Derybinis skyrius: mokesčiai. PVM ir Akcizo mokesčiai

Turinys

Įvadas 3
1. Pridėtinės vertės mokesčios tarifas ES 4
2. Mokesčių taisyklių derinimas 4
3. Netiesioginiai mokesčiai 6
4. Konkurencija mokesčių srityje 9
5. Mokesčių diferencijavimas 11
6. Naujasis PVM įstatymas 12
7. Naujasis Akcizų įstatymas 14
8. Pasėkmės taikant naujuosius įstatymus 14
9. Kada atsiranda prievolė apskaičiuoti PVM? 16
10. PVM mokėjimo ir deklaravimo tvarka 17
11. Mokesčių palyginimas su kitomis šalimis kandidatėmis 20
Išvados 23
Literatūra 24

ĮVADAS
Be abejo, vienas dažniausiai pateikiamų klausimų – dideli ar maži mokesčiai Lietuvoje? Europos Sąjunga neturi bendro mokesčių politikos modelio. Svarbiausias šios politikos principas – kiekviena šalis narė formuoja savo mokesčių politiką pagal ES acquis ir nacionalinės mokesčių politikos specifiką. Tiesioginiai mokesčiai paliekami nacionalinės valdžios kompetencijai. Netiesioginiai mokesčiai sudaro didžiąją dalį šios srities accquis ir yra ES suderinti.
Mokesčiai – viena jautriausių temų, itin populiarių spaudoje, politikos ir verslo diskusijose. Būtent dėl mokesčių politikos dažnai kyla valdžios ir verslo nesutarimai arba netgi atvira priešprieša. Ir tai natūralu: verslininkai linkę mokėti kuo mažiau, o valstybė suinteresuota gauti kuo daugiau.

PRIDĖTINĖS VERTĖS MOKESČIO TARIFAS EUROPOS SĄJUNGOJE
PVM – tai toks mokestis, kuris turėtų būti taikomas visoms prekėms ir paslaugoms be jokių išimčių. Tokių išimčių sudarymas gali apskritai sugriauti biudžeto pajamų bazę. Nėra jokio pagrindo nustatyti, kuris produktas ar paslauga žmonėms laabiau reikalingas. Kiekviena prekė reikalinga, jei ji perkama, kiekviena paslauga verta tiek, kiek žmogus už ją moka. Keista, kai būdamas valdžioje žmogus nusprendžia, kad kažkoks produktas ar paslauga yra šventesnė ar labiau reikalinga. Ir taip yra akivaizdus įgaliojimų viršijimas ir ri

inkos principų nepaisymas. Todėl dauguma pasisakė ir toliau pasisakys už absoliučiai vienodą mokesčio tarifą visoms prekėms ir paslaugoms. Tikimasi, kad negatyvių žingsnių, sekant ES direktyvomis, nebus žengta ir kad lengvatų ateityje neliks.(1)
Tarkime, sunku buvo suformuluoti poziciją dėl PVM taikymo sveikatos priežiūros paslaugoms. Dabar privačioms sveikatos įstaigoms PVM nėra taikomas. Toks pasiūlymas buvo suformuluotas todėl, kad pagal ES direktyvas viešosioms įstaigoms negali būti taikomas PVM.(1)
Pagal kitą nuostatą turi būti užtikrintos vienodos konkurencijos sąlygos visoms įmonėms, neatsižvelgiant į jų nuosavybės formas. Žinoma, geriausiai būtų visoms šioms paslaugoms taikyti PVM, tačiau dėl ES reikalavimų to nepavyks padaryti, todėl buvo pasiūlyta mokesčio netaikyti visoms įstaigoms.

MOKESČIŲ TAISYKLIŲ DERINIMAS
Netiesioginių mokesčių atveju galima iliustruoti, kaip derinimas su ES norminiais aktais įtakos verslo sąlygas. Pavyzdžiui – akcizai.
ES taikomi prrivalomi akcizai trims prekių grupėms – tabakui, degalams ir alkoholiui. Jiems nustatyti minimalūs akcizai yra kur kas didesni, nei dabar taikomi Lietuvoje, taigi Lietuva turės juos padidinti. Žinoma akcizų didinimo neigiama įtaka: keičiasi vartotojų prioritetai – jie yra dirbtinai iškreipiami, didėja kontrabanda, didėja mokesčių našta, mažėja įplaukos į biudžetą. Tačiau Lietuvoje akcizai yra taikomi ne trims prekių grupėms, o 11. Nors pagal ES reikalavimus šie akcizai nėra privalomi, bet jie nėra ir draudžiami. Panaikinti juos neskubama. Kadangi Lietuvoje trumpalaikė įtaka biudžetui yra labai svarbi, iš

šlieka didelė tikimybė, kad šie akcizai nebus panaikinti. Taigi, beįsitvirtinanti nuomonė, kad Lietuvoje politiką vykdo Tarptautinis valiutos fondas, Pasaulio bankas, Europos Sąjunga, bet ne vietos pareigūnai, nėra visiškai teisinga. Net ir esant fiksuotiems minimaliems reikalavimams vietos valdžia dar turi ką nuveikti verslo labui.(5)
Pats didžiausias ir pastebimiausias pokytis – tai padidinti akcizų tarifai. Brangstančios akcizinės prekės – visų pirma smūgis vartotojams. Grandinine reakcija poveikis perduodamas visoms įmonėms, nes sumažėjusi vartotojų perkamoji galia keičia jų vartojimo prioritetus, apimtis, taigi ir įmonių finansinius rezultatus. PVM įstatyme esti negatyvių poslinkių, bet jie atsiradę daugiau dėl ES šalių praktikos perėmimo, o ne dėl ES direktyvų reikalavimų. Svarbiausias neigiamas pasikeitimas – tai PVM atskaitos apribojimas. Pirma – pagal naująjį PVM įstatymą visiškai uždrausta atskaityti PVM už įsigytus automobilius. Antra – gausus lengvatinių tarifų taikymas. Nors ES nereikalauja lengvatinių tarifų, bet jų ir nedraudžia. Lengvatinis PVM tarifas dažnai tampa subsidija iš biudžeto. Jis iškreipia konkurencijos sąlygas, tam tikras sritis paversdamas privilegijuotomis. Situaciją riekia išnaudoti.(2)
Pradedant kalbą apie mokesčius reglamentuojančių taisyklių suderinimą su ES, visų pirma reikia žinoti, kad pati ES dar nėra iki galo apsisprendusi, kaip turi atrodyti bendrosios ekonominės erdvės mokesčių sistemos. Šuo metu ES yra priimti teisės aktai tik dėl netiesioginių mokesčių harmonizavimo. Tai yra, šalys narės turi laikytis tam tikrų ap
pribojimų tik dėl pridėtinės vertės mokesčio bei akcizų. Visi kiti mokesčiai, tarifai, apmokestinimo tvarka yra išimtinai šalių kompetencija ir pasirinkimas. Todėl nereikėtų pasiduoti neteisingiems pasiteisinimams, kad apmokestinimo pelno ar pajamų, ar socialinio draudimo, ar bet kuriuo kitu mokesčiu reikalauja ES. Dažniausiai tokiu atveju remiamasi ne patvirtintu ES standartu, bet ES šalių narių taikomomis apmokestinimo schemomis. Pastarosios yra visai kas kita nei privalomos ES teisės normos. Jos nėra nei privalomos, nei rekomendacinės, visai nebūtinai sektinos. Mat kiekviena šalis savo laisves nustatyti mokesčių taisykles panaudoja kuo įvairiausiai, skatinama tradicijų, politinių aplinkybių, interesų grupių spaudimo ar kitų motyvų. Lietuvai būtina išnaudoti visas suteiktas laisves ir ES lygiu nereglamentuotų mokesčių sistemą sukurti tokią, kad ji suteiktų šalies įmonėms konkurencinį pranašumą.
Konkuruoja ne tik įmonės. Tarpusavyje konkuruoja ir valdžios, nustatydamos veiklos taisykles ir siekdamos investicijoms bei ekonominei veiklai palankios šalies statuso. Tai yra faktas, kurio, deja, dažnai nesuvokia politikai ir valdininkai. Siekdami tik būti tokie kaip visi, nepatekti į OECD sudaromus juoduosius sąrašus šalių, kurios neva sukuria žalingos konkurencijos sąlygas, iš šalies jie atima galimybę įgauti santykinį pranašumą prieš kitas šalis. Tai yra pati didžiausia strateginė klaida, kurią gali padaryti mažos valstybės valdžia. Mat niekuo nesiskirdama nuo kitų ES šalių, Lietuva tebus ES pakraštys, ekonominė provincija, ne
egalinti pasiūlyti nieko daugiau ir geriau nei šalys, jau įgijusios pranašumą. Tokiu būdu gyvenimas ir verslas Lietuvoje bus pasmerkiamas merdėti, nes norint užimti vietą ES ekonominėje erdvėje, prieš patenkant į ją nepakanka vien būti ir augti kaip kitos ES šalys. Reikia būti geresniems ir augti greičiau. (6)
ES reguliavimų specifika ES ekonominės erdvės principai atveria sienas tarp šalių, kuria prielaidas laisvam prekių, kapitalo ir žmonių judėjimui. Tačiau apmokestinimo srityje ES normos yra gana specifinės. Paprastai jos nukreiptos ne apribojimų naikinimo, bet jų nustatymo kryptimi. ES nustato netiesioginių mokesčių – PVM ir akcizų – reikalavimus. Tačiau tai nereiškia, kad šių mokesčių taikymo srityje vietinei valdžiai nebėra ką veikti. Juk ES direktyvos nustato tik ribinius reikalavimus, pavyzdžiui, minimalų tarifą, galimumą ar negalimumą taikyti išimtis ir t.t. Gana didelė dalis reglamentacijos ir toliau išlieka pačios šalies kompetencija. Įdomu tai, kad ES mokesčius reglamentuojančių direktyvų reikalavimai nustato apatinę reguliavimų ribą, neapribodami viršutinės. Kitaip tariant, jie apsaugo bendrąją rinką nuo minimalistinės šalies valdžios, tačiau neapsaugo vietinių verslininkų ir gyventojų nuo itin aktyvios intervencionistinės šalies valdžios. Tai reiškia, kad vietinei valdžiai leidžiama taikyti griežtesnius, bet jokiu būdu ne švelnesnius reikalavimus. Tiesa ir tai, kad kai kurie ES reikalavimai suteikia palankų postūmį imantis tam tikros pertvarkos apmokestinimo srityje, pavyzdžiui, akcizinių sandėlių atveju. Galiausiai, itin reti atvejai, kai ES teisės aktais yra nustatyti maksimalūs reguliavimai, saugantys žmones nuo pernelyg aktyvios ir godžios valdžios. (1)
ES teisės normos turėtų būti taikomos vadovaujantis minimalizmo principu. Tai yra, kiek privaloma – tiek harmonizuojama. ES nėra gerai apsisprendusi dėl harmonizavimo lygio. Svarstomos alternatyvos, kiek ir ką harmonizuoti. Jei nedraudžiama daryti, tai nebūtina daryti (pavyzdžiui, nedraudžiama taikyti lengvatinio tarifo keleivių vežimui, tačiau jo nebūtina taikyti, nes jis dažniausiai iškreips laisvą konkurenciją rinkoje). Tose srityse, kuriose šalims yra palikta sprendimo teisė, turėtų būti laikomasi minimalios intervencijos į rinką, neutralumo, efektyvumo, teisingumo ir visų kitų principų, kurie paprastai keliami mokesčių sistemoms, pavieniams mokesčiams. (2)
Daugelyje pereinamosios ekonomikos šalių (taip pat ir Lietuvoje) verslo atstovai skundžiasi nepastovia teisės sistema ir itin dažnai kintančiais mokesčių įstatymais. Šiuose skunduose yra nemažai tiesos – mūsų valdininkai dar nesukūrė gerai veikiančios konsultavimosi su verslu sistemos, o verslo bendruomenė dažnai susiduria su jau priimtomis teisės normomis. Ir tai aktualu ne tik mokesčių politikai.
Siekdama veikti ES bendrojoje rinkoje ir būti ES klubo žaidėja, Lietuva turi harmonizuoti mokesčių srities teisės aktus su ES acquis. Priėmus PVM, Pelno, Akcizų įstatymų pakeitimus, susijusius su Lietuvos stojimu į ES, pasigirdo įvairių ne visada palankių vertinimų – šie įstatymai buvo parengti skubotai, neatsižvelgiant į esamą įmonių padėtį ir poreikius.
Mokesčių dydis kiekvienoje valstybėje priklauso ne tik nuo ES nustatytų mokesčių dydžių, bet ir nuo kiekvienos valstybės valdžios. ES suderinti tik tiesioginiai mokesčiai, o kitus pasirenka pačios valstybės.

