, tapyba, skulptūra, vitražų projektai.
Nuotraukose pristatomi vertingiausi dailininko sukurti bažnyčių interjerai
ir monumentaliosios architektūros kūriniai, rodoma filmuota medžiaga.
Ekskursijos organizuojamos lietuvių, anglų, rusų, estų suomių
kalbomis.Vienoje salėje (80 kv.m.) rengiamos keičiamos dailės kūrinių
parodos iš Nacionalinio M.K.Čiurlionio dailės muziejaus fondų ir iš
privačių kolekcijų. Darželių ir mokyklų auklėtiniams organizuojamo dailės
pamokos – užsiėmimai galerijoje, kur gausu eksponatų. Tam tikslui yra 15
molbertų. Vykdomi projektai su V.K.Jonyno dailės mokykla. Organizuojami
tradiciniai renginiai – kameriniai koncertai, minėjimai, susitikimai su
dailininkai, edukaciniai renginiai, paskaitos apie meną.

Apibendrinant nagrinėjamos Druskininkų teritorijos kultūrinę aplinką
būtų galima teigti, kad ji yra savita Nemuno vidurupio kontekste dėl
kultūros vertybių sankaupos bei jų įvairovės viename areale. Pagal turimus
duomenis šis arealas yra unikalus ir visos Nemuno upės zonoje[8], o taip
pat galima daryti prielaidą, kad ir visos Lietuvos kontekste.

IV.Kultūrinių išteklių panaudojimas turizmui

Kultūros išteklių panaudojimas turizmui yra efektyvi kultūros vertybių
išsaugojimo ir propagavimo priemonė, tačiau nereglamentuojamo turizmo
poveikis, ypač kultūros paveldo vertybių pritaikymas turistų aptarnavimui,
neretai susijęs su šių vertybių žalojimu. Taigi, siekiant juos išsaugoti,
konservacijos priemonių nepakanka.

Kultūros vertybių panaudojimas galimas tokiais tikslais[9]: 

• ekspoziciniais tikslais: muziejams, galerijoms, parodoms, kultūriniams

renginiams, kompleksinėms ekspozicinėms programoms;

• pritaikant turizmo paslaugų infrastruktūrai: apgyvendinimui,

maitinimui, kultūriniams centrams, konferencijų ir renginių centrams,

mokymo centrams, gyvajai etnokultūrinei veiklai ir pan.;

• kompleksinio pobūdžio priemonėms;

• netiesioginio pobūdžio priemonės – šalies ir turizmo įvaizdžio

formavimo priemonėse (leidiniuose, video medžiagoje ir pan.);

• tyrimų tikslais;

Ekspozicinei funkcijai gali būti panaudojami objektai, turintys didelę
vertę, maksimaliai išsaugoję savo interjero ir eksterjero autentiškumą bei
aplinkos savitumą. Tai vertingiausi istorijos, architektūros bei
urbanistikos paminklai.

Infrastruktūros plėtrai gali būti panaudojami objektai, smarkiai  ar
visai praradę autentiškas savybes, bet turintys ryškius kultūrinės vertės
požymius arba jau turintys infrastruktūrinę paskirtį.

Kompleksiniam panaudojimui tinkami tie objektai, kurių vaizdo ir
struktūros autentiškumas yra dalinai pakeistas ar dalinai sunykęs. Tai
didžiulė grupė įvairių architektūros paveldo objektų.

Populiariausias nekilnojamųjų kultūros vertybių panaudojimas –
įvairaus pobūdžio muziejų steigimas nenaudojamuose objektuose. Tai taip pat
viena iš paveldo objektų išsaugojimo formų. Atlikus tyrimus, pastebėta, kad
šiuo metu kultūros paveldo objektų, kurie yra panaudojami įvairioms muziejų
būstinėms, fizinė būklė yra žymiai geresnė už nenaudojamų šioje srityje.
Taip pat dėl pastatuose esamo muziejaus, šie kultūros paveldo objektai yra
įtraukiami į daugelį turistinių maršrutų. Druskininkų mieste kultūros
paveldo objektuose įsikūrę keturi muziejai – Druskininkų miesto muziejus
(buvusi vila „Linksma”), Ž. Lipšico muziejus (buvusi Markevičiaus vila), M.
K. Čiurlionio muziejus (M.K.Čiurlionio tėvų namai, nors šis pastatas dar
nėra įtrauktas į Kultūros paveldo centro kultūros vertybių registrą),
kraštotyros muziejus viename iš buvusio dvaro pastatų.

