Bendrosios vadybos funkcijos

KOLPINGO KOLEGIJA

FINANSŲ APSKAITOS KATEDRA

Bendrosios vadybos funkcijos

(Vadybos pagrindų referatas)

Darbą atliko:

F-2 kurso studentė

Jūratė Riaukaitė

Darbą tikrino:

Dėst.Ramunė Čiarnienė

Kaunas 2004 m.

Turinys

ĮVADAS........................
...............3

1. Bendrosios vadybos

funkcijos......................

.....4

1.1.Planavimas....................

..............4

1.2.Organizavimas...................

.............5 1.2.1.Organizacijos struktūros

samprata ir valdymo lygiai............6

1.3.Valdymas......................

..............7

1.3.1.Valdymo sprendimų priėmimo

metodai..................8

1.4.Kontrolė......................

..............10

1.5.Vadovavimas.....................

.............12

IŠVADOS.......................

..............14

NAUDOTA

LITERATŪRA......................

.....15

ĮVADAS

Temos aktualumas: Studijuojat vadybos pagrindus, būtina žinoti jos
funkcijas, kam jos skirtos ir reikalingos, nes tik tada bus galima taikyti
ne tik teoriniuose darbuose, bet ir praktikoje.
Darbo tikslas: apibūdinti vadybos pagrindines funkcijas.
Darbo uždaviniai:

• Apibūdinti pagrindines vadybos funkcijas.

• Suformuluoti išvadas;
Darbo objektas: vadybos pagrindų funkcijos.
Darbo metodai:

• Mokslinės literatūros paieška;

• Pagrindinių vadybos funkcijų apibūdinimas:

✓ Planavimas;

✓ Organizavimas;

✓ Valdymas;

✓ Kontrolė;

✓ Vadovavimas;
Darbo atlikimo etapai:

• Literatūros paieška;

• Literatūros analizė, formuojant teorinę – metodinę bazę;

• Rezultatų pateikimas;
Rezultatai:

• Panaudojus surinktą literatūra, apibūdintos svarbiausios vadybos

funkcijos,jų po obūdis ir pasireiškimas praktikoje.

• Pateiktos asmeninės išvados;

1. Bendrosios vadybos funkcijos

1. Planavimas

Planavimas – tai racionalumo principu pagrįstas būsimos veiklos

sumanymas. Galima sakyti, kad tai ypatinga sprendimų rūšys, nukreipta į

trokštamą konkrečią ateitį, kurios nori vadovai. Planavimo procesas yra

nenutrūkstamas, nes neturi nei pradžios, nei pabaigos. Su planavimu labai

glaudžiai susijęs prognozavimas. Jei planavimo metu yra numatoma būklė,

tai prognozavimas tą būklę vysto. Planuojant reikia laikytis šių

pagrindinių reikalavimų:

1) Garantuoti, kad atliktų planiniai dydžiai ir realios sąlygos,

kuriomis tie dydžiai gali būti pasiekti. Tik tokie planai bus

realūs.

2) Būtina dalinius planus sujungti į bendrą sistemą, t.y. turi bū ūti

įgyvendintas planavimo specializavimo ir kooperavimo principas.

3) Būtinas alternatyvinis planavimas, mažinantis riziką nestabilioje

rinkoje.

4) Planus privalu autorizuoti, t.y. nurodyti ne jų kūrėjus, bet ir

vykdytojus.

Planavimas gali būti projektinis ir periodinis. Visi planai yra

orientuoti į tam tikrą laikotarpį. Paprastai skiriami – ilgalaikiai

planai ( 1-2-3 metams), operatyviniai planai (1m. ir trumpesni). Ši

ie

planai sudaro vieningą sistemą, tarp jų yra pereinamumas, kiekvienas

vėlesnis laiko požiūriu planas pagilina ir patikslina ankstesnio plano

rodiklius. Šie planai yra periodiniai, nes apima procesus, kurie yra

griežtai reglamentuoti laike ir kartojasi. Vadovaujantis bendra

strategija ir bendrais tikslais prireikus pagal padalinius sudaromi

atskirų krypčių daliniai planai:

1) Gamybos apimties planas;

2) Gaminių pardavimo planas ( šie 2 planai labai susieti);

3) Aprūpinimo planas. Jame apskaičiuojama gamybos priemonių, medžiagų

darbo jėgos poreikis;

4) Investicijų planas. Šis planas numato kapitalinius įdėjimus.

