Bankų veikla ir vaidmuo rinkos ekonomikoje

TURINYSĮŽANGA 31. BANKŲ ATSIRADIMAS, FUNKCIJOS IR RŪŠYS 41.1 Bankų funkcijos 41.2 Bankų rūšys 52. BANKŲ VEIKLOS APLINKA IR PRINCIPAI 82.1 Bankų veiklos aplinka 82.2 Bankų veiklos principai 103. BANKO PROCESŲ ORGANIZAVIMAS 123.1 Banko procesų charakteristika 123.2 Banko pasyvai 123.2.1 Sandėrių indėliai 123.2.2 Santaupos ir kiti terminuoti indėliai 133.2.3 Skolinimasis, kiti pasyvai ir kapitalas 134. BANKO AKTYVAI 154.1 Pirminiai rezervai 154.2 Kapitalo atskyrimas nuo rezervų 164.3 Vertybiniai popieriai ir paskolos 174.4 Kiti aktyvai 245. AKTYVŲ IR PASYVŲ VALDYMAS 245.1 Aktyvų ir pasyvų skolinių įsipareigojimų terminų derinimas 266. BANKŲ VVAIDMUO IR NAUDINGUMAS VISUOEMENEI 267. ŠIUOLAIKINĖS BANKININKYSTES PERTVARKOS KRYPTYS 28IŠVADOS 32LITERATŪRA 34ĮŽANGABankai yra neaciejama šiuolaikinės visuomenės dalis. Sunku būtų įsivaizduoti mūsų gyvenimą be bankų, be to bankai teikia didelę naudą rinkos ekonomokai. Bankų veikla yra labai aktuali rinkos ekonomikai bei visuomenei. Pastaraisiais metais atsiranda naujos bankinės operacijos ir naujos ryšių su klientais formos, labai padidėjo taupymo, vartotojų kredito vaidmuo. Komercinių bankų veikla darosi universalesnė. Jais naudojasi ir fiziniai, ir juridiniai asmenys. Vyriausybės naudojasi bankų kreditais, skatindamos ir kontroliuodamos ekonomikos raidą. Bankai yra svarbiausi šalies ūkio centrai, kurie leidžia pinigus į “ekonominį gamybos darbą”, jie yra tie šalies ūkio smegenys, kurie, leisdami pinigus, žiūri, kad jie dirbtų planingą, šalies ūkiui naudingą kūrybinį darbą. Tad vartojantys bankinius pinigus prisideda prie šalies ūkio kūrybinio darbo. Taigi bankai, V. Jurgučio žodžiais tariant, yra ne tik mūsų ūkio širdis, bet ir jo smegenys. Taigi bankai yra indėlių įstaigos, įkurtos su didesniu finansinius kapitalu, kurių pagrindinės funkcijos – saugoti indėlius ir lėšas, bei jas skolinti. Toliau aptarsime pagrindines bankų funkcijas, rūšis, bankines operacijas, bei jų svarbą šiuolaikiniame gyvenime.1. BANKŲ ATSIRADIMAS, FUNKCIJOS IR RŪŠYSTerminas bankas yra kilęs iš italų kalbos žodžio “banco” – tai stalas už, kurio viduramžiais sėdėdavo pinigų keitėjai. Bankų istorija siekia tolimą praeitį. Kai kurios bankinės operacijos buvo žinomos senovės civilizacijose, Graikijoje, Senojoje Romoje. Dažniausiai tuo užsimmdavo šventyklos, valstyinės žinybos, stambūs pirkliai, kurie priimdavo saugoti tauriuosius metalus, pinigus, brangenybes, už lupikiškas palūkanas duodavo paskolas. Tikroji bankininkystės pradžia yra Renesanso laikai. Pirmieji bankai atsirado Lombardijoje, nuo tada vartojama lombardo sąvoka. Labai plačiai ji išplito Italijoje, kur bankininkai ne tik pirkdavo ir parduodavo užsienio valiutą, bet dar ir priimdavo indėlius iki pareikalavimo ir terminuotus indėlius. Plečiantis pramoninei gamybai, bankinių operacijų mąstai labai išaugo. Pramoninio kapitalo koncentracija reikalavo ir bankinio kapitalo koncentracijos, atsirado pirmieji akciniai bankai: Didžiojoje Britanijoje, Vokietioje, Prncūzijoje. Bankų koncentracija ir centralizacija skatino įmonių stambinimo procesą, stiprino monopolistines tendencijas.1.1 Bankų funkcijosBankas – tai finanų isntitucija, turinti spacialią valstybės licenziją, kuri leidžia priimti pinigus ir suteikti paskolas. Bankų funkcijos:· Telkia laikinai laisvas lėšas ir santaupas;· Iš sukauptų lėšų bankai teikia kreditus ir dažnai tampa pamonės įmonių akcininkais. Banko paskola – tai komercinis pasitikėjimas, kurį bankas išreiškia, skolindamas pinigus nustatytam laikotarpiui už a tikras palūkanas;· Vykdant ūkinius sandėrius, bankai tarpininkauja piniginiuose atsiskaitymuose ir mokėjimuose;· Leidžia apyvarton pinigus, vertybinius popierius ir atlieka su jais susijusias operacijas;· Konsultuoja klientus, suteikdami jiems reikiamą ekonominę bei finansinę informaciją.Atlikdami šias funkcijas, bankai veikia tam tikrus ūkio procesus ir net juos kontroliuoja. Bankai gali perkelti pinigines lešas į tas veiklos sritis, kur jų trūksta.1.2 Bankų rūšysPagal nuosavybės formas bankai skirstomi į:· Akcinius bankus – bankus, kurių įstatinis banko kapitalas sukauptas iš atskirų dalininkų lėšų;· Kooperatinius bankus – bankus, apimančius smulkaus kredito draugijas, jungiančias savo narių – miesto ar kaimo gyventojų – indėlius ir iš sukauptų lėšų teikiančius jiems trumpalaikes paskolas;· Minicipalinius bankus – miestų savivaldos organų nuosavybę; jie teikia miesto ūkio finansavimui ilgalaikius kreditus;· Valstybinius bankus – valstybės nuosavybę; jie atlieka emisijos ir komercijos bankų funkcijas;· Mišriuosius bankus – bankus, kurių akcijų dalį turi namų ūkiai, firmos bei valstybė;· Tarptautinius bankus – bankus, atstovaujančius tarpvalstybiniams interesams. Pagal veiklos pobūdį bankai skirstomi į: 1. Centrinį banką – vadinamąjį pirmos eilės banką;2. Komercinius bankus;2.1 Komercinius universalius bankus;2.2 Komercinius specializuotus bankus:– Investicinius;– taupomuosius;– inovacinius;– hipotekos.3. Nebankiniuis finansinius tarpininkus: – kreditines sąjungas;– taupymo ir paskolų asociacijas;Šiuolaikiniai bankai – tai finansiniaia tarpininkai, iš savo veiklos gaunantys pelną. Finansinis tarpininkas – tai institucija, esanti tarp kreditoriaus ir besiskolinančiojo. Finansinis tarpininkas pinigus pasiskolina savo vardu, o vėliau juos skolina savo skolininkams. Todėl komerciniai bankai ir nebankiniai finansiniai tarpininkai yra: a) finansiniai tarpininkai tarp skolintojų ir besiskolinančiųjų, t.y. paskolų tiekėjai;b) finansiniai tarpininkai mainuose tarp prekių savininkų ir pinigų savininkų, nes dalis bankų pasyvų, būtente čekiniai indėliai, plačiai naudojami kaip mokėjimo priemonė ir yra pagrindinė pinigų kiekio šalyje dalis.Dažniausiai, nebankiniai finansiniai tarpininkai ir komerciniai bankai yra vadinami komerciniai bankais, nes jų veikla yra labai panaši. Komerciniai bankai, tiesiogaiai negamindami materialinių vertybių, o tik aprūpindami ūkio subjektus finansiniais ištekliais ir organizuodami jų srautus, siekia visoms įmonės būdingo tikslo – pelno maksimizavimo. Banko pelno maksimizavimą apima du etapai: 1. reikia įtikinti žmones teikti jiems pinigus, atidarant indėlių sąskaitas. Pradedantis bankas turi konkuruoti su jau esančiais rinkoje bankais, todėl jis turi sudaryti palankesnes sąlygas indėlininkams.Jei bankas turi kokių nors privalumų, paluginti su kitais bankais, tai jis taps patraukliu, ir žmonės noriai laikys savo indėlius.2. pelningiausių kredito suteikimo variantų paieškos. Jei banko vadovybė optimaliai pasirenka savo skolininkus, tai bankas gaus dideles pajamas.Universalūs komerciniai bankai atlieka finansinį – kreditinį klientų aptarnavimą komerciniais pagrindais. Universalūs bankai vykdo visas pagrindines banko pajamų apyvartos ir kreditavimo funkcijas. Jiems galima priskirti ir didžiuosius Lietuvos bankus. Tačiau bankai gali daugiau specializuotis vienoje ar kitoje srityje. Taip susiformuoja specializuoti bankai. Bankai gali specializuotis pagal viena ar kelis kriterijus.

1. pav. Bankų specializavimosi kriterijai.

