MIRTIS BŪTIES FILOSOFIJOJE Planas 1. Įvadas 2. Mirtis senaisiais laikais3. Mirties supratimas ir vaizdavimas viduramžiais4. Žmogus mirties akivaizdoje naujaisiais amžiais5. Apibendrinimas6. Naudota literatūra
Įvadas
Daugelis senųjų filosofų praeityje, taip pat ir daugelis religijų laiko žmogų būtybe turinčia dvasinį ir kūnišką pradą. Kūniškasis pradas – laikinas, dvasinis – amžinas.Šie pradai susijungę sudaro žmogų kaip vientisą asmenybę. Tačiau šis vientisumas išsilaiko tik žemiškame gyvenime. Beveik visos pasaulio religijos vienokiu ar kitokiu būdu pripažįsta amžinąjį gyvenimą, į kurį patenka nemarioji žmogaus dalis – dvasia. Taigi žmogaus gyvenimas kartą prasidėjęs nebenutrūksta, mirtis yra laikoma tarsi perėja, tarsi durys į kitą tikrą, amžiną, geresnį gyvenimą.Mirtis yra tarsi išbandymas kiekvienam žmogui ir kiekvienas jį įveikia savaip. Apie žmogaus poelgius,laikyseną mirties akivaizdoje, apie skirtingų epochų žmonių mirties supratimą ir pasakoja PHILIPPE ARIES knyga “Mirties supratimas vakarų kultūros istorijoje”.
Mirtis senaisiais laikais
Maždaug iki XIIa. mirtį galima pavadinti “prijaukinta”. Apie žmogaus ir mirties santykį daug pasako herojinės poemos ir seniausių viduramžių romanai. Šių kūrinių herojai būdavo iš anksto įspėjami. Mirdavo jau iš anksto suvokę, kad reikės mirti. Tai būdavo arba sunki mirtis, tokia kaip maras, arba staigi mirtis į kurią derėjo žiūrėti kaip į išskirtinę arba apie ją nekalbėti. Taigi paprastai žmogus būdavo įspėjamas. Ronsevalio slėnyje Rolandas jaučia: “Traukiasi gyvybė. Mirtis jau leidžias iš galvos į širdį. […] mirt atėjo metas”.Žmones apie artėjančią mirtį įspėdavo natūralūs ženklai arba dar dažniau vidinis įsitikinimas, o ne kokie antgamtiniai ar stebuklingi reiškiniai. Tai buvo kažkas labai paprasta, tai, kas perduodama per amžius ir ką mes teberandame dabartyje kaip realiktą. Žinodamas, kad artėja gyvenimo pabaiga, mirštantysis jai ruošdavosi. Ir viskas atsitikdavo labai paprastai, mirtis buvo labai paprastas dalykas. Kai Lanselotas, sužeistas ir paklaikęs, atsipeikėja nykioje girioje, kur “jo kūną jėgos apleido”, jis suvokia, kad netrukus mirs. Jis daro ką reikalauja papročiai, tam tikrą ritualą.Padeda įšalį ginklus, palengva atsigula ant žemės (nors turėtų gulėti lovoje), sudeda ant krūtinės rankas, išsitiesia taip, kad galva būtų atsukta į rytus, į Jeruzalę. Taip pasiruošęs mirštantysis gali atlikti paskutines tradicines apeigas. Pirmasis veiksmas – gyvenimo apraudojimas, prisimenami mylimi asmenys bei daiktai, trumpai keliais vaizdais peržvelgiamas gyvenimas.