Kita iš Druskininkų kurorte ir jo apylinkėse esančių kultūros paveldo
panaudojimo formų – pritaikymas turizmo infrastruktūrai. Kultūros paveldo
objektai gali būti pritaikomi ne tik ekspozicijoms, renginiams,
apžiūrėjimui, bet ir pagrindinėms apgyvendinimo, maitinimo ir kt.
paslaugoms teikti. Pavyzdžiui, Druskininkuose, Maironio gatvėje esančiose
buvusiose vilose šiuo metu įsikūręs centras „Dainava”, teikiantis visą
kompleksą kurorto paslaugų. Kol kas daugelis kultūros vertybių Druskininkų
mieste yra neprižiūrimos ir nyksta. Atsižvelgiant į jų blogą fizinę būklę,
leista jas kardinaliai rekonstruoti pritaikant apgyvendinimo paslaugų –
viešbučių plėtrai.

Kai kurių kultūros paveldo vertybių panaudojimo forma yra kiek
kitokia, visų pirma atsižvelgiant į jos kultūrinę vertę ir visuomeninę
reikšmę bei į išlikusį autentiškumo laipsnį. Tokio pobūdžio
nekilnojamosioms kultūros paveldo vertybėms galima taikyti tik
reprezentacinę funkciją. Kaip pavyzdį analizuojamoje teritorijoje galima
pateikti daugumą Merkinės, Liškiavos architektūrinę ir archeologinę vertę
turinčių kompleksų (Merkinės bažnyčia, buvusi miesto rotušė, piliakalnis;
Liškiavos piliakalnis ir pilies bokštas, Liškiavos bažnyčia ir
vienuolynas), kurie šiuo metu yra įtraukti į daugelį siūlomų turistinių
maršrutų. Taip pat planuojamas Liškiavos vienuolyno rekonstrukcijos
projekto įgyvendinimas.

Kitas iš būdų pritraukti į regioną daugiau vietinių ir užsienio
turistų, o tuo pačiu ir propaguoti esamą regiono kultūros paveldą –
kultūrinių renginių organizavimas.

Druskininkų savivaldybės teritorijoje ir tolimesnėse Druskininkų
apylinkėse yra įdomių etninių gatvinių senųjų miškininkų ir sielininkų
kaimų ir sodybų fragmentų (Žiogeliai, Latežeris, Švendubrė), kurie
atstovauja mūsų lietuviškąjį identitetą ir gali būti įtraukti ne tik į
nacionalinės, bet ir į tarptautinės reikšmės turistines trasas. Minėtuose
etniniuose kaimuose yra apleistų sodybų, kurias pritaikius turizmui būtų
galima plėtoti etninį turizmą – nacionalinės kultūros ir netradicinės
buities tyrinėjimą.

Šiuo metu Druskininkų savivaldybė ruošia projektą „Senoviškos
tradicijos 21 amžiuje”, kuriuo bus siekiama atkurti tipinę Lietuvos
Panemunių dzūkų kaimo erdvinę bei planinę struktūrą, atgaivinti senąsias
etnotradicijas. Šio projekto dėka Dzūkijos nacionalinio parko
etnokultūriniame draustinyje esančiame Žiogelių kaime ruošiama įkurti
etnokultūrinį kaimelį. Šis kaimas svarbus kaip kultūrinė vietovė. Jis yra
lyg ir uždaroje erdvėje, todėl čia yra išlikusi XVIII – XIX a.
susiformavusi kaimo planinė struktūra, žemėnauda, dėl kurių išryškėję
architektūrinės, urbanistinės bei istorinės vertės požymiai.

Šalia esantys kiti etnokultūriniai kaimai, kaip Latežeris, Švendubrė
šiuo metu taip pat yra aktyviai lankomi – įtraukti į daugelį turistinių
maršrutų. Švendubrėje planuojama įkurti etnografinį kaimą, tačiau dėl
pasienio zonos čia gali kilti problemų.

