Darbo jėgos išteklių panaudojimas, užimtumas

1. DARBO JĖGOS IŠTEKLIAI

1. LIETUVOS GYVENTOJAI

2001 m. balandžio 6d. Lietuvoje buvo 3491 tūkstančiai gyventojų.
Moterų buvo daugiau negu vyrų 1858 tūkst., jos sudarė 53,2 proc. gyventojų.
Darbingo amžiaus gyventojai sudarė 57,2 procentus. 1997 m. pradžioje šalyje
gyveno 3 mln. 705 tūkst. žmonių. Atskirais istorijos laikotarpiais Lietuvos
gyventojų čia daugėjo, čia – mažėjo. Tai sąlygojo Antrojo pasaulinio karo
padariniai. Tik 1967 m. pasiektas ikikarinis gyventojų skaičius. Vėlesniais
metais gyventojų skaičius palaipsniui didėjo dėl ilgesnės gyvenimo trukmės
ir atvykstančiųjų, nors gimstamumas palengva mažėjo. Lietuvos gyventojų
skaičiaus kitimas parodytas 1.1 paveiksle.

1.1 pav. Lietuvos gyventojų skaičiaus kitimas

Iš 1.1 paveikslo matome, kad labiausiai kito kaimo ir miesto gyventojų
skaičius.

Nuo 19960 metų gyventojų padaugėjo beveik milijonu, didžiausią dalį
sudarė natūralus prieaugis (790 tūkstančių). 1992 metais gyventojų skaičius
sumažėjo 10 tūkst., 1993 m.- 12 tūkst., 1994 m.- 6 tūkst., 1995 m.- 5,8
tūkst., 1996 m.- 4,6tūkst., 1997 m.- 2,4 tūkst., 2001 m. – 2,1 tūkst..

1993 metais gimusiųjų ir mirusiųjų skaičius beveik susilygino. Gimė
tik 620 žmonių daugiau negu mirė. 2001 metais situacija dar pablogėjo –
mirė 8883 žmonėmis daugiau negu gimė. Be to, daugiau žmonių išvyko negu
atvyko. Į NVS šalis, Estiją, Latviją 1989-2001 metais išvyko apie 100
tūkstančių gyventojų, atvyko per pusę mažiau.

Už paskutiniuosius dvejus metus natūralus gyventojų judėjimas ir
migracija pateikta 1.1 lentelėje.

1.1 lentelė

Natūralus gyventojų judėjimas ir migracija, tūkst.

|Gyventojų judėjimas irr |2000 |2001 |
|migracija | | |
|Gimė |34149 |31468 |
|Mirė |38919 |40351 |
|Natūralus prieaugis |-4770 |-8883 |
|Susituokė |16906 |15764 |
|Išsituokė |10882 |11024 |
|Atvyko |4521 |4694 |
|Išvyko |6538 |7253 |
|Migracijos saldo |-2017 |-2559 |

Iš 1.1 lentelės matyti, kad natūralus gyventojų prieaugis yra
neigiamas, nors pastebima mažėjimo tendencija. 2001 m. migracijos saldo jau
buvo -2559, o 2000 m. buvo 542 žmonių mažiau.

Statistiniai duomenys rodo, kad gimstamumas nuo 1990 m. nuolat ma

ažėjo.
Gimusių vaikų nuo 56,9 tūkst. 1990 metais sumažėjo iki 31,4 tūkst. 2001
metais. Vis rečiau gimsta trečias ir paskesnis vaikas šeimoje. Tai
paaiškinama tuo, kad mažėja santuokų skaičius, kad žmonės pirmenybę teikia
darbinei veiklai, materialinėms vertybėms. Atlikti tyrimai rodo, kad
norimas vaikų skaičius šeimoje 1990 m. buvo vidutiniškai -2,8, o 2001 m.
2,1 vaikas. Be to, daugėja žmonių visai nenorinčių auginti vaikų.

Atvykusiųjų ir išvykusiųjų Lietuvos gyventojų pagal tautybes
statistiniai duomenys pateikti 1.2 lentelėje.

1.2 lentelė

Atvykusieji ir išvykusieji Lietuvos gyventojai pagal tautybes, tūkst.

|Tautybės |1999 |2000 |
| |Atvyko |Išvyko |Atvyko |Išvyko |
|Iš viso |3025 |3939 |2536 |2457 |
|Lietuviai |1009 |328 |885 |299 |
|Rusai |1079 |1789 |876 |1099 |
|Lenkai |144 |105 |124 |111 |
|Baltarusiai |154 |268 |143 |174 |
|Ukrainiečiai |238 |415 |165 |153 |
|Žydai |19 |272 |28 |234 |
|Kitų tautybių |382 |762 |315 |387 |

Santykinės migracijos lygis buvo didžiausias rusų tautybės gyventojų.
Tai paaiškinama pasikeitusiu Lietuvos politiniu statusu, esminiais
socialinės ekonominės sferos pokyčiais, buvusių ištremtų Lietuvos gyventojų
grįžimu, etninių mažumų, ypač rusų, repatriacija.

Po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo, anksčiau atvykę gyventi į mūsų
šalį, išvyko į savo ankstesnes gyvenamas vietas, o svetur ggyvenę žmonės –
grįžo į Lietuvą. Migracijos priežastys buvo įvairios: politinės,
socialinės, ekonominės ir kt.

1.2. MIESTO IR KAIMO GYVENTOJAI

Paskutiniais dešimtmečiais pastebima kaimo gyventojų mažėjimo ir
miesto gyventojų didėjimo tendencija. Miesto ir kaimo skaičiaus dinamika
pateikta 1.3 lentelėje.

1.3 lentelė

|Lietuvos |Miesto |Padidėjo |Kaimo |Padidėjo |Miesto |
|miesto ir |gyventojų |(sumažėjo) |gyventojų |(sumažėjo) |gyventojų |
|kaimo |skaičius |per metus |skaičius |per metus |lyginamoji |
|gyventojų | | | | |dalis, proc.|
|skaičius, | | | | | |
|tūkst.Metai | | | | | |
|1939 |695,5 |13,9 |2341,6 |33,5 |22,9 |
|1950 |729,5 |62,7 |1846,9 |-74,6 |28,3 |
|1960 |1082,4 |44,7 |1673,2 |1,2 |39,3 |
|1970 |1571,7 |57,3 |1556,5 |-18,5 |50,2 |
|1980 |2101,2 |45,6 |1310,4 |-26,8 |61,6 |
|1989 |2509,3 |40,1 |1180,5 |-6,7 |68,0 |
|1992 |2589,3 |-18,4 |1172,1 |8,4 |68,8 |
|1993 |2570,9 |-15,6 |1180,5 |3,0 |68,5 |
|1994 |2555,3 |-7,8 |1183,5 |3,0 |68,3 |
|1995 |2548,3 |-7,0 |1182,8 |0,7 |68,0 |
|1996 |2518,0 |-30,3 |1194,0 |11,2 |67,5 |
|2000 |2368,9 |16,5 |1149,6 |-21,3 |68,4 |
|2001 |2346,8 |-22,1 |1147,0 |2,6 |68,2 |