5) Kaštų planas. Jame apskaičiuojamos išlaidos.

Suderinus šiuos planus apskaičiuojamas visos organizacijos rezultatus ir

apibendrintas finansinis planas. Organizacijoj dažnai vyksta procesai,

netelpantys į laiko rėmus. Tokiems procesams sudaromi projektiniai

planai, pvz.: filialų statyba, technologijos įdiegimo ir panašiai.

Apibendrinus dalinius periodinius planus ir suderinus juos su

projektiniais planais gaunam organizacijos planų sistema.

Galima išskirti šias planavimo proceso fazes:

1) Analizės fazė. Planavimas pradedamas visų išorinių ir vidinių

veiksnių, veikiančių planavimo ob bjektą tyrimu. Šiame etape

problematiškas informacijos klausimas, kadangi planas orientuotas į

ateitį, tai esama informacija turi būti atitinkamai koreguojama ir

prognozuojama jos raida.

2) Tikslo fazė. Jei analizės fazėje išsiaiškinsime, kas gali

atsitikti tai tikslo fazėje būtina nurodyti, kas turi atsitikti.

3) Strategijos fazė. Nustačius tikslus numatomas tų tikslų siekimo

kelias – t.y. strategija. Paprastai numatomos kelios alternatyvos

ir atrenkama efektyviausia.

4) Disponavimo fazė. Šios fazės metu globalinė strategija suskaidoma į

dalinius planus – strategijas. Numatomi kiekvieno etapo atlikimo

terminai, vykdytojas ir kiekvieno momento planiniai dydžiai. Šioje

fazėje pasiekiamas visiškas darbų ir išteklių suderinamumas.

5) Kontrolės ir koregavimo fazė. Iš
š principo tai savarankiškas etapas,

tačiau labai glaudžiai susijęs su visu planavimo procesu. Čia

išaiškinami planinių ir faktinių dydžių nukrypimai – tuo pagrindu

atliekamas koregavimas.

2. Organizavimas

Organizavimas bendrąja prasme yra ko nors surengimas, sutvarkymas

į vieną visumą ar griežtą sistemą, kieno nors sandaros ar struktūros

projektavimas ir sudarymas. Vadybos prasme – tai vientisų sistemų iš

žmonių, įrengimų ir medžiagų projektavimas, tobulinimas ir, pasitelkus

kitas vadybos funkcijas, įgyvendinimas. Darbas irgi yra tokių sistemų

elementas. Darbus atlieka žmonės, o organizavimo funkcija yra nurodyti

kiekvienam darbuotojui jo darbą bei suteikti jam įgaliojimus.

Taigi organizavimas – tai antroji valdymo funkcija. Iš visų organizavimo,

kaip valdymo funkcijos, termino sąvokų dažniausiai vartojamos dvi:

1) Organizavimas – tai sistemos struktūros sukūrimas, į kurią įeina

tarpusavio santykiai, teisės, tikslai, funkcijos, veiklos sritys

bei kiti veiksniai, veikiantys tada, kai žmones sieja bendras

darbas;

2) Organizavimas – tai procesas, kuriuo formuojama ir išsaugoma

organizacinė struktūra.[I šaltinis 117psl.].

Kiekviena sistema, vadinasi, ir verslo įmonė turi tam tikrą vidinę

organizacinę sandarą. Sistemos struktūra yra jos elementų tarpusavio

sąryšio forma. Bet kurioje valdymo sistemoje skiriamos dvi pagrindinės

jos posistemės: valdomoji struktūros požiūriu tai gamybinė struktūra ir

valdančioji – valdymo aparatas. Valdomoji posistemė yra pagrindinė ir

svarbiausioji sistemos dalis, nes joje įvykę pasikeitimai nulemia ir

valdančiosios posistemės pokyčius ir sandarą.[ I šaltinis, 118psl.]

