Biurokratija (pranc. biur – biuras; graik. kratos – valdžia) – valstybės ar socialinės organizacijos valdymo sistema su įtakingų valdininkų aparatu, kuris nepriklauso muo organizacijos narių valios, veikla pagrįsta griežtomis taisyklėmis. Šis terminas atsirado tradicinio viešojo administravimo laikotarpiu. Šiuo laikotarpiu biuroktratija buvo laikoma tobuliausia sistema. Šiuo metu šis terminas turi neigiamą atspalvį. Turbūt nerastumėme nei vieno žmogaus, kuris nebūtų vienaip ar kitaip susidūręs su biurokratija. Ir tik nedaugeliui iš jų susidūrimas su šiais žmonėmis paliko gerų įspūdžių, todėl daug kam, išgirdus šį terminą, prieš akis iškyla vaizdas su nutukusiais, tingiais, savo kabinetuose sėdinčiais žmonėmis, kuriems visiškai nerūpi paprastų žmonių problemos, nors būtent už rūpinimąsi ir paprastų žmonių problemų sprendimą jie gauna atlyginimus. Kiekviename kaimelyje, kiekviename mieste, rajono centre ar miestelyje yra valstybinės įstaigos kaip savivaldybė, merija, seniūnija, valstybinė ligoninė, ivairios švietimo įstaigos, paštas ir taip toliau. Šios įstaigos ir sudaro viešąjį sektorių, kuriame dirba biurokratai. Nuo tradicinio viešojo administravimo laikotarpio žmonių, kuriuos galima būtų priskirti biurokratijai, skaičius tik didėja. Tai yra natūralu, nes valstybinių įstaigų funkcijų sparčiai daugėja, jos plečiasi dėl komunikacijų kiekybinės ir kokybinės plėtotės,bendrojo gyventojų raštingumo, profesinių kvalifikacijų, kultūros palikimo, ekonominių ryšių, gamybos struktūrinės plėtros ir kitų veiksnių. Bene svarbiausias veiksnys yra įstatymų, ribojančių biurokratijos augimą, nebuvimas. Labai palanki terpė biurokratijos augimui susidarė dėl pasikeitimų administravime, keičiantis santvarkoms. Iki tol egzistavusios valdymo struktūros tapo neefektyvios, prarado savo vaidmenį dabartinėje visuomenėje. Susiformavus naujiems politiniams, ekonominiams, kultūriniams, socialiniams visuomenės poreikiams, privalėjo keistis ir biurokratinio aparato funkcijos. Pavyzdžiui, dabar biurokratija net apsorbuoja tokias valdymo funkcijas, kurios galėtų būti sėkmingai atliktos už valstybinės ar savivaldybių tarnybos arealo. Kadangi naujoji visuominės valdymo struktūra dar tik kuriama, todėl nežinomos jos ribos. Kiekvieną dieną atsiranda naujų funkcijų. Bet kadangi, kaip minėjau naujoji sistema tik kuriama, todėl neskubama atsisakyti senajai valdymo struktūrai reikalingų funkcijų. . Išvada tokia, jog keletas žmonių, kurie prieš keliasdešimt metų galėjo atlikti visas tuometines funkcijas, dabar to padaryti negali per tokį patį laiką, nes šios padidėjo kelis ar net keliasdešimt kartų. Todėl priimama vis daugiau žmonių, nes techniškai ištobulėjusi valstybė yra priklausoma nuo biurokratinio aparato ir kuo didesnė valstybė, tuo biurokratinė bazė turi būti didesnė. Kuo toliau, tuo viešasis sektorius prisiims daugiau funkcijų ir įsipareigojimu, todėl biurokratų skaičius tik didės, nes vienas biuroratas atlieka tik vieną, jam priklausančią, funkciją. Galbūt tas pats biurokratas galėtų atlikti ir kelias funkcijas, tačiau žmonių, dirbančių viešajame sktoriuje, pareigas nustato griežtos taisyklės, kuriose yra pasakoma, ką turi daryti kiekvienas tam tikras pareigas užimantis asmuo. Tačiau pastaruoju metu biurokratija siekia išvengti tradicinių vykdytojo funkcijų apribojimo ir pradeda dalyvauti priimant politinius sprendimus, nors ankščiau politika ir administravimas buvo du atskiri dalykai.