Dėl ko kaime gyventojų mažėja? Pagrindinė priežastis – tai 1949 m.
sovietinės okupacinės valdžios Lietuvoje pradėtas žemės kolektyvizacijos
procesas. Dauguma jaunų žmonių pasitraukė į miestus ieškoti darbo, nes
kaimas skurdo, buvo sunkios gy

yvenimo sąlygos, o darbas menkai apmokamas.
Miestuose buvo plėtojama pramonė, statomos naujos įmonės, kurioms reikėjo
darbingų žmonių. Pramonės augimą Lietuvoje sąlygojo šie veiksniai: pramonės
įjungimas į Rusijos pramonės struktūrą; darbo jėgos ir specialistų gausa;
gera ir patogi Lietuvos geografinė padėtis žaliavoms ir medžiagoms atvežti
ir pagamintai produkcijai išvežti. Čia buvo geresnės gyvenimo bei kultūros
sąlygos. Kaime beliko tik ketvirtadalis gyventojų, o ir tie – vyresniojo
amžiaus žmonės.

1981-1989 m. dėl migracijos kaimas neteko 108 tūkst. žmonių; po šio
laikotarpio pakitus migracijos procesams, 1991m. kaimas neteko jau tik 200
žmonių. Nuo 1992 m. kaime migracijos saldo jau teigiamas – 8,4 tūkst., 1993
m. – 3,0 tūkst., 1994 m. – 3 tūkst., 1995 m. – 0,7 tūkst., tačiau vėl 2000
m. – 21,3 tūkst.sumažėjo, bet 2001 m. vėl 2,6 tūkst padidėjo. Tai
paaiškinama tuo, kad dalis miestiečių persikėlė gyventi į tėvų atgautus
ūkius, arba tiesiog nusprendė gyventi kaime. Be to, miestuose sumažėjo
darbo vietų, ir tai apribojo kaimo jaunimo trauką į miestą. Mažiau jaunimo
stoja mokytis į profesines ir aukštesniąsias mokyklas. Tai galbūt laikinas
sumažėjimas, juk buvo sumažėjęs ir stojančiųjų į aukštąsias mokyklas
skaičius.

1.2 pav. Lietuvos miesto ir kaimo gyventojai, procentais.

Miesto gyventojų 1950-1991 m. padaugėjo 3,5 karto, 1994 m. jie sudarė
68 proc. krašto gyventojų (1950 m. –28 proc.). Miesto gyventojų migracijos
saldo tapo neigiamas, ir pirmą kartą po karo 1992 m. miesto gyventojų
sumažėjo – 18,4 tūkst., 1993 m. – 15,6 tūkst., 1994 m. –7,8 tūkst., 1995 m.
– 7,0 tūkst., 1999 m. – 30,3 tūkst., o 2000 m. padidėjo 16,5 tūkst. Tai
daugiausia sąlygojo migracija į kaimą ir kitas valstybes. Palyginti su
kitomis Europos valstybėmis, tai dar nemažas kaime gyvenančių žmonių
skaičius. Iš

šsivysčiusiose valstybėse kaime gyvena tik 6-12 proc. visų
gyventojų, ir žemės ūkis plėtojamas sėkmingai. Dabar Lietuvos kaime
gyventojų turėtų dar padaugėti, nes vyksta žemės nuosavybės pertvarka,
grįžta iš miestų buvę žemių savininkai, kuriasi nauji ūkininkai. Tačiau
šiai pervarkai reikalingas laikas, ekonominės ir teisinės sąlygos. Miesto
žmonių grįžimą į kaimą spartina ir tai, kad miestuose trūksta darbo vietų,
pramonė dirba nestabiliai, brangsta gyvenimas ir kt.

Daugiausia žmonių iš kaimo pasitraukė gyventi ir dirbti į didžiausius
šalies miestus, kadangi čia buvo sukoncentruota gamyba, o kartu ir darbo
vietos.

Sparčiausiai daugėjo gyventojų Vilniuje, Kaune, Šiauliuose,
Panevėžyje, Klaipėdoje ir rajonų miestuose, kur buvo pastatytos naujos
pramonės įmonės: Marijampolėje, Alytuje, Mažeikiuose, Utenoje ir kt.

1.3. VYRŲ IR MOTERŲ SKAIČIAUS POKYČIAI

Sprendžiant gyventojų užimtumo problemas, labai svarbus vaidmuo tenka
vyrų ir moterų skaičiaus pokyčių dinamikai. Atsižvelgiant į tai, formuojama
ūkio infrastruktūra bei darbo vietos. Kaip minėta, moterys sudaro beveik 53
proc. lietuvos gyventojų. Jų persvara būdinga ir kaimui, ir miestui.
Lietuvos gyventojų pagal lytį statistiniai duomenys parodyti 1.4 lentelėje.

1.4 lentelė

Gyventojų skaičius pagal lytį

|Metai |Vidutinis metų skaičius, tūkst. |Procentais |
| |Iš viso |Vyrų |Moterų |Vyrų |Moterų |
|1959 |2696,7 |1238,2 |1458,5 |45,9 |54,1 |
|1970 |3118,9 |1462,8 |1656,1 |46,9 |53,1 |
|1979 |3391,5 |1599,4 |1792,1 |47,2 |52,8 |
|1989 |3674,8 |1739,0 |1935,8 |47,3 |52,7 |
|1990 |3722,3 |1762,6 |1959,7 |47,4 |52,6 |
|1991 |3741,7 |1772,0 |1969,7 |47,4 |52,6 |
|1992 |3741,7 |1771,4 |1970,3 |47,3 |52,7 |
|1993 |3730,2 |1764,8 |1965,4 |47,3 |52,7 |
|1994 |3720,8 |1758,9 |1961,9 |47,3 |52,7 |
|1995 |3714,8 |1754,6 |1960,2 |47,2 |52,8 |
|1996 |3709,5 |1750,8 |1958,7 |47,2 |52,8 |
|1997 |3707,2 |1749,0 |1958,1 |47,2 |52,8 |
|1998 |3704,0 |1747,1 |1956,9 |47,2 |52,8 |
|2001 |3491,0 |1632,0 |1858,7 |46,8 |53,2 |

Pavyzdžiui, 2001 m. Alytaus teritorijoje gyvena 104700 gyventojai, t.
sk. mieste – 72300. Daugiau kaip pusę gyventojų sudarė moterys. Alytaus
mieste moterų 1300 daugiau negu vyrų. Didžiausią grupę pagal amžių – 28,8 %
– sudaro 30-49 metų piliečiai.