1.2.1.Organizacijos struktūros samprata ir valdymo lygiai
Struktūra statiniu požiūriu – tai ekonominės institucijos ( įmonės,
universiteto) žmonių išdėstymas, suprantamas atsietai nuo jų funkcijų, arba
hierarchija. Hierarchija – tai daugiapakopė organizacinė struktūra, kurios
grandys, einant iš vi

iršaus į apačią, sudaro griežtai reglamentuotos
pavaldumo ir priklausomybės pakopas. Organizacinės struktūros elementai su
jų ryšiais grupuojami keliais valdymo lygiais.
Organizacinė valdymo struktūra – tai visuma priemonių darbui suskirstyti į
skirtingas užduotis ir šių užduočių vykdymą koordinuoti (H.Mintzberg
apibrėžimas).
Organizacijos paprastai valdomos pagal du pagrindinius planų tipus.
Aukščiausio lygio vadovai sukuria strateginius planus ir apibrėžia
organizacijos pagrindinius tikslus. Strateginiai planai – tai planai skirti
svarbiausiem organizacijos tikslam pasiekti. Operatyviniai planai sudaromi
iš dalių, nurodančių, kaip įgyvendinti strateginius planus kasdienėje
veikloje. Operatyviniai planai – tai planai, kuriuose detalizuojama, kaip
atlikti ir įgyvendinti strateginius planus. Kartais skiriami ir taktiniai
planai. Strateginiai planai susiję su santykiais tarp žmonių organizacijose
bei žmonėmis dirbančiais kitose organizacijose. Operatyviniai planai susiję
tik su santykiais tarp žmonių vienoje organizacijoje.
Planų hierarchija schematiškai.[1 lentelė]
[pic]

Misija – tai pagrindinis organizacijos tikslas, pagrįstas planavimo
prielaidomis, pateisinančiomis organizacijos buvimą. Tai pagrindinis
tikslas, pagrįstas pagrindiniais teiginiais apie organizacijos paskirtį,
kompetenciją, bei vietą pasaulyje. Tai reliatyviai nekintanti organizacijos
tapatumo dalis, galinti realiai prisidėti prie šios organizacijos narių
suvienijimo ir motyvavimo.
Organizacijos misija formuoja steigėjas, direktorių valdyba arba
aukščiausiojo lygio vadovai. Operatyvinius planus – vidutinio ir žemiausio
lygio vadovai.
Strateginiai planai nuo operatyvinių skiriasi šiais aspektais:

1) Laiko aspektas. Strateginiai planai siekia apimti kelerius metus ar

net dešimtmečius. O operatyviniai planai teoriškai apima laikotarpį

iki metų, o praktiškai – kas dieną, kas valandą.

2) Apimtis. Strateginiai planai apima labai plačią organizacijoj

vykstančių veiklų skalę. Tuo tarpu operatyvinių planų apimtis žymiai

siauresnė ir ribota.

3) Detalumo lygis. Labai dažnai st

trateginiai planai suformuluojami labai

paprastais ie bendrais terminais. Toks bendrumas būtinas, kad žmonės,

dirbantys organizacijoj mąstytų apie organizacijos veikos visumą. Tuo

tarpu operatyviniai planai yra žymiai detalesni.

3. Valdymas

Klasikinės vadybos mokyklos atstovai Fajolis valdymą apibrėžė

taip: Valdyti, tai reiškia vesti įmonę prie tikslo, maksimaliai

išnaudojant visus turimus išteklius.

Šiuolaikinėse teorijose dažniausiai valdymas apibrėžiamas kaip tam tikras

specifinis procesas, tam tikrų veiklų visuma. Turbūt dažniausiai valdymas

apibrėžiamas, kaip tikslingo poveikio ar įtakos darymo procesas siekiant

konkrečių tikslų.

Valdymas – tai specifinė darbinės veiklos rūšys susiformavusi darbo

pasidalijimo procese, pradėjus žmonėms jungtis į bendro tikslo

siekiančias grupes. Valdymo specifika reiškiasi tuo, kad išsiskiria

žmogus ar žmonių grupė, lemianti kitų žmonių veiksmus ir pastangas,

siekiant bendrų tikslų ir efektyviai panaudojant visus turimus išteklius.

