KOLPINGO KOLEGIJA
FINANSŲ APSKAITOS KATEDRA
Bendrosios vadybos funkcijos
(Vadybos pagrindų referatas)
Darbą atliko:
F-2 kurso studentė
Jūratė Riaukaitė
Darbą tikrino:
Dėst.Ramunė Čiarnienė
Kaunas 2004 m.
……………15
Įvadas
Temos aktualumas: Studijuojat vadybos pagrindus, būtina žinoti jos funkcijas, kam jos skirtos ir reikalingos, nes tik tada bus galima taikyti ne tik teoriniuose darbuose, bet ir praktikoje.
Darbo tikslas: apibūdinti vadybos pagrindines funkcijas.
Darbo uždaviniai:
• Apibūdinti pagrindines vadybos funkcijas.
• Suformuluoti išvadas;
Darbo objektas: vadybos pagrindų funkcijos.
Darbo metodai:
• Mokslinės literatūros paieška;
• Pagrindinių vadybos funkcijų apibūdinimas:
Planavimas
Organizavimas
Valdymas
Kontrolė
Vadovavimas
Darbo atlikimo etapai:
• Literatūros paieška;
• Literatūros analizė, formuojant teorinę – metodinę bazę;
• Rezultatų pateikimas;
Rezultatai:
• Panaudojus surinktą literatūra, apibūdintos svarbiausios vadybos funkcijos,jų pobūdis ir pasireiškimas praktikoje.
• Pateiktos asmeninės
Išvados
1. Bendrosios vadybos funkcijos
1. Planavimas
Planavimas – tai racionalumo principu pagrįstas būsimos veiklos sumanymas. Galima sakyti, kad tai ypatinga sprendimų rūšys, nukreipta į trokštamą konkrečią ateitį, kurios nori vadovai. Planavimo procesas yra nenutrūkstamas, nes neturi nei pradžios, nei pabaigos. Su planavimu labai glaudžiai susijęs prognozavimas. Jei planavimo metu yra numatoma būklė, tai prognozavimas tą būklę vysto. Planuojant reikia laikytis šių pagrindinių reikalavimų:
1) Garantuoti, kad atliktų planiniai dydžiai ir realios sąlygos, kuriomis tie dydžiai gali būti pasiekti. Tik tokie planai bus realūs.
2) Būtina dalinius planus sujungti į bendrą sistemą, t.y. turi būti įgyvendintas planavimo specializavimo ir kooperavimo principas.
3) Būtinas alternatyvinis planavimas, mažinantis riziką nestabilioje rinkoje.
4) Planus privalu autorizuoti, t.y. nurodyti ne jų kūrėjus, bet ir vykdytojus.
Planavimas gali būti projektinis ir periodinis. Visi planai yra orientuoti į tam tikrą laikotarpį. Paprastai skiriami – ilgalaikiai planai ( 1-2-3 metams), operatyviniai planai (1m. ir trumpesni). Šie planai sudaro vieningą sistemą, tarp jų yra pereinamumas, kiekvienas vėlesnis laiko požiūriu planas pagilina ir patikslina ankstesnio plano rodiklius. Šie planai yra periodiniai, nes apima procesus, kurie yra griežtai reglamentuoti laike ir kartojasi. Vadovaujantis bendra strategija ir bendrais tikslais prireikus pagal padalinius sudaromi atskirų krypčių daliniai planai:
1) Gamybos apimties planas;
2) Gaminių pardavimo planas ( šie 2 planai labai susieti);
3) Aprūpinimo planas. Jame apskaičiuojama gamybos priemonių, medžiagų darbo jėgos poreikis;
4) Investicijų planas. Šis planas numato kapitalinius įdėjimus.
5) Kaštų planas. Jame apskaičiuojamos išlaidos.
Suderinus šiuos planus apskaičiuojamas visos organizacijos rezultatus ir apibendrintas finansinis planas. Organizacijoj dažnai vyksta procesai, netelpantys į laiko rėmus. Tokiems procesams sudaromi projektiniai planai, pvz.: filialų statyba, technologijos įdiegimo ir panašiai.
