BENDROSIOS MARKETINGO STRATEGIJOS IR YPATUMAI

Vilniaus universitetas
Ekonomikos fakultetas

BENDROSIOS MARKETINGO STRATEGIJOS IR YPATUMAI

Vilnius, 2004
TURINYS

1. Konkuravimo būdo strategijos..............................3

1.1 Lyderis..............................4

1.2 Persekiotojas..............................5

1.3 Sekėjai..............................5

1.4 Nišų užpildytojai..............................6

2. Rinkos geografijos strategijos..............................7

2.1 Vietinės rinkos strategija..............................7

2.2 Regioninės rinkos strategija..............................7

2.3 Šalies rinkos strategija..............................7

2.4 Tarptautinės rinkos strategija..............................8

2.5 Pasaulinės rinkos strategija..............................8

3. Aktyvumo rinkoje strategijos..............................9

3.1 Didelio aktyvumo strategija..............................9

3.2 Vidutinio aktyvumo strategija..............................9

3.3 Mažo aktyvumo strategija..............................9

3.4 Ribinių rinkų atsisakymo strategija...........................10

3.5 Demarketingas..............................10

Literatūros sąrašas..............................11

1. KONKURAVIMO BŪDO STRATEGIJOS

Konkuravimo būdo strategijos ne visada atskirai įvardijamos ar išskiriamos į atskirą grupę. Taip yra dėl to, kad bet kurią marketingo strategiją galima laikyti tokia, nes kiekviena marketingo strategija aprėpia ne tik vartotojų poreikių tenkinimo, bet ir konkuravimo klausimus. Tarkime, pasirenkant tikslinę rinką drauge tarsi pasirenkami irr ją jau aptarnaujantys konkurentai, su kuriais čia teks susiremti tiesiogiai. Pasitaiko, kad labai patrauklių rinkos segmentų tenka atsisakyti vien dėl juose dirbančių konkurentų stiprumo. Pozicionavimas irgi yra ne kas kita kaip kovos su konkurentais dalis. Juo visų pirma siekiama išsiskirti, o vėliau dėl savo išskirtinumo sulaukti palankios pirkėjų reakcijos. Bet kuri atskiros funkcinės marketingo srities (kainos, paskirstymo) strategija taip pat neabejotinai dalyvauja konkurencinėje kovoje. Tačiau kai kurie autoriai mano, kad visa tai dar nepakankamai išryškina konkurencinį marketingo strategijų aspektą. Peer paskutinius du dešimtmečius vis daugiau į praktinius marketingo klausimus besigilinančių verslo konsultantų darbų atskirai nagrinėja konkurentų padėtį rinkoje, konkurencinius pranašumus bei vadinamąsias konkuravimo strategijas.

,,Arthur D. Little” konsultantai išskiria šešias konkuruojančių įmonių padėtis rinkoje:
· dominuojanti;
· stipri;
· palanki;
· stabili;
· silpna;
· neperspektyvi.

Dominuojančią padėtį užimanti įmonė ne tik pati ga

ali laisvai priimti strateginius sprendimus, bet netgi ,,diriguoja” konkurentų veiklai. Konkurentai priversti arba prisitaikyti, arba ieškoti atsako į dominuojančios įmonės veiksmus.
Stiprią padėtį rinkoje užimančios įmonės yra pakankamai savarankiškos ir pajėgios įgyvendinti nepriklausomą strategiją. Jos gali atremti konkurentų atakas ir yra įsitvirtinusios rinkoje ilgam.
Palankią padėtį užimančios įmonės turi tam tikrų pranašumų, kurie leidžia gerokai sutvirtintijų padėtį rinkoje. Tam būtina tinkamai įgyvendinti tais pranašumais pagrįstas marketingo strategijas.
Stabilią padėtį užimančios įmonės gali išlikti ir sėkmingai dirbti daugelį metų. Tačiau jų galimybės pagerinti dabartinę padėtį nėra didelės.
Silpną padėtį užimančių įmonių rodikliai yra nepatenkinami, tačiau jos turi objektyvių galimybių pagerinti padėtį. Įmonei reikia rinktis: imtis ryžtingų veiksmų šioje rinkoje ar keisti veiklos pobūdį.
Neperspektyvi padėtis nusako atvejį, kai įmonės rodikliai yra blogi irr nėra būdo jiems pagerinti. Įmonė turi imtis kitokios veiklos.