Tyrinėjant valdymą buvo pastebėta, kad jam būdingas nenutrūkstamas ir

cikliškas tam tikrų etapų, bei darbų pasikartojimas. Šiai ypatybei

apibrėžti buvo įvestas valdymo proceso terminas. Valdymo procesas, tai

visuma vienas kitą keičiančių etapų, stadijų ir operacijų, valdymo darbų

išdėstymas ir kartojimas.

Valdymo sprendimų priėmimas. Spręsti tai reiškia pasirinkti iš dviejų ar

daugiau veiklos galimybių. Sprendimo priėmimo objektas yra valdomas

sistema. Priimant valdymo sprendimus reikia laikytis šių bendriausių

reikalavimų:

1) Sprendimas turi būti kryptingas – orientuotas į sprendžiamą

problemą.

2) Sprendimai turi būti teisėti, t.y. priimti veikiančių įstatymų ir

įgaliojimų.

3) Turi būti neprieštaringi, t.y.suderinti su kitais sistemoje

priimtais sprendimais.

4) Turi būti savalaikiai – t.y. nei per ankstyvi, nei per vėlyvi.

5) Būti aiškus, lakoniški, vienareikšmiai.

6) Sprendimams naujoje, nepažystamoje aplinkoje, srityje reikalingi

ypatingo pagrindimo.

Priėmus sprendimą vykdyti jį reikia ryžtingai, neabejojant. Kiekvieną

sprendimą sudaro turinys, kuris nusako sprendimo esmę ir organizacinė

dalis, kuri nusako įgyvendinimo veiksmų turinį ir eigą, vykdytoją,

koordinavimo ir atsiskaitymo tvarką, terminus.

Valdymo sprendimai klasifikuojami pagal šiuos požymius:

1) Pagal sprendžiamos problemos mąstą skiriami:

• Bendrieji valdymo sprendimai, liečiantys visą organizaciją.

• Daliniai valdymo sprendimai, liečiantys padalinį ar grupę.

• Lokaliniai sprendimai – sukoncentruoti į labai siaurą vietą.

• Strateginiai valdymo sprendimai – keičiantys organizacijos

ateitį (5 ir daugiau metų).

• Taktiniai valdymo sprendimai liečiantys organizacijos veiklą

artimiausiu laikotarpiu.

2) Pagal pasikartojimo dažnumą skiriami:

• Standartiniai – programuojami

• Unikalūs – neprogramuojami

3) Pagal turimos informacijos apimtį:

• Tikrumo būsenoje priimti sprendimai, kai visos sąlygos ir

visos alternatyvos yra žinomos.

• Rizikos būsenoje priimti sprendimai, kai sąlygos ir su jomis

susijusios alternatyvos yra tikimybinės.

• Netikrumo būsenoje priimti sprendimai, kai žinomos ne visos

sąlygos ir todėl alternatyvos gali būti nepagrįstos.
Sprendimai priimti rinkos sąlygomis yra rizikingi sprendimai. Pasirengęs
rizikuoti vadovas tikisi didelio pasisekimo, nerizikuojantis vadovas
tenkinasi minimalia sėkme. Norint, kad sprendimai būtų sėkmingas, būtina
žinoti jo struktūrą. Labai dažnai skiriamos dvi stadijos: norų formavimo ir
norų įgyvendinimo. Jau priimant sprendimą paprastai svarstoma kokios jo
įgyvendinimo galimybės, t.y. užtikrinamos jo realumas. Skiriami šie
pagrindiniai valdymo sprendimo priėmimo proceso etapai:

1) Situacijos analizė ir problemos formulavimas. Šio etapo metu

identifikuojama situacija, nustatomi nukrypimai nuo norimos būklės,

suformuluojama ir struktūrizuojama problema;

2) Alternatyvų pasirinkimas;

3) Alternatyvų analizė. Šio etapo metu pagal sprendimo efektyvumo

kriterijus įvertinama kiekviena alternatyva.