Apibendrinus dalinius periodinius planus ir suderinus juos su projektiniais planais gaunam organizacijos planų sistema.
Galima išskirti šias planavimo proceso fazes:
1) Analizės fazė. Planavimas pradedamas visų išorinių ir vidinių veiksnių, veikiančių planavimo objektą tyrimu. Šiame etape problematiškas informacijos klausimas, kadangi planas orientuotas į ateitį, tai esama informacija turi būti atitinkamai koreguojama ir prognozuojama jos raida.
2) Tikslo fazė. Jei analizės fazėje išsiaiškinsime, kas gali atsitikti tai tikslo fazėje būtina nurodyti, kas turi atsitikti.
3) Strategijos fazė. Nustačius tikslus numatomas tų tikslų siekimo kelias – t.y. strategija. Paprastai numatomos kelios alternatyvos ir atrenkama efektyviausia.
4) Disponavimo fazė. Šios fazės metu globalinė strategija suskaidoma į dalinius planus – strategijas. Numatomi kiekvieno etapo atlikimo terminai, vykdytojas ir kiekvieno momento planiniai dydžiai. Šioje fazėje pasiekiamas visiškas darbų ir išteklių suderinamumas.
5) Kontrolės ir koregavimo fazė. Iš principo tai savarankiškas etapas, tačiau labai glaudžiai susijęs su visu planavimo procesu. Čia išaiškinami planinių ir faktinių dydžių nukrypimai – tuo pagrindu atliekamas koregavimas.
2. Organizavimas
Organizavimas bendrąja prasme yra ko nors surengimas, sutvarkymas į vieną visumą ar griežtą sistemą, kieno nors sandaros ar struktūros projektavimas ir sudarymas. Vadybos prasme – tai vientisų sistemų iš žmonių, įrengimų ir medžiagų projektavimas, tobulinimas ir, pasitelkus kitas vadybos funkcijas, įgyvendinimas. Darbas irgi yra tokių sistemų elementas. Darbus atlieka žmonės, o organizavimo funkcija yra nurodyti kiekvienam darbuotojui jo darbą bei suteikti jam įgaliojimus.
Taigi organizavimas – tai antroji valdymo funkcija. Iš visų organizavimo, kaip valdymo funkcijos, termino sąvokų dažniausiai vartojamos dvi:
1) Organizavimas – tai sistemos struktūros sukūrimas, į kurią įeina tarpusavio santykiai, teisės, tikslai, funkcijos, veiklos sritys bei kiti veiksniai, veikiantys tada, kai žmones sieja bendras darbas;
2) Organizavimas – tai procesas, kuriuo formuojama ir išsaugoma organizacinė struktūra.[I šaltinis 117psl.].
Kiekviena sistema, vadinasi, ir verslo įmonė turi tam tikrą vidinę organizacinę sandarą. Sistemos struktūra yra jos elementų tarpusavio sąryšio forma. Bet kurioje valdymo sistemoje skiriamos dvi pagrindinės jos posistemės: valdomoji struktūros požiūriu tai gamybinė struktūra ir valdančioji – valdymo aparatas. Valdomoji posistemė yra pagrindinė ir svarbiausioji sistemos dalis, nes joje įvykę pasikeitimai nulemia ir valdančiosios posistemės pokyčius ir sandarą.[ I šaltinis, 118psl.]
1.2.1.Organizacijos struktūros samprata ir valdymo lygiai
Struktūra statiniu požiūriu – tai ekonominės institucijos ( įmonės, universiteto) žmonių išdėstymas, suprantamas atsietai nuo jų funkcijų, arba hierarchija. Hierarchija – tai daugiapakopė organizacinė struktūra, kurios grandys, einant iš viršaus į apačią, sudaro griežtai reglamentuotos pavaldumo ir priklausomybės pakopas. Organizacinės struktūros elementai su jų ryšiais grupuojami keliais valdymo lygiais.