Darbingo amžiaus skaičius sudarė 66162 tame skaičiuje moterys – 32890.
Moterų lyginamasis svoris bendrame dirbančiųjų skaičiuje – 0,51. Mieste
darbingo amžiaus gyventojų – 49312, kaime –16850. 1000–čiui darbingo
amžiaus gyventojų teko 582 nedarbingo am

mžiaus ir 671 užimti gyventojai.

Vyrų ir moterų skaičiaus skirtumas Lietuvoje palengva mažėja. Po
Antrojo pasaulinio karo vyrų buvo mažiau, nes jų nemažai žuvo kare. Dabar
vyrų ir moterų beveik vienodai, nors berniukų gimsta daugiau negu
mergaičių. Darbingo amžiaus vyrų ir moterų skaičius labai svarbus
ekonominiu požiūriu, ypač tai svarbu rengiant specialistus. Ne visos darbo
vietos ir profesijos vienodai tinka moterims ir vyrams.

1.4. GYVENTOJŲ SENĖJIMAS

Gyventojų senėjimas priklauso nuo daugelio veiksnių, kurie apsprendžia
gimstamumą, žmonių mirtingumą ir kt. Lietuvos gyventojų pasiskirstymas
pagal amžiaus grupes po Nepriklausomybės atkūrimo parodytas 1.5 lentelėje.

1.5 lentelė

Gyventojai amžiaus grupėmis, tūkst.

| | | |užimti |bedarbia| | | |
| | | | |i | | | |
|1994 |2827,8 |1852,7 |1852,7 |. |65,5 |65,5 |- |
|1995 |2846,1 |1902,8 |1897,6 |48,2 |66,9 |66,7 |7,1 |
|1996 |2848,9 |1879,3 |1855,2 |54,1 |66,0 |65,1 |7,3 |
|1997 |2846,4 |1859,3 |1778,2 |81,1 |65,3 |62,5 |6,4 |
|1998 |2848,2 |1740,7 |1675,0 |85,7 |61,1 |58,8 |7,8 |
|1999 |2853,9 |1752,6 |1643,6 |109,0 |61,4 |57,6 |9,1 |
|2000 |2932,1 |1783,5 |1559,0 |198,5 |64,3 |54,0 |12 |
|2001 |2973,1 |1745,0 |1439,4 |217,4 |69,2 |56,9 |12,5 |

2.1 lentelėGyventojai ir darbo jėga

Kaip pasiskirsto darbo jėgos užimtumas pagal amžiaus grupes, matyti iš
2.4 paveikslo.

2.4 pav. Darbo jėgos pasiskirstymas pagal amžiaus grupes

Lietuvos gyventojų užimtumo struktūra pateikta 2.2 lentelėje.

2.2 lentelė

Lietuvos gyventojų užimtumas (procentais) atskirose ūkio šakose
|Ūkio šaka |1939 |1960 |1990 |1993 |2001 |
|Pramonėje |6,4 |23,4 |30,0 |25,7 |24,0 |
|Žemės ūkyje |76,8 |53,8 |18,6 |22,5 |16,2 |
|Paslaugose |16,8 |22,8 |51,4 |51,8 |55,8 |
|Statyba | | | | |4 |
|Iš viso |100,0 |100,0 |100,0 |100,0 |100,0 |

Visišką gyventojų užimtumą sąlygojo ir tai, kad jis buvo reguliuojamas
darbuotojų neefektyviu panaudojimu, darbo apmokėjimo lygiava ir kt. Dėl to
kartais ir trūkdavo kvalifikuotų darbininkų ir specialistų. Norėčiau
teigti, kad užimtumas buvo dirbtinis, nes neturinčių darbo žmonių apskaitos
nebuvo, o faktiškai tokių žmonių buvo.

Atkūrus nepriklausomybę, perėjus į rinkos sąlygas, gyventojų užimtumas
pasikeitė. Dirbančių gyventojų kasmet pradėjo mažėti. Pertvarkant pramonę,
žemės ūkį, statybų industriją, įgyvendinant privatizaciją, buvo atleidžiami
apskaitos ir planavimo specialistai, vyresnio amžiaus žmonės ir kt.
Pradėjus reformuoti ekonomiką, daug žmonių pradėjo dirbti neoficialiai,
žymiai sumažėjo dirbančiųjų pramonėje, o padaugėjo – paslaugų sferoje.

Atsikuriantis privatus žemės ūkio sektorius rodo, kad čia dirba senyvo
amžiaus žmonės, o jaunų ūkininkų – iki 30 metų – yra tik 5 proc.

Dėl privatinės nuosavybės gausėjimo įvyko ir gyventojų užimtumo
pasikeitimas pagal nuosavybės formas; tai parodyta 2.5 pav.

2.5 pav. Gyventojų užimtumas pagal nuosavybės formas

2.4. BEDARBYSTĖS LYGIS

Bedarbiai – tai nedirbantys darbingo amžiaus asmenys, nesimokantys
dieninėse mokymo įstaigose, užsiregisravę gyvenamosios vietos valstybinėje
darbo biržoje kaip ieškantys darbo ir pasirengę profesiniam mokymui.
Paprastai bedarbiai klasifikuojami į: priešpensinio amžiaus, ilgalaikiai ir
jaunimas.

Priešpensinio amžiaus bedarbiai – asmenys, kuriems iki teisės gauti
visą senatvės pensiją liko ne daugiau kaip 5 metai. Šios grupės žmonėms
sunkiausia gauti darbą pagal turimą specialybę ir sunku įsigyti naują
specialybę. Darbdaviai juos nenoriai priima į darbą.

Ilgalaikiai bedarbiai – bedarbiai, užregistruoti gyvenamosios vietos
valstybinėje darbo biržoje daugiau kaip 12 mėn.

Prie jaunimo bedarbių grupės priskiriami darbingo amžiaus asmenys iki
25 metų amžiaus.

2002 m. sausio 1 d. Lietuvoje buvo užregistruoti 249700 bedarbiai. Tai
8,3 tūkstančiais mažiau negu per 2000 metus.

Nedarbo lygis šalyje 2001 m. lapkričio 1 d. buvo 12,6 proc., kai tuo
tarpu vidutinis metinis nedarbo lygis 2000 m. – 11,9proc.