Dzūkijos nacionalinio parko teritorijoje esančiuose kaimuose
intensyviai gaivinami senieji amatai (amatų mokymo stovyklos-puikus
etnografinių kaimų panaudojimo būdas) , tradicijos – Margionių, Musteikos
kaimuose audžiama, Mančiagirėje pinami krepšiai, nepamirštos drevinės
bitininkystės ir juodosios keramikos tradicijos, gaivinami vakarėliai,
rengti lenkų okupacijos laikais 1920-1939 m. Vakarėlių metu rodomi
vaidinimai.

Druskininkų savivaldybės teritorijoje esantis Grūto parkas ir Dzūkijos
NP įtraukti ir į tarptautinį kultūros kelią “Parkų ir sodų kelias”. Ši tema
Europoje buvo pasirinkta dar 1993 metais, surinkus visus ekspertus, kurie
galėtų nurodyti pagrindines su šia tema susijusias kultūrines bei gamtines
vertybes. Atsižvelgiant į istorinių parkų Lietuvoje įvairovę, 2000 m.
daugelis Lietuvos istorinių parkų (Palangos, Burbiškio, Plungės ir kt.)
buvo įtraukti į tarptautinį šios tematikos kultūros kelią. Druskininkų
savivaldybėje savo unikalumu išsiskyrė Grūto parkas, savitas bei
informatyvus istorine prasme ne tik pačios Lietuvos, bet ir Europos
kontekste. Grūto parkas – tai vienas iš kompleksinio turizmo išteklių
panaudojimo pavyzdžių, sukuriant eilę turizmo produktų ir paslaugų. Dėl
istorinių etnografinių kaimų gausumo į šį kultūrinį turizmo kelią įtrauktas
ir Dzūkijos NP.

DRUSKININKŲ KURORTO PLĖTROS GALIMYBĖS

Lietuva – nedidelė Vidurio Europos šalis. Jos įvaizdis, socialinis ir
ekonominis prestižas tarptautinėje plotmėje tebėra formavimosi situacijoje.
Priimtos nacionalinės gydymo ir sveikatinimo programos sudaro realias
galimybes labiau rūpintis žmogumi, kaip pagrindiniu šalies materialinių ir
dvasinių vertybių kūrėju, jos socialinės ir ekonominės galios išraiškos
simboliu. Visus šiuos elementus galima apjungti kurortų veiklos vystymo
eigoje.

Tradiciškai Lietuvoje vienas iš pagrindinių kurortų yra laikomi
Druskininkai. Kurortas – tai vieta, kurioje, panaudojant gamtinius
gydomuosius veiksnius, specialias įstaigas ir įrengimus, galima dalinai
realizuoti šalies nacionalinės sveikatos koncepcijos nuostatas bei vykdyti
žmonių sveikatinimo programas.[10]

Šiuo metu vystoma Druskininkų kurorto plėtros koncepcija – tai
kurorto plėtra, kurią inicijuoja bei daro įtaką viešasis, verslo ir
vartotojų sektoriai. Kurorto plėtrą apsprendžia tam tikri veiksniai:
demografija, gamtiniai ištekliai, geografinis prieinamumas, žmogiškieji ir
finansiniai ištekliai, teisės aktai ir kt. Pagal juos nustatomi trūkumai,
privalumai, grėsmės ir galimybės. Po to parenkamos plėtros strategijos,
kurių pagrindiniai tikslai ir rezultatai yra sveikatos būklės gerinimas,
BVP augimas, šalies įvaizdžio formavimas bei naujų darbo vietų formavimas.
Šie procesai yra socialinės gerovės, ekologijos, ekonomikos bei politinio
stabilumo pagrindas. Visa tai užtikrina gyvenimo kokybės garantą.[11]

Po Nepriklausomybės atkūrimo 1990 metais, pradėjus Lietuvos ūkio
pertvarką, buvo susidurta su visa eile problemų, kurias reikėjo išspręsti
norint iš centralizuotos planinės ekonomikos suformuoti ekonominę sistemą
besiremiančią rinkos principais.