Investiciniai ir inovaciniai bankai sukaupia ilgalaikes lėšas. Investiciniai bankai aktyviai dalyvauja pramonės emisiniuose steigiamuosiuose procesuose. Jie dažniausiai organizuoja trečiųjų asmenų vertybinių popierių pirminę ir antrinę apyvartą, būna emisijos garantais ir kredituoja fondines operacijas. Kai kuriose šalyse investiciniams bankams draudžiama priimti indėlius, jų pasyvai formuojami iš savos emisinės veiklos (vertybinių popierių leidmo) ir tarpbankinių kreditų. Inovaciniai bankai daugiau orientuoti į veiklą, kuri atsiperka negreitai ir dažnai būna rizikinga. Tai, pavyzdžiui, naujų veiklos sričių skatinimas, naujos technikos, naujos technologijos diegimas.Atsiskaitymų ir depozito bankai specializuojasi tiekti trumpalaikius kreditus. Yra bankų, kurie specializuojasi vykdyti specifinius atsiskaitymus, pvz., organizuoja atsiskaitymą su buvusiomis Sovietų Sąjungos įmonėmi…s.Taupomieji bankai pritraukia smulkius indėlius. Jie dažniausiai orientuojasi į gyventojų kreditavimą – įdėjimus į gyvenamąją statybą, smulkų verslą.Hipotekos (žemės bankai) išduoda paskolas už įkeistą nekilnojamąjį turtą, dažniausiai žemę.Be funkcinės galima ir regioninė specializacija. Dažnai tokie yra taupomieji bankai, regioniniai, kurie aptarnauja regioną. Regionus gali aptarnauti ir didžiųjų bankų regioniniai filiali. Šakinės specializacijos bankai orientuojasi į tam tikrą ūkio šaką ar klientų grupę. Pvz: Vilniaus bankas daugiau dėmesio skiria prekybos įmonėms (kredituoja eksporto ir importo operacijas). Bankas “Snoras” stengiasi būti patrauklesnis gyventojams. Kartais stambios finansinės grupuotės kuria bankus savo įmonėms aptarnauti; tuo atveju turime pagal klientus specializuotą banką. Prie tokių bankų būtų galima priskirti AB “Achema” įkurtą “Industrijos” banką, kuris aptarnaudavo pramonės įmones, bet nepriiminėdavo indėlių, t.y. atlikdavo ne visas banko funkcijas. Tačiau šis bankas jau nebeegzistuoja.2. BANKŲ VEIKLOS APLINKA IR PRINCIPAI2.1 Bankų veiklos aplinkaBankų veikla yra specifinė veikla. Jos specifiką lemia tai, kad dirbama su vienu iš sudėtingiausių objektų – pinigais, kurie yra kiekvieno asmens gyvenimo lygio, pasisekimo matas ir kurių apyvaros procese susiduria labai skirtingi įvairių žmonių grupių interesai. Bankų politiką nemažai lemia išorinė aplinka. Svarbiausi jos elementai yra šie:· bankų veiklos dalyviai;· ekonominė ir socialinė situacija;· politinė situacija;· vyraujančių vadybos teorijų ir proceso humanizavimo lygis;· teisinės bankinės veiklos reglamentavimas.Pagrindinius bankų veiklos dalyvius ir jų interesus galima pavaizduoti taip:

kreditai kapitalas pakūkanos palūkanos indėliai dividendai

2. pav. Bankų veiklos dalyviai

Bankų veiklos dalyvių nomenklatūra labai įvairi. Banko kilientai yra tiek stambios akcinės bendrovės, smulkios indvidualios įmonės, valstybinės įstaios, tiek fiziniai asmenys. Klientai yra indėlininkai, laikantys bankuose savo lėšas bei atsiskaitomąsias sąskaitas turinčios įmonės, kurių pinigai nuolat yra apyvatoje. Bankų paslaugomis naudojasi ir smulkūs (pvz: pensininkai) ir stambūs indėlininkai. Indėlininkai yra suinteresuoti didesnemis palūkanomis ir savo indėlių saugumu, bet didesnės palūkanos mokamos už didesnę riziką. Banko klientai siekia pasinaudoti bankais, kad kiek galima mažesnėmis palūkanomis gautų iš jų kreditus. Banko klientas gali būti ir užsienietis, ir tos šalies pilietis. Visai kitokius interesus turi banko akcininkai: jie už įdėta kapitalą nori gauti didesnius dividendus, padidinti jų turimų akcijų vertę. Šių grupių interesai yra skirtingi, tačiau jos formuluoja bankų veiklai ir bendrus reikalavimus, tai turi būti įvertinta bankininkystės veikloje. Efektyvus banko darbas visada yra susijęs su rizika. Bankas turi rizikuoti, tačiau tuo pačiu jis turi užtikrinti indėliųir kapitalo saugumą. Nerizikuojant neįmanoma užtikrinti banko sėkmės ir saugumo. Rizikuojant tikimybė gauti didelį pelną yra susijusi su didele bankroto tikimybe, bet ir nerizikuojant galima patirti nuostolių, nes padidėjusios konkurencijos sąlygomis toks bankas užleidžia savo pozicijas rinkoje, praranda klientus. Bankų veiklos sėkmė nemažai priklauso nuo ekonominės ir socialinės situacijos. Didelė infliacija, kapitalo trūkumas, aukštas spekuliacijos, šešėlinės ekonomikos lygis lemia aukštus kreditų palūkanų procentus ir apriboja kreditais naudojančiųsi klientų ratą. Esant tokiai situacijai, praktiškai nekeredituojamos ilgalaikės investicijos. Gyventojų nuskurdimas riboja galimybes taupyti ir mažina bankų finansinį pajėgumą. Kita vertus, labai svarbu suvokti bankų vaidmenį intensyvinant ekonominius ir socialinius procesus. Bankai yra komercinės, pelno siekiančios įmonės. Bankų vaidmuo ekonomikos plėtrai yra didelis, tačiau bankas teigiamai vertinamas tik tada, kai jo duodama nauda ūkio subjektams suderinama su už teikiamas paslaugas gaunama ar numatoma gauti nauda. Todėl vyriausybė visada sprendžia dilemą: ar nepamėginus panaudoti bankų veiklą kaip priemonę savo “efektyviai” ekonominei politikai įgyvendinti? Bet taip pat negalima iš banko reikalauti, kad butų atsisakoma realaus šiandieninio pelno dėl neapibrėžtų ateities laimėjimų.Politinė situacija turi įtakos bankų veiklos reglamentavimo lygiui, veiklos, kapitalo formavimo prioritetams, atvirumo ar uždarumo laipsniui, valstybės ir bankų sistemos patikimumo lygiui. Labai svarbi bankų veikloje vyraujanti vadybos teorija ir jos humanizavimo lygis. Siekiama padaryti žmogaus darbą įdomų, o darbuotoją suinteresuoti panaudoti savo potenciją banko tikslams pasiekti. Šios tendencijos labai aiškiai atsispindi dabartinėse valdymo teorijose. Vietoje klasikinių valdymo teorijų šiandien vis labiau orientuojamasi į elgesio valdymo teorijas.Bankus ir jų persionalą veikia ir tarptautinė aplinka. Mūsų laikais nėra izoliuotų šalių, formuojasi bendra rinka, gyvenimas ir darbinė veikla intensyviai internacionalizuojasi, todėl labai padidėja konkurencijos mąstai. Teisinis bankų veiklos reglame…ntavimas yra anksčiau minėtų aplinkos veiksnių kaip visumos išraiška. Vyriausybės bankų veiklai skiria ypatingą dėmesį, nes jos sutrikimai tiesiogiai veikia ekonominę situaciją.2.2 Bankų veiklos principaiPagrindinis rinkos ekonominės sistemos veiklos principas yra ekonomiškumas. Bankuose jis reiškiasi siekimu maksimizuoti pelną, kapitalo rentabilumą. Ekonomiškumo principas yra derinamas su saugumo principu, kuris traktuojamas tiek siaurąją prasme (saugus pinigų transportavimas, vertybių ir bendra banko apsauga, negalimumas suklastoti dokumentus ir pan.), tiek plačiąja prasme, priimant principinius banko kūrimo ir veiklos sprendimus. Banko saugumas apima klientų indėlių ir akcininkų kapitalo išsaugojimą, laikantis bankui nustatytų saugumo normatyvų. Bankų veikloje ypatingą vaidmenį atlieka klientų pasitikėjimas banku.