Organizacinė valdymo struktūra – tai visuma priemonių darbui suskirstyti į skirtingas užduotis ir šių užduočių vykdymą koordinuoti (H.Mintzberg apibrėžimas).
Organizacijos paprastai valdomos pagal du pagrindinius planų tipus.
Aukščiausio lygio vadovai sukuria strateginius planus ir apibrėžia organizacijos pagrindinius tikslus. Strateginiai planai – tai planai skirti svarbiausiem organizacijos tikslam pasiekti. Operatyviniai planai sudaromi iš dalių, nurodančių, kaip įgyvendinti strateginius planus kasdienėje veikloje. Operatyviniai planai – tai planai, kuriuose detalizuojama, kaip atlikti ir įgyvendinti strateginius planus. Kartais skiriami ir taktiniai planai. Strateginiai planai susiję su santykiais tarp žmonių organizacijose bei žmonėmis dirbančiais kitose organizacijose. Operatyviniai planai susiję tik su santykiais tarp žmonių vienoje organizacijoje.
Planų hierarchija schematiškai.[1 lentelė]
[pic]
Misija – tai pagrindinis organizacijos tikslas, pagrįstas planavimo prielaidomis, pateisinančiomis organizacijos buvimą. Tai pagrindinis tikslas, pagrįstas pagrindiniais teiginiais apie organizacijos paskirtį, kompetenciją, bei vietą pasaulyje. Tai reliatyviai nekintanti organizacijos tapatumo dalis, galinti realiai prisidėti prie šios organizacijos narių suvienijimo ir motyvavimo.
Organizacijos misija formuoja steigėjas, direktorių valdyba arba aukščiausiojo lygio vadovai. Operatyvinius planus – vidutinio ir žemiausio lygio vadovai.
Strateginiai planai nuo operatyvinių skiriasi šiais aspektais:
1) Laiko aspektas. Strateginiai planai siekia apimti kelerius metus ar net dešimtmečius. O operatyviniai planai teoriškai apima laikotarpį iki metų, o praktiškai – kas dieną, kas valandą.
2) Apimtis. Strateginiai planai apima labai plačią organizacijoj vykstančių veiklų skalę. Tuo tarpu operatyvinių planų apimtis žymiai siauresnė ir ribota.
3) Detalumo lygis. Labai dažnai strateginiai planai suformuluojami labai paprastais ie bendrais terminais. Toks bendrumas būtinas, kad žmonės, dirbantys organizacijoj mąstytų apie organizacijos veikos visumą. Tuo tarpu operatyviniai planai yra žymiai detalesni.
3. Valdymas
Klasikinės vadybos mokyklos atstovai Fajolis valdymą apibrėžė taip: Valdyti, tai reiškia vesti įmonę prie tikslo, maksimaliai išnaudojant visus turimus išteklius.
Šiuolaikinėse teorijose dažniausiai valdymas apibrėžiamas kaip tam tikras specifinis procesas, tam tikrų veiklų visuma. Turbūt dažniausiai valdymas apibrėžiamas, kaip tikslingo poveikio ar įtakos darymo procesas siekiant konkrečių tikslų.
Valdymas – tai specifinė darbinės veiklos rūšys susiformavusi darbo pasidalijimo procese, pradėjus žmonėms jungtis į bendro tikslo siekiančias grupes. Valdymo specifika reiškiasi tuo, kad išsiskiria žmogus ar žmonių grupė, lemianti kitų žmonių veiksmus ir pastangas, siekiant bendrų tikslų ir efektyviai panaudojant visus turimus išteklius.
Tyrinėjant valdymą buvo pastebėta, kad jam būdingas nenutrūkstamas ir cikliškas tam tikrų etapų, bei darbų pasikartojimas. Šiai ypatybei apibrėžti buvo įvestas valdymo proceso terminas. Valdymo procesas, tai visuma vienas kitą keičiančių etapų, stadijų ir operacijų, valdymo darbų išdėstymas ir kartojimas.
