Jonas Šileika

Jonas Šileika gimė 1883 m. liepos 2 d. Šakių apskrityje, Jadagonių kaime, valstiečių šeimoje. Mokykla buvo toli, todėl skaityti namuose pramokė tėvas ir dėdė Jonas, kaimo keramikas – puodžius. Jiedu pramokė jį ir piešti. Tik vienuolikos sulaukęs, būsimasis dailininkas pradėjo lankyti Mikitų pradžios mokyklą. Jau čia išryškėjo jo pomėgis ir sugebėjimas piešti.

Baigęs pradžios mokyklą, šešiolikos metų jaunuolis išvyksta į Ameriką. Materialiai remiamas giminaičio, įstoja į koledžą. Čia dar labiau pamėgsta piešimą. Baigęs koledžą, įstoja į Valparaiso universiteto Meno fakutetą, kur per vienerius metus baigia du kursus. 19907 – 1910 metais J.Šileika studijuoja Čikagos Dailės mokykloje tapybą. Baigęs mokyklą jaunasis dailininkas išvyksta gilinti studijų į Europą, lanko ir studijuoja Luvro, Liuksemburgo ir kitų dailės muziejų šedevrus. Vėliau įstoja į Miuncheno Dailės akademiją. Nors Miuncheno akademija buvo ryškiai paveiktįa impresionizmo, tačiau jos mokytojai reikalavo tikslaus piešinio, dekoratyvios tapybos. Be Dailės akademijos J.Šileka dar lankė ir Miuncheno dailiųjų amatų mokyklą, kurioje susipažino su taikomuoju menu.

Dar studijuodamas Čikagos Dailės mokykloje, J.Šileika 1909 m. dalyvauja trečiojoje lietuvių dailės parodoje Vilniuje, eksponuodamas tris etiudus. Šeštojoje ir septintojoje parodose (11912 m., 1913m.) dailininkas eksponuoja portretus ir peizažus, sukurtus Miunchene, o 1914 m. aštuntojoje dailės parodoje – penkis peizažus, sukurtus tėviškėje.

Išvažiuodamas iš Miuncheno, dailininkas paliko ten visus savo trejų metų studijų darbus. Lietuvoje tikėjosi nutapyti nemaža paveikslų ir, grižęs į Miuncheną, suorganizuoti personalinę parodą. Pr

rasidėjęs karas suardė visus planus. Karo metais dingo ne tik darbai palikti Miunchene, bet ir nutapyti Lietuvoje. 1915 m. J.Šileika vėl iškeliavo į Ameriką. Gyvendamas Čikagoje, jis priklausė net dviem dailininkų draugijoms, dalyvavo įvairiose dailės parodose. Iš to meto dailininko kūrinių paminėtini meno garsienybių portretai (1919): kompozitoriaus ir pianisto Rachmaninovo, smuikininko Kreislerio, dainininko Karuzo ir kitų. Pats garsiausias to laikotarpio dailininko kūrinys – rašytojos Žemaitės portretas (1920), kuomet rašytoja viešėjo Amerikoje.

1921 metais J.Šileika grįžo į Lietuvą, kaip jau pagarsėjęs dailininkas. Likusią gyvenimo dalį dailininkas praleido Lietuvoje, gyvendamas Kaune, o vasaromis dažnai apsilankydamas gimtajame Jadagonių kaime. Nors buržuazinėje Lietuvoje sąlygos menui augti nebuvo lengvos, tačiau J.Šileika energingai ėmėsi darbo. Nuo 1921 iki 1952 metų jis dirbo pedagoginį darbą, iš pradžių Kauno Meno mokykloje, vėliau Kauno Taikomosios ir dekoratyvinės dailės institute. J..Šileikos kūriniai – tai ištisa portretų bei peizažų galerija, atskeidžianti dailininko nueitą kūrybos kelią. Tapytoją labiausiai žavėjo gamta ir gilaus intelekto žmonės – ar tai būtų mokslininkai, menininkai, ar paprasti valstiečiai.

