Baldų pramonė Lietuvoje, jos vystymosi perspektyvos

ĮŽANGA

Baldų gamybos pramonė išsivystė iš stalystės amato. Šio amato patirtis ir tradicijos Lietuvoje labai senos. Žinoma, kad jau 1579 m. gegužės 30 d. Vilniaus amatininkai gavo Karaliaus Stepono Batoro privilegiją steigti stalių cechą. Cecho statutuose buvo rašoma, kad jo nariams leidžiama gaminti įvairius stalus, spintas, kėdes, langų rėmus ir kitus stalių gaminius ir pardavinėti juos Vilniaus turguje. Tikraisiais cecho nariais galėjo būti tik stalystės meno meistrai. Vilniaus stalių ceche XVIII a. dirbo daug iš užsienio atvykusių meistrų. Ilgainiui Vilnius tapo stambiu stalystės ce entru. 1893 m. čia jau dirbo 220 meistrų, 136 pameistriai ir 270 mokinių. Kituose Lietuvos miestuose tokie cechai atsirado vėliau. Pirmasis stalių cechas Kaune įsteigtas 1672 m. lapkričio 3 d., Klaipėdoje – 1752 m. liepos 25 d. Kita labai reikšminga Lietuvos baldų pramonės raidos data yra 1879 m., kai Kauno Fredos priemiestyje buvo įsteigta pirmoji pramoninės baldų gamybos įmonė “Elena“. Jau 1882 m. ši įmonė turėjo 200 darbininkų, modernius Amerikoje įsigytus įrengimus ir gamino kėdes bei kitus baldus daugeliui Rusijos geležinkelio stočių. Deja, „Elenos“ fabrikas baldus gamino neilgai – nesugebėjo atlaikyti konkurencijos, ir ėm mė dirbti kaip lentpjūvystės įmonė. Šios įmonės veiklos tradicijas dabar tęsia jau naujos kartos, daug kartų modernizuotas “Fredos“ fabrikas. Dabar tai didžiausią istorinę patirtį turinti Lietuvos baldų gamybos įmonė. Nepriklausomoje Lietuvoje (1918-1940 m.) baldus gamino tik amatininkai, didesnių pramoninių įmonių visai ne

ebuvo, jos pradėtos steigti tik sovietmečiu pirmojo ūkio suvalstybinimo metu (1941 m.).
Baldų pramonė labai intensyviai buvo vystoma 1960-1990 m., prasidėjus pramoninei gyvenamųjų namų statybai ir atsiradus labai didelei buitinių baldų paklausai. Tada pastatytos kelios didelės naujos įmonės, parengta daug aukščiausios kvalifikacijos specialistų (inžinierių, dizainerių). Šioje pramonės šakoje buvo per 16 tūkst. dirbančiųjų, o didžioji pagaminamos produkcijos dalis išvežama į tuometinę Tarybų Sąjungą. Be buitinės paskirties baldų, Lietuvos baldų gamybos įmonės daug metų gamino stalus siuvimo mašinoms, medinius televizorių, magnetolų ir šaldytuvų korpusus, baldus ne tik Lietuvos, bet ir Maskvos bei kitų didžiųjų Rusijos miestų teatrams, koncertų salėms, prestižiniams viešbučiams. Per palyginti trumpą laiką įgyta patirtis vėliau, jau 1963 m., leido pradėti baldų eksportą į Skandinaviją, Vakarų Europą ir net Afrikos šalis.
Nežymus gamybos nuosmukis šioje pramonės ša akoje buvo tik 1993-1996 m. Tada ypač akivaizdžiai pasireiškė kai kurių anksčiau buvusių valstybinių įmonių nesėkmingo privatizavimo pasekmės. Buvo prarasti ir produkcijos pardavimo ryšiai su tuometinės Tarybų Sąjungos respublikomis. Šios dvi priežastys vienodai reikšmingos beveik visoms pramonės šakoms, tačiau skirtingai jas paveikė. Medienos produkciją (pjautinę medieną, fanerą, plokštes, baldus ir kt.) gaminanti pramonė nukentėjo mažiau ir atsigavo greičiau, negu metalo, chemijos ir kitos pramonės šakos. Griūnant senajai sistemai, ėmė steigtis naujos mažos personalinės įmonės, akcinės bendrovės.
Dabar visos baldų gamybos įmonės ja
au yra privačios, dauguma jų pastaraisiais metais labai sėkmingai didino gamybą, buvo modernizuotos.

LIETUVOS BALDŲ PRAMONĖ
Baldų gamyba yra savarankiška pramonės šaka, tačiau ji labai susijusi su kitą medienos produkciją (lentas, fanerą, plokštes) gaminančių įmonių veikla. Neretai visos šios gamybos rūšys būna apjungtos vienoje įmonėje. Baldus dabar gamina ne tik specializuotos šios pramonės, bet ir lentpjūvystės, plokščių ir taros ar statybinių stalių gaminių gamybos įmonės. Dauguma dabartinių didžiausių specializuotų baldų gamybos įmonių („Vilniaus baldai“, „Šilutės baldai“, „Kauno baldai“ ir kt.) yra išaugusios iš anksčiau čia buvusių lentpjūvių. Baldų dalis visoje medienos produkcijos gamyboje dabar yra didžiausia ir sudaro 32 %. Būtina priminti, kad ši dalis pastaruoju metu jau šiek tiek mažėja (1999 m. buvo 34,3 %), o didėja pjautinės medienos, plokščių, medinės taros gamyba.
Baldų pramonė šiandien

Lietuvos baldų pramonė dabar yra viena iš sėkmingiausiai dirbančių ir neabejotinai perspektyvių Lietuvos pramonės šakų. Taip galima teigti, matant šios pramonės pastarųjų metų veiklos rezultatus. Auga įmonių ir dirbančiųjų skaičius, didėja gaminamos ir eksportuojamos produkcijos kiekis. Šis procesas tapo ypač dinamiškas, kai daugumos didžiųjų baldų gamybos įmonių prekybos partneriu tapo Švedijos didmeninės baldų prekybos firma „IKEA“.
Naujų baldų rinkų Vakarų Europoje atradimas tapo pačiu reikšmingiausiu baldų gamybos atsigavimo ir tolimesnio jos vystymo Lietuvoje veiksniu. Produkcijos pardavimai baldų pramonėje ėmė la

abai didėti nuo 1997 m. ir dabar to didėjimo tempai yra spartesni negu kitose pramonės šakose. Antai 2002 m., lyginant su 2001 m., visos pramonės pardavimai išaugo 7,5 %, baldų – 30,3 %, popieriaus – 31,3 %, kitos medienos produkcijos – 22,7 % (1 lentelė).

