Aukso standartas, Bretton wood sutartis

TURINYS

ĮVADAS 3
1. AUKSO STANDARTAS 4
1.1. Mokėjimų balansas 5
1.2. Vekseliai 6
1.3. Auksas ir kainų lygis 7
1.4. Aukso standarto egzistavimo pagrindai 8
2. AUKSO DEVIZŲ STANDARTAS 9
3. BRETTON – WOODS SUTARTIS 11
3.1. Bretton –Woods sistemos tikslai 13
3.2. Tarptautinis valiutos fondas 14
3.3. Bretton –Woods sistemos raida 15
4. ARGUMENTAI UŽ IR PRIEŠ VALIUTĄ, PADENGTĄ AUKSU 18
IŠVADOS 19
LITERATŪRA 20ĮVADAS
Daugeliui šalių pasiekus gana aukštą gamybinių jėgų išsivystymo lygį, reikšmingų mokslo technikos laimėjimų, tolesnė pažanga priklausė nuo tarpusavio sąveikos, darnaus ir glaudaus tarpusavio bendradarbiavimo bei pasaulinės reikšmės procesų.
Tarpvalstybinių ekonominių santykių raida tam tikrame istorijos etape pareikalavo vieningos pasaulinės monetarinės sistemos sukūrimo. Gerai veikianti monetarinė sistemo yra tarptautinės ekonomikos kertinis akmuo. Ji palengvina pasaulinės prrekybos plėtrą, užtikrina skolinamojo kapitalo ir investicijų judėjimą tarp pasaulio valstybių, leidžia šalims apsirūpinti užsienio valiuta ir jos rezervais, sudaro sąlygas veismingai piniginių santykių kontrolei bei reguliavimui steigiant tarptautines finansines įstaigas ir organizacijas. R.Gilpin pažymi, kad “darnios” monetarinės sistemos sukūrimas yra pasaulinės ekonomikos klestėjimo prielaida, o jos žlugimas buvo pagrindinis veiksnys, nulėmęs didžiąją depresiją, kaip tai atsitiko 4 –ajame dešimtmetyje [3, P.-164]
Šiamia darbe apžvelgiau tarptautinės monetarinės sistemos istorijos etapus – britų hegemonijos erą, devizų standarto sistemą ir Bretton-Woods sistemą.
Pirmoje dalyje apibūdinau aukso sttandarto sistemą, jos funkcionavimą, trūkumus ir privalumus. Klasikiniam aukso standartui būdinga :fiksuotos valiutos kursas, vekselių atsiradimas, kainų ir valiutų stabilumas. Aptariau D.Britanijos vykdomą ekonominę politiką.
Antra dalis skirta tarpukario laikotarpiui – devizų standartui ir jo suirimo priežastis.
Po antrojo pasulinio karo iškilo JAV ek

konominė galia, turėjusi įtakos tarptautinės monetarinės sistemos susikūrimui. 1944m. buvo sudaryta Bretton-Woods sutartis, kuria numatyta dolerio ir aukso pripažinimas tarptautiniais pinigais. Dvigubas valiutos susiejimas –kiekvienos nacionalinės valiutos su doleriu ir auksu. Taigi, trečia dalis skirta Bretton-Woods sistemos raidai, jos žlugimo priežastims.
Rašydama šį darbą rėmiausi užsienio ir lietuvių autorių darbais.1. AUKSO STANDARTAS
1717m. Anglijos iždininku buvęs seras Izaokas Niutonas, tai datai buvo nustatęs aukso kainą, lygią 3svarams 17 šilingų 10.5 pensų už unciją. Nuo tų laikų iki I – ojo Pasaulinio karo Anglija gynė aukso standartą.
Aukso standartas, kai šalies valiuta įstatymu prilyginama tam tikram aukso kiekiui. XIXa. dažnai vadinamas aukso standarto era, nors šis apibūdinimas labiau dera 1875-1914 metų laikotarpiui. Tuo laikotarpiu atskirų šalių piniginis vienetas buvo prilygintas tam tikram aukso kiekiui, t.y. šalies valiuta turėjo nustatytą aukso paaritetą, o valiutų kursai – pastovūs.
Pagrindinių šalių valiutų paritetai pagal aukso standartą pateikti 1 lentelėje.
1 lentelė
Valstybė 1 Vienetas Aukso svoris2 Praba3 Paritetas JAV doleriais
JAV (1879m.) 1 doleris 1.672 0,900 —
D. Britanija (1816m.) 1sv. sterlingų 7,988 0,917 4,865
Prancūzija (1878m.) 1 frankas 0,322 0,900 0,193
Vokietija (1871m.) 1 markė 0,398 0,900 0,238
Italija (1878m.) 1 lira 0,322 0,900 0,193
Nyderlandai (1875m.) 1 guldenas 0,672 0,900 0,402
Rusija (1897m.) 1 rublis 0,774 0,900 0,463
1. Datos skliausteluose parodo aukso standarto įvedimo metus.
2. Grynojo aukso svorio kiekis, kurį atstovauja nacionalinis piniginis vienetas.
3. Grynojo aukso dalis auksinėje monetoje

Per pirmąjį Pasaulinį karą Anglija pardavė daugiausia savo aukso atsargų, ir nebegalėjo palaikyti aukso standarto.
Egzistuojant aukso standartui galiojo tokio trys taisyklės[4, p-14]:
• Jokių apribojimų į šalį įveržti ar iš šalies išvežti au