Ekonomiškumas ir saugumas realizuojmas įgyvendinus dalinius principus.1.Operatyvumas būtinas kiekvienai bankų veiklos sričiai. Spartus aptarnavimas prie kasos langelio, operatyvus piniginių indėlių išmokėjimas, mokamo pavedimo atlikimas formuoja teigiamą kliento nuomonę apie banką, didina pasitikėjimą juo. Darbo procesą galima spartinti labai įvairiomis priemonėmis: perkialant darbutojus į siauras vietas, didinant darbo našumą ir intensyvumą, keliant darbuotojų kvalifikaciją, mechanizuojant ir automatizuojant darbo procesus.2. Bankų veiklos vidinė ir išorinė kontrolė. Skiriama nuolatinė operatyvioji kontrolė ir vidinė bei išorinė revizija. Nuolatinę operatyviąją kontrolę atlieka tiesioginiai vadovai, bet dažniausiai jos nepakanka. Todėl labai svarbų vaidmenį vaidina vidinė revizija, kuri turi ne tik išsiaiškinti trūkumus, piknaudžiavimus, bet ir numatyti priemones, kaip užkirsti jiems kelią. Iš to išplaukia reikalavimas, kad revizijos tarnyba būtu savarankiška, pavaldi tik paties aukščiausio lygio vadovybei. Tai labai svarbu Lietuvoje. Lirtuvos bankai yra jauni, neturi darbo rinkos sąlygomis patyrimo, reikiamo įvaidžio užsienio partnerių akyse, todėl vidinės revizijos rezultatais ne visada patikima. Todėl labai svarbus išorinis revizijos vaidmuo, kurią atlieka Lietuvos bankas bei tarptautinės audito organizacijos.3. Kaip savarankišką principą reikia skirti ir visuomenės bei savų darbuotojų informavimą. Rinkos sąlygomis visada yra pasirinkimas, kurį lemia realios banko padėties žinojimas. Visuomenė turi žinoti tikslią padėtį; tai savotiškai mobilzuoja ir banką, nes jis, norėdamas gerai atrodyti visuomenės, klientų akyse, turi formuoti stabilaus ir patikimo banko įvaizdį. 4. Minėti bankų veiklos principai yra susiję su bankų veiklos techniniu aprūpinimu. Taigi techninis aprūpinimas yra šiuolaikinės bankų veiklos principas. Techninisaprūpinimas leidžia patenkinti ir operatyvumo bei saugumo reiklavimus, gerokai padidinti darbo efektyvumą, todėl yra neatsiejamas nuo ekonomiškumo principo. Techninės priemonės išeina už banko ribų: pinigų automatai, kompiuterių panaudojimas tiesioginiam kontaktui su banku – tai tik dalis galimybių šioje srityje. 5. Atskirų padalinių ir darbuotojų darbo ekonomiškumo principas yra neatsiejamas nuo jų motyvavimo, darbo rezultatų įvertinimo sistemos sukūrimo. Norint suinteresuoti darbuotojus ir padalinius reikia žinoti jų darbo rezultatus ir numanyti juos atitinkančias skatinimo priemones.3. BANKO PROCESŲ ORGANIZAVIMAS3.1 Banko procesų charakteristikaBanko procesų klasifikavimo pagrindas gali būti banko balansinė ataskaita, kurioje atsispindi pagrindinių banko operacijų rezultatai. Skiriamos aktyvinės, pasyvinės ir nebalansinės banko operacijos. Aktyvuose parodomos lėšų panaudojimo kryptys – turtas, pasyvuose – lėšų šaltiniai nebalansinėse sąskaitose atsispindi balanse neparodomos operacijos.3.2 BANKO PASYVAI3.2.1 Sandėrių indėliaiPirmutinė pozicija pasyvų pusėje yra sandėrių indėliai. Sandėrių indėlis paprasčiausiai yra sąskaita, iš kurios jūs galite išrašyti čekį. Tokios sąskaitos vadinamos čekiniais indėliais; jos būna kelių rūšių. Pirma, indėliai iki pareikalavimo, už kuriuos bankui neleidžiama mokėti palūkanų. Tačiau, kaip dažnai būna, įstatymas nėra pakankamas barjeras, kad apsaugotų nuo ekonomikos spaudimo. Kadangi bankai negali mokėti aiškių palūkanų, t.y. palūkanų išreikštų pinigais, jie moka numanomas palūkanas, teikdami paslaugas. Daugelio bankų duomenys tą aiškiai rodo; numatydami tam tikras palūkanas savo verslo indėlininkams, jie vėliau suteikia jiems kokias nors nemokamas paslaugas, pavyzdžiui, sudaro algalapius, perka užsienio valiutąir pan. Be to, bankas dažnai už savo paskolas ima mažesnes palūkanas iš tų firmų, kurios laiko tame banke indėlius iki pareikalavimo. Antrijo pozicija yra perleidžiamojo pavedimo sąskaitos, kurios iš tikrųjų yra čekinės sąskaitos duodančios palūkanas. Trečioji pozicija yra pinigų rinkos indėlių sąskaitos, duodančios didesnias palūkanas nei perleidžiamojo pavedimo sąskaitos; mat skirtingai nuo perleidžiamojo pavedimo sąskaitų, bankai neprivalo laikyti rezervų joms atsverti. Žinoma, yra tam tikrų apribojimų dėl čekių, rašomų išpinigų rinkos sąskaitų, skaičiaus. Korporacijoms neleidžiama turėti tokių sąskaitų; jos privalo savo čekinius indėlius laikyti, kaip indėlius iki pareikalavimo.3.2.2 Santaupos ir kiti terminuoti indėliaiSantaupos – tai grynųjų pajamų dalis, kuri laikinai neskiriama vartojimui. Kitaip tariant tai neišleistos pajamos ir jos apskaičiuojamaos ir grynųjų pajamų atėmus vartojimo išlaidas. Santaupos gali būti laikomos pagal rašytinį indėlininko ir banko susitarimą. Indėlių sertifikatai, taikomi indėlių sumai. Gyventojai gali paimti pinigus iš sąskaitos pagal indėlių srtifikatą iki nustatytos mokėjimo datos, bet tuo atveju kaikurioms Federalinės rezervų taisyklės yra numačiusios palūkanų baudas. Didieji indėlininkai gali įsigyti perleidžiamųjų indėlių srtifikatų, kuriuos leidžia tik gerai žinomi bankai. Jie yra perleižiamieji, o tai reiškia, kad kas nors, įsigijęs tokį srtifikatą, gali pareikalauti savo lėšų dar nesuėjus mokėjimo terminui. Tokius perleidžiamuosius sertifikatus daygiausia perka verslininkai ir vyriausybės įstaigos, nes mažiasuias jų niminalas yra 100000, o paprastai – milijonas dolerių ir daugiau. Tai labai likvidūs aktyvai, nes jų rinka labai aktyvi.perleidžiamųjų indėlių srtifikatų terminas paprastai yra metai arba mažiau; dažnai jie leidžiami taip, kaip patogiau pirkėjui.3.2.3 Skolinimasis, kiti pasyvai ir kapitalasBe priimtu indėlių, bankai turi ir kitų pasyvų. Vienas iš jų yra pirkti federaliniai fondai. Federaliniai fondai nėra lėšos, priklausančios federalinei vyriausybei, kaip gali atrodyti iš pavadinimo. Tai yra indėliai, laikomi Federaliniuose rezervuose. Jais tarpusavyje prekiauja bankai ir kai kurios kitos institucijos, tokios, kaip taupymo ir paskolų asosciacijos, vyriausybės dyleriai ir vyriausybinės agentūros. Būdinga, kad jie pervedami iš karto, t.y. FRS kredituoja gaunantyjį banką tą pačią dieną. Skolinantis bankas informuoja FRS ir nurodo pervesti tam tikrus savo rezervus į gaunančiojo sąskaitą. Federaliniai bankai gali būti ir kitokių formų: korspondentinis miesto bankas gali skolintis iš jame deponuotų šalies bankų korespondentinių sąskaitų likučių. Bet pagrindinė federalinių fondų dalis susideda iš rezervų sąskaitų, kurias indėlių įstaigos turi federalinėje rezervų sistemoje.
Federalinių fondų rinka yra didelė, ir bankai ja naudojasi ne tik norėdami įsigyti lėšų savo privalomiesiems rezervams patenkinti, bet ir lėšų papildomai skolinti. Tuo dažniausiai naudojasi didieji bankai, kurie dažnai skolinasi daugiau, negu reikia privalomiesiems rezervams. Dauguma paskolų suteikiama vienai dienai; taip bankai gali greitai įsigyti daugiau rezervų arba skolinti perteklines lėšas. Į šia rinką per savo korespondinius bankus, paprastai, kaip skolintojai, įeina daug smulkių bankų. Jiems tai yra patogus būdas gauti palūkanų už lėšas, kurios kitu atveju būtų laikomos perteklianiais rezervais. Iš tikrųjų tai yra paskolų rinka, pinigų rinkos kalba tokios operacijos vadinamos pirkimu arba pardavimu. Kita aktyvų rųšis banko balanse yra vertybiniai popieriai, parduoti pagal atpirkimo sutartis. Jos daromos taip: bankas kamnors parduoda vertybinį popierių ir sudaro sutartį atpirkti jį tam tikrą dieną iš anksto numatyta kaina. Iš tikrųjų atpirkomo sutartis yra paskola, kurią bankas gauna laikotarpiui iki vertybinio popierio atpirkimo. Taigi tai yra banko skolų įsipareigojimas (pasyvas). Tokios atpirkimo sutartys faktiškai gali būti naudojamos palūkanoms mokėti už indėlius iki pareikalavimo. Bankas sudar sutartį su korporacija klientu, kad prieš dienos pabaigą, kai bus atliektas visų čekių kirlingas, jis parduoda korporacijos vertybinįpopierių už lėšas savo indėlyje iki pareikalavimo, sudarydamas sutartį atpirkti vertybinį popierių kitą rytą. Korporacija taip gauna lėšų, kad galėtų apmokėti ateinančius čekius. Be to, ji gauna vienos dienos palūkanas už savo lėšų naktinį paskolinimą. Bankui būtų patogiau neteikti tokių naktinių atpirkimo sutarčių ir nemokėti palūkanų. Bet tas palūkanas mokėti verčia bankų konkurencija.Kitas pasyvo staripsnis yra neapmokėti akceptuoti vekseliai. Vekselių akceptavimas yra atsiradęs gana sudėtingai. Firma, parduodama kitai firmai skolon, gali neturėti pakankamai informacijos apie pirkėją, kad priimdama pasižadėjimą susimokėti, būtų pakankamai saugi. Taip dažniausiai būna su užsienio klientu; iš dalies tai lemia tas, kad užsienio teisme yra sunkiau bylinėtis, negu savos šalies teisme. Pardavėjas nėra linkęs priimti pirkėjo vekselį, bet jis sutiks priimti kliento banko vekselį. Tai susidarė banko operacija kuri remiasi banko akceptuotu vekseliu. Paskutinis straipsnis pasyvų pusėje yra kapitalo sąskaita. Kapitalo sąskaita subalansuoja aktyvus irpasyvus; ji apskaičiuojama sumuojant aktyvus ir atimant kitiems duotus skolų įsipareigojimus t.y. pasyvus. Kapitalas yra pasyvas tik žiūrint iš sąskaitybos pozicijų, nes jis atspindi banko vertę, o ne banko turimą skolą.4. BANKO AKTYVAI4.1 Pirminiai rezervaiPirmosios trys aktyvų rūšys, išdėstytos lentelėje pavaizduoto balanso pusėje, yra pirminiai rezervai. Tai yra valiuta ir monetos, laikomos banko kasoje, rezervai, laikomi FRS (Federalinė rezervų sistema), ir indeliai iki pareikalavimo, laikomi kituose, t.y. korespondentiniuose bankuose. Šie trys straipsniai sudaro pirmąją gynybos nuo indelių arba valiutos nutekėjimo linija.