Parduotos produkcijos pokyčiai, lyginant su ankstesniais metais, %

1996 1997 1998 1999 2000 2001 2002
Visa Lietuvos pramonė 1,3 0,7 7,0 -9,9 7,0 16,9 7,5
Iš jos:

Medienos
11,6
5,1
12,4
4,7
24,1
28,7
22,7

Popieriaus -4,2 -7,3 -4,9 -7,9 19,6 12,0 31,3

Baldų -2,4 7,8 11,8 2,9 24,2 19,3 30,3
Baldų gamintojų Lietuvoje dabar yra keletą kartų daugiau negu specializuotų šios šakos įmonių. Reklaminėse interneto svetainėse nuolat reklamuojasi per 700 baldų gamintojų ir pardavėjų, tačiau Statistikos departamentui už savo pramoninę veiklą atsiskaito mažiau negu 200 akcinių bendrovių ir didesniųjų personalinių įmonių, kuriose dabar užimta apie 13 tūkst. dirbančiųjų (2 lentelė). Manoma, kad mažos ir už savo veiklą neatsiskaitančios personalinės įmonės ir patentininkai sudaro dar apie 5 tūkst. dirbančiųjų ir kasmet pagamina baldų ne mažiau kaip už 40 mln. Lt. Baldų gamyboje dar dalyvauja nemažai medienos, metalo, plastmasių pramonės įmonių, kurios gamina atskiras baldų dalis (komponentus).

Lietuvos baldų pramonė (Statistikos departamentui atsikaičiusiųjų įmonių informacija)

Metai Žmonių skaičius Dirbančiųjų skaičius Parduota produkcijos, mln. Lt Metinis darbo našumas, tūkst. Lt Vidutinis mėnesinis darbo užmokestis, Lt Produkcijos eksportas, mln. Lt Eksportuotos produkcijos dalis,%
1996 125 9763 311,4 31,9 n.d. 144,0 46,2
1997 134 9922 349,4 35,7 699 157,8 45,2
1998 136 9233 405,3 43,0 811 174,7 43,1
1999 156 9169 405,1 44,2 886 210,9 52,1
2000 161 10163 492,5 55,6 898 320,4 65,1
2001 190 12014 610,0 60,0 887 412,4 67,6
2002 n.d. n.d. 793,0 n.d n.d n.d. n.d.
Nors dabar didesnę baldų produkcijos dalį (apie 70 %) pagamina įmonės, turinčios daugiau kaip 100 dirbančiųjų, tačiau jų vaidmuo gamyboje pastaraisiais metais nebedidėja. Aktyvesnės yra mažosios įmonės, kurių skaičius sparčiai auga. Antai įmonių, turinčių 10 – 50 dirbančiųjų, parduotos produkcijos dalis 1997-2001 m. išaugo nuo 12,4 % iki 17,7 %. Dėl spartesnio mažųjų įmonių skaičiaus didėjimo, lyginant su ankstesniais me

etais, yra labai sumažėjęs vienai įmonei tenkantis vidutinis dirbančiųjų skaičius. 1990 m. jų teko 700, o 2001 m. jau tik 63. Tai nėra problema. Normaliam rinkos funkcionavimui reikalingos įvairių dydžių įmonės, visos jos gali rasti savo vietą, sėkmingai funkcionuoti. Bėda tik ta, kad, trūkstant patirties, mažosios įmonės imasi joms nebūdingos veiklos, neretai kopijuoja didžiųjų įmonių produkcijos modelius bei juos siūlo eksportui. Ateityje mažosios įmonės tikriausiai turėtų gaminti labiau originalią “saloninę” produkciją, dirbti vietinei rinkai, pirmiausia – pagal individualius gyventojų užsakymus.

Lietuvos baldų pramonę vidaus ir užsienio prekyboje dabar reprezentuoja 15 didžiausių įmonių. Tai geriausiai įrengtos ir jau pakankamą gamybos ir eksporto patirtį turinčios kompanijos. Kai kurios iš jų minėjo 100 metų veiklos jubiliejų, o keturios įsteigtos tik praėjusiame dešimtmetyje. Šios įmonės 2002 m. pardavė 59 % šakos dirbančiųjų.Lietuvoje pagamintų baldų ir turėjo 50

Didžiausios baldų gamybos įmonės
Įmonė (steigimo metai) Specializacija – baldų rūšys Parduota produkcijos, mln. Lt Dirbančiųjų skaičius Eksporto dalis, % Metinis darbo našumas, tūkst. Lt Vidutinis mėnesio darbo užmokestis, Lt
1.“Vilniaus baldų kombinatas“(1883) svetainės, miegamųjų,biuro 81,3 863 96 94,2 1038
2. „Klaipėdos baldai“ (1954) miegamųjų, biuro 75,1 627 87 119,8 1701
3. „Šilutės baldai“(1890) stalai, komodos, virtuvės 57,7 883 94 65,3 1372
4. „Venta“ (1934) kėdės, stalai 44,5 848 97 52,5 1164
5. „Kauno baldai“ (1922) minkšti baldai 36,5 560 73 65,2 n.d.
6. „Narbutas ir Ko“ (1991) biuro, virtuvės 35,2 276 57 127,5 n.d.
7. „Freda“ (1879) biuro, miegamųjų 28,5 356 95 80,1 857
8. „Karigė“ (1874) stalai, spintos 19,9 368 92 54,1 1135
9. „Dalios baldai“ (1991) miegamųjų, virtuvės 18,6 162 18 114,8 1870
10. „Baldai Jums“ (1994) miegamųjų, vaikų 17,9 303 93 59,1 1150
11. “Vokė III“ (1991) virtuvės, biuro 12,5 173 22 72,3 1345
12. „Akmena“ (1957) Vaikų 10,8 356 98 30,3 726
13.“Baldenis“ (1991) kėdės, stalai 9,9 198 94 50,0 976
14. „Aukmergės baldai“ (1954) stalai, komodos 9,8 140 98 70,0 857
15. „Klaipėdos mediena“ (1898) Korpusiniai 9,6 n.d. 100 n.d. 1304
Iš viso šių 15įmonių: 465,6 6113
Dauguma didžiųjų įmonių (12 iš 15) eksportuoja daugiau negu tris ketvirtadalius savo produkcijos. 10 senųjų išlikusių ir sėkmingai toliau dirbančių įmonių 2002 m. pagamino 42 % visos baldų produkcijos. Didžiausia iš jų – „Vilniaus baldų kombinatas“ – šiais metais mini jau 120 metų veiklos jubiliejų. Kitos penkios sąrašo įmonės yra palyginti jaunos ir kartu jau turinčios nemažą gamybinės veiklos patirtį, kelios iš jų („Narbutas ir Ko“, „Dalios baldai“, „Vokė-III“) ypač sėkmingai dirba vietinėje rinkoje, turi savo parduotuves. Klaipėdos mediena prie jaunų priskirtina, nes, anksčiau gaminusi tik fanerą ir plokštes, baldų gamybą pradėjo 2002 m. Pažymėtina ir tai, kad visos didžiųjų sąrašo įmonės yra nacionalinės – lietuviško kapitalo.
Pagal dirbančiųjų skaičių stambiomis būtų galima vadinti įmones, turinčias 250 ir daugiau darbuotojų. Tokių įmonių baldų pramonėje dabar yra 14. Vertinant pagal parduodamos produkcijos kiekį ir atsižvelgiant į kitų šalių patirtį, Lietuvos baldų gamybos įmonės dar nėra didelės. Tikimasi, kad tik penkios iš jų artimiausiais metais gamins daugiau kaip už 100 mln. Lt produkcijos kiekviena.