NETIESIOGINIAI MOKESČIAI
Žinia, ES šiuo metu yra harmonizuoti tik netiesioginiai mokesčiai – PVM ir akcizai. Ketinimų suvienodinti ir kitus mokesčius būta visuomet, o pastaruoju metu šios pastangos vėl suaktyvėjo. Vokietija ir Prancūzija pareiškė ketinančios siūlyti kur kas platesnį mokesčių harmonizavimą ir veto teisės panaikinimą priimant sprendimus dėl mokesčių. Tuo tarpu Jungtinės Karalystės premjeras pareiškė, kad jis visuomet bus už konkurenciją mokesčiais ES erdvėje. ES pastangos suvienodinti mokesčius grindžiamos tuo, kad skirtingos mokesčių taisyklės gali būti žalingos konkurencijai, nes, esant laisvam kapitalo, žmonių ir prekių judėjimui, žmonės rinksis palankesnes šalis verslui ir gyvenimui, tuo tarpu kitos kentės nuo menkų biudžeto pajamų. (5)
Kiekviena valdžia norėtų, kad jai nebūtų konkurencijos iš kitų šalių valdžios pusės, kad ji būtų rami, jog žmonės nemigruos ten, kur jiems gyventi palankiau, o mokės tokius mokesčius, kokių pageidaus monopolistė valdžia. Tačiau žmonėms valdžių tarpusavio konkurencija mokesčiais yra itin naudinga, nes ji gana efektyviai saugo nuo per didelių mokesčių. Konkurencija žmonėms yra vertinga tiek, kiek riboja valdžių galimybes auginti mokesčius. Kad harmonizavimas ir konkurencijos nebuvimas yra mokesčių didinimo paskata, akivaizdu vien pažvelgus į ES direktyvas dėl netiesioginių mokesčių. Jos nustato minimalius reikalavimus mokesčių tarifui ir bazei. Vadinasi, šalys narės negali taikyti mažesnių mokesčių nei nustatytas minimumas. Tačiau gali taikyti didesnius, jei pageidautų. Taigi ES praktikuojamas mokesčių harmonizavimas labiau saugo valdžios, o ne žmonių pajamas. Akivaizdu, kad panašia linkme būtų nukreiptas ir kitų – tiesioginių mokesčių – harmonizavimas. Ir visiškai aišku, kad jis nebūtų naudingas toje ekonominėje erdvėje gyvenantiems ir dirbantiems žmonėms. Ypač jis būtų žalingas tų šalių gyventojams, kurie gauna mažesnes pajamas (buvusiose ne rinkos ekonomikos šalyse). Jau ir dabar šios šalys jaučia brangias kišenei harmonizavimo pasekmes, ypač akcizų srityje. Juk vieningoje Europoje už degalus, cigaretes ir alkoholį visi mokės vienodus mokesčius, nepaisant to, kad žmonių pajamos skiriasi net kelis kartus. Žinoma, kad tokioms šalims vienodi mokesčiai reikš visai kitokias pasekmes – mažėjantį vartojimą, augantį šešėlį, mažėjantį šalies patrauklumą, nykstančias galimybes suklestėti ir rasti savo vietą po saule. Turint galvoje, kad konkurencijos erdvė yra ne ES, visuotinis harmonizavimas didelių mokesčių lygmeny reikštų sunkius iššūkius pačiai ES. Mat jei būtų visiškai suvaržytos galimybės žmonėms rinktis tarp skirtingų mokesčių sistemos ES viduje, didėtų paskatos žmonių poreikį mažiems mokesčiams realizuoti už šios sąjungos ribų arba trauktis į šešėlį. Tai reikštų, kad ES pati taptų mažiau konkurencinga pasaulio ekonominėje erdvėje. Nenuneigiamas faktas yra ir tai, kad visų pasaulio šalių mokesčių sistemos ilgainiui vienodėja, šalys taiko panašias „mokesčių puokštes“. Galima sakyti, jog pasaulyje nuolat vyksta spontaniškas mokesčių harmonizavimas, kuomet šalys kopijuoja vienos kitų mokesčių sistemas, perima pozityvius elementus, atsižvelgdamos į savo šalies kultūrinę, ekonominę, geografinę, istorinę specifiką. Toks harmonizavimas būtų kur kas priimtinesnis šalims nei direktyviai įvesti vienodi mokesčiai. (6)
Viena iš sričių, kurioje turės vykti dideli pokyčiai, susiję su tapimu ES nare, yra mokesčiai. Ši sritis, skirtingai nuo kitų, visas įmones ir visus žmones palies tiesiogiai ir neišvengiamai. Kaip ir kitose srityse, dėl mokesčių valstybėms yra nustatomi minimalūs reikalavimai. Dėl dalies mokesčių, kaip pavyzdžiui, pajamų ir pelno, nėra jokių rašytų taisyklių. Kai kurie reikalavimai savo apimtimi ir detalumu nėra tokie jau minimalūs ir nereikšmingi. Jei į šiuos reikalavimus pažvelgtume laisvos rinkos požiūriu, reikėtų pažymėti, kad Europos dokumentai nustato viršutinę, t.y. maksimalią laisvės ribą. Tai reiškia, kad ES direktyvas įgyvendinusios valstybės narės nebegali konkuruoti suteikdamos verslui didesnes laisves, negu nustato ES norminiai aktai. Europos Sąjungos reikalavimus valstybės narės gali tik griežtinti, bet ne švelninti. ES direktyvos nustato minimalias privalomas vadžios prievoles, bet neapgina piliečių nuo perteklinės valdžios. Dėl tokio ES norminių aktų pobūdžio neapribojama vietos valdžių diskrecija, bet tuo pačiu mažinamos valstybių galimybės konkuruoti dėl geresnių verslo sąlygų sudarymo. ES direktyvos yra pernelyg griežtos siekiantiems laisvos rinkos ekonomikos ir mažos valdžios, tačiau suteikiančios palyginus daug galimybių išpažįstantiems reguliuojamą rinką ir aktyvų valstybės vaidmenį. Jei Lietuvoje dabar yra taikomi švelnesni apmokestinimo reikalavimai, harmonizavimas su ES juos griežtins. Tuo tarpu jei taikomi griežtesni reikalavimai, nėra prievolės, tvirto įpareigojimo jį švelninti. Taigi, galimybės būti laisviausiems ES nubrėžtuose laisvės rėmuose labai daug priklauso ir nuo valstybės narės valdžios.
Jei tikėtume visų valdžių deklaruojamais siekiais – sudaryti geresnio, turtingesnio gyvenimo sąlygas – tik laisva rinka suteikia galimybes kurti kuo didesnę gerovę. Žinoma, ji negarantuoja, kad tokia gerovė bus sukurta, nes gerovės kūrimas priklauso nuo žmogaus pasirinkimo, jo noro ar nenoro tos gerovės siekti. Valdžios uždavinys – netrukdyti. Net ir esant griežtai nustatytai maksimaliai laisvės ribai ES klube, vietos valdžios turi erdvės siekti laisvės. ES norminiai aktai detaliausiai reglamentuoja netiesioginius mokesčius – pridėtinės vertės mokestį ir akcizus. Interpretacijos laisvės nustatant apmokestinimo bazę čia nėra daug. Nustatyti ir apmokestinimo objektai, ir minimalus mokesčio tarifas, ir mokesčio mokėjimo principai. (1, 5)
Yra galimybių veikti ir ES nubrėžtuose rėmuose, ir šias galimybes būtina išnaudoti. Pirma, būtina derėtis dėl kuo ilgesnių pereinamųjų laikotarpių mokesčių srityje, išlaikant didesnį konkurencingumą, sąlygotą mažesnės mokesčių naštos. Antra, priimti tik minimalius būtinus teisės aktų pakeitimus. Trečia, būtina švelninti tas mokesčių taisykles, kurios nėra privalomos pagal ES reikalavimus, kad jos atsvertų neigiamas harmonizavimo pasekmes. Ir ketvirta, reikia išnaudoti tą laikotarpį, kuris yra likęs iki tapimo pilnaverte ES nare, ir tuo metu vadovautis ekonomine logika ir būtinybe, bet ne direktyvų eilutėmis.
Mokesčių srityje vyksta arši konkurencija. ES šalys narės konkuruoja tarpusavyje mokesčiais. Norėdamos, kad mokesčių mokėtojai neišvyktų į kitas šalis, jos derina mokesčius, tačiau šis darbas dar nebaigtas.