uksą, nes antraip būtų sužlugdyta tarptautinių atsiskaitymų pusiausvyra;
• Legalūs piniginiai ženklai pareikalavus laisvai keičiami į auksą (ar atvirkščiai) centriniame banke.
• Banknotų emisija susieta su valstybės aukso rezervais.
Aukso standarto sistema skatino pasaulinės prekybos augimą. Pasak amerikiečių ekonomisto Banjamin J. Cohen, teoriškai ši monetarinė sistema įgyvendino liberalų “laissez-faire”politiką (nesikišimo), kurios esmė – nuasmeninta, visiškai automatiška ir politiškai simetriška tarptautinė monetarinė tvarka, priklausanti tik nuo vidaus kainos lankstumo ir aukso gavybos ribojimo, siekiant užtikrinti optimalų prisiderinimo procesą. [3, p-164].
Tačiau klasikinė aukso standarto sistema automatiškai nefunkcionavo. Ją organizavo ir jai vadovavo D.Britanija. 90 proc. aukso prekybos vyko per Anglijos financinius centrus. Jos sostinė Londonas, užėmęs pagrindines pozicijas pinigų ir kapitalo rinkose, pasaulinei ekonomikai primetė savas “žaidimo taisykles”. Londono finansų centrai į sunkią padėtį ststydavo tas šalis, kurios klydo tvarkydamos vidaus ūkį ir nesilaikė aukso standarto reikalavimų. Todėl visos šalys savo ekonomiką tvarkė taip, kad būtų laikomasi šių aukso standarto taisyklių [1, p.-39]:
• Nacionalinis piniginis vienetas atstovauja fiksuotą grynojo aukso svorio kiekį;
• Nacionalinė valiuta laisvai keičiama į auksą šalies viduje ir už jos ribų;
• Auksinės monetos keičiamos į aukso lydinius, o pastarieji į auksinius pinigus ar popierinius banknotus (banko bilietus);
• Privatūs asmenys auksą gali laisvai eksportuoti ir importuoti, taip pat kaupti jį kaip lobį arba atsargas;
• Centrinis bankas griežtai kontroliuoja nacionalinių pinigų emisiją, atsižvelgdamas į šalies monetarinio aukso atsargas ( rezervus).
Pagringinis ta
arptautinės monetarinės sistemos funkcionavimo bruožas buvo tarptautiniuose atsiskaitymuose sterlingui tenkantis vaidmuo. Plati Londono pinigų rinkos integracija į vietines kapitako ir vartojamųjų prekių rinkas bei kitus monetarinius centrus padarė šią sistemą dar labiau centralizuotą. To rezultatas – D. Britanijos didinama ir mažinama palūkanų norma bei jos poveikis teikiamiems kreditams aukso srautui ir tarptautinėms kainoms šaliai davė pagrindą reguliuoti prekybą. Šitaip vienas vyraujantis centras veiksmingai kontroliavo tarptautinės prekybos balansą [3, p.- 167].

1.1 Mokėjimų balansas
Aukso valiutos sistema buvo taikoma 41-oje tuo metu labiausiai išsivysčiusių valstybių. Jai veikiant, kai aukso būdavo. daugiau įvežama į kraštą padidėdavo eksportas. Aukso įvežimas padidindavo krašto pinigų kiekį vidaus rinkoje, ir atvirkščiai. Auksas buvo eksportuoamas iš valstybių, turičių mokėjimo deficitą (t.y.valstybių, kurių prekių, paslaugų ir vartybinių popierių importas prašoko eksportą), ir buvo importuojamas į valstybes, kurios turėjo perteklinį mokėjimų balansą Šalyse, kuriose mokėjimo balansas buvo teigiamas, prekių kainos didėdavo. Ir atvirkščiai. Mokėjimo balanso sutrikimai (teoriškai) buvo ištaisyti. (Hume pinigų srauto mechanizmas – jis įrodė, kad jeigu valstybė pelnė pinigų dėl to, kad eksportas viršijo importą, tai atitinkamai padidėjusios pinigų atsargos gali tapti vidaus, o po to ir eksportuojamų prekių kainų kilimo priežastimi. O tai savo ruožtu gali atgrasyti pirkti šios valstybės prekes. Tuo pačiu metu šios valstybės piliečiai galėtų daugiau importuoti, nes santykinai išaugo jų va

aliutos vertė, o užsienio prekės kainos kristų dėl to, kad į šalis patektų mažiau pinigų. Rezultate būtų mažiau eksportuojama ir daugiau importuojama. Pakitusių vidaus ir užsienio kainų nulemti tokie prekių bei pinigų srautai netrukus ppasiektų pusiausvytą). Tokiu būdu aukso standartas vaidino balanso vaidmenį.
Tačiau monetarinė sistema nebuvo politiškai simetriška. Mokėjimo balansų pritaikymas išsivysčiusių šalių ūkiams turėjo kitokių pasekmių. D.Britanijos ir kiti turtingi kapitalo eksportuotojai galėjo prisitaikyti prie mokėjimo nepastovumo ir reguliuodami kapitalo srautus, sušvelninti jų kenksmingą poveikį ekonominei veiklai [3, p.-166]. Tuo tarpu kapitalo importuotojai taip gintis negalėjo, jiems tekdavo nukentėti prekybos požiūriu. Jie buvo priklausomi nuo sprendimų, priimamų Londone, Paryžiuje ar Frankfurte.

1.2 Vekseliai
Pervežant auksą susidarydavo gabenimo ir draudimo išlaidų, be to buvo prarandama palūkanos už investuotą auksą. Kad sumažintų tarptautinių atsiskaitymų išlaidas, importuotojai ir eksportuotojai pradėjo prekiauti atsiskaitymo vekseliais.
JAV eksportuotojas į D.Britaniją gaudavo vekselį anglų svarais. Toliau JAV eksportuotojas galėjo šį anglų vekselį parduoti Londone, po to ten nusipirkti aukso ir šį parsisiūsti į JAV. Arba jis galėjo parduoti vekselį Niujorke JAV importuotojui, ir taip būtų išvengta pervežimo išlaidų ir nepatogumų. Eksportuotojas uždirbdavo palūkanų už vekselį, kuris keliaudavo iš londono į Niujorką, o JAV importuotojas gaudavo palūkanų, kai vekselis keliaudavo atgal į Londoną. Kadangi nuvežti į Londoną vekselį pigiau, negu ten transportuoti auksą, JAV importuotojas mokėdavo JAV doleriais didesnę kainą už vekselį, kurio vertė būtų tokia, kokios reikia mokant anglų svarais.

1.3 Auksas ir kainų lygis
Kitas aukso standarto bruožas – galimybė ilgesnį laiką išlaikyti nepakitusį kainų lygį. Kai aukso atsargos pasaulyje didėjo dėl atrastų naujų aukso telkinių arba dėl naujos, pigesnės, efektyvesnės technologijos, tai daugelio šalių centriniai bankai pirko auksą tuo pačiu metu, todėl jų aukso atsargos didėjo vienodai. Pakilus prekių kainų lygiams, aukso gavyba pabrangdavo, mažėjo aukso gavybair prekių lygis toliau kildavo mažiau. Ir atvirkščiai, jei aukso paklausa padidėdavo, prekių kainų lygiai krisdavo. Krintant prekių kainų lygiui, būdavo gaunama daugiau aukso, padidėdavo pinigų kiekis ir prekių kainų smukimas būdavo sustabdomas.todėl per keletą dešimtmečių buvo pasiekiamas stabilus kainų lygis.
1pav. parodytas 1800-1950m. JAV ir D.Britanijos prekių kainų lygis [5, p-544].