Šalies bedarbių struktūra 2001m. pabaigoje pateikta 2.3 lentelėje.

|Rodikliai |Žmonių skaičius |Procentai |
|Užregistruota iš viso |249,7 |100 |
|iš jų: | | |
|Vyrų |137,9 |55,3 |
|Moterų |111,8 |44,7 |
|Jaunimo |58,8 |23,5 |
|Pirmą kartą pradedančių veiklą |31,8 |12,7 |
|Iš naujo (po 1 m.) siekiančių |85,2 |34,1 |
|darbinės veiklos |132,6 |53,1 |
|Neseniai (iki 1 m.) praradę darbą | | |

2.3 lentelė.Šalies bedarbių struktūra 2001 m. pabaigoje

Mažiausias nedarbo lygis buvo Anykščiuose (7,1 proc.), Kretingoje ir
Trakuose (8,1 proc.). Didžiausias Druskininkuose (28 proc.), Akmenėje (24
proc.), Pasvalyje (22,8 proc.). Alytuje bedarbystės lygis 2002 metų vasario
pabaigoje sudarė 12,6 %, tuo tarpu 2002 metų pradžioje – 12,8 %. Palyginus
su metų pradžia, bedarbystės lygis sumažėjo 0,2 punkto. Alytaus bedarbystės
lygis pagal atskiras besikreipiančiųjų bedarbių struktūras pateiktas 2.6
lentelėje.

2.6 lentelė.Alytaus darbo jėgos pasiūlos struktūra 2001 m.

| |Viso |Lyginamoji |
| | |Dalis (%) |
|Visumnė darbo jėgos pasliūla |50900 | |
|-mieste |38500 |75,6 |
|-kaime |12400 |24,4 |
|Besikreipiančiųjų struktūra |7883 | |
|Jaunimas (iki 25 m. amžiaus) |1921 |24,4 |
|Moterys |3236 |41,1 |
|Vyrai |4647 |58,9 |
|DIRBĘ IKI 1 M. PERTRAUKOS, iš jų: |4285 |54,4 |
|-žemės ūkyje |213 |5,0 |
|-pramonėje |1909 |44,5 |
|-statyboje |706 |16,5 |
|-paslaugose |1457 |34,0 |
|ILGĄ LAIKĄ NEDIRBĘ (daugiau nei 1m.)|2663 |33,8 |
|Nedirbę, iš jų: |935 |11,9 |
|-absolventai |446 |47,7 |
|-abiturientai |23 |2,5 |
|Netekę darbo darbdavio valia |1552 |19,7 |
|Po terminuotos darbo sutarties |1692 |21,5 |
|Pasirengę darbo rinkai, iš jų: |2655 |33,7 |
|-aukštasis išsilavinimas |196 |7,4 |
|-aukštesnysis išsilavinimas |672 |25,3 |
|-profesinis išsilavinimas |1787 |67,3 |
|Nepasirengę darbo rinkai, iš jų: |5228 |66,3 |
|-nekvalifikuoti |1598 |30,6 |
|DARBO PASIŪLOS STRUKTŪRA |6513 | |
|Moterys |2799 |43,0 |
|Vyrai |3714 |57,0 |
|Jaunimas (iki 25 m. amžiaus) |911 |14,0 |
|Ilgalaikiai |1956 |30,0 |
|Miesto gyventojai |4489 |68,9 |
|Kaimo gyventojai |2024 |31,1 |

Visoje šalyje bedarbio pašalpas per 2001 m. gavo 3928 tūkst. žmonių.
Minimali bedarbio pašalpa buvo 135 Lt., o maksimali – 250 Lt.

Netolygus bedarbystės lygis yra bedarbių pagal išsimokslinimą. Tai
patvirtina statistiniai bedarbių duomenys parodyti 2.6 pav

2.6 pav. Bedarbiai pagal išsimokslinimą (2001m.)

Analizuojant šalies gyventojų bedarbystės problemą, išryškėja, kad
kasmet daugėja ieškančių darbo žmonių. Prie ieškančių darbo grupės
priskiriami ir turintys darbą, bet nepatenkinti turimo darbo sąlygomis,
arba keičiantys gyvenamąją vietą, ir pan.

Ne mažiau svarbi jaunimo bedarbystės problema. Lietuvos darbo biržos
duomenimis, galima teigti, kad jaunimo bedarbystė stabilizavosi, bet tai
neskatina didelio optimizmo, nes ne visi darbo neturintys jauni žmonės
kreipiasi į darbo biržas.

Alytaus darbo biržos duomenimis, 2001 m. į darbo biržą kreipėsi: 1921
įvairių mokyklų absolventai ir abiturientai, tame skaičiuje baigę
profesines mokyklas, aukštesniąsias, aukštąsias. Jaunimo įdarbinimo
problema tampa vis aktualiasnė, ypač neturinčio profesinio pasirengimo. Net
ir kvalifikuotus darbininkus ar specialistus darbdaviai renkasi nenoriai,
motyvuodami tuo, kad jie neturi reikiamos darbo praktikos.

Pažymėtina, kad baigę aukštąsias mokyklas, darbo dažniausiai ieško
kitais būdais, darbo biržos paslaugomis naudojasi nedaugelis. Pastebėtina,
kad dalis jų naudojasi Darbo Centro paslaugomis, kur nėra privalomos
registracijos.

Iš 2.7 pav. galima pamatyti koks bedarbystės lygis yra Alytuje pagal
bedarbių grupes.

2.7 pav. Alytaus bedarbystės lygis pagal atskiras bedarbių grupes

Palyginus vyrų ir moterų bedarbystės lygį, galima konstatuoti, kad
vyrų bedarbystės lygis didesnis. Tai priklauso nuo kelių priežasčių – darbo
vietų mažinimo valstybės valdymo ir kitose veiklos sferose. Aptarnavimo
įmonės kaimo vietovėse baigia išnykti.

Didžiausias moterų bedarbių skaičius (61 proc.) yra nuo 50 iki 54 m.
amžiaus grupėje. Čia nemažą įtaką turi ir jų sveikata, bei kitos šeimyninės
priežastys. Daugiausia moterų bedarbių – turinčių aukštąjį išsilavinimą
(65,2 proc.). Baigusios aukštąsias mokyklas, moterys dažniausiai sukuria
šeimą, keičia gyvenamąją vietą ir kt., o tada sunkiau susirasti darbą pagal
specialybę. Gana svarbi priežastis – ir vis neatsigaunanti šalies ekonomika
bei gamyba pramonėje, žemės ūkyje ir paslaugų sferose.

Bedarbių statistiniai duomenys rodo oficialią būklę Lietuvoje. Tačiau,
kaip jau sakyta, yra vadinamasis paslėptasis nedarbas. Kai kas dirba ne
visą darbo dieną ar savaitę, gauna minimalią algą, priversti išeiti
nemokamų atostogų ir pan. Neoficialiais duomenimis, 30-35 tūkstančiai
žmonių kas mėnesį išleidžiami nemokamų atostogų.

Bedarbių atsiranda dėl įvairių priežasčių: etatų mažinimo, įmonių
likvidavimo, išėjimo iš darbo savo noru, sumažėjus darbo vietoms ir kt.

Didžiausia bedarbių dalis (67 proc.) ieško darbo per Darbo biržą, 63
proc. Iško per pažįstamus ar draugus, o mažiausiai naudojasi (7,8 proc.)
privačių darbo biržų paslaugomis (2.5 lentelė).

2.5 lentelė

Bedarbių darbo paieškos būdai 2001 m.