Šis grupavimas vertina įmonių padėtį ne vien marketingo požiūriu ir nėra pagrįstas aiškiais kiekybiniais rodikliais, pvz., kiekvieno konkurento užimama rinkos dalimi. P.Kotleris siūlo kitokį, labiau rinkos dalimi pagrįstą skirstyma. Jo nuomone, konkurentus galima suskirstyti į:

· lyderius;
· persekiotojus;
· sekėjus;
· nišų užpildytojus.

Tipiškoje rinkoje galima netgi apytikriai nusakyti kiekvienai iš šių grupių tenkančią rinkos dalį:

Šitokio skirstymo esmė yra ta, kad kiekvienas iš išvardytų rinkos dalyvių ne tik užima skirtingą rinkos dalį, bet ir gali rinktis skirtingas konkuravimo st

trategijas.

1.1 Lyderis

Lyderį galima išskirti daugelyje rinkų. Paprastai viena įmonė ar prekės vardas gerokai išsiskiria iš konkurentų visumos ir užima didžiausią rinkos dalį. Tokia padėtis suteikia daugiau laisvės renkantis prieš konkurentus nukreiptas marketingo strategijas.
Lyderis turi daugiau už kitus galimybių ,,paauginti” visą rinką, t.y. pritraukti naujų pirkėjų ar senuosius paskatinti pirkti daugiau arba dažniau. Lyderio reklamos ar kitų marketingo veiksmų paskatinti pirkėjai dažniausiai renkasi kaip tik lyderio prekes, todėl kitų konkurentų rinkos dalys atitinkamai mažėja.
Lyderis turi daugiau už kitus galimybių atakuoti konkurentus, juos ,,spausti” ar netgi tiesiogiai žlugdyti. Vienas paprasčiausių būdų – mažinti kainas, priverčiant mažesnius konkurentus sekti šiuo pavyzdžiu. Pasekę lyderio pavyzdžiu konkurentai praranda dalį pelno, nepasekę – dalį rinkos. Abiem atvejais mažiau pelningai dirbančios įmonės gali nuspręsti pasitraukti iš rinkos ar net žlugti.
Kainų konkurencija turi daug trūkumų. Vienas svarbiausių – net ir lyderiui po konkurentų žlugdymo kampanijos gali nebepavykti grąžinti kainų į ankstesnį lygį, nes pirkėjai įprato prie pigesnių prekių. Kainų pakėlimas gali paskatinti atidėti pirkimą ar rinktis prekių pakaitalus. Todėl daug dažniau lyderiai konkuruoja ne kainomis, o naudodami kitas marketingo priemones. Jiems lengviau pagerinti prekės kokybę ar vartotojų aptarnavimą, investuoti daugiau lėšų į reklamą ir pan.
Lyderiui, kaip ir kitiems, nuolat tenka atremti konkurentų atakas. Grėsmę kelia ne tik stambių persekiotojų antpuoliai, bet ir į mažas rinkos ni