KONKURENCIJA MOKESČIŲ SRITYJE
Konkurencija atsiranda tada, kai konkurentai siūlo panašius arba geresnius produktus palankesnėmis kainomis. Verslo pasaulyje konkurencija skatina inovacijas, žemesnes kainas ir aukštesnės kokybės aptarnavimą. Toks pat vaidmuo konkurencijai tenka ir pasaulinėje arenoje. Šiuo atveju mokesčių mokėtojas yra vartotojas, o vyriausybės privalo išmokti perdėtai neapmokestinti, kad neišsklaidytų ekonominės veiklos. (1)
Vienintelis būdas sulaikyti mokesčių mokėtojus, kad jie nepaspruktų į tas šalis, kuriose taikomi mažesni mokesčiai, yra įtikinti visas vyriausybes susitarti palaikyti didelius mokesčių tarifus – iš tikrųjų tai reiškia mokesčių kartelio sukūrimą. Mokesčių derinimo būdai yra du. Tiesioginis mokesčių derinimas vyksta tada, kai šalys susitaria nustatyti minimalius mokesčių tarifus ar net nusprendžia taikyti vienodą apmokestinimo tarifą. Pavyzdžiui, Europos Sąjungos valstybės narės turi taikyti ne mažiau kaip 15 proc. pridėtinės vertės mokestį (PVM). Jeigu mokesčių tarifai visose šalyse bus tiesiogiai suderinti, mokesčių mokėtojui liks vienintelė šešėlinės ekonomikos galimybė, kuri daugelyje išsivysčiusių Europos valstybių jau sudaro nuo vienos ketvirtosios iki vienos trečiosios BVP. Kitas būdas konkurencijai mokesčių srityje sustabdyti yra netiesioginis derinimas. Jis vyksta tada, kai šalys savo gyventojus gali apmokestinti pasaulinių pajamų pagrindu. Tačiau, norint apmokestinti minėtu pagrindu, šalies mokesčių rinkėjai privalo nustatyti, kokias pajams gauna kitų šalių gyventojai. Būtent dėl to „keitimasis informacija“ yra tokia svarbi ES ir EBPO darbotvarkių dalis. Tarp kitko, „keitimosi informacija“ sąvoka yra labai klaidinanti, kadangi ji reiškia, kad abi šalys gauna tam tikrą naudą. ES ir EBPO teigia, kad mokesčių derinimas yra ne jų tikslas, o neišvengiamas jų pateikto pasiūlymo rezultatas. 1998 m. EBPO vyriausybės iš mokesčių gavo beveik 8 trilijonus USD: tai sudaro 37.2 proc. jų šalių bendrojo BVP ir yra didžiausias skaičius, užregistruotas nuo tada, kai EBPO pradėjo rinkti duomenis apie pajamas. EBPO taip pat pripažino, kad mokesčiai buvo nuolat didinami: 1970 m. jie sudarė 29 proc. BVP, 1980 m. išaugo iki 33 proc. BVP, 1990 m. – iki 36 proc., o 1998 m. – sudarė daugiau kaip 37 proc. BVP. Didžiausi mokesčiai mokami ES šalyse. EBPO duomenimis ES šalyse mokesčiai sudaro apie 43 proc. BVP. Net jei visos nedidelių mokesčių jurisdikcijos pasiduotų, įsijungdamos į mokesčių kartelį, norimas rezultatas nebūtų pasiektas. Padidėjus mokesčiams, daugiau žmonių pereis į šešėlinę ekonomiką. Europoje šešėlinė ekonomika jau sudaro 13 – 15 proc. gamybos apimčių, o kai kuriose šalyse, tokiose kaip Graikija ir Italija, daugiau kaip viena ketvirtoji ekonominės veiklos priskiriama šešėlinei ekonomikai. Nieko stebėtino, kad didžiausia tokios ekonomikos priežastis yra didelis apmokestinimas. Būtent dėl šios priežasties pastangos spręsti teisėto ir neteisėto mokesčių vengimo problemą, susiburiant į tarptautinį kartelį, yra pasmerktos žlugti.(2)
Laimei, yra teisingas būdas kovoti su tyčiniu vengimu mokėti mokesčius. Reikia sumažinti mokesčių tarifus ir pertvarkyti mokesčių sistemą. Kuo mažesnis mokesčio tarifas, tuo mažiau paskatų teisėtais arba neteisėtais būdais nuslėpti pinigus. Kitais žodžiais sakant, kai mokesčių tarifai yra maži, žmonės nori parodyti vyriausybei, kad gauna mažesnes pajamas. Tai viena iš priežasčių, dėl kurių sumažinus mokesčius dažnai padidėja mokesčių pajamos. Teritorinis apmokestinimas: idealus sprendimas kai mokesčiai taikomi pagrįstai, o vyriausybės veikia teisėtai, visuomenė būna mažiau suinteresuota vengti mokesčių. Teritorinis apmokestinimas reiškia, kad visos šalys pasilieka teisę apmokestinti jų teritorijose gaunamas pajamas, neatsižvelgiant į tai, kas uždirba pinigus, tačiau jos negali taikyti mokesčių kitose šalyse uždirbtoms pajamoms.
Toliau išvardyti veiksniai rodo, kad teritorinio apmokestinimo sistema mažina vyriausybės kompetenciją ir dėl to didelius mokesčius taikančios Europos šalių vyriausybės jai nepritaria:
• Konkurencija mokesčių srityje – teritorinė sistema skatina konkurenciją, kadangi investuotojai ir verslininkai gali pasinaudoti mažesniais mokesčių tarifais, pasirinkdami verslui tas jurisdikcijas, kuriose taikomos rinką atitinkančios mokesčių sistemos. Pasaulinė sistema yra kitokia, kadangi ji naikina konkurenciją, nes didelius mokesčius taikančios vyriausybės savo didelius mokesčius galėtų taikyti visam pasauliui. Taip būtų tuo atveju, jeigu dujų kolonėlė, galoną dujų parduodanti už 2,00 USD, pareikštų turinti teisę savo senus klientus papildomai apmokestinti 50 centų, pastariesiems pasirinkus kitą dujų kolonėlę, kurioje dujų galonas kainuoja tik 1.50 USD.
• Finansinis privatumas – teritorinė sistema labiau gina finansinį privatumą, ypač kadangi pagal mokesčių atskaitymo režimą pajamos iš kapitalo padidėjimo apmokestinamos pagal šaltinį (kitaip sakant, bendrovės iš anksto turi sumokėti mokesčius už savo akcijų ir obligacijų turėtojus, kad ir kur jie gyventų). Tai reiškia, kad žmonės nebūtų verčiami vyriausybei kasmet pateikti asmeninę finansinę informaciją. Keitimosi informacija sistema reiškia, kad ne mažiau kaip dvi vyriausybės žino intymiausias finansines mokesčių mokėtojo gyvenimo smulkmenas.
• Mokesčių suverenumas – teritorinės sistemos apibrėžime nurodoma, kad dėl jos nekyla konfliktai su kitomis šalimis. Kiekviena šalis turi teisę taikyti visus ir bet kuriuos mokesčius bet kurioms ir visoms jos teritorijoje uždirbtoms pajamoms. Tačiau kitose šalyse uždirbtos pajamos negali būti apmokestinamos.
• Mokesčių reforma – teritorinė sistema reikalauja iš esmės pertvarkyti mokesčius. Pastoviu mokesčiu apmokestinamos tik šalies viduje uždirbtos pajamos. Pasaulinė mokesčių sistema trukdo mokesčių reformai. Iš tikrųjų, daugeliui didelius mokesčius taikančių šalių „keitimosi informacija“ sistema yra naudinga, kadangi padeda joms padvigubinti sutaupytas ir investuotas mokesčių pajamas. Ši praktika yra netinkama ir draudžiama kiekviename svarbiame mokesčių reformos plane.
Konkurencija mokesčių srityje yra teigiama pasaulinės ekonomikos jėga. Ji verčia politikus prisiimti didesnę atsakomybę, mažinti mokesčių tarifus ir leisti žmonėms labiau pasidžiaugti savo uždirbtais pinigais.(6)
Kiekviena valstybė nori surinkti kuo daugiau mokesčių, didinti savo biudžetą, BVP. Tuo tikslu taikomas mokesčių diferencijavimas. Kiekviena valstybė pasirenka tokią mokesčių rinkimų formą, kuri jai yra priimtiniausia ir atneša daugiausiai naudos.