1pav.
Remiantis aukso standartu, dviejų šalių kainų lygiai kito nedaug skirdamiesi vienas nuo kito. Aukso standartas buvo patrauklus dėl savireguliacijos savybių bei galimybės ilgą laiką išlaikyti stabilų kainų lygį.

1.4. Aukso standarto egzistavimo pagrindiai
Šios valiutos sėkmingas naudojimas paaiškinamas tokiomis pagrindinėmis prielaidomis[4,p-15]:
• Dominavo valstybių tarpusavio ir jų viduje tarp piliečių pasitikėjimas aukso standartu, jo paritetiškumu;
• Nuosaiki infliacija;
• Prekyba ir investicijos .rėmėsi laisva (be muitų) konkurencine rinka.
Tačiau aukso standartas turėjo ir didelių trūkumų[7, p-452]:
• Keičiantis aukso kiekiui, pinigų kiekis galėjo svyruoti. Jeigu valstybės ekonomika yra gamybos smukimo arba jos augimo lėtėjimo fazėje, tai aukso praradimas aukso standarto sąlygomis, sumažina pinigų masę ir paaštrina situaciją;
Aukso standartas galėjo egzistuoti tik iki tol, kol vienas iš jo dalyvių išeikvodavo savo aukso atsargas. Tokiu atveju iškildavo būtinybė atsisakyti aukso standarto arba devalvuoti valiutą, t.y. sumažinti piniginio vieneto vertę. Vadinasi kadangi šioje sistemoje valiutos rezervus sudaro auksas, tai šalys gali išlaikyti fiksuotus valiutos kursus tik tol, kol turi aukso rezervus. Veikiant aukso standartui, didžiausia problema yra ta, kad jis negarantuoja nuolatinio ir pamatuoto pinigų masės apribojimo. Šis apribojimas dažniau pasireiškia gręsiant nelaimei. Prasidėjus nepasitikėjimo periodui, žmonės labiau pasitiki ne popieriniais pinigais, o auksu. Didžioji pasaulio ekonominė krizė (1929-1933m.) parengė dirvą aukso standarto panaikinimui. Klasikinis standartas buvo pati patikimiausia ir stabiliausi tarptautinė monetarinė sistema. Daugeliui šalių ji buvo absoliučiai naudinga, tačiau Prancūzijai, Vokietijai ir kitoms Europos valstybėms nepatiko ši sistema. Daugiausiai naudos turėjo D.Britanija ir kol ši imperija pirmavo ekonomikoje ir karyboje, ji buvo pajėgi priešintis ekonominio nacionalizmo jėgoms bei išsaugoti tarptautinę monetarinę tvarką.
Pagal “laiser – faire” ideologiją, kuria rėmėsi XIXa. ekonomika, britų ekonominiai interesai vertė pabrėžti pinigų svarbą. D.Britanijos svarbiausi tikslai buvo palaikyti aukso kainą ir mokėjimų balansą, o šalys pasitikėjo jos galia. Tuo metu dar nebuvo susikūrusi gerovės valstybė ir ekonominiai tikslai buvo nedideli, o socialiniai tikslai neakcentuojami. Pasak Keyneso, žemesnieji visuomenės sluoksniai nuolankiai priimdavo jiems tekusią dalią kaip neišvengiamą dalyką (Keynes, 1919). Pirmenybė buvo teikiama ne savarankiškam ūkiui, o tarptautiniam tikslui turėti stabilius pinigus. Aukso standarto laikais išspręstas nesutarimas tarp vietinės autonomijos ir tarptautinio stabilumo, nes viena vyraujanti ir viešpataujanti valstybė buvo suinteresuota stabilia tarptautine sistema, jai vadovavo, primesdama kitoms valstybėms “žaidimo taisykles”.
Tačiau laikui bėgant atsirado naujų industrinių valstybių, o D.Britanija vadovavimą pasaulinei ekonomikai ėmė prarasti. Pirmasis Pasaulinis karas sugriovė politinius šio ekonominio laikotarpio pagrindus.2. AUKSO DEVIZŲ STANDARTAS
Pirmojo pasaulinio karo pasekmė – pasaulinės monetarinės sistemos nacionalizavimas. Prasidėjus karui šalys ėmėsi skubių veiksmų savo aukso atsargoms apsaugoti, atsisakė fiksuotųjų valiutų kursų, kad išlaisvintų ūkį ir jį mobilizuotų karui. Šalys pirmenybę ėmė teikti nebe tarptautinei monetarinei tvarkai, o vidaus ekonominiam savarankiškumui. Kiekviena šalis savarankiškai pradėjo tvarkyti savo pinigų ūkį be ryšio su aukso standartu. Aukso standartas žlugo ir jį pakeitė laikina priemonė – svyruojantis valiutų kursas. Pasibaigus D.Bekonominiam viešpatavimui, nebeliko tarpusavio ekonominės priklausomybės, šalys ėmė nustatinėti valiutų vertę.
Po pirmojo pasaulinio karo pagrindinis Tautų Sąjungos uždavinys buvo atkurti tarptautinę ekonominę tvarką ir įvesti stabilę tarptautinę monetarinę sistemą. Grįžti prie klasikinio aukso standarto jau buvo neįmanoma, nes visos pasaulio valstybės perėjo prie nacionalinių popierinių pinigų sistemos. Aukso standarto atstatymą stabdė didelė infliacija, sumenkinusi pasaulinių atsargų perkamąją galią. Be to karui pasibaigus, aukso rezervai tarp šalių pasiskirstė labai netolygiai. D.Britanija, prancūzija, JAV, sukaupė savo centriniuose bankuose didesnę dalį pasaulinių aukso atsargų, o Vokietija, Austrija, Danija, Norvegija, Lenkija ir kitos šalys jų beveik neturėjo. Naujos tarptautinės monetarinės sistemos sukūrimas buvo svarstomas dviejose Tautų Sąjungos rengiamose konferencijose- Briuselyje (1920m.) ir Genujoje (1922m.). Buvo nutarta atsisakyti aukso standarto, nebenaudoti auksinių monetų privatiems mokėjimams ir pereiti prie aukso devizų standarto. Devizos – mokėjimo priemonės naudojamos tarptautiniams mokėjimams ir atsiskaitymams. Įvedus šį standartą pasaulinių pinigų funkcijas turėjo atlikti ne tik auksas (luitų forma), bet ir kitos devizos – D.Britanijos svarai sterlingų ir JAV doleriai. Buvo nustatyta minimali suma, kurią galima keisti į auksą, arba tam tikros valstybės valiutą, kuri galėjo būti pakeista į auksą.Šios nacionalinės valiutos pradėtos naudoti kaip pilnateisiai pinigai ir valiutos rezervai. Taigi, svarų sterlingai ir JAV doleriai kartu su auksu buvo naudojami kaip rezervai.