Rolandas “daugybę dalykų prisimint mėgina”, “kraštus, kadaise šauniai nugalėtus”, “gentis savuosius, Prancūziją mielą, valdovą, kurs dorybės jam įdiegė”. Po gyvenimo apraudojimo seka draugų bei kitų žmonių, visuomet gausiai susirinkusių prie mirštančiojo lovos, atsiprašymas. Olivjė prašo Rolando atleisti už blogį, kurį jis galėjo padaryti ne iš piktos valios, Rolandas atsako: “Atleidžiu jums ir čia, ir amžinybėj”. Mirštantysis prašo Dievo malonės gyviesiems: “Kad sergėtų ir Karolį valdovą, ir Prancūziją, ir Rolandą brolį”. Rolando giesmėje nekyla klausimo nei dėl kapo, nei dėl vietos pasirinkimo. Ši problema atsiranda vėlesnėje Apvaliojo stalo riterių poezijoje. Tuo metu įsiterpdavo vienintelis bažnytinis aktas – nuodėmių atleidimas. Nuodėmes atleisdavo kunigas, skaitydamas psalmes ir Libera (“Gelbėk mane, Viešpatie”), mirštantįjį pasmilkydavo smilkalais ir pašlakstydavo švęstu vandeniu. Kiek vėliau Apvaliojo stalo riterių romanuose mirštantiesiems duodamas Kristaus kūnas. Paskutinis patepimas buvo skiriamas kulto tarnams, jį iškilmingai bažnyčioje gaudavo vienuoliai. Po paskutinės maldos nebelieka nieko daugiau, kaip laukti mirties. Mirtis – tai vieša bei organizuota ceremonija. Organizuota paties mirštančiojo, kuris jai vadovauja ir žino jos eigą. Mirštančiojo kambarys tapdavo vieša vieta, ten buvo galima laisvai įeiti. Buvo svarbu, kad dalyvautų giminės, bičiuliai, kaimynai. Lankytojai atsivesdavo vaikus. O šiandien rūpinamasi kad, vaikai būtų atitolinti nuo dalykų susijusių su mirtimi. Mirtis paprasta, todėl mirties apeigos buvo atliekamos iškilmingai, tačiau be dramatizmo ir kraštutinių emocijų. Žmonės pasitikdavo mirtį romiai, jie neatidėliodavo turto padalijimo akimirkos, tačiau iš anksto labai ramiai jai ruošdavosi, nurodydavo kam kas turi tekti “ir užgesdavo su savotišku palengvėjimu, sakytum paprasčiausiai persikraustydavo į kitą trobą”. Taip buvo mirštama ištisus šimtmečius ir tūkstantmečius. Senovinis elgesys, kai mirtis sykiu ir įprasta, ir artima, ir neskaudi, ir nesvarbi, labai skiriasi nuo dabartinio, kai mirtis taip baugina, jog nedrįstama ištarti jos vardo. Todėl šio laikotarpio mirtis vadinama “prijaukinta”.Mirties supratimas ir vaizdavimas viduramžiais
Nors senovės žmonėms mirtis buvo įprasta, jie bijojo mirusiųjų kaimynystės ir laikėsi nuo jų nuošalyje. Jie gerbė kapus, tačiau vienas iš kapų kulto tikslų buvo sukliudyti mirusiesiems grįžti ir kelti nerimą gyviesiems. Gyvųjų pasaulis turėjo būti atskirtas nuo mirusiųjų pasaulio. Štai kodėl Romos Dvylikos lentelių įstatymas draudė laidoti miesto teritorijoje. Tačiau bėgant laikui mirusieji, t. y. kapinės vėl sugrįžo į miestus, kas šimtmečius buvo draudžiama. Garbinamos kankinių laidojimo vietos savo ruožtu skatino žmones ten laidoti savo artimuosius. Buvo tikima, kad kankiniai saugoja gyvus ir globoja mirusius, todėl buvo norima pasilaidoti šalia šventųjų arba šventų vietų, todėl pradėta laidoti šalia bažnyčios ir vienuolynų. Nuo to laiko nebeliko skirtumo tarp bažnyčios ir kapinių. Viduramžių kalboje žodis “bažnyčia” reiškė ne tik bažnyčios pastatus, bet ir visą bažnyčią supančią erdvę, taigi ir kapines. Žmonės buvo laidojami ir didelėse bendrose duobėse, vadinamose “vargšų duobėmis”, į kurias buvo leidžiami lavonai be karstų, užsiūti drobulėse. Kai duobė prisipildydavo, ji buvo užkasama ir atkasama senesnė, iš kurios išdžiūvę kaulai išnešami į galerijas. Tas pats nutikdavo ir turtingų žmonių palaikams, kurie būdavo palaidoti bažnyčioje po grindų plokštėmis, nors to niekas nesužinodavo. Kaulai buvo naudojami puošybai : iš mažų kaulelių daromi sietynai ir ornamentai. Tiksli laidojimo vieta nebuvo svarbi. Palaikai buvo patikimi bažnyčiai, o kaip ši su jais pasielgs buvo nesvarbu, kad tik išsaugotų juos savo šventoje erdvėje. Tuo laiku gyviesiems nedarė įspūdžio nei mirusieji, nei jų pačių mintys apie savo mirtį. Mirusieji jiems buvo įprastas reiškinys kaip ir jų pačių mirtis.