MOKESČIŲ DIFERENCIJAVIMAS
Mintis apie mokesčių mokėjimą diferencijuotai – kuo daugiau uždirbi, tuo daugiau atiduodi – daugeliui žmonių yra labai patraukli.
Progresyvinis pajamų mokestis – tai toks mokestis, kurio tarifas didėja, didėjant žmogaus gaunamoms pajamos. Kai dirbančiojo pajamos viršija nustatytą ribą, kiekvienas papildomas uždirbtas litas apmokestinamas didesniu mokesčio tarifu. Progresyvinis pajamų apmokestinimas remiasi socialdemokratinėmis vertybėmis, kad socialinio teisingumo vardan turtingesni turi mokėti daugiau, ir principu, kad kiekvienas papildomai uždirbtas litas žmogui yra mažiau vertingas nei prieš jį buvęs, todėl žmogus neskausmingai gali atiduoti didesnę papildomo lito dalį į biudžetą. Progresyvinius mokesčius moka daugelio išsivysčiusių pasaulio šalių gyventojai. Juos taiko ne tik šalys, kuriose šiandien vyrauja socialdemokratinės pažiūros, pavyzdžiui, Prancūzija, Švedija, bet ir gana liberalios ekonomikos šalys, pavyzdžiui, JAV. Įdomu, jog progresyvinio apmokestinimo atsisakė kai kurios pokomunistinės šalys, tarp jų visos trys Baltijos valstybės, Rusija.
Atsakymas, žinoma, glūdi pačios socialdemokratinės ideologijos paplitime: nors ir skirtingu metu, tačiau ji paplito kone visose pasaulio šalyse. Tačiau ši ideologija retai remiasi ekonomikos mokslo argumentais, ignoruoja realius rinkos procesus ir gyvena savo sukurtų mitų pasaulyje. Bene populiariausias mitas, kuriuo remiasi progresyvinių mokesčių propaguotojai, yra tas, jog progresyviniai mokesčiai tikrovėje įgyvendina turtingųjų apmokestinimo neturtingųjų naudai idėją. Tiesa yra tik tai, kad progresyviniais mokesčiais norima apmokestinti daugiausiai uždirbančius, bet dėl ydingo principo šie mokesčiai negali to užtikrinti. Gyvenimo realybė šį modelį pakoreguoja taip, kad turtingieji sugeba išvengti didesnių pajamų mokesčių tarifų, tam rasdami įvairiausių būdų. Pavyzdžiui, esant mažesniam pelno mokesčio tarifui, galima išmokėti dividendus ir iš jų atsiskaityti su darbuotojais, taip kartu su pajamų mokesčiu išvengiant ir socialinio draudimo įmokų. Progresyviniai mokesčiai ypač didina paskatas turėti „dvigubą buhalteriją“, t.y. apskritai nedeklaruotų pinigų ir juos naudoti darbuotojų algoms mokėti. Taigi, didesnius progresyvinio mokesčio tarifus paprastai moka vienetai, biudžetas ne išlošia, o pralošia. (3)
Ir apmokestinimo teorija, ir praktika byloja kitų metodų naudai, jei siekiama padidinti biudžeto įplaukas ar apmokestinti turtinguosius. Kur kas efektyvesnis būdas pasiekti šių tikslų yra proporcinis (visiems vienodas) arba regresyvinis (mažėjantis pajamoms didėjant) tarifai. Regresyviniai mokesčiai taip pat skatina legalizuoti pajamas ir mokėti didesnes sumas (absoliučiais skaičiais) į biudžetą. Todėl jei norima surinkti daugiau pajamų (pinigais) į biudžetą, reikia skaičiuoti ne tarifus, bet pinigus (operuoti ne santykiu, bet absoliučiais skaičiais), kuriuos geriausiai garantuoja proporciniai ir regresyviniai mokesčiai. Kitas mitas yra pats „pajėgumo mokėti“ (angl. ability to pay) principas, kuris remiasi idėja, jog kiekvieną papildomą litą žmogus vertina mažiau nei prieš tai buvusį. Jei šis teiginys būtų teisingas, žmonės nesistengtų uždirbti daugiau, o pasitenkintų „pirmaisiais litais“. Tačiau taip nėra – žmonės nori ir stengiasi uždirbti daugiau, o savo turimus pinigus brangina nediferencijuodami jų pagal laiptelius, kaip tai daro progresyviniai mokesčiai. Dar vienas mitas yra susijęs su faktu, jog daugelis pasaulio šalių taiko progresyvinius mokesčius ir kad tai daro įsitikinusios, esą būtent progresyvinė schema yra tinkamiausia apmokestinti pajamas. Iš tikrųjų taip nėra. Progresyvinius mokesčius kitos šalys įsivedė dėl įvairiausių aplinkybių – nuo individualių iki eksperimento. Tačiau vėliau suvokusioms šios sistemos ydingumą, valstybėms tapo sunku jos atsisakyti (nes atsisakyti visada sunkiau nei įvesti). Keista, tačiau neveiksmingos, pasmerktos sistemos dažnai „skamba“ gana populiariai, yra patrauklios. Tuo tarpu efektyvios ir gyvybingos apmokestinimo sistemos iš pirmo žvilgsnio neatrodo įtikinamos. Tai vienas iš apmokestinimo paradoksų, kurių būtent mokesčių srityje yra itin daug. Reikia paminėti, jog pasaulio šalys, taikančios progresyvinius mokesčius, jau vykdo arba numato vykdyti tokias mokesčių reformas, kurios nukreiptos išlyginti gyventojų pajamų mokesčio tarifą: mažina viršutinįjį mokesčio tarifą ir didina žemiausiąjį.(4)