Aukso devizų standarto stabilumą ir funkcionavimą turėjo užtikrinti nekintami nacionalinių piniginių vienetų paritetai, kuriuos įstatymo tvarka, nustatydavo centriniai bankai. Aukso divizų standartas numatė, kad nacionaliniai pinigai turėjo būti pirmiausia keičiami į devizas, o tik paskui į aukso luitus. Todėl svarai sterlingų ir doleriai tapo svarbiausia tarptautinių pinigų rezervų sudarymo priemone.
Tikėtasi, kad aukso standartas sudarys stabilios valiutos tarptautinės sistemos pagrindą, kurioje nacionalinės valiutos bus keičiamos pagal jų pinigų pariteto vienetą. Deja, norams nebuvo lemta išsipildyti, vidinis piniginio vienetonestabilumas persimetė į išorinį pinigų nestabilumą.[6, p.-15] Tačiau šis aukso devizų standartas sklandžiai nefunkcionavo, pinigų nestabilumas, sąlygojo vienas su kitu susijusius reiškinius – greitą kursų kaitų, didelį nedarbą ir vis didėjančius tarptautinės prekybos bei mokėjimų apribojimus. Per visą laikotarpį tarp Pirmojo ir Antrojo pasulinių karų taip ir nebuvo sureguliuoti keitimo paritetai – aukso kaina, išreikšta kiekviena nacionaline valiuta, kad atitiktų po pirmojo pasaulinio karo pakitusių vidaus ir išorės kainų lygį.
Aukso keitimo standartas gyvavo neilgai ir suiro dėl keleto priežasčių.
Valstybės, įgijusios teisę kontroliuoti piniginius srautus, pajungė savo pačios politiniams ir ekonominiams tikslams. Daugelis valstybių tokius vidaus gerovės tikslus kaip ekonominis stabilumas ir visiškas užimtumas, ėmė vertinti labiau nei tarptautinę monetarinę sistemą.
Kitas veiksnys – britų ekonominė politika. 1925m. D.Britanija gryžo prie aukso, tačiau nustatydama sterlingo vertę nesilaikė nominalios vertės. To pasekmė – sustabdytas D.Britanijos standarto augimas, sumažėjęs eksportas, ir sunkumai tękę darbininkų klasei. Pasak Keyneso, dėl būtinumo palaikyti tarptautinį sterlingo v.aidmenį, šalies vyriausybė nepaistė vidaus gerovės tikslų. Tačiau ilgai vyriausybė vadovauti tarptautinei monetarinei sistemai nebegalėjo. Jos pramonės nuosmukis, karo nuostoliai ir iškilusios naujos valstybės nulėmė ekonominės galios perdalijimą.
Defliacija Amerikoje sukėlė pasaulinį likvidumo stygių.
Trečia, tarptautines normas užgožė pastangos siekti vidaus gerovės ir varžytis su kitomis valstybėmis, sustiprėjo valstybių priešprieša, pradėjo įsitvirtinti karingos valstybės. Įsigalėjus antiliberalioms ideologijoms, aukščiau visko kėlusioms nacionalinius interesus, niekieno nebevadovaujama liberalioji pasaulio ekonomika buvo pasmerkta žlugti [3, p.-168]
Didžioji ekonominė krizė, vyravusi 1929-1933metais, privertė daugelį šalių devalvuoti savo nacionalinius pinigus ir sumažinti jų aukso paritetus. 1931m. D.Britanija nusprendė, kad palaikyti aukso paritetą per daug nustolinga vidaus užimtumo atžvilgiu, todėl atsisakė stabilaus svarų sterlingo pariteto ir perėjo prie svyruojančio kurso. 1933-1934m. buvo devalvuotas doleris, o 1936m. Prancūzijos frankas ir Olandijos guldenas. Vyko taip vadinama “konkurencinė devalvacija”, dauguma šalių negalėdamos rasti pirkėjų žemės ūkio produkcijai, atpigino šią produkciją, dirbtinai devalvuodamos savo valiutas ir tuo būdu nurungdamos savo konkurentes. Ryšys tarp pinigų ir prekių vertės sutriko, kaip sutriko ryšiai tarp vienų ir kitų valiutų vertės. 1929-1932m. prekių kainos pasaulyje sumažėjo 48proc., o tarptautinės prekybos apimtys – 63proc. Prasidėjo visuotinis valiutų mažinimas, destabilizavęs visą aukso standarto sistemą.
Monetarinė sistema suskilo į keletą tarpusavyje konkuruojančių blokų. 1932m. Otavos konferencijoje D.Britanija su kitomis šalimis – prekybos partneriais įkūrė “sterlingo bloką”. Netrukus JAV įkūrė “dolerio bloką”, o Prancūzija “aukso bloką”. Vokietija, Italija ir Japonija bandė sukurti atskirą tarptautinę mokėjimų ir atsiskaitymo sistemą.
Pasaulyje prasidėjo aštrių ekonominių ir politinių prieštaravimų metas, kurio pasekmės – tarptautine konkurencija nulemtas valiutų nuvertinimas, pinigų nestabilumas, nedarbas, nuolat didėjantys griežti tarptautinės prekybos ir mokėjimų apribojimai.