Lietuvos kurortams šalies ūkio pertvarkymas bei ekonomikos nuosmukio
ir augimo periodas turėjo didelės įtakos. Pastarieji 10 metų suformavo tam
tikrus kurortų bruožus, nes Druskininkai tapo ne taip aktyviai lankomu
miestu, nes dideli srautai iš Rytų nutrūko, o buvęs sąjunginės reikšmės
kurortas neprisitaikė prie greitų rinkos pokyčių. Decentralizavus valdymą
miestas nesugebėjo į savo rankas perimti visų sričių valdymo ir
kvalifikuotai spręsti iškilusias problemas. Miestas buvo orientuotas tik į
sanatorinį gydymą, todėl žymiai sumažėjus Lietuvos gyventojų sanatorinio
gydymo finansavimui, su didelėmis ekonominėmis problemomis susidūrė ne tik
sanatorijos, bet ir visas kurortas. Druskininkų kaip kurortinio miesto
problemos yra labai aktualios, nes tai riboja visų jo turizmo išteklių
panaudojimo galimybes.

Pagrindinės problemos būtų[12] :

1. Neišnaudojami gamtiniai rekreaciniai ištekliai.

2. Fiziškai ir moraliai pasenęs rekreacinių įstaigų fondas.

3. Nepakankama paslaugų teikimo kultūra.

4. Nepakankama maitinimo paslaugų kokybė.

5. Neišvystyta rekreacinių paslaugų infrastruktūra

6. Labai trumpas kurortinis sezonas.

7. Pasyvus kurortų marketingas.

8. Informacijos stoka.

9. Vietinių gyventojų verslumo ir iniciatyvos stoka

10. Nėra strateginio, integruoto visų kurorto sektorių vystymo.

11. Neįvertinami paruošti projektai.

12. Per mažai rengiami atskirų kurorto objektų vystymo investiciniai

projektai, galintys dalyvauti ir laimėti konkursuose.

13. Mažai dalyvaujama tarptautiniuose projektuose.

Atsižvelgiant į Lietuvos kurortų plėtros viziją, numatomos
pagrindinės Druskininkų kurorto funkcijos:

• rekreacinių- sveikatinimo paslaugų teikimas Lietuvos ir užsienio

gyventojams;

• šalies įvaizdžio formavimas;

• nacionalinio produkto didinimas, kuriant produktą su aukšta ekonomine

verte;

• naujų darbo vietų kūrimas.

Nedarbo lygis

[pic]

Nedarbo lygis Lietuvos kurortuose 2001 01 01

Siekiant sumažinti nedarbo lygį, tikslinga skatinti naujų darbo vietų
kūrimą: remiant naujų įmonių kūrimą, naudojantis verslo inkubatoriais. Taip
pat didelis dėmesys turėtų būti skiriamas jaunimo profesiniam mokymui,
orientuotam į toje vietovėje konkrečiu laikotarpiu paklausias specialybes
ar pagal renovacijos ar plėtros programas naujai formuojamų darbo išteklių
pageidaujamas profesijas.

Tačiau, reikia pažymėti, kad kurortų savivaldybės ir kitos
kompetentingos įstaigos dar nėra linkę skirti didesnio dėmesio profesiniam
ugdymui, suaugusių mokymo įstaigoms, profesinėms mokykloms ir panašioms
priemonėms, turinčioms reikšmingos įtakos sprendžiant daugelį kurortų
problemų: įplaukų į savivaldybės biudžetą didėjimo, nusikalstamumo
stabdymo, kultūrinio gyvenimo intensyvinimo ir daugelį kitų problemų.

Kuriamos naujos darbo vietos turėtų būti susiję su pramogų verslo
organizavimu, turistinių maršrutų po vietos apylinkes organizavimu ir
aptarnavimu, aktyvaus poilsio organizavimu ir aptarnavimu, turistų
aptarnavimu maitinimo įstaigose, kambarių aptarnavimu ir t.t.

Bendra Lietuvos kurortų apgyvendinimo įstaigų problema yra ta, kad tik
21% visų kurortų apgyvendinimo įstaigų turi suteiktas kategorijas. Dėl šios
priežasties yra sudėtinga objektyviai įvertinti paslaugos kokybės ir kainos
santykį, o taip pat ir klientui sunku susigaudyti, kokio lygio paslaugos
jis gali tikėtis iš vieno ar kito viešbučio. Remiantis užsienio patirtimi,
galima teigti, kad tokios įstaigos, kurių paslaugų kokybės neatspindi
“žvaigždutės”, niekada netaps turistų traukos centrais.

