1. DARBO JĖGOS IŠTEKLIAI
1. LIETUVOS GYVENTOJAI
2001 m. balandžio 6d. Lietuvoje buvo 3491 tūkstančiai gyventojų.
Moterų buvo daugiau negu vyrų 1858 tūkst., jos sudarė 53,2 proc. gyventojų.
Darbingo amžiaus gyventojai sudarė 57,2 procentus. 1997 m. pradžioje šalyje gyveno 3 mln. 705 tūkst. žmonių. Atskirais istorijos laikotarpiais Lietuvos gyventojų čia daugėjo, čia – mažėjo. Tai sąlygojo Antrojo pasaulinio karo padariniai. Tik 1967 m. pasiektas ikikarinis gyventojų skaičius. Vėlesniais metais gyventojų skaičius palaipsniui didėjo dėl ilgesnės gyvenimo trukmės ir atvykstančiųjų, nors gimstamumas palengva mažėjo. Lietuvos gyventojų skaičiaus kitimas parodytas 1.1 paveiksle.
1.1 pav. Lietuvos gyventojų skaičiaus kitimas
Iš 1.1 paveikslo matome, kad labiausiai kito kaimo ir miesto gyventojų skaičius.
Nuo 1960 metų gyventojų padaugėjo beveik milijonu, didžiausią dalį sudarė natūralus prieaugis (790 tūkstančių). 1992 metais gyventojų skaičius sumažėjo 10 tūkst., 1993 m.- 12 tūkst., 1994 m.- 6 tūkst., 1995 m.- 5,8
tūkst., 1996 m.- 4,6tūkst., 1997 m.- 2,4 tūkst., 2001 m. – 2,1 tūkst..
1993 metais gimusiųjų ir mirusiųjų skaičius beveik susilygino. Gimė tik 620 žmonių daugiau negu mirė. 2001 metais situacija dar pablogėjo –
mirė 8883 žmonėmis daugiau negu gimė. Be to, daugiau žmonių išvyko negu atvyko. Į NVS šalis, Estiją, Latviją 1989-2001 metais išvyko apie 100
tūkstančių gyventojų, atvyko per pusę mažiau.
Už paskutiniuosius dvejus metus natūralus gyventojų judėjimas ir migracija pateikta 1.1 lentelėje.
1.1 lentelė
Natūralus gyventojų judėjimas ir migracija, tūkst.
|Gyventojų judėjimas ir |2000 |2001 |
|migracija | | |
|Gimė |34149 |31468 |
|Mirė |38919 |40351 |
|Natūralus prieaugis |-4770 |-8883 |
|Susituokė |16906 |15764 |
|Išsituokė |10882 |11024 |
|Atvyko |4521 |4694 |
|Išvyko |6538 |7253 |
|Migracijos saldo |-2017 |-2559 |
Iš 1.1 lentelės matyti, kad natūralus gyventojų prieaugis yra neigiamas, nors pastebima mažėjimo tendencija. 2001 m. migracijos saldo jau buvo -2559, o 2000 m. buvo 542 žmonių mažiau.
Statistiniai duomenys rodo, kad gimstamumas nuo 1990 m. nuolat mažėjo.
Gimusių vaikų nuo 56,9 tūkst. 1990 metais sumažėjo iki 31,4 tūkst. 2001
metais. Vis rečiau gimsta trečias ir paskesnis vaikas šeimoje. Tai paaiškinama tuo, kad mažėja santuokų skaičius, kad žmonės pirmenybę teikia darbinei veiklai, materialinėms vertybėms. Atlikti tyrimai rodo, kad norimas vaikų skaičius šeimoje 1990 m. buvo vidutiniškai -2,8, o 2001 m.
2,1 vaikas. Be to, daugėja žmonių visai nenorinčių auginti vaikų.
Atvykusiųjų ir išvykusiųjų Lietuvos gyventojų pagal tautybes statistiniai duomenys pateikti 1.2 lentelėje.
1.2 lentelė
Atvykusieji ir išvykusieji Lietuvos gyventojai pagal tautybes, tūkst.
|Tautybės |1999 |2000 |
| |Atvyko |Išvyko |Atvyko |Išvyko |
|Iš viso |3025 |3939 |2536 |2457 |
|Lietuviai |1009 |328 |885 |299 |
|Rusai |1079 |1789 |876 |1099 |
|Lenkai |144 |105 |124 |111 |
|Baltarusiai |154 |268 |143 |174 |
|Ukrainiečiai |238 |415 |165 |153 |
|Žydai |19 |272 |28 |234 |
|Kitų tautybių |382 |762 |315 |387 |
Santykinės migracijos lygis buvo didžiausias rusų tautybės gyventojų.
Tai paaiškinama pasikeitusiu Lietuvos politiniu statusu, esminiais socialinės ekonominės sferos pokyčiais, buvusių ištremtų Lietuvos gyventojų grįžimu, etninių mažumų, ypač rusų, repatriacija.
Po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo, anksčiau atvykę gyventi į mūsų šalį, išvyko į savo ankstesnes gyvenamas vietas, o svetur gyvenę žmonės –
grįžo į Lietuvą. Migracijos priežastys buvo įvairios: politinės, socialinės, ekonominės ir kt.
1.2. MIESTO IR KAIMO GYVENTOJAI
Paskutiniais dešimtmečiais pastebima kaimo gyventojų mažėjimo ir miesto gyventojų didėjimo tendencija. Miesto ir kaimo skaičiaus dinamika pateikta 1.3 lentelėje.
1.3 lentelė
|Lietuvos |Miesto |Padidėjo |Kaimo |Padidėjo |Miesto |
|miesto ir |gyventojų |(sumažėjo) |gyventojų |(sumažėjo) |gyventojų |
|kaimo |skaičius |per metus |skaičius |per metus |lyginamoji |
|gyventojų | | | | |dalis, proc.|
|skaičius, | | | | | |
|tūkst.Metai | | | | | |
|1939 |695,5 |13,9 |2341,6 |33,5 |22,9 |
|1950 |729,5 |62,7 |1846,9 |-74,6 |28,3 |
|1960 |1082,4 |44,7 |1673,2 |1,2 |39,3 |
|1970 |1571,7 |57,3 |1556,5 |-18,5 |50,2 |
|1980 |2101,2 |45,6 |1310,4 |-26,8 |61,6 |
|1989 |2509,3 |40,1 |1180,5 |-6,7 |68,0 |
|1992 |2589,3 |-18,4 |1172,1 |8,4 |68,8 |
|1993 |2570,9 |-15,6 |1180,5 |3,0 |68,5 |
|1994 |2555,3 |-7,8 |1183,5 |3,0 |68,3 |
|1995 |2548,3 |-7,0 |1182,8 |0,7 |68,0 |
|1996 |2518,0 |-30,3 |1194,0 |11,2 |67,5 |
|2000 |2368,9 |16,5 |1149,6 |-21,3 |68,4 |
|2001 |2346,8 |-22,1 |1147,0 |2,6 |68,2 |
Dėl ko kaime gyventojų mažėja? Pagrindinė priežastis – tai 1949 m.
sovietinės okupacinės valdžios Lietuvoje pradėtas žemės kolektyvizacijos procesas. Dauguma jaunų žmonių pasitraukė į miestus ieškoti darbo, nes kaimas skurdo, buvo sunkios gyvenimo sąlygos, o darbas menkai apmokamas.