3. BRETTON-WOODS SUTARTIS

Antrojo pasaulinio karo pradžioje, vakarų šalys, pirmiausia JAV ir D.Britanija, ėmėsi iniciatyvos formuoti tarptautinį tinklą, kad būtų galima spręsti pokario ūkio atkūrimo, prekybos ir finansų problemas. 1944m. Amerikoje įvyko 44šalių konferencija, naujos valiutinės sistemos pagrindams sukurti.
Bertton-Wood konferencijoje konstatuoti trys dalykai:
1. Pageidautini stabilūs kursai, nors galima, esant reikalui, koreguoti;
2. Plaukiojantys valiutų kursai užsirekomendavo nepatenkinamai;
3. Vyriausybės sukurta, prekybos, gamybos, valiutų keitimo sistema yra netaupi, diskriminacinė ir trukdanti pasaulio prekybos vystymuisi ir investicijoms.
Iškilo naujos pinigų sistemos su specialia institucija jai kontroliuoti būtinumas. Tokio modelio pagrindus parengė du to meto žymūs ekonomistai Harry Dexter White iš JAV ir John Maynard Keynes iš D.Britanijos. jų pasiūlytos sistemos esmė – sudaryti prielaidas neribotoms valiutos keitimo poeracijoms, eliminuoti “konkurenciniodevalvavimo praktiką”. JAV vyriausybė tapo šios sistemos garantu. 1944m. Bretton- Woods finansinėje konferencijoje buvo juridiškai įforminta nauja valiutinė sistema, kuri išliko iki septintojo dešimtmečio. Bretton-woods konferencijoje priimta tarptautinių pinigų sistema turėjo šiuos bruožus[6,p.-40]:
1. Auksas pasaulinėje rinkoje ir toliau buvo naudojamas kaip visuotinė mokėjimo priemonė. Pervežti auksą (luitų formoje) iš vienos šalies į kitą prireikdavo tik tuo atveju, jeigu šalių skoliniai pasižadėjimai būdavo nepadengiami savitarpio atsiskaitymais.
2. JAV doleris ir D.Britanijos svaras starlingų išliko tarptautinėmis valiutomis. Tačiau tik JAV doleriai galėjo būti laisvai keičiami į aukso luitus kitų šalių centriniuose bankuose pagal 1934metais nustatytą dolerio aukso paritetą, tai yra 35 JAV .doleriai už vieną trojos unciją.
3. Jav doleris pripažintas rezervine valiuta ir galėjo būti plačiai naudojamas investicijoms, paskoloms, ekonominei pagalbai.
4. Valstybės institucijos, juridiniai ir fiziniai asmenys turėjo teisę pirkti auksą mokėdami jo oficialią kainą(35JAV doleriai už Trojos unciją).
5. Bretton-Woods monetarinė sistema buvo grindžiama fiksuotais nacionalinių valiutų aukso paritetais. Visi tarptautiniai mokėjimai ir atsiskaitymai bei nacionalinių valiutų konvertavimas į kitų šalių valiutas vyko remiantis šiais paritetais.
6. Tarptautinės monetarinės sistemos reguliavimo kontrolei, Bretton- Woods konferencijos nutarimu, buvo įsteigtos dvi tarptautinės financinės organizacijos – Tarptautinis valiutos fondas ir Pasaulio bankas. Jomas buvo suteikta teisė skirti savo narėms paskolas jų mokėjimo deficitui sumažinti arba valiutų stabilumui palaikyti.
Norint suteikti valiutų kursams tam tikrą klasikinio aukso standarto stabilumą, bet išvengti pagrindinių jo trūkumų, buvo numatyta reguliuojamo valiutos kurso sistema. Valitų kursų stabilumas buvo palaikomas siaurose svyravimo ribose, ne daugiau kaip vieną procentą į vieną ar kitą pusę nuo fiksuotų doleriais paritetų. Naujoji sistema numatė valiutos (keičiamumą) konvertuojamumą einamųjų sąskaitų operacijose, ir valiutinių paritetų nekeičiamumą tarptautiniuose atsiskaitymuose. Tai turėjo užkirsti kelią žalingiems konkurenciniams bandymams devalvuoti valiutų kursus ir tęsti ketvirtojo dešimtmečio politiką. JAV du dešimtmečius po pasaulinio karo buvo absoliučiai dominiuojanti pasulio valstybė, o jos valiuta stipriausia. Kadangi šalys sutiko savo valiutų kursus nustatyti JAV dolerio atžvilgiu, tai buvo įtvirtintas dolerio standartas – valiutinė sistema, pagrįsta dolerio viešpatavimu [7,p.-453]. Tuo laiku egzistavo griežtai reglamentuotas dolerio ir aukso ryšys. Kiekviena šalis nustatydavo savo valiutos pariteto vertę, lyginant su doleriu. Pasauliniais pinigais šalia aukso tapo JAVdoleriai. Bretton –Woods sistema numatė naudoti auksą ir dolerį kaip tarptautinius rezervus. Doleris pasauliniais pinigais pripažintas dėl keleto priežasčių [7,p.-454]:
1. Po Antrojo Pasaulinio karo JAV ekonomika buvo labiau išsivysčiusi negu kitų šalių;
2. Aukso atsarg didėjimas priklausė nuo iškasamo jo kiekio bei tos aukso dalies, kuri buvo naudojama pramoniniams, juvelyriniams ir kt. tikslams. Tačiau aukso atsargų didėjimas atsiliko nuo greitai pesiplečiančios prekybos ir mokėjimo masto, o JAVsukaupė didžiulį aukso kiekį, taip pat vykdė aukso supirkimo ir pardavimo užsienio finansų organams politiką, pagal prezidento Franklino Ruzvelto “taisykles” – padidino oficialią aukso kainą ir dėl to auksas pradėjo plaukti iš užsienio. Todėl doleris buvo pavirtęs faktišku dolerio pakaitalu ir tapo pasaulinių valiutinių rezervų dalimi.

