Apskaitos pagrindai

TURINYS
ĮVADAS ..............................3
1. APSKAITOS SAMPRATA IR PRINCIPAI................4
1.1. Apskaitinė informacija: jos valdymas ir saugojimas......4
1.2. Apskaitinės informacijos naudotojai...........8
1.3. Apskaitos reglamentavimas ir jos modeliai.........13
1.4. Bendrieji apskaitos principai..............15
2. APSKAITOS SISTEMA .........................23
2.1 Fundamentinė apskaitos lygybė............. 23
2.2. Turto sąvoka apskaitoje.................24
2.2.1. Ilgalaikis turtas.....................26
2.2.2. Ilgalaikio turto nusidėvėjimas...............27
2.2.3. Trumpalaikis turtas...................28
2.3. Nuosavybės samprata apskaitoje.............32
2.4. Dvejybinė apskaitos sistema................36
2.5. Pelno uždirbimo įtaka apskaitinei lygybei..........59
2.6. Įmonės finansų struktūra................52
3. APSKAITOS PROCESAS IR JO ORGANIZAVIMAS.......53
3.1. Buhalterinės apskaitos sąskaitos ir dvejybinis įrašas.....53
3.1.1. Sintetinės ir analitinės sąskaitos...............60
3.2. Sąskaitų planas.....................61
3.3. Apskaitos proceso nuoseklumas..............64
3.4. Pajamų ir sąnaudų pripažinimas..............70
3.5. Sąskaitų koregavimas..................72
3.6. Darbinė atskaitomybės parengimo lentelė.........77
3.7. Sąskaitų uždarymas...................81
3.8. Apskaitos pagrindų svarbiausi elementai...........84
4. FINANSINĖ ATSKAITOMYBĖ.................89
4.1. Finansinės ataskaitos – svarbiausias analizės šaltinis......89
4.1.1. Finansinių ataskaitų rengimo ir pateikimo tvarka....... 90
4.1.2.Finansinių ataskaitų sudėtis................ 91
4.2. Įmonių atskaitomybės kllasifikavimas........... 91
4.3. Metinės finansinės atskaitomybės turinys..........93
4.4. Duomenų pateikimo finansinėje atskaitomybėje principai.. 94
4.5. Balansas........................ 95
4.6. Pelno ( nuostolių) ataskaita................ 99
4.7. Pelno ( nuostolių) paskirstymo ataskaita.......... 102
4.8. Pinigų srautų ataskaita ................. 104
4.9. Aiškinamasis raštas ir auditoriaus išvada........ 106
5. LITERATŪROS SĄRAŠAS..............................109
6. PRIEDAI..............................110ĮVADAS
.Žmogus negali ilgesnį laiką normaliai mąstyti, jei nutrūksta informacinis ryšys su išoriniu pasauliu. Visiška izoliacija – tai beprotystės pradžia. Bendravimas su išoriniu pasauliu, stimuliuojantis mąstymą, reikalingas kaip maistas ir šiluma.
(A.Bergas).
Kiekvienas žmogus kaip socialinė būtybė suranda savo vietą visuomenėje tik gaudamas atitinkamą informaciją. Pakanka įsivaizduoti, jog esame izoliuoti nuo visų informacijos šaltinių (žodinių, vaizdinių, rašytinių bei kitų), ir iš karto suprantame, kad, neegalėdami įvertinti savo padėties tarp kitų, apskritai nesugebame susivokti aplinkoje.
Sunku deramai įvertinti informacijos, kartu ir apskaitinės, reikšmę verslo plėtojimui. Ne veltui XXI amžius laikomas informacijos amžiumi. Tačiau vienas reikšmingiausių sąmoningos žmonių veiklos produktų – duomenys apie mus supantį pasaulį gali atnešti ne

eįkainojamą naudą visiems mums.
Vienas svarbiausių žmonijos tikslų – išmokti visose srityse kvalifikuotai formuoti reikšmingą informaciją, sugebėti laiku ir tinkamai ją panaudoti. Įvairios gyvenimo aplinkybės neišvengiamai sąlygoja ir pastarąsias atspindinčių duomenų įvairovę, skatinančią ieškoti specifinių tų duomenų formavimo ir panaudojimo metodų. Ypač sudėtinga ir atsakinga žmonių veiklos sritis yra verslas. Didžiausią šios srities informacijos dalį sudaro apskaitinė.
Kiekvienas žmogus priima tik tuo laiku jam aktualią informaciją ir dažnai net nesąmoningai atmeta nereikalingus jam duomenis. Kiekvienas skirtingai vertina tas pačias žinais: koks nors pranešimas vienam gali būti labai svarbus, o kitam reikšti ne daugiau kaip pašalinį garsą. Todėl susibūrusiems į tam tikro tikslo siekiantį kolektyvą žmonėms reikia išrinkti lyderį, kuris kiekvieną darbuotoją “priverstų” kaupti ir apdoroti tik tam tikrus duomenis – informaciją, reikalingą konkretiems vaaldymo tikslams pasiekti. Tai ypač svarbu verslo kolektyvams, kurių veiklos be reikalingos informacijos apskritai neįmanoma įsivaizduoti.
Konkrečios informacijos rinkimas ir formavimas visuomet susijęs su jos vartotojo poreikiais ir galimybe priimti perduodamus duomenis. Žmonėms, kuriantiems ir perduodantiems atitinkamas žinias, visuomet būtina tai turėti galvoje, juo labiau, kad informacijos kaip ir visų kitų vertybių (netgi pinigų!), gali ne tik trūkti. Jos gali būti ir per daug. Popierinių pinigų perteklius valstybėje sukelia infliaciją. Savotiški “infliaciniai” procesai galimi ir valdymo sistemose, kuriose, kaip teigia ki
ibernetikai, nieko, išskyrus duomenų apdorojimą bei jų judėjimą, ir nėra.
Paprastai žmonės palyginti lengvai įsivaizduoja materialinių vertybių judėjimą, tačiau kur kas sunkiau suvokia nematerialius, iš jų ir informacinius, srautus. Tuo tarpu kiekvienas valdymo srities darbuotojas turėtų aiškiai suvokti duomenų judėjimą įmonėje ir suprasti valdymui naudingos informacijos formavimo dėsningumus. Siekiant darbo efektyvumo, svarbu turėti pakankamai informacijos apie įmonės būklę. Duomenys, apibūdinantys įmonės būklę tam tikru momentu, vadinami grįžtamojo ryšio informacija. Svarbiausią vaidmenį, formuodama valdymui aktualią grįžtamojo ryšio informaciją, atlieka apskaita.
Apskaita – tai įmonės finansinių operacijų registravimo, klasifikavimo ir kaupimo procesas. Apskaita dažnai vadinama verslo kalba. Kaip ir kiekviena kita kalba, apskaita yra naudojama perduoti finansinei informacijai. Norint suprasti finansinę apskaitą, labai svarbu suprasti finansines operacijas.
Finansinė apskaita – apskaitos metodas, kurio tikslas analizuoti finansines operacijas, kad galima būtų pateikti finansinę informaciją suinteresuotiems asmenims.
Taigi pradėkime analizuoti informacijos reikšmę, apskaitą ir su ja susijusią informaciją bei pačius pagrindinius apskaitinės informacijos vartotojus. 1. APSKAITOS SAMPRATA IR PRINCIPAI

1.1. Apskaitinė informacija: jos valdymas ir saugojimas
Informacija – tai tikrovės atspindėjimas tam tikra tvarka ir sistema. Informacija yra tai, kas perteikiama pranešant, teikiant žinių, t y informuojant. Tai žinios, pranešimai ar parodymai apie aplinkinį pasaulį, jame veikiančius procesus. Šios žinios gali būti perduodamos, saugomos ir apdorojamos. Jas savo gyvybinės veiklos ar darbo procese pr
riima gyvi organizmai, valdymo mašinos ir kitos sistemos, galinčios tai daryti, o atitinkamai apdorojusios panaudoja tolesnėje savo veikloje.
Negalima tapatinti “informacijos” ir ”duomenų” sąvokų. Kiekvienas pranešimas yra žinios apie valdomą objektą, t y duomenys apie jį, tačiau ne kiekvienam pranešimui reikia valdymo įtakos, jis nebūtinai duoda naujų žinių – informacijos. Tarp informacijos ir duomenų yra sudėtinga dialektinė priklausomybė. Duomenys gali turėti vertingos informacijos, ir atvirkščiai, neturėti savarankiškos reikšmės.
Ekonominio objekto valdymą tiesiogiai atspindi ekonominė informacija, t y žinios, susijusios su šalies ūkio, koncernų, kompanijų, firmų jų padalinių ūkine veikla. Tai žinios, gaunamos nustatant atitinkamų objektų funkcionavimo sąlygas, gaminant produkciją, realizuojant, atliekant įvairias paslaugas, apskaitant, analizuojant ir vertinant tų objektų darbą ir funkcionavimą.
Taigi ekonominė informacija atsiranda ir funkcionuoja dėl žmonių ūkinės veiklos, atspindėdama gamybinių santykių objektyvius dėsningumus. Ūkinės komercinės veiklos valdymo procese ekonominė informacija naudojama apdorota, kadangi priimant valdymo sprendimus ji dažniausiai turi būti sugrupuota įvairiais pjūviais.
Ekonominę informaciją įmonių darbuotojai naudoja vertindami atitinkamas situacijas, reiškinius, procesus, priimdami valdymo sprendimus, todėl ji turi būti pateikta suprantama forma. Tai žiniaraščiai, lentelės, grafikai, kuriuose informacija vaizduojama vizualiai: skaičiais, raidėmis arba simboliais.
Viena iš svarbiausių sėkmingo verslo plėtojimo sąlygų – deramas informacijos, ypač apskaitinės, reikšmės įvertinimas ir sugebėjimas tinkamai pasinaudoti jos teikiamomis galimybėmis.
Informacija reikalinga sprendimams pr
riimti yra labai įvairi ir jos tiek daug, kad visos vienu metu praktiškai neįmanoma suvokti. Laimei šito nė nereikia, jei valdymo aparato darbuotojai racionaliai paskirstyti pareigomis. Tuomet tik vadovams reikėtų susipažinti su platesnio spektro duomenimis, tačiau jie jau būtų pakankamai apibendrinti, taigi ir jų kiekis taip pat neturėtų būti labai didelis.
Kiekvienas žmogus priima tik tuo laiku jam aktualią informaciją ir dažnai net nesąmoningai atmeta nereikšmingus jam duomenis. Kibernetikai tokius beverčius duomenis vadina informaciniu triukšmu. Žmonėms, kuriantiems ir perduodantiems atitinkamas žinias, visuomet būtina žinoti, kad informacijos kaip ir visų kitų vertybių gali būti per daug. Beverčiai duomenys ne tik nenaudingi vadybininkams, bet ir žalingi, nes užgožia vertingas žinias.
Didelė dalis įmonėse formuojamų ir naudojamų duomenų priklauso apskaitai. Atrankiniai statistikos tyrimai rodo, kad iš visų įmonėse naudojamų duomenų apie 70% sudaro buhalterinės apskaitos informacija.
Pačiu bendriausiu atveju galima pasakyti, kad apskaitinė informacija yra iš patikimo šaltinio gauti ir tinkamai užregistruoti apskaitos, daugiausia finansinės, duomenys, kuriuos naudoja savarankiški ūkiniai vienetai – įmonės jų valdymo procese arba kurie potencialiai ateityje gali būti naudingi valdytojams bei kitiems apskaitinės informacijos vartotojams.
Įvairūs specialistai puikiausiai gali susikalbėti universalia apskaitos kalba, viską išreiškiančia visuotiniu pinigų matu. Šio mato pagrindu visus duomenis ir formuoja apskaitininkai, pateikdami žinias apie įmonės turtą, jos savininkus bei turto panaudojimo efektyvumą – juk įmonės veiklos procese turto nuolat turi daugėti, nebent dalį jo išsidalintų savininkai, arba įmonė nuolatos patirtų nuostolius.
Pirmiausia reikėtų aptarti pačią aplinką, kurioje funkcionuoja apskaita, – įmonę. Apskaitos požiūriu įmonė yra savarankiškas ūk.inis vienetas, atribotas nuo kitų įmonių ir savininkų. Jokie kiti kriterijai (nuosavybės forma, juridinis statusas, dydis ir panašiai) įmonės termino neriboja. Įmonė gali būti parduotuvė, vienas žmogus (apskaitos aspektu – dažniausiai prekių gamintojas ar perpardavėjas), gamykla, susivienijimas, bankas, pelno nesiekianti organizacija (ligoninė, mokykla, partija) ir kiti.
Visose laisvosios rinkos šalyse labai plačiai paplitęs abejonių nekeliantis teiginys, jog apskaita yra verslo kalba. Tai aišku, teisinga nuostata, nes neturėdami duomenų apie verslo sėkmę ar turtą, kuriuo disponuoja įmonė, tos įmonės darbuotojai paprasčiausiai negalėtų susikalbėti. Įmonės vadovai neįstengtų susišnekėti su savininkais bei kitų įmonių vadovais, pirkėjais ar tiekėjais.
Juk įmonės steigiamos tam, kad uždirbtų pelną ir didintų savininkų turtą, išreiškiamą pinigais. Be abejo, tiek vieną, tiek kitą galima būtų išreikšti ir kokiais kitais dydžiais. Nors pasaulio istorijoje buvo bandyta atsisakyti pinigų kaip “atgyvenos”, tačiau sutikime su tuo, kad kol kas žmonija neturi kito, universalesnio mato už pinigus, kuriais (nors galbūt ne visuomet tiksliai) mokame išreikšti beveik viską, išskyrus dvasines vertybes ar dorovines nuostatas.
Tai labai svarbu įmonėms, kuriose skirtingo tikslo siekia daugelis įvairiausių sričių specialistų. Sunku, pavyzdžiui, įsivaizduoti, kaip savo profesiniu žargonu (argo kalba) galėtų susikalbėti kad ir tos pačios įmonės pardavimų skyriaus vadybininkai su produkcijos gamybos tvarkytojais, reklamos agentūros tarnautojais, tiekėjais, konstruktoriais, inžinieriais, programuotojais ir daugeliu kitų dažnai labai siaurų sričių specialistais, kurių profesinis žodynas kartais būna neįtikėtinai specifinis.
Tačiau specialistai gali susikalbėti universalia apskaitos kalba, viską išreiškiančia visuotiniu pinigų matu. Šio mato pagrindu visus duomenis ir formuoja apskaitininkai, pateikdami žinias apie įmonės turtą, jo savininkus bei turto panaudojimo efektyvumą.
Tačiau labai svarbu, kad patys apskaitininkai profesinėje veikloje vengtų vadinamosios argo kalbos – jiems vieniems suprantamų terminų ir posakių, nes tokiu atveju apskaita neatliks svarbiausios savo visuomeninės misijos – neaprūpins visų suinteresuotųjų būtina informacija. O tai neišvengiamai sąlygotų didelius praradimus, nes apskaitinės informacijos vartotojų yra labai daug, jie įvairūs ir beveik visi svarbūs kiekvienai įmonei, todėl bent vieno iš jų praradimas dažniausiai būna reikšmingas.
Apskaita – viena iš pirmųjų istorijoje informacijos gavimo sistemų ūkinei veiklai valdyti. Iš pradžių ji formavo informaciją apie ūkio materialinę būklę, bet, vystantis visuomeninei gamybai tapo labai sudėtinga informacijos sistema visoms ūkio grandims valdyti.
Apskaita atspindi kiekvieną atliktą ūkinę operaciją. Pirminiai duomenys apie atitinkamus ūkinės veiklos faktus, procesus ir operacijas atspindimi ir apibendrinami apskaitoje taip, kad formuotųsi daugybė informacinių rodiklių apie lėšų, jų šaltinių būklę, apie susidariusius įsipareigojimus ir panašiai. Duomenys apie atitinkamus faktus apskaitoje sisteminami, todėl apibendrintai apibūdina įmonės ūkinę veiklą ir jos rezultatus.
Apskaita susistemina, suskaičiuoja, nustato ir apibendrina duomenis. Jie yra sutvarkytos informacijos šaltinis. Apskaita teikia informaciją apie materialinių, darbo ir finansinių išteklių naudojimą įmonėje, apie jos ūkinės veiklos rezultatus. Šia informacija apskaita aprūpina tiek įmonės vadovybę, tiek jos padalinius. Be šios informacijos neįmanoma sėkmingai vadovauti įmonei ir jos padaliniams.
Dabar, kai ypač išsiplėtė ryšiai tarp atitinkamų objektų, tinkamai parengta ir geros kokybės informacija nulemia kiekvieno struktūrinio padalinio veiklos rezultatus. Informacijos apdorojimo darbų kokybę atspindi rezultatų tikslumas ir jų tikrumas.
Apskaita būdama informacijos apibendrinimo sistema, užima svarbią vietą įmonės informacinėje valdymo sistemoje. Ankstesnės evoliucijos stadijose apskaita veikė kaip s.avarankiška informacinė sistema. Tačiau plėtojantis ūkinei veiklai, ji vis labiau siejasi su informacine valdymo sistema. Apskaitos vietą įmonės informacinėje valdymo sistemoje atspindi 1 pav.

Informacinė apskaitos sistema Informacinė valdymo sistema

1 pav. Apskaitos vieta įmonės informacinėje valdymo sistemoje

Informacinių apskaitos ir valdymo sistemų susiliejimo laipsnis kiekvienoje įmonėje yra skirtingas, nes priklauso nuo konkrečių jos darbo sąlygų, išorinės aplinkos stabilumo, technologinių procesų ypatybių ir buhalterijos organizacinės struktūros. Susiliedama su informacine valdymo sistema, apskaita parengia informacinę bazę priimti įvairių rūšių valdymo sprendimus.

Apskaitinės informacijos savybės
Apskaita įmonės ūkines operacijas paverčia finansinių ataskaitų informacija. Finansinė informacija skirta padėti vartotojams priimti sprendimus. Žinoma, turi būti atitinkama šios informacijos kokybė. Viena iš būtinų finansinės informacijos savybių – tinkamumas. Informacija turi būti savalaikė ir naudinga, turi padėti išspręsti valdymo problemas.
Kita savybė yra patikimumas. Tai svarbu, nes naudojamasi informacija tam, kad galėtume įvertinti alternatyvas
Trečia savybė – svarbumas. Informacija kartais būna nepakankamai gausi ar svarbi, kad darytų poveikį nusimanančio naudotojo sprendimams.
Faktiškai nėra aišku, kokie rodikliai svarbūs ir ne svarbūs. Tikslinga turėti įmonėje bendrą nuomonę dėl tam tikrų operacijų registravimo, o ar jas vėliau skelbti ar ne – lemia informacijos svarba. Kiekvienam atvejui turi būti savi vertinimo kriterijai.