Krikščionys tiki mirusiųjų prisikėlimu. Pirmame tūkstantmetyje po Kristaus ant dvasininkų kapų buvo dažnai vaizduojamas apokalipsinis mirusiųjų prisikėlimas. Pasaulio pabaigoje Jėzus Kristus ateina antrą kartą ir teisia žmones, atskiria geruosius nuo blogųjų. Laikomasi nuostatos, kad mirusieji, priklausantys bažnyčiai ir jai patikėję savo kūną, bus prikelti amžinam džiaugsmui. Piktavaliai po mirties nebeatgis, nebeprisikels ir bus pasmerkti nebūčiai. Tokia nuostata vyravo maždaug iki XII amžiaus. Nuo XIII amžiaus Kristus vaizduojamas sėdintis teisėjo soste, apsuptas apaštalų. Sielų atranką į geras ir blogas vis labiau lemia Švenčiausios Mergelės ir švento Jono užtarimas. Apie XVI amžių vaizduojamos freskose mirusių žmonių sielos nešasi ant kaklo savo gyvenimo knygą, tarsi gerų ir blogų darbų suvestinę, kuri užsibaigia ne mirties akimirką, o paskutinę žmonijos dieną pasaulio pabaigoje. Taigi aiškiai atsisakoma tapatinti žmogaus baigtį su fiziniu suirimu. Buvo tikima pomirtiniu gyvenimu, nebūtinai amžinu, tačiau jis turėjo trukti nuo mirties iki pasaulio pabaigos. Apie XV-XVI amžių bandoma panaikinti eschatologinį laiką tarp mirties akimirkos ir pasaulio pabaigos. Mirusiųjų teismas ikonografijoje šiais amžiais vaizduojamas kambaryje, šalia mirštančiojo lovos. Jis guli apsuptas savo giminaičių, draugų ir atlieka jau minėtas apeigas. Tačiau kažkas sutrikdo jų nuoširdumą. Susirinkusieji nieko nemato, reginys skirtas tik mirštančiajam. Prie jo galvūgalio atsiranda Švenčiausioji Trejybė, Mergelė Marija ir visa dangaus palyda, o taip pat Šėtonas ir baisių demonų armija. Laikomasi naujos nuostatos, kad paskutinė gyvenimo valanda gali lemti amžinąjį gyvenimą. Visa antgamtinių būtybių armija susirenka tik tam, kad pamatytų, kaip mirštantysis įveiks išbandymą t. y. paskutinį Šėtono gundymą neviltimi dėl savo gyvenime padarytų klaidų, arba aistringa meile daiktams ir žmonėms, arba tuščia savo gerų darbų garbe. Jo elgesys šią akimirką nutrins viso gyvenimo nuodėmes, jei nepasiduos pagundai, arba, priešingai, nubrauks visus gerus darbus, jeigu jai neatsispirs.Tradicinis mirties lovoje vaizdavimas susiejamas su asmeniniu kiekvieno žmogaus gyvenimo teismu. Mirtis lovoje buvo rami apeiga, ji teikė iškilmingumo neišvengiamam perėjimui iš šio pasaulio į aną ir naikino skirtumus tarp individų. Tai sustiprino paties mirštančiojo vaidmenį mirties ceremonijoje. Mirštantysis yra veiksmo centre, kaip ir kadaise jam vadovauja, be to, jį kreipia pagal savo valią. Tai pasikeitė tik XVII – XVIII amžiuje. Reformacijos veikiami, religinių veikalų autoriai pradėjo kovoti prieš liaudies tikėjimą, esą nebūtina nertis iš kailio stengiantis gyventi dorai visą gyvenimą, nes gera mirtis atpirks visas kaltes. Vis dėlto buvo pripažįstama moralės svarba mirštančiojo elgesiui bei jo mirties aplinkybėms. XIV – XVI amžiuje mirties vaizdavimas mene bei literatūroje tampa kiek įžūlokas. Mirtis