Miestuose buvo plėtojama pramonė, statomos naujos įmonės, kurioms reikėjo darbingų žmonių. Pramonės augimą Lietuvoje sąlygojo šie veiksniai: pramonės įjungimas į Rusijos pramonės struktūrą; darbo jėgos ir specialistų gausa;
gera ir patogi Lietuvos geografinė padėtis žaliavoms ir medžiagoms atvežti ir pagamintai produkcijai išvežti. Čia buvo geresnės gyvenimo bei kultūros sąlygos. Kaime beliko tik ketvirtadalis gyventojų, o ir tie – vyresniojo amžiaus žmonės.
1981-1989 m. dėl migracijos kaimas neteko 108 tūkst. žmonių; po šio laikotarpio pakitus migracijos procesams, 1991m. kaimas neteko jau tik 200
žmonių. Nuo 1992 m. kaime migracijos saldo jau teigiamas – 8,4 tūkst., 1993
m. – 3,0 tūkst., 1994 m. – 3 tūkst., 1995 m. – 0,7 tūkst., tačiau vėl 2000
m. – 21,3 tūkst.sumažėjo, bet 2001 m. vėl 2,6 tūkst padidėjo. Tai paaiškinama tuo, kad dalis miestiečių persikėlė gyventi į tėvų atgautus ūkius, arba tiesiog nusprendė gyventi kaime. Be to, miestuose sumažėjo darbo vietų, ir tai apribojo kaimo jaunimo trauką į miestą. Mažiau jaunimo stoja mokytis į profesines ir aukštesniąsias mokyklas. Tai galbūt laikinas sumažėjimas, juk buvo sumažėjęs ir stojančiųjų į aukštąsias mokyklas skaičius.
1.2 pav. Lietuvos miesto ir kaimo gyventojai, procentais.
Miesto gyventojų 1950-1991 m. padaugėjo 3,5 karto, 1994 m. jie sudarė
68 proc. krašto gyventojų (1950 m. –28 proc.). Miesto gyventojų migracijos saldo tapo neigiamas, ir pirmą kartą po karo 1992 m. miesto gyventojų sumažėjo – 18,4 tūkst., 1993 m. – 15,6 tūkst., 1994 m. –7,8 tūkst., 1995 m.
– 7,0 tūkst., 1999 m. – 30,3 tūkst., o 2000 m. padidėjo 16,5 tūkst. Tai daugiausia sąlygojo migracija į kaimą ir kitas valstybes. Palyginti su kitomis Europos valstybėmis, tai dar nemažas kaime gyvenančių žmonių skaičius. Išsivysčiusiose valstybėse kaime gyvena tik 6-12 proc. visų gyventojų, ir žemės ūkis plėtojamas sėkmingai. Dabar Lietuvos kaime gyventojų turėtų dar padaugėti, nes vyksta žemės nuosavybės pertvarka, grįžta iš miestų buvę žemių savininkai, kuriasi nauji ūkininkai. Tačiau šiai pervarkai reikalingas laikas, ekonominės ir teisinės sąlygos. Miesto žmonių grįžimą į kaimą spartina ir tai, kad miestuose trūksta darbo vietų, pramonė dirba nestabiliai, brangsta gyvenimas ir kt.
Daugiausia žmonių iš kaimo pasitraukė gyventi ir dirbti į didžiausius šalies miestus, kadangi čia buvo sukoncentruota gamyba, o kartu ir darbo vietos.
Sparčiausiai daugėjo gyventojų Vilniuje, Kaune, Šiauliuose,
Panevėžyje, Klaipėdoje ir rajonų miestuose, kur buvo pastatytos naujos pramonės įmonės: Marijampolėje, Alytuje, Mažeikiuose, Utenoje ir kt.
1.3. VYRŲ IR MOTERŲ SKAIČIAUS POKYČIAI
Sprendžiant gyventojų užimtumo problemas, labai svarbus vaidmuo tenka vyrų ir moterų skaičiaus pokyčių dinamikai. Atsižvelgiant į tai, formuojama ūkio infrastruktūra bei darbo vietos. Kaip minėta, moterys sudaro beveik 53
proc. lietuvos gyventojų. Jų persvara būdinga ir kaimui, ir miestui.
Lietuvos gyventojų pagal lytį statistiniai duomenys parodyti 1.4 lentelėje.
1.4 lentelė
Gyventojų skaičius pagal lytį
|Metai |Vidutinis metų skaičius, tūkst. |Procentais |
| |Iš viso |Vyrų |Moterų |Vyrų |Moterų |
|1959 |2696,7 |1238,2 |1458,5 |45,9 |54,1 |
|1970 |3118,9 |1462,8 |1656,1 |46,9 |53,1 |
|1979 |3391,5 |1599,4 |1792,1 |47,2 |52,8 |
|1989 |3674,8 |1739,0 |1935,8 |47,3 |52,7 |
|1990 |3722,3 |1762,6 |1959,7 |47,4 |52,6 |
|1991 |3741,7 |1772,0 |1969,7 |47,4 |52,6 |
|1992 |3741,7 |1771,4 |1970,3 |47,3 |52,7 |
|1993 |3730,2 |1764,8 |1965,4 |47,3 |52,7 |
|1994 |3720,8 |1758,9 |1961,9 |47,3 |52,7 |
|1995 |3714,8 |1754,6 |1960,2 |47,2 |52,8 |
|1996 |3709,5 |1750,8 |1958,7 |47,2 |52,8 |
|1997 |3707,2 |1749,0 |1958,1 |47,2 |52,8 |
|1998 |3704,0 |1747,1 |1956,9 |47,2 |52,8 |
|2001 |3491,0 |1632,0 |1858,7 |46,8 |53,2 |
Pavyzdžiui, 2001 m. Alytaus teritorijoje gyvena 104700 gyventojai, t.
sk. mieste – 72300. Daugiau kaip pusę gyventojų sudarė moterys. Alytaus mieste moterų 1300 daugiau negu vyrų. Didžiausią grupę pagal amžių – 28,8 %
– sudaro 30-49 metų piliečiai.
Darbingo amžiaus skaičius sudarė 66162 tame skaičiuje moterys – 32890.