3.1. Bretton-Woods sistemos tikslai
Po Antro Pasaulinio karo buvo iškelti tokie tikslai: siekti ekonominio augimo ir visiško užimtumo, pasaulyje įvesti stabilią ekonominę tvarką. Siekiant kurti gerovės valstybę Dbritanijoje priimtas Revidge planas, Prancūzijoje plano komisija, 1946m. JAV priimtas užimtumo įstatymas. Surengtos Bretton –Woods konferencijos tikslas – sukurti stabilią monetarinę sistemą, kas padėtų įtvirtinti stabilią ekonominę tvarką pasaulyje. Buvo įsteigtos trys tarpvalstybinės institucijos, turėjusios užtikrinti Bretton –Woods sistemos funkcionavimą – bendrasis susitarimas dėl muitų ir prekybos (GATT), ši organizacija tapo pagrindine institucija, skatinančia tarifų ir kitų barjerų mažinimą, pasaulio banko paskirtis buvo financuoti pokario Vakarų Europos ūkio atkūrimą, penkto dešintmečio pabaigoje, kai ši užduoti buvo įvykdyta, dėmesys buvo nukreiptas į silpnos ekonomikos šalis; Tarptautinis valiutos fondas (TVF) buvo įkurtas tam, kad stiprintų tarptautinių atsiskaitymų stabilumą, valdytų bendrą nacionalinių valiutų fondą.
Bretton –Woods sistema bandė panaikinti atotrūkį tarp vidaus autonomijos ir tarptautinio stabilumo. Buvo bandoma suteikti. valstybėms galimybę vidaus politikoje laikytis Keyneso “augimą skatinančios” palitikos, nepažeidžiant tarptautinio pinigų stabilumo[3,p.-175]. Valstybė ėmėsi svarbesnio ekonominio vaidmens, kad užtikrintų visišką piliečių užimtumą ir siektų kitų privačios politikos tikslų. Tačiau tokia tvarka turėjo atitikti tarptautines taisykles. Pagal Bretton –Woods sistemą valstybės buvo skatinamos verstis laisvąja prekyba. Jei jos patirtų mokėjimo balanso sunkumų, TVFgalėtų padengti deficitą. Neribojant importo būtų atkurtas mokėjimų balansas. Vystantis tarptautiniam bendradarbiavimui, būtų siekiama ir valstybės tikslų.3.2.Tarptautinis valiutos fondas
Tarptautinis valitos fondas ( TVF) – tarptautinė institucija, įgyvendunusi Bretton-Woods sistemą. TVF įkurtas 1944m., veiklą pradėjo 1946m. tarptautinio valiutos fondo narėmis tuomet tapo 39 šalys.
Tarptautinio valiutos fondo uždavinys – skatinti tarptautinį bendradarbiavimą valiutų sferoje ir prekybą, kontroliuoti atitinkamų prekybos sutarčių vykdymą, teikiant valstybėms trumpalaikes paskolas mokėjimų balansui išlyginti, skatinant ir remiant daugiašalės atsiskaitymų sistemos kūrimą.[6, p.-40] TVF veikla apima dvi pagrindines sritis: valiutų kursų reguliavimą ir tarptautinį likvidumą.
Kiekviena Tarptautinio valiutos fondo šalis narė turėjo nustatyti savo valutos paritetą pagal auksą arba pagal JAV dolerį. Keisti valiutų paritetą buvo leidžiama tik sankcionavus, suderinus TVF. TVF lėšos formuojamos jo narių pasirašytu kapitalo įnašu arba kvota.
Įkuriant TVF buvo numatyta, kad jo kapitalas bus 10mlrd. JAV dolerių. Į TVF stojančios šalys turėjo papildyti jo kapitalą atitinkama suma – kiekvienos pasiršyta kvota arba įnašu. Ši suma apskaičiuojama pagal formulę, į kurią įrašyta šalies dalis pasauliniame importe ir jo s aukso atsargos. TVF įkūrimo tikslas – stiprinti tarptautinį atsiskaitymų stabilumą, t.y. rengti taisykles, pagal kurias turėtų būti keičiami valiutų paritetai ir tarptautinių mokėjimų kursai, valdyti bendrą nacionalinių valitų fondą, iš kurio šalys galėtų skolintis ir finansuoti savo mokėjimų deficitą. Buvo sukurta skolinimosi sistema. Šalys turinčios mokėjimo balanso deficitą galėjo skolintis iš TVF valdomo fondo pagal savo kvotos dydį. Apie ketvirtadalį sumos ji galėdavo gauti automatiškai, o likusioji dalis TVF nuožiūra.pasiskolinusioji šalis turėjo mokėti palūkanas, kurios priklausė nuo pasiskolintos sumos ir skolinimosi terminų.stojimo į TVF sutartyje buvo nurodyta, kad šalys galės skolintis nepaisant jų vykdomos ekonominės ir socialinės politikos. Tačiau laikui bėgant Fondo vyriausybė nusprendė, kad kreditas turėtų būti suteiktas tik tuo atveju, jei pagrindžiama perspektyva, kad šalis narė galės sureguliuoti savo mokėjimų balansą.
Kad nesumažėtų galimas valiutų trūkumas fonde, 1963m. Fonde buvo padaryta pataisa – įrašytas Bendrasis skolinimosi susitarimas, nurodantis kokiu atveju TVF gali skolintis valiutų iš šalių narių.
Pagal T.Mayer, S. Duesenberry ir Z..Aliber viena iš priežasčių, kodėl taip staiga padidėjo nacionalinės pajamos ir tarptautinė prekyba , buvo Fondo veikla, ypač valiutų mursų keitimo priemonės, be to, sumažėjusi valiutų kontrolė. Viena iš 1950-1970m. laikotarpio įpatybių buvo tai, kad pagrindinių valiutų kursų paritetai kito retai; Anglijos svaras buvo nuvertėjęs vieną kartą, Prancūzijos frankas du kartus, Vokietijos markė – vieną kartą, Olandijos Guldenas du kartus. Japonijos jenos, Šveicarijos franko, Italijos liros ir Belgijos franko paritetai nepasikeitė. Esti ir kita spartaus pasaulio kilimo preižastis: Jav sudarė stabilią nacionalinių pajamų augimo užsienyje sistemą – stengėsi palaikyti gana stabilų kainų lygį ir atvirą, prieinamą rinką užsienio prekėms. Užsienio šalys vis daugiau eksportuodavo į JAV, todėl daugelis jų turėjo perteklinį mokėjimų balansą ir jų tarptautiniai rezervai didėjo. Dėl šio pertekliaus valstybės sušvelnino savo kontrolę užsienio mokėjimams.3.3. Bretton –Woods sistemos raida
Sukūrus Bretton –Woods monetarinę sistemą, prasidėjo tarptautinės prekybos ir vis didėjančios ekonominės priklausomybės laikotarpis. JAV ekonomika tapo pagrindiniu pasaulio ekonomikos varikliu. Šios šalies pinigų politika darė lemiamą poveikį visai pasaulinei pinigų sistemai, o dolerių srautas užtikrino likvidumą.
Tačiau ši monetarinė sistema turėjo trūkumų.
JAV doleris cirkuliavo už Jungtinių Valstijų ribų ribų. Atsirado Euro doleris, Azijos doleris, Petro(naftos)doleris. Eurovaliutų rinka plėtojosi dėl to, kad Amerikos reguliuojamųjų normų sistema , įvesta trečiajį dešimtmetį, bandė apriboti trumpalaikius fondus tiek jų apimties, tiekmobilumo prasme – uždraudė bankams už JAV trumpalaikius depozitus mokėti didesnes nei minimalios palūkanas. Tačiau šios taisyklės nebuvo taikomos palūkanoms, mokamoms už depozitus doleriais JAV bankų filijaluose. Taip paskolos Eurodoleriais tapo nauju nereguliuojamo augimo šaltiniu. Londone, net ir labai trumpam laikui padėti į banką doleriai davė geras palūkanas ir galėjo būti laisvai konvertuojamiį kitas valiutas arba lengvai naudojami kaip JAV doleriai. Taip atsirado specifiška valiuta, kuri nebuvo kurios nors valstybės emisijos objektu. Eurovaliutų rinka išaugo nuo 3 milijardų dolerių 1960metais iki 75 milijardų 1970-aisiais.