AKTYVAI PASYVAI1. Bendrieji grynųjų pinigų aktyvai:grynieji pinigai kasoje (saugyklose);rezervai federaliniuose rezervų bankuose;indeliai iki pareikalavimo;2. Vertybiniai popieriai3. Paskolos:tarpbankinės komercinės ir pramoninės nekilnojamajam turtui;paskolos asmenims;visos kitos paskolos. 1. Indėliai:sandėrių indėliai;taupomieji ir terminuotieji indėliai;skolinimasis;kiti pasyvai;2. Katipalas (aktyvai minus pasyvai).

1. lentelė Komercinių bankų aktyvai ir pasyvai.

Faktiškai visos institucijos (išskyrus pačius mažiausius bankus), turinčios sandėrių sąskaitų, privalo laikyti rezervus joms apsaugoti. Mažesnių indėlių įstaigų rezervų reikalavimai yra mažesni iš dalies dėl to, kad turėtų galimybę konkuruoti su didesnėmis įstaigomis. FRS yra įgaliota tam tikru mastu keisti rezervų reikalavimus. Tačiau jeigu FRS siekdama kontroliuoti pinigų kiekį, pakeistų rezervų reikalavimus, būtų labai neįprasta. Rezervų reikalavimai yra daug mažesni neasmeniniams, tai yra korporacijų, ūkinių bendrijų arba pelno nesiekiančių institucijų terminuotiesiems indėliams negu sandėrių sąskaitoms. Asmenų terminuotiesiems indėliams visai nėra privalomųjų reikalavimų. Bankai FRS nariai privalo laikyti savo rezervus grynaisiais pinigais kasoje (saugyklose) arba rezervais, laikomais Federalinėje rezervų sistemoje. Kitos institucijos gali juos laikyti kaip indėlius bankuose FRS nariuose (arba tam tikrose vyriausybinėse agentūrose), kurie vėliau perveda juos į FRS. Privalomieji rezervai neturi visą laiką atlikti nuolat apskaičiuojamo dydžio, – jie yra dviejų savaičių vidurkis. Taigi bankai gali laikyti mažesnius rezervus, sakysim, 10 dienų, o paskui papildyti juos ir likusias keturias dienas laikyti didesnius rezervus. FRS už laikomus rezervus palūkanų nemoka. Kitas gali manyti, kad privalomieji rezervai yra sugalvoti tik tam, kad sudarytų vyriausybei sąlygas gauti beprocentes paskolas. Šia prasme jie yra kaip mokestis. Bet pagrindinė rezervų reikalavimų įvedimo priežastis nėra siekimas padidinti mokesčių pajamas. Tai nėra siekimas apsaugoti indėlininkų lėšas – tą funkciją atlieka indėlių draudimas ir bankų kontrolė, bandanti garantuoti visų banko aktyvų saugumą. Be to, rezervų reikalavimai leidžia FRS geriau kontroliuoti pinigų kiekį. Suprantama, grynieji pinigai banko kasoje, rezervai FRS ir tarpbankiniai indėliai yra labai likvidūs. Kitas labai likvidus balanso straipsnis yra renkamieji grynieji pinigai. Jie susideda iš čekių ir kitų panašių formų aktyvų, deponuotų banke ir banko išsiųstų krilingui.4.2 Kapitalo atskyrimas nuo rezervųNors bankai privalo turėti ir kapitalą, ir rezervus, tie dalykai yra labai skirtingi. Kapitalas yra banko savininkų įnašai. Tai yra įrašas balanso pasyvų pusėje, kuris negali būti tapatinamas nei su vienu iš įrašu balanso aktyvų pusėje. Bankas naudojasi visomis prieinamomis lėšomis, ar tai būtų akcininkų kapitalas, ar indėlininkų įnašai įvairiems aktyvams pirkti. Jis neinvestuoja viso kapitalo į vieną aktyvą, o savo indėlių – į kitą. Atvirkščiai, rezervai yra specifiniai banko laikomi aktyvai; pavyzdžiui, pirminiai rezervai yra valiuta, laikoma banke, indėliai – Federalinėje rezervų sistemoje ir indeliai kituose bankuose. Kapitalas ir rezervai atlieka skirtingas funkcijas. Kapitalas veikia kaip apsauga nuo nuostolių, sauganti FIDK ir didžiuosius indėlininkus nuo pavojaus, kad bankas taps nemokus. Teisiškai privalomieji rezervai pirmiausia yra skiriami bankų sistemos sukuriamų indėlių (taigi ir pinigų) kiekio kontrolei.4.3 Vertybiniai popieriai ir paskolos

Be pirminių rezervų, didžiąją dalį banko aktyvų sudaro išduotos paskolos ir turimi vertybiniai popieriai. Šie du straipsniai vadinami pajamas teikiančias aktyvais, nes jie bankui duoda pajamų. Dalis šių pajamas teikiančių aktyvų sudaro antrinius rezervus. Tai yra ne taip likvidūs ir saugūs, kaip pirminiai rezervai, aktyvai, bet jų likvidumas yra pakankamai didelis. Jie sudaro antrą banko gynybos liniją tam atvejui, jeigu pirminiai rezervai būtų neefektyvūs. Kitaip negu pirminiai rezervai, jie duoda nemažas pajamas, nors jų duodamas pelnas paprastai yra mažesnis negu ne taip likvidžių ir ne taip saugių aktyvų. Banko balanse neįmanoma atskirti antrinių rezervų, nes juos sudarantys straipsniai yra klasifikuojami kartu su kitais. Viena iš antrinių rezervų pozicijų yra trumpalaikiai vyriausybės popieriai. Kitos pozicijos – bankininkų akceptuoti vekseliai, komerciniai vertybiniai popieriai bei paskolos iki pareikalavimo (paskolos daugiausia brokeriams ir vertybinių popierių dyleriams, kurias grąžinti bankas gali pareikalauti per dieną). Bankai į paskolas neįdeda visų savo galimų lėšų, išskyrus pirminius ir antrinius rezervus; be to, jie laiko tvirtų pajamų vertybinius popierius, išleistus daugiausia federalinės arba valstijų ir vietinės valdžios. Federaliniai vertybiniai popieriai bankams sudaro aktyvus, neturinčius įsipareigojimų nevykdymo rizikos ir turinčius labai plačią rinką, taigi jie yra likvidesni negu kiti tokio pat termino vertybiniai popieriai. Valstijų ir vietinės valdžios išleisti vertybiniai popieriai duoda pajamų, kurios neapmokestinamos federaliniu mokesčiu, o vietinės valdžios išleistų vertybinių popierių pirkimas padeda bankui toje teritorijoje įsigyti vyriausybinių indėlių. Tačiau valstijų ir vietinės valdžios, kaip ir federaliniai, vertybiniai popieriai turi palūkanų normų riziką. Per paskolas užsimezga asmeniniai santykiai tarp bankininko ir skolininko. Tie santykiai labai skiriasi nuo vertybinių popierių pirkimo santykių; mat vertybinius popierius bankas paprastai perka iš dylerio atviroje rinkoje ir paties skolininko nepažįsta. Be to, vertybinių popierių bankas gali vėl parduoti atviroje rinkoje, o parduoti paskolą yra žymiai mažiau galimybių; paprastai, nors ir ne visada, ji laikoma iki grąžinimo termino. Bankas paskolos, tik ne tarpbankinės paskolos, priskiriamos vienai iš šių keturių kategorijų; verslo paskolos, nekilnojamojo turto paskolos, vartojimo paskolos ir užsienio paskolos.