Apskaitininkai naudoja svarbumą kaip testą, kai svarsto, ar tikrai reikalinga informacija; nors ir pateikta laiku, bet nesvarbi informacija labiau trukdo nei padeda finansinių ataskaitų naudotojams. Be to, informacija turėtų būti palyginama su panašia prieš tai buvusių apskaitos laikotarpių informacija ir kitų įmonių ataskaitomis toje pačioje šakoje.
Dažnai bendrieji apskaitos principai leidžia pasirinkti alternatyvius apskaitos principus tam tikroje ūkinės veiklos situacijoje. Pasirinkdamas apskaitininkas dažnai gali pasielgti konservatyviai.
Konservatyvumas reiškia, kad apskaitos profesija teikia pirmenybę apdairumui, jei turima reikalų su neapibrėžtumo ir rizikos sąlygomis. Iš vienodų alternatyvų apskaitininkas svarsto tą, kuri reiškia patį nepalankiausią rezultatą įmonei. Todėl, pavyzdžiui, įvertindamas tam tikrų įrengimų ar transporto priemonių naudojimo laiką, apskaitininkas taikytų blogiausią rodiklį, jei yra du ar daugiau.
Naudojantis konservatyviais įvertinimais apskaitoje turtas sunaudojamas greičiau, gaunami prastesni rezultatai, nes ir pelno suma mažesnė, ir mažesnis nesunaudotas turtas balanse
Ankščiau kraštutinis konservatyvumo principo taikymas reikalavo pasirinkti tokią alternatyvą – “nesitikiu jokio pelno ir priimu visus būsimus nuostolius”. Tuomet finansinių ataskaitų tikslas buvo išvengti pervertinimų, įrašytų ataskaitose grynojo pelno ir balanso sumų sumažinimas buvo skirtas apsaugoti vartotojus, kurių sprendimai remiasi šia informacija.
Dabar ypač pabrėžiama teisingos finansinės ataskaitinės informacijos reikšmė, todėl renkamasi tik iš vienodai pateisinamų alternatyvų. Pasirinkti alternatyvą tik tam, kad gautum patį blogiausią rezultatą – tai neatitinka bendrųjų apskaitos principų.
Pastovumas (stabilumas) – finansinių ataskaitų naudingumą didina apskaitos principų pastovumas. Pastovumas reikalauja, kad pasirinktų apskaitos principų būtų laikomasi kiekvienu ataskaitiniu laikotarpiu. Tokiu būdu finansinė informacija įmonėje yra tokia pati, todėl jei informacija rodo rodiklių pasikeitimus tarp apskaitos laikotarpių, tai jie priskirtini veiklai, bet nepasikeitimams apskaitoje. Laikantis šio principo, finansinę ataskaitinę informaciją galima palyginti dinamikoje pačioje įmonėje ir tarp skirtingų įmonių.
Apskaitos principų pakeitimams nepritariama, nebent jie gerintų skelbiamas finansines ataskaitas arba to reikia pasikeitus sąlygoms. Toki.e pakeitimai turėtų būti paskelbiami finansinėse ataskaitose, paprastai pažymose.
Finansinės ataskaitos yra rengiamos ir platinamos reguliariais apskaitos laikotarpiais, kad
reikiamą informaciją būtų galima panaudoti priimant sprendimus. Ne visada skelbiama tik naudinga informacija. Apskaitininkas pagal svarbumą nusprendžia, ar tam tikrus informacijos rodiklius reikia atskleisti. Jis taip pat palygina ataskaitų parengimo sąnaudas su būsima iš to nauda, ir tai dažnai riboja naudingos informacijos skelbimą.
Vertinimas pagal sąnaudas – naudą. Informacija ne visada skelbiama, nes jos parengimo sąnaudos viršytų būsimą naudą. Dėl to priimant sprendimą, ar rengti papildomas sukoreguotas infliacijos koeficientais finansines ataskaitas, apskaičiuojamos sąnaudos ir pelnas. Kiekvienu atveju sprendžiama labai subjektyviai, remiantis sąnaudų-pelno vertinimu; ir apskaitininkai savo darbe praktiškai naudojasi vienodais principais, kad nebūtų subjektyvumo.
Apskaitinės informacijos perdavimas ir saugojimas
Apskaitos procese svarbu ne tik informacijos apie ūkinius procesus ir reiškinius fiksavimas, grupavimas, kaupimas, apdorojimas, bet ir jos perdavimo ir saugojimo procedūros. Kadangi apskaitos informacija naudojama viso ūkio veiklai valdyti, tai ją būtina perduoti atitinkamiems valdymo organams kaupti, kad galima būtų ją panaudoti ateityje, t y reikia kurti tam tikrą jos perdavimo ir saugojimo sistemą.
Informacija perduodama iš šaltinio (siuntėjo) vartotojui (gavėjui). Tačiau čia svarbu ne tik perduoti pranešimą, bet ir pertvarkyti ją taip, kad vartotojas gautų tik jam reikalingą, atitinkamai sugrupuotą bei pertvarkytą informaciją, kurią jis galėtų tiesiogiai naudoti savo funkcijoms vykdyti.
Perduodant informaciją svarbu reguliuoti jos srautus, nes neretai vienu metu perduodamas didelis jos kiekis ir daugeliui vartotojų.
Informacijos srautus galima nagrinėti dviem požiūriais:
 kaip srautus, susidarančius tarp įmonės padalinių, įmonės ir kitų (išorinių) informacijos vartotojų,
 kaip srautus, susidarančius informaciją perkeliant iš vienų jos nešėjų į kitus.
Pirmu atveju žiūrima, kas perduodama iš vieno padalinio į kitą ir kas su ta informacija kiekviename padalinyje daroma, o antru – kaip ji perkeliama iš šaltinio į pirminį dokumentą, iš jo – į nešėją, toliau – iš vieno nešėjo į kitą, kaip iš nešėjo perduodama informacija vartotojams. Svarbu informacijos srautus suprojektuoti taip, kad, ją tvarkant, galima būtų kuo efektyviau panaudoti skaičiavimo techniką, informacijos rinkimo ir perdavimo priemones.
Apskaitos informacija perduodama ryšių kanalais arba materialinių nešėjų transportavimo būdu, o kaupiama ir saugoma mašininiuose nešėjuose ir specialiuose apskaitos registruose. Be to, informacijai perduoti ir saugoti naudojama ir atskaitomybė, kurioje informacija grupuojama pagal rodyklių charakteristikas ir valdymo lygius.
Siekiant nustatyti, kaip konkrečiu atveju patenkinami informacijos poreikiai, reikia ją išmatuoti.
Informacijos kiekis gali būti matuojamas netiesioginiais matais, t y ženklų skaičiumi, informacijos nešėjų kiekio ar tūrio matais. Tačiau tokį informacijos kiekio matavimą pakeisti jų nešėjų matavimu galima tik kai kuriais atvejais, pvz., nustatant informacijai laikyti reikiamos patalpos dydį, informacijos nešėjų kainą ir panašiai, kadangi tokie duomenų matai neapibūdina informacijos kokybės.
Pažymėtina, kad nuo to, ar laiku pateikiama ir gaunama informacija ir ar ji geros kokybės, daug priklauso ir visos įmonės veiklos efektyvumas.. 1.2. Apskaitinės informacijos naudotojai
Ne tik pati apskaitos informacija bet ir jos naudotojai pasižymi gausa ir įvairove. Tai natūralus reiškinys, nes apskaita turi būti vykdoma kiekvienoj įmonėj, be to, įvairiais tikslais. Neformaliai veikiančiose įmonėse ir apskaita vedama tvarkingai. Tikrai sunku būtų rasti ilgesnį laiką sėkmingai dirbančią įmonę, kurios valdytojai nesiorientuotų kokiu turtu disponuoja ir kaip jis naudojamas.
Konkurentai, turintys kokybišką apskaitos informaciją anksčiau ar vėliau tikriausiai nukonkuruotų tokią įmonę. Nekalbama jau apie sunkai besiverčiančias įmones, kurias ir gali išgelbėti tik taupus ir racionalus kiekvieno cento panaudojimas. Apskaita labai svarbi ir sparčiai savo veiklą plėtojančioms įmonėms, rinkoje radusioms ir sėkmingai eksploatuojančioms savo “aukso gyslą”.
Pirmiausia negalima pamiršti, kad kiekvienas šaltinis neišvengiamai išsenka, o laisvosios konkurencijos sąlygomis tai paspartina ir niekuomet nesnaudžiantys konkurentai. Antra vertus, smarkus augimas, kaip ir kiekvienas judėjimas, yra savaime pavojingas. Norint orientuotis greitai besikeičiančioje aplinkoje, būtina disponuoti pakankamai dideliu kokybiškų duomenų kiekiu. Todėl ir sakoma, jog geros apskaitos sistemos neturintys verslininkai yra akli.
Kalbant apie apskaitinę informaciją, skiriami apskaitinės informacijos ir finansinės atskaitomybės naudotojai, nes apskaitos rezultatų negalima paversti vien tik finansinių ataskaitų parengimu. Įvairius naudotojus domina skirtinga informacija.
APSKAITINĖS INFORMACIJOS NAUDOTOJAI:
1. Tiesiogiai suinteresuoti vidiniai įmonės naudotojai:
• Esantys ir potencialūs įmonės savininkai
• Įmonės administracija
• Įmonės darbuotojai
2. Tiesiogiai suinteresuoti išoriniai informacijos naudotojai:
• Esantys ir potencialūs kreditoriai
• Esantys ir potencialūs tiekėjai
• Esantys ir potencialūs pirkėjai
3. Įvairios valdžios institucijos
 Mokesčių sistemos tvarkytojai ir įvairių mokesčių surinkėjai
 Valstybinės statistikos institucijos
 Regioninės valdžios institucijos
 Ministerijos ir kitos reguliavimo institucijos
4. Kiti vartotojai
• Vertybinių popierių komisija ir makleriai
• Konkurentai
• Finansiniai ekspertai ir patarėjai
• Įvairūs kiti vartotojai

Dažniausios apskaitinės informacijos vartotojų grupės:
Akcininkai – asmenys, turintys akcijų arba suinteresuoti jų įsigyti kompanijoje.
Kreditoriai – asmenys arba institucijos, teikiantys arba suinteresuoti kompanijai teikti finansinius šaltinius, prekes, paslaugas arba paskolas.
Darbuotojai – asmenys (įskaitant profsąjungų atstovus), dirbantys arba galintys dirbti kompanijoje
Pirkėjai – asmenys, perkantys arba galintys pirkti kompanijos prekes bei naudotis jos paslaugomis.
Konkurentai – asmenys, besiveržiantys kompanijos vartotojų rinkoje.
Valstybė – nustatanti mokesčius ir tikrinanti, kaip vykdomi įvairūs vyriausybės nurodymai.
Vadybininkai – asmenys, planuojantys ir kontroliuojantys kompanijos veiklą.
Visuomenė – žmonių grupė, suinteresuota, kad kompanija laikytųsi įstatymų, ir besitikinti gauti netiesioginę naudą iš klestinčios kompanijos veiklos.

Visi šie ir kiti apskaitinės informacijos naudotojai susiję tiesioginiais ryšiais.
APSKAITINĖS INFORMACIJOS NAUDOTOJŲ RYŠIAI:

Kapitalo rinka Darbo rinka
Akcininkai Paskolų kreditoriai

Tarnautojai Profsąjungos

Tiekimo rinka

Vadybininkai

Vartotojų rinka
Prekybos Kreditoriai

Pirkėjai Konkurentai

Vyriausybė

Pagrindiniai apskaitinės informacijos naudotojai yra tiesiogiai suinteresuoti įmonės vidiniai vartotojai, o svarbiausia iš jų įmonės savininkai (akcinių bendrovių – akcininkai). Verslo nesėkmės atveju jie rizikuoja prarasti visą investuotą į įmonę turtą, todėl nuolat turi domėtis ne tik įmonės veiklos pelningumu, bet ir turto, kuriuo disponuoja įmonė, suma, taip pat, kam priklauso šis turtas, t.y. jo savininkais. Pirmiausia vadovaudamiesi apskaitos i.nformacija, akcininkai priima sprendimą parduoti arba neparduoti turimas akcijas, o potencialūs savininkai sprendžia, ar verta įsigyti šių arba įmonės išleistų naujų akcijų
Svarbiausias duomenų šaltinis, kuriuo vadovaujasi akcininkai, yra metinė finansinė atskaitomybė. Remdamiesi ja, savininkai numato ir verslo plėtojimo politiką, sprendžia ar įmonės administracija per ataskaitinį laikotarpį gerai vykdė savo pareigas ir pagal tai renka įmonės vadovus naujam ataskaitiniam laikotarpiui. Metinės finansinės atskaitomybės parengimo akcininkams teisingumą turi patvirtinti jų samdytas auditorius, o pati atskaitomybė parengiama taip, kad joje būtų pakankamai informacijos minėtiems klausimams spręsti, bet drauge nebūtų išduodamos įmonės komercinės paslaptys.
Ne visa apskaitos informacija prieinama įmonės savininkams. Jiems pateikiami duomenys, kurių reikia minėtiems sprendimams priimti (šią teisę jiems garantuoja įstatymai). Tačiau paprastai jiems nebūna prieinama informacija, atskleidžianti įmonės komercines paslaptis, pvz. įmonės tiekėjų ar pirkėjų sąrašai, ypač su perkamų ar parduodamų vertybių kainomis.
Tai suprantama, nes priešingu atveju konkuruojančių įmonių savininkai nusipirkę konkurentų įmonės išleistų akcijų, galėtų sužinoti visas jų komercines paslaptis.
Taigi, akcininkai nuolat siekia, kad jų ūkinė–komercinė veikla gerėtų, ir kad gautų kuo didesnę naudą ateityje. Vertindami investavimo galimybes, akcininkai suinteresuoti kompanijos pelno ( nuostolio) ataskaita ir su ja susieta dividendų paskirstymo tvarka.
Jie taip pat domisi kitų kompanijų, siūlančių didesnius ar mažesnius dividendus, veikla. Praėjusių laikotarpių kompanijos veiklos analizės pagrindu akcininkai daro išvadas dėl ateities pelno ir dividendų išmokėjimo. Pinigų srautų informacija juos taip pat labai domina, nes akcininkai nori žinoti, kiek aktyvų (turto) tenka vienai akcijai ir išsiaiškinti tą ribą, žemiau kurios akcijos vertė rinkoje neturėtų kristi.
Labai reikšmingi apskaitos informacijos vartotojai yra įmonės administracija bei valdytojai (vadybininkai). Savininkų paskirta administracija vadovauja įmonės veiklai tarp visuotinių ataskaitinių akcininkų susirinkimų. Ji privalo rūpintis, kad įmonės veikla būtų pelninga, įmonė nuolat turėtų pakankamai pinigų atsiskaityti su kreditoriais ir tiekėjais, galėtų išmokėti dividendus, laiku atsiskaitytų su valdžios institucijomis už priskaičiuotus mokesčius, be to, naudodama gamyboje turtą, jo “nepravalgytų”, kitaip sakant, to turto bent jau nemažėtų.
Šiems tikslams pasiekti administracija ir valdytojai naudojasi apskaitine informacija. Apskaitos duomenų panaudojimas kompanijos veiklai planuoti ir kontroliuoti yra valdymo apskaitos sritis. Informacija, skirta šiems tikslams, yra detalizuota ir specifinė.
Vadybininkams nepakanka metinės ar ketvirtinės finansinės atskaitomybės duomenų, kurie patenkina daugelį akcininkų, bet konkretiems sprendimams priimti reikia detalizuotos informacijos. Įmonės administracijai ir atsakingiems vadybininkams paprastai būna prieinama didelė apskaitos duomenų dalis, o konkretiems vykdytojams pateikiama tik ta informacija, kurios reikia jų pareigoms atlikti. Be to, privalu pasirūpinti, kad darbo sutartyje būtų numatyta atsakomybė už įmonės komercinių paslapčių, kurias vykdydami savo pareigas, sužino samdomi darbuotojai, atskleidimą. Dėl to gali bankrutuoti ir klestinčios įmonės.
Šiuo metu akivaizdus didėjantis tarnautojų (įmonės darbuotojų) domėjimasis ir noras žinoti ne tik jų kompanijos, bet ir kitų kompanijų apskaitos duomenis. Natūralu, jog tarnautojai ir profsąjungų atstovai nori gauti informaciją apie išlaidų struktūrą, atlyginimų bei pelno sumas, kad galėtų jas palyginti su kompanijų atitinkamais duomenimis. Tokia informacija gali būti pagrindas deryboms dėl darbo užmokesčio padidinimo. Tačiau toks reikalavimas paprastai įgyvendinamas ne pavieniui, bet tik per darbuotojų teises ginančias sąjungas.
Be to, tarnautojai domisi kompanijos tikslais ir ateities perspektyvomi.s, kurios garantuos darbo vietas bei karjerą. Įmonės darbuotojams paprastai prieinami tik viešai skelbiami bendrosios finansinės apskaitos ir atskaitomybės duomenys. Tai reiškia, kad šitokią informaciją gali gauti tik atvirųjų akcinių bendrovių tarnautojai ir darbininkai, nes juridinio asmens teisių neturinčios įmonės bei uždarosios akcinės bendrovės savo finansinės atskaitomybės viešai neskelbia.
Antroji reikšminga apskaitos informacijos vartotojų grupė yra tiesiogiai suinteresuoti išoriniai įmonės informacijos vartotojai. Jeigu įmonė naudojasi kreditais, tai reikšmingiausi iš išorinių informacijos vartotojų yra esantys ir potencialūs kreditoriai, dažniausiai – bankai ar kitos finansinės institucijos. Kreditoriai skirstomi į tuos, kurie parduoda prekes ir paslaugas įmonei (prekybos kreditoriai), ir tuos, kurie teikia paskolas (paskolų kreditoriai).
Prekybos kreditoriai suinteresuoti įmonės galimybėmis laiku atsiskaityti. Jie paprastai neuždirba palūkanų iš kredito ir nelaiko vertybinių popierių. Prekybos kreditoriai suinteresuoti įmonės mokumu. Jie taip pat suinteresuoti, per kiek laiko įmonė gali apmokėti sąskaitas, ar kredito laikotarpis yra pastovus, didėjantis ar mažėjantis. Jie turi surinkti pakankamai apskaitinės informacijos apie įmonę.
Suprantama, nė vienam tiekėjui įmonė nesuteiks tiek informacijos, kiek bankui, nes tokiu atveju iškiltų didelė grėsmė jos komercinėms paslaptims. Antra vertus, tiekėjas nuo įmonės taip pat priklauso kur kas labiau negu bankas. Bankas irgi suinteresuotas klientais (t y įmonėmis, kurios iš jo skolintųsi pinigus), tačiau jam gerokai lengviau rasti tokios visuotinės prekės kaip pinigai pirkėją.