Nuo 1959m. R.Triffinas nuolatos pabrėždavo, kad sistema valiutų kursų stabilumą palaikanti tol, kol kitos šalys patenkintos tuo, kad jų rezervai sudaryti iš į auksą konvertuojamų dolerių [4,p.-156]. Bretton –Woods monetarinė sistema rėmėsi JAV mokėjimų balanso deficitu, kuris nuolatiniu galėjo pakirsti pasitikėjimą doleriu. Didėjant pinigų emisijai, nepadengtai ir neišperkamai Amerikos nustatytu standartu, tai sukeltų vis didėjantį pinigų nestabilumą ir financines spekuliacijas. Pasak Triffino belieka dvi išeitys – arba ukirsti kelią JAV mokėjimų balanso deficitui (tai trukdytų įgyvendinti prekių rinkos bei valiutų likvidumą ir stabdytų pasaulio ūkio augimą.) arba sukurti naują likvidumo mechanizmą [1,p.-41]. Kol ekonomika augo niekas per daug nesijaudino, kad JAV deficitas negali amžinai didėti. Tokia sistema funkcionavo tol, kol JAV laikėsi nustatyto įsipareigojimo keisti dolerį į auksą, laikantis nustatyto kurso ir kol kitos šalys tikėjo, kad Amerikos ekonomika sveika.
JAV mokėjimų balanso istorija gali būti suskirstyta į du etapus[5,p.-550]. Pirmasis etapas truko nuo 1950 iki 7 dešimtmečio vidurio. Tuo metu kasmet JAV mokėjimų deficitas buvo nedidelis ir dažniausiai siejosi su kitų šalų noru padidinti savo aukso atsargas ir JAV dolerių atsargas. Jų poreikį papildyti savo tarptautinius rezervus lėmė JAV mokėjimų deficitas. Antrasis etapas prasidėjo 7 dešimtmečio pabaigoje, kai didėjantis JAV mokėjimų deficitas viršijo ribą, kurią galima būtų paaiškinti užsienio šalių paklausa auksui ir JAV doleriams. Per metus , 1969-1971m., bendras JAV mokėjimų deficitas sudarė net 40 mlrd. JAV dolerių. Taip atsitiko iš dalies dėl to, kad sumažėjo JAV gamybos prekių konkurencingumas. Buvo prognozuojamas dolerio nuvertėjimas. 1969m. rudenį pakilo Vokietijos markės vertė, 1970 Kanados vyriausybė atsisakė susieti savo valiutos kursą ir Kanados doleris pabrango 10proc.
Kai atsirado didžiųjų šalių disbalansai, paaiškėjo, kad fondo priemonės yra neefektyvios. Fondas nebepajėgė sureguliuoti pagrindinių šalių valiutų kursų.
Bretton -Woods sistema pasak R.Gilpin egzistavo tik nuo 1958 iki 1964m. iki 1958 karas taip nualino šalių ūkį, kad jos negalėjo imtis visos atsakomybės už įsipareigojimų vykdymą, numatytų Bretton –Woods sistemoje.nuo 1946 iki 1958m. JAV pagalba ir vyriausybės paskolos Europai siekė 25 milijardus dolerių. Ši pagalba buvo teikiama , nes bijota stiprėjančios ir besikonsoliduojančios sovietų galios. Po Antrojo pasaulinio karo Jungtinės Valstijos atliko bešališką ir stabilizuojantį vaidmenį, buvo neutralios dolerio atžvilgiu, paistydama visos pinigų sistemos stabilumo.
Doleriui nuvertėjant ir teigiamam prekybos balansui mažėjant, septintojo dešimtmečio pabaigoje .ir aštunto dešimtmečio pradžioje, Amerika atsisakė “atsainaus nepaisymo” pozicijos. JAV, būdama tarptautinė pinigų tiekėja, jų galios ir nepriklausomumo šaltiniu, ėmė piknaudžiauti jai dolerio viršenybės suteiktomis politinėmis ir ekonominėmis teisėmis. Norėdami tęsti karą Vietname, supirkinėti užsienio kompanijas ir apskritai financuoti politinį viešpatavimą Europoje ir visame pasulyje, amerikiečiai, kaip ne kartą išsireiškė Charles de Gaulle, dolerius spausdino nesivaržydami. Pasaulines rinkas užplūdo Amerikos dolerių srautas. Laikydamosi fiksuotųjų valiutų kursų, kitos šalys buvo priverstos tuos dolerius priimti. Taip pasitelkusi monetarinę sistemą, Jungtinės Valstijos savo infliaciją perkėlė į ekonominių partnerių šalis. Dėl JAV vykdytos pernelyg didelės pinigų emisijos infliacija kainų lygiu, jungusiu integruotas vartojamųjų prekių ir maisto produktų rinkas, kapitalo srautų nešama užplūdo vieną šalį po kitos. Infliacija destabilizavo valiutų vertes tiek atskirų šalių, tiek ir naikino pasaulinį stabilumą. Infliaciją paskatino ir naftą eksportuojančių šalių organizacijos OPECnutarimas keturgubai padidinti pasaulinę naftos kainą. Fiksuotų valiutos kursų sistema dar kurį laiką išliko, nes Vakarų europa, pirmiausia Vokietija ir Japonija sutiko finansuoti Amerikos mokėijmų balanso deficitą. Jungtinės Valstijos, atsilygindamos savo sąjungininkėms, netrukdė joms vardan gerovės remtis šia monetarine politika netgi ir tuo atveju, jei JAV tai brangiai atsieitų. Tačiau nežiūrint į tvirtą politinę JAV, Europos ir Japonijos sąjungą, 1971 –1973 metais Bretton –Woods sistema galutinai susvyravo ir ėmė žlugti. Doleris prarado pasitikėjimą. Už JAV sienų dolerio paklausa sparčiai mažėjo, šalys masiškai pradėjo mažinti nuvertėjusių dolerių atsargas, reikalaudamos juos konvertuoti į auksą, aukso kainos laisvoje rinkoje sparčiai kilo. JAV susidarė kritinė padėtis 1958-1971m. aukso atsargos sumažėjo dvigubai: nuo 25mlrd. Iki 12mlrd. USD, o įsipareigojimai užsienio bankams nuo 14 iki 62mlrd.USD. Rezultate tik kas penktas užsienyje cirkuliuojantis doleris liko padengtas auksu. Prasidėjo aukso atsargų nuotekis iš JAV į kitas valstybes. 1971. 08.13d. Anglija paprašėpakeisti 3mlrd.dolerių į auksą. Tada JAV prezidentas R.Niksonas iniciavo sprendimą, kuris uždraudė konvertuoti dolerį į auksą. Vienašališkai atsiedama dolerį nuo aukso, Amerikos vyriausybė galutinai pakirto pagrindinį Bretton –Woods sistemos ramstį – dolerio konvertavimą įauksą tvirtu kursu.
1. Prezidentas uždaraudė konvertuot dolerį į auksą, tokiu būdu monetarinę sistemą susiejo tik su dolerio standartu.
2. Visas importas buvo apmokestinams 10proc. muitu; tai europiečius ir japonus vertė mažinti savo valiutų kursą dolerio atžvilgiu.
3. Sankcionavo atlyginimų ir kainų kontrolę –įgalinančią stabdyti Amerikoje vis kylantį infliacijos lygį.
1971m. pasirašyta tarptautinė Smitsono sutartis, kuria JAV doleris buvo nuvertintas 12proc. –iki 38 dolerių už vieną aukso unciją, 1973m. vasarį dar kartą devalvuotasnuo 28 iki 42.22 JAV dolerio už unciją, kol 1973 kovo mėnesį buvo pereita prie plaukiojančių valiutų kursų.
Šios monetarinės sistemos krizė buvo ne tiek netinkamos ekonominės teorijos, kiek netinkamo ekonominio ir politinio vadovavimo padarinys. Bretton-Woods sistema gyvavo tol, kol buvo laikomasi šio susitarino ir juo nepiknaudžiaujama. Pasak Susan Strange, sistemos krizės priežastys yra ne tiek Amerikos hegemono galios smukimas aštuntąjį ir devintąjį dešimtmetį, kiek neteisingas jos naudojimas, kai sistema greičiau buvo eksploatuojama, o ne valdoma.