Valdymo sprendimų priėmimas. Spręsti tai reiškia pasirinkti iš dviejų ar daugiau veiklos galimybių. Sprendimo priėmimo objektas yra valdomas sistema. Priimant valdymo sprendimus reikia laikytis šių bendriausių reikalavimų:
1) Sprendimas turi būti kryptingas – orientuotas į sprendžiamą problemą.
2) Sprendimai turi būti teisėti, t.y. priimti veikiančių įstatymų ir įgaliojimų.
3) Turi būti neprieštaringi, t.y.suderinti su kitais sistemoje priimtais sprendimais.
4) Turi būti savalaikiai – t.y. nei per ankstyvi, nei per vėlyvi.
5) Būti aiškus, lakoniški, vienareikšmiai.
6) Sprendimams naujoje, nepažystamoje aplinkoje, srityje reikalingi ypatingo pagrindimo.
Priėmus sprendimą vykdyti jį reikia ryžtingai, neabejojant. Kiekvieną sprendimą sudaro turinys, kuris nusako sprendimo esmę ir organizacinė dalis, kuri nusako įgyvendinimo veiksmų turinį ir eigą, vykdytoją, koordinavimo ir atsiskaitymo tvarką, terminus.
Valdymo sprendimai klasifikuojami pagal šiuos požymius:
1) Pagal sprendžiamos problemos mąstą skiriami:
• Bendrieji valdymo sprendimai, liečiantys visą organizaciją.
• Daliniai valdymo sprendimai, liečiantys padalinį ar grupę.
• Lokaliniai sprendimai – sukoncentruoti į labai siaurą vietą.
• Strateginiai valdymo sprendimai – keičiantys organizacijos ateitį (5 ir daugiau metų).
• Taktiniai valdymo sprendimai liečiantys organizacijos veiklą artimiausiu laikotarpiu.
2) Pagal pasikartojimo dažnumą skiriami:
• Standartiniai – programuojami
• Unikalūs – neprogramuojami
3) Pagal turimos informacijos apimtį:
• Tikrumo būsenoje priimti sprendimai, kai visos sąlygos ir visos alternatyvos yra žinomos.
• Rizikos būsenoje priimti sprendimai, kai sąlygos ir su jomis susijusios alternatyvos yra tikimybinės.
• Netikrumo būsenoje priimti sprendimai, kai žinomos ne visos sąlygos ir todėl alternatyvos gali būti nepagrįstos.
Sprendimai priimti rinkos sąlygomis yra rizikingi sprendimai. Pasirengęs rizikuoti vadovas tikisi didelio pasisekimo, nerizikuojantis vadovas tenkinasi minimalia sėkme. Norint, kad sprendimai būtų sėkmingas, būtina žinoti jo struktūrą. Labai dažnai skiriamos dvi stadijos: norų formavimo ir norų įgyvendinimo. Jau priimant sprendimą paprastai svarstoma kokios jo įgyvendinimo galimybės, t.y. užtikrinamos jo realumas. Skiriami šie pagrindiniai valdymo sprendimo priėmimo proceso etapai:
1) Situacijos analizė ir problemos formulavimas. Šio etapo metu identifikuojama situacija, nustatomi nukrypimai nuo norimos būklės, suformuluojama ir struktūrizuojama problema;
2) Alternatyvų pasirinkimas;
3) Alternatyvų analizė. Šio etapo metu pagal sprendimo efektyvumo kriterijus įvertinama kiekviena alternatyva.
4) Alternatyvų atranka – šio etapo metu įvertinamas alternatyvų optimalumas;
5) Užfiksuojamas sprendimas ir parengiamas detalus jo realizavimo planas;
6) Alternatyvos diegimas. Šio etapo metu nustatomi vykdytojai, pateikiamos užduotys, nustatomi terminai ir numatoma kontrolės forma.