išas besikėsinančių konkurentų veiksmai. Labai išplėtota lyderio veikla kelia grėsmę, kad visoms sritims neužteks nei laiko, nei išteklių. Todėl vienas pagrindinių žingsnių konkurencinėje kovoje – nuolatinis analizavimas, ko galima atsisakyti, o ko ne. Jei konkurentai veržiasi į sritis, kurios lyderiui nėra labai svarbios – gal verta atsisakyti tiesioginės kovos su ryžtingai nusiteikusiais konkurentais ir sutelkti pastangas kitur? Tą naują sritį galima parinkti taip, kad sprendimas būtų skaudus atakuojančiam konkurentui, t.y. įvykdyti savotišką kontrataką.
Tarkime, Pabaltijo elektros skaitiklių rinkos lyderį ėmė pulti Latvijos įmonė, kuri pradėjo siūlyti savo prekes ne tik Latvijoje, bet ir artimesniuose Lietuvos miestuose: Šiauliuose ir Panevėžyje. Viena iš galimų lyderio kontratakos strategijų būtų pasyviai elgtis šiuose miestuose, tačiau smarkiai suaktyvinti reklamą Latvijoje, pagrindinėje atakuojančio konkurento rinkoje. Tikėtina, kad jis turės sutelkti pastangas įprastoje rinkoje ir atsisakyti planų skverbtis į naujas.
Nereikėtų pamiršti, kad lyderio padėtis turi ir daugybę įpareigojančių aspektų. Rinka iš lyderio tikisi geros kokybės ir aukšto lygio aptarnavimo. Lyderiui tenka skirti daugiausiai lėšų prekėms kurti ir tobulinti – kitaip jis neteks pirmaujančios pozicijos. Visa tai reikalauja lėšų ir pastangų. Kiekviena lyderio klaida tuojau pat pasirengę pasinaudoti persekiotojai.

1.2 Persekiotojas

Pagrindinis persekiotojo bruožas – jis turi visas galimybes tapti lyderiu, kai tik susiklostys palankios aplinkybės. Persekiotojas yra pakankamai stiprus ir gali naudoti ne ką menkesnį už ly

yderio konkuravimo variantų arsenalą. Jis taip pat gali didinti visą rinką, tiesiogiai atakuoti pasirinktą konkurentą (dažniausiai lyderį), kontratakuoti. Panašiai kaip lyderiui, jam gali tekti atremti konkurentų atakas. Tačiau, skirtingai nuo lyderio, persekiotojai kartais gali sutaupyti lėšų ir nekurti iš esmės naujų prekių. Turėdami pakankamą potencialą, jie gali remtis lyderio idėjomis ir kurti netgi tobulesnes prekes su mažiau investicijų. Kartais prekės tiesiog kopijuojamos (ne visada įmanoma jas apsaugoti patentais). Tuomet persekiotojai parduoda ne blogesnes už lyderio prekes šiek tiek pigiau.

1.3 Sekėjai

Dar dažniau lyderio prekes ar marketingo veiksmus kopijuoja sekėjai. Jie būna dvejopi: vieni nusižiūri pagrindines idėjas ir tarsi seka lyderio pėdomis, kiti tiesiogiai plagijuoja viską, kas susiję su lyderio preke bei marketingo veiksmais, ir bando parduoti prekę lyderio vardu. Tai nelegali veikla, nuo kurios kasmet kenčia ir tikrieji šveicariškų laikrodžių gamintojai, ir garsios parfumerijos ar dizaino įmonės, ir legalios muzikinių įrašų studijos. Visus sekėjus jungia vienas bendras bruožas: jie nesiekia užimti lyderio pozicijos, bet stengiasi pasinaudoti jo išbandytais veiksmais rinkoje. Todėl laiko atžvilgiu jie visuomet truputį atsilieka, o pati strategija yra gana pasyvi ir priklauso nuo lyderio veiksmų.

1.4 Nišų užpildytojai

Nišas užpildančių įmonių yra beveik visose rinkose. Svarbiausia jų konkuravimo strategijų ypatybė – sugebėjimas prisitaikyti prie specifinių nedidelių rinkos segmentų poreikių. Pardavimo apimtys dėl tikslinės rinkos mažumo paprastai nebūna didelės, tačiau tokios įmonės dažnai dirba labai pelningai. Gerą pelną užtikrina dar ir tai, kad didesni konkurentai ne itin domisi mažais segmentais ir nesistengia patenkinti jų savitų poreikių – taigi tiesioginė konkurencija su jais beveik nevyksta.