Baldų eksportas

Lietuva kasmet tampa vis reikšmingesniu baldų eksportuotoju. 2002 m. eksportuota baldų ir jų komponentų iš viso už 829 mln. Lt. Medienos produkcijos eksporto struktūroje tai sudarė 37,7 % ir ši dalis kasmet pastebimai didėjo. 1996 m. ji siekė tik 16,7 %. Baldų eksportas dabar ypatingas tuo, kad vis daugiau Lietuvoje pagamintų baldų jau patenka į tas šalis, kurios pačios turi išvystytą baldų pramonę, ypač – senas ir kiekvienai šaliai būdingas baldų dizaino tradicijas. Didėja baldų eksportas į JAV ir kitas tolimas šalis. Tokia didelė geografinė eksporto įvairovė atsirado po to, kai jį pradėjo organizuoti žinomos didmeninės prekybos firmos. Šį faktą reikėtų vertinti kaip ypač reikšmingą Lietuvos baldų pramonės pripažinimą, kad ji jau gali dirbti globalizuotose prekybinėse sistemose. Baldų eksporte dalyvauja ne tik pačius baldus, bet ir jų komponentus (detales ir pusfabrikačius) gaminančios įmonės. Visame baldų eksporte jų komponentai jau sudaro daugiau negu penktadalį.

Labai ženkliai didėja ir baldų eksporto koncentravimasis stambiųjų įmonių rankose. Nors eksporte dalyvauja daug įmonių, tačiau dešimčiai didžiausių tenka pusė viso eksporto, jos taip pat sparčiausiai didina pardavimus.

Didžiausi baldų eksportuotojai, mln. Lt

2000 2001 2002
1. „Vilniaus baldų kombinatas“ 58,1 57,5 78,4
2. „Klaipėdos baldai“ 45,6 49,0 65,7
3. „Šilutės baldai“ 31,1 47,5 55,6
4. „Venta“ 19,1 26,0 43,2
5. „Freda“ 2,0 7,0 27,0
6. „Kauno baldai“ 12,9 16,0 26,7
7. „Narbutas ir Ko“ 14,1 19,2 20,2
8. „Karigė“ 8,3 12,6 18,3
9. „Baldai Jums“ 14,5 11,6 16,7
10. „Akmena“ 8,4 8,7 10,6
Iš viso šių 10 įmonių 214,1 255,1 362,4
Sprendžiant iš ūkinės situacijos, kuri dabar yra Vokietijoje, Jungtinėje Karalystėje ir Skandinavijos šalyse, Lietuvos baldų eksportas artimiausiais metais dar gali didėti, vis daugiau išstumdamas iš tų šalių rinkų ne tiek kitus eksportuotojus, kiek vietinius gamintojus. Taip teigti leidžia mūsų įmonių gamybos išlaidų konkurencingumas, pirmiausia dėl mažesnių darbo kaštų. Dabar pats laikas šį faktą visiškai panaudoti siekiant kuo geriau įsitvirtinti užsienio šalių rinkose ir ne bet kur, o šalyse, kuriose baldų perkama ir sunaudojama daugiausia.

Baldų ir jų komponentų eksporto geografija, mln. Lt
Importuotojai 1999 2000 2001 2002
Vokietija 123,1 160,8 157,2 164,4
Švedija 43,3 73,3 91,7 143,0
Jungtinė Karalystė 9,1 42,0 80,7 103,6
Prancūzija 78,4 91,1 75,1 83,9
Danija 36,7 48,5 63,1 81,8
JAV 3,5 13,0 21,7 40,6
Norvegija 5,6 13,1 24,0 35,4
Latvija 23,7 25,1 30,5 33,0
Nyderlandai 2,4 11,0 28,1 17,0
Kitos šalys 56,1 33,6 67,6 126,1
IŠ VISO: 381,9 482,2 639,7 828,8

Perspektyvos
Neabejotina, kad baldų gamyba Lietuvoje artimiausias metais dar didės, tačiau, matyt, mažesniais tempais, negu tai vyko per penkerius pastaruosius metus. Gamybos augimą skatins ne tiek turimi ir toliau vystomi pajėgumai, kiek eksportinė šios produkcijos paklausa. Vietinė baldų rinka, nežymus jos augimas, didesnės reikšmės gamybos augimui tikrai neturės.
Didelis gamybos ir eksporto augimo garantas dar keletą metų bus palyginti mažesnės, negu Skandinavijoje ir Vakarų Europoje, gamybos išlaidos. Tikėtina, kad per laikotarpį, kol gamybos išlaidos susilygins, dėl įgyjamos didesnės gamybos ir eksporto patirties išaugs patikimiau motyvuotas Lietuvos įmonių produkcijos konkurencingumas (įdomus dizainas, geresnė kokybė, patikima logistika ir kt.).
Didelė Lietuvos baldų pramonės veiklos rizika šiuo metu yra pernelyg didelė produkcijos pardavimų koncentracija – prekyba tik per kelias didmeninės prekybos firmas ir eksporto orientavimas į Vakarų Europą ir Skandinaviją. Tuo pat metu tikėtina, kad artimiausiu metu atsiras daugiau didmeninės prekybos partnerių, taps įvairesnė eksporto geografija. Neabejotina, kad artimiausiais metais atsigaus Lietuvos įmonėms gerai žinomos Rusijos ir Vidurinės Azijos baldų rinkos. Tose šalyse turėtų sparčiau augti ne tiek buitinių, kiek specialios paskirties baldų (administracinėms įstaigoms, mokykloms, viešbučiams ir pan.) paklausa.
Spartesnis baldų gamybos ir eksporto augimas, patikimesnės pardavimų garantijos, nuolatinis bendravimas su daugelio šalių ir reiklesniais produkcijos pirkėjais skatins Lietuvoje šios šakos dizaino, technikos ir vadybos specialistų rengimą ir mokslo raidą.
Matant dabartinį Lietuvos baldų pramonės vystymąsi, galima laukti, kad ji artimiausiu metu išliks nacionaline, vyraujančio vietinio kapitalo pramone, o užsienio investicijos kasmet bus vis mažiau reikšmingos.