Statistikos departamento duomenys rodo, kad 57,1 proc. bedarbių
pageidauja gauti nuolatinį darbą, 42,4 proc. – bet kokį darbą.

1. NEDARBO MAŽINIMO GALIMYBĖS

1. ŽMONIŲ ĮDARBINIMAS

2001 metais pavyko įdarbinti tik kas trečią bedarbį; įdarbinta per
103,7 tūkstančius ieškančių darbo asmenų, t.y. 15 tūkstančių daugiau negu
per 2000 metus.

Žmonės įdarbinami per Teritorines darbo biržas. Kasdien jas aplanko
apie 15 tūkstančių žmonių, kuriems trūksta kokios nors konsultacijos darbo
gavimo klausimais.

Bedarbių įdarbinimas tarpininkaujant darbo biržai turi tendenciją
didėti. 2001m. Alytaus darbo biržos duomenimis, realizuojant darbo jėgos
pasiūlos ir paklausos programas įdarbinti 4795 bedarbiai, bei 3228
bedarbiai dalyvavo įvairiose darbo rinkos programose, 397 pradėjo savo
verslą savarankiškai. Viso akttyviose priemonėse, kartu su įdarbinimu
dalyvavo 8620 bedarbių kas sudaro 109% nuo naujai užregistruotų bedarbių.
Palyginus su 2000 metais įdarbinta 295 bedarbiais arba 10 % daugiau.

Alytaus darbo biržos veikla pagal darbo paklausos ir pasiūlos
programos rezultatus matosi iš 3.1 pav.

3.1 pav. Alytaus miesto įdarbinimo rezultatai

Daugiausia bedarbių įdarbinta pramonės sektoriuje – 41,7%, paslaugų
sektoriuje – 35,8%, statyboje – 19,7% ir žemės ūkyje – 2,8%.

Specialistų tarpe daugiausia įdarbinta buhalterinės apskaitos ir
finansų specialistų, verslo administratorių, vadybininkų, inžinierių
mechanikų – technologų, darbininkų – siuvėjų, pardavėjų, virėjų ir
kulinarių, metalo apdirbimo staklininkų ir šaltkalvių. Alytaus darbo jėgos
paklausa ir pasiūla pavaizduota 3.2 pav.

3.2 pav.Darbo jėgos pasiūla ir paklausa Alytuje

2. DARBO VIETŲ PAIEŠKA IR KŪRIMAS

Šalies gyventojų užimtumo didinimas ir bedarbystės mažinimas priklauso
nuo ūkyje esančių darbo vietų. Jų skaičių lemia gamybos, paslaugų plėtra,
technikos pažangos lygis ir kt. Galiausiai darbo vietos atsiranda
neprikausomai nuo ieškančių darbo žmonių gyvenamosios vietos.

Laisvų darbo vietų dinamika pagal statistikos duomenis pateikti 3.1
lentelėje.

3.1 lentelė. Laisvos darbo vietos Lietuvoje
|Rodikliai |1992 |1994 |1996 |1998 |2000 |2001 |
|Užregistruota laisvų | | | | | | |
|darbo vietų per |35,9 |47,5 |37,1 |55,5 |107,5 |115,2 |
|metus, tūkst. | | | | | | |
|Užregistruota |124,7 |154,9 |132,5 |213,5 |183,6 |249,7 |
|bedarbių per metus, | | | | | | |
|tūkst. |3 |3 |4 |4 |1,7 |2 |
|Vienai laisvai darbo | | | | | | |
|vietai tenka | | | | | | |
|bedarbių, iš viso | | | | | | |

Darbo vietų pasiūla gali būti atskiruose rajonuose, miestuose didesnė
ar mažesnė už darbo jėgos pasiūlą ar paklausą. Kamet pastebima laisvų darbo
vietų daugėjimo tendencija. Tai rodo šalies ekonomikos kilimą. Pavyzdžiui,
2001 m. darbo vietų turėjo padidėti 3,2 proc. palyginti su praėjusiais
metais. Praktiškai ne vien tik kuriamos naujos darbo vietos, bet kartu dėl
įvairių priežasčių ir sąlygų ir likviduojamos esamos. Todėl tų metų balanse
gali darbo vietų ir sumažėti. 2001 m. naujų darbo vietų steigimo prognozė
pagal ūkio sritis parodyta 3.3 paveiksle.

3.3 pav. Naujų darbo vietų 2002 m. steigimo prognozė

Absoliutiniais dydžiais 2002 m. planuota įkurti 26,2 tūkstančių naujų
darbo vietų, atitinkamai likviduojant – 17,8 tūkstančių darbo vietų.
Valstybiniame sektoriuje steigiamos vietos sudarys vos 6 proc. Didžioji
dalis (55 proc.) darbo vietų bus įsteigta penkių didžiųjų miestų
teritorijose. Daugiau darbo vietų likviduoti negu įsteigti numato
valstybinės bei žemės ūkio ir susijusia veikla užsiimančios įmonės, tuo
tarpu pramonės, statybos ir paslaugų sektoriuose darbo vietų bus steigiama
daugiau.

Vykstant privatizacijai, daugiausia naujų darbo vietų sukuriama
privačiame sektoriuje.

Dar vienas būdas didinti darbo vietų – plėsti verslą. Darbo biržos
šiam tikslui skiria neprocentines paskolas, kurios daugiausia naudojamos
žėmės ūkio produkcijai auginti bei perdirbti. Verslo organizavimo programa
finansuojama iš užimtumo fondo.

Neprocentinių paskolų paklausa nuo 1992 m. didėjo, bet per
pastaruosius dvejus metus vėl ženkliai sumažėjo. Tai paaiškinama
pasikeitusia paskolos gavimo tvarka. Norint gauti paskolą, reikia turėti 24
mėnesių socialinio draudimo stažą ir atitinkamą garantą.

Nuo 1995 m. atsirado verslo organizavimo būdas – suteikti lengvatiniai
veiklos patentai. Imant patentą – mažiau rizikos ir nereikia užstatyti savo
turto, todėl lengvatinių patentų skaičius turi tendenciją didėti. Darbo
biržų teikiama finansinė parama darbo vietų kūrimui versle turi teigiamą
prasmę.

Vis dar yra ekonominių ir socialinių sunkumų žemės ūkyje. Pagrindinė
priežastis ta, kad dauguma kaimo gyventojų apsiriboja darbu savo ūkyje ir
nedidelę dalį produkcijos skiria pardavimui.

Darbo rinkos specialistai prognozuoja, kad didės specialistų darbo
poreikis. Tai pasakytina apie socialinių mokslų, prekybos, verslo, vadybos,
mokytojų, medicinos ir kitas specialybes.