Mažesnės įmonės paprastai plėtoja veiklą nedideliame geografiniame regione, didesnės turi galimybių aprėpti platesnes teritorijas. Tačiau ši priklausomybė nėra absoliuti. Gali pasitaikyti, kad įmonė gamina labai specializuotos paskirties įrenginius ar laboratorinius chemikalus, kurių reikia po visą pasaulį pasklidusiems klientams. Tačiau kadangi jų reikia labai nedaug, apyvarta nėra didelė. Tokią siaurai specializuotą, bet geografiškai labai plačią rinką gali aptarnauti net ir nedidelė įmonė. Tačiau gali pasitaikyti, kad įmonė gamina kasdien vartojamas prekes ir parduoda jas tik viename mieste. Jei miestas labai didelis, net ir stambi įmonė gali dirbti geografiškai gana nedidelėje teritorijoje. Todėl greta kitų svarbių strateginių sprendimų labai svarbią vietą užima apsisprendimas, kokiame geografiniame plote bus parduodamos įmonės prekės. Nuo to priklauso tiek paskirstymo būdai ir kaštai, tiek konkuravimo galimybės. Todėl kartais atskirai minimos rinkos geografijos strategijos.

2. RINKOS GEOGRAFIJOS STRATEGIJOS

Geografinis požymis labai svarbus kuriant bet kokią marketingo strategiją. Nesunku surasti pavyzdžių, kaip vietinėje rinkoje pradėtas verslas pamažu išauga iki šalies ir tarptautinių mastų. Tai pastebima ir Lietuvoje, kur daugelis kompanijų po nepriklausomybės atkūrimo per 6-7 metus savo veiklą išplėtė tarptautiniu mastu.
Geografinis veiklos mastas paprastai apibrėžiamas nustatant marketingo tikslus, o dar konkrečiau – renkantis tikslinę rinką.
Paprastai pagal geografinį požymį skiriamos penkios marketingo strategijos:

· vietinės rinkos strategija;
· regioninės rinkos strategija;
· šalies rinkos strategija;
· tarptautinės rinkos strategija;
· pasaulinės rinkos strategija.

2.1 Vietinės rinkos strategija

Vietinėje rinkoje veikianti įmonė priklauso vien tik nuo šios rinkos ir neturi galimybių manevruoti. Nesėkmė šioje rinkoje kartu reiškia ir viso verslo nesėkmę. Paprastai taip tegali dirbti palyginti mažos ir prie vietinių poreikių gerai prisitaikančios įmonės. Nemažai duonos kepėjų, buitinės technikos remonto, skalbimo paslaugų teikėjų savo veiklą apriboja tik vietine rinka.

2.2 Regioninės rinkos strategija

Regioninės rinkos strategija reiškia, kad veiklos užmojis apima vieno ar kelių rajonų, miestų arba apskričių rinkas, tačiau neapima visos šalies. Tarkime, Kaune įsikūrusi kelių statybos įmonė savo pajėgumus ir veiklą planuoja taip, kad pajėgtų aptarnauti Kauno ir Marijampolės apskričių užsakovus. Vilniaus rajone veikianti dekoratyvinių tvorų gamybos įmonė savo veiklos strategiją orientuoja į Vilniaus miesto ir rajono rinkas.
Regioninė strategija yra tarpinis variantas tarp vietinės rinkos ir visos šalies rinkos strategijų. Labai tikėtina, kad sėkmingai regioninėje rinkoje veikianti dekoratyvinių tvorų gamybos įmonė gali sulaukti pirkėjų ir iš kitų Lietuvos rajonų bei apskričių. Įgijusi gerą vardą, tokia įmonė susikuria geras prielaidas išplėsti savo veiklos strategiją visoje Lietuvos rinkoje.
Regioninės rinkos strategija verslo įmonėms leidžia šiek tiek išskaidyti veiklos riziką ir teikia didesnes variacijų galimybes. Ištikus nesėkmei vienoje rinkos dalyje galima pasistengti tai kompensuoti geresniais rezultatais kitur.