LIETUVOS MEDIENOS PRAMONĖ
Medienos produkciją gaminanti Lietuvos pramonė jau kelerius metus nuolat didina gamybą, produkcijos eksportą ir investicijas. Tačiau pastaruoju metu vis dažniau kyla problemų, dėl kurių neigiamo poveikio gali sumažėti šios pramonės šakos konkurencingumas parduodant produkciją užsienio šalyse. Medienos produkcijos eksportas tapo labai reikšminga mūsų ekonomikos dalimi (1 lentelė), todėl net ir nedidelis jo mažėjimas jau būtų skausmingas.
Lietuvos medienos eksportas, mln. Lt
Produkcija 2000 2001 2002 2003
1.Mediena ir jos gaminiai (be baldų) 901,1 964,6 1089,1 1193,0
2.Popieriaus produkcija 186,3 236,8 267,9 260,1
3.Baldai ir mediniai statiniai 609,8 731,2 948,7 1288,9
Visa medienos produkcija 1697,2 1932,6 2305,1 2742,0
Visas Lietuvos eksportas 15200,0 18300,0 20300,0 22100,0
Medienos produkcijos dalis, % 11,2 10,4 11,3 12,2
Europos Sąjungos (ES) ekspertai jau kelerius metus primygtinai primena, kad Lietuvoje ir kitose naujosiose ES narėse pernelyg žemas gamybos darbo našumas, mažas darbo užmokestis. Abejojama, ar mūsų pramonei pavyks pasiekti, kad gamybos produktyvumas didėtų sparčiau negu darbo užmokestis. Skelbiama ir tai, kad atsigaunanti Rusijos ir Kinijos pramonė gali pasiūlyti Europos rinkai daug pigesnių medienos prekių, negu jas siūlo naujosios ES narės.
Labai kritiškai vertinamos ir užsienio investicijų sąlygos. Teigiama, kad Lietuvoje, kaip ir kai kuriose kitose naujosiose ES šalyse, trūksta konsolidacijos tarp miško valdytojų ir perdirbamosios pramonės, kad pastaroji labai išskaidyta ir neretai supriešinta. Primenama, kad užsienio investuotojams čia visaip ribojamos teisės įsigyti miškus ir žemės sklypus.
Pripažįstant išvardintas problemas ir jų svarbą, reikėtų priminti, kad jos nevienodai būdingos visiems Lietuvos medienos ūkio subjektams. Jau turime nemažai mažų ir didelių įmonių, kurios be problemų sugeba vienodai veikti kitų šalių rinkose, korektiškai bendrauti su partneriais ir konkurentais ne tik parduodamos produkciją, bet ir pirkdamos žaliavas. Netrūksta ir daug investuojančių, nuolat modernizuojančių gamybas įmonių, bendrovių, kuriose darbo našumo augimas gerokai lenkia darbo užmokesčio augimą. Suprantama, kad kartu dar yra nemažai ir tokių įmonių, kurios, bet kokia kaina siekdamos išlikti, su didelėmis sąnaudomis gamina prastą produkciją, kartu mažindamos bendrą šakos darbo našumą.
Taip pat būtina konstatuoti, kad kiekinis privačiosios medienos pramonės atkūrimas Lietuvoje baigėsi. Praėjusio dešimtmečio pradžioje labai augo tokių įmonių skaičius. Vėliau nemažai šių įmonių dėl įvairių priežasčių sunyko. Pastarųjų trejų metų statistika rodo, kad bendras medienos produkciją gaminančių įmonių skaičius jau nebedidėja ir stabilizavosi (2 lentelė). Tai liudija, kad artimiausiais metais turėtų toliau vykti geri kokybiniai poslinkiai. Konkuruodamos tarpusavyje ir užsienio rinkose, įgydamos vis daugiau patirties dabar veikiančios įmonės turėtų gerinti savo veiklos kokybę.

Svarbiausias rodiklis – darbo našumas
Svarbiausias labiausiai apibendrintas pramonės veiklos kokybės rodiklis ir konkurencinės kovos užsienio rinkose garantas yra nuolat augantis darbo našumas. Žinome, kad Lietuvos medienos pramonėje darbo našumas auga, tačiau jis dar yra mažesnis negu šalyse, kur parduodama didžioji dalis produkcijos.
Didelė bėda ta, kad dabartinio savo įmonių darbo našumo dar negalime objektyviai palyginti su kitų užsienio šalių analogiškais rodikliais. Taip yra todėl, kad darbo našumas dabar skaičiuojamas iš parduotos produkcijos vertės, kuri atskirose šalyse būna nevienoda ne tiek dėl techninio bei organizacinio gamybos aprūpinimo, kiek dėl labai skirtingų gyvojo darbo, žaliavų, medžiagų, energijos ir galiausiai pagamintos produkcijos kainų. Kai kurių šalių gamybos darbo našumą galėsime objektyviau lyginti tuomet, kai bent kiek suvienodės gamybos išlaidų ir produkcijos kainos.
Kita, nemažesnė bėda, kad kai kurie Lietuvos medienos pramonės veiklą analizuojantys užsienio šalių ir vietiniai ekspertai dažnai visai nemotyvuotai kritikuoja mūsų pramonės pasiekimus, akcentuodami čia esantį ypač žemą darbo našumą. Antai vienoje medienos pramonės veiklos apžvalgoje (“Baltijos miškai ir mediena” 2004/2(4), psl.6 – 7) teigiama, kad Lietuvos medienos pramonės darbo našumas pagal pardavimą vienam darbuotojui yra 9637 Lt arba dešimtį kartų mažesnis negu ES šalyse. Apžvalgos autoriai, vertindami Lietuvos medienos pramonės darbo našumą, remiasi ne oficialiais vietiniais informacijos šaltiniais, o abejotinais užsienio šalių ekspertų tyrimais. Kiek tokių tyrimų duomenys skiriasi nuo oficialiosios informacijos, parodyta 3 ir 4 lentelėse.
Darbo našumas Lietuvos medienos pramonėje kasmet didėja ir dabar jau yra 6 – 7 kartus didesnis, negu rašoma minėtoje apžvalgoje. Kai kuriose didesnėse įmonėse jis auga palyginti sparčiai ir yra daug didesnis už vidutinį ES (sprendžiant iš minėtos apžvalgos). Mums žinoma, kad vidutinis Lietuvos baldų pramonės darbo našumas dabar tik 2 – 3 kartus atsilieka nuo ES šalių tokių pat įmonių darbo našumo. Taip pat žinoma, kad šiam skirtumui suvienodinti reikės daug pastangų, dar daugiau laiko ir didesnių, negu iki šiol, investicijų. Jau seniai žinoma, kad kai kurių didžiųjų įmonių darbo našumas yra net kelis kartus didesnis už vidutinį (4 lentelė), kad tokioms įmonėms negresia jokia konkurencija. Čia pirmiausia pažymėtinos trys pirmosios sąrašo įmonės, atstovaujančios lentpjūvystės, baldų ir popieriaus gamybas ir išsiskiriančios jau beveik visai europietišku darbo našumu. Tikėtina, kad tokį lygį greitai pasieks ir kitos šešios lentelėje parodytos firmos.
Darbo užmokestis auga per lėtai
Didesnė problema yra ir bus darbo užmokesčio suvienodinimas. Darbo užmokestis auga tikrai lėtai ir yra palyginti dar mažas (5 lentelė). Čia skirtumas tarp Lietuvos ir ES šalių medienos ir baldų pramonės įmonių yra tikrai didesnis, negu vertinant darbo našumą.