Verslo paskolos. Tekdami paskolas prekybai ir pramonei, bankai turi didelį santykinį pranašumą. Ne didžiųjų didmeninių, bet mažmeninių bankų paskolų dauguma yra paskolos, suteiktos gana smulkiems vietiniams skolininkams. Tokios paskolos prašymas turi būti kieno nors, pavyzdžiui, vietinio bankininko, įvertintas. Tai duoda didelį pranašumą bankams, palyginti su toli esančiais dideliais skolintojais, pavyzdžiui, draudimo bendrovėmis. Palyginkime banko ir draudimo bendrovės padėtį teikiant paskolą vietinei bakalėjos parduotuvei ir perkant korporacijos obligaciją. Bankas daug geriau pažįsta vietine bakalėjos parduotuvę negu toliau esanti draudimo bendrovė; todėl žymiai lengviau gali spręsti, teikti paskolą jai ar ne. Ir atvirkščiai, draudimo bendrovė turėdama daug, vertybinius popierius vertinančių darbuotojų, gali priimti moksliškai labiau pagristą sprendimą dėl korporacijų obligacijų pirkimo negu eilinis bankas. Svarbus banko verslo paskolų teikimo bruožas yra kredito normavimas. Bankas, kitaip negu kitos firmos, neteikia tiek savo produktų – paskolų, už kiek klientas galėtų mokėti. Bankas neskolina ir kiekvienam, kas prašo paskolos; neskolina net ir tuo atveju, jei klientas žada mokėti pakankamai dideles palūkanas, kurios atlygintų paskolos rizikingumą. Bankai normuoja paskolas atsisakydami teikti jas vieniems ir ribodami paskolos dydį kitiems. Kodėl bankai, skirtingai nuo kitų pardavėjų, riboja savo produktų (paskolų) teikimą kiekvienam klientui? O gi todėl, kad bankai prisiima riziką. Bankas perduoda savo lėšas ir nega…li būti tikras, kad jos bus grąžintos. Kredito normavimas turi ir gynėjų, ir kritikų. Gynėjai tvirtina, kad bankininkas, vertindamas paskolos prašymą, pervertina firmos veiklos galimybes. Kruopščiai bankininko atliktas paskolos prašymų įvertinimas, kuriuo remiantis paskola vieniems suteikiama, kitiems ne, potencialiam skolininkui daro daug daugiau ar mažiau objektyvaus pašaliečio paslaugą. Antra vertus, kredito normavimo kritikai teigia, kad normavimas leidžia bankams teikti pranašumus didiesiems indėlininkams, skriaudžiant kitus skolininkus. Be to, jie tvirtina, kad tai suteikia bankininkams, ypač mažuose miestuose, didžiulę sprendžiamąją galią, kuri, parduodant banko paslaugas, gali būti panaudota kaip spaudimo priemonė. Vienas iš svarbių kredito normavimo veiksnių yra dalykiniai ryšiai tarp bankininko ir verslo skolininko. Dauguma banko teikiamų verslo paskolų duodama ankstesniems skolininkams; tai yra pasikartojanti veikla. Firmos užmezga dalykinius ryšius su tam tikru banku (arba, jeigu firma didelė, su keliais bankai) ir, jeigu tai patenkina abi puses, vėliau firma vėl skolinasi iš to banko, vėl laiko jame savo indėlius. Tokie santykiai yra ne vien tik skolininko ir skolintojo santykiai. Firma naudojasi ir kitomis banko paslaugomis, tokiomis kaip užsienio valiutos keitimas, algalapių sudarymas ir kt. Tos paslaugos dažnai būna pelningos ir bankui svarbios. Didelės firmos pirmiausia užmezga ryšius su didžiausiais ir vidutinio didumo bankais ne tik todėl, kad tokie bankai gali teikti papildomų paslaugų, bet ir todėl, kad nacionaliniams bankams (daugelyje valstijų ir valstijų bankams) leidžiama su tam tikromis išimtimis skolinti bet kuriam skolininkui suma, ne didesnę kaip 15-25 procentai banko kapitalo (tai priklauso nuo paskolos rūšies). Tokie santykiai reiškia, kad bankas įsipareigoja rūpinti pagrįstais esamų klientų kredito poreikiais. Taigi paskolas teikiantis bankas nėra visiškai laisvas agentas; jis turi tenkinti pamatuotus savo kliento reikalavimus. Dėl to jam gali tekti atstumti naujus potencialius klientus; atsisakyti gali tekti net tuo atveju, kai tie naujieji klientai ketina mokėti didesnes palūkanas negu senieji. Panašiai bankas gali būti priverstas normuoti paskolas esamiesiems klientams, užuot iš viso atsisakęs kai kurių iš jų. Arba gali tekti parduoti kai kuriuos savo vertybinius popierius, arba, prisireikus daugiau lėšų papildomoms paskoloms, padidinti indėlių palūkanų normas. Tokie veiksmai tuo metu bankui gali brangiai kainuoti, bet jie yra būtini norint maksimizuoti ilgo laikotarpio pelną.

Stabilūs bankų ryšiai teikia didžiausią naudą – informaciją. Ilgus metus bendraudamas, bankas sužino apie savo klientus labai daug. Jei klientai dažnai keistų bankus, ši informacija taptų bevertė jų senajam bankui, o naujajam bankui reikėtų eikvoti lėšas norint vėl surinkti tokią informaciją. Banko teikimų paskolų grąžinimo terminai yra labai įvairūs. Bankai teikia daugybę vidutinės trukmės paskolų, tai yra paskolų, kurių grąžinimo terminas paprastai būna nuo vienerių iki penkerių metų, o kai kada ir ilgesnis. Skolininkas gali naudoti tokias vidutinės trukmės paskolas investicijoms į pagrindinį kapitalą finansuoti. Dažnai, kaip ir vartojimo paskolos, jos grąžinamos dalimis. Teikdamas vidutinės trukmės paskolas, bankas, siekdamas apsisaugoti, gali taikyti skolininkui tam tikrus suvaržymus; pavyzdžiai, riboti galimo įsiskolinimo dydį. Kitas būdas, kuriuo bankai kartais tenkina klientų ilgalaikio kapitalo poreikius, yra gamybos įrengimų pirkimas ir jų nuomojimas klientui. Taigi bankai valdo laivus, lėktuvus ir net karves. Nuomodamas įrengimus, bankas gauna mokesčių pajamų iš sparčios amortizacijos. O jeigu yra laikomasi tam tikrų sąlygų, nuomininkas turi naudos iš to, kad jo balanse neatsispindi skola, kuri matytųsi, jeigu lėšas tiems įrengimams pirkti būtų skolinęsis tiesiai iš banko. Vietoj vidutinės trukmės paskolos skolininkas dažnai gali gauti trumpalaikę paskolą. Vienas iš būdų yra kreditų limitas. Tai …yra susitarimas, pagal kurį bankas sutinka suteikti firmai paskolų beveik tokią sumą, kokios jai reikia. Kreditų limitai paprastai nustatomi laikotarpiui iki metų. Duodamas firmai kreditų limitą, bankas daugiau ar mažiau įsipareigoja teikti paskolas, kol firmos padėtis to reikalauja. Bankas dažnai ima mokestį už nepanaudoto kredito limito sumą kartu su palūkanomis už paskolos sumą, kuri jau panaudota. Kitas būdas firmai skolintis yra sutartis gauti automatiškai atnaujinamą kreditą, pagal kurią firma gali skolintis iki tam tikros sumos ir vėliau grąžinti panaudotą sumą nemokėdama baudos kaip kredito limito atveju už neįsisavintą dalį. Be to, firma gali gauti oficialų banko įsipareigojimą suteikti paskolą ateityje. Už tai ji dažnai turi mokėti nedidelį mokestį. Bankas dažnai reikalauja iš kredito limitą turinčių ir kitų jo neturinčių verslo skolininkų, kad jie laikytų šiame banke kompensacinį, arba paramos, likutį. Tai reiškia, kad firma privalo turėti, tarkime 10 procentų kredito limito sumos, arba pagal kitus susitarimus, tarkime, 15 procentų negrąžintos skolos, indėlį iki pareikalavimo. Kompensaciniai likučiai per kredito limito veikimo laikotarpį gali būti sudaromi kaip vidutiniai likučiai arba, rečiau, kaip mažiausi likučiai. Reikalavimas sudaryti kompensacinį likutį nėra teisinė sąlyga, bet jei skolininkas jo nesilaiko, bankas gali atsisakyti teikti paskolas ateityje arba imti didesnes palūkanas už bet kurias kitas paskolas. Įvairių bankų reikalavimai dėl kompensacinių likučių yra labai įvairus. Kai kuriems bankams tai yra tvirta politika, o kiti potencialus skolininko indelį vertina tik kaip vieną iš veiksnių, lemiančių paskolos suteikimą. Kompensacinių likučių reikalavimas padidina faktinę palūkanų normą. Žinoma, dažnai skolininkas gauna atpildą: kompensacinis likutis gali būti panaudojamas tuo atveju, jei firmos finansinė padėtis tikrai pablogėja. Be kompensacinio likučio, daug firmų (ypač mažų ir vidutinių) yra sudariusios beprocenčius paslaugų likučius, skirtus atsiliginti bankui už tam tikras paslaugas, pavyzdžiui, už algalapių sudarymą. Kitas dažnai skolininkams taikomas reikalavimas yra reikalavimas už paskolą pateikti bankui papildomą užstatą, kad tuo atveju, jei paskola nebūtų grąžinta, ji būtų galima parduoti ir atgauti pinigus. Užstatas gali būti vertybiniai popieriai, atsargos ir kitas turtas, dažnai, nors ne visada, didesnės vertės negu paskolos suma. Tai apsaugo bankus tuo atveju, jei užstato rinkos kaina sumažėja. Už paskolas banko imamų palūkanų normos, žinoma, kinta pagal vyraujančias palūkanų normas, nors kiek vėluodamos. Jei paskola iš viso bus suteikta, palūkanų norma bus didesnė, nes didelė paskola mažai firmai yra rizikingesnė. Daug paskolų yra suteikiama su pirmine palūkanų norma. Kiekvienas bankas yra nusistatęs palūkanų normą už dideles paskolas savo geriausiems klientams. Pirminės įvairių bankų palūkanų normos yra panašios. Paprastai kai didelis bankas pakeičia savo pirminę palūkanų normą, kiti bankai jas irgi keičia. Kai kurie bankai pirminę palūkanų normą nustato pagal formulę, sudaromą pagal lėšų įsigijimo išlaidas, kiti bankai tą normą nusistato tokia pat, kaip ir didžiųjų bankų. Kadangi tik stipri firma gali skolintis už pirminę palūkanų normą, pelnyti tokią pirminę normą yra svarbus laimėjimas. Žinoma, kartais, ypač kai konkurencija tarp bankų dėl verslo paskolų labai paaštrėja, daugelis geriausių firmų gali skolintis (viešai neskelbiant) ir su palūkanų norma, žemesne už pirminę. Kai kurioms didelėms firmoms siūloma skolintis su nedidele tvirta marža, kiek didesne kaip Londono tarpbankinėje rinkoje siūloma palūkanų norma (London Interbank Offered Rate – LIBOR), tai yra su palūkanų norma, už kurią didieji tarptautiniai bankai skolina vienas kitam tarptautinėje rinkoje. Paskolos firmoms, negaunančioms paskolų už pirminę palūkanų normą, dažnai yra apskaičiuojamos pagal pirminę normą. Pavyzdžiui, paskolos sutartyje palūkanų norma gali būti nusakyta kaip puse procento didesnė už pi…rminę palūkanų normą.Jei keičiasi pirminė palūkanų normą, keičiasi ir anksčiau išduotų verslo paskolų palūkanų normos. Žinoma, kartais paskolos sutartyje būna numatyta viršūnė, nusakant, iki kokio lygio palūkanų norma gali būti padidinta.