NAUJASIS PVM ĮSTATYMAS
Naujasis LR Pridėtinės vertės mokesčio įstatymas, įsigaliojęs 2002 m. liepos 1 d. – dar vienas žingsnis, siekiant suderinti Lietuvos nacionalinės teisės normas su atitinkamomis ES teisės nuostatomis mokesčių srityje. PVM įstatymas, parengtas vadovaujantis ES direktyvomis. Pagrindinis ES teisės dokumentas, reglamentuojantis apmokestinimą PVM, yra ES Tarybos direktyva Nr. 77/388/EEB (toliau – Šeštoji direktyva) su vėlesniais pakeitimais. Kiti svarbūs ES teisės dokumentai šioje srityje susiję su importo PVM lengvatų taikymo reglamentavimu, taip pat PVM grąžinimo nerezidentams tvarka. Lietuvoje prieš tai galiojęs įstatymas nebuvo suderintas, o PVM įstatymo nuostatos turi būti vienodos visose ES šalyse, todėl jį reikėjo iš esmės keisti.
PVM taikymas ES mastu yra griežtai reglamentuotas, nustatant konkrečius šio mokesčio bazės, tarifų, lengvatų reikalavimus. Tai visų pirma susiję su tuo, kad PVM įplaukos sudaro šalies narės mokėjimų į ES biudžetą pagal “nuosavų išteklių” sistemą dalį, todėl itin daug dėmesio skiriama bendram PVM bazės nustatymui. Lietuvoje šis PVM įstatymas turi būti taikomas taip pat kaip ir kitose ES šalyse.
Kuo skiriasi senasis ir naujasis PVM įstatymai?
Senajame PVM įstatyme buvo tik 41 straipsnis, o naujajame – 141, todėl jo taikymo bazė išsiplėtė. Naujasis įstatymas apibrėžia PVM taikymo požiūriu svarbiausias sąvokas, tokias kaip ekonominė veikla, ir apmokestinimo objektą, įtvirtindamas nuostatą, kad PVM objektas yra atlygintinas prekių tiekimas ir paslaugų teikimas, kurį vykdo apmokestinami asmenys kaip tokie (t.y. savo vykdomos ekonominės veiklos kontekste), taip pat prekių importas. Senajame įstatyme “pridėtinės vertės” kaip PVM objekto koncepcija buvo interpretuojama dviprasmiškai, o dabar to jau nėra, be to, iš PVM objekto aiškiai eliminuojami privatūs (t.y. ne vykdomo verslo kontekste) sudaromi sandoriai. Įstatymas taip pat atsižvelgia ir į ES acquis įtvirtintą teritorialumo principą, kadangi į PVM objektą įtraukti tik sandoriai, vykdomi šalies teritorijoje. Pagrindinis, skirtumas yra tas, kad anksčiau PVM reikėjo skaičiuoti nuo pridėtinės vertės, o nuo 2002 m. liepos 1 d. jis skaičiuojamas nuo atlygio, kurio prasmė kur kas platesnė. Pavyzdžiui, anksčiau atidavus turtą pagal panaudą skaičiuoti pardavimo PVM nereikėjo, o dabar reikia nuo to mėnesio priskaitytos nusidėvėjimo sumos.(2)
Pagal naująjį PVM įstatymą palikti galioti tie patys PVM tarifai, t.y. 18 proc., 9 proc., 5 proc. ir 0 procentų.
Įstatyme nustatytas 5 procentų lengvatinis PVM tarifas, taikomas keleivių vežimui, vaistams ir medicinos prekėms, šviežiai mėsai ir mėsos produktams, viešbučių paslaugoms, taip pat knygoms ir spaudai, bei 9 procentų tarifas gyvenamųjų namų statybai, finansuojamai iš biudžetų ar valstybės lengvatinių kreditų (“socialinei statybai”). Visos šios prekės ir paslaugos yra nurodytos Šeštosios direktyvos priede H. Tačiau 5 proc. tarifas laikraščiams, knygoms, mėsai bei mėsos produktams, viešbučių paslaugoms bus pradėtas taikyti nuo 2003 m. sausio 1 dienos.
Ar Lietuvai įstojus į ES dar numatoma keisti PVM įstatymą? Kokiose srityse, ir kaip pokyčiai palies verslą?
Įstojus į ES, Lietuvoje galiojantis PVM įstatymas turėtų keistis tiek, kiek tai reglamentuos atitinkamos direktyvos. Didelių pakeitimų, kurie labai pakeistų šiuo metu galiojančią PVM įstatymo esmę, neturėtų būti. Gali keistis mokėjimo tvarka, t.y. reikės mokėti PVM į bendrą ES biudžetą.
Nemažiau svarbus ir Akcizų įstatymas, kuris taip pat yra harmonizuotas ES ir Lietuvai privalomas.

NAUJASIS AKCIZŲ ĮSTATYMAS
Nuo 2002 m. liepos 1 d. įsigaliojo naujas Akcizų įstatymas, parengtas vadovaujantis ES direktyvomis. Naujasis įstatymas užtikrina ES Tarybos direktyvos 92/12/EEB nuostatų perkėlimą į nacionalinę teisę, taip pat leidžia suderinti nacionalinės teisės nuostatas akcizų objektų apmokestinimo atžvilgiu su Tarybos direktyvomis 92/79/EEB, 92/80/EEB, 92/81/EEB, 92/82/EEB, 92/83/EEB, 92/84/EEB, 95/59/EB, 95/60/EB ir jų pakeitimais. Senojo Akcizų įstatymo objektas iš esmės atitiko direktyvas, reglamentuojančias alkoholio, tabako ir naftos produktų apmokestinimą akcizais. Nors kai kurios apmokestinimo akcizais nuostatos neatitiko ES teisės – nebuvo įdiegtos mokesčių sandėlių sistemos, o akcizų tarifai, taikomi kai kurioms prekių grupėms, nesiekė minimalių normų, apmokestinimo struktūros irgi skyrėsi. Todėl pagal naująjį Akcizų įstatymą šie neatitikimai palaipsniui yra naikinami (atsirado akciziniai sandėliai ir pan.). Pagrindinis dalykas yra tas, kad įsigaliojus šiam įstatymui akcizo nereikia mokėti iš karto, kol prekės neatiduotos vartoti, t.y. dabar nereikia įšaldyti apyvartinių lėšų, prekėms gulint sandėlyje. Tačiau labiausiai neatitiks akcizų dydžiai. Naujų tarifų įvedimas gali turėti daug neigiamų ekonominių pasekmių, todėl jie didinami palaipsniui.(5)
Kokiose srityse prekių apmokestinimas akcizu smarkiai keisis? Kokie bus pereinamieji laikotarpiai?
Visiems Tarybos direktyvos 92/79/EEB reikalavimams dėl minimalios cigarečių akcizo normos įvykdyti Lietuvos Respublika prašo pereinamojo laikotarpio iki 2009 m. spalio 1 dienos.
Visiems Tarybos direktyvos 92/82/EEB reikalavimams dėl minimalios dyzelinių degalų akcizo normos įgyvendinti Lietuvos Respublika prašo pereinamojo laikotarpio iki 2008 m. sausio 1 dienos.
Naujieji įstatymai, parengti pagal ES direktyvas, Lietuvoje atneš ne tik teigiamų, bet ir neigiamų pasėkmių.

PASĖKMĖS TAIKANT NAUJUOSIUS ĮSTATYMUS

Atkreiptume dėmesį, jog visose ES šalyse mokesčių sistemos skiriasi, kadangi nėra bendro ES mastu harmonizuotos mokesčių sistemos modelio. Kartu būtina pažymėti, kad egzistuoja tam tikri bendri apmokestinimo principai, mokesčių rūšys bei jų taikymo mechanizmai, į kuriuos tradiciškai orientuojamasi tiek Europos Sąjungoje, tiek ir visame pasaulyje. Sąjungos mastu direktyvų bei reglamentų pagalba visiškai reglamentuoti tėra du mokesčiai – pridėtinės vertės ir akcizai. Visi kiti mokesčiai daugiau ar mažiau paliekami nacionalinei kompetencijai, be jokios abejonės, išskyrus kelias direktyvas pelno ir pajamų mokesčių srityje. Taip pat kalbant apie pelno mokestį atkreiptinas dėmesys į vadinamąsias Gero elgesio taisykles – “Code of conduct”, kurios, nors ir būdamos tik šalių narių politinis dokumentas, tarsi pasižadėjimas vengti nesąžiningos konkurencijos mokesčių srityje, yra tikrai svarbios vertinant šalies mokesčių sistemos suderinimo su ES teisynu būklę.(4)

Lietuva yra uždariusi Mokesčių derybų skyrių, o narystės įsipareigojimai šioje srityje beveik visi įvykdyti, perimtos ES direktyvos. Lietuvoje taikomi PVM bei akcizai beveik nesiskiria nuo ES. Pasiekti minimalų akcizo tarifą, taikomą tabako gaminiams, šalis yra įsipareigojusi iki 2010 m., o naftos produktams (dyzelinui ir benzinui) – iki 2004 metų. PVM įstatyme kol kas nėra įvestų nuostatų, taikomų sandoriams ES viduje bendrosios rinkos sąlygomis. Tai planuojama atlikti 2003-ųjų antrąjį pusmetį. Nuo šalies narystės ES pradžios nebus galima taikyti PVM lengvatinių tarifų biodegalams, šildymui bei atleisti nuo mokesčio laidojimo paslaugų bei prekių, medicinos prekių, dailiųjų amatų ir pan. Visa tai (laikinas tokių lengvatų galiojimas) jau yra numatyta naujame PVM įstatyme. (4)
Naujajame LR Pelno mokesčio įstatyme numatyta daug pažangių priemonių, kurių kitos valstybės neturi: tai pagreitinto nusidėvėjimo (amortizacijos) taisyklės įsigyjant ilgalaikį turtą, įmonių investicijų į mokslo tiriamuosius darbus skatinimas leidžiant iš karto traukti į sąnaudas tokio pobūdžio išlaidas, dalyvavimo išimties taisyklė dividendų apmokestinimo atveju ir pan. Be to, 15 proc. pelno mokesčio tarifas – vienas mažiausių ES. Visos šios priemonės tikrai didina mūsų įmonių konkurencingumą regione, tačiau kartu padaro mokesčių sistemą pakankamai neutralią ekonominių reiškinių atžvilgiu.
Kaip ES ir Lietuvoje pasiskirsčiusi mokesčių našta darbui ir kapitalui?
Viena iš priežasčių, lėmusių mokesčių reformą, ir buvo mokesčių naštos darbui ir kapitalui netolygus pasiskirstymas Lietuvoje. Atsižvelgiant į mokesčių įstatymų pasikeitimus (investicinių lengvatų pelno mokesčio srityje atsisakymas, neapmokestinamojo minimumo pakėlimas, pajamų mokesčio tarifų diferencijavimo atsisakymas, turto vertės padidėjimo pajamų apmokestinimo įvedimas) galima sakyti, jog mokesčių naštą pabandyta perskirstyti. Jei kalbėtume apie mokesčių naštą apskritai bei per mokesčius perskirstomo BVP dalį, tai mes pakankamai skiriamės nuo ES valstybių, pas mus perskirstymas nesiekia nė trečdalio, tuo tarpu kitose ES narėse jis siekia pusę ir daugiau. Kalbant apie pavienius mokesčius, Europoje vidutiniškai 28 proc. nacionalinio biudžeto gaunama iš tiesioginių mokesčių. Pas mus yra panašiai. Bet Vakaruose vidutiniškai 8 proc. visų nacionalinio biudžeto pajamų sudaro įmonių pelno mokestis, o iš fizinių asmenų gaunama 20 procentų. Tuo tarpu Lietuvoje įmonių indėlis į biudžetą – tik 3,4 proc., o gyventojų – net 25 procentai. Tai rodo, kad darbo jėgos apmokestinimo požiūriu kol kas mes buvome nekonkurencingi. Įgyvendinus mokesčių reformą, mokestinių pajamų dalys iš darbo ir kapitalo turėtų persiskirstyti ir pasiekti Vakaruose įprastas proporcijas.