Darbo užmokestis Lietuvos medienos pramonėje, Lt per mėn.
Gamybos 1998 1999 2000 2001 2001 m. % palyginti su 1998 m.
Visa medienos pramonė 682 764 884 767 112,5
Lentpjūvystė 571 713 741 688 120,5
Faneros ir plokščių gamyba 916 1007 1135 1096 119,7
Stalių dirbinių gamyba 668 716 701 700 104,8
Medinės taros gamyba 769 553 616 616 80,1
Kitų med. dirbinių gamyba 640 702 709 629 98,3
Popieriaus prod. gamyba 1052 1051 1096 1171 111,3
Baldų gamyba 796 886 898 887 112,3

Lietuvos medienos pramonėje yra nemažai įmonių, kuriose darbo užmokestis auga pakankamai sparčiai ir jau yra didesnis už vidutinį pramonėje esamą darbo užmokestį. Antai, 2004 m. balandžio mėn. vidutinis bruto darbo užmokestis buvo toks (Lt per mėn.): Narbutas ir Ko – 2025, Klaipėdos kartonas – 1725, Klaipėdos baldai – 1708, Pajūrio mediena – 1598, Klaipėdos mediena – 1448, Vilniaus baldai – 1338, Dominga Mill – 1313 ir pan. Taip pat dar yra nemažai įmonių, visų pirma individualių, kuriose darbo užmokestis neviršija nustatyto minimumo.
Paradoksalu, kad 1998 – 2001 m. darbo užmokestis taros ir kitų medienos dirbinių gamyboje buvo net sumažėjęs. Neabejotina, kad tokios įmonės nuolat balansuos ant išlikimo ribos. Suprantama, kad Kinija, Rusija ir kai kurios kitos Rytų šalys, turinčios daug miškų ir galinčios išlaikyti gamybą su daug mažesniu darbo užmokesčiu, mums visą laiką bus potencialūs medienos produkcijos rinkos konkurentai. Darbo užmokesčio augimą Lietuvoje turėtų skatinti nebent jau artimiausiu metu laukiamas darbo jėgos trūkumas.
Kiti pramonės veiklos trukdžiai
Mūsų medienos pramonės įmonių veiklos konkurencingumui mažiau aktualūs kiti du užsienio ekspertų primenami medienos pramonės veiklos trukdžiai: vidinės veiklos konsolidacijos nebuvimas ir mažos užsienio investicijos.
Vidinei medienos rinkos konsolidacijai daug sumaišties atnešė labai įstrigęs ir ūkine prasme mažai naudingas miškų privatizavimas. Pernelyg didelis valdų susmulkinimas ir tik formalus nuosavybės atkūrimas savininkams, kurie nežada miškuose ūkininkauti, stebina daugelį rinkos dalyvių. Čia belieka tik tikėtis ir laukti, kad artimiausiu metu prasidės realus miško valdų stambinimas ir kad privati veikla čia taps nemažiau efektyvi, negu valstybinėje miškų sistemoje, o miško savininkai bus pakankamai solidūs medienos rinkos dalyviai.
Dėl užsienio investicijų turime karčią patirtį. Kelios palyginti didelės įmonės jau sunyko arba merdi, nes buvo parduotos skubotai be deramo būsimų užsienio investuotojų įvertinimo. Dauguma esamų ir palyginti sėkmingai dirbančių užsienio šalių kapitalo įmonių savo veiklos visai nederina su valstybės ir vietiniais rinkos interesais, nedalyvauja korporacinėje Lietuvos įmonių veikloje, dažnai ignoruoja vietinius specialistus, neremia mokslo bei mokymo.
Galima drąsiai teigti, kad tokie investuotojai visiškai neprisideda prie Lietuvos medienos pramonės konsolidavimo. Dar blogiau, kad nemažai mažų užsienio kapitalo įmonių savo technologijomis bei gamybos organizavimo lygiu dažnai nusileidžia vietinėms įmonėms. Daug jų jau bankrutavo. Buvo laukiama ir reikšmingesnių plyno lauko investicijų. Tačiau jų taip ir neregėti. Todėl dėl mažo užsienio investuotojų aktyvumo apgailestauti visai neverta. Lietuvos medienos pramonė dėl to jokių nuostolių dar nepatyrė. Turime pakankamai sėkmingai dirbančių ir daug investuojančių lietuviško kapitalo įmonių. Didesnės užsienio investicijos į Lietuvą ateis nelaukiamos ir tik tuo atveju, jei to pageidaus dabar čia esantys medienos rinkos dalyviai.

Medienos perdirbimo pramonės perspektyvos
2003 m. Lietuvos bendrasis vidaus produktas (BVP) augo rekordiškai, net iki 9 %, kai tuo tarpu 2002 metais šis rodiklis augo iki 6,8 %. 2003 m. galiojusiomis kainomis šalyje BVP buvo sukurta už 56,3 mlrd. Lt.Daugiau BVP 2003 m. sukūrė beveik visos ekonominės veiklos sritys, o labiausiai jį didino pramonė, prekyba bei statyba. 2003 m. darbo užmokesčio augimo tempai atsiliko nuo ūkio plėtros. BVP didėjo iki 9 %, oatlyginimai – 4,1 % (1,056 Lt). Mėnesinis darbo užmokestis padidėjo iki 6,5 % ir sudarė 775,6 Lt. Pernai Lietuvos eksportas augo sparčiau nei importas, todėl užsienio prekybos deficitas sumažėjo 4,4 %, iki 7,906 mlrd. Lt. Šalies importas padidėjo 4,9 %, o eksportas – 8,7 % (2002 m. – 10,6 %). Tai neblogi rodikliai, nes pernai sąlygos eksporto plėtrai nebuvo pačios palankiausios. Europos Sąjungos (ES) ekonomika augo lėtai, tik 0,8 %, Rusija gynėsi muitais, JAV dolerio kursas krito, todėl blogėjo eksporto į dolerio zonos šalis sąlygos. Didžiausia prekių dalis eksportuota į ES ir stojančiąsias šalis (61,3 %), didžiausia (pagal kilmės šalį) dalis importuota taip pat iš ES šalių (56,6 %). NVS tenkanti eksporto dalis sumažėjo iki 17 %, importo išaugo iki 26 %. 2003 m. didžiausią Lietuvos eksporto dalį sudarė mineraliniai produktai – 19,7 procento, transporto priemonės ir pagalbiniai transporto įrenginiai – 15,2, tekstilės medžiagos ir tekstilės dirbiniai – 13,6 %.Tiesioginės užsienio investicijos 2003 m. spalio 1 d. sudarė 13290,52 mln. Lt ir, palyginti su 2003 m. sausio 1 d., padidėjo 0,8 %. Daugiausia investuota į apdirbamąją gamybą – 30 %, prekybą – 18,6 %.Lietuvos apdirbamoji pramonė 2003 m. sukūrė 19,8 procento bendrosios pridėtinės vertės, tame tarpe Lietuvos medienos pramonė – 4,2 %. Lietuvos medienos pramonė pagal sukurtą bendrąją pridėtinę vertę 2003 metais tapo lyderiu tarp pramonės šakų. Antroje vietoje liko maisto pramonė – 3,8 %, trečioje – aprangos ir tekstilės pramonė – 3,1 %.Tiesioginės užsienio investicijos nuo 2003 m. sausio 1 d. iki 2003 m. spalio 1 d. į medienos ir medinių dirbinių gamybą išaugo nuo 156,4 mln. Lt iki 233,9 mln. Lt, į plaušienos, popieriaus ir popieriaus gaminių gamybą, leidybą ir spausdinimą išaugo nuo 127,5 mln. Lt iki 172,0 mln. Lt, į baldų ir niekur kitur nepriskirtą gamybą išaugo nuo 37,6 mln. Lt iki 46,0 mln. Lt. Mažiausiai užsienio investicijų teko baldų ir niekur kitur nepriskirtai gamybai. Išaugo įmonių, į kurias investuota, skaičius. Viena iš didžiausių užsienio investicijų Lietuvoje buvo „Stora Enso” lentpjūvė Alytuje.2003 m. pagrindinių prekių eksportas sudarė už 22062406,5 tūkst. Lt. Tame tarpe medienos ir medinių dirbinių buvo eksportuota už 1191155,8 tūkst. Lt, plaušienos, popieriaus ir popieriaus gaminių – 256917,8 už tūkst. litų, baldų, patalynės reikmenų ir čiužinių – už 1123560,8 tūkst. litų.2003 m. klijuotos faneros gamyba sumažėjo daugiau nei trečdaliu, jos buvo pagaminta 17,1 tūkst. m³. Drožlių plokščių gamyba padidėjo iki 9,5 % ir buvo pagaminta 195,2 tūkst. m³. Turimi drožlių plokščių gamybos pajėgumai išaugo iki 280 tūkst. m³ drožlių plokščių per metus. Dirbdama visišku pajėgumu, „Klaipėdos mediena” gali pagaminti iki 130 tūkst. m³., o „Girių bizonas” – iki 150 tūkst. m³ drožlių plokščių per metus.Lietuvoje pagamintų drožlių plokščių eksportas buvo apie 106 tūkst. m³, o importas – apie 164 tūkst. m³. Minėti skaičiai rodo, kad turimi drožlių plokščių gamybiniai pajėgumai dar neišnaudojami, o pagamintų drožlių plokščių Lietuvoje sunaudojama tik apie 50 %. Taigi, Lietuvos baldininkai dar turi didelius Lietuvoje pagamintų drožlių plokščių kiekio rezervus.