Nekilnojamojo turto paskolos. Nuo seno hipotekinės paskolos bankams buvo pavojingos, nes jos buvo nelikvidžios, o jų palūkanų normos rizika buvo didelė. Dabar tokių apibūdinimų girdėti rėčiau. Hipotekinės paskolos su kintama palūkanų norma yra ne taip rizikingos kaip tos, kurios yra suteiktos su tvirtomis palūkanomis. Kadangi daugelio už kintamas palūkanas suteiktų hipetekinių paskolų galimas palūkanų normos didėjimas yra ribojamas, jų palūkanų normos rizika iš dalies išliko. Hipetekinių paskolų, ypač su tvirtomis palūkanomis, nelikvidumą labai sumažino išsiplėtusi hipotekų rinka.

Viena iš nekilnojamojo turto paskolų rūšių yra paskola su paties nekilnojamojo turto užstatu. Tokia paskola yra apdraudžiama savininko namu. Teigiama tai, kad nors lėšos gali būti naudojamos bet kuriam tikslui, už jas mokamos palūkanos, kaip ir daugelio kitų hipotekinių paskolų palūkanos, atskaičiuojamos iš pajamų, apmokestinamų federaliniu mokesčiu.

Vartojimo paskolos. Kita svarbi banko veiklos sritis yra skolinimas vartotojams (tai sudaro apie 12 procentų visų bankų paskolų). Vienas svarbių šių paskolų privalumų yra jų likvidumas. Kadangi tos paskolos yra trumpalaikės ir grąžinamos dalimis, jų apyvarta yra labai greita. Kai kurios iš jų yra suteikiamos už kintamą palūkanų normą. Daug vartojimo paskolų yra suteikiama įsigyti ilgo naudojimo prekėms, kurios pačios gali būti užstatas už paskolą. Bankai teikia vartojimo paskolas tiesiogiai ir netiesiogiai, per ilgalaikio vartojimo prekių dylerius (pavyzdžiui, automobilių dylerius). Teikiamos ir bendrojo vartojimo paskolos. Viena iš tokių paskolų rūšių yra paskolos su kredito kortelėmis, už kurias bankas gauna ne tik palūkanas iš skolininko, bet ir komispinigius iš pardavėjo. Kai kurie bankai yra sudarę sutartis, pagal kurias kredito kortelių turėtojai gali kredituoti savo čekines sąskaitas ir debetuoti savo kredito korteles automatiškai, kai čekinė sąskaita nebepajėgia apmokėti gaunamų čekių. Kiti bankai naudoja panašias sutartis automatinėms paskoloms klientams, neturintiems kredito kortelių. Kitas vartojimo paskolų pavyzdys – federalinės valdžios subsidijuojamos paskolos studentams. Bankai teikia paskolas ir vertybiniams popieriams įsigyti. Tokios paskolos yra išduodamos ne tik gyventojams, bet ir vertybinių popierių dyleriams bei brokeriams, naudojantiems jas klientų pirkimams finansuoti bei savo vertybiniams popieriams pirkti.

Užsienio paskolos. Daugelis didžiųjų bankų ir kai kurie vidutinio didumo bankai yra susijungę į vadinamuosius sindikatus, kad galėtų teikti dideles paskolas užsienio firmoms ir vyriausybėms. Vienu požiūriu paskolos užsienio vyriausybėms yra saugesnės už paskolas užsienio arba vietinėms firmoms: firma gali, o šalis negali bankrutuoti. Bet antra vertus, jos yra rizikingesnės, nes užsienio vyriausybei atsisakius mokėti, bankas negali jos paduoti į teismą, negali tikėtis šalies bankroto, jos turtas negali būti paskirstytas kreditoriams. Sankcijos, taikomos šaliai, vengiančiai grąžinti skolą, būna dvejopos. Pirma, kitur esantis šalies turtas, pavyzdžiui, banko indėliai kitoje šalyje arba laivai užsienio uostuose, gali būti areštuoti. Tai apsunkina šaliai palaikyti normalią prekybą. Antra, šalis, kuri nesugeba išmokėti savo skolų, vargiai galės gauti užsienyje net ir trumpalaikę paskolą importui finansuoti. Tokios sankcijos yra veiksmingos, kai reikia apsisaugoti nuo skolos nesumokėjimo normaliomis aplinkybėmis, bei jos neapsaugotos nuo skolos negrąžinimo tada, kai šalį slegia tokios problemos, kaip katastrofiškas pajamų už eksportą sumažėjimas. Kai šalys skolininkės prašo bankus atidėti skolų grąžinimą ir suteikti naujų paskolų, jos nebūna bejėgės. Jos gali grasinti, kad negavusios, ko prašo, visiškai žlugs. Jei taip atsitiktų… bankai turėtų nurašyti joms išduotas paskolas į nuostolius; to bankai, žinoma, nėra linkę daryti, nes tai sumažintų jų pelnus ir kapitalą. Atvirkščiai, pratęsdami paskolos terminus, bankai gali bent jau apskaitos sumetimais atidėti ir savo nuostolių pripažinimą; o jeigu reikalai pakryptų į gerąją pusę, paskolos būtų grąžintos. Taigi šalys skolininkės per derybas gali gerokai paspausti. Apskaitos taisyklės reikalauja, kad tuo atveju, kai skolininkai nemoka palūkanų ir numatytų paskolos grąžinimo sumų, bankai, priskaičiavę palūkanas už paskolas, minusuotų jų buhalterinę vertę. Norėdami nuo to apsisaugoti ir parodyti, neva tikrųjų reikalai klostosi gerai, bankai nusprendė pratęsti skolų grąžinimo terminus ir ėmė papildomai skolinti skolininkams lėšų, reikalingų palūkanoms mokėti. Taigi jie sugebėjo pavaizduoti, tarsi tos paskolos tebėra nepraradusios visos nominalinės vertės. Taip jie elgėsi net ir tada, kai paskolų rinka buvo labai sumažėjusi ir tos paskolos buvo perleidžiamos už daug mažesnę nei nominalinę vertę. Bankai elgėsi taip, lyg problema būtų buvusi likvidumas, o ne skolininkų nemokamumas, tai yra, lyg skolininkams trūktų likvidumo, o jų pajėgumas visai išmokėti skolas būtų nepakitęs. Tokia pozicija suteikė bankams laiko savo kapitalui padidinti ir didesniems rezervams dėl galimų tų paskolų nuostolių sudaryti. Taigi galimi tų paskolų nuostoliai nebegrėsė sužlugdyti bankų sistemą.4.4 Kiti aktyvaiBe pagrindinių, jau aptartų, aktyvų, į banko balansą įeina dar keletas šalutinių aktyvų, pavadintų kitais aktyvais. Į šią kategoriją įtraukiami tokie straipsniai, kaip kliento įsipareigojimai pagal akceptavimo sąskaitas; tai atitinka pasyvo akceptavimų įrašus. Kai bankas akceptuoja kliento tiekėjo pateikiamą mokėjimo reikalavimą, klientas tampa bankui skolingas, ir tai yra banko aktyvas. Kiti kitų aktyvų pavyzdžiai: parduoti federaliniai fondai ir banko įstaigos pastatai.5. AKTYVŲ IR PASYVŲ VALDYMASBankas veikia skolindamasis pinigus viena kaina ir skolindamas juos už didesnę kainą. Istoriškai taip susiklostė, kad bankininkai daugiau dėmesio skyrė skolinimui, o ne skolinimuisi. Lėšų įsigijimas buvo traktuojamas lyg ir kaip mechaninė operacija, kai mokama už indelius palūkanų norma yra nustatyta pagal kartelinius susitarimus arba pagal vyriausybės nustatytą aukščiausią leistinąją ribą. Ir atvirkščiai, vertindami paskolų prašymus, bankai rodė daug daugiau profesionalumo ir išradingumo. Bet tokios padėties nebėra. Dabar indėlių palūkanų normai nėra nustatytos aukščiausios leistinosios ribos, nebėra ir kartelinių susitarimų. Be to, bankai nebėra visiškai priklausomi nuo indėlių. Jie gali ,,pirkti” lėšas atviroje rinkoje. Net nedideli bankai, pirkdami federalinius fondus iš savo miesto korespondentinio banko, skolindamiesi iš FRS arba iš pinigų brokerio, gali prisidėti prie šio žaidimo. Pinigų brokeriai – tai firmos, kurios suskirsto didelius indėlius į dalį po 100 000 dolerių (kad toms sumoms būtų taikomas indėlių draudimas) ir deponuoja jas tuose bankuose, kurie moka didesnes palūkanas. Vidutinio dydžio ir didieji bankai gali pirkti lėšas ir daugeliu kitų būdų. Vienas iš jų – leisti vadinamuosius didelius indėlių sertifikatus, tai yra 100 000 dolerių ir didesnius indėlių sertifikatus. Tokie indėlių sertifikatai turi nacionalinę rinką, ir bankas, pasiūlęs kiek didesnę palūkanų normą, šioje rinkoje gali lengvai įsigyti papildomų lėšų. Be to, bankai gali dalyvauti varžytynėse dėl lėšų nacionalinėje pinigų rinkoje, sudarydami atpirkimo sutartis. Kitas būdas – parduoti komercinius popierius banko holdingo bendrovei (tą daryti pačiam bankui neleidžiama) ir šio pardavimo įplaukas perduoti bankui. Dar vienas būdas – skolintis vadinamųjų eurodolerių, tai yra dolerių indėlių Europos ir Karibų bankuose arba Amerikos bankų Europos filialuose.