2.3 Šalies rinkos strategija

Akivaizdu, kad nuoseklus ėjimas nuo regioninės link šalies rinkos atveria tolesnio augimo perspektyvas. Tai įrodo mobiliojo ryšio kompanijų rinkos plėtimo pavyzdys Lietuvoje. „Comliet”, ,,0mnitel”, ,,Bitė GSM” savo veiklą pradėjo nuo Vilniaus bei Kauno regionų ir pamažu plėtė aptarnaujamas rinkas apimdamos magistralinių kelių, kitų miestų ir rajonų teritorijas. Nuo 1995-1996 metų, kai jų rinka aprėpė beveik visą Lietuvos teritoriją, šios kompanijos savo paslaugas pradėjo teikti ir užsienio šalių – Danijos, Vokietijos, Prancūzijos ir kitose rinkose.
Tipišku šalies rinkos strategijos pavyzdžiu galima laikyti Lietuvos alaus pramonės įmonių raidą 1991-1997 metais. Iki 1995-ųjų Vilniaus ,,Tauro”, Kauno ,,Ragučio”, Šiaulių ,,Gubernijos”, Panevėžio ,,Kalnapilio” alaus daryklos daugiausia veikė savo regioninėse rinkose, aptarnaudamos tų miestų, kuriuose jos yra įsikūrusios, bei aplinkinių rajonų vartotojus. Tik pati stambiausia ,,Utenos gėrimų” įmonė veikė visoje Lietuvoje. Modernizavęs savo technologiją, išplėtęs pajėgumus ir iki tarptautinių standartų pagerinęs alaus kokybę, į visą Lietuvos rinką 1996 metais įsiveržė Panevėžio ,,Kalnapilis”. Beveik tuo pat metu panašių veiksmų ėmėsi ir Klaipėdos ,,Švyturys”, kiek vėliau – dar kelios alaus daryklos.
Kai kurių prekių ir paslaugų rinkose vietinės, regioninės ar net visos šalies rinkos strategija netinka. Pavyzdžiui, apriboti Lietuvos oro linijų ar Klaipėdos jūrų uosto veiklą viena šalimi beveik neįmanoma. Be to, daugeliui stambių ar siaurai specializuotų įmonių vienos šalies rinka yra tiesiog pernelyg ankšta, todėl jos plėtoja veiklą ir kitose šalyse.

2.4 Tarptautinės rinkos strategija

Verslo įmonės savo veiklą gali plėtoti ir laikydamosi tarptautinės rinkos strategijos. Tokia strategija gali būti dvejopa. Įmonė savo veiklą tarptautinėje rinkoje gali derinti kartu su veikla šalies ar regioninėje rinkoje. Antrasis tarptautinės rinkos strategijos variantas numato veiklą tiktai užsienio rinkoje. Pavyzdžiui, Lietuvos mokslininkai lazerių fizikos srityje yra pasiekę puikių rezultatų, kurie gali būti panaudoti tobulinant aukštos technologijos gamybą. Kadangi Lietuvoje tokios gamybos nėra, tai savo pasiekimus fizikai gali parduoti tik užsienio rinkose.

2.5 Pasaulinės rinkos strategija

Pasaulinės rinkos strategija aprėpia jau ne tam tikras šalių grupes, bet viso pasaulio rinkas. Tokios strategijos gali laikytis tik pačios didžiausios ir galingiausios kompanijos.

