Šiais laikais praktiškai neįsivaizuojama etniniu požiūriu homogeniška valstybė. Modernioje visuomenėje kartu gyvena įvairių tautybių atstovai. Jie skiriasi tarpusavy. Visuomeninės minties bėgyje Vakaruose buvo kuriamos įvairios teorijos, siekiančios paaiškinti etninių ypatumų priežastis. Šie skirtumai buvo siejami su genetiškai nulemtomis charakteristikomis, antropologinėmis bei fizinėmis žmonių ypatybėmis, geografinėmis gyvenimo sąlygomis. Pastarųjų metų teorijos skirtumus aiškina ekonominėmis, socialinėmis ir kultūrinėmis istoriškai susiklosčiusiomis gyvenimo sąlygomis. Tautiniai ypatumai nėra amžini ir absoliutūs – jie kinta istorijos bėgyje.Pasaulyje gausu multietninių valstybių, kurios susiduria su begale problemų. Pagrindinė problema yra tautinių grupių siekis tapti autonomiškomis ir pripažintomis. Dažnai jos to siekia įvairiais ir net gi neleistinais metodais. Etninių grupių konfliktai sukuria įvairių problemų ir tai silpnina valstybę.Šiame darbe aš norėčiau pateikti informaciją apie Belgijoje gyvenančias etnines grupes ir su jomis susijusias pagrindines valstybės problemas.Belgija yra maža, gerai ekonomiškai išsivysčiusi ir tankiai apgyvendinta šalis (10 milijonų gyventojų), esanti Vakarų Europoje. Šią šalį mes pažįstame kaip vieną iš Europos Bendrijos įkūrėjų, o jos sostinę, Briuselį kaip Europos Sąjungos sostinę. Ilgą laiką Belgija buvo Nyderlandų sudėtyje ir 1830m. atgavo savo nepriklausomybę, tačiau per I ir II Pasaulinius karus ji buvo okupuota Vokietijos. Pakutinio šimtmečio bėgyje ši valstybė suklestėjo kaip moderni Europos valstybė ir kaip NATO bei Europos Sąjungos narė. Tačiau tai tik išorinis šios valstybės vaizdas. Viduje ši valstybė yra susikaldžiusi ir joje kyla nemažai problemų dėl etninių grupių konfliktų. Dažniausiai šie konfliktai pasireiškia politiniame gyvenime. Belgija yra federacinė valstybė, susidedanti iš 3 autonominių regionų: Flandrijos, esančios šiaurėje, kur kalbama olandiškai, Valonijos regiono pietuose, kur pagrindinė kalba yra prancūzų, bei Briuselio sostinės regiono, kuriame kalbama ir prancūziškai, ir olandiškai.
Šiame žemėlapyje pavaizduota Belgija su dauguma joje esančių miestų. Storesnės juodos linijos žymi kalbos sienas, skiriančias 3 regionus, o plonos juodos linijos skiria Belgijos provincijas.Oficialios statistikos duomenimis, Belgijoje yra dvi pagrindinės etninės grupės: flemingai ir valonai, kurios sudaro 89% visų gyventojų. Likę 11% sudaro kitos smulkios etninos grupės kaip albanai, alžyriečiai, marokiečiai, italai, vokieciai, portugalai ir kiti. Didžiausi konfliktai kyla tarp pagrindinių dviejų etninių grupių, kurios įtakoja net politinius sprendimus. Visai neseniai buvo priimtos Konstitucijos pataisos, kurios suteikė šiems regionams oficialų pripažinimą ir autonomiją. Šiuo metu Belgijoje kalbama 8 kalbomis. Oficialios yra 3: olandų kalba, prancūzų bei vokiečių. Šalia šitų kalbų yra kalbama arabiškai, ispaniškai, itališkai, portugališkai. Olandiškai kalbama Flandrijos regione, Antverpene, Limburge bei nemažoje Briuselio dalyje. Belgijoje yra 4 mln. žmonių, kurie kalba prancūziškai, tai sudaro 33% visų gyventojų. Vokiškai kalbančių žmonių skaičius nėra didelis, tik 150000. Dauguma šių žmonių gyvena Belgijos ir Vokietijos pasienyje. 75% Belgijos gyventojų yra Romos katalikai, o 25% sudaro protestantai ir kitų tikėjimų atstovai. Flandrijos regionas yra 13,512 kv. km pločio, tačiau čia gyvena beveik 6 mln. žmonių. Ši vietovė yra viena iš labiausiai pasaulyje apgyvendintų rajonų. Flandrija susideda iš 5 olandiškai kalbančių provincijų: Antverpeno, Limburgo, Rytų Flandrijos, Vakarų Flandrijos ir flamandiškai kalbančio Brabanto.Kitas Belgijos regionas – Briuselio sostinės regionas, kuriame yra beveik 1 mln. gyventojų, kurie kalba ir olandiškai, ir prancūziškai. Taip pat į šį regioną įeina ir flamandiškai kalbančių žmonių regionas. Ši vietovė pasižymi ir tuo, kad čia yra įsikūrusi Belgijos sostinė – Briuselis.Valonijos regionas užima didžiausią Belgijos teritorijos dalį, tačiau čia gyvena per pusę mažiau žmonių nei Flandrijoje. Šį regioną sudaro 5 prancūziškai kalbančios provincijos: Hainaut, Namuras, Liege, Liuksemburgas bei Valonijos Brabantas.