4) Alternatyvų atranka – šio etapo metu įvertinamas alternatyvų

optimalumas;

5) Užfiksuojamas sprendimas ir parengiamas detalus jo realizavimo planas;

6) Alternatyvos diegimas. Šio etapo metu nustatomi vykdytojai,

pateikiamos užduotys, nustatomi terminai ir numatoma kontrolės forma.

1. Valdymo sprendimų priėmimo metodai
Skiriami individualūs ir kolektyviniai valdymo sprendimai. Individualūs
sprendimai priimami vienvaldžiai, atskirų asmenų. Atskirais atvejais jie
būna apsvarstyti su darbuotojais. Individualūs sprendimai yra labai
personifikuoti, nes susiję su atskiro žmogaus asmenybe. Tačiau individualūs
sprendimai yra labai operatyvūs ir visada yra atsakingas asmuo.
Kolektyviniai arba grupiniai sprendimai, leidžia panaudoti daugelio
individų kompetenciją, be to pačių priimti sprendimai visada mieliau
vykdomi. Grupinių sprendimų privalumai yra šie:

• Daugiau informacijos;

• Daugiau alternatyvų;

• Sprendimų ir vykdytojų artumas;

• Teisėtumas;

• Komunikacijos padidėjimas;
Trūkumai:

• Labai padidėja laiko sąnaudos;

• Daugumos dominavimas;

• Konformatizmas;

• Atsakomybės stygius;

• Grupinio mąstymo efektas ( pvz.masinė psichozė );
Grupinio sprendimo priėmimo metodų yra labai įvairių. Visi jie paremti
ekspertų nuomone arba nuomonės apibendrinimu. Pvz.:DELPHI metodas. Šio
metodo esmė – kad pasirinktieji ekspertai daug kartų apklausiami raštu apie
tam tikro įvykio įvykimo tikimybę. Po kiekvienos apklausos, kiekvienas
atsakymas yra įvertinamas. Šis metodas tinka numatyti tolimos ateities
įvykių raidą: prognozavimui, strateginiam planavimui.
Morfologinė analizė. Naudojant šį metodą problema strūktūrizuojama
išvardijant visas vieno sprendimo realizavimo galimybes, pagal
sudedamuosius elementus. Skirtingai derinant tuos elementus gaunami labai
įvairūs variantai, kurie vėliau analizuojami. Kai kurios kombinacijos bus
nerealios, tačiau kai kurios gali tapti naujais iki šiol nenaudotais
variantais.
Smegenų šturmo metodas – naudojant šį metodą, laisvai diskutuoja 6-8 žmonių
grupė. Vienas kitą papildydami ir paskatindami pasiūlo daug idėjų, kurių
tarpe tikrai būna vertingų. Vengiama bet kokio suvaržymo, kritikos,
laikomasi šių taisyklių:

• Grupės nariai gali siūlyti bet kokią, net beprotiškiausias idėjas;

• Galima naudotis kitų idėjomis ir toliau jas plėtoti;

• Draudžiama kritikuoti kitų idėjas, kadangi tikslas – sukaupti jų kuo

daugiau. Šiuo metu naudojamasi priimant globalinius sprendimus.

3. Kontrolė
Kontrolė- procesas, užtikrinantis realios ir planuotos veiklos atitikimą.
Kontrolė padeda vadovams stebėti savo planavimo, organizavimo ir vadovavimo
efektingumą. Esminė kontrolės dalis – iškilus reikalui – imtis koregavimo
veiksmų. Valdymo kontrolė yra sistemingos pastangos suderinti veiklos
standartus su numatytais tikslais, suprojektuoti informacijos grįžtamojo
ryšio sistemas, palyginti tikrąjį veiklos atlikimo lygį su numatytais
standartais, rasti nukrypimus nuo jų ir įvertinti šių nukrypimų svarbą bei
imtis veiksmų, užtikrinančių, kad visi ištekliai būtų efektingiausi ir
efektyviausiai panaudojant siekiant bendrų tikslų.[3 šaltinis, 550 psl.].