rankraščiuose, liturginių apeigų bei maldų prie mirštančiojo iliustracijose, sieninėje bažnyčių bei kapinių puošyboje vaizduojama mumijos arba apirusio lavono pavidalu. Daug rečiau ji taip vaizduojama antkapių mene, tik vienur kitur gulinčią figūrą pakeičia nuogo lavono skulptūra. Vėliau, XVII amžiuje vaizduojamas jau nebe įrantis lavonas, o skeletas arba kaulai. Šie elementai paplito labai plačiai, įsiskverbė net į namų interjerą, atsirado ant židinių ir baldų. Tačiau jie jau reiškė ką kitą nei sudūlėję palaikai. Istorikai čia įžvelgia mirties baimę, “pilnakraujo gyvenimo” meilę ir krikščioniškos schemos sujaukimo ženklus. Žymus Nyderlandų istorikas Huizinga Johanas (1872 -1945) tai vadina Viduramžių rudens moraline krize. Šie meno bruožai atskleidžia naują to meto suvokimą, kad irimas – tai žmogaus pralaimėjimo ženklas. Kad jį gerai suprastume reikia remtis šiuolaikine pralaimėjimo sąvoka. Suaugęs žmogus anksčiau ar vėliau suvokia, jog sulaukė jau brandaus amžiaus, bet nepateisino jaunystės lūkesčių. Pralaimėjimo jausmas sukelia prislėgtą psichinę būseną, būdingą ypač turtingesniesiems. Vis dėlto šis viduramžių pralaimėjimo jausmas labai skiriasi nuo mūsiškio. Savo esminio pralaimėjimo mes nesiejame su mūsų žmogiškuoju mirtingumu. Tuo tarpu viduramžių pabaigos žmogus buvo aiškiai įsisąmoninęs, kad jis būsimasis numirėlis, kad jo laikas trumpas, kad mirtis visuomet tūno jo viduje, – šis žinojimas pakirsdavo jo troškimus, apnuodydavo malonumus. Šiandien mums tai sunkiai suprantama, galbūt todėl, kad mūsų gyvenimas tapo ilgesnis. Apie žmonių mirties supratimą daug pasako kapai. Krikščioniškosios epochos pradžioje randama labai daug kapų, pažymėtų įrašais. Jie reiškia troškimą išsaugoti kapą ir atminimą apie mirusįjį. Apie V amžių vis rečiau pasitaiko įrašų ant antkapių, nes laidojimo vieta laikoma nesvarbia, o nuo XII amžiaus vėl ima rastis antkapinių įrašų. Pirmiausia jų atsiranda laikomų šventais asmenų antkapiuose. Bėgant laikui jų vis daugėja. Drauge su įrašais pasirodo ir gana tikroviški mirusiųjų atvaizdai. Apie XIV amžių bandoma atkurti pomirtinę velionio kaukę. Šie dalykai byloja apie norą individualizuoti laidojimo vietą ir amžiną velionio atminimą. XVIII pagausėja lentelių su paprastais įrašais, vidurinioji to meto klasė stengėsi taip pat nelikti anonimais ir išsaugoti po mirties savo identiškumą. Taigi žmonės atranda anksčiau nežinotą ryšį, susiejantį kiekvieno asmens mirtį su jo individualybės suvokimu. Nuo XVIII amžiaus mirčiai suteikiama nauja prasmė. Ji aukštinama, dramatizuojama, trokštama jos – jaudinančios, grobuoniškos. Tačiau žmogus jau mažiau rūpinasi savo mirtimi, jam labiau rūpi romantiška, retoriška kito mirtis – kito gedėjimas ir prisiminimas įkvepia XIX – XX amžiaus naują kapų ir kapinių kultą. XVI amžiuje mirties tema literatūroje ir mene įgauna erotinės prasmės. Seniausiuose mirties šokiuose mirtis palydėdavo gyvąjį, jį