1. Valdymo sprendimų priėmimo metodai
Skiriami individualūs ir kolektyviniai valdymo sprendimai. Individualūs sprendimai priimami vienvaldžiai, atskirų asmenų. Atskirais atvejais jie būna apsvarstyti su darbuotojais. Individualūs sprendimai yra labai personifikuoti, nes susiję su atskiro žmogaus asmenybe. Tačiau individualūs sprendimai yra labai operatyvūs ir visada yra atsakingas asmuo.
Kolektyviniai arba grupiniai sprendimai, leidžia panaudoti daugelio individų kompetenciją, be to pačių priimti sprendimai visada mieliau vykdomi. Grupinių sprendimų privalumai yra šie:
• Daugiau informacijos;
• Daugiau alternatyvų;
• Sprendimų ir vykdytojų artumas;
• Teisėtumas;
• Komunikacijos padidėjimas;
Trūkumai:
• Labai padidėja laiko sąnaudos;
• Daugumos dominavimas;
• Konformatizmas;
• Atsakomybės stygius;
• Grupinio mąstymo efektas ( pvz.masinė psichozė );
Grupinio sprendimo priėmimo metodų yra labai įvairių. Visi jie paremti ekspertų nuomone arba nuomonės apibendrinimu. Pvz.:DELPHI metodas. Šio metodo esmė – kad pasirinktieji ekspertai daug kartų apklausiami raštu apie tam tikro įvykio įvykimo tikimybę. Po kiekvienos apklausos, kiekvienas atsakymas yra įvertinamas. Šis metodas tinka numatyti tolimos ateities įvykių raidą: prognozavimui, strateginiam planavimui.
Morfologinė analizė. Naudojant šį metodą problema strūktūrizuojama išvardijant visas vieno sprendimo realizavimo galimybes, pagal sudedamuosius elementus. Skirtingai derinant tuos elementus gaunami labai įvairūs variantai, kurie vėliau analizuojami. Kai kurios kombinacijos bus nerealios, tačiau kai kurios gali tapti naujais iki šiol nenaudotais variantais.
Smegenų šturmo metodas – naudojant šį metodą, laisvai diskutuoja 6-8 žmonių grupė. Vienas kitą papildydami ir paskatindami pasiūlo daug idėjų, kurių tarpe tikrai būna vertingų. Vengiama bet kokio suvaržymo, kritikos, laikomasi šių taisyklių:
• Grupės nariai gali siūlyti bet kokią, net beprotiškiausias idėjas;
• Galima naudotis kitų idėjomis ir toliau jas plėtoti;
• Draudžiama kritikuoti kitų idėjas, kadangi tikslas – sukaupti jų kuo daugiau. Šiuo metu naudojamasi priimant globalinius sprendimus.
3. Kontrolė
Kontrolė- procesas, užtikrinantis realios ir planuotos veiklos atitikimą.
Kontrolė padeda vadovams stebėti savo planavimo, organizavimo ir vadovavimo efektingumą. Esminė kontrolės dalis – iškilus reikalui – imtis koregavimo veiksmų. Valdymo kontrolė yra sistemingos pastangos suderinti veiklos standartus su numatytais tikslais, suprojektuoti informacijos grįžtamojo ryšio sistemas, palyginti tikrąjį veiklos atlikimo lygį su numatytais standartais, rasti nukrypimus nuo jų ir įvertinti šių nukrypimų svarbą bei imtis veiksmų, užtikrinančių, kad visi ištekliai būtų efektingiausi ir efektyviausiai panaudojant siekiant bendrų tikslų.[3 šaltinis, 550 psl.].