Normatyvinė planuojama būklė lyginama su faktiškai pasiektąja ir
pastebėtas nukrypimas leidžia koreguoti procesą ar stebimas procesas
vystosi tinkama linkme. Kontrolės tikslas nėra vien formalaus nukrypimo
aiškinimas. Nukrypimas informuoja apie esmę. Pagrindinis tikslas – užkirsti
nukrypimų susidarymą ateityje. Organizuojant kontrolę reikia laikytis
principų:

• Kontrolė yra sudedamoji bet kokio organizacijoje vykstančio proceso

dalis, todėl būtina integruoti kontrolės procesą su kitais valdymo

elementais.

• Ekonomiškumo principas. Reikalauja, kad kontrolės duodama nauda būtų

didesnė nei kontrolės kaštai.

• Kontrolė yra tik tada sėkminga, kai galima tiksliai išmatuoti

kontroliuojamus dydžius ir palyginti su planiniais. Turi būti

užtikrinamas informacijos patikimumo principas.

• Savalaikiškumo principas. Kontrolė efektinga tik tada, kai

kontroliuojamą procesą dar galima koreguoti. Nukrypimą nustačius

paskutinėje proceso fazėje, kontrolė neefektyvi.

• Kontrolės kompleksiškumo. Turi apimti visas kryptis ir etapus

reikalingas galutiniam tikslui pasiekti.

• Kontrolė turi būti dokumentuojama. Apiforminami atitinkami aktai,

nurodomi nukrypimo dydžiai, kaltininkas, nukrypimo taškai ir

priežastys. Tai turi būti patvirtinta tam tikrų asmenų parašais.

• Kontrolė turi būti diegiami demokratinio valdymo principai, negali

būti tik bausmės principai. Ją turi sudaryti bendradarbių atsakomybė.

• Atsakomybės principas. Per daug griežta ir įkyri kontrolė mažina

atsakomybę, didina neatsakingumą.

• Lankstumo principas. Reikalauja, kad keičiantis aplinkos sąlygomis

kistų kontrolės formos ir sistemos.

• Automatizavimo principas.
Kontrolės sistemas galima klasifikuoti pagal 3 požymius:

1) Pagal konceptualinį požymį išskiriame:

• Tradicinę kontrolės sistemą, kuri akcentuoja galutinio nukrypimo

išaiškinimą.

• Moderniąją kontrolės sistemą, kuri paremta demokratiniais

principais ir didesniu akcentavimu ne kontrolės iš šalies, o

visų dalyvavimų kontrolės procese.

2) Pagal apimamas sritis skiriame:

• Gamybos kontrolė;

• Organizacinė kontrolė. Apima tokių procedūrų, kaip organizacinių

valdymo struktūrų kūrimą, pagrindinių procedūrų atlikimo tvarka,

darbo vietų aprašymą ir pritvirtintų uždavinių toms darbo vietoms

kontrolę. Uždavinys – kontroliuoti, kad būtų laikomasi formaliųjų

organizacinių rėmų. Svarbų vaidmenį vaidina tarnybinė priežiūra –

apima darbo santykių, darbo eigos ir rezultatų hierarchinę

kontrolę.

• Apskaitos kontrolė.

• Vidinė ir išorinė revizija ( kaip ypatinga rūšis).

3) Pagal kontrolės formas klasifikavimas gali būti atliekamas pagal:

• Kontrolės stadija – įžanginė, darbinė, galutinė.

• Mechanizavimo laipsnį – rankinė, mechanizuota, automatizuota.

• Apimtį – ištisinė ir atrankinė.

• Atlikimo vietą – darbo vietose ir kontrolės vietose.

• Pagrindinio proceso nepertraukiamumą – nepertraukiant arba

pertraukiant gamybos procesą.

• Dalyvavimą procese – kontrolė, kurią atlieka kontrolierius ir

kontrolė, kurią atlieka vykdytojas.
Taigi, galima teigti, kad kontrolės funkcija yra būtina visose
organizacijose, įmonėse ir kitose įstaigose. Tik esant kontrolei bus
efektingai atliekamas darbas.