Moterų lyginamasis svoris bendrame dirbančiųjų skaičiuje – 0,51. Mieste darbingo amžiaus gyventojų – 49312, kaime –16850. 1000–čiui darbingo amžiaus gyventojų teko 582 nedarbingo amžiaus ir 671 užimti gyventojai.
Vyrų ir moterų skaičiaus skirtumas Lietuvoje palengva mažėja. Po
Antrojo pasaulinio karo vyrų buvo mažiau, nes jų nemažai žuvo kare. Dabar vyrų ir moterų beveik vienodai, nors berniukų gimsta daugiau negu mergaičių. Darbingo amžiaus vyrų ir moterų skaičius labai svarbus ekonominiu požiūriu, ypač tai svarbu rengiant specialistus. Ne visos darbo vietos ir profesijos vienodai tinka moterims ir vyrams.
1.4. GYVENTOJŲ SENĖJIMAS
Gyventojų senėjimas priklauso nuo daugelio veiksnių, kurie apsprendžia gimstamumą, žmonių mirtingumą ir kt. Lietuvos gyventojų pasiskirstymas pagal amžiaus grupes po Nepriklausomybės atkūrimo parodytas 1.5 lentelėje.
1.5 lentelė
Gyventojai amžiaus grupėmis, tūkst.
| | | |užimti |bedarbia| | | |
| | | | |i | | | |
|1994 |2827,8 |1852,7 |1852,7 |… |65,5 |65,5 |- |
|1995 |2846,1 |1902,8 |1897,6 |48,2 |66,9 |66,7 |7,1 |
|1996 |2848,9 |1879,3 |1855,2 |54,1 |66,0 |65,1 |7,3 |
|1997 |2846,4 |1859,3 |1778,2 |81,1 |65,3 |62,5 |6,4 |
|1998 |2848,2 |1740,7 |1675,0 |85,7 |61,1 |58,8 |7,8 |
|1999 |2853,9 |1752,6 |1643,6 |109,0 |61,4 |57,6 |9,1 |
|2000 |2932,1 |1783,5 |1559,0 |198,5 |64,3 |54,0 |12 |
|2001 |2973,1 |1745,0 |1439,4 |217,4 |69,2 |56,9 |12,5 |
2.1 lentelėGyventojai ir darbo jėga
Kaip pasiskirsto darbo jėgos užimtumas pagal amžiaus grupes, matyti iš
2.4 paveikslo.
2.4 pav. Darbo jėgos pasiskirstymas pagal amžiaus grupes
Lietuvos gyventojų užimtumo struktūra pateikta 2.2 lentelėje.
2.2 lentelė
Lietuvos gyventojų užimtumas (procentais) atskirose ūkio šakose
|Ūkio šaka |1939 |1960 |1990 |1993 |2001 |
|Pramonėje |6,4 |23,4 |30,0 |25,7 |24,0 |
|Žemės ūkyje |76,8 |53,8 |18,6 |22,5 |16,2 |
|Paslaugose |16,8 |22,8 |51,4 |51,8 |55,8 |
|Statyba | | | | |4 |
|Iš viso |100,0 |100,0 |100,0 |100,0 |100,0 |
Visišką gyventojų užimtumą sąlygojo ir tai, kad jis buvo reguliuojamas darbuotojų neefektyviu panaudojimu, darbo apmokėjimo lygiava ir kt. Dėl to kartais ir trūkdavo kvalifikuotų darbininkų ir specialistų. Norėčiau teigti, kad užimtumas buvo dirbtinis, nes neturinčių darbo žmonių apskaitos nebuvo, o faktiškai tokių žmonių buvo.
Atkūrus nepriklausomybę, perėjus į rinkos sąlygas, gyventojų užimtumas pasikeitė. Dirbančių gyventojų kasmet pradėjo mažėti. Pertvarkant pramonę, žemės ūkį, statybų industriją, įgyvendinant privatizaciją, buvo atleidžiami apskaitos ir planavimo specialistai, vyresnio amžiaus žmonės ir kt.
Pradėjus reformuoti ekonomiką, daug žmonių pradėjo dirbti neoficialiai, žymiai sumažėjo dirbančiųjų pramonėje, o padaugėjo – paslaugų sferoje.
Atsikuriantis privatus žemės ūkio sektorius rodo, kad čia dirba senyvo amžiaus žmonės, o jaunų ūkininkų – iki 30 metų – yra tik 5 proc.
Dėl privatinės nuosavybės gausėjimo įvyko ir gyventojų užimtumo pasikeitimas pagal nuosavybės formas; tai parodyta 2.5 pav.
2.5 pav. Gyventojų užimtumas pagal nuosavybės formas
2.4. BEDARBYSTĖS LYGIS
Bedarbiai – tai nedirbantys darbingo amžiaus asmenys, nesimokantys dieninėse mokymo įstaigose, užsiregisravę gyvenamosios vietos valstybinėje darbo biržoje kaip ieškantys darbo ir pasirengę profesiniam mokymui.
Paprastai bedarbiai klasifikuojami į: priešpensinio amžiaus, ilgalaikiai ir jaunimas.
Priešpensinio amžiaus bedarbiai – asmenys, kuriems iki teisės gauti visą senatvės pensiją liko ne daugiau kaip 5 metai. Šios grupės žmonėms sunkiausia gauti darbą pagal turimą specialybę ir sunku įsigyti naują specialybę. Darbdaviai juos nenoriai priima į darbą.
Ilgalaikiai bedarbiai – bedarbiai, užregistruoti gyvenamosios vietos valstybinėje darbo biržoje daugiau kaip 12 mėn.
Prie jaunimo bedarbių grupės priskiriami darbingo amžiaus asmenys iki
25 metų amžiaus.
2002 m. sausio 1 d. Lietuvoje buvo užregistruoti 249700 bedarbiai. Tai
8,3 tūkstančiais mažiau negu per 2000 metus.
Nedarbo lygis šalyje 2001 m. lapkričio 1 d. buvo 12,6 proc., kai tuo tarpu vidutinis metinis nedarbo lygis 2000 m. – 11,9proc.