Tuo tarpu, produkcijos ar paslaugos pardavėjas (tiekėjas) rinkoje dažniausiai susiduria su didele konkurencija, todėl jam tenka pardavinėti savo prekes skolon, numatyti atsiskaitymo formą ir laikotarpius, neretai rizikuojant ir neturint visos įmanomos informacijos apie pirkėjo finansinę būklę bei jo veiklos perspektyvas.
Paskolų kreditoriai, teikiantys įmonei paskolas, reikalauja palūkanų. Kreditoriai, paskolinę įmonei pinigų, labai dėmesingai stebi jos finansinės būklės pasikeitimus. Ypač kruopščiai jie analizuoja įmonės padėtį prieš suteikdami kreditus.
Bankui rūpi, ar įmonė galės laiku sumokėti palūkanas už suteiktą kreditą, o kredito laikotarpiui pasibaigus – grąžinti visą paskolintą sumą. Norint išsiaiškinti šiuos klausimus, būtina išnagrinėti visą įmonės veiklą. Todėl prieš suteikdami įmonėms paskolas, bankai reikalauja pagrįsti prašomą kreditą – parengti verslo planą. Jį ruošiant, apskaitininkai aktyviai dalyvauja, rengdami vieną svarbiausių verslo plano dalių, t.y. finansinę, kurioje pagrindžiamos numatomos pinigų įplaukos ir išlaidos.
Esantys ir potencialūs pirkėjai domisi įmonių, iš kurių perka prekes, veikla ir perspektyva. Pirmiausia, disponuodami atitinkamomis žiniomis, jie gali prognozuoti kainų dinamiką. Antra vertus, laisvosios konkurencijos sąlygomis pirkėjas dažnai būna labiau suinteresuotas ne tiek žemomis kainomis, kiek savalaikiu prekių gavimu. O svarbiausia – jų kokybe, nekalbant jau apie tai, kad kai kurias prekes įsigyja su garantiniu (ir ilgalaikiu!) aptarnavimu, o eksportuodamas kai kuriuos pirkinius, pirkėjas neišvengiamai susiduria su atsarginių dalių, reikalingų remontams, problema. Taip būna perkant paprasčiausią automobilį – niekas nenorės įsigyti automašinos, pagamintos įmonėje, esančioje ant bankroto slenksčio, nes visiškai neaišku, kas tą automobilį aptarnaus ir, netgi, kas jam gamins atsargines dalis.
Pagaliau konkurencinėje kovoje nemažai reiškia ir gamintojo, kurio prekėmis prekiauja pardavėjas, geras vardas. Todėl pirkėjui taip pat rūpi išsiaiškinti pardavėjo finansinę padėtį ir jo veiklos perspektyvas. Be abejo, visų šių faktorių negali įvertinti ir neįvertina eilinis pirkėjas. Tačiau intensyviai tuo domisi didmeninis pirkėjas, kuris didelėmis partijomis įsigyja prekes iš gamintojo ir vėliau perparduoda galutiniams vartotojams.
Didelę reikšmę įmo.nių apskaitinei informacijai teikia įvairios valdžios institucijos, iš kurių nuodugniausiai apskaitos duomenis tyrinėja mokesčių sistemos tvarkytojai ir įvairių mokesčių surinkėjai. Pastarieji ne tik susipažįsta su apskaitininkų parengtomis finansinėmis ataskaitomis (metinėmis ir ketvirtinėmis), bet ir nagrinėja einamosios apskaitos duomenis įmonių buhalterijose. Mokesčių sistemos tvarkytojai susipažinę su įmonių parengtų finansinių atskaitomybių duomenimis, gali daryti išvadas apie mokesčių sistemos racionalumą ir galimas jo tobulinimo kryptis.
Dar gana didelė valstybės įtaka įmonių veiklai. Valstybei apskaitos informacija reikalinga tam, kad vyriausybė sėkmingai vykdytų valstybės politiką. Vyriausybė ypač suinteresuota gauti informaciją apie valstybinius mokesčius, finansinę draudimo būklę įmonėse.
Kitas svarbus valstybės rūpestis yra ekonomikos planavimas ir reguliavimas. Valstybei reikia daug informacijos apie įmonių veiklą ir planus, kad galėtų prognozuoti ir tinkamai reguliuoti nacionalinę ekonomiką.
Valstybė taip pat yra prekių ir paslaugų, pagamintų privačiame sektoriuje, pirkėja. Kai kuriais atvejais kaina, kurią valstybė moka, apibrėžta normalioje rinkoje, o kitais atvejais taip nėra, ir čia įmonių apskaitos duomenų analizavimas ir interpretavimas padeda nustatyti vyriausybės kontraktų kainas.
Visas įmonėse parengiamas finansines ataskaitas gauna ir valstybinės statistikos institucijos. Šiuos duomenis jos panaudoja apskaičiuodamos valstybės valdymui itin reikšmingus rodiklius, tokius kaip, bendrasis nacionalinis produktas, nacionalinės pajamos, turtas ir daugelis kitų. Ši informacija pasitelkiama įvertinant bendrą ūkio būklę, prognozuojant galimą kainų dinamiką ir infliacijos tempus bei jų įtaką ūkio plėtojimui. Neabejotinai reikšmingas finansinės atskaitomybės duomenų vaidmuo, planuojant šalies regionų bei infrastruktūros plėtojimą.
Regioninės valdžios institucijos įmonių apskaitininkų parengtas ataskaitas naudoja tų regionų perspektyvoms įvertinti, pažangiausių gamybų skatinimo programoms sudaryti ir panašiems tikslams. Be to, vietos valdžios organams įmonių finansinė atskaitomybė labai svarbi registruojant regiono įmonių kapitalą.
Panašiems tikslams, tik jau šakų mastu apskaitos ir atskaitomybės duomenis naudoja įvairios ministerijos, žinybos bei kitos reguliavimo institucijos. Kai kurios iš jų turi ir savo specifinių uždavinių, kuriuos spręsti padeda ir aptariama informacija. Pvz., valstybės kontrolės departamentas, vykdydamas jam patikėtas funkcijas, labai kruopščiai nagrinėja ne tik finansinę atskaitomybę, bet ir visus apskaitos duomenis, jeigu tik to reikia konkrečiam tyrimui atlikti. Tą patį galima pasakyti ir apie konkurencijos tarnybas, stebinčias, kad nebūtų monopolizuojamos valstybei reikšmingos gamybos ir prekybos sritys.
Yra nemažai ir kitų vartotojų, kurie labai svarbūs apskaitos informacijos bei finansinės atskaitomybės naudotojai. Pirmiausia pažymėtina Vertybinių popierių komisija bei makleriai.
Pastarieji, prekiaudami akcinių bendrovių vertybiniais popieriais, be abejo, labai kruopščiai susipažįsta su tų įmonių veiklos rezultatais, kad galėtų numatyti, kokių dividendų tikėtis iš vienos ar kitos įmonės akcijų, kokios jų kurso kitimo tendencijos bei įmonės turto išsaugojimo garantijos. Jie taip pat turi įvertinti, ar pajėgs įmonė laiku išpirkti savo anksčiau išleistas obligacijas.
Be abejo, giliai neišnagrinėję finansinės įmonių būklės (apie ją informacijos gali duoti tik apskaita), makleriai niekuomet nesugebėtų rasti pirkėjo vienos ar kitos įmonės išleistiems vertybiniams popieriams.
Vertybinių popierių komisija prižiūri, kad visos įmonės, Vertybinių popierių biržoje prekiaujančios savo vertybiniais popieriais, pateiktų potencialiems pirkėjams savo finansinę atskaitomybę, iš kurios būtų galima spręsti apie įmonės veiklą ir daryti ateities prognozes. Visa ataskaitinė informacija panaudojama, kai Vertybinių popierių komisija sprendžia, ar įtraukti vieną ar kitą įmonę į einamąjį b.ei oficialųjį prekybos vertybiniais popieriais sąrašą.
Visa su įmone susijusia informacija labai domisi tos įmonės konkurentai. Jie brangiai sumokėtų, kad galėtų nuodugniai susipažinti su įmonės pelningumą lemiančiais veiksniais, jos sąnaudų struktūra ir kainomis, už kurias įmonė parduoda savo prekes, o ypač norėtų sužinoti, kiek jai kainuoja nusipirkti vienas ar kitas prekes ir iš kokių tiekėjų.Tokia informacija kartais leidžia nuspėti ateities kainų pasikeitimus.
Konkurentams labai svarbu žinoti ir artimiausius bei perspektyvius įmonės veiklos planus, kad galėtų laiku prisitaikyti prie besikeičiančios pasiūlos rinkoje. Beje, šiuos planus, norėdami pritraukti kuo daugiau akcininkų, neretai paskelbia patys įmonių vadovai. Apskaitininkai visuomet turi prisiminti, jog įstatymai reikalauja viešai skelbti ir nelaiko komercine paslaptimi tik finansinės atskaitomybės duomenų. Finansinė atskaitomybė taip ir sudaroma, kad pateikiant išoriniams vartotojams reikalingą informaciją, drauge išsaugomi duomenys, galintys būti komercine paslaptimi. Pildant metinės finansinės atskaitomybės formas (ypač paaiškinamąjį raštą), įmonėms pačioms svarbu nepaskleisti konkurentams aktualios informacijos, kurią vėliau būtų galima panaudoti prieš įmonės interesus.
Su apskaitos duomenimis labai kruopščiai susipažįsta pačios įmonės samdomi įvairūs finansų bei ekonomikos ekspertai ir patarėjai. Šiuo atveju įmonės ir ekspertų interesai sutampa, todėl jiems paprastai pateikiami visi apskaitos duomenys, dažniausiai papildomai apdorojami ir sugrupuojami taip, kad su jais dirbantys ekspertai lengviau galėtų priimti sprendimus, kuriems parengti juos ir samdė įmonė.
Yra ir kitų apskaitos bei atskaitomybės informacijos vartotojų, kurie nepateko į aptartą klasifikaciją, tačiau tam tikrais momentais gali būti labai reikšmingi įmonei. Ekonomine įmonių padėtimi, taigi ir apskaitos bei atskaitomybės duomeninis domisi periodinės spaudos, ypač specializuotos, atstovai, pačios įmonės bei jos kontrahentų (lot., contrahens – susitariantis) pasamdyti teisininkai, vartotojų teises ginančios organizacijos, prireikus – įvairios teisinės institucijos ir daugelis kitų juridinių bei fizinių asmenų, kurie gali būti suinteresuoti gauti informaciją apie vienos ar kitos įmonės veiklą ir jos plėtojimo perspektyvas.
Kaip matome, yra labai daug ir įvairių apskaitos informacijos vartotojų, kurie suinteresuoti, kad įmonės apskaitininkai laiku ir tikslingai pateiktų jiems svarbią apskaitos bei apskaitomybės informaciją. Daugelis jų šiems duomenims kelia labai specifinius reikalavimus, todėl ir pati apskaita negali būti vienalytė. 1.3. Apskaitos reglamentavimas ir jos modeliai.
Gana sunku surasti sudėtingą ryšį tarp finansinės apskaitos kūrybinio prado, kuris yra būtinas laisvosios rinkos sąlygomis ir šios apskaitos rūšies reglamentavimo tam tikrų valstybių ar netgi tarptautiniu mastu.
Pirma, finansinė apskaita atspindėdama labai įvairią ir sudėtingą įmonių ūkinę veiklą, negali būti absoliučiai tiksliai reglamentuota, t.y. vienoda visose įmonėse, nes niekas negalėtų tiksliai nusakyti visų įmanomų aplinkybių, kurias gali tekti atspindėti įmonių apskaitininkams.
Antra vertus, jie privalo laikytis tam tikrų bendrų nuostatų, kad apskaitoje ir atskaitomybėje atspindėtų įmonių turtą, nuosavybę ir veiklos rezultatus. Norėdami įgyvendinti svarbiausią apskaitos darbuotojų pareigą, atspindėti tikrą įmonės ir jos veiklos būklę taip, kad šią informaciją teisingai suvoktų visi jos vartotojai, apskaitininkai vadovaujasi Viešosios įstaigos Lietuvos Respublikos apskaitos instituto standartų tarybos patvirtintais Verslo apskaitos standartais bei Tarptautinių apskaitos standartų nuostatomis, kurias skelbia komitetas, vienijantis daugelio valstybių profesionalių apskaitininkų organizacijų atstovus.
Pagal nagrinėjamų klausimų pobūdį standartus galima suskirstyti į grupes:
– metodologiniai,
– metinės finansinės atskaitomybės turinį ir formą reglamentuojantys,
– susivienijimų ir jų struktūrinių padalinių veiklos apskaitą reglamentuojantys,
– pajamų ir sąnaudų pripažinimo apskaitoje,
– įvairių veiklos rūšių,
– apskaitos hiperinfliacijos sąlygomis,
– skirti socialinės politikos ir vyriausybės pagalbos klausimams,
– finansinių institucijų veiklos apskaitą reglamentuojantys.
Europos sąjungos (ES) valstybių apskaitininkai savo darbe vadovaujasi ne tik tarptautiniais apskaitos standartais, bet ir dar vienu labai reikšmingu dokumentu – ES direktyvomis, reglamentuojančiomis buhalterinės apskaitos vedimo klausimus tų šalių įmonėse.
Lietuvos Respublikos (LR) įmonėms itin reikšmingas norminis aktas yra LR buhalterinės apskaitos pagrindų įstatymas.
Apskaitos modeliai
Nors bendroji finansinė apskaita bei atskaitomybė ir reglamentuojama tarptautiniu mastu, tačiau turi tam tikrų nacionalinių skirtumų, kuriuos sąlygoja ne tik valstybių dydis, bendrojo ir specialiojo buhalterinio išsilavinimo lygis ir perėjimo prie finansinės apskaitos vedimo laikotarpis, bet kartais ir nacionalinės tradicijos. Ilgainiui dėl etninių (ypač kalbos), geografinių, istorinių bei kai kurių kitų aplinkybių susiformavo tam tikri apskaitos modeliai ir pagal tam tikrus požymius vienam ar kitam modeliui galima priskirti visas pasaulio valstybes.
Anglosaksų šalių modeliui būdinga griežta finansinės apskaitos orientacija į savininkų (investuotojų) informacinius poreikius.
Kontinentinės Europos modeliui būdinga orientacija į bankų ir kitų finansinių institucijų bendrajai finansinei apskaitai keliamus reikalavimus. Šių institucijų lyginamasis svoris įmonių nuosavybėje būna gana didelis. Šių šalių valdžia įvairiais potvarkiais, dažniausiai gana smulkiai, sukonkretina finansinės apskaitos vedimo tvarką įmonėse. Tai būdinga Belgijai, Prancūzijai, Vokietijai.
Lietuvos Respublika tapusi tikrąja ES nare taip pat pasirinko šios sąjungos direktyvų reglamentuotą kontinentinės Europos apskaitos modelį, kuriame yra ir pažangių anglosaksų šalyse taikomo modelio elementų.
Išskirtinis yra Lotynų Amerikos apskaitos modelis. Jam būdingas gana didelis valstybinis apskaitos reglamentavimas, visa apskaitos sistema reglamentuota į valstybinio planavimo ir reguliavimo poreikius. Tai būdinga Argentinai, Bolivijai, Čilei, Brazilijai, Ekvadorui, Peru, Urugvajui.
Dar ypatingesnis musulmonų fundamentalistų valdomų šalių įmonių apskaitos modelis, kartais vadinamas Irano modeliu. Ši apskaitos metodika mažiausiai ištyrinėta, nes ji nieko bendro neturi su Tarptautiniais apskaitos standartais.
Paskutinė mums labai svarbi šalių grupė taiko apskaitą, kurią galima įvardinti kaip Postkomunistinį apskaitos modelį. Šių valstybių buhalterinei apskaitai centralizuoto planavimo, centr.alizuoto paskirstymo sąlygomis buvo būdinga visiška orientacija į valstybinio reguliavimo ir apmokestinimo poreikius. Kitas reikšmingas bruožas buvo tas, kad visiškai nesiekiant pritraukti daugiau investuotojų, apskaita ir neatspindėjo nei realaus turto, kuriuo disponavo įmonė, nei tikros per ataskaitinį laikotarpį uždirbto pelno sumos.
Šį apskaitos modelį taikė visos buvusios socialistinės valstybės iš jų ir LR. Dabar absoliuti jų dauguma stengiasi pereiti prie visose laisvosios rinkos šalyse taikomos bendrosios finansinės apskaitos.
Apskaitininko profesija.
Apskaita atsirado daugiau kaip prieš tūkstantmetį iki mūsų eros. Šio amžiaus pabaiga paženklinta itin reikšmingu apkaitai įvykiu – 1494m. garsus italų matematikas, vienuolis pranciškonas L. Pačiolis, Venecijoje išleistoje knygoje “Aritmetikos, geometrijos mokymo apie proporcijas ir santykių visuma” pirmą kartą aprašė dvejybinę apskaitos sistemą. IX skyrius vadinasi “Traktatas apie sąskaitas ir įrašus”.
Tarptautinis apskaitininkų federacijos etikos komitetas yra paskelbęs specialų profesionalių apskaitininkų etikos kodeksą. Jame deklaruojamos tokios apskaitininkų profesijos etinės nuostatos:
– garbingumas. Apskaitininkas privalo sąžiningai atlikti savo profesines pareigas.
– objektyvumas. Apskaitininkui draudžiama savo profesinėje veikloje vadovautis išankstinėmis (tiek teigiamomis, tiek ir neigiamomis) nuostatomis, galinčiomis pakenkti nešališkam apskaitoje atspindimų dalykų įvertinimui.
– profesinė kompetencija. Ji reiškia, kad apskaitininkas turi profesionaliai atlikti savo pareigas, teikti tik tokias paslaugas, kurioms atlikti yra tinkamai, dalykiškai pasirengęs.
– patikimumas, konfidencialumas. Kiekvienas apskaitos darbuotojas savo tiesioginiame darbe susidurdamas su didesnėmis ar mažesnėmis komercinėmis paslaptimis, privalo griežtai jas išlaikyti, išskyrus tik tuos atvejus, kaip paskelbti šią informaciją yra tiesioginė jo pareiga.
– profesinis elgesys. Apskaitininkas visuomet turi elgtis taip, kad nepakenktų savo reputacijai ir viešajai nuomonei apie jo atstovaujamą profesiją.
– specialiųjų standartų laikymasis. Apskaitininkas privalo profesines paslaugas teikti vadovaudamasis atitinkamais profesiniais standartais. Tai reiškia, kad nepriklausomai nuo klientų ar darbdavių nurodymų, apskaitos darbuotojai visuomet turi likti sąžiningi. Jie negali atlikti veiksmų, kuriais nusižengtų objektyvumui, arba, kurie pažeistų apskaitininkų profesinę nepriklausomybę.
Buhalterių herbe, vaizduojančiame visą žmonių veiklą nušviečiančią saulę, priežasčių ir pasekmių priklausomybę išreiškiančias svarstykles ir apskaitos amžinybę simbolizuojančią Bernulio kreivę, visiems laikams įrėžtas didžiojo prancūzų mokslininko Ž. Bakšto Diumaršė sukurtas apskaitininkų šūkis: “Mokslas – sąžiningumas – nepriklausomybė”. 1.4. Bendrieji apskaitos principai.
Nepriklausomai nuo verslo organizavimo formų įmonės veiklos apskaita iš esmės vedama vienodai. Tiksliau sakant, ūkiniai įvykiai fiksuojami ir informacija vartotojui pateikiama atsižvelgiant į tam tikrus bendruosius teiginius ir aksiomas. Šie teiginiai dažniausiai vadinami apskaitos prielaidomis arba Bendraisiais apkaitos principais (BAP).
Bendrieji apskaitos principai yra konceptualių teiginių, sudarančių finansinės apskaitos pagrindą, visuma. Jie laikomi bendraisiais dėl dviejų svarbiausių priežasčių. Pirmiausia todėl, kad yra visų bendrai pripažinti ir dėl to turi beveik įstatyminę galią, nors gali būti ir nepatvirtinti jokiais vyriausybiniais potvarkiais. Dažniausiai juos formuluoja ir skelbia visuomeninės profesionalios apskaitininkų organizacijos. Šie principai turi būti tiek teisingi, kad niekam nekeltų abejonių ir neprieštarautų nei verslininkų, nei valstybiniams interesams. Kitas aptariamų principų bendrumo aspektas pasireikia tuo, kad jais vadovaujasi, vesdami apskaitą ir rengdami finansinę atskaitomybę, visose srityse (pramonėje, statyboje, žemės ūkyje, prekyboje ar kitur) dirbantys apskaitos darbuotojai.
BAP atsiradimą ir plėtojimąsi nulėmė daugelis priežasčių. Viena iš svarbesnių yra ta, kad finansinėse ataskaitose turi tiksliai atsispindėti tam tikro laikotarpio įvykiai, jos turi apimti informaciją, kuri būtų ne tik naudinga, bet ir neklaidintų neturinčių specialaus pasiruošimo investuotojų. BAP plėtojimas savo ruožtu apsprendžia apskaitos technikos plėtojimąsi. Apskaitos technika – tai specifinės taisyklės, sukurtos BAP taikant praktikoje ir kuriomis naudojamasi apskaitant ūkinius faktus konkrečioje įmonėje.
Patys bendriausi apskaitos principai nusakyti Tarptautiniuose apskaitos standartuose ir Europos Sąjungos ketvirtojoje direktyvoje. Tai įmonės tęsiamos veikos, kaupimo, apskaitos pastovumo (nuoseklumo) ir atsargumo (apdairumo) principai. Trys iš jų (įmonės tęsiamos veiklos, kaupimo ir apskaitos pastovumo) deklaruojami ir priimtame Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatyme. Tai, kad jame nieko nekalbama apie atsargumo (apdairumo) principą, dar nereiškia, jog šalies apskaitininkai turėtų jį ignoruoti. Įstatyme, be to, nurodoma: Lietuvos įmonių apskaitininkai, įgyvendindami visose laisvosios rinkos šalyse priimtą finansinės atskaitomybės sistemą, privalo vadovautis Tarptautiniais apskaitos standartais bei Europos Sąjungos direktyvomis, kur deklaruojamas ir pastarasis principas. Antra vertus, atsargumas, kaip ir kiti BAP nėra kažkas primesta iš šalies. Juos reikia laikyti greičiau vidine, natūralia apskaitos būsena. Tuo tarpu kiekvienas bent mažiausią darbo patirtį konkurencijos sąlygomis turintis apskaitos darbuotojas, kaip ir kiekvienas kvalifikuotas vadybininkas ar sumanus savininkas, visuomet turėtų elgtis apdairiai.
Labai svarbu suvokti bendrųjų apskaitos principų reikšmę, nepervertinant, tačiau ir neignoruojant jų (žr. 2. pav. 23 psl.).
Iš paveikslo matome, kad BAP sudaro apskaitos sistemos pagrindą, jos bazę, ant kurios tarsi
ant pamatų kuriama visa apskaitos sistema. Kaip jau buvo minėta, jų pagrindas – viešoji nuomonė, absoliučios visuomenės narių daugumos tokių principų pripažinimas. Kai kuriose valstybėse iš esmės ir apsiribojama tuo, kad šiuos principus aprobuoja apskaitos darbuotojų visuomeninės profesinės organizacijos. Tačiau tai daroma tik tose šalyse, kur labai aukšta rinkos ekonomikos santykių visuotinė kultūra (pirmiausia paminėtinos JAV ir Didžioji Britanija). Daugelyje kitų valstybių, iš jų ir Lietuvos Respublikoje, tokios visuotinės nuomonės nepakanka ir ji formalizuojama tam tikrais valdžios patvirtintais teisiniais aktais (įstatymais ir kitais norminiais aktais), privalomais visoms įmonėms.