1.5.Vadovavimas

Vadovavime reiškiasi asmeniniai valdymo aspektai skatinantys
bendradarbius deramai suvokti organizacijos tikslus, derinti savo tikslus,
stengtis juos pasiekti. Vadovavimo turinį sudaro siekdami nukreipti
bendradarbių pastangas organizacijos tikslams pasiekti. Vadovas naudoja
vadovavimo turinį sudarančias priemones:[2 šaltinis,223psl]

• Motyvavimo;

• Lyderiavimo;
Motyvavimas – tai veiklos stimulų sukūrimas ir panaudojimas. Lyderiavimas –
tai mokėjimas padaryti įtaką žmonėms, kad jie savo valia siektų
organizacijos tikslų. Dirbantiesiems jų įmonė tai kasdieninė jų ertmė. Čia
jie gauna pajamas reikalingas šeimos išlaikymui. Kadangi įmonė yra
organizacinis vienetas, visi čia dirbantys turi laikytis konkrečių normų.
Bet kiekvienas bendradarbis turi gerų ir blogų bruožų. Todėl kai kurie
sąmoningai ar nesąmoningai priešinasi kolektyviniams interesams, jei jie
nesutampa su juo.[3 šaltinis] Organizaciją galima traktuoti kaip įtampos
lauką skirtingais poliais. Kad sėkmingai funkcionuotų reikia dalyvaujančių
jėgų pusiausvyros. Priešingu atveju vyksta kova tarp grupių. Vadovo
uždavinys užtikrinti pusiausvyrą. Vadovauti – nukreipti žmones ir juos
motyvuoti siekti tam tikro tikslo. Pirmiausia, vadovas pats turi turėti
tikslą, tik tada gali orientuoti jam patikėtus žmones. Iš esmės, skiriasi
vadovavimas duodant įsakymus ir nustatant uždavinius. O tai apsprendžia
autokratinį arba demokratinį stilių. Įsakymais išstumia bendradarbius iš
bendradarbiavimo proceso ir padaro juos aklais vykdytojais. Demokratinis
įgyvendinimas grupiniame valdyme.Kolektyviau veikti, bendradarbiauti
reiškia visiems dirbti kartu ir siekti bendrų tikslų. Vadovas turi
suprasti, kad vienas negali įgyvendinti organizacijos tikslų.
Valdymo procesas numato valdomojo objekto bei valdančiojo subjekto
egzistavimą [2 lentelė]. Tai reiškia, kad bet kuri organizacija yra dviejų
valdymo posistemių visuma: valdančiosios ir valdomosios. Abiem atvejais
valdomosios ir valdančiosios posistemių santykiai – tai žmonių tarpusavio
santykiai. Organizacijos valdymas vyksta valdymo subjektui priimant
sprendimus, juos perduodant valdymo objektui ir po tam tikro apdorojimo iš
valdymo objekto informacija grįžtamuoju ryšiu pasiekia valdymo subjektą.
Grįžtamojo ryšio informacija daugiausia priklauso nuo vykdytojo ir dažnai
būna iškraipoma.[3šaltinis 432psl]

[pic]

Komandinė
informacija

(priimti
sprendimai)

direktyviniai
nurodymai

[pic]

Yra paplitęs ir kitoks valdymas – tai inovacinis. Šiuo atveju valdymo
procesas nagrinėjamas ne tik kaip objekto ir subjekto sąveika, bet
pirmiausia kaip organizacijos savivalda, kai elementai vienu metu yra
objektas ir subjektas. [ 3 LENTELĖ].

[pic]

Taigi valdymo objektą derėtų traktuoti kaip atskirą organizacijos
vienetą arba visą organizaciją, į kurią nukreipta valdymo veikla. Valdymo
subjektas – organas arba individas, atliekantis vadybinę veiklą.
Organizacijoje, susidedančioje iš keleto padalinių bei kelių ( trijų ir
daugiau ) valdymo lygių, ta pati organizacijos struktūra tam tikrais
atvejais gali būti ir valdymo objektu, ir subjektu.

IŠVADOS
Pagrindinės vadybos funkcijos yra šios: planavimas, organizavimas,
valdymas, kontrolė ir vadovavimas. Visos šios funkcijos yra glaudžiai
susijusios, ir jos pasireiškia organizacijoje.