Šalies bedarbių struktūra 2001m. pabaigoje pateikta 2.3 lentelėje.
|Rodikliai |Žmonių skaičius |Procentai |
|Užregistruota iš viso |249,7 |100 |
|iš jų: | | |
|Vyrų |137,9 |55,3 |
|Moterų |111,8 |44,7 |
|Jaunimo |58,8 |23,5 |
|Pirmą kartą pradedančių veiklą |31,8 |12,7 |
|Iš naujo (po 1 m.) siekiančių |85,2 |34,1 |
|darbinės veiklos |132,6 |53,1 |
|Neseniai (iki 1 m.) praradę darbą | | |
2.3 lentelė.Šalies bedarbių struktūra 2001 m. pabaigoje
Mažiausias nedarbo lygis buvo Anykščiuose (7,1 proc.), Kretingoje ir
Trakuose (8,1 proc.). Didžiausias Druskininkuose (28 proc.), Akmenėje (24
proc.), Pasvalyje (22,8 proc.). Alytuje bedarbystės lygis 2002 metų vasario pabaigoje sudarė 12,6 %, tuo tarpu 2002 metų pradžioje – 12,8 %. Palyginus su metų pradžia, bedarbystės lygis sumažėjo 0,2 punkto. Alytaus bedarbystės lygis pagal atskiras besikreipiančiųjų bedarbių struktūras pateiktas 2.6
lentelėje.
2.6 lentelė.Alytaus darbo jėgos pasiūlos struktūra 2001 m.
| |Viso |Lyginamoji |
| | |Dalis (%) |
|Visumnė darbo jėgos pasliūla |50900 | |
|-mieste |38500 |75,6 |
|-kaime |12400 |24,4 |
|Besikreipiančiųjų struktūra |7883 | |
|Jaunimas (iki 25 m. amžiaus) |1921 |24,4 |
|Moterys |3236 |41,1 |
|Vyrai |4647 |58,9 |
|DIRBĘ IKI 1 M. PERTRAUKOS, iš jų: |4285 |54,4 |
|-žemės ūkyje |213 |5,0 |
|-pramonėje |1909 |44,5 |
|-statyboje |706 |16,5 |
|-paslaugose |1457 |34,0 |
|ILGĄ LAIKĄ NEDIRBĘ (daugiau nei 1m.)|2663 |33,8 |
|Nedirbę, iš jų: |935 |11,9 |
|-absolventai |446 |47,7 |
|-abiturientai |23 |2,5 |
|Netekę darbo darbdavio valia |1552 |19,7 |
|Po terminuotos darbo sutarties |1692 |21,5 |
|Pasirengę darbo rinkai, iš jų: |2655 |33,7 |
|-aukštasis išsilavinimas |196 |7,4 |
|-aukštesnysis išsilavinimas |672 |25,3 |
|-profesinis išsilavinimas |1787 |67,3 |
|Nepasirengę darbo rinkai, iš jų: |5228 |66,3 |
|-nekvalifikuoti |1598 |30,6 |
|DARBO PASIŪLOS STRUKTŪRA |6513 | |
|Moterys |2799 |43,0 |
|Vyrai |3714 |57,0 |
|Jaunimas (iki 25 m. amžiaus) |911 |14,0 |
|Ilgalaikiai |1956 |30,0 |
|Miesto gyventojai |4489 |68,9 |
|Kaimo gyventojai |2024 |31,1 |
Visoje šalyje bedarbio pašalpas per 2001 m. gavo 3928 tūkst. žmonių.
Minimali bedarbio pašalpa buvo 135 Lt., o maksimali – 250 Lt.
Netolygus bedarbystės lygis yra bedarbių pagal išsimokslinimą. Tai patvirtina statistiniai bedarbių duomenys parodyti 2.6 pav
2.6 pav. Bedarbiai pagal išsimokslinimą (2001m.)
Analizuojant šalies gyventojų bedarbystės problemą, išryškėja, kad kasmet daugėja ieškančių darbo žmonių. Prie ieškančių darbo grupės priskiriami ir turintys darbą, bet nepatenkinti turimo darbo sąlygomis, arba keičiantys gyvenamąją vietą, ir pan.
Ne mažiau svarbi jaunimo bedarbystės problema. Lietuvos darbo biržos duomenimis, galima teigti, kad jaunimo bedarbystė stabilizavosi, bet tai neskatina didelio optimizmo, nes ne visi darbo neturintys jauni žmonės kreipiasi į darbo biržas.
Alytaus darbo biržos duomenimis, 2001 m. į darbo biržą kreipėsi: 1921
įvairių mokyklų absolventai ir abiturientai, tame skaičiuje baigę profesines mokyklas, aukštesniąsias, aukštąsias. Jaunimo įdarbinimo problema tampa vis aktualiasnė, ypač neturinčio profesinio pasirengimo. Net ir kvalifikuotus darbininkus ar specialistus darbdaviai renkasi nenoriai, motyvuodami tuo, kad jie neturi reikiamos darbo praktikos.
Pažymėtina, kad baigę aukštąsias mokyklas, darbo dažniausiai ieško kitais būdais, darbo biržos paslaugomis naudojasi nedaugelis. Pastebėtina, kad dalis jų naudojasi Darbo Centro paslaugomis, kur nėra privalomos registracijos.
Iš 2.7 pav. galima pamatyti koks bedarbystės lygis yra Alytuje pagal bedarbių grupes.
2.7 pav. Alytaus bedarbystės lygis pagal atskiras bedarbių grupes
Palyginus vyrų ir moterų bedarbystės lygį, galima konstatuoti, kad vyrų bedarbystės lygis didesnis. Tai priklauso nuo kelių priežasčių – darbo vietų mažinimo valstybės valdymo ir kitose veiklos sferose. Aptarnavimo įmonės kaimo vietovėse baigia išnykti.
Didžiausias moterų bedarbių skaičius (61 proc.) yra nuo 50 iki 54 m.
amžiaus grupėje. Čia nemažą įtaką turi ir jų sveikata, bei kitos šeimyninės priežastys. Daugiausia moterų bedarbių – turinčių aukštąjį išsilavinimą
(65,2 proc.). Baigusios aukštąsias mokyklas, moterys dažniausiai sukuria šeimą, keičia gyvenamąją vietą ir kt., o tada sunkiau susirasti darbą pagal specialybę. Gana svarbi priežastis – ir vis neatsigaunanti šalies ekonomika bei gamyba pramonėje, žemės ūkyje ir paslaugų sferose.
Bedarbių statistiniai duomenys rodo oficialią būklę Lietuvoje. Tačiau, kaip jau sakyta, yra vadinamasis paslėptasis nedarbas. Kai kas dirba ne visą darbo dieną ar savaitę, gauna minimalią algą, priversti išeiti nemokamų atostogų ir pan. Neoficialiais duomenimis, 30-35 tūkstančiai žmonių kas mėnesį išleidžiami nemokamų atostogų.
Bedarbių atsiranda dėl įvairių priežasčių: etatų mažinimo, įmonių likvidavimo, išėjimo iš darbo savo noru, sumažėjus darbo vietoms ir kt.
Didžiausia bedarbių dalis (67 proc.) ieško darbo per Darbo biržą, 63
proc. Iško per pažįstamus ar draugus, o mažiausiai naudojasi (7,8 proc.)
privačių darbo biržų paslaugomis (2.5 lentelė).