Vienas ryškesnių yra “Bavarės portretas” (1912, žr. reprodukciją). Jis dar nėra toks spalvingas, kaip vėlesni dailininko portretai, tapyti gamtoje, tačiau jame jau matomi pagrindiniai būsimojo portretisto kūrybos bruožai. Žmogaus paveislas kuriamas lakoniškai, monumentaliai, pagrindinis dėmesys skiriamas veidui ir rankoms. Veide ryškėja imdividualus charakteris, susimąstymas, žmogiška vertė. Tapyba individuali: potėpis platus, tikslus. Koloritas – žalsvai me
elsvas, ramus, santūrus.

Vienas pirmųjų dailininko portretų, sukurtų jau prie Nemuno krantų, yra kompozitoriaus J.Naujalio. jis nutapytas 1924 m. Brūžėje. Susimąstęs ir rimtas kompozitoriaus veidas žvelgia tiesiai. Dangumi lyg muzikos akordai plaukia debesys, jų atšvaitai tarytum aidas atsispindi vandenyje.laisvi teptuko potėpiai, santūrios dekoratyvios spalvos perteikia darnią žmogaus ir gamtos harmoniją. Su gamta, su savo gimtuoju kraštu nepertraukiamais ryšiais susietą žmogų matome Baltramiejaus Sutkaus portrete. Orus, inteligentiško veido valstietis, buvęs knygnešys, ramus ir didingas rymo gimtojo Nemuno šlaite, prie senos liepos, kurios drevėje slėpdavo knygas.

Be minėtųjų dailininkas nutapė visą eilę kitų žymių žmonių paveikslų. Tai V.Kudirkos (1921), J.Basanavičiaus (1924), J.Herbačiausko (1925), B.Dauguviečio (1927), F.Vaitkaus (1935) portretai. Taip pat sukūrė keletą autoportretų. Ryškiausias jų nutapytas 1938 m. Autoportretas darytas kambaryje, pilkame fone. Jis ne toks spalvingas ir išraiškingas, kaip tapytieji gamtoje, netgi kiek sausokas ir oficialus.

Greta portreto lygiavertę, o gal net žymesnę vietą J.Šileikos kūryboje užima peizažas. Šalia realistinių portretų dailininkas nutapė daug puikių tėviškės peizažų – daugiausia Nemuno, Kauno ir jo aplinkinių vaizdų. Panemunės peizažuose ryškiai perteikta Lietuvos gamta su legendomis apipintais piliakalniais, medžiais apaugusiomis sodybomis, Nemuno slėnyje dirbančiais žmonėmis. Gimęs ir augęs valstiečių šeimoje, dailininkas mylėjo žemę, laukus ir pievas, upes ir miškus, taip pat ir žmones dirbančius tą žemę.

“Nemuno slėnis ties Jundakalniu” (1922, žr. reprodukciją) – vienas pirmųjų ir monumentaliausių pe
eizažų. Jis nutapytas, dailininkui ką tik grįžus į Lietuvą. Tai platus, panoraminis Nemuno vaizdas su žaliuojančiais piliakalnio šlaitais. Ilgus metus nematęs gimtosios žemės, jis tapo ją su didele meile ir tvirta meistro ranka. Šiame paveiksle matome pagrindinius J.Šileikos tapytojo-peizažisto kūrybos bruožus. Pirmiausia pats motyvas – gimtosios panemunės krantai. Aiškus, saulėtas vaizdas. Paprasta ir monumentali kompozicija. Tikslus dekoratyvus potėpis. Vieningas melsvai žalsvas koloritas. Paveiksle perteikta ne intymi akimirkos nuotaika, o platus, apibendrintas tėviškės vaizdas.