Planavimas – tai racionalumo principu pagrįstas būsimos veiklos
sumanymas. Galima sakyti, kad tai ypatinga sprendimų rūšys, nukreipta į
trokštamą konkrečią ateitį, kurios nori vadovai. Planavimo procesas yra
nenutrūkstamas, nes neturi nei pradžios, nei pabaigos. Su planavimu labai
glaudžiai susijęs prognozavimas. Jei planavimo metu yra numatoma būklė, tai
prognozavimas tą būklę vysto.
Taigi organizavimas – tai antroji valdymo funkcija. Organizavimas bendrąja
prasme yra ko nors surengimas, sutvarkymas į vieną visumą ar griežtą
sistemą, kieno nors sandaros ar struktūros projektavimas ir sudarymas.
Vadybos prasme – tai vientisų sistemų iš žmonių, įrengimų ir medžiagų
projektavimas, tobulinimas ir, pasitelkus kitas vadybos funkcijas,
įgyvendinimas.
Valdymas – tai specifinė darbinės veiklos rūšys susiformavusi darbo
pasidalijimo procese, pradėjus žmonėms jungtis į bendro tikslo siekiančias
grupes. Valdymo specifika reiškiasi tuo, kad išsiskiria žmogus ar žmonių
grupė, lemianti kitų žmonių veiksmus ir pastangas, siekiant bendrų tikslų
ir efektyviai panaudojant visus turimus išteklius.Valdymas yra trečioji,
pagrindinė vadybos funkcija.
Kontrolė- procesas, užtikrinantis realios ir planuotos veiklos atitikimą.
Kontrolė padeda vadovams stebėti savo planavimo, organizavimo ir vadovavimo
efektingumą. Esminė kontrolės dalis – iškilus reikalui – imtis koregavimo
veiksmų. Valdymo kontrolė yra sistemingos pastangos suderinti veiklos
standartus su numatytais tikslais, suprojektuoti informacijos grįžtamojo
ryšio sistemas, palyginti tikrąjį veiklos atlikimo lygį su numatytais
standartais, rasti nukrypimus nuo jų ir įvertinti šių nukrypimų svarbą bei
imtis veiksmų, užtikrinančių, kad visi ištekliai būtų efektingiausi ir
efektyviausiai panaudojant siekiant bendrų tikslų
Vadovavimo turinį sudaro siekdami nukreipti bendradarbių pastangas
organizacijos tikslams pasiekti. Vadovavime reiškiasi asmeniniai valdymo
aspektai skatinantys bendradarbius deramai suvokti organizacijos tikslus,
derinti savo tikslus, stengtis juos pasiekti.
Taigi, šiame darbe apibūdintos pagrindinės vadybos funkcijos, nustatyta jų
esmė, tikslai, struktūra ir kur jos pasireiškia. Visos funkcijos
pasireiškia įmonėje, jos veikloje, vadovavime.

NAUDOTA LITERATŪRA

1. Stasys Stoškus „Bendrieji vadybos aspektai“, Šiaulių universitetas

2002m.

2. Fabijonas Saulius Butkus „Organizacijos veiklos operatyvaus valdymo

pagrindai“ Vilnius 2003m.

3. James A.F. Stoner; R.Edward Freeman; Daniel R.Gilbert,“Vadyba“ Kaunas

1999m.

4. www.google.lt.

5. www.mokslo centras. Lt.

———————–

Misija

Strateginiai planai

Operatyviniai planai

Valdymo subjektas

Valdymo objektas

Gr/[pic]~[pic]tamojo rya[pic]io informacija ( informacija apie
sprendims[pic] ir direktyvinis[pic] nurodyms[pic] vykdym[pic]).

2 LENTEL[pic]

Valdymo procesas

OrganizacijoGrįžtamojo ryšio informacija ( informacija apie sprendimų ir
direktyvinių nurodymų vykdymą).

2 LENTELĖ

Valdymo procesas

Organizacijos problemos

Organizacijos problemų sprendimas

3 LENTELĖ

Leave a Comment