išsirinkdama ir įspėdama. Naujoje XVI amžiaus ikonografijoje mirtis jį prievartauja. Daugybė scenų ir siužetų literatūroje ir mene susiejo mirtį su meile. Žavimasi mirties, kančių ir skausmų reginiais, nesąmoningai sugretinamas agonijos ir meilės transas. Į mirtį, kaip į lytinį aktą, vis dažniau žiūrima tarsi į perėjimą kiton būsenon, išplėšiantį žmogų iš kasdieninio gyvenimo, atitraukiantį nuo monotoniško darbo, suteikiantį jam aukščiausią jausmų pakilimą ir tada nusviedžiantį į iracionalų, šiurkštų ir žiaurų pasaulį. Mintis, kad mirtis – tai įprastos tvarkos suardymas, visai nauja. Anksčiau mirtis ir mirusieji buvo laikomi įprastu kasdieniniu dalyku. Iki XVIII amžiaus mirtis buvo tik vieno mirštančiojo reikalas. Nuo XIII iki XVIII amžiaus testamentas buvo priemonė kiekvienam išreikšti, dažnai labai individualiai, savo gilius apmastymus, savo religinį tikėjimą, prisirišimą prie mėgstamų daiktų, mylimų būtybių ir Dievo, taip pat pasirūpinti, kad siela būtų išganyta, o kūnas ilsėtųsi ramybėje. Testamentų tikslas buvo įpareigoti jo vykdytojus – parapijos tarybą ir kleboną ar vienuolyno vienuolius ir priversti juos gerbti paskutinę velionio valią. Toks testamentas bylojo apie nepasitikėjimą ar bent jau abejingumą paveldėtojams, artimiems giminaičiams, parapijos tarybai ir dvasininkijai. Todėl testatorius liepdavo bažnyčioje išraižyti metale arba iškalti akmenyje testamento ištraukas, kur kalbama apie jo finansuojamas religines paslaugas ir testamentu paliktą turtą. Nuo XVIII amžiaus testamentas buvo visiškai supasaulietintas. Jis tapo tik legaliu turto padalinimo dokumentu. Tas supasaulietinimas buvo vienas iš visuomenės dechristianizacijos ženklų. XVIII amžiuje smarkiai keičiasi šeimos santykiai. Nuo tol “ gulintis lovoje, ligonis” reiškia artimiesiems pasitikėjimą, kurio iki XVII amžiaus pabaigos jis paprastai nepripažindavo. Pasitikėdamas artimaisiais, mirštantysis patikėdavo jiems dalį pareigų, kurias iki tol pavydžiai atlikdavo pats. Romantinis žavėjimasis mirtimi suteikia mirštančiojo žodžiams patoso. Labai pakinta susirinkusiųjų prie mirštančiojo elgesys. Jie nebėra kaip kitados pasyvūs, paskendę maldose statistai, nerodantys skausmo. Maždaug nuo XII amžiaus gedulas pasidaro ritualinis. Jis prasidėdavo tik konstatavus mirties faktą ir trukdavo papročių nustatytą laiką. Gedinčiajam buvo privalu kitaip elgtis ir vilkėti. Nuo viduramžių pabaigos iki XVIII amžiaus gedulas priversdavo velionio šeimą bent jau tam tikrą laiką reikšti sielvartą, kurį ji ne visada jautė, o nuoširdžiai sielvartaujantį gedintįjį saugojo nuo per didelio skausmo. Jam buvo privalomas tam tikras visuomeninis gyvenimas, giminaičių, kaimynų, bičiulių vizitai, kurių metu jis galėjo, neperžengdamas nustatytų elgesio taisyklių ribos, išlieti savo sielvartą. XIX amžiuje šios ribos jau nebuvo laikomasi, gedulas pabrėžtinai puikavosi, nepaisydamas papročių. Šio amžiaus gedulą