Savo epiškumu panašus ir kitas tais pačiais metais sukurtas paveikslas “Šieno grėbimas” (1922). Vaiskus, giedras panoraminis vaizdas atsiveria į Nemuno slėnį. Dvelkia laukų ramybė ir darbo rimtis, peizažą pagyvina plačioje pieoje dirbantys žmonės. Paminėtinas ir to paties laikotarpio lakoniškas ir monumentalus, tačiau intymesnis nedidelio formato peizažas “Sodyba prie tvenkinio” (1923).

Nemažą dalį paveikslų J.Šileika paskyrė Kaunui ir jo apylinkėms. Kauną dailininkas tapė įvairiausiais metų laikais ir esant įvairioms nuotaikoms. Vienas iš lakoniškiausių ir geriausių J.Šileikos peizažų yra “Kaunas žiemą” (1924, žr. reprodukciją). Jis žavi motyvo paprastumu, šiltų ir šaltų spalvų žaismu, saulėtos žiemos nuotaika. Jame labiausiai atsiskleidžia tie dailininko kūrybos bruožai, kuriuos jis išsiugdė tobulindamasis Vakarų dailės akademijose: lakoniškas piešinys, monumentali kompozicija, sugebėjimas meistriškai operuoti stambiomis, dekoratyviomis plokštumomis. Nutapytas skaidria spalvine gama, paprastas miesto kampelis suskamba kaip saulėtos gamtos simfonija.

Atskiruose peizažuose dailininkas įveda žmogų, ku
uris dar labiau pagyvina gamtos vaizdą, pavyzdžiui, paveiksle “Pagirio gyventojas” (1926). Šis peizažas, palyginus su kitais, gana uždaras, nutapytas plačiomis dekoratyvinėmis dėmėmis, jame šviesos ir šešėlių kontrastai kelia kažkokį nerimą. Pirmajame plane patalpinta bejėgiška senuko figūra yra liūdnas kontrastas vešliame žalumos ir žydinčių gėlių fone. Panašus peizažas su vieniša moters figūra yra “Našlaitės sodyba” (1927). Visus peizažus J.Šileika tapydavo tik gamtoje. Todėl visi dailininko peizažai dvelkia dieliu betarpiškumu. Ne etnorafiškai, o poetiškai susimąstęs dailininkas pavaizdavo savo gimtinę viename geriausių peizažų “Tėviškės sodyba” (1936).

J.Šileikos kūrybinis kelias gana vientisas, be diesnių vingių. Nors dailininkas mokėsi, gyveno ir dirbo audringų prieštaravimų laikotarpiu, tačiau įvairios to meto srovės giliau jo nepaveikė. Gavęs gerą profesinį pasirinkimą, jis jau pirmuosiuose kūriniuose prabilo realistine tapybos kalba ir liko jai ištikimas iki galo. Į gyvenimą ir kūrybą dailininkas žiūrėjo blaiviomis valstiečio akimis, gal kiek romantiškai ir konservatyviai, tačiau realistiškai – negražindamas ir neidelizuodamas gyvenimo, gamtos ir žmogaus. Giedra, optimistinė dailininko pasaulėjauta atsispindėjo jo kūryboje. Tapytojas nebuvo labai produktyvus, kasmet nutapydavo ir eksponuodavo parodose po keletą paveikslų. 1944 m. J.Šileikai buvo suteiktas profesoriaus vardas. J.Šileika mirė 1960 m. Geriausi dailininko kūriniai, jo žymiausi portretai ir peizažai įėjo į lietuvių dailės istoriją, užimdami joje reikšmingą vietą.

literatūra:
1) XX a. Lietuvių dailės istorija 1900-1940 I dalis. Vilnius, 1982, 148-151 psl.
2) Umbrasas J. Lietuvių tapybos raida 1900-1940. Vilnius, 1987, 29-33 psl.
3) Abramavičius K. Jonas Šileika: 16 reprodukcijų. Vilnius, 1971, 3-7 psl

Leave a Comment