Įmonių

apskaitos politika

Apskaitos vedimo tvarką

reglamentuojantys įstatymai ir

kiti norminiai aktai

Bendrieji apskaitos principai

2.pav. Bendrieji apskaitos principai formuojant įmonių apskaitos politiką

Tačiau šioje srityje, kaip ir visos.e kitose, daugelį aplinkybių niveliuojantys įstatymai – ne pats geriausias būdas kiekvienu atveju reguliuoti visuomenės (ir įmonių) elgesį. Ypač tai pasakytina apie laisvosios rinkos sąlygomis veikiančias įmones, kurių visų veiklos aplinkybių smulkiai beveik neįmanoma numatyti. Todėl ir apskaitą reglamentuojantys aktai neatsako į klausimą, kaip elgtis kiekvienu gyvenimo atveju, jie tik reglamentuoja esminius bendrosios finansinės apskaitos vedimo klausimus. Kadangi šie, kaip ir visi kiti, norminiai aktai palieka gana didelę pasirinkimo laisvę, įmonės dažnai gali pasirinkti vieną ar kitą apskaitos vedimo metodą. Pasirinkimo laisvė – apskritai viena svarbiausių pažangos sąlygų ir išmintinga valdžia visuomet stengiasi, kaip galima mažiau varžyti įmones. Dėl to laimi ir visuomenė, ir pati valdžia.
Todėl įmonių vadovai, remdamiesi BAP ir valdžios patvirtintais aktais, nustato įmonės apskaitos politiką, kurios laikosi apskaitininkai vesdami apskaitą bei sudarydami finansines ataskaitas.
Apskaitos politika – tai apskaitos vedimo taisyklės. Įmonė jų laikosi vesdama einamąją apskaitą, kurios pagrindu rengiama metų ir tarpinė finansinė atskaitomybė. Apskaitos politika numato nuolatinį įmonės elgesį pasirenkant alternatyvius informacijos atspindėjimo apskaitoje ir atskaitomybėje būdus.

Taigi BAP nesiekiama nustatyti apskaitos vedimo tvarkos įmonėse. Kiekvienas apskaitininkas turi teisę pasirinkti, jo manymu, racionaliausius apskaitos vedimo būdus. BAP nustato tik pačius bendriausius reikalavimus, kurių būtina laikytis formuojant finansinės atskaitomybės informaciją. Tam tikrą apskaitos metodikos ir ypač jos technikos įvairovę sąlygoja ir daugelis konkrečių verslo sąlygų bei jo ypatumų. Svarbu nepažeisti (konceptualių) bendrosios finansinės apskaitos principų.
Taigi, Bendrieji apskaitos principai yra nuostatos, kuriomis grindžiamos kiekvienos laisvosios rinkos šalies konceptualios apskaitos taisyklės. Jie laikomi bendraisiais todėl, kad yra visuotinai pripažinti ir jais privalo vadovautis apskaitininkai.
Principai:
– įmonės principas. Apskaitos darbuotojai apskaito ir matuoja konkrečios įmonės veiklos rezultatus, nesiedami įmonės turto su įmonės savininkų asmeniniu turtu. Šis principas numato, kad kiekviena įmonė yra atskiras vienetas, atskirtas nuo įmonės savininkų ir kitų įmonių. Šis principas apriboja buhalterio interesų sferą tik tais objektais ir ekonominiais įvykiais, kurie turi būti atspindėti finansinėse ataskaitose.
Kadangi atskaitomybėje turi būti atspindėta tik įmonės, o ne jos savininkų ekonominė veikla, pirmasis principas įgalina apskaitininkus atskirti sandorius, sudaromus asmeniškai nuo įmonės sandorių. Įmonės principas taikomas visoms verslo organizavimo formoms ir pasireiškia tuo, kad kiekvienos įmonės turto ir nuosavybės bei įsipareigojimų apskaita atskirta nuo savininkų turto ir skolinimų apskaitos. Net ir personalinėse įmonėse, kurių turtas ir skolos būna teisiškai susijusios su savininko turtu ir skolomis, o savininko asmeninis turtas gali būti panaudotas įmonės įsiskolinimams apmokėti (kaip ir įmonės turtas gali būti panaudotas savininko skoloms padengti), įmonės veiklos apskaita yra atskirta nuo jos savininkų veiklos apskaitos.

Šis principas gali būti taikomas ne tik savarankiškoms įmonėms, bet ir jų svarbesniems padaliniams arba keletui susijungusių įmonių, kurių gamyba yra bendra. Be to, šis principas numato, kad įmonės valdymo personalas yra tiesiogiai atsakingas už įmonės veiklą jos savininkams.
– įmonės tęsiamos veiklos principas. Šiuo atveju daroma prielaida, kad kiekviena įmonė gali egzistuoti pakankamai ilgai, kad galėtų įgyvendinti visus numatytus projektus bei įvykdyti visus įsipareigojimus. Šis principas teigia, kad įmonė kaip apskaitos objektas artimiausiu metu nebus likviduojama ir jos egzistavimo laikotarpis nėra kokiu nors būdu apribotas.Toks teiginys atitinka visų suinteresuotų įmonės veikla asmenų interesus.
Tęsiamos veiklos principas turi labai didelę reikšmę vertinant įmonės turtą b.ei jos ūkinės veiklos rezultatus. Tačiau įmonės veiklos rezultatus visiškai tiksliai įmanoma nustatyti tik ją likvidavus. Kitaip tariant, jos veikla turėtų būti nutraukta, visos gamybos priemonės, atsargos ir produkcija turėtų būti parduota, gautos pajamos palygintos su sąnaudomis ir tik tuo atveju galutinai nustatoma, ar veikla buvo pelninga, ir jei buvo, tai kokiu mastu. Tai žinoma, visiškai nerealu įmonei normaliai funkcionuojant. Taikant praktikoje aptariamąjį principą, nenutrūkstamą įmonės veiklą galima atspindėti naudojantis finansinėmis ataskaitomis. Pagal šį principą turtą galima įkainoti ne tik likvidacine ar rinkos kaina, kaip tai būtų likvidavimo atveju. Darant prielaidą, kad veikla tęsiama, šie vertinimai apskaitoje daugeliu atvejų pakeičiami vertinimu faktine savikaina, kitaip tariant, kaina, už kurią įmonė įsigyja tam tikrą turtą. Antra vertus, šis principas suformuoja nusidėvėjimo apskaitos pagrindus. Šiuo atveju, ilgalaikis turtas nudėvimas per savo naudingo egzistavimo laikotarpį, nesistengiant dirbtinai greitinti nusidėvėjimo proceso, tikintis greito likvidavimo. Be to, remiantis šiuo principu, į pelno ataskaitą įtraukiamos tik tos pajamos ir sąnaudos, kurios buvo gautos arba padarytos ataskaitiniu laikotarpiu.
– periodiškumo principas. Pagal tęsiamos veiklos principą įmonė gali egzistuoti neribotą laikotarpį. Bet informacija apie jos ūkinę finansinę veiklą ir finansinę būklę įmonės valdymui reikalinga nuolat, o ne ją likviduojant.
Todėl periodiškumo principas numato, kad nepaisant įmonės būklės jos ūkinė veikla gali būti dirbtinai suskirstyta į tam tikrus laikotarpius. Taikant šį principą, galima reguliariai gauti apskaitinę informaciją, susijusią su konkrečiais ataskaitiniais laikotarpiais. Pastarieji gali būti įvairūs, tačiau mokesčių įstatymai, reikalaujantys, kad būtų nustatytos metinės pajamos, nulėmė, jog dažniausiai taikomas ataskaitinis laikotarpis yra finansiniai metai. Dvylikos mėnesių ataskaitinio laikotarpio trukmė neatsitiktinė. Žmonės nuo seno gyvenimą skirsto kalendoriniais metais. Tačiau finansiniai metai nebūtinai turi sutapti su kalendoriniais. Kaip tik taip ir yra sezoninės veiklos įmonėse.
Kiekviena įmonė, atsižvelgdama į veiklos intensyvumą, gali pati pasirinkti finansinių metų pradžią ir pabaigą. Pavyzdžiui, žemės ūkio įmonė gamybos ciklą baigia rugsėjo mėnesį (tuomet nuima derlių). Vadinasi, nuo spalio mėnesio visas išlaidas ar bent didžiąją jų dalį sieja ateinančių metų derliumi. Be abejo, šiai įmonei tikslingiausia finansinius metus baigti rugsėjo pabaigoje, suvedant visus, iš jų ir finansinius, tų metų rezultatus, o naujus metus pradėti spalio pirmąją. Visiškai kitą (tačiau taip pat nesutampantį su astronominiais metais) finansinių metų periodą turėtų pasirinkti, tarkime, slidinėjimo bazė, atvirų baseinų kompleksas ar pajūrio kurortas.

Dažniausiai metų laikotarpis yra dalijamas ketvirčiais arba mėnesiais, norint gauti kuo daugiau informacijos apie situacijos kitimą įmonėje. Be to, tai susiję ir su valstybinių mokesčių tiksliu apskaičiavimu.

Dirbtinai skaidant įmonės kaip ekonominio objekto veiklą į laikotarpius, neatsižvelgiama į tai, kad dauguma procesų ataskaitinio laikotarpio pabaigoje dar nėra pasibaigę. Todėl būtina įvertinti, kokiu mastu kiekviena ūkinė operacija arba įvykis yra susijęs su ataskaitiniu laikotarpiu. Praktikoje tai pasireiškia tuo, kad laikotarpio pabaigoje reikia nuspręsti, kokios išlaidos yra tapusios sąnaudomis bei kokios įplaukos laikytinos pajamomis.
– apskaitos pastovumo principas. Apskaitos metodika ir technika turi būti nuolat tobulinama. Tačiau apskaitos tobulinimas – ne savitikslis dalykas. Svarbiausias apskaitos uždavinys – realiai atspindėti susidariusią įmonėje padėtį per ilgesnį laikotarpį. Pastovumo principas teigia, kad apskaitos metodika turi būti stabili pakankamai ilgą laikotarpį. Dėl to, tobulinant apskaitą susiduriama su labai rimta problema. Verslo apskaita per ilgą laikotarpį yra parengusi ne vieną tų pačių objektų atspindėjimo .būdą.

Skirtingi būdai taikomi netgi apskaitant pinigus, esančius įmonės kasoje. Tarkime, kad šiais metais įmonė pradėjo taikyti naują apskaitos būdą, atrodytų geresnį už taikytą ankstesniais apskaitiniais laikotarpiais. Šis pozityvus pakeitimas gali duoti labai nelauktus ir nemalonius rezultatus netolimoje ateityje. Paprasčiausiai metams pasibaigus nebus galima nustatyti, geriau ar blogiau naudojamos atsargos įmonėje, nes bus neaišku, kiek šį procesą atspindintys rodikliai pasikeitė dėl naudojimo, o kiek – dėl pasikeitusios apskaitos metodikos.

Apskaitos pastovumo principas labai svarbus nustatant ryšį tarp bendrosios finansinės ataskaitos ir apskaitos bei ataskaitinės informacijos pateikimo mokesčių rinkėjams. Net gilias laisvosios rinkos tradicijas turinčiose valstybėse įmonių apmokestinimo taisyklės keičiamos gana dažnai – niekas negali rinkimus laimėjusiai partijai uždrausti tai daryti.
Tiesą sakant, šalyse su stabilia politine padėtimi, piliečiai, rinkdami eilinei kadencijai valdžią, daugiausia ir balsuoja už mokesčių politiką, kurią vykdyti pasižada tam tikra partija. Tačiau apskaita negali keistis kartu su kiekvienu apmokestinimo taisyklių pasikeitimu. Investuotojai bei kreditoriai turi žinoti, ar sėkmingai plėtojamas įmonės verslas ir kaip valdžia apmokestina jo rezultatus. Kitaip jie niekaip nesupras, kodėl įmonė uždirba didesnį ar mažesnį pelną: dėl savo veiklos ar dėl apmokestinimo tvarkos pakeitimo. Todėl finansinėje apskaitoje išvestas įmonės veiklos rezultatas praktiškai niekada negali sutapti su apmokestinamojo rezultato suma. Apskaitininkai pirmiausia išveda įmonės veiklos rezultatą (pelną ar nuostolį) bendroje finansinėje apskaitoje, o paskui mokesčių inspekcijoms nurodo, kiek ir dėl kokių priežasčių šis rezultatas skiriasi nuo apmokestinamo.

Taigi pagal šį principą finansinės apskaitos metodika turi išlikti stabili gana ilgai. Apskaitos vedimo ar atskaitomybės sudarymo metodai nepakitę turėtų išlikti mažiausiai trejus – penkerius metus.
Ir LR Vyriausybės norminiai aktai numato, kad, pavyzdžiui, pervesti įmones nuo pilnos prie sutrumpintos metinės finansinės atskaitomybės formos pildymo (arba atvirkščiai) galima tik trečiaisiais metais po to, kai pasikeičia aplinkybės, sąlygojusios šį pervedimą.

Antra vertus, pastovumo principas nereiškia, kad įmonė turėtų atsisakyti taikyti naujus (arba nenaujus, bet kitokius, jai tinkamesnius) apskaitos būdus, jeigu perėjimas prie jų yra pagrįstas ir racionalus. Tuomet tai galima ir netgi reikia daryti, tačiau perėjimo prie naujų apskaitos būdų įtaka finansinės atskaitomybės rodikliams turi būti apskaičiuota ir nurodyta aptariant metinės veiklos rezultatus.
– piniginio įkainojimo principas. Įmonės ūkinės veiklos rezultatus būtina nuolat apskaityti, nustatyti jos pasikeitimus, palyginti įmonės veiklą su kitų įmonių darbu. Tai turi būti atlikta vienodai tiek pagal laikotarpius, tiek ir kitas įmones. Apskaitoje tą galima padaryti naudojant piniginį matavimo vienetą.
Taikant šį principą apskaitoje, visi atsargų, turto bei veiklos pasikeitimai yra matuojami pinigais. Iš pirmo žvilgsnio tai atrodo visiškai suprantamas, pakankamai pagrįstas reikalavimas. Juk būtų neįmanoma nustatyti, kuri iš dviejų įmonių yra turtingesnė, jeigu jų turtas būtų išreikštas ne pinigais, bet natūriniais dydžiais. Kas galėtų, pavyzdžiui, pasakyti, kiek įmonės A turimų droselių atitinka vieną įmonės B nuosavybėje esantį reduktorių? Nekalbant jau apie tai, kad didžioji akcininkų dalis visai nesupranta, ką reiškia nei viena, nei kita, netgi tie, kurie “supranta”, vargu ar galėtų palyginti net keleto įmonių turtą, juo labiau įvertinti daugelį kitų įmonių, į kurias irgi galėtų investuoti.
Taip pasakytina ir apie įmonių rezultatų įvertinimą. Kas geriau: ar tai, kad įmonė L per metus išaudė šimtą tūkstančių (beje, įvairaus dydžio) kilimų, ar tai, kad įmonė M per tą patį laikotarpį numezgė milijoną (taip pat skirtingų) megztinių? Štai kodėl būtinas piniginis įkainojimas. Juk savininkai, pasibaig.us finansiniams metams, nesirengia dėvėti po penkiolika megztinių iškart. Jie tikisi gauti pinigų, taigi jais ir reikia išreikšti per ataskaitinį laikotarpį uždirbtą pelną.