Į naujas geografines rinkas besiskverbiančios įmonės kartais pasiūlo iki tol jose nebūtų prekių ir paslaugų. Nežinomą prekę siūlanti kompanija susiduria su daugybe sunkumų: potencialūs vartotojai nieko apie naują prekę dar nėra girdėję; neturijos vartojimo patirties, rinkoje trūksta su ja susijusių prekių bei paslaugų ir t.t. Tačiau pirmoji įmonė turi ir vadinamąjį pirmtakės pranašumą (angl. pioneering advantage), nes naująsias prekes iš pradžių vartotojai sieja tik su jos vardu. Tad jei pradinius skverbimosi į rinką sunkumus pavyksta įveikti, bent kuriam laikui įmonė tampa jau minėtąja rinkos lydere. Taip atsitinka ir tuomet, kai sukuriamos iš esmės naujos, visoms geografinėms rinkoms nežinomos prekės.

3. AKTYVUMO RINKOJE STRATEGIJOS

Dar vienas strateginis klausimas: kiek įmonei svarbi veikla vienoje ar kitoje rinkoje arba jos dalyje? Jei rinka laikoma reikšminga, įmonė joje deda daug pastangų, rodo didelį aktyvumą. Kitais atvejais aktyvumas gali būti vidutinis arba mažas. Aktyvumo lygį pirmiausia lemia marketingo tikslai ir jiems pasiekti skiriamos lėšos. Dažniausiai pagal aktyvumo lygį skiriamos tokios marketingo strategijos:
· didelio aktyvumo strategija;
· vidutinio aktyvumo strategija;
· mažo aktyvumo strategija;
· ribinių rinkų atsisakymo strategija.

3.1 Didelio aktyvumo strategija

Didelio aktyvumo strategijos laikomasi tada, kai rinka yra labai svarbi. Tokioje rinkoje sutelkiami ir naudojami pagrindiniai įmonės ištekliai. Jei tokioje rinkoje konkurentas įmonei meta iššūkį, beveik visada susilaukia agresyvių atsakomųjų veiksmų – dažnai tam pasitelkiami net ir visi marketingo komplekso elementai. Taip atsitinka dėl to, kad didelio aktyvumo strategiją šioje rinkoje pasirinkusi įmonė čia daug ką ,,stato ant kortos” ir, jei reikia, perkelia čia savo išteklius iš veiklos kitose rinkose.

3.2 Vidutinio aktyvumo strategija

Vidutinio aktyvumo strategija priimtina tada, kai verslo įmonė turi pastovią ir patikimą rinkos dalį, kuri ją visiškai tenkina. Jos veikla šioje rinkoje stabili, tačiau rinka nelaikoma lemiančia įmonės egzistavimą. Todėl vidutinio aktyvumo strategija remiasi pakankamais ištekliais, kurie tik retkarčiais papildomi veiklos mažinimo kitose rinkose sąskaita. Kartais tokios strategijos laikytis tenka kaip tik dėl to, kad didelio aktyvumo negalima išplėtoti dėl finansinių ir kitų išteklių trūkumo. Kitais atvejais tai tiesiog grindžiama įmonės tikslais.
Vidutinio aktyvumo strategiją taikančios įmonės dažniausiai turi ir kitų verslo veiklos sričių, kurios joms suteikia galimybę paskirstyti riziką. Todėl, pavyzdžiui, jei vidutinio aktyvumo strategijos rinka sudaro 20% viso verslo, tai čia ištikus nesėkmei ją bus galima kompensuoti kitų veiklos sričių rezultatais.

3.3 Mažo aktyvumo strategija

Kai įmonė neturi ilgalaikių tikslų rinkoje ir sprendžia tik laikiną problemą, pavyzdžiui, nori realizuoti susikaupusias prekių atsargas, jos pastangos būna nedidelės arba laikinos. Paprastai pasitenkinama pasyviais, minimaliais veiksmais, nesiekiant aktyviai konkuruoti. Dažnai taip daroma tuomet, kai rinkas jau būna užėmusios didelės bendrovės, konkuravimas su kuriomis neatitinka įmonės pajėgumo ar tikslų.
Tačiau ir mažo aktyvumo strategija gali būti gana pelninga, nes įmonė neskiria didelių išteklių, taigi jos kaštai minimalūs. Ypač paranku, jei tam tikri segmentai yra lojalūs įmonės prekėms ir pakartotinai perka be didesnių marketingo pastangų. Veikla tokioje rinkoje truks tol, kol leis gauti pakankamai pajamų ar pasiekti kitus verslo tikslus.
3.4 Ribinių rinkų atsisakymo strategija