Normatyvinė planuojama būklė lyginama su faktiškai pasiektąja ir pastebėtas nukrypimas leidžia koreguoti procesą ar stebimas procesas vystosi tinkama linkme. Kontrolės tikslas nėra vien formalaus nukrypimo aiškinimas. Nukrypimas informuoja apie esmę. Pagrindinis tikslas – užkirsti nukrypimų susidarymą ateityje. Organizuojant kontrolę reikia laikytis principų:
• Kontrolė yra sudedamoji bet kokio organizacijoje vykstančio proceso dalis, todėl būtina integruoti kontrolės procesą su kitais valdymo elementais.
• Ekonomiškumo principas. Reikalauja, kad kontrolės duodama nauda būtų didesnė nei kontrolės kaštai.
• Kontrolė yra tik tada sėkminga, kai galima tiksliai išmatuoti kontroliuojamus dydžius ir palyginti su planiniais. Turi būti užtikrinamas informacijos patikimumo principas.
• Savalaikiškumo principas. Kontrolė efektinga tik tada, kai kontroliuojamą procesą dar galima koreguoti. Nukrypimą nustačius paskutinėje proceso fazėje, kontrolė neefektyvi.
• Kontrolės kompleksiškumo. Turi apimti visas kryptis ir etapus reikalingas galutiniam tikslui pasiekti.
• Kontrolė turi būti dokumentuojama. Apiforminami atitinkami aktai, nurodomi nukrypimo dydžiai, kaltininkas, nukrypimo taškai ir priežastys. Tai turi būti patvirtinta tam tikrų asmenų parašais.
• Kontrolė turi būti diegiami demokratinio valdymo principai, negali būti tik bausmės principai. Ją turi sudaryti bendradarbių atsakomybė.
• Atsakomybės principas. Per daug griežta ir įkyri kontrolė mažina atsakomybę, didina neatsakingumą.
• Lankstumo principas. Reikalauja, kad keičiantis aplinkos sąlygomis kistų kontrolės formos ir sistemos.
• Automatizavimo principas.
Kontrolės sistemas galima klasifikuoti pagal 3 požymius:
1) Pagal konceptualinį požymį išskiriame:
• Tradicinę kontrolės sistemą, kuri akcentuoja galutinio nukrypimo išaiškinimą.
• Moderniąją kontrolės sistemą, kuri paremta demokratiniais principais ir didesniu akcentavimu ne kontrolės iš šalies, o visų dalyvavimų kontrolės procese.
2) Pagal apimamas sritis skiriame:
• Gamybos kontrolė;
• Organizacinė kontrolė. Apima tokių procedūrų, kaip organizacinių valdymo struktūrų kūrimą, pagrindinių procedūrų atlikimo tvarka, darbo vietų aprašymą ir pritvirtintų uždavinių toms darbo vietoms kontrolę. Uždavinys – kontroliuoti, kad būtų laikomasi formaliųjų organizacinių rėmų. Svarbų vaidmenį vaidina tarnybinė priežiūra –
apima darbo santykių, darbo eigos ir rezultatų hierarchinę kontrolę.
• Apskaitos kontrolė.
• Vidinė ir išorinė revizija ( kaip ypatinga rūšis).
3) Pagal kontrolės formas klasifikavimas gali būti atliekamas pagal:
• Kontrolės stadija – įžanginė, darbinė, galutinė.
• Mechanizavimo laipsnį – rankinė, mechanizuota, automatizuota.
• Apimtį – ištisinė ir atrankinė.
• Atlikimo vietą – darbo vietose ir kontrolės vietose.
• Pagrindinio proceso nepertraukiamumą – nepertraukiant arba pertraukiant gamybos procesą.
• Dalyvavimą procese – kontrolė, kurią atlieka kontrolierius ir kontrolė, kurią atlieka vykdytojas.
Taigi, galima teigti, kad kontrolės funkcija yra būtina visose organizacijose, įmonėse ir kitose įstaigose. Tik esant kontrolei bus efektingai atliekamas darbas.