LIETUVOS POPIERIAUS PRAMONĖ
Popieriaus pramonės veiklos pagrindas yra speciali miško produkcija – apvalioji ar skaldyta mediena, vadinama popiermedžiais. Daugelio metų patirtis rodo, kad popieriaus pramonė stengiasi dirbti ir sėkmingai dirba šalyse, kurios turi arba pakankamai nuosavos medienos, arba geras jos importo sąlygas, taip pat – daug pigios energijos bei gėlo vandens. Todėl daugiausia popieriaus dabar pagamina Suomija, Švedija, Kanada. Popieriaus gamybai galima panaudoti visas medienos rūšis. Tačiau dėl technologijos ypatumų atskiros įmonės paprastai specializuojasi tik vienoje žaliavų rūšyje: eglinė, pušinė, drebulinė bei kt. mediena. Ši pramonė, skirtingai nuo kitų šakų, ypatinga ir tuo, kad, kaip visavertes žaliavas gali visiškai sunaudoti visas savo produkcijos gamybos bei vartojimo atliekas – makulatūrą. Popierius gali būti pagamintas ir iš natūralių bei sintetinių tekstilės pluoštų. Tekstilės pluoštas (skudurai) buvo pirmoji šios pramonės žaliava.
Malant, virinant (skaidant) žaliavas, išsiskiria ypač daug žalingų atliekų. Todėl didelių šios šakos įmonių veikla labai reglamentuota siekiant apsaugoti aplinką nuo taršos ir galimų avarijų. Lietuvoje didelių ir aplinkai žalingų popieriaus pramonės įmonių jau nebėra, o visos esamos nebenaudoja ir pirminių žaliavų (apvaliosios medienos), agresyvių cheminių reagentų. Jos tapo antrinių žaliavų surinkimo ir panaudojimo įmonėmis, dabar gamina gerą produkciją tik iš makulatūros.
Popieriaus pramonėje skiriamos trys visai savarankiškos gamybos pakopos:
• pluoštinių medžiagų (celiuliozės, medienos masės)
• popieriaus bei kartono (popierius ir kartonas yra tapačios, tik skirtingo storio ir lankstumo medžiagos)
• galutinio vartojimo produktų (įpakavimo priemonių, rašymo reikmenų, sanitarinių-higieninių reikmenų ir pan.)
Visos šios trys pakopos gali būti sujungtos į vieną įmonę arba veikti atskirai. Racionaliausia yra sujungti visas gamybos pakopas į vieną įmonę. Priešingu atveju antros pakopos įmonės perka atvežtines pluoštines medžiagas, o galutinių produktų gamybos – įvairių rūšių ritininį ar lakštinį popierių, kartoną.

Šiek tiek istorijos
Pirmoji amatų įmonė, gaminusi popierių iš medvilninių, lininių ir kanapinių skudurų, buvo įsteigta Vilniuje ir pradėjo savo veiklą 1524 m. lapkričio 16 d., todėl šių metų rudenį jau būtų galima minėti Lietuvos popieriaus pramonės 480 metų jubiliejų. Istorijos šaltiniai netgi tvirtina, kad popieriaus pramonė į Rusiją yra atėjusi iš Lietuvos. Šešioliktojo šimtmečio pabaigoje Lietuvoje veikė jau keliolika įmonių, tada vadintų popieriaus malūnais. Didesnės popieriaus įmonės – manufaktūros Lietuvoje atsirado tik XIX a. pirmojoje pusėje. Jos yra kai kurių dabartinių įmonių pradininkės. Pirmoji didesnioji buvo 1823 m. pastatyta Kučkuriškėse (N. Vilnia). Sovietmečiu ji savarankiškai gamino popierių, o vėliau tapo Grigiškių popieriaus kombinato cechu. Antroji tokia manufaktūra įsteigta Verkiuose. Daug kartų modernizuota ir išplėsta ji iki šiol veikia ir yra vadinama Naujųjų Verkių fabriku. Popieriaus gamybai vėliau buvo pertvarkyta keletas Vilniaus apskrities malūnų. 1882 m. popierių gaminti pradėjo Puškorių, o 1887 m. – Vokės malūnai. Pastaroji įmonė, vadinta Mūrinės Vokės kartono fabriku, savo veiklą nutraukė tik prieš porą dešimtmečių. XIX a. pabaigoje Lietuvos popieriaus pramonę reprezentavo jau devynios įmonės, buvusios Vilniaus – Trakų apskrityse ir viena Pelėdnagiuose (Kėdainių rajone). Visos jos tada per metus gamino 5 tūkst. t medienos masės ir 6 tūkst. t popieriaus bei kartono.
1898 m. Klaipėdoje pradėtas statyti celiuliozės fabrikas, kuris savo veiklą pradėjo XX a. pradžioje. Per trumpą laiką jis tapo didžiausia Klaipėdos įmone, turėjusia per 1000 darbininkų. Tuo pat metu keletas naujų medienos masės ir kartono gamybos įmonių buvo įsteigta ir Šiaulių apskrityje. Šių įmonių steigimo iniciatoriumi buvo ateivis iš Molodečno rajono (Baltarusija) Grigorijus Kurecas. Pirmą tokią įmonę G. Kurecas pastatė Kapėnuose, pradžioje būdamas joje samdomu mechaniku, vėliau – vadybininku ir galiausiai – nuomininku. 1908 m. analogišką įmonę G. Kurecas pastatė Kurtuvėnuose. Sekdami G. Kureco pavyzdžiu, 1909 m. kartono gamybai buvusius malūnus pertvarkė Biržuvėnų ir Kairiškių dvarininkai. Kiek vėliau tokios įmonės atsirado Varėnoje, Valkininkuose, Naujojoje Vilnioje.
Pirmojo Pasaulinio karo išvakarėse Lietuva jau gamino 30 tūkst. t celiuliozės ir 10 tūkst. t popieriaus. Naujųjų Verkių fabrike dirbo 220, Kučkuriškių – 185, Naujosios Vilnios – 120 darbininkų. Lietuvoje gaminamas popierius buvo parduodamas Rygoje, Minske, Varšuvoje ir Maskvoje.
Nepriklausomos Lietuvos metais (1918 – 1940 m.), nežiūrint tuo metu buvusių politinių problemų, Klaipėdos celiuliozės fabriko gamyba didėjo. 1933 m sausio 12 d. pradėjo savo veiklą Kaune (Petrašiūnuose) švedų degtukų tresto pastatytas naujas modernus popieriaus fabrikas. Vilniaus krašte tuomet popieriaus pramonės vystymo iniciatoriumi tapo Vokės dvaro savininkas grafas J. Tiškevičius, kuris Mūrinės Vokės fabriko modernizavimui pasikvietė iš Žemaitijos G. Kurecą. Greitai tapęs modernizuoto fabriko valdytoju ir labai sužavėtas čia esančių upių energija bei kitais privalumais, matydamas augančią popieriaus paklausą, G. Kurecas ėmėsi naujos ir jau daug didesnės įmonės statybos, kuri vėliau pavadinta Grigiškių popieriaus fabriku. Grigiškių savininkas Vilniaus krašto visuomenę savo hidrotechniniais projektais bei to meto statybų mastais stebino net keliolika metų.
Pasibaigus Antrajam Pasauliniam karui, Tarybų Sąjunga paveldėjo daug Vokietijos popieriaus pramonės įmonių, buvusių dabartinėje Kaliningrado srityje ir dar daugiau tokių Suomijos įmonių, buvusių Karelijoje. Šių įmonių administravimui reikėjo daug jaunų specialistų. Jų rengimui Kaune 1945 m. buvo įsteigtas Popieriaus pramonės technikumas. Praktinis šių specialistų mokymas vyko Petrašiūnų popieriaus fabrike. Kauno popieriaus technikumo absolventai tapo ne tik karo sugriautų popieriaus pramonės įmonių atstatymo dalyviais, bet ir specialistaisbei vadovais. Keturias dešimtis metų (1950 – 1990) Lietuvą garsino trys palyginti didelės ir keletas mažesnių popieriaus pramonės įmonių. Kauno popieriaus fabrikas gamino aukščiausios kokybės spaudos, elektrografinį popierių (metinė produkcija 70 tūkst., 1300 dirbančiųjų). Keletą kartų modernizuotas Klaipėdos celiuliozės popieriaus kombinatas, turėjęs 2 tūkst. dirbančiųjų, specializavosi įvairių rūšių dėžutinio kartono gamyboje (metinė produkcija 125 tūkst. t). Iš celiuliozės nuovirų čia dar buvo gaminamas etilo spiritas, pašarinės mielės. Didele įmone (1700 dirbančiųjų) tapo Grigiškių bandomasis popieriaus kombinatas, gaminęs įvairios paskirties popierių, kartoną ir plaušų plokštes.
Didelė dalis šių įmonių produkcijos buvo skirta eksportui. 1987 m. Lietuva eksportavo 62 % visos gaminamos popieriaus produkcijos.