KADA ATSIRANDA PRIEVOLĖ APSKAIČIUOTI PVM?
Pagrindinis kriterijus, apibrėžiantis PVM apmokestinimo momentą, yra PVM sąskaitos faktūros ar kito apskaitos dokumento, naudojamo prekių tiekimui ar paslaugų teikimui įforminti, išrašymas. Tais atvejais, kai minėti apskaitos dokumentai neišrašomi, prievolė apskaičiuoti PVM neišnyksta (aišku, jeigu įvyko apmokestinamas sandoris) ir jį reikia apskaičiuoti (priklausomai nuo to, kuris iš žemiau išvardytų faktų įvyko anksčiau), kai:
 prekė perduodama ar paslauga suteikiama;
 gaunamas atlygis už patiektą prekę ar suteiktą paslaugą.
Įstatyme taip pat numatyta prievolė skaičiuoti PVM nuo avansinių mokėjimų, kai gaunamas visiškas ar dalinis atlygis prieš prekių perdavimą ar paslaugų suteikimą. Tačiau skaičiuoti PVM nuo gauto avanso reikia tik tada, jeigu visos prekės ar paslaugos pagal sutartį turės būti perduotos ne anksčiau kaip po 12 mėnesių nuo sutarties sudarymo.

Atskirai aptarta PVM apmokestinimo tvarka už teikiamas ilgalaikes paslaugas ar prekes (dujas, visų rūšių energiją etc.), už užsienio apmokestinamojo asmens tiekiamas prekes ar paslaugas, taip pat už išsimokėtinai tiekiamas prekes ar paslaugas.

Kokia yra mokesčio bazė (apmokestinamoji vertė)? Skirtingai nei senajame įstatyme, kai buvo vardinamas sąrašas elementų, sudarančių apmokestinamąją vertę, dabartiniame įstatyme įtvirtinta nuostata, jog apmokestinamoji vertė už prekes ar paslaugas yra gautas ar gautinas atlygis. Tačiau vis tiek įstatyme nurodyta, kas:
 įtraukiama į apmokestinamąją vertę (pvz., mokesčiai, rinkliavos, išskyrus PVM;
 išlaidų vertė, susijusi su prekių ar paslaugų teikimu pirkėjui;
 subsidijos ar dotacijos, turinčios įtakos prekės ar paslaugos kainai, ir kt.);
 neįtraukiama į apmokestinamąją vertę (pvz., įvairios nuolaidos, kompensacijos išlaidoms, netesybos ir pan.).
Atsižvelgus į ES šalių praktiką, atsisakyta palūkanų apmokestinimo PVM, jeigu tokios palūkanos aiškiai išskirtos sutartyse (pvz, lizingo, paskolų) ir apskaitos dokumentuose. Naujajame PVM įstatyme taip pat numatyta mokesčio administratoriaus teisė koreguoti apmokestinamąją vertę atsižvelgiant į rinkos kainą, jeigu nurodyta prekės ar paslaugos apmokestinamoji vertė aiškiai neatitinka tos prekės ar paslaugos rinkos kainos. Taip pat nustatytas 6 proc. kompensacinis PVM tarifas ūkininkams. Nuo 2002 m. liepos 1 d. lengvatinis 5 proc. PVM tarifas bus taikomas tik keleivių vežimo nustatytais maršrutais, keleivių vežimo keleiviniais traukiniais bei aukščiau nurodytų keleivių bagažo vežimo paslaugoms. Visos kitos prekės bei paslaugos, kurioms pagal įstatymą taikytinas 5 proc. lengvatinis tarifas, minėtu tarifu bus pradėtos apmokestinti vėliau, po įstatyme numatyto pereinamojo laikotarpio. Nuo įstatymo įsigaliojimo dienos lengvatinis 9 proc. PVM tarifas taikomas socialinėms statyboms, šilumos energijai, tiekiamai gyvenamosioms patalpoms šildyti, dehidratuotam ir denatūruotam etilo alkoholiui bei rapsų metilo (etilo) esteriui, pagamintiems laikantis biokuro įstatymo. 0 proc. PVM tarifas taikomas prekių eksportui; prekėms ir paslaugoms, susijusioms su eksportu; prekėms ir paslaugoms, įsigyjamoms iš specialių lėšų, ir kitoms prekėms bei paslaugoms, numatytoms įstatymo. Įstatyme taip pat nurodyta visa eilė atvejų, kai prekės ir paslaugos neapmokestinamos PVM (socialinės rūpybos, švietimo, sveikatos apsaugos, nekomercinės kultūros, su sportu susijusios nekomercinės, finansinės ir kitos paslaugos bei prekės). (2, 3, 4)