Tačiau piniginio įkainojimo, kaip ir bet kurio kito, negalima suabsoliutinti iki absurdo. Tai, kad finansinės apskaitos objektai turi būti išmatuoti piniginiu matu, dar nereiškia, jog metinėje finansinėje atskaitomybėje apskritai negalima vartoti natūrinių matų. Galima ir reikia, jeigu tai padeda išreikšti įmonės ataskaitinius rodiklius.

Piniginio įkainojimo principas turi savo privalumų ir trūkumų. Pirmasis trūkumas yra tas, kad matuojant ir pateikiant visą įmonės ūkinę veiklą finansinėse ataskaitose tik pinigine išraiška, galima prarasti pakankamai svarbią, neišreiškiamą pinigais informaciją.
Antra, visiems žinoma, kad pasaulyje nėra nė vienos stabilios valiutos, kadangi keičiasi jų tarpusavio santykis, taip pat, kinta pinigų perkamoji galia šalies viduje. Ši problema paprastai išsprendžiama darant prielaidą, kad piniginis matavimo vienetas yra stabilus arba jo pakitimai yra nežymūs ir į juos galima nekreipti dėmesio. Priešingu atveju reikėtų atlikti sudėtingus perskaičiavimus, norint įvertinti įmonės turtą (jo suma šiuo atveju būtų labai nestabili) ir veiklos rezultatus. Pastarųjų neįmanoma objektyviai įvertinti, kadangi praktiškai negalima nustatyti, kokių rezultatų pasiekė įmonė savo veikla ir kiek juos sąlygojo valstybėje vykstantys infliaciniai ar defliaciniai procesai. Nors tiek apskaitininkai, tiek visi įmonės valdymo darbuotojai savo veikloje šiems procesams turi skirti labai didelį dėmesį. Tą kaip tik ir galima padaryti taikant piniginio įkainojimo principą apskaitoje.

Pirmieji aptarti Bendrieji apskaitos principai kartais vadinami apskaitos postulatais. Jie laikytini fundamentinėmis aksiomomis (taisyklė nereikalaujanti įrodymo), apibrėžiančiomis pačią apskaitos esmę rinkos sąlygomis. Toliau nagrinėjami apskaitos principai tam tikru mastu papildo ir išplėtoja pirmuosius postulatus.
– atsargumo, apdairumo (savikainos) principas. Šis principas reikalauja, kad apskaitininkai labai atsargiai vertintų visus įmonės veiklos rezultatus. Tai itin svarbu akcinėse bendrovėse, kai yra ne vienas savininkas, o administracija, siedama palankių bendrovės vadovų perrinkimo rezultatų, dažnai linkusi “pagražinti” tikrąją padėtį.
Pavyzdžiui, įmonės administracija kartais linkusi įrodyti savininkams, kad susiklosčiusią nepalankią finansinę padėtį geriausia galima pataisyti, išleidus naujų akcijų, tuo tikslu naujuosius akcininkus pirmiausia reikia įtikinti, jog įmonės veikla yra bent jau pakenčiama. Toks įmonių valdytojų reikalavimas suprantamas, bet jau esamiems savininkams nepalankus. Šiuo atveju buhalteriai turėtų nepamiršti objektyvumo ir profesinio elgesio etinių nuostatų.

Atsargumo (savikainos) principo laikymasis pratiškai reiškia, kad buhalteriai, apskaitoje ir atskaitomybėje atspindėdami įmonės veiklos rezultatus, turi vadovautis tokiomis svarbiausiomis nuostatomis:
 Jei galima taikyti keletą įmonės turto įvertinimo būdų, reikia pasirinkti tą, kuriuo įvertinto turto kaina bus mažiausia, darant prielaidą, kad įmonė laiku padengs visas skolas, ir gana atsargiai įvertinant skolų įmonei apmokėjimą.
 Apskaičiuojant pajamas, uždirbtas per tam tikrą laikotarpį, apskaitoje turi būti pripažintos tik tos, kurių uždirbimu neabejojama ir apmokėjimo tikimybė yra gana didelė (be to, tai reiškia, kad reikia sudaryti pakankamus atidėjimus visoms abejotinoms pirkėjų skoloms padengti).
 Apskaičiuojant per ataskaitinį laikotarpį patirtas sąnaudas, jų suma neturi būti sumažinta, o visas abejotinas sąnaudas reikia skirti ataskaitiniam laikotarpiui (tai irgi reiškia, turi būti sudaryti pakankami atidėjimai visoms su ataskaitiniu laikotarpiu susijusioms sąnaudoms padengti).
Atsargumo principas dar sukonkretinamas išlaidų (savikainos) bei realizavimo principais.

Išlaidų principas reikalauja ilgalaikį, kaip ir visą kitą, turtą įkainoti įvertintą ne rinkos kain.a, bet pradine už jį sumokėta kaina.
Realizavimo principas reikalauja pelną pripažinti tik tada, kai gaunami pinigai arba tvirtos jų gavimo garantijos (pvz., parduodant prekes išsimokėtinai). Kitaip tariant, turto įsigijimo išlaidos nustatomos pagal sumokėtą kainą arba mainais atiduoto turto vertę, arba prisiimtų įsiskolinimų sumą, jeigu turtas gaunamas skolon. Ši suma yra fiksuojama apskaitoje turto įsigijimo metu ir nekinta per visą jo naudojimo laikotarpį. Produkcijos gamyba tai pat kaip ir turto įsigijimas apskaitoje atsispindi pagal faktines išlaidas.
Šiuo atveju išlaidos – tai pinigų išleidimas, turto bei paslaugų sunaudojimas, taip pat skolų atsiradimas, susijęs su produkcijos pagaminimu ar paslaugų suteikimu.
Kartais, ypač infliacijos laikotarpiu, seniai pirkto ilgalaikio turto kaina, išreikšta prieš dešimt metų buvusios perkamosios galios pinigais, būna visiškai nereali. Toks turtas apskaitoje gali būti fiksuojamas, įvertintas žemesnėmis kainomis nei paprasčiausios atsargos. Tad kartais būtina perkainoti ilgalaikį turtą, tačiau, antra vertus, dėl to padidėjusią turto sumą neteisinga būtų traktuoti kaip to turto padidėjimą dėl įmonės veiklos (kitaip sakant, būtų nelogiška tai laikyti pelno uždirbimu).
Taigi, dėl ilgalaikio turto perkainojimo atsiradęs jo vertės padidėjimas apskaitoje registruojamas kaip kapitalo padidėjimas, bet ne kaip per ataskaitinį laikotarpį uždirbtas pelnas.
Uždirbtu pelnu ši suma taps tik tuomet, kai turtas bus perleistas už sumą, viršijančią to turto likutinę (dar nenudėvėtą) vertę.
– pajamų ir sąnaudų kaupimo principas. Kaupimo principas yra vienas svarbiausių konceptualių laisvosios rinkos apskaitos nuostatų. Jis reikalauja, kad ūkiniai faktai apskaitoje būtų fiksuojami jau įvykę: uždirbamos pajamos turi būti registruojamos tada, kai jos uždirbamos, o jas uždirbant patirtos sąnaudos tada, kai jos patiriamos, nepriklausomai nuo pinigų gavimo ar išmokėjimo.
Kiekvienas, kas nori suprasti apskaitos informaciją, pirmiausia turėtų išmokti skirti sąvokas: pajamos – įplaukos, sąnaudos – išlaidos.

Pavyzdys. Automobilių remonto įmonė pažadėjo atremontuoti UAB ”Reda” automobilį. Kovo mėnesį UAB ”Reda” sumokėjo remonto įmonei 2000 Lt. Automobilis buvo atremontuotas ir atiduotas UAB”Reda” balandžio mėn. Pagal kaupimo principą remonto įmonė kovo mėn. užfiksavo 2000 Lt. įplaukų, o balandžio mėn. – 2000 Lt. pajamų.
Duomenų kaupimo principas numato, kad pajamos laikomos uždirbtos tada, kai produkcija yra parduota (išsiųsta pirkėjui), o paslaugos suteiktos, nesvarbu, pirkėjai sumokėjo už šias prekes ar ne. Įplaukomis vadinami pinigai ar kitas turtas, gauti už pateiktas prekes (iš jų ir atliktas paslaugas) arba už dar nepateiktas prekes ar neatliktus darbus. Įplaukos negali būti laikomos pajamomis, kol prekės ar kitos vertybės neperduodamos pirkėjui arba kol neišrašomas tų prekių pardavimo – pirkimo faktą įteisinantis dokumentas.
Ypač ryškus besikaupiančių pajamų pavyzdys yra nuomos, palūkanų, draudimo ir panašios nediskretiškai, bet tolygiai didėjančios pajamos.
Pvz.., patalpas nuomojanti įmonė, uždirbanti iš to, pavyzdžiui, po 1000 Lt. per mėnesį. Pasibaigus metams, jos apskaitininkai konstatuos, kad įmonė uždirbo 12000 Lt. (1000 Lt. x 12 mėn.), visiškai nepriklausomai nuo to, sumokėjo nuomininkas nuomos mokestį ar ne. Kitas dalykas, kad atsiras jo skola įmonei (jeigu už nuomą nebuvo sumokėta), bet pats nuomos faktas – nuomojamų patalpų iškeitimas į pinigus tais metais jau įvyko, todėl jį reikia konstatuoti.
Savo ruožtu patirtomis sąnaudomis laikomas sunaudotas turtas bei suteiktų paslaugų ar įsipareigojimų tiekėjams išlaidos, susijusios su ataskaitiniu laikotarpiu uždirbtomis pajamomis. Pinigai ar kitas turtas, išleistas neuždirbant ataskaitinio laikotarpio pajamų, vadinami išlaidomis.

Aprašytas pajamų ir sąnaudų pripažinimas gana komplikuotas, todėl, reikalauja aukštos apskaitininkų kvalifikacijos. Kur kas paprasčiau būtų pajamas registruoti tada, kai gaunami pinigai, o sąnaudas, – ka.i jie išleidžiami. Tokia apskaitos vedimo tvarka (ji vadinama pinigų principu pagrįsta apskaita) išties gerokai paprastesnė – nedidelių įmonių buhalteriai dažnai net nemoka vesti kaupimo principu pagrįstos apskaitos. Bet ir apskaitos rezultatai šiuo atveju gali būti labai netikslūs.

Valdžia leidžia vesti pinigų principu pagrįstą apskaitą tik įmonėms, neturinčioms juridinio asmens teisių. Jų savininkai rizikuoja visu savo turtu, bet ne tik tuo, kuris investuotas į įmonę. Antra vertus, šios įmonės, neprekiaudamos nuosavybės vertybiniais popieriais (akcijomis), negali nieko apgauti net ir norėdamos. Tačiau jų pirkėjai, o ypač tiekėjai ir kreditoriai su šiomis įmonėmis turėtų elgtis itin atsargiai, niekada nepamiršti, jog jų finansinė atskaitomybė tikruosius veiklos rezultatus gali atspindėti tik “netyčia”, atsitiktinai susiklosčius verslo aplinkybėms taip, kad tiek pinigų, tiek kaupimo principais pagrįstos apskaitos duomenys sutaptų.

– pajamų registravimo principas. Šis principas apibūdina pajamų šaltinį ir jų komponentus, pajamų matavimo ypatumus bei laiką, kai pajamos laikomos uždirbtomis.

Pajamos atsiranda pardavus produkciją bei atlikus darbus, arba iš įmonės komercinės ir investicinės veiklos. Pajamos matuojamos pinigų suma, gauta iš pirkėjų, arba gauto turto ir paslaugų kaina.

Nustatant momentą, kada įplaukos laikytinos pajamomis, arba, kada pajamos yra uždirbtos, buhalteriai turi tiksliai apibrėžti tą įvykį įmonės veiklos cikle, po kurio pajamos laikomos uždirbtos.

Finansinės operacijos, besikartojančios per apskaitos laikotarpį ir sudaro veiklos ciklą. Pagal duomenų kaupimo principą pajamos pripažįstamos ir laikomos uždirbtomis tada, kai prekės parduotos ar atliktos paslaugos, neatsižvelgiant į tai, ar jos jau apmokėtos ar dar ne. Konkretūs įvykiai, pagal kuriuos nustatomos uždirbtos pajamos, gali būti produkcijos pardavimas; visiškas arba dalinis jos pagaminimas; pinigų gavimas už parduotą produkciją.

Produkcija laikoma parduota, kai ji yra visiškai užbaigta ir galutinai patenka pirkėjo žinion. Pardavimas įvyksta išrašius pirkėjui atitinkamą dokumentą, jei pirkėjas sumoka už gautą produkciją, arba be papildomų sąlygų įsipareigoja už ją sumokėti vėliau. Jei perkant yra numatoma, kad pardavėjas įsipareigoja atlikti tam tikrus papildomus darbus, pardavimo momentu laikomas prekių pristatymo (sumontavimo ar patikrinimo), kurį pripažino pirkėjas, momentas.

Galimos ir tam tikros išimtys, kai pajamos pripažįstamos uždirbtomis neužbaigus darbų. Tokios išimtys taikytinos ilgo gamybos ciklo įmonėms. Tuo atveju gali būti taikoma kontrakto įvykdymo etapais apskaita ir fiksuojamos tų etapų pajamos.

Kai kuriais atvejais, jeigu pinigų gavimas nėra garantuotas, pajamos gali būti pripažintos tik gavus pinigus už parduotą produkciją. Tokio pajamų pripažinimo pavyzdys gali būti kai kurie prekių pardavimo išsimokėtinai atvejai.

– palyginimo principas. Naudojant pajamų registravimo principą yra nustatomas laikotarpis, per kurį turi būti registruojamos pajamos. Palyginimo principas apsprendžia laikotarpį, per kurį turi būti pripažįstamos sąnaudos. Kitaip tariant, vadovaujantis palyginimo principu, nustatomas kriterijus, pagal kurį užfiksuotos apskaitoje išlaidos yra pripažįstamos kaip sąnaudos. Įvykis, įgalinantis padarytas išlaidas laikyti sąnaudomis – tai pajamų uždirbimas.

Sąnaudomis laikomas tik sunaudoto turto ir darbo kiekis, kuris duoda naudą, kitaip tariant, padidina įmonės pajamas konkrečiu ataskaitiniu laikotarpiu. Taigi sąnaudomis tampa tik ta dalis, kuri yra patirta gaminant produkciją arba atliekant paslaugas, parduotas ataskaitiniu laikotarpiu.

Palyginimo principo esmė yra ta, kad apskaitoje yra pripažįstamos ir palyginamos tik to laikotarpio pajamos ir sąnaudos. Išlaidos, kurios susijusios su būsimomis pajamomis, laikomos turto kūrimo išlaidomis.

Pavyzdys. Rugsėjo 25 d. Jonas nupirko prekių už 2000 Lt., tačiau už jas iš karto sumokėjo tik 1000 Lt, o dar 1000 lt įsipareigojo apmokėti po 15 dienų. Rugsė.jo 28 d. Jonas visas prekes pardavė Petrui už 2300 Lt, tačiau šis sumokėjo tik 1600Lt, o likusią dalį pažadėjo grąžinti lapkričio mėn. Šiuo atveju pajamos sudarys 2300 Lt, o sąnaudos – 2000Lt ir veiklos rezultatas – pelnas 300 Lt. Įplaukos – 1600 Lt ir išlaidos – 1000 Lt. Pinigų (turto) padidėjimas – 600 Lt. 2. APSKAITOS SISTEMA
2.1. Fundamentinė apskaitos lygybė

Verslininkystės plėtra Lietuvoje reikalauja, kad verslininkai arba besirengiantys jais tapti žinotų apskaitą – verslo kalbą, t.y. būtų susipažinę su įmonės finansinės veiklos organizavimo ir jos analizės pagrindais.

Finansinė įmonės veiklos analizė yra įkomponuota į finansinę apskaitą, suprantant ją plačiąja prasme. Tačiau nerealu teigti, kad galima iš karto įsisavinti ir greitai išmokti pritaikyti visus finansinės apskaitos ir analizės principus.

Lietuvoje jau yra įregistruota tiek daug įmonių, kad specialistai profesionalai (finansininkai, nepriklausomi auditoriai ir įvairios konsultacinės firmos) net nesuspėtų atlikti įvairių įmonių finansinės veiklos analizės, todėl mes mėginsime kuo išsamiau išnagrinėti finansinės apskaitos pagrindą, turto ir nuosavybės sampratą – Fundamentinę apskaitos lygybę.

Apskaitos lygybė (subalansavimas) nusako, kad visas turtas, priklausantis įmonei, turi būti lygus bendrai finansinių interesų į jį sumai. Apskaitos lygybė yra pagrindas, kuriuo remiantis išvystyta dvejybinė apskaitos sistema.

Ją 1494 metais pirma kartą aprašė garsus italų matematikas Lukas Pačiolis Venecijoje išleistoje knygoje „Aritmetikos, geometrijos, mokymo apie proporcijas ir santykius visuma”.

Fundamentinė apskaitos lygybė išreiškiama taip:

Turtas apskritai yra turtas tiek, kiek jis kam nors priklauso, kitaip sakant, kiek turi savininką. Turto be savininko nebūna, kaip nebūna nuosavybės be realaus turto. Pats turtas niekur nedingsta ir „iš nieko” neatsiranda, tik keičia pavidalą arba savininką.

Kitas dalykas, kad neracionaliai naudojamas jis gali prarasti savo rinkos vertę. Tai reiškia, kad jis, lyginant su kitomis turto rūšimis, pirmiausia – pinigais, gali pabrangti arba atpigti. Todėl apskaitininkai visuomet stebi, ne tik kaip keičiasi pats turtas, bet ir kaip kinta jo priklausomybė.

Apskaitininkai būtinai privalo apskaityti tiek turtą, tiek nuosavybę, t..y. interesus į šį turtą. Apskaitos lygybė negali būti pažeista., nes kiekvienas turtas visuomet būtinai turi savininką. 2.2. Turto sąvoka apskaitoje
Nuosavybės teise įmonės savininkams priklausanti ekonominių išteklių dalis – turtas. Ekonominiais ištekliais laikysime visas verslui reikalingas materialias ir nematerialias sąlygas. Kiekvienas savininkas, naudodamas jį, suinteresuotas uždirbti dar didesnį turtą, kad galėtų plėtoti gamybą arba panaudoti šį turtą asmeniniams tikslams.

Turtu apskaitoje laikomi ekonominiai ištekliai, kurie turi savininką ir kuriais disponuodama įmonė tikisi ateityje gauti tam tikrą naudą (pelną).

Kiekvienos įmonės ūkinė veikla pirmiausia pasireiškia per produkcijos gamybos arba paslaugų teikimo ir jų pardavimo procesus. Nepriklausomai nuo to, ar tai nedidelė parduotuvė, ar stambi mašinų gamykla, įmonės veiklai visuomet reikalingi tam tikri ištekliai.