3.3. DARBO RINKOS PROFESINIS MOKYMAS

1992 m. įkurta Lietuvos darbo rinkos mokymo tarnyba (LDRMT), kuri yra
valstybinė darbo rinkos reguliavimo ir koordinavimo institucija, pavaldi
Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai. Darbo rinkos mokymo centruose
iki 2002 m. sausio 1 d. buvo apmokyta, perkvalifikuota ir pakelta
kvalifikacija per 340 tūkst. darbininkų ir tarnautojų. Teritorinėse darbo
rinkos mokymo tarnybose nuo 1993 m. iki 2002 m. sausio mėn. 1 d. įvairiomis
konsultavimo formomis pasinaudojo apie 204 tūkst. žmonių, iš jų apie 70
proc. asmenų – darbo biržų siuntimu. Be to, per minėtą laikotarpį buvo
konsultuota apie 37,5 tūkst. moksleivių, jų tėvų profesijų pasirinkimo ir
kitais klausimais.

Analizuojant 2001 m. darbo rinkos profesinio mokymo rezultatus,
matyti, kad per antrą pusmetį buvo perkvalifikuoti bei naujai apmokyti –
10256 žmonės. Didžiausią dalį sudarė žmonės, ieškantys darbo, bedarbiai,
turintys nepaklausias darbo rinkoje profesijas, taip pat profesinio
pasiruošimo neturintis jaunimas.

Teritorinėse darbo rinkos mokymo tarnybose įvairiomis konsulatavimo
formomis per tą patį laikotarpį pasinaudojo 13244 žmonės.

Populiarus Darbo rinkos mokymo centras; jo paslaugomis naudojamasi
pagal darbo biržų siuntimus bei individualiai.

Kasmet tobulinama darbo rinkos profesinis mokymas, ieškoma naujų
formų, atnaujinamos programos ir kt., nes tai daro didelią įtaką šalies
gyventojų užimtumo didinimui ir bedarbystės mažinimui.

3.4. GYVENTOJŲ UŽIMTUMO PROGRAMŲ ĮGYVENDINIMAS

Lietuvos valstybė per Darbo biržą įgyvendina gyventojų užimtumo ir
bedarbystės mažinimo programas. Į gyventojų užimtumo programas teritorinės
darbo biržos įtraukia tūkstančius ieškančiųjų darbo. Pavyzdžiui, vykdydamos
darbo jėgos pasiūlos ir paklausos derinimo programą, teritotinės darbo
biržos siekia užtikrinti, kad daugiau gyventojų turėtų nuolatinį
atitinkantį jų pasirengimą darbą.

Prie aktyvių darbo rikos programų priskiriamos: darbo vietos
išsaugojimo; darbo rinkos profesinio mokymo; grupinės pieškos bei užimtumo
rėmimo programos.

Teritotinės darbo biržos, vykdydamos darbo vietos išsaugojimo
programas, padeda dirbantiesiems, kuriems gresia atleidimas iš darbo dėl jų
žemos ar neatitinkančios naujos darbo vietos kvalifikacijos, – įtraukia
juos į prevencinio profesinio mokymo programą. Darbo biržos, apmokydamos
dirbančiuosius naujų profesijų ar keldamos kvalifikaciją, sudaro jiems
sąlygas dirbti toje pačioje įmonėje.

Pagal darbo rinkos profesinio mokymo programas teritorinės darbo
biržos padeda darbo ieškantiems žmonėms įsigyti tokią profesiją ir
kvalifikaciją, kokios reikės artimiausiu laikotarpiu. Vykdant šias
programas daugiausia apmokomi bedarbiai, kurie įsigyja naują profesiją arba
pakelia savo kvalifikaciją. Didesnė dalis (53,2 proc.) apmokytųjų
įsidarbina iš karto po apmokymo, o beveik 70 proc. – po trijų mėnesių.

Darbo biržose steigiami darbo centrai, kurie padeda žmonėms išmokti
aktyvių darbo paieškos formų, suteikia jiems psichologinę pagalbą,
informaciją apie laisvas darbo vietas ne tik šalyje, bet ir užsienio
valstybėse. Ši forma vadinama grupinės paieškos programa.

Alytuje taip pat yra vystoma Darbo centro veikla, siekiant pagerinti
atviro klientų informavimo ir tiesioginio aptarnavimo paslaugas. Darbo
centre suformuotas kvalifikuotos darbo jėgos, bei bedarbių pasirengusių
dirbti laikinus darbus, bazės. Darbdaviai dažnai naudojasi šia informacija
apsirūpinant reikiamos kvalifikacijos darbuotojais. Darbo centre sukurta
papildoma kompiuterizuota darbo vieta, kurioje klientai testų pagalba gali
išsiaiškinti savo polinkius bei pasirinkti tinkamiausią profesiją, o taip
pat susipažinti su situacija darbo rinkoje, darbo biržos veikla ir kt.
Darbo centre kiekvieną dieną apsilanko nuo 200 iki 300 ieškančių darbo
asmenų, tame tarpe apie 20 % kurie nėra registruoti darbo biržoje.

Labai svarbus vaidmuo tenka užimtumo rėmimo programos įgyvendinimui.
Vykdydamos šią programą teritorinės darbo biržos padeda integruotis į
darbinę veiklą asmenims, kuriems taikomos papildomos užimtumo garantijos,
laikinai įdarbina į visuomeninius ar remiamus darbus, skatina bedarbius
susikurti sau darbo vietas.

Atlikti tyrimai rodo, kad mokymo programos gana efektyvios, tačiau
nepakankamai. Dažnai trūksta praktinio parengimo ir patirties. Todėl mokymo
programos tobulinamos ir pritaikomos konkrečioms darbo sąlygoms.

4. NEDARBO SOCIALINĖS IR EKONOMINĖS PASEKMĖS

4.1. SOCIALINĖS PASEKMĖS

Šalies gyventojų nedarbo socialinės pasekmės, sąlygoja gyventojų
nepasitenkinimą, žemą gyvenimo lygį; prastą sveikatą, nusikalstamumą ir kt.
Jau minėjome, kad dėl darbo netekimo padidėja mirtingumas, padaugėja
savižudybių, žmogžudysčių, teistumo ir kt. Šiuos nuostolius sunku deramai
įvertinti: žmonės prarandami, apvagiami, apiplėšiami, sumušami, o šių
nelaimių padariniai – vėl papildomos gydymo, įkalinimo, priežiūros ir kitos
išlaidos. O jeigu dar turėsime galvoje žmogaus degradavimą, atliekant
bausmę, prarandamą darbingumą dėl įvairių sveikatos sutrikimų, tai bus dar
ryškesnės neigiamos nedarbo socialinės pasekmės. Aišku neteisinga būtų
teigti, kad nusikaltimus sąlygoja vien nedarbas, bet tai yra viena iš
priežasčių.

Darbas yra pagrindinis pragyvenimo šaltinis, tad jį praradus žmogus
neturi pinigų minimalioms gyvenimo reikmėms: pavalgyti, buto nuomai,
sveikatos poreikiams ir kt. Kyla nesutarimai šeimoje, ligos, mažėja žmonių
išsilavinimas ir kt.