PVM MOKĖJIMO IR DEKLARAVIMO TVARKA
Įstatyme įtvirtinti šie mokestiniai laikotarpiai:
 kalendorinis mėnuo (įprastinis, bendra taisyklė);
 kalendorinis pusmetis (skirtas smulkesniems mokėtojams (iki 200 000 Lt apyvarta) ir fiziniams asmenims);
 kitas laikotarpis.
Juridinis asmuo arba užsienio apmokestinamasis asmuo PVM mokėtojas turi teisę kreiptis į vietos mokesčio administratorių su prašymu nustatyti kitokį nei kalendorinis mėnuo mokestinį laikotarpį (jis negali būti ilgesnis kaip 60 dienų). Yra nustatyta bendra taisyklė, jog mokestinio laikotarpio PVM deklaracija pateikiama ne vėliau kaip per 25 dienas nuo mokestinio laikotarpio pabaigos, o mokestis sumokamas ne vėliau kaip iki PVM deklaracijos pateikimo termino dienos (anksčiau PVM deklaraciją reikėjo pateikti per 15 dienų o PVM sumokėti per 10 dienų nuo PVM deklaracijos pateikimo). Jei pasibaigus kalendoriniams metams PVM atskaita turi būti patikslinta, iki kitų metų spalio 1 d. reikia pateikti metinę PVM deklaraciją. PVM apyskaitą pateikia ir mokėtiną PVM sumoka iki kito mėnesio 25 dienos tie Lietuvos Respublikos apmokestinamieji asmenys, kurie privalėjo įsiregistruoti PVM mokėtojais, bet to nepadarė, arba savanoriškai norėjo įsiregistruoti, bet nebuvo įregistruoti. Speciali PVM deklaracija pateikiama apmokestinamojo asmens išregistravimo iš PVM mokėtojų arba likvidavimo atveju (deklaracijos formą, užpildymo tvarką nustato centrinis mokesčio administratorius). Taip pat numatyta speciali PVM sumokėjimo tvarka, kai už tiekiamą energiją bei paslaugas atsiskaitoma iš valstybės ar savivaldybių biudžetų, kelių, privatizavimo ar kitų įstatyme nurodytų fondų (per 5 darbo dienas po apmokėjimo už šias paslaugas ar energiją dienos;).
Naujasis PVM įstatymas parengtas remiantis ES Tarybos šeštąja direktyva (Nr. 77/388/EEB) bei Europos teisingumo teismo praktika, todėl ateityje, taikant šį įstatymą, atsakymų į iškilusius klausimus pravartu būtų paieškoti ne tik pačiame įstatyme ar jo komentaruose, bet ir Teisingumo teismo sprendimuose dėl minėtojo ES dokumento taikymo ir interpretavimo.
Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos gavo iš Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2003-01-24 raštą Nr. 14.17-02-0300829, kuriame patikslina Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 49 straipsnio taikymo nuostatas tuo atveju, kai už prekes (paslaugas) apmokama Europos Sąjungos ir kitomis (biudžeto ar savomis) lėšomis. Minėtame rašte paaiškinta:
Pagal Įstatymo 49 straipsnio nuostatas, 0 procentų PVM tarifu apmokestinamos prekės (paslaugos), kai jos įsigyjamos iš techninės pagalbos lėšų ar lėšų, gautų pagal tarptautinę sutartį, kuri nenumato šių lėšų naudojimo mokesčiams mokėti. Nagrinėjant atvejus, kai yra gaunamos Europos Sąjungos lėšos, reikia atsižvelgti ne tik į minėtąsias įstatymo nuostatas, bet ir į Finansinį memorandumą, kuris turi viršenybę Mokesčių administravimo įstatymo nuostatų, reglamentuojančių mokesčius, atžvilgiu. Minėto memorandumo 13 straipsnis numato, kad iš Europos Ekonominės Bendrijos dotacijos mokesčiai nefinansuojami. Tais atvejais, kai projektų sąmatose prekės (paslaugos) yra sugrupuotos pagal įsigijimo išlaidų finansavimo šaltinius (prekės (paslaugos) finansuojamos iš Europos Sąjungos dalies bei prekės (paslaugos) finansuojamos iš kitų lėšų dalies), 0 procentų PVM tarifas turėtų būti taikomas tik toms prekėms (paslaugoms), kurios yra finansuojamos iš Europos Sąjungos lėšų. Tačiau ir tais atvejais, kai projektų, kurie finansuojami iš Europos Sąjungos ir Lietuvos lėšų, t. y. kofinansavimo principu, sąmatose yra numatyta kiekvienos pagal projektą įsigyjamos prekės (paslaugos) kofinansavimas tam tikru abiejų lėšų šaltinių santykiu, atsižvelgiant į minėtąsias Finansinio memorandumo nuostatas, turėtų būti taikomas 0 tarifas taip apmokamų prekių (paslaugų) įsigijimo išlaidų (kainos, neįskaitant PVM) daliai, kuri atitinka Europos Sąjungos lėšų dalį tos prekės (paslaugos) įsigijimo išlaidų finansavime. Kai už įsigyjamas prekes (paslaugas) sumokama iš abiejų lėšų šaltinių (Europos Sąjungos, Lietuvos ar kitų lėšų dalies) prekių (paslaugų) tiekėjas PVM sąskaitose faktūrose įformindamas tokį prekių (paslaugų) tiekimą, turėtų atitinkamai (pagal projekte numatytą lėšų šaltinių santykį) išskaidyti prekių (paslaugų) apmokestinamąją vertę, kurios viena (Europos Sąjungos lėšų dalį atitinkanti) dalis būtų apmokestinama taikant 0 procentų PVM tarifą, o kita dalis – taikant standartinį (ar lengvatinį, jeigu jis nustatytas) PVM tarifą. Atitinkamai turėtų būti skaičiuojami ir importo mokesčiai, t. y. apmokestinamosios vertės dalį, atitinkanti ES lėšų dalį, turėtų būti neapmokestinama, o likusi – apmokestinama taikant standartinį (ar lengvatinį, jeigu jis nustatytas) PVM tarifą.
Pateikiame pavyzdį: Žemės ūkio bendrovė, PVM mokėtoja, nori įsigyti traktorių iš lėšų, gautų pagal tarptautinę sutartį. Pagal tarptautinę sutartį bendrovė gauna 80 proc. (240 000 Lt) Europos Sąjungos lėšų, 20 proc. (60 000 Lt) – nacionalinio biudžeto lėšų. Traktorius kainuoja 300 000 Lt (be PVM). Vadinasi, traktoriaus pardavėjas visai prekei negali taikyti 0 (nulinio) PVM tarifo, nes traktoriaus vertė viršija 240 000 Lt , skirtų iš Europos Sąjungos lėšų sumą. Todėl traktoriaus pardavėjas išrašytoje PVM sąskaitoje faktūroje turi traktoriaus apmokestinamąją vertę išskaidyti į 2 dalis ir tą dalį, už kurią sumokama Europos Sąjungos lėšomis, apmokestinti 0 proc. PVM tarifu, kitą dalį (už kurią sumokama biudžeto lėšomis) – 18 proc. PVM tarifu. Žemės ūkio bendrovė traktoriaus pirkimo PVM turės teisę Įstatymo nustatyta tvarka atskaityti.
Kitas pavyzdys – PVM taikymas. PVM atveju dauguma būsimų pakeitimų, derinant teisės aktus, atstato ekonominę logiką, kaip pavyzdžiui paslaugų eksporto atveju, ir mokesčių mokėtojui tai bus tik į naudą. Direktyvos taip pat numato minimalų bendrąjį PVM tarifą, kuris yra mažesnis nei Lietuvoje esantis 18 procentų tarifas. Norinti sudaryti verslui palankias sąlygas, valdžia galėtų laikytis tik tų minimalių ES reikalavimų, tačiau Lietuvoje tarifo mažinimas nesvarstomas. ES teisės aktai taip pat nustato minimalius specialiuosius tarifus, kuriuos Lietuva ketina prisiimti ir sudarkyti vieningo tarifo sistemos teikiamus privalumus.Transporto paslaugoms siūlytą taikyti 5 procentų tarifą, kuris, esant 18 procentų bendrajam tarifui, reiškia subsidiją tų paslaugų tiekėjams. Jei tikima rinkos privalumais, tuomet subsidijos neturi būti taikomos, o nuosekli vyriausybė turi teikti ne 5, o 18 procentų siūlymą. Visos įmonės, kurios yra PVM mokėtojos savo šalyse, turi teisę susigrąžinti užsienio valstybėse už prekes ar paslaugas sumokėtą PVM. Norint susigrąžinti PVM iš ES šalių, reikia įrodyti, jog:
*Jūs toje šalyje neregistruotas, neturite registruotis ar nepageidautina, kad registruotumėtės;
*Jūs neturite verslo ar biuro toje šalyje;
*Jūs neteikiate kitokių paslaugų, išskyrus transporto paslaugas, susijusias su tarptautiniu krovinių vežimu, ar paslaugų, už kurias asmuo, gavęs šias paslaugas, moka PVM mokestį. Už visas verslo išlaidas, kai buvo sumokėtas mokestis, jis yra grąžintinas pagal PVM taisykles toje šalyje.
Labiausiai paplitusios verslo išlaidos, už kurias grąžinamas PVM, yra šios:
*viešbučiui ir restoranui/reprezentacijai;
*automobilių nuomai;
*taksi paslaugoms, traukinių, autobusų, skrydžių vidaus linijomis bilietams;
*mugėms ir parodoms;
*kursams ir mokymams;
*konferencijoms ir seminarams;
*dyzeliniam kurui ir benzinui;
*pašto ir telefono paslaugoms;
*rangovo sutartims ir remonto išlaidoms;
*biuro ir rinkodaros išlaidoms.
Mokestis negrąžinamas ir už prekes bei paslaugas, kurias jūs įsigijote perparduoti ir kurios nėra tiesioginė nauda keliautojams, pavyzdžiui, apsigyvenimas viešbutyje, kurį nupirko kelionės vadovas ar kelionės agentas. Norint atgauti PVM, būtina teisingai užpildyti sąskaitų ar pinigų gavimo iš tiekėjų dokumentų originalus, juose turi būti nurodyta:
*tiekėjo pavadinimas, adresas (ir PVM mokėtojos numeris);
*Jūsų pavardė ir adresas;
*smulkus prekių ar paslaugų aprašymas;
*tiekimo data;
*prekių ir paslaugų kaina (be PVM);
*PVM tarifas;
*PVM suma.
Dėl PVM grąžinimo privaloma kreiptis ne vėliau kaip šeši mėnesiai praėjus vieniems kalendoriniams metams nuo tuo dienos, kai jūs mokestį sumokėjote. Prašyme turi būti visos PVM sumos, kurios sumokėtos per mažiausiai 3 mėnesių laikotarpį, bet reikalavimas negali būti per ilgesnį laikotarpį nei visi kalendoriniai metai.
Vis daugiau įmonių susigrąžina PVM iš užsienio. Tačiau didžiausia problema – įmonės palyginti neatsakingai tvarko sąskaitas apie išlaidas užsienyje. Todėl dar dažnai įmonės nesiryžta to daryti vien dėl to, jog atrinkti ir suklasifikuoti sąskaitas reikia daug laiko. Ateityje vis daugiau įmonių siūlys tarpininkauti padedant susigrąžinti PVM. Tai gali daryti įmonės, turinčios platų tinklą ar glaudžiai bendradarbiaujančios su užsienio partneriais. Svarbiausias reikalavimas mokestį susigrąžinti padedančiai įmonei – patikimumas. Tik pasitikėjimą keliančiai įmonei bendrovės gali patikėti originalius dokumentus. (3, 4)