4. ARGUMENTAI UŽ IR PRIEŠ VALIUTĄ PADENGTĄ AUKSU

Argumentai grįžti prie aukso standarto:
• Sustiprintų drausmę pinigų rinkose, neleistų gaminti pinigus politiniais motyvais;
• Neaišku, kiek ilgai doleris sugebės išlaikyti pasaulinių rezervų vaidmenį;
• Kitos šalys gali padidinti savo dolerinius rezervus tik tiek, kiek JAV padidina savo įsiskolinimų pasauliui sumą, tuo padidindama savo mokėjimų balanso deficitą.
• Rezultate vis.os pasaulio šalys duoda rezervinę paskolą JAV.
Kontraargumentai prieš aukso standartą:
• Sunku pasakyti kokia turėtų būti aukso kaina;
• Jei tik vienoje šalyje būtų auksu grįsta valiuta, tai tokios šalies valiutos infliacija ar defliacija per importą ar eksportą imtų priklausyti nuo aukso kainos pasaulio rinkose;
• Labai brangūs aukso pervežimai.IŠVADOS
Civilizacijos pažangos eigoje pinigai evoliucionavo nuo realios vertės prie abstrakčių simbolių. Brangiuosius metalus ir iš jų nukaltas monetas pakeitė popieriniai pinigai. Nuo aukso standarto iki Bretton-Woods sutarties valiutų verė buvo išreikšta auksu, auksas vykdė pasaulio pinigų funkcijas. Prieš įvedant popierinius pinigus ekonomika dažnai šlubuodavo, o ekonominė veikla dažnai buvo slegiama defliacijos, nes nebuvo adekvačios pinigų pasiūlos besiplėtojantiems ekonominiams santykiams aptarnauti. Tačiau vyriausybėms atsiradus galimybei būti pinigų leidėja, buvo susidurta su kita problema –infliacijos tendencija, nepasitikėjimu pinigais, kas sąlygojo tarptautinį ekonominį nestabilumą.
Gerai veikianti tarptautinė pinigų sistema yra kertinis visos ekonomikos akmuo. Pinigų stabilumas ir efektyvus monetarinės sistemos funkcionavimas reikalauja, kad vidaus politika paklustų tarptautinėms taisyklėms ir įsipareigojimams. Veiksminga monetarinė sistema turi išspręsti šias problemas: apsirūpinimo pinigais, tuo pačiu išsprendžiant pasitikėjimo ir likvidumo problemas, prisitaikymo problemų išsprendimas, sukūrimas ir monetarinės sistemos valdymas. Kiekvienas monetarinis rėžimas grindžiamas tam tikra politine tvarka. Iškylant ir žlungant hegmoninėms galioms, įvyko ir atitinkami valiutos pokyčiai. Aštuntame dešimtmetyje sumažėjus JAV ekonominei galiai, smuko doleris, kaip ir trečiame dešimtmetyje sumažėjus D.Britanijos ekonominei galiai smuko svaras. Vienas būdingas bruožas tai, kad buvo vengiama didinti piniginio aukso kainą ir tuo buvo kompensuojama pasaulinė infliacija. XIXa. valiutos sistema rodė D.Britanijos ekonominius interesus. Bretton-Woods sistemos sukūrimas buvo paremtas JAV galia, o žlugimas buvo nulemtas politinių ir ekonominių priežasčių. Kiekviename monetarinės sistemos etape prieštaravimas tarp šalies vidaus autonomijos ir tarptautinio ekonominio stabilumo buvo sprendžiamas skirtingai. XIXa. aukso standartas ir “laissez-fire” ideologija vidaus stabilumą pajungė tarptautinėms normoms, o tarpukario laikotarpiu šie tikslai buvo sukeisti vietomis, tai Bretton –Woods sistema mėgino siekti abiejų tikslų. Vienų valiutų žlugimas, kitų atsiradimas davė pagrindą tobulesnės monetarinės sistemos sukūrimui.

LITERATŪRA:

1. K.B. Paulavičius, V. Navickas. Tarptautinių santykių pagrindai, I dalis. V. – 2000.
2. D. Birutytė. Pasaulinis ūkis ir jo raidos tendencijos. VU – 1990.
3. Gilpin Robert. Tarptautinių santykių politinė ekonomija. V. – 1998.
4. Susan Strange. Valstybė ir rinkos. Eugrimas, 1998.
5. T. Mayer, J.S. Duesenberry, R.Z..Aliber. Pinigai, bankai ir ekonomika. V. – 1995.
6. V.Vaškelaitis. Piniginiai atsiskaitymai:teorija ir praktika. Eugrimas – 2001.
7. B.Martinkus, V.Žilinskas. Ekonomikos pagrindai. – K.: Technologija – 1997.

Leave a Comment