4.2. EKONOMINĖS PASEKMĖS

Gyventojų užimtumas ir bedarbystė turi tiesioginę įtaką šalies ūkio
ekonomikai ir jos augimo tempams. Žmogaus darbas yra vienas iš pagrindinių
gamybos veiksnių, be kurių kapitalas ir žemė negali dalyvauti gamybos
procese.

Jeigu norime darbo veiksnį įvertinti ekonominiu požiūriu, išskiriamas
kiekybinis ir kokybinis darbo potencialas. Kiekybinį darbo potencialą
parodo šalies gyventojų skaičius, o kokybinį – techninis ekonominis ir
teisinis gyventojų išsimokslinimo lygis. Taigi juo daugiau žmonių ir
aukštesnės kvalifikacijos dalyvauja gamyboje, tuo daugiau sukuriama
materialinių vertybių ar suteikiama paslaugų, didėja bendras vidaus
produktas, nacionalinės pajamos. Gerėjant šiems rodikliams, didėja
valstybės biudžetas, daugiau lėšų galima skirti šalies gyventojų
socialiniams, ekonominiams ir kultūriniams poreikiams. Tik didinant darbo
vietų skaičių ir darbo intensyvumą pasieksime norimus rezultatus rinkos
ekonomikos sąlygomis.

4.3. MINIMALIOS ALGOS REGULIAVIMO ĮTAKA NEDARBUI

Šalies vyriausybė, siekdama išspręsti gyventojų socialines problemas,
reguliuoja minimalią algą – ją didina. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad taip
gerinamos žmonių gyvenimo sąlygos. Tačiau tai sukelia ir neigiamus
padarinius. Mokslininkų atlikti tyrimai rodo tiesioginį minimalios algos ir
nedarbo ryšį. Pasak Vilniaus verslo konsultacijų centro direktoriaus
pavaduotojo dr. R.Darulio, “Ekonomikos teoretikams nekelia abejonių ryšys
tarp darbo užmokesčio ir nedarbo. Minimalios algos didinimas didina
nedarbą”. Tame pačiame šaltinyje teigiama, kad, padidinus minimalų
atlyginimą 70 Lt, nedarbas padidėjo 0,2 – 0,4 proc. Gal tai sutapimas?
Tikriausia iš tiesų yra priklausomybė tarp minimalios algos ir nedarbo.
Pirmiausia, bedarbių padaugėja todėl, kad nauji į darbą priimti žmonės
nesugeba uždirbti minimalaus atlyginimo (430 Lt) ir priversti palikti įmonę
ir darbą, nes įmonės neturi juridinės teisės mokėti mažiau negu minimalus
atlyginimas. Išmokėjus neuždirbtus pinigus, didėja gamybos kaštai, brangsta
produkcija ar paslaugos, kartu mažėja pelnas, tai veikia rinkos poreikius.
Gal minimalus atlyginimas turi didesnį ekonominį poveikį biudžetinėse
įmonėse ir organizacijose, kurios nekuria materialinių vertybių. Taigi,
jeigu įmonės galėtų mokėti mažiau negu nustatytas minimalus atlyginimas,
t.y. už faktiškai atliktą darbą, žmonės nebūtų atleidžiami ir galėtų
rinktis darbą ar bedarbystę. Į trumpesnį darbo laiką žmonės žiūri
skeptiškai – mano, kad jais norima atsikratyti ir pan. Be to, darbo
neturintis žmogus, naudojasi socialinėmis lengvatomis, dėl to sąmoningai
einama į darbo biržas. Minimalūs atlyginimai itin veikia žemos
kvalifikacijos darbininkus, neturinčius specialybės ir pan. Statistiniai
duomenys rodo, kad mažuose miesteliuose, kaimuose žmonės dirba už minimalų
atlyginimą, nes labai trūksta darbo vietų, neveikia ir nereikalingos
“nelegalios darbo biržos”. Didesniuose miestuose, stambesnėse įmonėse
minimalūs atlyginimai neturi didesnės reikšmės, nes dauguma uždirba daugiau
negu minimalus atlyginimas, o be to, čia lengviau gauti ir “nelegalų”
darbą, ir naudotis “Bedarbystės statusu”.

Dr. R.Darulio nuomone, minimali alga priverčia legalizuoti tik
nedidelę dalį gaunamų pajamų, tačiau kur kas didesnę dalį išstumia iš
legalios už nekvalifikuotą darbą, norint mokėti 400 Lt per mėnesį. Žmonės,
dirbantys nelegaliai, gali registruotis darbo biržose, nurodydami bet
kokias priežastis ir naudotis bedarbio lengvatomis. Jeigu ir toliau bus
didinamas minimalus atlygis, po kelerių metų nadarbas gali viršyti 20 proc.
Kiekvieno žmogaus atlyginimą turėtų reguliuoti darbo pasiūlos ir paklausos
santykis. Minimaliųjų algų nustatymas yra daugiau politinis žingsnis; jis
nemažina bedarbystės šalyje. Minimalia alga vytis infliacijos procesą yra
neteisinga. Didinant algas, auga ir pinigų masė ir toliau didėja
infliacija. Infliacija valdoma laikinai, o ją sustabdyti įmanoma kuriant
naujas darbo vietas, mažinant bedarbystę ir didinant gamybos augimo tempus.

4.4. PSICHOLOGINĖS BEDARBYSTĖS PASEKMĖS

Kiekvienas žmogus savo darbu kuria, išreiškia sugebėjimus, planuoja
pajamas ir ateities gyvenimą. Šio proceso pradžia – žmogaus jaunystė, kada
renkamasi specialybė bei gyvenamoji vieta. Kai žmogaus svajonės
neišsipildo, jis negauna darbo ar jį praranda, žmogus nusivilia, neretai jį
ištinka depresija, o jos pasekmės sunkiai nusakomos. Labai svarbūs
psichologiniai tyrimai, kaip žmonės reaguoja į bedarbystę. Pirmieji
bedarbystės psichologiniai tyrimai buvo atlikti šio amžiaus trečiame
dešimtmetyje Vakarų Europos valstybėse. Jie parodė, kad nedarbo
psichologiniai padariniai siejasi su ekonomimėmis gyvenimo sąlygomis ir
skurdu. Šio laikotarpio mokslininkai ieškojo atsakymų į šiuos klausimus:

– kaip bedarbystė veikia žmogaus asmenybę, jos elgseną, santykius su
aplinka;

– kokią reikšmę suvokiant nedarbo situaciją, ją išgyvenant ir siekiant
rasti kitą darbą, turi ankstesnė profesinė veikla, socialinė padėtis,
asmeninės žmogaus savybės;

– koks vaidmuo, išgyvenant nedarbo situaciją tenka ekonominiams
veiksniams, nuo kurių priklauso šeimos pajamos ir gyvenimo lygis.