Popieriaus pramonė dabar
Lietuvos popieriaus pramonė daug nukentėjo 1990 – 1993 m. likviduojant nesėkmingos privatizacijos pasekmes. Ypač daug turto ir pajėgumų neteko buvęs Klaipėdos celiuliozės -popieriaus kombinatas, visai sunyko ir buvo likviduotas Kauno popieriaus fabrikas, sumažėjo gamyba Grigiškėse. Taikantis prie naujų sąlygų, teko visai atsisakyti pluoštinių medžiagų (celiuliozės ir medienos masės) gamybos, likviduoti nerentabilius padalinius, mažinti dirbančiųjų skaičių. 1985 m. jų buvo 7,5 tūkst., dabar liko tik 2,5 tūkst.

Popieriaus ir kartono gamyba Lietuvoje (tūkst. t)
Metai 1960 1965 1970 1975 1980 1985 1990 1995 2000 2003
Popierius 48,1 72,2 102,0 119,4 107,9 120,3 100,7 18,3 12,3 10,8
Kartonas 35,3 42,2 50,8 120,8 127,5 145,2 113,3 13,1 41,0 76,9
Iš viso 93,4 114,4 152,8 240,2 235,4 296,8 214,0 31,4 53,3 87,7
Dabar popieriaus produkciją Lietuvoje gamina keturiasdešimt įmonių, kurių dauguma vidutinio dydžio. Tris ketvirtadalius produkcijos pagamina įmonės, turinčios nuo 100 iki 500 dirbančiųjų. Popieriaus ir kartono gamintojų yra tik du. Kiti specializuojasi kartoninės taros (dėžių ir dėžučių), įvairių įpakavimo priemonių (maišelių, etikečių ir pan.) gamyboje. 2002 m. popieriaus pramonė pagamino ir pardavė įvairios produkcijos už 306 mln. Lt, kurios 34,4 % eksportuota (1 lentelė).
Popieriaus pramonės produkcija ir eksportas, 2002 m.
Produkcija Parduota Eksportuota

Mln. Lt % Mln. Lt %
Popierius ir kartonas 79,4 25,9 41,0 38,9
Sanitariniai popieriaus dirbiniai 26,7 8,6 7,2 6,7
Gofruoto kartono dėžės 126,5 41,3 30,7 29,1
Etiketės 43,7 14,3 14,3 13,6
Kita produkcija 30,3 9,9 12,3 11,7
Iš viso 306,4 100,0 105,5 100,0
Didžiausią parduotos produkcijos dalį (41,3 %) sudarė gofruoto kartono dėžes. Pati popieriaus ir kartono gamyba jau mažai reikšminga veikla, jos dalis visoje gamyboje mažėja ir dabar sudaro tik 25,9 %. Gofruoto kartono dėžes dabar gamina aštuonios įmonės. Trys iš jų palyginti didelės užsienio kapitalo įmonės. Tai „Medienos plaušas” (metinė apyvarta 50 mln. Lt), „Stora Enso” (40 mln. Lt) ir Kappa Packaging (23 mln. Lt.). Nemaži popierinių maišelių, dėžučių gamintojai yra UAB „Eltaka”, AB „Grafobal”. Eksportuojamos produkcijos didžiausią dalį (apie 40 mln. Lt) sudaro „Klaipėdos kartono” produkcija. Ši įmonė dabar yra ne tik pats didžiausias popieriaus produkcijos eksportuotojas, bet ir gamintojas, vienintelė specializuota šakos įmonė. Anksčiau (iki privatizacijos) pats didžiausias apvaliosios medienos vartotojas buvo „Klaipėdos kartonas”. Kasmet jis nupirkdavo po 370 tūkst. m³ popiermedžių. Po privatizacijos ir po to buvusių pertvarkų čia išliko tik kartono ir jo dėžučių gamyba. Šiam tikslui įmonė turi 1973 m. sumontuotą didelę (4,2 m pločio) kartono gamybos mašiną ir įrengimus įvairios paskirties spalvotų dėžučių ruošinių gamybai. Pluošto paruošimui čia neseniai (2001 m. lapkričio mėn.) pastatytas 90 tūkst. t metinio pajėgumo makulatūros perdirbimo cechas. Dabar „Klaipėdos kartonas” yra viena iš sparčiausiai atsigaunančių ir sėkmingiausiai dirbančių įmonių (2 lentelė).
Klaipėdos kartonas