Dažnai valdymo modelis imamas iš kitų, pažangesnių valstybių, tačiau nekreipiama dėmesio į aplinkybių, kurios lėmė tokio modelio susiformavimą, skirtumus, todėl dažnai tokie ,,pasiskolinti“ modeliai neatitinka mūsų visuomenės poreikių. Kartais sprendimai dėl naujų struktūrų steigimo priimami skubotai, neišanalizavus esamos situacijos ir jų reikalingumo, tačiau vėliau joms nepasiteisinus, neskubama naikinti. Dažnai pasitaiko atvejų, kai tas pačias funkcijas atlieka kelios skirtingos ministerijos, apskrities ir savivaldybės administracijos, merijos ir seniūnijos. Valstybėje dar nesuformuotas galutinis visuomenės valdymo modelis, todėl dar egzistuoja daug nereikalingų valdymo institucijų. Be to, turime atkreipti dėmesį į tai, jog Vakaruose biurokratinis aparatas iki dabartinės struktūros modelio nuosekliai vystėsi keleta šimtmečių. Kiekvienoje valstybėje biurokratinis aparatas yra unikalus ir turi vystytis prisitaikydamas prie tam tikrų, tik tai valstybei būdingų aplinkybių, ir tik tada toks valstybės valdymo modelis daugmaž atitiks visuomenės poreikius ir atneš optimalią naudą. Tobulinant viešąjį valdymą, svarbu suprasti, kiek politinės valdžios turi būti sukoncentruota centrinėje velstybės valdžioje ir kiek padalyta tarp vietos savivaldos ir regionų institucijų. Biurokratiniam aparatui įtakos turi valstybės valdymo forma, nes nuo jos priklauso, kas turės savo rankose politinę valdžią. Neturint vieningo valstybės valdymo modelio, bandoma taikyti kelių valdymo formų biurokratiniai aparato modeliai ir tai tik didina valdžioje esančių biurokratų skaičių. Biurakratija egzistuoja ne tik demokratinėse valstybėse, bet ir kitokios valdymo formos šalyse. Pavyzdžiui, totalitarinėse šalyse biurokratija yra ryškiai dominuojanti socialinė kategorija. Pasak N. Berdiajav ,, Socializmo sukūrimas yra ne ūkio socializacija, o jo biurokratija.“ Šios nuomonės patvirtinimas yra išlikęs visoje pokomunistinėje erdvėje. Sovietinio tipo režimas preziumavo, jog tarp valstybės ir visuomenės skirtumo nėra. Tuo tarpu liberalioji demokratija laiko tai visiškai skirtingomis socialinio gyvenimo sritimis. Į politiką čia žiūrima kaip į sąveiką interesų ir jas grindžiančių idealogijų, formuluojamų pilietinėje visuomenėje ir atstovaujamų valstybės lygmenyje priimant politinius sprendimus. Jei politika tapatinama su valdžia, ji virsta aparato administracine veikla. Be kompetentingos valstybinės administracinės tarnybos negali būti efektyvaus valstybės valdymo, bet šiuo atveju netinka priežodis ,,Kuo daugiau, tuo geriau“. Administracinėje tarnyboje turi būti tiek pareigūnų, kiek jų reikalinga užtikrinti kokybišką valstybės deleguotų funkcijų vykdymą. Žvelgiant į ateitį galima numatyti, jog biurokratijos daugės, nes atsiras naujų funkcijų, jų vykdymui bus įkurtos naujos institucijos.Naudota literatūra:
A.Raipa ,,Viešasis administravimas“ Kaunas, 2005
A.Raipa ,,Viešojo administravimo efektyvumas“ Kaunas, 2004
A.Brazas ,,Valstybės valdymo reforma: decentralizacija ir savivalda“