šiandieniniai psichologai vadina isterišku, jis kartais ribojasi su pamišimu. Marko Twaino apsakyme “Kalifornijos pasakojimas” vienas vyriškis niekaip nesusitaiko su mintimi, kad jo žmona mirė. Jau devyniolika metų mirties metinių dieną jis vis laukia jos sugrįžtant, užjaučiančių bei šią iliuziją palaikančių draugų būryje. Toks perdėtas gedulas rodo, kad gyvieji sunkiau negu anksčiau susitaikydavo su kito žmogaus mirtimi. Imta bijoti ne savo mirties, o kito mirties, tavo mirties.Šis prisirišimas prie mylimų žmonių suformavo šiuolaikinį kapinių ir kapų kultą. Šiais laikais nors žmogus netiki pomirtiniu gyvenimu ir nevaikšto į bažnyčią , jis kapuose lankosi gana dažnai. Jis mano, kad tai padės išlikti gyvam atmintyje mylimo žmogaus atminimui.Žmogus mirties akivaizdoje naujaisiais amžiais
Per ilgą laikotarpį iki XIX amžiaus vidurio, žmogaus laikysena mirties akivaizdoje pasikeitė, tačiau tai vyko labai lėtai ir amžininkai to nepastebėjo. Mirtis, kadaise buvusi tokia akivaizdi ir įprasta, paskendo užmaršty ir pranyko, tapo gėdingu bei uždraustu dalyku. Jau XIX amžiaus antroje pusėje susiduriame su tokiu jausmu: aplinkiniai linkę gailėtis ir nuo mirštančiojo slėpti jo sunkią būklę, vis dėlto pripažįstama, kad pernelyg ilgai slėpti nevalia, mirštantysis turi vieną gražią dieną viską sužinoti, tačiau artimiesiems pritrūksta žiaurumo ir negailestingos drąsos pasakyti tiesą. Pirmoji šio melo dingstis buvo troškimas tausoti ligonį, palengvinti jo negalią. Tačiau šis jausmas buvo užgožtas kito, būdingo dabarčiai jausmo: vengti nerimo ir pernelyg stipraus, nemalonaus susijaudinimo, kurį sukelia bjauri agonija ir tiesiog pati mirtis pilnakraujame, laimingame gyvenime, turi nebe mirštantysis, o visuomenė, kadangi nuo šiol pripažįstama, kad gyvenimas visada laimingas arba privalo visada toks atrodyti. 1930 – 1950 metais šis reiškinys dar labiau išryškėja, nes pasikeičia mirties vieta. Daugiau nebemirštama namuose, tarp savųjų, mirštama ligoninėje, vienatvėje. Ligoninė tapo vieta, kur slaugoma taip kaip neįmanoma slaugyti namuose. Anksčiau ligoninė buvo vargdienių, keliaujančių maldininkų prieglauda, o dabar medicinos centras, kur gydoma ir kovojama su mirtimi. Mirtis ligoninėje nebeduoda progos ritualinei ceremonijai, kuriai vadovaudavo mirštantysis, apsuptas giminaičių ir draugų. Mirštama, nes gydytojams nepavyko išgydyti. Mirtis tampa techniniu reiškiniu, atsirandančiu nutraukus gydymą, tai yra daugmaž pripažintu būdu, gydytojo bei ligoninės personalo sprendimu. Be to, daugeliu atvejų ligonis yra praradęs sąmonę. Taigi mirtis jau suskaidoma į smulkius etapus ir liko nežinoma, kuris iš jų yra tikroji mirtis: tada kai prarandama sąmonė, ar kai nutrūksta kvėpavimas… Visos šios kasdieniškos tylios mirtys pakeitė ir sunaikino didįjį dramatišką mirties veiksmą ir niekas daugiau nebeturi jėgų nei kantrybės ištisas savaites laukti akimirkos, kuri neteko dalies savo prasmės.