2.5 lentelė
Bedarbių darbo paieškos būdai 2001 m.
Statistikos departamento duomenys rodo, kad 57,1 proc. bedarbių pageidauja gauti nuolatinį darbą, 42,4 proc. – bet kokį darbą.
1. NEDARBO MAŽINIMO GALIMYBĖS
1. ŽMONIŲ ĮDARBINIMAS
2001 metais pavyko įdarbinti tik kas trečią bedarbį; įdarbinta per
103,7 tūkstančius ieškančių darbo asmenų, t.y. 15 tūkstančių daugiau negu per 2000 metus.
Žmonės įdarbinami per Teritorines darbo biržas. Kasdien jas aplanko apie 15 tūkstančių žmonių, kuriems trūksta kokios nors konsultacijos darbo gavimo klausimais.
Bedarbių įdarbinimas tarpininkaujant darbo biržai turi tendenciją didėti. 2001m. Alytaus darbo biržos duomenimis, realizuojant darbo jėgos pasiūlos ir paklausos programas įdarbinti 4795 bedarbiai, bei 3228
bedarbiai dalyvavo įvairiose darbo rinkos programose, 397 pradėjo savo verslą savarankiškai. Viso akttyviose priemonėse, kartu su įdarbinimu dalyvavo 8620 bedarbių kas sudaro 109% nuo naujai užregistruotų bedarbių.
Palyginus su 2000 metais įdarbinta 295 bedarbiais arba 10 % daugiau.
Alytaus darbo biržos veikla pagal darbo paklausos ir pasiūlos programos rezultatus matosi iš 3.1 pav.
3.1 pav. Alytaus miesto įdarbinimo rezultatai
Daugiausia bedarbių įdarbinta pramonės sektoriuje – 41,7%, paslaugų sektoriuje – 35,8%, statyboje – 19,7% ir žemės ūkyje – 2,8%.
Specialistų tarpe daugiausia įdarbinta buhalterinės apskaitos ir finansų specialistų, verslo administratorių, vadybininkų, inžinierių mechanikų – technologų, darbininkų – siuvėjų, pardavėjų, virėjų ir kulinarių, metalo apdirbimo staklininkų ir šaltkalvių. Alytaus darbo jėgos paklausa ir pasiūla pavaizduota 3.2 pav.
3.2 pav.Darbo jėgos pasiūla ir paklausa Alytuje
2. DARBO VIETŲ PAIEŠKA IR KŪRIMAS
Šalies gyventojų užimtumo didinimas ir bedarbystės mažinimas priklauso nuo ūkyje esančių darbo vietų. Jų skaičių lemia gamybos, paslaugų plėtra, technikos pažangos lygis ir kt. Galiausiai darbo vietos atsiranda neprikausomai nuo ieškančių darbo žmonių gyvenamosios vietos.
Laisvų darbo vietų dinamika pagal statistikos duomenis pateikti 3.1
lentelėje.
3.1 lentelė. Laisvos darbo vietos Lietuvoje
|Rodikliai |1992 |1994 |1996 |1998 |2000 |2001 |
|Užregistruota laisvų | | | | | | |
|darbo vietų per |35,9 |47,5 |37,1 |55,5 |107,5 |115,2 |
|metus, tūkst. | | | | | | |
|Užregistruota |124,7 |154,9 |132,5 |213,5 |183,6 |249,7 |
|bedarbių per metus, | | | | | | |
|tūkst. |3 |3 |4 |4 |1,7 |2 |
|Vienai laisvai darbo | | | | | | |
|vietai tenka | | | | | | |
|bedarbių, iš viso | | | | | | |
Darbo vietų pasiūla gali būti atskiruose rajonuose, miestuose didesnė ar mažesnė už darbo jėgos pasiūlą ar paklausą. Kamet pastebima laisvų darbo vietų daugėjimo tendencija. Tai rodo šalies ekonomikos kilimą. Pavyzdžiui,
2001 m. darbo vietų turėjo padidėti 3,2 proc. palyginti su praėjusiais metais. Praktiškai ne vien tik kuriamos naujos darbo vietos, bet kartu dėl įvairių priežasčių ir sąlygų ir likviduojamos esamos. Todėl tų metų balanse gali darbo vietų ir sumažėti. 2001 m. naujų darbo vietų steigimo prognozė pagal ūkio sritis parodyta 3.3 paveiksle.
3.3 pav. Naujų darbo vietų 2002 m. steigimo prognozė
Absoliutiniais dydžiais 2002 m. planuota įkurti 26,2 tūkstančių naujų darbo vietų, atitinkamai likviduojant – 17,8 tūkstančių darbo vietų.
Valstybiniame sektoriuje steigiamos vietos sudarys vos 6 proc. Didžioji dalis (55 proc.) darbo vietų bus įsteigta penkių didžiųjų miestų teritorijose. Daugiau darbo vietų likviduoti negu įsteigti numato valstybinės bei žemės ūkio ir susijusia veikla užsiimančios įmonės, tuo tarpu pramonės, statybos ir paslaugų sektoriuose darbo vietų bus steigiama daugiau.
Vykstant privatizacijai, daugiausia naujų darbo vietų sukuriama privačiame sektoriuje.
Dar vienas būdas didinti darbo vietų – plėsti verslą. Darbo biržos šiam tikslui skiria neprocentines paskolas, kurios daugiausia naudojamos žėmės ūkio produkcijai auginti bei perdirbti. Verslo organizavimo programa finansuojama iš užimtumo fondo.
Neprocentinių paskolų paklausa nuo 1992 m. didėjo, bet per pastaruosius dvejus metus vėl ženkliai sumažėjo. Tai paaiškinama pasikeitusia paskolos gavimo tvarka. Norint gauti paskolą, reikia turėti 24
mėnesių socialinio draudimo stažą ir atitinkamą garantą.
Nuo 1995 m. atsirado verslo organizavimo būdas – suteikti lengvatiniai veiklos patentai. Imant patentą – mažiau rizikos ir nereikia užstatyti savo turto, todėl lengvatinių patentų skaičius turi tendenciją didėti. Darbo biržų teikiama finansinė parama darbo vietų kūrimui versle turi teigiamą prasmę.
Vis dar yra ekonominių ir socialinių sunkumų žemės ūkyje. Pagrindinė priežastis ta, kad dauguma kaimo gyventojų apsiriboja darbu savo ūkyje ir nedidelę dalį produkcijos skiria pardavimui.
Darbo rinkos specialistai prognozuoja, kad didės specialistų darbo poreikis. Tai pasakytina apie socialinių mokslų, prekybos, verslo, vadybos, mokytojų, medicinos ir kitas specialybes.