1989 1995 1997 2000 2003
Celiuliozė, tūkst. t 51,7 – – – –
Medienos masė, tūkst. t 32,7 7,7 – – –
Popierius, tūkst. t 4,8 1,6 1,7 – –
Kartonas, tūkst. t 113,4 4,1 8,5 34,0 69,8
Visa produkcija, mln. Lt 10,8 19,6 34,2 69,8
Eksportas, mln. Lt 12,7 23,7 42,5
Eksporto dalis % 64,8 69,3 60,9
Dirbančiųjų skaičius 1278 1074 712 639 365
Nemažai popieriaus produkcijos (apie 50 mln. Lt) pagamina AB „Grigiškės”. Neseniai integravusi „Naujųjų Verkių” fabriką, ši įmonė gamina tualetinį popierių, popierinius rankšluosčius, servetėles, vienkartinius paklotus, medicininį ligniną, gofruoto kartono dėžes ir kietąsias plaušo plokštes, žada gaminti dar ir lentpjūvystės produkciją. Tai sėkmingai dirbanti, auganti, nuolat modernizuojama ir neabejotinai perspektyvi, tačiau be aiškios specializacijos įmonė, numačiusi 2004 m. parduoti produkcijos už 100 mln. Lt. AB „Grigiškės” apvaliąją medieną naudoja tik plaušo plokščių gamybai, o popierių gamina iš makulatūros. Ankstesni šios įmonės savininkai rengėsi pirkti naują 20 tūkst. t metinio pajėgumo popieriaus gamybos mašiną. Tačiau šio sumanymo greitai atsisakė ištyrę paklausą. Manoma, kad mūsų įmonėms dabar būtų ankšta rinkoje dėl didelės konkurencijos ir santykinai mažėjančios popieriaus paklausos.
Lietuvos popieriaus produkcijos gamybos ir užsienio prekybos balansas (3 lentelė) rodo, kad mes, naudodami šią produkciją, kasmet tampame vis daugiau priklausomi nuo importo. Užsienio prekybos balansas yra neigiamas, importas daugiau negu tris kartus viršija eksportą.
Popieriaus produkcijos naudojimas

1995 2000 2002 2003
Pagaminta, mln. Lt 225,3 252,0 307,5 339,2
Importuota (+), mln. Lt 409,9 534,4 602,1 638,7
Eksportuota (-), mln. Lt 166,8 158,5 197,3 196,7
Sunaudota, mln. Lt 468,4 627,9 712,3 781,2
Sunaudota 1 gyv. Lt 127,2 179,4 204,1 225,7
Tuo pat metu matyti, kad sparčiai didėja ir vidinis popieriaus produkcijos naudojimas. Per aštuonerius metus (1995 – 2003 m.) bendras naudojimas išaugo 1,7 karto, o apskaičiuotas vienam gyventojui -1,8 karto. Skaičiuojant svorio vienetais, kad per tą laiką jis padidėjo nuo 37 iki 45 kg.
Popieriaus ir kartono sunaudojimas Lietuvoje, tūkst. t

1970 1980 2000 2003
Pagaminta 152,8 235,5 53,3 87,7
Importuota (+) 84,0 88,0 128,7 155,8
Eksportuota (-) 100,0 191,0 70,1 90,7
Sunaudota 136,8 132,5 111,9 152,8
Tarp importuojamų popieriaus ir kartono prekių dauguma tokių, kurios prieš keletą metų buvo gaminamos Lietuvoje. Dabar daug įvežama pačių paprasčiausių gaminių (pvz., sąsiuvinių ir kitų rašymo reikmenų) ir ypač daug gofruoto kartono. Šios produkcijos rinkoje atsirado kelios naujos užsienio kapitalo įmonės. Jos ne tik išstūmė vietinius gamintojus, bet ir su palyginti mažomis investicijomis steigia naujas įmones. Tai patvirtina, kad Lietuvos popieriaus pramonės sunykimo priežastis buvo anaiptol ne produkcijos paklausa. Vertinant iš laiko perspektyvos dešimties metų senumo įvykius ir jų pasekmes, galima teigti, kad 1990 – 1993 m. buvę Lietuvos popieriaus pramonės įmonių vadovai ir specialistai buvo pernelyg pasyvūs, nesugebėjo deramai įžvelgti tuo metu vykusio pramonės privatizavimo reikšmės, galimos vietinės ir užsienio šalių konkurencijos. Tik dėl to praradome pačią perspektyviausią, didelę ir dar palyginti modernią įmonę – Kauno popieriaus fabriką. Daug vertingo, istoriškai paveldėto turto (uosto teritorijos, krantinių ir kt. ) neteko „Klaipėdos kartonas”. Užsieniečių („strateginių investitorių”) „privalumus” išbandė ir „Grigiškės”.

Popieriaus pramonės perspektyvos
Popieriaus pramonei veikti ir sėkmingai augti reikia ne tik nuolat augančios jos produkcijos paklausos ir medienos žaliavų. Ši pramonė, ypač celiuliozės gamyba, reikalauja didelių investicijų, yra jau seniai globalizuota, kontroliuojama keleto stambių tarptautinių korporacijų. Nėra jokio pagrindo tikėti, kad bent viena iš jų imsis naujų statybų Lietuvoje. Keletą metų trukę „suaugusių žmonių žaidimai” apie žadamą didelės celiuliozės įmonės statybą buvo motyvuoti tik gerais norais ir vienos gerai apmokėtos Japonijos konsultacinės firmos pasiūlymais. Seniai žinoma, kad rinką ir didelius pinigus valdančios firmos tokių siūlymų nesvarsto. Jos pačios žino, kur ir kada būtina statyti tokios paskirties įmones. Be to, Lietuva celiuliozės įmonių veiklai yra visai nepatraukli dėl griežtų gamtosauginių apribojimų. Todėl mažai tikėtina ir tuo pat metu nepageidautina, kad Lietuvoje kas nors ir kada nors imtųsi naujos celiuliozės įmonės statybos. Labiau realu, kad čia būtų kuriamos naujos, gal ir didelės popieriaus ir kartono gamybos įmonės. Tačiau tokių projektų iniciatoriais taip pat gali būti tik galingos užsienio firmos, gaminančios pluoštines medžiagas. Toks variantas artimiausias metais dar mažai tikėtinas dėl santykinai mažėjančios pasaulinės popieriaus ir kartono paklausos. Labiausiais motyvuotas ir perspektyvus yra dabar mūsų įmonių pasirinktas kelias – popieriaus ir kartono dirbinių gamyba, o taip pat popieriaus ir kartono gamyba iš makulatūros. Toks pasirinkimas tikrai mažiausiai rizikingas, o Lietuvos miškų savininkai turėtų žinoti, kad artimiausiu metu popiermedžių paklausos vietinėje rinkoje tikrai nebus.

NAUDOTA LITERATŪRA

www.google.lt
www.bmm.lt
www.gaminys.lt
www.imones.lt

Leave a Comment