Nuo XVIII amžiaus pabaigos, pasidavęs jausmingumui, mirštantysis perduoda iniciatyvą savo šeimai, kurią jis nuo šiol visiškai pasitiki. Šiandien iniciatyvą iš šeimos, tokios pat paklaikusios kaip ir mirštantysis, perima gydytojas bei ligoninės personalas. Jie tampa mirties, mirties akimirkos, taip pat ir jos aplinkybių šeimininkais. Jie stengiasi išgauti iš savo ligonio “deramą laikyseną mirties akivaizdoje”. Derama mirtis yra tokia mirtis, kuri būtų priimtina gyviesiems ir jų toleruojama. Jos priešingybė – “negraži mirtis”, kuri apsunkina gyvuosius, sukeldama pernelyg stiprias emocijas, o emocijų reikėtų vengti ne tik ligoninėje, bet ir visuomenėje. Jaudintis galima tik asmeniškai, slaptai. Laidotuvių apeigos taip pat pasikeitė. Iki minimumo stengiamasi sumažinti neišvengiamas procedūras, skirtas pašalinti palaikams. Svarbu, kad visuomenė, kaimynai, bičiuliai, kolegos, vaikai kuo mažiau pastebėtų, jog mirė žmogus. Jei laikomas kai kurių formalumų ir jei apeigos dar paryškina atsisveikinimą su šiuo pasauliu, tai visa turi būti daroma diskretiškai ir neduoti dingsties jokioms emocijoms: todėl dabar užbaigus laidojimo apeigas, šeimai nebereiškiama užuojautos. Akivaizdi gedulo demonstracija pasmerkta ir nyksta, tamsūs drabužiai nebedėvimi, išvaizda niekuo nebesiskiria nuo kasdieninės. Pernelyg krintantis į akis sielvartas sukelia ne gailestį, o pasibjaurėjimą: tai proto sutrikimo arba blogo išsiauklėjimo ženklas. Šeimos ratelyje irgi nesiryžtama duoti sau valią, bijant sujaudinti vaikus. Verkti galima tik tada kai niekas nemato ir negirdi. Šalyse, kur mirties revoliucija radikali, pavyzdžiui Anglijoje, kremacija tampa pagrindiniu laidojimo būdu. Į ją žiūrima, kaip į kraštutinę priemonę sunaikinti ir užmiršti visa, kas gali likti iš kūno, jį anuliuoti. Mirusįjį pašalinus, nebeiškyla jo kapo lankymo klausimas. Tačiau šis noras pabėgti nuo mirties tikrai nėra abejingumas mirusiems. Priešingai, ankstesnėje visuomenėje gedulo spindesys menkai tepaslėpdavo greitą susitaikymą su likimu: našliai vėl vesdavo, vos praslinkus keliems mėnesiams po žmonos mirties. Šiandien, kai gedulas uždraustas, teigiama, kad našlių mirtingumas daug didesnis negu to paties amžiaus porų. Taigi sielvarto slopinimas, draudimas jį viešai rodyti, priverstinė vieniša kančia pasunkina traumą dėl brangaus asmens netekties. Mirtis tapo tabu ir nustūmusi seksą, XX amžiuje virto svarbiausiu draudžiamu dalyku. Anksčiau vaikams buvo sakoma, kad jie gimė kopūstuose, tačiau jie dalyvaudavo atsisveikinimo scenose prie mirštančiojo lovos. Šiandien jie nuo mažumės supažindinami su meilės fiziologija, tačiau kai nebemato savo senelio ir tuo stebisi, jiems sakoma, kad jis ilsis gražiame sode tarp gėlių. Kuo labiau visuomenėje silpnėjo seksualiniai varžymai, tuo labiau buvo stumiama į šalį visa, kas susiję su mirtimi. O įsigalėjus mirties pornografijos draudimui, tuo pat metu prasideda jo pažeidinėjimai: literatūroje vėl pasirodo erotikos ir mirties mišinys, kurio siekta XVI – XVIII amžiuje. Noro pakeisti požiūrį į mirtį priežastys yra laimės siekimas, moralinė pareiga ir socialinė priedermė kurti kolektyvinę laimę, vengiant visko, kas kelia liūdesį ar rūpestį, visada dedantis laimingu, net jei slegia didelis sielvartas. Parodant kokį nors liūdesio ženklą nusidedama laimei, ja suabejojama, o tada visuomenė rizikuoja prarasti savo egzistencijos pagrindą. Šitoks požiūris ypač būdingas amerikiečiams. Kai kurie žmonės laikosi optimistiškos nuomonės, kad mirtis “tai lyg savotiška svajonė, kad mirtis tarp laimingų šypsenų, baltų it angelo