Lietuvos kurortuose apgyvendintų svečių skaičiaus dinamika 1994-2000 m

Druskininkų kurortų viešbučių numerių ir vietų tokie maži užimtumo
koeficientai liudija apie nepakankamą turimos bazės panaudojimą, mažus
turistų srautus, o taip pat ir dažną paslaugos kokybės ir kainos santykio
neatitikimą.

Be pagrindinės apgyvendinimo paslaugos, viešbučiai dar teikia ir
tokias palengvinančias ir papildomas paslaugas:

• automobilių saugojimo aikštelė;

• kavinė, restoranas, pokylių salė;

• baseinas, sauna;

• buitinės paslaugos: skalbimas, lyginimas, rūbų valymas;

• užsakymų į kambarius pildymas.

Nagrinėjamų kurortų viešbučiuose trūksta sporto salių, baseinų, saunų,
teniso aikštynų ir kt. Tačiau esant nepakankamam numerių užimtumui,
viešbučiai nenori skirti lėšų daug investicijų reikalaujančių paslaugų
įvedimui.

Druskininkų fizinės infrastruktūros kokybę sąlygoja finansinių lėšų
trūkumas, labai mažas turimų pajėgumų išnaudojimas, didelis įrangos
nusidėvėjimas. Nagrinėjamų kurortų fizinė infrastruktūra yra pakankama
verslo plėtojimui, tačiau, siekiant aukštesnės paslaugų kokybės, ją būtina
renovuoti.

Vienok pastaruoju metu pastebimos didelės investicijos į
Druskininkus, tokios kaip Vandens pramogų parko statybos, Druskininkų
gydyklos rekonstrukcija, sporto centro įrengimas, masinių kultūros renginių
infrastruktūros įrengimas ir kt. Šios investicijos suteiks galimybę
maksimaliau išnaudoti Druskininkų potencialą, sukurs pozityvią
infrastruktūrą bei nulems Druskininkų regiono teigiamą ateitį.

IŠVADOS

Druskininkų savivaldybės ir jos apylinkių gamtinius išteklius sudaro
vandens telkiniai ir jų pakrantės, rekreaciniai miškai ir kiti želdynai,
rekreacinės ir saugomos teritorijos, estetiškai vertingi gamtinio
kraštovaizdžio dariniai ir vaizdai bei saugomi kraštovaizdžio objektai

Kultūros paveldo įvairovė pagal kultūros paveldo objektų pasiskirstymą
Druskininkų kurorto ir apylinkių teritorijoje yra gana plati – nuo pavienių
istorijos, archeologijos, architektūros, urbanistikos vertes turinčių
kultūros vertybių iki intensyvios jų sankaupos vietovių.

Druskininkų kraštas pasižymi savo kultūriniais renginiais. Tai pat
nustatyta, kad daugiausiai muziejų yra Druskininkų savivaldybės
teritorijoje, konkrečiau Druskininkų mieste (7). Dauguma muziejų – tai
regioninę kultūrą atstovaujantys objektai, kuriuose kaupiama išskirtinė to
krašto istorinė informacija (įvykiai, žymūs ten gyvenę asmenys, krašto
istoriją atspindintys daiktai).

Kultūros vertybių panaudojimas Druskininkuose galimas tokiais
tikslais: 

• ekspoziciniais tikslais: muziejams, galerijoms, parodoms, kultūriniams

renginiams, kompleksinėms ekspozicinėms programoms;

• pritaikant turizmo paslaugų infrastruktūrai: apgyvendinimui,

maitinimui, kultūriniams centrams, konferencijų ir renginių centrams,

mokymo centrams, gyvajai etnokultūrinei veiklai ir pan.;

• kompleksinio pobūdžio priemonėms;

• netiesioginio pobūdžio priemonės – šalies ir turizmo įvaizdžio

formavimo priemonėse (leidiniuose, video medžiagoje ir pan.);

Šiuo metu vystoma Druskininkų kurorto plėtros koncepcija – tai kurorto
plėtra, kurią inicijuoja bei daro įtaką viešasis, verslo ir vartotojų
sektoriai.