3.3. DARBO RINKOS PROFESINIS MOKYMAS
1992 m. įkurta Lietuvos darbo rinkos mokymo tarnyba (LDRMT), kuri yra valstybinė darbo rinkos reguliavimo ir koordinavimo institucija, pavaldi
Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai. Darbo rinkos mokymo centruose iki 2002 m. sausio 1 d. buvo apmokyta, perkvalifikuota ir pakelta kvalifikacija per 340 tūkst. darbininkų ir tarnautojų. Teritorinėse darbo rinkos mokymo tarnybose nuo 1993 m. iki 2002 m. sausio mėn. 1 d. įvairiomis konsultavimo formomis pasinaudojo apie 204 tūkst. žmonių, iš jų apie 70
proc. asmenų – darbo biržų siuntimu. Be to, per minėtą laikotarpį buvo konsultuota apie 37,5 tūkst. moksleivių, jų tėvų profesijų pasirinkimo ir kitais klausimais.
Analizuojant 2001 m. darbo rinkos profesinio mokymo rezultatus, matyti, kad per antrą pusmetį buvo perkvalifikuoti bei naujai apmokyti –
10256 žmonės. Didžiausią dalį sudarė žmonės, ieškantys darbo, bedarbiai, turintys nepaklausias darbo rinkoje profesijas, taip pat profesinio pasiruošimo neturintis jaunimas.
Teritorinėse darbo rinkos mokymo tarnybose įvairiomis konsulatavimo formomis per tą patį laikotarpį pasinaudojo 13244 žmonės.
Populiarus Darbo rinkos mokymo centras; jo paslaugomis naudojamasi pagal darbo biržų siuntimus bei individualiai.
Kasmet tobulinama darbo rinkos profesinis mokymas, ieškoma naujų formų, atnaujinamos programos ir kt., nes tai daro didelią įtaką šalies gyventojų užimtumo didinimui ir bedarbystės mažinimui.
3.4. GYVENTOJŲ UŽIMTUMO PROGRAMŲ ĮGYVENDINIMAS
Lietuvos valstybė per Darbo biržą įgyvendina gyventojų užimtumo ir bedarbystės mažinimo programas. Į gyventojų užimtumo programas teritorinės darbo biržos įtraukia tūkstančius ieškančiųjų darbo. Pavyzdžiui, vykdydamos darbo jėgos pasiūlos ir paklausos derinimo programą, teritotinės darbo biržos siekia užtikrinti, kad daugiau gyventojų turėtų nuolatinį atitinkantį jų pasirengimą darbą.
Prie aktyvių darbo rikos programų priskiriamos: darbo vietos išsaugojimo; darbo rinkos profesinio mokymo; grupinės pieškos bei užimtumo rėmimo programos.
Teritotinės darbo biržos, vykdydamos darbo vietos išsaugojimo programas, padeda dirbantiesiems, kuriems gresia atleidimas iš darbo dėl jų žemos ar neatitinkančios naujos darbo vietos kvalifikacijos, – įtraukia juos į prevencinio profesinio mokymo programą. Darbo biržos, apmokydamos dirbančiuosius naujų profesijų ar keldamos kvalifikaciją, sudaro jiems sąlygas dirbti toje pačioje įmonėje.
Pagal darbo rinkos profesinio mokymo programas teritorinės darbo biržos padeda darbo ieškantiems žmonėms įsigyti tokią profesiją ir kvalifikaciją, kokios reikės artimiausiu laikotarpiu. Vykdant šias programas daugiausia apmokomi bedarbiai, kurie įsigyja naują profesiją arba pakelia savo kvalifikaciją. Didesnė dalis (53,2 proc.) apmokytųjų įsidarbina iš karto po apmokymo, o beveik 70 proc. – po trijų mėnesių.
Darbo biržose steigiami darbo centrai, kurie padeda žmonėms išmokti aktyvių darbo paieškos formų, suteikia jiems psichologinę pagalbą, informaciją apie laisvas darbo vietas ne tik šalyje, bet ir užsienio valstybėse. Ši forma vadinama grupinės paieškos programa.
Alytuje taip pat yra vystoma Darbo centro veikla, siekiant pagerinti atviro klientų informavimo ir tiesioginio aptarnavimo paslaugas. Darbo centre suformuotas kvalifikuotos darbo jėgos, bei bedarbių pasirengusių dirbti laikinus darbus, bazės. Darbdaviai dažnai naudojasi šia informacija apsirūpinant reikiamos kvalifikacijos darbuotojais. Darbo centre sukurta papildoma kompiuterizuota darbo vieta, kurioje klientai testų pagalba gali išsiaiškinti savo polinkius bei pasirinkti tinkamiausią profesiją, o taip pat susipažinti su situacija darbo rinkoje, darbo biržos veikla ir kt.
Darbo centre kiekvieną dieną apsilanko nuo 200 iki 300 ieškančių darbo asmenų, tame tarpe apie 20 % kurie nėra registruoti darbo biržoje.
Labai svarbus vaidmuo tenka užimtumo rėmimo programos įgyvendinimui.
Vykdydamos šią programą teritorinės darbo biržos padeda integruotis į darbinę veiklą asmenims, kuriems taikomos papildomos užimtumo garantijos, laikinai įdarbina į visuomeninius ar remiamus darbus, skatina bedarbius susikurti sau darbo vietas.
Atlikti tyrimai rodo, kad mokymo programos gana efektyvios, tačiau nepakankamai. Dažnai trūksta praktinio parengimo ir patirties. Todėl mokymo programos tobulinamos ir pritaikomos konkrečioms darbo sąlygoms.
4. NEDARBO SOCIALINĖS IR EKONOMINĖS PASEKMĖS
4.1. SOCIALINĖS PASEKMĖS
Šalies gyventojų nedarbo socialinės pasekmės, sąlygoja gyventojų nepasitenkinimą, žemą gyvenimo lygį; prastą sveikatą, nusikalstamumą ir kt.
Jau minėjome, kad dėl darbo netekimo padidėja mirtingumas, padaugėja savižudybių, žmogžudysčių, teistumo ir kt. Šiuos nuostolius sunku deramai įvertinti: žmonės prarandami, apvagiami, apiplėšiami, sumušami, o šių nelaimių padariniai – vėl papildomos gydymo, įkalinimo, priežiūros ir kitos išlaidos. O jeigu dar turėsime galvoje žmogaus degradavimą, atliekant bausmę, prarandamą darbingumą dėl įvairių sveikatos sutrikimų, tai bus dar ryškesnės neigiamos nedarbo socialinės pasekmės. Aišku neteisinga būtų teigti, kad nusikaltimus sąlygoja vien nedarbas, bet tai yra viena iš priežasčių.