sparnai drabužių yra tikras malonumas, akimirka be pasekmių”. Mirtį labai norima pakeisti, ją nugrimuoti, padaryti didingą, tačiau nenorima kad ji išnyktų. Tai daro specialios įstaigos, vadinamos laidojimo biurais. Budynės ir laidotuvių vizitai išliko ir lankytojai ateina nesidrovėdami ir nesibjaurėdami: jie kreipiasi ne į mirusįjį, kaip derėtų pagal tradiciją, o beveik į gyvąjį, kuris balzamavimo dėka yra tarsi dalyvis. Galutinis išsiskyrimas sušvelnintas. Liūdesys ir gedulas iš šio susibūrimo pašalintas. Laidotuvių nesigėdijama, jos neslepiamos. Kapinių lankymas ir tam tikra pagarba kapui taip pat išlieka.Apibendrinimas
Apibendrintai galima pasakyti, kad pirmaisiais mūsų eros šimtmečiais mirtis žmonių buvo priimama be baimės ir nevilties, su pasyviu nuolankumu ir mistiniu pasitikėjimu. Mirties akimirką dar labiau negu kitomis sunkiomis egzistencijos valandėlėmis išryškėja Lemtis ir mirštantysis ją pasitinka per viešą apeigą, kurios ritualas įtvirtintas papročių. Mirties ceremonija yra bent jau tiek pat svarbi kaip laidotuvės ir gedulas. Mirtis – tai savo lemties atpažinimas, kai kiekvienas suvokia, kad jo asmenybė yra nesunaikinta, bet užmigusi. Ši sąvoka perša būsimos egzistencijos prielaidą, tačiau prislopintos, nebe tokios ryškios egzistencijos – tai pagonybės šešėlių egzistencija, o senosios krikščionybės – vėlių gyvenimas. Šis tikėjimas nepriešina buvusio ir būsimo laiko, dabartinio ir pomirtinio gyvenimo. Liaudies pasakose mirusieji yra tokie pat veikėjai kaip ir gyvieji, o gyvieji tiek pat mažai individualizuoti kaip ir mirusieji. Ir vieniems, ir kitiems vienodai trūksta psichologinio tikroviškumo. Toks požiūris į mirtį išreiškė susitaikymą su Lemtimi. Bėgant laikui išsilavinusių, apsišvietusių žmonių aplinkoje, aukštuomenėje šis požiūris pakito, nors papročių tebebuvo laikomasi. Mirtis liovėsi būti ypatinga, liovėsi būti nuolankiu, tačiau nesuvokiamu susitaikymu su baisia lemtimi. Ji tapo vieta, kur kiekvieno gyvenimo, kiekvienos biografijos savitumai išryškėja aiškioje sąmonės šviesoje, kur viskas pasverta, apskaičiuota, užrašyta, kur viskas gali būti pakeista, prarasta arba išgelbėta. Viduriniųjų amžių metu, asmeniškesnis ir intymesnis mirties jausmas, ”mano” mirties jausmas pasireiškė nepaprastu prisirišimu prie gyvenimo, be to, karčiu pralaimėjimo ir drauge mirtingumo suvokimu: aistra būti, nerimu, kad nepakankamai būsi. Šiuolaikinėje epochoje mirtis, nors apeigos ir liko senovinės, sukėlė abejonių ir vogčiomis pasišalino iš kasdieniškų daiktų pasaulio. Vaizduotės pasaulyje ji susiliejo su erotika, sulaužydama įprastinę tvarką. Religijoje daug stipriau negu viduramžiais ji išreiškė panieką pasauliui ir nebūtį. Šeimoje, net kai buvo tikima pomirtiniu gyvenimu, tikru šio gyvenimo perkėlimu į amžinybę, mylimos būtybės mirtis, kito mirtis, buvo nepriimtinas išsiskyrimas. Taigi mirtis pamažu įgavo kitą veidą, nors ir nutolusį, tačiau dramatiškesnį ir labiau įtemptą.
XIX amžiuje mirtis atrodė visur esanti: laidotuvių procesijos, gedulingi drabužiai, kapų lankymas, prisiminimų kultas. Tačiau ši pompastika rodė, kad vienintelis iš tikrųjų įsišaknijęs kasdieniškas natūralus jausmas silpsta. Nuo šiol viskas vyksta kitaip: nei tu, nei tie, kurie man brangūs, nei aš nebesame mirtingi. Techniškai mes suvokiame, kad galime mirti ir apdraudžiame gyvybę, kad apsaugotume saviškius nuo vargo. Tašiau iš tikrųjų, širdies gelmėse, jaučiamės esą nemirtingi.Naudota literatūra
Philippe Aries “MIRTIES SUPRATIMAS VAKARŲ KULTŪROS ISTORIJOJE” -V.: Leidykla baltos lankos, vertimas į lietuvių kalbą, 1993.