Atsižvelgiant į Lietuvos kurortų plėtros viziją, numatomos
pagrindinės Druskininkų kurorto funkcijos:

• rekreacinių- sveikatinimo paslaugų teikimas Lietuvos ir užsienio

gyventojams;

• šalies įvaizdžio formavimas;

• nacionalinio produkto didinimas, kuriant produktą su aukšta ekonomine

verte;

• naujų darbo vietų kūrimas.

Druskininkų fizinės infrastruktūros kokybę sąlygoja finansinių lėšų
trūkumas, labai mažas turimų pajėgumų išnaudojimas, didelis įrangos
nusidėvėjimas. Nagrinėjamų kurortų fizinė infrastruktūra yra pakankama
verslo plėtojimui, tačiau, siekiant aukštesnės paslaugų kokybės, ją būtina
renovuoti.

LITERATŪRA

1. LR Saugomų teritorijų įstatymo pakeitimo įstatymas // Valstybės

žinios, 2001, Nr. 9-628.

2. Lietuvos Respublikos Turizmo įstatymo pakeitimo įstatymas// Valstybės

žinios, 2002, Nr. 9-1211

3. L.Navackaitė”Lietuvos Respublikos Kurortų plėtros koncepcija”-

konferencijos “Naujos plėtros strategija” 2002 m. birželio 7-

9d.medžiaga.

4. R.Bagdzevičienė, L.Navackaitė, B.Miliukaitė “Kurortų plėtros

koncepcijos teoriniai aspektai”. – Tarptautinės konferencijos “Regionų

plėtra – 2002” 2002 m.spalio 3-4 d. medžiaga.

5. A.Skerstonienė “Lietuvos turizmo ištekliai”.-Vilnius, 2002

6. A.Semaška “Po Lietuvą” – Vilnius, 2002.

7. Turizmo plėtros iki 2015 m. strategija. Lietuvos regioninių tyrimų

institutas (LRTI), 2002.

8. Nemuno turistinės zonos išvystymo galimybių studija. Kauno regiono

plėtros agentūra (KRPA), Kaunas, 2002.

9. Nacionalinė kultūrinio turizmo plėtros programa. UAB”Urbanistika”,

Vilnius, 1998

10. Internetas:

http://www.druskininkai.lt.

http://www.tourism.lt.

———————–
[1] L.Navackaitė”Lietuvos Respublikos Kurortų plėtros koncepcija”-
konferencijos “Naujos plėtros strategija” 2002 m. birželio 7-9d.medžiaga
[2] Turizmo plėtros iki 2015 m. strategija. Lietuvos regioninių tyrimų
institutas (LRTI), 2002 m..
[3] Lietuvos Respublikos Saugomų teritorijų įstatymo pakeitimo įstatymas//
Valstybės žinios, 2001, Nr.9-628

[4] Lietuvos Respublikos Turizmo įstatymo pakeitimo įstatymas// Valstybės

žinios, 2002, Nr. 9-1211.
[5]http://www.tourism.lt/lt/projektai/Kult%20ir%20gamt%20potenc%20panaud%20D
rusk%20ir%20apyl%20gal%20st.doc
[6] A.Skerstonienė “Lietuvos turizmo ištekliai”.-Vilnius, 2002 m. P.39
[7] http://www.druskininkai.lt/index.php/lt/22903/23076
[8] Nemuno turistinės zonos išvystymo galimybių studija. Kauno regiono
plėtros agentūra (KRPA), Kaunas, 2002

[9] Nacionalinė kultūrinio turizmo plėtros programa. Uab”Urbanistika”,
Vilnius, 1998.
[10] R.Bagdzevičienė, L.Navackaitė, B.Miliukaitė “Kurortų plėtros
koncepcijos teoriniai aspektai”. – Tarptautinės konferencijos “Regionų
plėtra – 2002” 2002 m.spalio 3-4 d. medžiaga
[11] L.Navackaitė”Lietuvos Respublikos Kurortų plėtros koncepcija”-
konferencijos “Naujos plėtros strategija” 2002 m. birželio 7-9d.medžiaga

[12] Ten pat

———————–
[pic]

Leave a Comment