1.5.Vadovavimas
Vadovavime reiškiasi asmeniniai valdymo aspektai skatinantys bendradarbius deramai suvokti organizacijos tikslus, derinti savo tikslus, stengtis juos pasiekti. Vadovavimo turinį sudaro siekdami nukreipti bendradarbių pastangas organizacijos tikslams pasiekti. Vadovas naudoja vadovavimo turinį sudarančias priemones:[2 šaltinis,223psl]
• Motyvavimo;
• Lyderiavimo;
Motyvavimas – tai veiklos stimulų sukūrimas ir panaudojimas. Lyderiavimas –
tai mokėjimas padaryti įtaką žmonėms, kad jie savo valia siektų organizacijos tikslų. Dirbantiesiems jų įmonė tai kasdieninė jų ertmė. Čia jie gauna pajamas reikalingas šeimos išlaikymui. Kadangi įmonė yra organizacinis vienetas, visi čia dirbantys turi laikytis konkrečių normų.
Bet kiekvienas bendradarbis turi gerų ir blogų bruožų. Todėl kai kurie sąmoningai ar nesąmoningai priešinasi kolektyviniams interesams, jei jie nesutampa su juo.[3 šaltinis] Organizaciją galima traktuoti kaip įtampos lauką skirtingais poliais. Kad sėkmingai funkcionuotų reikia dalyvaujančių jėgų pusiausvyros.
Priešingu atveju vyksta kova tarp grupių. Vadovo uždavinys užtikrinti pusiausvyrą. Vadovauti – nukreipti žmones ir juos motyvuoti siekti tam tikro tikslo. Pirmiausia, vadovas pats turi turėti tikslą, tik tada gali orientuoti jam patikėtus žmones. Iš esmės, skiriasi vadovavimas duodant įsakymus ir nustatant uždavinius.
O tai apsprendžia autokratinį arba demokratinį stilių. Įsakymais išstumia bendradarbius iš bendradarbiavimo proceso ir padaro juos aklais vykdytojais. Demokratinis įgyvendinimas grupiniame valdyme.Kolektyviau veikti, bendradarbiauti reiškia visiems dirbti kartu ir siekti bendrų tikslų. Vadovas turi suprasti, kad vienas negali įgyvendinti organizacijos tikslų.
Valdymo procesas numato valdomojo objekto bei valdančiojo subjekto egzistavimą [2 lentelė]. Tai reiškia, kad bet kuri organizacija yra dviejų valdymo posistemių visuma: valdančiosios ir valdomosios. Abiem atvejais valdomosios ir valdančiosios posistemių santykiai – tai žmonių tarpusavio santykiai. Organizacijos valdymas vyksta valdymo subjektui priimant sprendimus, juos perduodant valdymo objektui ir po tam tikro apdorojimo iš valdymo objekto informacija grįžtamuoju ryšiu pasiekia valdymo subjektą.
Grįžtamojo ryšio informacija daugiausia priklauso nuo vykdytojo ir dažnai būna iškraipoma.[3šaltinis 432psl]
[pic]
Komandinė informacija (priimti sprendimai)
direktyviniai nurodymai [pic]
Yra paplitęs ir kitoks valdymas – tai inovacinis. Šiuo atveju valdymo procesas nagrinėjamas ne tik kaip objekto ir subjekto sąveika, bet pirmiausia kaip organizacijos savivalda, kai elementai vienu metu yra objektas ir subjektas. [ 3 LENTELĖ].
[pic]
Taigi valdymo objektą derėtų traktuoti kaip atskirą organizacijos vienetą arba visą organizaciją, į kurią nukreipta valdymo veikla. Valdymo subjektas – organas arba individas, atliekantis vadybinę veiklą.
Organizacijoje, susidedančioje iš keleto padalinių bei kelių ( trijų ir daugiau ) valdymo lygių, ta pati organizacijos struktūra tam tikrais atvejais gali būti ir valdymo objektu, ir subjektu.
IŠVADOS
Pagrindinės vadybos funkcijos yra šios: planavimas, organizavimas, valdymas, kontrolė ir vadovavimas. Visos šios funkcijos yra glaudžiai susijusios, ir jos pasireiškia organizacijoje.