Kaip jau ir anksčiau minėjau, Belgiją pažįstame kaip ekonomiškai stiprią valstybę, kuri yra svarbi Europos Sąjungos narė. Tačiau viduje vykstantys etninių grupių konfliktai silpnina valstybę. Belgija viešai skelbdama, kad remia Europinę integraciją ir toleranciją, bandė taip nuslėpti savo vidinį pasidalijimą. Nepaisant to, įtampa tarp dominuojančių etninių grupių, Valonijos ir Flandrijos, augo. Sukelti etninių grupių politiniai skandalai privertė atsistatydinti Flandrijos vidaus ministrą, o šalies užsienio reikalų ministras susidūrė su kaltinimais dėl korupcijos. Taip pat politinių nusiskundimų šalis sulaukia ir iš užsienio valstybių. Didelį pasipiktinimą sukėlė 4 Ruandos piliečių nuteisimas dėl karo nusikaltimų. Taip pat buvo keletas nusiskundimų ir iš kitų šalių.Modernios Belgijos istorija prasideda nuo 1830m., kada teritorija atsiskyrė nuo Nyderlandų ir kada susiformavo konstitucinė monarchija. Šiandieninė monarchija simbolizuoja Belgijos vieningumo silpnumą. Etniniai ir lingvistiniai pasipriešinimai 1960 m. paskatino centrinę valdžią priimti seriją konstitucinių pataisų ir 1970 – 1971 bei 1993m. jos buvo įgyvendintos: buvo suteikta valdžia regionų taryboms. O 1993m. pataisa formaliai įteisino Flandrijos, Valonijos ir dvikalbio Briuselio su vokiškai kalbančiu rajonu federacijas suteikiant joms autonomiją. Taip pat 1993m. Parlamentas priėmė įstatymą, kuriame buvo teigiama, kad įsteigiamos 3 tiesiogiai renkamos asamblėjos, kurios buvo atsakingos už namų ūkių tvarkymą, susisiekimą, viešuosius darbus, švietimą, kultūrą ir aplinkosaugą. Silpnai centrinei valdžiai liko rūpintis užsienio politika, valstybės gynyba, teisėsauga, pinigų politika ir valstybės biudžeto deficito valdymu.Ir šiomis dienomis vykstantys poltiniai konfliktai vis labiau skaldo valstybę. 2000m. Flandrijoje vykusiais rinkimais į savivaldybes buvo išrinktos dešiniojo politinio sparno partijos. Vienas iš žymiasių šių partijų atstovų yra Vlaams Blok, kuris pasižymi savo antiimigracinėm kalbom. Jo partija siekia atskirti Flandriją nuo prancūziškai kalbančios pietinės šalies dalies ir reikalauja Flandrijos nepriklausomybės. Taip pat ši partija remia ne Europos šalių gyventojų deportaciją ir siekia, kad kuo greičiau jie būtų grąžinti į gimtąsias šalis.Politinės partijos skaidosi pagal etninius ir lingvistinius veikimo būdus. Taip pat susidarė šalyje daugybė mažų etninių grupių partijų ir specialių interesų grupių, kurios paskatino dominuojančių trijų partijų: Social Demokratų, Krikščionių Demokratų ir Liberalų smukimą. Šios mažos etninės partijos ir kitos grupės kontroliuoja visą politinį gyvenimą šalyje ir taip pamžu silpnina centrinės valdžios galias. Etninė ir lingvistinė įtampa tarp prancūziškai kalbančios Valonijos ir olandiškai kalbančios Flandrijos vis didėja. Valonija nerimauja dėl savo identiškumo praradimo, o tuo tarpu Flandrija siekia atsiskirti nuo likusios šalies dalies. Aš paminėjau tik kelis etninių grupių, įsikūrusių Belgijoje, konfliktus, kurie didžiausią įtaką turi vidaus politikai. Didelę įtaką šie konfliktai turi ir tarptautiniams šalies santykiams. Kartais centrinės valdžios palaikymas vienos etninės grupės gali sukelti priešiškumą valstybių, kurios remia kitas etnines grupes. Todėl centrinė valdžia turi vienodai rūpintis visų etninių grupių interesais. Belgijos atveju, puikiai matosi, kad centrinė valdžia nenorėdami kažkokių rimtesnių konfliktų suteikė autonomiją 3 regionams atiduodama dalį savo valdžios vietinėms Taryboms. Šių regionų poreikiai liko patenkinti, tačiau šalis tapo dar labiau susikaldžiusi. Žinoma etninių grupių skirtumai turi ne tik neigiamų padarinių. Kultūriniu aspektu etninių grupių įvairovė paįvairina šalies kultūrinį gyvenimą. Kalbų įvairovė skatina tos šalies gyventojus mokėti daugiau nei vieną kalbą, o tai taip pat nėra blogai. Belgijos atveju, etninės grupės nelinkusios asimiliuotis, jos siekia savo autonomiškumo ir visą šalies teritoriją yra pasidalijusios į 3 pagrindines dalis, kurias skiria aiškios ribos.