Darbas yra pagrindinis pragyvenimo šaltinis, tad jį praradus žmogus neturi pinigų minimalioms gyvenimo reikmėms: pavalgyti, buto nuomai, sveikatos poreikiams ir kt. Kyla nesutarimai šeimoje, ligos, mažėja žmonių išsilavinimas ir kt.
4.2. EKONOMINĖS PASEKMĖS
Gyventojų užimtumas ir bedarbystė turi tiesioginę įtaką šalies ūkio ekonomikai ir jos augimo tempams. Žmogaus darbas yra vienas iš pagrindinių gamybos veiksnių, be kurių kapitalas ir žemė negali dalyvauti gamybos procese.
Jeigu norime darbo veiksnį įvertinti ekonominiu požiūriu, išskiriamas kiekybinis ir kokybinis darbo potencialas. Kiekybinį darbo potencialą parodo šalies gyventojų skaičius, o kokybinį – techninis ekonominis ir teisinis gyventojų išsimokslinimo lygis. Taigi juo daugiau žmonių ir aukštesnės kvalifikacijos dalyvauja gamyboje, tuo daugiau sukuriama materialinių vertybių ar suteikiama paslaugų, didėja bendras vidaus produktas, nacionalinės pajamos. Gerėjant šiems rodikliams, didėja valstybės biudžetas, daugiau lėšų galima skirti šalies gyventojų socialiniams, ekonominiams ir kultūriniams poreikiams. Tik didinant darbo vietų skaičių ir darbo intensyvumą pasieksime norimus rezultatus rinkos ekonomikos sąlygomis.
4.3. MINIMALIOS ALGOS REGULIAVIMO ĮTAKA NEDARBUI
Šalies vyriausybė, siekdama išspręsti gyventojų socialines problemas, reguliuoja minimalią algą – ją didina. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad taip gerinamos žmonių gyvenimo sąlygos. Tačiau tai sukelia ir neigiamus padarinius. Mokslininkų atlikti tyrimai rodo tiesioginį minimalios algos ir nedarbo ryšį. Pasak Vilniaus verslo konsultacijų centro direktoriaus pavaduotojo dr. R.Darulio, “Ekonomikos teoretikams nekelia abejonių ryšys tarp darbo užmokesčio ir nedarbo. Minimalios algos didinimas didina nedarbą”. Tame pačiame šaltinyje teigiama, kad, padidinus minimalų atlyginimą 70 Lt, nedarbas padidėjo 0,2 – 0,4 proc. Gal tai sutapimas?
Tikriausia iš tiesų yra priklausomybė tarp minimalios algos ir nedarbo.
Pirmiausia, bedarbių padaugėja todėl, kad nauji į darbą priimti žmonės nesugeba uždirbti minimalaus atlyginimo (430 Lt) ir priversti palikti įmonę ir darbą, nes įmonės neturi juridinės teisės mokėti mažiau negu minimalus atlyginimas. Išmokėjus neuždirbtus pinigus, didėja gamybos kaštai, brangsta produkcija ar paslaugos, kartu mažėja pelnas, tai veikia rinkos poreikius.
Gal minimalus atlyginimas turi didesnį ekonominį poveikį biudžetinėse įmonėse ir organizacijose, kurios nekuria materialinių vertybių. Taigi, jeigu įmonės galėtų mokėti mažiau negu nustatytas minimalus atlyginimas, t.y. už faktiškai atliktą darbą, žmonės nebūtų atleidžiami ir galėtų rinktis darbą ar bedarbystę.
Į trumpesnį darbo laiką žmonės žiūri skeptiškai – mano, kad jais norima atsikratyti ir pan. Be to, darbo neturintis žmogus, naudojasi socialinėmis lengvatomis, dėl to sąmoningai einama į darbo biržas. Minimalūs atlyginimai itin veikia žemos kvalifikacijos darbininkus, neturinčius specialybės ir pan.
Statistiniai duomenys rodo, kad mažuose miesteliuose, kaimuose žmonės dirba už minimalų atlyginimą, nes labai trūksta darbo vietų, neveikia ir nereikalingos “nelegalios darbo biržos”. Didesniuose miestuose, stambesnėse įmonėse minimalūs atlyginimai neturi didesnės reikšmės, nes dauguma uždirba daugiau negu minimalus atlyginimas, o be to, čia lengviau gauti ir “nelegalų”
darbą, ir naudotis “Bedarbystės statusu”.
Dr. R.Darulio nuomone, minimali alga priverčia legalizuoti tik nedidelę dalį gaunamų pajamų, tačiau kur kas didesnę dalį išstumia iš legalios už nekvalifikuotą darbą, norint mokėti 400 Lt per mėnesį. Žmonės, dirbantys nelegaliai, gali registruotis darbo biržose, nurodydami bet kokias priežastis ir naudotis bedarbio lengvatomis. Jeigu ir toliau bus didinamas minimalus atlygis, po kelerių metų nadarbas gali viršyti 20 proc.
Kiekvieno žmogaus atlyginimą turėtų reguliuoti darbo pasiūlos ir paklausos santykis. Minimaliųjų algų nustatymas yra daugiau politinis žingsnis; jis nemažina bedarbystės šalyje. Minimalia alga vytis infliacijos procesą yra neteisinga. Didinant algas, auga ir pinigų masė ir toliau didėja infliacija. Infliacija valdoma laikinai, o ją sustabdyti įmanoma kuriant naujas darbo vietas, mažinant bedarbystę ir didinant gamybos augimo tempus.
4.4. PSICHOLOGINĖS BEDARBYSTĖS PASEKMĖS
Kiekvienas žmogus savo darbu kuria, išreiškia sugebėjimus, planuoja pajamas ir ateities gyvenimą. Šio proceso pradžia – žmogaus jaunystė, kada renkamasi specialybė bei gyvenamoji vieta. Kai žmogaus svajonės neišsipildo, jis negauna darbo ar jį praranda, žmogus nusivilia, neretai jį ištinka depresija, o jos pasekmės sunkiai nusakomos. Labai svarbūs psichologiniai tyrimai, kaip žmonės reaguoja į bedarbystę. Pirmieji bedarbystės psichologiniai tyrimai buvo atlikti šio amžiaus trečiame dešimtmetyje Vakarų Europos valstybėse. Jie parodė, kad nedarbo psichologiniai padariniai siejasi su ekonomimėmis gyvenimo sąlygomis ir skurdu. Šio laikotarpio mokslininkai ieškojo atsakymų į šiuos klausimus:
– kaip bedarbystė veikia žmogaus asmenybę, jos elgseną, santykius su aplinka;
– kokią reikšmę suvokiant nedarbo situaciją, ją išgyvenant ir siekiant rasti kitą darbą, turi ankstesnė profesinė veikla, socialinė padėtis, asmeninės žmogaus savybės;
– koks vaidmuo, išgyvenant nedarbo situaciją tenka ekonominiams veiksniams, nuo kurių priklauso šeimos pajamos ir gyvenimo lygis.