Didžiųjų bankų veikla yra žymiai platesnė negu tradicinis paskolų teikimas. Pasitikėjimas lėšų pirkimu turi bankui ir privalumų, ir trūkumų. Privalumas – bankas tokiu būdu gali lengvai įsigyti lėšų. Jis, ne taip kaip tradiciniai bankai, nesiskolina iš savo indėlininkų. Jis geriau teikia paskolas ir padidina indelių sertifikatų palūkanų normas tiek, kad pritrauktų indėlių, kurie įgalins tas paskolas teikti. Antra vertus, gyvuojant iš pirktų lėšų, kyla ir pavojų. Pirmiausia, palūkanų norma, kuri turi būti mokoma tokia, kad pritrauktų perkamas lėšas, dažnai trumpalaikes, gali staiga padidėti. Tokių lėšų teikėjai jas teikia tik todėl, kad bankas moka konkurencingą palūkanų normą, o ne todėl, kad juo pasitiki ar kad šis turi patogioje vietoje įkurtą filialą. Taigi tokios pirktos lėšos kartais yra daug brangesnės negu vadinamieji pagrindiniai, tai yra nuolatinių banko klientų – gyventojų ir firmų indėliai. Antra, sakysime, pasklinda gandas, kad bankas yra nepatikimas. Smulkūs indėlininkai liks banke, nes jų indėliai yra apdrausti, bet pirktų lėšų teikėjai atsiims indėlius.5.1 Aktyvų ir pasyvų skolinių įsipareigojimų terminų derinimasBankas privalo stebėti ryšį tarp aktyvų ir pasyvų skolinių įsipareigojimų terminų. Dėl keleto veiksnių bankui reikia, kad aktyvų terminai būtų ilgesni negu pasyvų. Viena, paskolas imantys klientai dažnai nori gauti vidutinės trukmės paskolą su tvirta palūkanų norma, taigi jie gali numatyti savo būsimųjų palūkanų išlaidas. Tuo tarpu indėlininkai ir pirktų lėšų teikėjai labiau renkasi trumpus grąžinimo terminus. Be to, kadangi trumpalaikio skolinimo palūkanų normos paprastai yra mažesnės negu ilgalaikio, bankas dažnai pelnosi, skolindamasis trumpam laikui. Bet toks skolinių įsipareigojimų terminų neatitikimas sukelia rimtą riziką. Todėl paskutiniu metu bankai atidžiai stebėjo ir ribojo skirtumą tarp aktyvų ir pasyvų skolinių įsipareigojimų terminų.

6.BANKŲ VAIDMUO IR NAUDINGUMAS VISUOMENEI

Kaip jau minėjome, bankai yra sankcionuota indėlių priėmimo įstaiga, gaunanti pinidinius indėlius iš asmenų bei visuomeninių ar kitokių įstaigų ir įsipareigojanti juos grąžinti indėlininkui pateikus reikiama dokumentą. Į bankus galima žiūrėti kaip į pramonines korporacijas (bendroves), perkančias išteklius ir parduodančias produkcija. Ištekliai ir produkcija yra ne fizinis produktas, o pinigai. Piniginius išteklius bankai “perka” iš savo indėlininkų. Jie tampa bankų įsipareigojimais. Papildomos banko akcininkų kapitalo investicijos sudaro akcinį kapitalą arba nuosavą kapitalą. Bankas “parduoda” pinigus paskolų pavidalu. Paskolos sudaro didžiausią banko turo dalį.Bankų vaidmuo rinkos ekonomikoje yra dvejopas. Visų pirma bankai turi garantuoti indėlių saugumą tiems, kurie nori taupyti. Indėlis banke yra ne kas kita kaip mūsų paskola bankui, ji lygi banko skolai mums. Taigi indėliai banke apibūdinami kaip banko paskolintas kapitalas. Kitas bankų uždavinys – suteikti paskolas tiems, kurie nori investuoti. Tuo reiškiasi jų gyvybiškai svarbi funkcija visoje ekonomikoje. Paskolos sudaro verslo firmoms sąlygas apmokėti einamąsias sąskaitas ir atlikti įvairias finansines operacijas. Paskolos vartotojams sudaro sąlygas atskiriems gyventojams bei šeimoms naudotis prekėmis ir paslaugomis iškilus poreikiui, o apmokėti jas ateityje iš būsimo atlyginimo. Todėl bankai ekonomikoje atlieka strateginį vaidmenį. Jie taip pat turi svarbią reikšmę ir nedidelei visuomenės narių grupei – bankų akcininkams. Bankai, kaip ir gamybinėsfirmos ar mažmeninės prekybos parduotuvės, dažniausiai yra privatūs. Vienas svarbiausių jų tikslų – garantuoti pelną savo akcininkams. Apskritai, solidžios ir gerai išplėtotos bankų sistemos egziztavimas garantuoja didelių ir mažų santaupų saugumą, sudaro sąlygas saugiai ir greitai apmokėti net ir dideliu atstumu ir taip palengvina visų rūšių finansines operacijas. Todėl solidi ir efektyvi bankų sistema pačiu savo buvimu skatina taupyti ir racionaliai vartoti. Smulkūs indėlininkai tokiomis sąlygomis pastebi bankų teikiamus saugaus investavimo patogumus. Kai bankų operacijos deramai kontroliuojamos, indėlininkai jaučiasi esą saugesni dėl savo indėlių. Be to, jie žino, kad bankai indėlius ne tik fiziškai apsaugo nuo vagystės ar gaisro, bet ir apdraudžia. Pvz: JAV bankų indėliai, ne didesni, kaip 100 tūkstančių dolerių, turi valstybės garantiją. Draudimas garantuoja tam tikro dydžio indėlių saugumą. Dėl to šiuolaikinėse visuomenėse net ir mažesnes pajamas gaunantys žmonės paprastai turi sąskaitas taupomuosiuose arba akciniuose bankuose.Devintajame dešimtmetyje italai ir japonai taupė po trečdalį savo uždarbių, o vidutinis amerikietis perpus mažiau. Kadangi santaupos paprastai yra naudojamos ekonominėms investicijoms, tai tose valstybėse, kuriose santaupų laipsnis didelis, pastebimas ir didesnis ilgalaikis ekonominis augimas. Gerai išplėtotoje finansinio kapitalo rinkoje yra ir daugybė kitų finansinių institucijų, iš kurių svarbiausieji – pensijų fondai, draudimo kompanijos, bendrieji investiciniai globos fondai ir kt. Jie teikia įvairias finansines paslaugas, ir klientai – iek įstaigos, tiek privatūs asmenys – gali naudotis į…vairiausiomis konkuruojančių organizacijų finansinėmis paslaugomis.

7. ŠIUOLAIKINĖS BANKININKYSTĖS PERTVARKOS KRYPTYS

Dabarties bankininkystės plėtrai būdingas reiškinys – tai šimtmečiais formuotas bankų veiklos priemonių ir metodų kokybinis šuolis, proveržis: atsiranda visiškai naujų, originalių finansinių operacijų ir paslaugų, neturinčių analogų pasaulinėje praktikoje. Šiuolaikiniai bankai negali apsiriboti vien egzistuojančiais produktais, kurie šiandien duoda dideli pelną, nes rytoj jie gali būti nenaudingi. Bankai tiesiog verčiami nuolat žiūrėti į ateitį, o jų vadovams jau dabar pravartu žinoti, ko iš bankų tikimasi po dešimties ar net penkiasdešimties metų: ar bus siekiama išaugti iki pasaulinio lygio banko, ar pasilikti savo lygyje, išsikovojant specializuotą vietą rinkoje, kokia bus veiklos specializacija (didmeninė ar mažmeninė), kokios prioritetinės ekonomikos sritys bus aptarnaujamos, kuo rengiamasi išsiskirti iš kitų konkurentų. Šiuolaikinis bankas yra universalus daugiafunkcinis kredito ir finansų kompleksas, teikiantis daugiau kaip 200 pavadinimų paslaugų. Universalaus tipo bankas, jungiantis depozitines – paskolų, investicines –emisines, atsikaitymo – mokėjimo, informacinės – konsultacines ir daugybę kitų “artimų bankinėms” operacijų, labiausiai atitinka dabarties poreikius.