Ekonominiais ištekliais yra laikoma visa tai, kas naudojama įmonės ūkinėje veikloje. Tai ne tik žaliavos, įrengimai ir pastatai, bet ir žemė, ant kurios pastatyti šie pastatai, ir darbuotojai, sugebantys dirbti tą ar kitą darbą, ir netgi to regiono kraštovaizdis, jeigu jis svarbus įmonės ūkinei veiklai (pavyzdžiui, įmonei, organizuojančiai turizmą).

Daugelis ekonominių išteklių, naudojamų tam tikros įmonės ūkinėje veikloje, turi savininką ar savininkus, kitaip tariant, yra kažkieno nuosavybė. Pavyzdžiui, įmonė gali nusipirkti pastatus, juose esančius įrengimus ir žaliavas, iš kurių gaminama produkcija. Visa tai bus jos nuosavybė. Tačiau tiek pastatus, tiek įrengimus ji gali ir išsinuomoti, tuomet jie bus nuomotojo nuosavybė, o įmonė tik laikinai disponuos jais.

Gali būti ir tam tikrų ekonominių išteklių, apskritai neturinčių savininko. Pavyzdžiui, minėtai turizmo įmonėi ypač svarbus regiono kraštovaizdis, kuris iš esmės ir nulemia tokio pobūdžio įmonės veiklos sėkmę. Tačiau kad ir koks puikus būtų tas kraštovaizdis, jis neturi konkretaus savininko, todėl juo nemokamai gali naudotis daugelis įmonių.

Tą patį galima pasakyti ir apie vandenį ar orą. Šių išteklių negalima priskirti konkrečiai įmonei. Aišku, kad įmonės jų neapskaitys, kadangi jų negalima net įkainuoti. Juk akivaizdu, kad likviduojant įmonę ir parduodant jos turtą, neįmanoma parduoti nei upės dalies, iš kurios įmonė naudojo vandenį, nei oro. Štai dėl šios priežasties turtu ir gali būti laikomi tik tie ištekliai, kurie turi konkretų savininką. Aišku, kad tas savininkas nebūtinai bus pati įmonė. Ji gali ir pasiskolinti (nemokamai ar už tam tikrą atlyginimą) turtą iš kito savininko. Pavyzdžiui, išsinuomoti pastatus ar transportą, kuriuo atsiveža ir išveža gatavą produkciją. Tuomet ji tik laikinai disponuos šiuo turtu.

Tačiau čia aptarėme turto sąvoką tik vienu – nuosavybės aspektu. Kitas dalykas, kad konkretaus savininko nuosavybėje esantis daiktas gali būti ir bevertis. Turto sąvoką žmonėms suprantama skirtingai. Jeigu vienam – tai namas, automobilis ar aukso dirbiniai, tai kitam turtas – žymaus dailininko paveikslas ar gėlė. Atkreipkite dėmesį į tai, kad kiekvienu atveju kalbėdami apie turtą, turime galvoje, jog jis duoda tam tikrą naudą tam, kas juo disponuoja. Nebūtinai materialinę, turtas gali kelti paprasčiausia estetinį pasigėrėjimą ir tuo tenkinti dvasinius žmonių poreikius. Todėl prieš galutinai apibrėžiant įmonių turto sąvoką, būtina atsižvelgti į funkcijas, kurias jis atlieka įgyvendinant įmonės tikslus.

Kiekvienos verslo įmonės galutinis tikslas – gauti pelną. Taigi turtu laikytina tik ta gėrybių dalis, kuri atneš įmonei naudą, pasireiškiančią pelnu.

Tai yra viena iš priežasčių, dėl kurios netgi privataus savininko turtas pagal įmonės principą apskaitoje atskiriamas nuo įmonės turto. Nors pastarasis bankroto atveju rizikuoja prarasti ne tik įmonę, bet ir atskirtąją turto dalį, netgi asmeninius daiktus. Neatskyrus apskaitoje šių savininko turto dalių, neįmanoma išsiaiškinti, kokią naudą jis duoda. Gal apskritai neverta pradėti verstis tuo verslu?

Iki šiol apie turtą kalbėjome kaip apie visumą. Tačiau jis, kaip ir pati įmonės veikla, yra labai įvairus: žemė, pastatai, įrenginiai, žaliavos ir kt. Kiekviena to.kia grupė skirtingai naudojama įmonės ūkinėje veikloje. Pavyzdžiui, žaliavos sunaudojamos iš karto, tuo tarpu pastatai ar įrengimai paprastai naudojami netgi ne vienerius metus.

Be abejo, įmonės vadovams svarbu žinoti, kokiu turtu jie disponuoja, ir kaip gali jį panaudoti įmonės veikloje. Juo labiau, kad turtą galima grupuoti ir pagal daugelį kitu valdymui svarbių požymių: paskirtį (pastatai, mašinos, įrengimai, transporto priemonės, įrankiai ir pan.), naudojimą (naudojami veikloje, atsarginiai, nenaudojami), užbaigtumo laipsnį (nebaigta gamyba, gatavi gaminiai) ir panašiai.

Turtą reikia išmatuoti, o tai padaryti padeda jo klasifikavimas pagal tam tikrus požymius ( žr. 2.1 schemą).

Visi klasifikavimo požymiai labai svarbūs apskaitai, kadangi jos informacija naudojama įvairiems tikslams. Klasifikavimas pagal naudojimo pobūdį ir pagal užbaigtumo laipsnį labai reikalingas valdymo apskaitai, teikiančiai informaciją konkretiems valdymo sprendimams.

Pagal vaidmenį įmonės veikloje turtas skirstomas į aktyvųjį (kilnojamąjį) ir pasyvųjį (nekilnojamąjį.

Aktyviuoju turtu laikomos mašinos, įrengimai, transporto priemonės, įrankiai ir kitas turtas, tiesiogiai naudojamas įmonės veikloje.

2.1. schema. Turto klasifikavimas.

Pasyviuoju turtu laikomi žemė, gamtos ištekliai, pastatai, statiniai, kiti įrenginiai. Tai turtas, tiesiogiai nedalyvaujantis gaminant produkciją, bet sudarantis sąlygas šiai veiklai. 2.2.1. Ilgalaikis turtas
Finansinėje apskaitoje ypač svarbią reikšmę turi turto skirstymas į ilgalaikį ir trumpalaikį. Svarbiausias tokio skirstymo požymis yra turto sunaudojimas per ataskaitinį laikotarpį – laikotarpį, per kurį uždirbamas pelnas. Pagrindinis ataskaitinis laikotarpis yra vieneri metai. Jei turtas per vieną ataskaitinį laikotarpį visiškai sunaudojamas, jis laikomas trumpalaikiu, o jeigu visas nesunaudojamas, – ilgalaikiu turtu.

Materialaus turto sunaudojimo požiūriu ilgalaikis ir trumpalaikis turtas nevienodai panaudojamas uždirbant pelną. Trumpalaikis turtas į parduotos produkcijos savikainą per vieną ataskaitinį laikotarpį įskaičiuojamas visa produkcijai pagaminti sunaudota verte. Tuo tarpu sunaudoto ilgalaikio turto vertė į produkcijos savikainą įskaičiuojama dalimis.

Ilgalaikis turtas – tai turtas, kurio naudingas eksploatavimo laikotarpis ilgesnis negu vienas ataskaitinis laikotarpis, tai yra, kuris naudojamas pajamoms uždirbti ilgiau negu vienerius metus.

Priskiriant turtą ilgalaikio turto rūšiai, atsižvelgiama ir į jo kainą. Jeigu turtas labai pigus, jis nepriskiriamas ilgalaikiam, nors ir būtų naudojamas keletą metų (įvairūs raštinės reikmenys). Tokio turto, kaip ilgalaikio, apskaita įmonei būtų per brangi, geriau daryti prielaidą, kad toks turtas vienu kartu nurašomas į sąnaudas.

Rengiant metinę finansinę atskaitomybę ilgalaikis turtas suskirstytas į grupes (žr. 2.2.1.schemą): materialusis turtas, nematerialusis turtas, plėtros darbai ir ilgalaikis finansinis turtas.

Materialusis ilgalaikis turtas – tai žmogaus ar gamtos sukurtas turtas, kuris naudojamas įmonėje gaminant produkciją ar teikiant paslaugas.

Šį turtą įmonė apskaitoje užregistruoja suskirstytą pagal paskirtį: žemė, pastatai, statiniai ir mašinos, transporto priemonės, kiti įrenginiai ir įrankiai, išperkamoji nuoma ir panašios teisės, kitas (ilgalaikis) materialusis turtas, nebaigta statyba ir išankstiniai apmokėjimai.

Materialiojo turto rodiklis rodo, kiek įmonėje yra apčiuopiamo ilgą laiką naudojamo turto. Tai labai svarbus dydis, nes būtent šiuo turtu įmonė gali garantuoti skolų grąžinimą, į šį turtą paprastai orientuojasi ir akcininkai, nes jis yra vienas svarbiausių nuosavybės garantų.

Nematerialusis turtas – tai turtas, kurio negalima apčiuopti ar palesti, jis neturi materialiojo (medžiaginio) turinio.

Jis vis labiau įsigali įmonių veikloje. Nematerialiajam turtui galima priskirti programinę įrangą, firmos turimas autorines teises, patentus, licencijas, įmonės prestižą, įvairias kitas privilegijas.

Plėtros darbai – priskiriamos visos išlaidos, padarytos įmonės steigimo metu, taip pat atliekant plėtojimo ar reorganizavimo darbus, kurie įmonei duos naudos ateityje ne vieną, bet keletą ataskaitinių laikotarpių.

Tai rinkos tyrimo, akcininkų susirinkimų organizavimo, vertybinių popierių spausdinimo ir platinimo išlaidos, įmonės registravimo mokestis ir kitos įvairios įmonės formavimo ar reorganizavimo metu padarytos išlaidos.

Finansinis turtas – tai ypatingos rūšies turtas, atspindintis tam tikras įmonės teises bei privilegijos, kurios atsiranda jai dalyvaujant kitų įmonių veikloje. Finansinį turtą sudaro įsigytos kitų įmonių akcijos, obligacijos, kitoms įmonėms suteiktos ilgalaikės paskolos ir kitos po vienerių metų gautinos sumos.

2.2.1.schema. Ilgalaikio turto klasifikavimas

Ilgalaikio turto nusidėvėjimas

Įsigijus ilgalaikį turtą, jis apskaitoje užregistruojamas pradine verte. Turtą eksploatuojant jis palaipsniui nudėvimas ir jo vertė dalimis perkeliama į atitinkamo ataskaitinio laikotarpio sąnaudas.

Nudėvėtąja dalimi sumažėja ilgalaikio turto vertė. Todėl apskaitoje turi būti atspindėta, kokia ilgalaikio turto dalis buvo nudėvėta per kiekvieną ataskaitinį laikotarpį. Jeigu visą ilgalaikio turto vertę į gamybos sąnaudas nurašytume per vieną ataskaitinį laikotarpį, pažeistume labai svarbų pajamų ir sąnaudų kaupimo bei jų palyginimo principą, kadangi su ilgalaikiu tur.tu produkciją gaminame ne vieną, bet keletą ar net keliolika ataskaitinių laikotarpių.

Pavyzdys. Tarkime, kad įrengimą, kurio pradinė vertė – 5 000,- Lt., įmonė naudos 5 metus. Kiekvienais metais į gamybos sąnaudas reikės įtraukti: 5 000,- : 5 = 1 000,- Lt.

Jei atskaitomybė daroma kas mėnesį, tai mėnesinė nusidėvėjimo suma bus:
1000,- : 12 = 83,33Lt.

2.2.2.. schema. Ilgalaikio turto nusidėvėjimas

Iš pradinės ilgalaikio turto vertės atėmus jo nusidėvėjimo sumą, apskaičiuojama likutinė vertė, t.y. vertė, kuria įmonė disponuoja konkrečiu momentu.

Jeigu minėtąjį įrengimą laikytume trumpalaikiu turtu, tai visą jo vertę turėtume įskaičiuoti į vieno ataskaitinio laikotarpio sąnaudas. Šiuo atveju apskaitos duomenys rodytų, jog šis įrengimas visas sunaudotas, o tai neatitiktų tikrovės.

Be to, pažeidę vieną svarbiausių – pajamų ir sąnaudų palyginimo principą, gautume visiškai iškreiptus duomenis apie įmonės veiklos rezultatą per ataskaitinį laikotarpį: atėmę iš gautų pajamų dirbtinai padidintas sąnaudas, akivaizdžiai sumažintume pelną (kai kuriais atvejais net pelningai dirbančios įmonės finansinėje ataskaitoje būtų pavaizduotas nuostolis).

Pateiktame pavyzdyje darėme prielaidą, kad ataskaitinis laikotarpis – vieneri metai. Tačiau valdžios organai gali pareikalauti, kad įmonės pateiktų atskaitomybę dažniau. Antra vertus, pačiai įmonei svarbu žinoti ne tik metinius veiklos rezultatus. Neapskaičiavus įmonės patirtų sąnaudų bent kartą per mėnesį, būtų beveik neįmanoma priimti pagrįstų valdymo sprendimų. Todėl apskaitininkas turės kiekvieną mėnesį apskaičiuoti nudėvėtą įrengimo sumą ir įskaičiuoti ją į veiklos sąnaudas. Mūsų pavyzdyje ši suma bus lygi 83,33 litų (1000 : 12 = 83,33litų).

2.2.2. Trumpalaikis turtas

Trumpalaikis turtas – tai toks turtas, kurį įmonė sunaudoja pajamoms uždirbti per santykinai trumpą laikotarpį (vienerius finansinius metus). Trumpalaikis turtas paprastai sunaudojamas dažniausiai per vieną ūkinės veiklos ciklą. ( žr. 2.2.3. schemą).

2.2.3. schema. Ūkinės veiklos ciklas

Šis laikotarpis (ataskaitinis) paprastai trunka vienerius metus, tačiau tose įmonėse, kurių ūkinės veiklos ciklas ilgesnis negu metai, jis gali būti taip pat ilgesnis. Terminas ”ūkinės veiklos ciklas” reiškia laiko tarpą, per kurį nuosekliai įvyksta tokios ūkinės operacijos – pradžioje reikia turėti pinigų, už kuriuos įsigyjamas turtas: žaliavos, atsarginės dalys, samdomi darbuotojai, gaminama produkcija ar teikiamos paslaugos. Pardavus produkciją ir gavus pinigus baigiamas vienos veiklos ciklas.

Taigi, pavertimo pinigais nereikėtų suprasti vienareikšmiškai – kaip turto pardavimo. Tai reiškia, kad toks turtas turi „pereiti” visą veiklos ciklą ir tik po to tapti pinigais.

Pavyzdžiui, įmonė įsigijo gamybai reikalingų žaliavų, jas sunaudojo produkcijai pagaminti, po to ši produkcija parduodama, ir už ją gaunami pinigai. Tarkime, kad įmonė prekiauja automobiliais. Kaip apskaitoje ji klasifikuos šį turtą? Kadangi automobiliai, kaip minėjome, skirti pardavimui, bet ne įmonės poreikiams tenkinti (pvz., prekėms pervežti), tai pardavus šias mašinas, jos daugiau nebus naudojamos ūkinėje veikloje, kitaip tariant, virs sąnaudomis iš karto per vieną veiklos ciklą (skirtingai nuo ilgalaikio turto, kuris per šį laikotarpį tik iš dalies nusidėvi).

Pabrėžtina, jog prekybinėse įmonėse, kaip ir daugelyje kitų, veiklos ciklas (Pinigai – Prekybinės atsargos – Pinigai) yra dažniausiai trumpesnis negu vieneri metai (ataskaitinis laikotarpis). Taigi galime teigti, jog automobiliai bus užfiksuoti kaip prekybinės atsargos, nes jie bus paversti pinigais („pereis” veiklos ciklą) per trumpesnį negu ataskaitinis laikotarpis bei taps sąnaudomis iš karto per šį veiklos ciklą.

Antra vertus, gali atsitikti taip, jog įmonė neįstengs parduoti šių automobilių per ataskaitinį laikotarpį. Vienok, pastarieji nuo to netaps ilgalaikiu turtu, nes bus parduoti per vieną veiklos ciklą (nors ir ilgesnį už ata.skaitinį laikotarpį), kitaip tariant, virs sąnaudomis iš karto (tuo tarpu ilgalaikis turtas per vieną veiklos ciklą tik iš dalies nusidėvi).

Tos pačios parduotuvės savininkas tikriausiai naudojasi automobiliu, kuris reikalingas pareigoms atlikti. Šio automobilio jis neparduos, bet naudosis ilgą laiką, pirkdamas ir parduodamas perpardavimui skirtus automobilius. Taigi minėtas automobilis apskaitoje bus pavaizduotas kaip ilgalaikis turtas, kurio vertė bus nurašyta į sąnaudas palaipsniui prekiaujant pardavimui skirtais automobiliais.

Per vieną ataskaitinį laikotarpį sunaudojamas turtas laikomas trumpalaikiu, neatsižvelgiant į šio turto kainą. Pavyzdžiui, įrengimai, skirti perparduoti jais prekiaujančioje firmoje, bus trumpalaikis turtas. Turto priskyrimą trumpalaikiam ar ilgalaikiam lemia įmonės veiklos aplinkybės. Trumpalaikį turtą palyginti greitai galima paversti pinigais jį pardavus, dėl šios priežasties jis laikomas likvidesniu už ilgalaikį turtą.

Finansinėje atskaitomybėje trumpalaikis turtas skirstomas į grupes (žr. 2.2.4. schemą): atsargos ir nebaigtos vykdyti sutartys, gryni pinigai, per vienerius metus gautinos sumos, investicijos ir terminuoti indėliai.

Atsargos perdirbimo įmonėse skirstomos:
 žaliavos ir medžiagos (pagrindinės ir pagalbinės), skirtos perdirbti į gatavą produkciją;
 nebaigta gamyba – tai gamybos procese esantys ir dar nebaigti apdoroti gaminiai;
 pagaminta produkcija – tai baigti, bet dar neparduoti gaminiai, saugomi įmonės sandėliuose;

Prekybos įmonėse atsargas sudaro pirktos prekės, skirtos perparduoti.

Išankstiniai apmokėjimai – tai sumos, iš anksto sumokėtos tiekėjams už atsargas ar kitą turtą, kurį įmonė gaus vėliau.

Nebaigtos vykdyti sutartys – įmonės vykdomų statybinių bei visų kitų ilgalaikių kontraktų vertė.

Gryni pinigai – tai įmonės pinigai, laikomi bankuose ar įmonės kasoje

Per vienerius metus gautinos sumos – tai pirkėjų ar kitų asmenų skolos įmonei už parduotas prekes ar suteiktas paslaugas. Tai įmonei priklausantis turtas, kuriuo ji laikinai nedisponuoja.

Kitos skolos – tai kitos per vienerius metus gautinos sumos, nesusijusios su prekybine veikla.

Investicijos ir terminuoti indėliai apima įvairias trumpalaikes investicijas į kitas įmones, terminuotus indėlius bankuose bei kitose kredito institucijose, supirktas nuosavas įmonės akcijas.

Kiek plačiau aptarsime kai kurias trumpalaikio turto grupes.