Planavimas – tai racionalumo principu pagrįstas būsimos veiklos sumanymas. Galima sakyti, kad tai ypatinga sprendimų rūšys, nukreipta į trokštamą konkrečią ateitį, kurios nori vadovai. Planavimo procesas yra nenutrūkstamas, nes neturi nei pradžios, nei pabaigos. Su planavimu labai glaudžiai susijęs prognozavimas. Jei planavimo metu yra numatoma būklė, tai prognozavimas tą būklę vysto.
Taigi organizavimas – tai antroji valdymo funkcija. Organizavimas bendrąja prasme yra ko nors surengimas, sutvarkymas į vieną visumą ar griežtą sistemą, kieno nors sandaros ar struktūros projektavimas ir sudarymas.
Vadybos prasme – tai vientisų sistemų iš žmonių, įrengimų ir medžiagų projektavimas, tobulinimas ir, pasitelkus kitas vadybos funkcijas, įgyvendinimas.
Valdymas – tai specifinė darbinės veiklos rūšys susiformavusi darbo pasidalijimo procese, pradėjus žmonėms jungtis į bendro tikslo siekiančias grupes. Valdymo specifika reiškiasi tuo, kad išsiskiria žmogus ar žmonių grupė, lemianti kitų žmonių veiksmus ir pastangas, siekiant bendrų tikslų ir efektyviai panaudojant visus turimus išteklius.Valdymas yra trečioji, pagrindinė vadybos funkcija.
Kontrolė- procesas, užtikrinantis realios ir planuotos veiklos atitikimą.
Kontrolė padeda vadovams stebėti savo planavimo, organizavimo ir vadovavimo efektingumą. Esminė kontrolės dalis – iškilus reikalui – imtis koregavimo veiksmų. Valdymo kontrolė yra sistemingos pastangos suderinti veiklos standartus su numatytais tikslais, suprojektuoti informacijos grįžtamojo ryšio sistemas, palyginti tikrąjį veiklos atlikimo lygį su numatytais standartais, rasti nukrypimus nuo jų ir įvertinti šių nukrypimų svarbą bei imtis veiksmų, užtikrinančių, kad visi ištekliai būtų efektingiausi ir efektyviausiai panaudojant siekiant bendrų tikslų
Vadovavimo turinį sudaro siekdami nukreipti bendradarbių pastangas organizacijos tikslams pasiekti. Vadovavime reiškiasi asmeniniai valdymo aspektai skatinantys bendradarbius deramai suvokti organizacijos tikslus, derinti savo tikslus, stengtis juos pasiekti.
Taigi, šiame darbe apibūdintos pagrindinės vadybos funkcijos, nustatyta jų esmė, tikslai, struktūra ir kur jos pasireiškia. Visos funkcijos pasireiškia įmonėje, jos veikloje, vadovavime.
NAUDOTA LITERATŪRA
1. Stasys Stoškus „Bendrieji vadybos aspektai“, Šiaulių universitetas
2002m.
2. Fabijonas Saulius Butkus „Organizacijos veiklos operatyvaus valdymo pagrindai“ Vilnius 2003m.
3. James A.F. Stoner; R.Edward Freeman; Daniel R.Gilbert,“Vadyba“ Kaunas
1999m.
4. www.google.lt.
5. www.mokslo centras. Lt.
Misija
Strateginiai planai
Operatyviniai planai
Valdymo subjektas
Valdymo objektas
Gr/[pic]~[pic]tamojo rya[pic]io informacija ( informacija apie sprendims[pic] ir direktyvinis[pic] nurodyms[pic] vykdym[pic]).
2 LENTEL[pic]
Valdymo procesas
OrganizacijoGrįžtamojo ryšio informacija ( informacija apie sprendimų ir direktyvinių nurodymų vykdymą).
2 LENTELĖ
Valdymo procesas
Organizacijos problemos
Organizacijos problemų sprendimas
3 LENTELĖ