Literatūroje nurodomos šios svarbiausios bedarbystės psichologinės
pasekmės: labai neigiami emociniai išgyvenimai, sumažėjęs žmogaus gebėjimas
prisitaikyti, bendravimo sutrikimai ir kt. Žmogus netenka įprastų
bendravimo galimybių, nutrūksta įprastiniai svarbūs socialinai ryšiai. Tai
sukelia streso būklę. Pasikeitusios ekonominės gyvenimo sąlygos sukelia
neigiamus psichologinius reiškinius, nes žmogus nebeturi sąlygų tenkinti
savo gyvenimo poreikių, nesugeba prisitaikyti prie kitų žmonių ir gali
pajusti depresiją, kuri veikia žmogaus fizinę ir psichinę būklę.

D.Bagdžiūnaitė straipsnyje “Bedarbystės psichologiniai aspektai” rašo,
kad atleidimas iš darbo pagal emocinį poveikį užima aštuntą vietą ir jam
suteikiami 47 balai iš 100 galimų. Tai situacija, sukelianti neigiamas
emocijas, baimę, beviltiškumo jausmą, nepasitikėjimą savo jėgomis, įtemptus
santykius su artimais žmonėmis. Ne mažiau svarbūs išgyvenimai ir dėl savo
profesinės kvalifikacijos praradimo, nes nedirbantis žmogus ją praranda, o
persikvalifikuoti ne kiekvienas sugeba ir gali. Dėl šių ir kitų priežasčių
žmonės netenka darbingumo, neretai suserga, nueina gyvenimo klystkeliais ir
pan.

IŠVADOS, PASIŪLYMAI

Išsiaiškinus bedarbystės socialines ir ekonomines pasekmes, kyla
klausimai: ar galima išvengti bedarbystės? O gal tam tikras bedarbystės
lygis reikalingas? Į pirmąjį klausimą galima vienareikšmiškai atsakyti:
rinkos ekonomikos sąlygomis bedarbystės sunku išvengti, o gal ir neįmanoma.
Pasaulio šalių patirtis rodo, kad bedarbystės problema visur egzistuoja. Ji
iškyla dėl netolygios gamybos ir rinkos sąlygų, dirbančiųjų turimos ir
reikiamos kvalifikacinės struktūros. Formaliai bedarbystė buvo išspręsta
planinės ekonomikos sąlygomis – čia bedarbystė buvo išvengiama taikant
žemą, reguliuojamą, lygiavinį darbo užmokestį, kuriant darbo vietas,
įvertinant esamą darbo vietą ir kt. Nedirbantys, būdavo net prievarta
įdarbinami, vadinami veltėdžiais. Toks priverstinis įdarbinimas, darbo
apmokėjimas lygiavos principu neskatino darbo intensyvumo ir geros kokybės,
nemotyvavo branginti savo darbą, gerinti drausmę ir kt. Visa tai
negrįžtamai praėjo. Dabar šalyje įsitvirtino bedarbystė. Taigi ar ji
reikalinga? Manyčiau, kad ekonominiu požiūriu tam tikras bedarbystės lygis
yra naudingas. Pirmiausia drausmina dirbančiuosius, skatina branginti
turimą darbo vietą, kelti kvalifikaciją, o kartu ir darbo intensyvumą.
Įmonių, bendrovių ir organizacijų vadovai turi galimybę pasirinkti
reikiamos aukštesnės kvalifikacijos specialistus, darbininkus ir kartu
kelti jų darbui didesnius reikalvimus. Žinoma, visa tai skatinama darbo
užmokečiu. Darbo vietų konkurencija ekonominiu požiūriu yra naudinga bet
kurioje veiklos srityje. Tačiau bedarbystės lygis turėtų būti optimalus,
t.y. tik sudaryti konkurencijos sąlygas. Koks turėtų būti optimalus
bedarbystės procentas, konkrečiai sunku pasakyti. Tai priklauso nuo
daugelio veiksnių – darbo jėgos pasiskirstymo geografinėse vietovėse, jos
pasiūlos ir paklausos santykio. Kai kurių gamybininkų nuomone, optimalus
bedarbystės lygis turėtų būti 2–3 proc. Tai neturėtų didelių socialinių
ekonominių pasekmių ir užtikrintų pakankamą darbo intensyvumą.

NAUDOTA LITERATŪRA

1. Alytaus Darbo biržos „Darbo rinkos charakteristika ir veiklos

ataskaita“ 2001m. sausis – gruodis

2. B.Martinkus, A.Savanevičienė. Darbo ekonomika. K.: Technologija, 1996.

3. B.Martinkus. Darbo ištekliai ir jų naudojimas. K.: Technologija, 1998.

4. D.Bagdžiūnaitė. Bedarbystės psichologiniai aspektai. Lietuvos ūkis,

1994.

5. J.Bagdonavičius, L.Rinkūnas. Gyventojų užimtumo kitimas ir

prognozavimas Lietuvoje.

6. Konsultavausi su Alytaus Darbo biržos darbuotojais

7. Lietuvos Darbo biržos informacinis biuletenis 2002 m. Nr. 2

8. Lietuvos Darbo biržos informacinis biuletenis 2001 m. Nr. 11

9. Statistikos departamentas. Darbo jėgos užimtumas ir bedarbystė 1996 m.

Vilnius, 1997.

10. Statistikos departamentas. Darbo jėga, užimtumas ir nedarbas 1997 m.

Vilnius, 1998.

11. Statistikos departamentas. Lietuvos ekonominė ir socialinė raida.

Vilnius, 1998.

12. www.ldb.lt/alytus

13. www.ldb.lt/

14. www.std.lt/

———————–
[pic]

[pic]

[pic]

[pic]

[pic]

Natk[pic]ralus prieaugis

Natk[pic]ralk[pic]s nuostoliai

Visuminiai ekonomin[pic]sNatūralus prieaugis

Natūralūs nuostoliai

Visuminiai ekonominės sistemos darbo ištekliai

Visuomeniškai neorganizuoti

Visuomeniškai organizuoti

Rezerviniaia

Pasyvūs

Aktyvūs

Ivertinimas

Kvalifikacinis

Struktūrinis

Kiekybinis

Specializacinis

Efektyvumo

NEDARBO MASTAS

PRITEKĖJIMAS:

• DARBO ATSISAKĘ

• LAIKINAI NEDIRBANTYS

• PRIVERSTINAI PALIKĘ DARBĄ

• NAUJAI TAPĘ DARBO JĖGA

NUOTĖKIS:

• SUGRĮŽĘ Į DARBĄ

• NAUJAI PASAMDYTI

• NEBELAIKOMI DARBO JĖGA

[pic]

[pic]

[pic]

[pic]

[pic]

[pic]

[pic]

[pic]

[pic]

Leave a Comment