Pinigais laikomi įmonės pinigai kasoje, pinigai įmonės sąskaitoje banke bei kai kurie kiti vertybiniai popieriai. Visi išvardyti elementai priskiriami turtui, kadangi turi konkretų savininką ir naudojami įmonės ūkinėje veikloje, siekiant gauti naudą.

Trumpalaikėmis investicijomis laikomi trumpalaikiai rinkos vertybiniai popieriai, įsigyti už laikinai nenaudojamas piniginės lėšas. Rinkos vertybiniams popieriams priklauso:

valstybės obligacijos, akcijos, vekseliai. Juos įmonė gali lengvai parduoti ir gauti ne tik pradinę pinigų sumą, bet ir tam tikrą pelną.

Kita labai svarbi trumpalaikio turto grupė – atsargos. Jomis disponuodama, įmonė tikisi gauti naudą, pavyzdžiui, pardavusi produkciją, kuriai pagaminti buvo sunaudotos tos atsargos. Jos gali būti labai įvairios: žaliavos, nebaigtos gamybos atsargos, gatava produkcija, kitos medžiagos ir pan.

2.2.4. schema. Trumpalaikio turto klasifikavimas

Dar viena trumpalaikio turto grupė – tai iš anksto apmokėtos sąnaudos. Tai reiškia, kad įmonė iš anksto padarė išlaidų, kurios sąnaudomis taps ateinančiais laikotarpiais.

Tarkime, kad įmonė iš anksto sumoka už pastato nuomą visiems ateinantiems metams. Šiuo atveju, kol įmonė nesinaudojo pastatu tą laikotarpį, už kuri buvo sumokėta, išankstinės sąnaudos priklausys įmonei. Antra vertus, jeigu klientas taip ir nesuteiks įmonei teisės naudotis pastatu, už kurio nuomą sumokėta iš anksto, tai pastaroji turi teisę atgauti sumokėtus pinigus. Tačiau pati nuoma buvo mokėta ne tiek dėl teisės turėti pastatą, kiek dėl galimybės pe.lningai tą pastatą panaudoti, kitaip tariant, tikintis, kad padarytos išlaidos ateityje uždirbs tam tikras pajamas. Taigi iš anksto apmokėtos sąnaudos laikomos turtu, nes jos turi konkretų savininką ir skirtos gauti tam tikrą naudą ateityje, dažniausiai pajamoms uždirbti.

Kita trumpalaikio turto grupė – skolos įmonei arba, kitaip tariant, gautinos skolos yra susijusios su atsiskaitymais už suteiktas paslaugas bei parduotas prekes arba įmonės suteiktas paskolas.

Paprastai pirkėjas už įmonės suteiktas paslaugas ar išsiųstą produkciją sumoka pastarajai ne iš karto, bet per tam tikrą laikotarpį, kuris numatomas pardavimo sutartyje. Taigi pardavimo procesas gali būti suskaidytas į du etapus: turto pardavimą ir pinigų gavimą. Laiko požiūriu dažnai šie etapai nesutampa. Pirkimo-pardavimo sutartyje numatytomis sąlygomis pardavus turtą pirkėjui, pastarasis tampa šio turto (prekių ar paslaugų) savininku. Tuo pat momentu pardavėjas tampa savininku turto, į kurį sutartyje numatytomis sąlygomis pirkėjas keičia pinigus. Dažniausiai tas keičiamas turtas būna pinigai.

Tačiau pardavėją ir pirkėją dažniausiai skiria dideli atstumai. Pirkėjas, prieš siųsdamas pinigus pardavėjui, turi gauti prekes, įsitikinti, kad pastarosios atitinka sutartyje numatytus reikalavimus. Tačiau pardavėjas, žinodamas, kad jis išsiuntė būtent sutartas parduoti prekes, iš karto fiksuoja savo prekių pakeitimo į kitą turtą faktą. Kadangi pardavėjas pinigų dar negavo, jis įsigyja turtą, kuris vadinamas pirkėjo įsiskolinimu.

Jeigu pardavėjas šito neparodytų savo turto apskaitoje, tai reikštų, kad jis tas prekes paprasčiausiai padovanojo pirkėjui. Beje, visiškai įmanomas ir atvirkščias variantas, kai pirkėjas pradžioje persiunčia pardavėjui pinigus, o pastarasis, juos gavęs, išsiunčia pirkėjui prekes. Šiuo atveju skolą įmonei fiksuos pirkėjas, nes pardavėjas bus jam skolingas sutartyje numatytą produkciją.

Pradedantis apskaitininkas dažnai sunkiai suvokia skolą įmonei kaip turtą, kadangi šis turtas yra nematerialus. Tačiau reikia neužmiršti, kad jeigu dvi įmonės sudarė sutartį, pagal kurią pirmoji iš jų tiekia prekes, o antroji sumoka už jas pinigus, tai pirmajai išsiuntus prekes (taigi pasikeitus jų savininkui), pasikeičia ir pinigų, kurie turi būti sumokėti už tas prekes, savininkas, nes prekės ne šiaip išsiunčiamos, bet keičiamos į pinigus. Taigi, tas keitimas yra viena ūkinė operacija ir todėl pirkėjui tapus prekių savininku, pardavėjas savaime tampa pinigų savininku. Tai patvirtintų kiekvienas teismas, jeigu tik pardavėjas nebūtų pažeidęs pardavimo-pirkimo sutartyje numatytų sąlygų.

Kaip matome, turto sąvoka neatsiejama nuo nuosavybės sąvokos. Tiksliai nenustačius nuosavybės, neįmanoma nustatyti ir vienai ar kitai įmonei priklausančio turto dydžio. 2.3. Nuosavybės samprata apskaitoje
Nuosavybė – tai visuma interesų į turtą. Nuosavybės sąvoka apskaitoje susijusi su turto investavimu į įmonę, kitaip tariant, apibūdina, kas konkrečiai įdėjo turtą į įmonę arba kam jis priklauso.

Steigiant įmonę, visą pradinį jos turtą gali įdėti steigėjai (savininkai). Tokiu atveju apskaitos lygybė išlaiko savo klasikinį pavidalą. Kiekvienas turtas būtinai turi savininką, o apskaitininkai privalo apskaičiuoti tiek turtą, tiek ir nuosavybę (nurodyti, kam konkrečiai priklauso gėrybės, kuriomis disponuoja įmonė). Priklausomybė tarp turto ir nuosavybės išreiškiama jau minėta fundamentine apskaitos lygybe:

TURTAS = NUOSAVYBĖ

Įmonės steigėjams (savininkams) priklauso ir įmonės ūkininkavimo rezultatas, gaunamas naudojant visą įmonės turtą. Šį rezultatą galima apibūdinti kaip pelną, pasireiškiantį konkretaus įmonės turto padidėjimu, arba nuostolį, pasireiškiantį šio turto sumažėjimu. Todėl savininkų nuosavybės pasikeitimą galima pavaizduoti taip:

2.3. Savininkų nuosavybės pasikeitimas

Savininkų nuosavybę galima apibūdinti taip – tai turtas, kurį savininkai investavo į savo įmonę ir turto padidėjimas (sumažėjimas), gautas įmonės veiklos rezultate. Versle savininko nuosavybė vadinama kapitalu. Individualioje (personalinėje) įmonėje tai bus vieno savininko nuosavybė, vadinama Antanaičio, Petraičio kapitalu. Akcinėse bendrovėse savininkų gali būti daug ir jų specifinis įsipareigojimas, parodantis, ką verslas yra skolingas savininkams.

Pavyzdžiui, Antanaitis įsteigė individualią įmonę ir į ją investavo 30 000,- Lt. Tuomet apskaitos lygybė įgyja tokią reikšmę:

Be savininko įdėto turto, įmonė gali laikinai disponuoti ir pasiskolintu turtu, kurį vėliau reikės grąžinti skolininkams. Šiuo atveju atsiranda skolintojų nuosavybė, kurią reikėtų suprasti kaip įmonės įsipareigojimą suteikti tam tikrą naudą paskolinusiajam. Skolintojų nuosavybė dažnai vadinama įmonės įsipareigojimais. Skolintojų nuosavybė (įsipareigojimai) gali būti labai įvairi. Tai banko ar kitų kreditinių įstaigų suteiktos paskolos, skola tiekėjams už gautas, bet neapmokėtas medžiagas, skola valstybei už nesumokėtus mokesčius, neišmokėtas priskaičiuotas darbo užmokestis įmonės darbuotojams ir kt.

Kaip matome, nuosavybė apskaitoje skirstoma į skolintojų ir savininkų, todėl apskaitinė lygybė bus užrašoma taip:

TURTAS = SKOLINTOJŲ NUOSAVYBĖ + SAVININKŲ NUOSAVYBĖ

Lygybė tarp turto, kuriuo disponuoja įmonė, ir savininkų bei skolintojų nuosavybės vadinama fundamentine apskaitine lygybe.

Ji pagrįsta dviem požiūriais į tas pačias vertes, kuriomis įmonė disponuoja. Turtas parodo mums, kas konkrečiai priklauso įmonei, kitaip tariant, kuo ji disponuoja. Skolintojų ir savininkų nuosavybė nusako, kiek ir kam priklauso įmonės turtas. Apskaitinė lygybė primena monetą, kurios vienoje pusėje nurodyta pinigų suma, o kitoje – valstybė, kuriai ši moneta priklauso. Kiekviena monetos pusė atskirai yra beprasmė. Lygiai taip pat negali atskirai apskaitoje egzistuoti turtas be nuosavybės ar nuosavybė be turto. Tik kartu šios dvi lygybės pusės įgyja prasmę.
Viskas, kas priklauso įmonei, yra įnešta pačių savininkų, pasiskolinta iš kitų įmonių kreditorių arba uždirbta naudojant turtą, kuriuo disponuoja įmonė. Taigi iš viso turto, priklausančio įmonei, atėmę pasiskolintąjį, grąžintiną kreditoriams turtą, gausime savininkų nuosavybę – tai, ką jie įdėjo į įmonę bei ką uždirbo, panaudodami visą įmonės dispozicijoje esantį turtą.
Kadangi kreditoriai juridiškai turi pirmumo teisę į įmonės turtą, tai savininkų nuosavybė apskaitoje apibūdinama kaip turtas, kuris lieka įmonei grąžinus skolas:

SAVININKŲ NUOSAVYBĖ = TURTAS – SKOLINTOJŲ NUOSAVYBĖ

Mes jau aptarėme įvairias verslo organizavimo formas. Nesigilindami į detalią jų analizę, pažymėsime, kad nuosavybės aspektu tikslinga išskirti personalines įmones, ūkines bendrijas bei akcines bendroves. Priklausomai nuo verslo organizavimo formų savininkų nuosavybė turi tam tikrų skirtumų.

1. NUOSA.VYBĖS ESMĖ PERSONALINĖJE ĮMONĖJE

Panagrinėkime personalinę A. Petrausko įmonę.

Vadovaujantis įmonės principu, apskaitoje savininko (namas, įvairūs apyvokos daiktai ir kita) ir įmonės turtas yra atskirti.
Šios įmonės turtą sudaro: patalpos –23 000,- Lt, instrumentai – 7 000,- Lt, įvairios atsarginės detalės – 5 000,- Lt bei pinigai – 15 000,- litų. Patalpos, instrumentai, atsarginės dalys bei dalis pinigų įdėta į šią įmonę paties savininko. Be to, 10 000,- litų Petrauskas pasiskolino iš banko, nes ketina pirkti įrengimų. Taigi šios įmonės apskaitos lygybė atrodys taip:

Kaip matome, turto pusėje parodyta, kuo konkrečiai disponuoja ši įmonė, tai – pinigai, atsarginės dalys, instrumentai ir patalpos. O nuosavybės pusėje parodyta, kam priklauso tas turtas: 40 000,-litų A. Petrauskui ir 10 000,-litų bankui. Personalinės įmonės savininko nuosavybė išreiškiama terminu kapitalas.
Kapitalo kategorija nusako, kokia turto dalis priklauso savininkui. Be to, įmonė laikinai disponuoja pinigais, kuriuos ji pasiskolino iš banko. Todėl apskaitoje fiksuojama ir skolintojų nuosavybė.

Už teisę naudotis skolintuoju turtu įmonė moka šio turto savininkui tam tikrą atlyginimą – palūkanas. Taigi savininko nuosavybė yra lygi turtui, kuris lieka grąžinus visas įmonės skolas ir įsipareigojimus.

Todėl A. Petrausko kapitalas lygus = Įmonės turtas (50 000,-litų) – Skolintojų nuosavybė (10 000,-litų) = Savininko nuosavybė (40 000,-litų).

Išnagrinėjome pačią paprasčiausią nuosavybės formą, kai visas turtas priklauso vienam savininkui, kuris, naudodamas ir skolintąjį turtą, organizuoja įmonės veiklą.

2. NUOSAVYBĖS ESMĖ ŪKINĖJE BENDRIJOJE
Ūkinėje bendrijoje yra keletas savininkų, jų nuosavybė išsklaidoma atskiriems asmenims pagal turto įdėjimų į įmonę dydį. Tai daroma tam, kad būtų galima žinoti savininkų pretenzijas į tam tikrą turto dalį. Be to, pagal savininkų įneštą turtą galima skirstyti pelną.

Panagrinėkime:

Ūkinė bendrija „Kelias”. Jos savininkai Baravykas ir Lapinas. Visas įmonės turtas įvertintas 250 000,-litų, jį sudaro: įvairūs įrengimai, atsarginės dalys, instrumentai, patalpos. Nuosavybės pusė atrodo taip: banko paskola – 15 000,-litų, Baravyko įnešto į įmonę turto vertė – 100 000,-litų, kito savininko – 135 000,-litų. Taigi apskaitinė lygybė atrodys taip:

Kaip matome, ūkinės bendrijos atveju savininkų nuosavybė išskaidoma atskiriems asmenims pagal turto įdėjimų į įmonę dydį. Suprantama, kad konkretus turtas neskirstomas pagal tai, kuris savininkas jį įnešė ar už kieno pinigus viskas buvo nupirkta. Tai padaryti, esant netgi dviem savininkams ir palyginti nedideliam įmonės turtui, yra neįmanoma, nes dalis turto gali būti įsigyta už abiejų savininkų įneštus pinigus.

Taip skirstant, reikėtų nustatyti, tarkime, kokios įrengimo dalys priklausys vienam savininkui, o kokios – kitam. Taigi, kaip jau minėjome, savininkų nuosavybė parodo ne konkretų turtą, kuris priklauso vienam ar kitam savininkui, o tik jų pretenzijas į tam tikrą turto dalį. Gali iškilti klausimas, kam juos apskritai reikia atskirti? Gal paprasčiau butų rašyti „Baravyko ir Lapino kapitalas” (235 000,-litų), visiškai jo neskirstant savininkams.

Tam, kad atsakytume į šį klausimą, prisiminkime įmonės įkūrimo tikslą. Įmonės ūkininkavimo rezultatas – pelnas arba nuostolis – didina (arba mažina) savininkų nuosavybę. Personalinėje įmonėje toks rezultatas bus priskirtinas vienam savininkui.

Ūkinėje bendrijoje, esant keliems savininkams, atsiranda būtinybė paskirstyti ūkininkavimo rezultatą savininkams. Štai todėl nuosavybės dalyje fiksuojama, kokia turto dalis priklauso kiekvienam savininkui. Pagal tai, kiek kiekvienas iš jų įnešęs turto, galima paskirstyti pelną. Tai yra logiška, nes didesnis turtas uždirba didesnę pelno dalį. Toks skirstymas svarbus ir įmonės likvidavimo atveju, nes pirmiausia grąžinamos visos skolos, o likęs turtas (savininkų nuosavybė) paskirstomas proporcingai kiekvienam savininkui pagal jo dalį visame įmonė.s turte.

3. NUOSAVYBĖS ESMĖ AKCINĖSE BENDROVĖSE

Akcinėje bendrovėje savininkų nuosavybę sudaro akcinis kapitalas, kuris parodo, kokia abstraktaus įmonės turto dalis priklauso savininkams-akcininkams. Jiems priklauso ir įmonės ūkininkavimo rezultatas – nepaskirstytasis pelnas ar nuostolis.

Pavyzdys:

AB „Rytas” išleido ir pardavė akcijų už 1 000 000,-litų. AB turtą sudaro: pastatai – 900 000,-litų, įrengimai – 200 000,-litų: pinigai – 100 000,-litų, medžiagos – 300 000,-litų. Išmokėjus dividendus įmonėje liko 250 000,-litų nepaskirstyto pelno. AB skolinga tiekėjams – 50 000,-litų ir kitos ilgalaikės skolos – 200 000,- litų.
AB apskaitos lygybė atrodys taip:

Turtas

Akcinis kapitalas atspindi įmonės savininkų investuotą turtą, tuo tarpu nepaskirstytasis pelnas išreiškia įmonės veiklos turto prieaugį. Neišskyrus šių akcininkų nuosavybės sudėtinių dalių, finansinių ataskaitų vartotojams gali susidaryti klaidinga nuomonė, kad įmonė papildomai išleido akcijų, kai tuo tarpu ji gavo pelną, panaudodama lėšas, gautas už anksčiau išleistas akcijas.

Nuosavas AB turtas nėra vienalytis. Tarkime, kad mūsų AB yra pelningai dirbanti įmonė. Kiekvienais metais gaudama pelną, ji gali pasirinkti, ar visą šį turto prieaugį išmokėti įmonės savininkams (akcininkams) kaip atlyginimą už investuotą turtą (dividendus), ar tik dalį jo skirti dividendams, o kitą paliekant įmonėje ir taip išplėsti jos veiklą.

Sėkmingai veikianti įmonė dažniau rinksis antrąjį variantą. Taigi, neišdalytas akcininkams pelnas vadinamas nepaskirstytuoju pelnu. AB „Rytas” akcijų laikytojų nuosavybė atrodys taip:

Akcijų laikytojų (akcininkų) nuosavybė:
Akcinis kapitalas 1 000 000,-litų
Nepaskirstytas pelnas 250 000,-litų
Iš viso: 1 250 000,-litų

Toks akcininkų nuosavybės išskaidymas reikalingas jau vien todėl, kad šių dalių skirtingi susidarymo šaltiniai: akcinis kapitalas atspindi įmonės savininkų investuotą turtą, tuo tarpu nepaskirstytasis pelnas išreiškia turto prieaugį iš įmonės veiklos.

Pažymėtina, kad mūsų nagrinėjama įmonė turi ir skolų. Tai – skola tikėjams (50 000,-litų) ir kitos ilgalaikės skolos (200 000,-litų). Kiekviena įmonė skoloms turi skirti ypatingą dėmesį. Sumaniai naudodamasi skolintuoju turtu, įmonė gali pasiekti labai gerų rezultatų.

Tarkime, neapmokėjusi iš karto už gautas žaliavas, ji kurį laiką naudojasi ir žaliavomis, ir pinigais, kuriuos skolinga žaliavų pardavėjui. Be to, už tokio pobūdžio skolas nereikia mokėti palūkanų. Tačiau šios, kaip ir visos kitos, skolos turi būti padengtos sutartyje numatytais terminais. Antraip įmonei – pirkėjai gali tekti mokėti delspinigius, be to, pardavėjas gali pareikalauti kitą kartą apmokėti už jo prekes iš anksto. Taigi, nepatikimas klientas, laimėjęs vieną mėnesį, gali smarkiai pralošti kitą.