Literatūroje nurodomos šios svarbiausios bedarbystės psichologinės pasekmės: labai neigiami emociniai išgyvenimai, sumažėjęs žmogaus gebėjimas prisitaikyti, bendravimo sutrikimai ir kt. Žmogus netenka įprastų bendravimo galimybių, nutrūksta įprastiniai svarbūs socialinai ryšiai. Tai sukelia streso būklę. Pasikeitusios ekonominės gyvenimo sąlygos sukelia neigiamus psichologinius reiškinius, nes žmogus nebeturi sąlygų tenkinti savo gyvenimo poreikių, nesugeba prisitaikyti prie kitų žmonių ir gali pajusti depresiją, kuri veikia žmogaus fizinę ir psichinę būklę.
D.Bagdžiūnaitė straipsnyje “Bedarbystės psichologiniai aspektai” rašo, kad atleidimas iš darbo pagal emocinį poveikį užima aštuntą vietą ir jam suteikiami 47 balai iš 100 galimų. Tai situacija, sukelianti neigiamas emocijas, baimę, beviltiškumo jausmą, nepasitikėjimą savo jėgomis, įtemptus santykius su artimais žmonėmis. Ne mažiau svarbūs išgyvenimai ir dėl savo profesinės kvalifikacijos praradimo, nes nedirbantis žmogus ją praranda, o persikvalifikuoti ne kiekvienas sugeba ir gali. Dėl šių ir kitų priežasčių žmonės netenka darbingumo, neretai suserga, nueina gyvenimo klystkeliais ir pan.
IŠVADOS, PASIŪLYMAI
Išsiaiškinus bedarbystės socialines ir ekonomines pasekmes, kyla klausimai: ar galima išvengti bedarbystės? O gal tam tikras bedarbystės lygis reikalingas? Į pirmąjį klausimą galima vienareikšmiškai atsakyti:
rinkos ekonomikos sąlygomis bedarbystės sunku išvengti, o gal ir neįmanoma.
Pasaulio šalių patirtis rodo, kad bedarbystės problema visur egzistuoja. Ji iškyla dėl netolygios gamybos ir rinkos sąlygų, dirbančiųjų turimos ir reikiamos kvalifikacinės struktūros. Formaliai bedarbystė buvo išspręsta planinės ekonomikos sąlygomis – čia bedarbystė buvo išvengiama taikant žemą, reguliuojamą, lygiavinį darbo užmokestį, kuriant darbo vietas, įvertinant esamą darbo vietą ir kt.
Nedirbantys, būdavo net prievarta įdarbinami, vadinami veltėdžiais. Toks priverstinis įdarbinimas, darbo apmokėjimas lygiavos principu neskatino darbo intensyvumo ir geros kokybės, nemotyvavo branginti savo darbą, gerinti drausmę ir kt. Visa tai negrįžtamai praėjo. Dabar šalyje įsitvirtino bedarbystė. Taigi ar ji reikalinga? Manyčiau, kad ekonominiu požiūriu tam tikras bedarbystės lygis yra naudingas. Pirmiausia drausmina dirbančiuosius, skatina branginti turimą darbo vietą, kelti kvalifikaciją, o kartu ir darbo intensyvumą.
Įmonių, bendrovių ir organizacijų vadovai turi galimybę pasirinkti reikiamos aukštesnės kvalifikacijos specialistus, darbininkus ir kartu kelti jų darbui didesnius reikalvimus. Žinoma, visa tai skatinama darbo užmokečiu. Darbo vietų konkurencija ekonominiu požiūriu yra naudinga bet kurioje veiklos srityje. Tačiau bedarbystės lygis turėtų būti optimalus, t.y. tik sudaryti konkurencijos sąlygas. Koks turėtų būti optimalus bedarbystės procentas, konkrečiai sunku pasakyti. Tai priklauso nuo daugelio veiksnių – darbo jėgos pasiskirstymo geografinėse vietovėse, jos pasiūlos ir paklausos santykio. Kai kurių gamybininkų nuomone, optimalus bedarbystės lygis turėtų būti 2–3 proc. Tai neturėtų didelių socialinių ekonominių pasekmių ir užtikrintų pakankamą darbo intensyvumą.
NAUDOTA LITERATŪRA
1. Alytaus Darbo biržos „Darbo rinkos charakteristika ir veiklos ataskaita“ 2001m. sausis – gruodis
2. B.Martinkus, A.Savanevičienė. Darbo ekonomika. K.: Technologija, 1996.
3. B.Martinkus. Darbo ištekliai ir jų naudojimas. K.: Technologija, 1998.
4. D.Bagdžiūnaitė. Bedarbystės psichologiniai aspektai. Lietuvos ūkis,
1994.
5. J.Bagdonavičius, L.Rinkūnas. Gyventojų užimtumo kitimas ir prognozavimas Lietuvoje.
6. Konsultavausi su Alytaus Darbo biržos darbuotojais
7. Lietuvos Darbo biržos informacinis biuletenis 2002 m. Nr. 2
8. Lietuvos Darbo biržos informacinis biuletenis 2001 m. Nr. 11
9. Statistikos departamentas. Darbo jėgos užimtumas ir bedarbystė 1996 m.
Vilnius, 1997.
10. Statistikos departamentas. Darbo jėga, užimtumas ir nedarbas 1997 m.
Vilnius, 1998.
11. Statistikos departamentas. Lietuvos ekonominė ir socialinė raida.
Vilnius, 1998.
12. www.ldb.lt/alytus
13. www.ldb.lt/
14. www.std.lt/
[pic]
[pic]
[pic]
[pic]
[pic]
Natk[pic]ralus prieaugis
Natk[pic]ralk[pic]s nuostoliai
Visuminiai ekonomin[pic]sNatūralus prieaugis
Natūralūs nuostoliai
Visuminiai ekonominės sistemos darbo ištekliai
Visuomeniškai neorganizuoti
Visuomeniškai organizuoti
Rezerviniaia
Pasyvūs
Aktyvūs
Ivertinimas
Kvalifikacinis
Struktūrinis
Kiekybinis
Specializacinis
Efektyvumo
NEDARBO MASTAS
PRITEKĖJIMAS:
• DARBO ATSISAKĘ
• LAIKINAI NEDIRBANTYS
• PRIVERSTINAI PALIKĘ DARBĄ
• NAUJAI TAPĘ DARBO JĖGA
NUOTĖKIS:
• SUGRĮŽĘ Į DARBĄ
• NAUJAI PASAMDYTI
• NEBELAIKOMI DARBO JĖGA
[pic]
[pic]
[pic]
[pic]
[pic]
[pic]
[pic]
[pic]
[pic]