Banko potencialas uždirbti pelną yra pirmasis saugumo garantas prieš riziką, susijusią su bankų veikla, tai pirmoji apsauginė linija prieš kapitalo nuvertėjimą dėl galimo dalies aktyvų vertės sumažėjimo.Bendra stambių bankų universalizacijos tendencija jungiama ir derinama su išsaugojimu ir netgi tam tikru specializacijos stiprumu. Tai atvejais, kai tai sustiprina pozicijas finansinių paslaugų rinkoje arba padidina efektyvumą, pasirenkamas specializacijos, kaip savotiškos alternatyvos universalių bankų konkurenciniam pranašumui, kelias. Bankų sistemos plėtrai ir naujų produktų kūrimui didelės reikšmės turi technologinė pažanga: kredito įstaigų valdymo automatizavimas, naujų komunikacijos priemonių naudojimas dirbant su klientais, naujų mokėjimo priemonių taikymas. Ši technologinė pažanga leidžia į apyvartą įvesti naujus produktus, kad būtų kuo geriau patenkinti klientų norai ir poreikiai. Pastaruoju metu ypač populiarūs kompiuteriniai ryšiai. Kompiuterinio Interneto technologija skverbiasi į bankus, suteikdama jiems naujų paslaugų teikimo galimybių. JAV bankai buvo pirmieji, pradėję aptarnauti klientus kompiuterių tinklų pagalba. JAV bankų pavyzdžiu pasekė ir Europos bankai. 1996 metų pirmąjį ketvirtį Europoje pradėti pirmieji bandymai mokėti “VISA International” banko mokėjimo kortelėmis Interneto tinkle. Dalyvavo 45 bankai iš visos Europos. Tų pačių etų vasarą IBM ir 50 didžiausių pasaulio bankų sukūrė konsorciumą “Intergrion”, padėsiantį įgyvendinti pasaulio elektroninio tinklo, kurio bus atliekamos finansinės operacijos, projektą. 1996 metų rudenį 600 pasaulio bankų turėjo Interneto puslapius, tačiau 75 proc. bankų naudojo savo puslapius kaip “elektronines brošiūras”. Tik 2 proc. Europos ir 1 proc. JAV bankų siūlė visas Interneto banko paslaugas. Tai dauguma bankų, būdami konservatyvūs (o tiksliau – atsargūs), pasirinkdami tokias technologines inovacijas, kol kas apsiriboja atskirų kompiuterinių paslaugų teikimu. “Vertingo Development Group” paketas “One on One Banking” davė pradžią Interneto bankininkistei. “One on One Banking” padeda banko vartotojams šiais finansiniais klausimais:· asmeninė analizė ir finansiniai patarimai – portfelio valdymo strategijos, optimizuojančios riziką ir pelną;· nepertraukiamas duomenų šaltinis – automatiškas ir nuolat atnaujinamas vartotojų indėlių valdymas;· informacijos šaltinių biblioteka – teisė naudotis aukščiausios kokybės paieška: S&P akcijų ataskaitos ir S&P bendrų fondų ataskaitos, supažindinančios vartotojus su analizėmis ir rekomendacijomis. Tai S&P nuomonė apie akcijų pirkimą, pardavimą ir išsaugojimą, įmonės plėtra ir ateities perspektyvos, turto įvertinimas,… gamybos analizė ir naujovės;· planuotų pardavimų agentas – banko “produktų” taip, kad jie atitiktų vartotojų norus. Informacija apie investicijas, mokesčius ir rizikos įvertinimas investuojant į banko “produktus”;· asmeniniai perspėjimai – skubūs pranešimai apie akcijų kainų, prekybos apimties ar kitus pokyčius, kurie turėtų įtakos vartotojų pasirinkimui. “Barcleys” banko kompiuterinės paslaugos:· teikia eksporto ir importo informaciją vartotojams;· leidžia bet kada peržiūrėti balansų ir sandorių informaciją;· organizuojami mokėjimai (atsiskaitymai) įvairia valiuta.· “Union Bank of California” elektroninės paslaugos vadinamos “Bank@Home”:portfelio valdymas: sąskaitų apmokėjimas per kompiuterį, mažesni akcijų ir obligacijų komisiniai;· asmeniniai indėliai: taupomosios, einamosios ir kitos sąskaitos;· asmeninių čekių paslaugos;· grynųjų pinigų rezervo kreditavimo linija;· taupomųjų indėlių pereikvojimo (overdrafto) apdraudimo planas.Dar viena technologinė bankų inovacija – “E-cash” sistema. Tai elektroninė prekyba. Naudojantis šia sistema elgiamasi panašiai kaip prie automatinės pinigų kasos. Nurodęs slaptažodį ir savo sąskaitą banke, klientas iš banko sąskaitos į savo kompiuterio diskų talpyklą perkelia reikalingą pinigų sumą. Sąskaitoje sumažėja “tikrų” pinigų, o diske atsiranda “skaitmeninių” pinigų. Jais per kompiuterių tinklą galima sumokėti už prekes.“E-cash” sistema naudojama Olandijoje, Vokietijoje, Australijoje. Jau seniai naudojama informacija, gaunama kompiuterių tinklais, prekiaujant vertybiniais popieriais. Tačiau anksčiau brokeris ar individualus investuotojas galėdavo gauti informacijos tik apie rinkos būklę. Dabar jis gali pirkti ir parduoti akcijas, obligacijas, keisti valiutą naudodamasis tarptautiniu kompiuterių tinklu. Į Internetą bankai “traukia” ne tik dėl mados ar dėl noro geriau aptarnauti savo klientus, bet ir dėl ekonomijos. Dabartiniai technologiniai pokyčiai bankų sferoje kartais vadinami revoliucija. Tokie radikalūs išsiveržimai reikalauja ne tik naujos įrangos instaliavimo, bet taip pat ir mąstymo pokyčio. Visa tai kompensuos naujovės. Kas nesugebės persiorientuoti, rizikuoja netekti labai daug. Naujų produktų ir paslaugų pasiūla dažnai yra vienintelis būdas esamiems klientams išlaikyti ir naujiems pritraukti. Todėl bankas nuolat turi atsižvelgti į klientų poreikius, ieškoti naujų rinkų, palankių momentų ir laiku reaguoti rengdamas ir įgyvendindamas tinkamas bei efektyvias strategijas.IŠVADOSEkonominei sistemai tolydžiai plėtojantis, finansų mechanizmas darėsi vis sudėtingesnis, kreditiniai sandoriai nepaprastai išplito ir dabar dauguma įvairių dydžių verslo sandorių atliekama per bankus. Taigi negalime paneigti, kad bankų veikla yra labai naudinga visuomenei ir rinkos ekonomikai. Dabar mes jau negalime įsivaizduoti savo gyvenimo be bankų, kurių paslaugomis vis dažniau naudojames: mokame juose už komunlines paslaugas, atidarome sąskaitas, laikome savo indėlius ir t.t. Žodžiu, bankas tapo neatsiejama mūsų gyvenimo dalimi. Bankų veikla yra specifinė veikla. Jos specifiką lemia tai, kad dirbama su vienu iš sudėtingiausių objektų – pinigais. Mums taip pat labai svarbu, kaip gyvuoja ta “mūsų gyvenimo dalis”. Juk nuo jos priklauso ir mūsų indėlių, lėšų sąskaitose, kitaip tarianta, mūsų pinigų likimas.Bankai yra sankcionuota indėlių priėmimo įstaiga, gaunanti piniginius indėlius iš asmenų bei visuomeninių ar kitokių įstaigų ir įsipareigojanti juos grąžinti indėlininkui pateikus reikiama dokumentą. Bankas veikia skolindamasis pinigus viena kaina ir skolindamas juos už didesnę kainą. Istoriškai taip susiklostė, kad bankininkai daugiau dėmesio skyrė skolinimui, o ne skolinimuisi. Dabartinėmis sąlygomis vyrauja komercinių bankų funkcijų plėtimosi tendencija, ir bankai, norėdami pagerinti savo likvidumą, padidinti pajamas, užimti geresnes pozicijas rinkoje, plečia anksčiau bankams nebūdingų operacijų ir paslaugų apimtį. Pvz: pastaruoju metu ypač populiarūs kompiuteriniai ryšiai. Kompiuterinio Internero technologija skverbiasi skverbiasi ir į bankus suteikdama jiems naujų paslaugų tiekimo galimybių.
Bankų veiklos esmę atspindi ekonomikoje vykdomos jų funkcijos. Bankai yra finansinės institucijos, kurių veiklos obejktas yra pinigai ir jiems prilygintos likvidžios priemonės – kvazipinigai. Banko potencialas uždirbti pelną yra pirminis saugumo garantas prieš riziką, susijusią su bankų veikla, tai pirmoji apsauginė linija prieš kapitalo nuvertėjimą dėl galimo dalies aktyvų vertės sumažėjimo. Solidžios ir gerai išplėtotos bankų sistemos egziztavimas garantuoja didelių ir mažų santaupų saugumą, sudaro sąlygas saugiai ir greitai apmokėti net ir dideliu atstumu ir taip palengvina visų rūšių finansines operacijas. Bankas nuolat turi atsižvelgti į klientų poreikius, ieškoti naujų rinkų, palankių momentų ir laiku reaguoti rengdamas ir įgyvendindamas tinkamas bei efektyvias strategijas.Į bankus galime žiūrėti, kaip į pramonines korporacijas, perkančias išteklius ir parduodančias produkciją. Bankai dalyvauja valdant grynąją palūkanų maržą ir užtikrina, kad jo lygis bei rizikingumas atitiktų akcininkų siekiamą pelną ir rizikos laipsnį.Pereinant iš planinės ekonomikos į rinkos ekonomiką reikėjo kardinaliai keisti bankų sistemą, kurti naujas grandis, plėsti jos funkcijas ir didinti vaidmenį. Tai nelengvas ir negreitai įvykdomas uždavinys.Lietuvoje, kaip ir kitose postkomunistinėse šalyse, bankų sistema dar tik kuriama. Kuriant bankų sistemą, jos priežiūros ir kontrolės mechanizmą, kuris padės išvengti bankininkystės nestabilumo, negalima ignoruoti užsienio šalių patirties.LITERATŪRA1) B. Martinkus, V. Žilinkskas “Pinigai. Vertybiniai popieriai. Bankai”. Kaunas Technologija, 19962) B. Martinkus, V Žilinskas “Ekonomikos pagrindai” Kaunas Technologija, 20013) A. V. Rutkauskas “Finansų rinkos institucijos”. Vilnius “Technika”, 19984) D. Ivaškevičius , A. Sakalas “Bankų vadyba”. Kaunas Technologija, 19975) Makroekonomika: vadovėlis. V. Snieška, J. Čiburienė, J. Urbonas, A. Markauskienė, G. Startienė, V. Pukelienė, R. Keršienė, A. Juozapavičienė, V. Kavaliauskienė, V. Baumilienė, B. Mrazauskienė, V. Navickas, D. Bernotaitytė. Kaunas Technologija, 20016) L. Ališauskas, V. Vaškelaitis “Šiuolaikinės bankų sistemos”. Vilnius “Lietuvos informacijos institutas”, 19987) T. Mayer, J Duesenberry, R. L. Aliber “Pinigai, bankai ir ekonomika”. Vilnius “Alma littera”, 19958) F. E. Perry “The elements of banking”. Oksfordas, pirmą kartą išleista 1975, 6 leidimas.