MOKESČIŲ PALYGINIMAS SU KITOMIS ŠALIMIS KANDIDATĖMIS
Mokesčių srityje teisės aktai jau yra harmonizuoti. Priimti nauji Pridėtinės vertės mokesčio ir Akcizų įstatymai iš esmės atitinka ES direktyvų reikalavimus. Tačiau išanalizavę juos, rasime itin daug atvejų, kur reguliuojant bei ribojant yra gerokai persistengiama. Žinoma, valdžia patenkinta griežtomis ir gana žiauriomis taisyklėmis, tačiau jomis niekaip negali būti patenkinti žmonės, kuriantys visas gėrybes bei apmokantys ir tų pačių ydingų teisės aktų kūrimą. Negalima paneigti, kad dėl teisės aktų harmonizavimo kai kurios apmokestinimo nuostatos tapo palankesnės verslui. Pavyzdžiui, jei ne ES reikalavimai, akcizinių sandėlių dar būtų reikėję ilgokai palaukti. Akcizinių sandėlių sistema panaikina avansinį akcizų mokėjimą. Žinoma, ši gera idėja vietoje buvo gana “apgadinta”, mat administratorius akcizinių sandėlių ketina neišleisti iš akių – jiems administruoti pasiūlyta smarkiai padidinti administratorių skaičių. Vadinasi, įmonės išloš laiko, tačiau kartu gaus itin akylą priežiūrą, kuri visuomet susijusi su papildomais kaštais.
Be abejo, vienas dažniausiai pateikiamų klausimų – dideli ar maži mokesčiai Lietuvoje? Turbūt sunku būtų rasti verslininką, kuris susilaikytų nepasiskundęs dideliais mokesčiais. Norint sužinoti tiesą, galima palyginti įvairių mokesčių tarifus Lietuvoje ir kitose šalyse (nors mokesčio apskaičiavimo metodologija gali skirtis). Sakykime, kad ir PVM: ES šalyse šio mokesčio pagrindinis tarifas svyruoja nuo 15 proc. Liuksemburge iki 25 proc. Danijoje ir Švedijoje. Taigi mūsų situacija – 18 proc. – gana palanki (mokesčių mokėtojui). Iš esmės panaši padėtis ir su kitais mokesčiais. Turbūt geriausias apibendrinantis rodiklis, atspindintis šalies mokesčių lygį, yra per bendrąjį šalies biudžetą perskirstomo bendrojo vidaus produkto dalis. Lietuvoje šis rodiklis nesiekia ir 30 proc., tuo tarpu daugumoje ES šalių jis yra nuo 45 iki 54 procentų. Taigi akivaizdu, kad pagrindinė dalies Lietuvos verslo problema – ne dideli mokesčiai. Jų mitas neretai eskaluojamas siekiant pateisinti vengimą juos mokėti. Pagrindinė didelės dalies įmonių problema – nepakankamai efektyvus ir našus darbas. Jeigu Lietuvos įmonėje vienas darbuotojas pagamina kelis ar net keliolika kartų mažiau produkcijos negu jo kolega Vakarų įmonėje, tokiai įmonei kai kada gali nepadėti ir perpus sumažinti mokesčiai. (5)
PVM įstatymas nustatė kitą ilgai lauktą taisyklę, kurios be ES reikalavimų turbūt iš viso niekada nebūtų buvę – tai PVM grąžinimas nerezidentams. Ir nors verslui tiesiogiai tai neturi didelės reikšmės, tačiau kai PVM grąžinimo tarpininkavimo veikla bus leista užsiimti įmonėms, atsivers naujo verslo perspektyva.
Lietuvoje turime pakankamai liberalų Gyventojų pajamų mokesčio įstatymą, kuris leidžia net 25 proc. sumažinti gyventojų pajamų mokesčio bazę įvairiausiais atskaitymais, taip pat skatina gyventojus investuoti į įvairius finansinius instrumentus. Kaip jau buvo minėta, Pelno mokesčio įstatymas numato gana mažą – 15 proc. – pelno mokesčio tarifą ir itin liberalią nusidėvėjimo sistemą, kuria remiantis galima taikyti dvigubo balanso principą, leidžiantį jau pirmais nusidėvėjimo skaičiavimo metais įtraukti į sąnaudas didžiąją dalį įsigyto turto vertės. Taip pat naujuose mokesčių įstatymuose įtvirtinti nauji instrumentai – kainų, sandorių koregavimas, kuriais bus siekiama užkirsti kelią mokesčių nemokėjimui, jų išvengimui piktnaudžiaujant teise ir tokiu būdu skatinti sąžiningą konkurenciją. Mokesčių administravimo srityje galiojančios įstatymų nuostatos ir pataisos bus liberalios, suteikiančios mokesčių administravimo procesui dar daugiau lankstumo, bet tuo pačiu ir efektyvios, panaudojamos prieš tuos mokėtojus, kurie vengia tinkamai vykdyti savo prievoles. Pagrindinis siekis – savanoriškas mokesčių mokėjimas, dialogas tarp mokesčių mokėtojo ir administratoriaus, galimybės rasti tam tikrų kompromisų apmokestinimo klausimais.(1)
Kitų metų pradžioje svarstomas Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymas. Bus įgyvendinamos Pelno mokesčio ir Gyventojų pajamų mokesčio įstatymų nuostatos dėl kainų konvergavimo. Tai iš esmės naujas dalykas, reikia dėti daug pastangų, kad ši sistema pradėtų veikti 2006-2007 metais.
Kaip Europos Sąjungoje veikia investicijų neapmokestinimo principas? Kokiomis sąlygomis ES apmokestinamos investicijos? Kaip jis veiks Lietuvai įstojus į ES?
Investicijų apmokestinimo bendros praktikos ES nėra. Tai kiekvienos valstybės nacionalinis reikalas. Galioja geležinė taisyklė, jog lengvata, šiuo atveju investicijų apmokestinimo, neturėtų iškreipti sąžiningos konkurencijos. Ne paslaptis, kad daugelis ES šalių pelno mokestyje yra paslėpusios mechanizmų, padedančių įmonėms konkurencinėje kovoje. Mes taip pat esame sugalvoję tokių priemonių – pagreitinto nusidėvėjimo (amortizacijos) skaičiavimo sistemą, sąnaudų pripažinimo mokslo tiriamiesiems darbams mechanizmą, galiausiai ir pakankamai mažą bendrą pelno mokesčio tarifą.
Šiuo metu ES yra prasidėjusios diskusijos dėl pelno mokesčio harmonizavimo ES lygiu, kadangi valstybės narės skundžiasi pavienių valstybių nesąžininga konkurencija mokesčių srityje. Svarbu ir tai, kad nuo 2005 m. Europos Sąjungoje atsiras nauja “euroįmonės” kategorija, t.y. įmonei, norinčiai veikti ES erdvėje, nebereikės registruotis kiekvienoje valstybėje, ji tiesiog galės veikti pagal vienodus visai bendrijai principus. Tikimasi, kad laisva erdvė įmonėms veikti visoje ES teritorijoje padidins ir Europos Sąjungos ekonomikos konkurencingumą. Tačiau barjeras laisvam euroįmonių veikimui ir plėtotei, yra neharmonizuotas, o pelno apmokestinimo mechanizmas pakankamai skirtingas. ES diskutuoja dėl trijų galimų sprendimų pelno mokesčio srityje: pirma, mokestis mokamas pagal buveinės valstybės nustatytą tvarką, antra, suderinama apmokestinimo bazė visoje ES, trečia (pats radikaliausias variantas) – harmonizuojama apmokestinimo bazė bei kartu įvedamas bendras pelno mokesčio tarifas. Taigi per artimiausius metus ES gali atsirasti pakankamai pakeitimų. Mokesčiai yra ginčų sritis, valstybių didelių interesų sritis, jos nėra linkusios atiduoti suvereniteto šioje srityje.(3)
Naujuose įstatymuose mokestinių priemonių smulkiam ir vidutiniam verslui yra tikrai nemažai. Pelno mokesčio srityje mažoms ir vidutinėms įmonėms gali būti taikomas sumažintas 13 procentų pelno mokesčio tarifas, suteikiama visiška nudėvėjimo laisvė, leidžiant jau pirmais metais į sąnaudas įtraukti visas įsigyjamo turto išlaidas, pradėjusi verslą įmonė atleidžiama nuo avansinių pelno mokesčio mokėjimų. Pajamų mokesčio srityje individualių įmonių ir ūkinių bendrijų savininkų gaunamoms pajamoms suteikiamas dvigubo dydžio neapmokestinamasis minimumas (apmokestinamos tik pajamos, viršijančios 6960 litų per metus), įvedama individualios veiklos sąvoka, PVM srityje smulkioms ir vidutinėms įmonėms nustatomas ne mėnesio, o pusės metų mokestinis laikotarpis ir pan.

IŠVADOS
Europos Sąjunga neturi bendro mokesčių politikos modelio. Svarbiausias šios politikos principas – kiekviena šalis narė formuoja savo mokesčių politiką pagal ES acquis ir nacionalinės mokesčių politikos specifiką. Tiesioginiai mokesčiai paliekami nacionalinės valdžios kompetencijai. Netiesioginiai mokesčiai sudaro didžiąją dalį šios srities acquis ir yra ES suderinti. Naujieji Lietuvos PVM ir Akcizų įstatymai atnešė nemažų pokyčių.

Literatūra
1. www.euro.lt/lpnp/lit/tdpp201_pdf/TDPP_A_310.pdf
2. www.eudel.lt/lt/naujienos/failai/e-zinios_201.doc
3. www.lrinka.lt/Straipsn/Harmon.html
4. www.lrinka.lt/Leidinys/mokesciaibiudzetas/ 2000.2.harmoniz.phtml
5. http://www.euro.lt/showitems.php?MenuID=2&MenuItemID=3&LangID=1&ItemID=281
6. http://www.euro.lt/showitems.php?TopMenuID=2&MenuItemID=9&LangID=436

Leave a Comment