Kai kada įmonėms reikia ne užkariauti tam tikras rinkas, bet sumažinti aktyvumą ar net visiškai kai kurių iš jų atsisakyti. Kartais taip elgtis tenka siekiant konkurencinių tikslų kitose rinkose, kitais atvejais to reikalauja įmonės reputacija ar kitos priežastys. Žinomiausios yra ribinių rinkų atsisakymo ir demarketingo strategijos.
Ribinių rinkų atsisakymas – tai sąmoningas išteklių perkėlimas iš mažiau naudingų rinkų į tas, kurios duoda daugiau naudos.
Ribinių rinkų atsisakymas numato, kad įmonė turi atidžiai ištirti tas rinkas, kurios neduoda tiek pajamų, kiek jų galima būtų gauti tuos pačius išteklius naudojant kitose rinkose. Ribinėmis rinkomis vadinamos tos, kurias įmonė yra pasirengusi palikti atsiradus geresnei alternatyvai. Atsisakydama mažiau naudingų rinkų įmonė gali sutelkti savo pastangas ir resursus į perspektyvesnes, o kartu įgyti geresnių augimo sąlygų ir galimybių.

3.5 Demarketingas

Demarketingas – tai marketingo strategija, kuria siekiama sumažinti tam tikrų prekių ar paslaugų paklausą.
Paprasčiau demarketingą galima pavadinti priešingu, arba atvirkščiu, marketingu. Šis terminas išpopuliarėjo 1970 metų pradžioje, kai dėl arabų šalių naftos embargo labai sumažėjo atskirų gaminių pasiūla. Demarketingu buvo mėginama mažinti naftos ir su ja susijusių prekių vartojimą. Tokią strategiją gali įgyvendinti ne tik atskiros firmos, bet ir valstybės ar visuomeninės institucijos. Neretai demarketingu siekiama sumažinti pemelyg gausų visuomeniškai nepriimtinų, žalingų prekių vartojimą. Demarketingo strategiją galima įgyvendinti įvairiai. Vienas iš būdų yra poreikių laiko reguliavimas tinkamai išdėstant užsakymus ir jų vykdymo terminus. Kitu atveju demarketingas gali būti įgyvendinamas vykdant tolygų ir vienodą prekės tiekimą visiems pirkėjams, nepaisant to, kad skirtingose jų grupėse paklausa yra aiškiai nevienoda. Trečiu atveju gali būti pasiūlyta naudoti trūkstamos prekės pakaitalą. Ketvirtu – galima siūlyti vartotojo poreikį tenkinti susitariant su kitu pirkėju, kuris norimą gaminį jau yra nupirkęs. Pavyzdžiui, galima susitarti tikslius plieno liejinius lieti kaimyninėje įmonėje, kuri tam tinkamą įrenginį jau yra įsigijusi.
Demarketingo strategija yra nukreipta į vartotojų gerą valią, ja siekiama vienokiu ar kitokiu būdu spręsti jų poreikių tenkinimo problemą, kol tam reikalinga prekė negali būti parduota.

Literatūros sąrašas

1. V.Pranulis, A.Pajuodis, S.Urbonavičius, R.Virvilaitė „Marketingas“ Vilnius 2000 m.

2. Regina Virvilaitė „Strateginis Marketingo Valdymas” Kaunas 2000 m.

3. L.Bagdonienė, R. Hopenienė „Paslaugų marketingas ir vadyba“ KTU Kaunas 2004 m.

Leave a Comment