Visai kas kita įmonės skolos bankui. Jas ne tik būtina grąžinti, bet dar reikia sumokėti palūkanas už teisę laikinai naudotis pasiskolintais pinigais. Taigi, prieš skolinantis reikia prisiminti, kad įmonė gali pretenduoti tik į tą pelno dalį, uždirbtą su skolintuoju turtu, kuri liks apmokėjus skolintojui už laikiną disponavimą (naudojimąsi) jam nepriklausančiu turtu (pav., palūkanos už banko kreditus, nuomos mokestis už naudojimąsi patalpomis, įrengimais ar transporto priemonėmis ir pan.).. 2.4. Dvejybinė apskaitos sistema
Dėl įmonėje nuolat vykstančios ūkinės veiklos keičiasi apskaitos lygybės struktūra: didėja ar mažėja atskiros turto dalys, kinta ir nuosavybės struktūra. Kiekviena operacija pakeičia ne mažiau kaip du skirtingus apskaitos lygybės elementus, tačiau lygybėje išlaikoma pusiausvyra. Tai yra vadinamasis dvejybinis įrašas, kuriuo pagrįsta dvejybinė apskaitos (arba dvejybinio įrašo apskaitos) sistema. Lietuvoje visos įmonės (išskyrus tas, kurios neturi juridinio asmens teisių ir neturi samdomų darbuotojų) tvarkydamos apskaitą turi taikyti dvejybinį įrašą.

Dvejybinė apskaitos sistema – tai apskaitos metodas, pripažįstantis dvejybinę kiekvienos ūkinės operacijos prigimtį ir naudojamas registruojant operacijas.

Dar kartą prisiminsim, kad apskaitos lygybė niekada negali būti pažeista. Tai reiškia, kad padidėjus vienam turto elementui, turi sumažėti kitas turto elementas arba įvykti atitinkamas pokytis nuosavybės dalyje. Tai yra dvejybinės apskaitos esmė.

Panagrinėsime keletą paprasčiausių pavyzdžių, iliustruojančių dvejybinę apskaitą:

Poveikis apskaitos lygybei

Operacijos aprašymas Savininkų Skolintojų

Turtas  nuosavybė  nuosavybė

1. Įmonė pardavė akcijų: padidėjo turtas pinigų + +
pavidalu ir savininkų nuosavybė akcijų pavidalu.
2. Įmonė pirko įrengimų skolon: padidėjo turtas + +
(įrengimai) ir skolintojų nuosavybė (įmonė įsiskolino
įrengimų pardavėjams).
3. Įmonė pirko žaliavų ir iš karto sumokėjo pinigus: – +
pasikeitė turto struktūra – sumažėjo pinigai ir padidėjo
žaliavų atsargos.
4. Įmonė grąžino skolą už įrengimus: sumažėjo turtas – –
(pinigai) ir skolintojų nuosavybė (skola įrengimų
pardavėjams).
5. Įmonė pirko pastatą ir dalį pinigų sumokėjo iš karto, + – +
o likusią sumą įsipareigojo grąžinti po metų: šioje
operacijoje turtas (pinigai) sumažėjo, tuo tarpu kitas
turtas (pastatas) padidėjo, įsiskolinimas tiekėjams taip
pat padidėjo.

Aptartos ūkinės operacijos yra palyginti paprastos ir nesunkiai suprantamos, nes čia turtas buvo tik perkamas, bet nebuvo naudojamas. Tuo tarpu kiekvieno verslo tikslas – racionaliai naudojant turimą turtą, uždirbti kuo didesnes pajamas su mažiausiom sąnaudom. Gautos pajamos didina savininkų nuosavybę, o sąnaudos mažina turtą ir savininkų nuosavybę. Jei pajamos viršija sąnaudas, vadinasi įmonė dirba pelningai. Fundamentinę apskaitos lygybę, atsižvelgiant į įmonės veiklos rezultatus galima pertvarkyti taip:

Turtas  Skolintojų + Savininkų +

nuosavybė nuosavybė

Pelnas

Jei įmonės pajamos mažesnės už patirtas sąnaudas, vadinasi įmonė dirba nuostolingai, t.y. skolon, ir šis nuostolis sumažina savininkų nuosavybę,

Patyrus sąnaudas (išlaidas) ir gavus pajamų (įplaukų), apskaitos lygybė pasikeis tiek turto, tiek nuosavybės dalyje, nes fiksuojant sąnaudas, reikia parodyti ir atitinkamo turto (atsargų, pinigų) sumažėjimą, taip pat mažėja ir savininkų nuosavybė. Gavus pajamas, padidėja įmonės turtas (pinigai arba skola įmonei) ir savininkų nuosavybė.

Dvejybinis įrašas ir apskaitos lygybės lentelė

Panagrinėkime konkrečius pavyzdžius.
Pavyzdys.1. R. Rimkutė įkūrė savo individualią įmonę, kurioje ji atliks smulkų drabužių remontą.
1 operacija. R. Rimkutė į įmonės sąskaitą banke įnešė 2500 Lt. Po šios 1 operacijos apskaitos lygybė jos įmonėje atrodo taip:

Turtas = Savininkės

nuosavybė

Pinigai R.Rimkutės kapitalas

+ 2500 +2500

2 operacija. R. Rimkutės įmonė nusipirko siuvimo mašiną už 1200 Lt. Apskaitos lygybė (AL) po šios operacijos:

Turtas = Savininkės

nuosavybė

AL po Pinigai Mašina R. Rimkutės kapitalas

1 operacijos + 2500 +2500

2 operacija -1200 +12.00

AL po

2 operacijos +1300 +1200 +2500

Apskaitos lygybės bendros sumos nepasikeitė, pasikeitė tik įmonės turto sudėtis: už pinigus įmonė įsigijo kitą turtą – siuvimo mašiną.

3 operacija. Pirkta medžiagų ir furnitūros skolon už 600 Lt.

Turtas  Skolintojų + Savininkų

nuosavybė nuosavybė

Pinigai Mašina Medžiagos Skola tiekėjams R. Rimkutės kapitalas
AL po 2 1300 +1200 +2500
operacijos
3 operacija +600 +600
AL po
3 operacijos +1300 +1200 +600 +600 +2500

Padidėjo įmonės turtas – įsigyta medžiagų atsargų už 600 Lt ir atsirado skolintojų nuosavybė, nes įmonė už medžiagas tiekėjams liko skolinga 600 Lt.

4 operacija. R. Rimkutė sunaudojo medžiagų klientų užsakymams įvykdyti už 400 Lt.

Turtas  Skolintojų + Savininkų

nuosavybė nuosavybė

Pinigai Mašina Medžiagos Skola tiekėjams R. Rimkutės – Sąnaudos

kapitalas
AL po +1300 +1200 +600 +600 +2500
3 operacijos
4 operacija -400 -400
AL po +1300 +1200 +200 +600 +2500 -400
4 operacijos

Sumažėjo įmonės turtas – medžiagos, o kadangi jos buvo sunaudotos pajamoms uždirbti, tai fiksuojamos kaip sąnaudos, sumažinančios savininkų nuosavybę.

5 operacija. Grąžinta dalis įmonės skolos tiekėjams už medžiagas – 300 Lt.

Turtas  Skolintojų + Savininkų

nuosavybė nuosavybė

Pinigai Mašina Medžiagos Skola tiekėjams R. Rimkutės – Sąnaudos

kapitalas
AL po +1300 +1200 +200 +600 +2500 -400
4 operacijos
5 operacija -300 -300
AL po +1000 +1200 +200 +300 +2500 -400
5 operacijos

Sumažėjo turtas – pinigai, ir skolintojų nuosavybė – skola tiekėjams.

6 operacija. Iš klientų už atliktus užsakymus gauta 900 Lt.

Turtas  Skolintojų + Savininkų

nuosavybė nuosavybė

Pinigai Mašina Medžiagos Skola tiekėjams R. Rimkutės + Pajamos

kapitalas – Sąnaudos
AL po +1000 +1200 +200 +300 +2500 -400
5 operacijos
6 operacija +900 +900
AL po +1900 +1200 +200 +300 +2500 +900
6 operacijos -400

Pinigai, gauti už suteiktas paslaugas, yra laikomi įmonės pajamomis, didinančiomis savininkų nuosavybę. O pinigų gavimas fiksuojamas kaip turto padidėjimas.

7 operacija. R. Rimkutė sumokėjo nuomos mokestį – 200 Lt, už elektros energiją – 80 Lt ir telefoną –20 Lt.

Turtas  Skolintojų + Savininkų

nuosavybė nuosavybė

Pinigai Mašina Medžiagos Skola tiekėjams R. Rimkutės + Pajamos

kapitalas – Sąnaudos
AL po +1900 +1200 +200 +300 +2500 +900
6 operacijos -400
7 operacija -300 -300
AL po +1600 +1200 +200 +300 +2500 +900
7 operacijos -700

Visos išlaidos, susijusios su teise naudotis patalpomis, elektros energija, ryšių paslaugomis, per ataskaitinį laikotarpį leido uždirbti pajamų, todėl jos laikomos sąnaudomis ir jų suma sumažėjo įmonės turtas – pinigai ir savininkų nuosavybė.

8 operacija. R. Rimkutė pasiėmė savo reikmėms iš įmonės sąskaitos banke 500 Lt sumą.

Turtas  Skolintojų + Savininkų

nuosavybė nuosavybė

. Pinigai Mašina Medžiagos Skola tiekėjams R. Rimkutės + Pajamos

kapitalas – Sąnaudos
AL po +1600 +1200 +200 +300 +2500 +900
7 operacijos -700
8 operacija -500 -500
AL po +1100 +1200 +200 +300 +2000 +900
8 operacijos -700

Individualios įmonės savininkas gali pasiimti iš įmonės dalį turto savo reikmėms. Tuo atveju sumažėjo jo nuosavybė. Apibendrinant šį pavyzdį galima sudaryti apskaitos lygybės lentelę.
Individualios R. Rimkutės įmonės apskaitos lygybės lentelė

Turtas  Skolintojų + Savininkų

nuosavybė nuosavybė

Pinigai Mašina Medžiagos Skola R. Rimkutės + Pajamos
tiekėjams kapitalas – Sąnaudos

1. +2500 +2500
2. -1200 +1200
3. +600 +600
4. -400 -400
5. -300 -300
6. +900 +900
7. -300 -300
8. -500 -500

Iš viso: +1100 +1200 +200 +300 +2000 +200

Pelnas

Turtas iš viso: 2500 Lt Nuosavybė iš viso: 2500 Lt

Suma, kuria uždirbtos pajamos (900 Lt) viršijo jas uždirbant patirtas sąnaudas (700 Lt) ir yra R. Rimkutės įmonės pelnas – 200 Lt.

Panagrinėkime akcinės bendrovės “Stilius” veiklą. Akcinės bendrovės nuosavybę sudaro akcijų savininkų (akcininkų) nuosavybė. Akcinėje bendrovėje šiek tiek kitaip parodomos savininkų investicijos į įmonę, be to, savininkai negali paimti įmonės turto savo reikmėms.

Pavyzdys 2. Tarkim, kad įkūrus siuvimo AB “Stilius” buvo išleista ir parduota paprastųjų akcijų už 200 000 Lt, t y suformuotas akcinis kapitalas. Pasamdžius darbininkus, bendrovė pradėjo savo veiklą. Per kovo mėnesį įmonėje AB “Stilius” įvyko tokios operacijos:
1. Kovo 3d. AB “Stilius” įnešė į savo sąskaitą banke 200 000 Lt už akcijas.
2. Kovo 4d. AB įsigijo pastatą už 160 000 Lt.
3. Kovo 4d. Gavo iš banko paskolą 20 000 su 10 metinėm palūkanom. Paskolą reikės grąžinti po dviejų metų.
4. Kovo 5d. Įmonė gavo iš tiekėjų medžiagų už 4 000 Lt., tiekėjams apmokėti įsipareigojo per 10 dienų.
5. Kovo 7d. Bendrovė įsigijo įrengimų už 40 000 Lt.
6. Kovo 8d. AB išleido reklamai 500 Lt.
7. Kovo 7d. AB įsigijo transporto priemonių už 15 000 Lt.
8. Kovo 15d. Bendrovė grąžino 4 000 Lt tiekėjams už medžiagas, pirktas kovo 5d.
9. Kovo 18d. Bendrovė pardavė produkcijos už 6 000 Lt skolon. Pirkėjai įsipareigojo apmokėti per 15 dienų.
10. Kovo 20d. Bendrovė gavo iš tiekėjų medžiagų už 5 000 Lt. įsipareigojo apmokėti per 30 dienų.
11. Kovo 27d. Įmonė pardavė produkcijos už 9 226 Lt.
12. Kovo mėnesį parduotai produkcijai pagaminti įmonė sunaudojo medžiagų už 4 300 Lt, išmokėjo atlyginimų – 5 000 Lt, sumokėjo už komunalinius patarnavimus 1 200 Lt.

TURTAS Skolintoji nuosavybė Savininkų nuosavybė

Pastatas Įrengimai Trans-
portas Medžiagos Pirkėjų skolos Pinigai Banko paskola Skola tiekėjams Akcinis kapitalas Pajamos (+) Sąnaudos (-)
1 +200 000 +200 000
2 +160 000 -160 000
3 +20 000 +20 000
4 +4 000 +4 000
5 +40 000 -40 000
6 -500 -500
7 +15 000 -15 000
8 -4 000 -4 000
9 +6 000 +6 000
10 +5 000 +5 000
11 +9 226 +9 226
12 -4 300 -4 300

-5 000 -5 000

-1 200 -1 200

+160 000 +40 000 +15 000 +4 700 +6 000 +3 526 +20 000 +5 000 +200 000 +4 226

Turtas iš viso: 229 226 Lt Nuosavybė iš viso: 229 226 Lt

Pateikiame uždarosios akcinės bendrovės “Beržas” ūkinės veiklos pavyzdį:
1. Įmonė išleido ir pardavė akcijų už 5000 litų.
2. Įmonė už grynuosius pinigus įsigijo įrengimų, kurių vertė 4000 litų.
3. Įmonė įsigijo skolon medžiagų už 500 litų ( t.y. įsipareigojo per tam tikrą l.aikotarpį sumokėti tiekėjams už gautas medžiagas).
4. Įmonė gavo iš banko 10 000 litų paskolą.
5. Įmonė už 8000 litų įsigijo žemės.
6. Įmonė sunaudojo medžiagų pajamoms uždirbti už 400 litų.
7. Įmonė uždirbo pajamų (kartu gavo ir piniginių įplaukų) už 600 litų.
8. Įmonė grąžino 500 litų skolą tiekėjams.
9. Įmonė įsigijo už grynuosius pinigus medžiagų, kurių vertė 700 litų.
10. Įmonė gražino dalį skolos 2000 litų bankui.

Žemiau pateiktoje lentelėje atspindėta įmonės ūkinių operacijų įtaka apskaitinei lygybei:

Turtas Skolintojų Akcininkų

nuosavybė nuosavybė
—————————————— = ———————————-+ ———————————

Pinigai+Medžiagos+Įrengimai+Žemė Skola + Skola Akcinis + (+Pajamos)

tiekėjams bankui kapitalas (- Sąnaudos)
1. +5000 – – – – +5000 –

5000 – – – – 5000 –

2. -4000 – +4000 – – – –

1000 – 4000 – – 5000 –

3. – +500 – +500 – – –

1000 500 4000 – 500 – 5000 –

4. +10000 – – – – +10000 – –

11000 500 4000 – 500 10000 5000 –

5. -8000 – – +8000 – – – –

3000 500 4000 8000 500 10000 5000 –

6. – -400 – – – – – -400

3000 100 4000 8000 500 10000 5000 -400

7. +600 – – – – – – +600

3600 100 4000 8000 500 10000 5000 +600

8. -500 – – – -500 – – –

3100 100 4000 8000 0 10000 5000 +600

-400

9. –700 +700 – – – – – –

2400 800 4000 8000 0 10000 5000 +600

-400

10. -2000 – – – – -2000 – –

400 800 4000 8000 0 8000 5000 +600

-400
Rezultatinė
Lygybė: 400 + 800 + 4000 + 8000 = 8000 + 5000 + 600 – 400

Turtas iš viso: 13 200 Nuosavybė iš viso: 13 200

Kiekvienos įmonės ūkinę veiklą sudaro įvairūs ūkiniai faktai, pavyzdžiui: žaliavų pirkimas, nuostoliai dėl gaisro, produkcijos pardavimas ir pan. Šie faktai skirstomi į ūkinius įvykius ir ūkines operacijas. Minėtų ūkinių faktų kilmė skiriasi vienu esminiu aspektu – kai kuriuos iš jų sąmoningai vykdo įmonių darbuotojai, kiti vyksta nepriklausomai nuo jų valios. Tačiau negalima pamiršti ir jų bendrojo bruožo – tiek dėl ūkinių operacijų, tiek dėl ūkinių įvykių būtinai turi pasikeisti įmonės turto ar nuosavybės apimtis ar sudėtis. Jeigu nei turtas, nei nuosavybė nepasikeis, apskaitininkai apskritai neturės ko fiksuoti. Pvz., gali būti sudaryta sutartis milijonams litų, tačiau kol nepakito turto bei nuosavybės sudėtis, apskaitininkas negali fiksuoti ūkinio fakto.

Ūkiniais įvykiais laikomi tokie nuo įmonės valios nepriklausantys ūkiniai faktai, kurie pakeičia įmonės turto apimtį ir (ar) struktūrą, pvz., nuostoliai dėl gaisro ar kitos stichinės nelaimės, medžiagų sumažėjimas dėl natūralios netekties ir pan.

Ūkinėmis operacijomis yra laikoma tikslinga įmonės personalo veikla, siekiant konkrečių, iš anksto numatytų tikslų, keičianti įmonės turto ir (ar) nuosavybės apimtį ir (ar) sudėtį. Pvz., žaliavų pirkimas, gaminių pardavimas, darbo užmokesčio išmokėjimas ir pan.

Kadangi tiek ūkiniai įvykiai, tiek ūkinės operacijos keičia įmonės turto bei nuosavybės apimtį bei struktūrą, šie pasikeitimai turi būti parodyti ir apskaitoje.

Pateikti pavyzdžiai parodo dvejybinės apskaitos esmę, bet praktiškai taip skaičiuoti galima būtų nebent itin mažose įmonėse. Įmonės sudaro labiau prieinamą ir suprantamą finansinę atskaitomybę.

FINANSINĖS ATSKAITOMYBĖS ESMĖ

Finansinė atskaito.mybė – tai dokumentų rinkinys, kuriame pateikiama apskaitos informacija išoriniams ir vidiniams vartotojams.

Finansinės atskaitomybės vartotojams svarbu gauti visapusę informaciją apie įmonės veiklą ir jos finansinę būklę. Iš jos jie gali spręsti, ar racionaliai naudojamas įmonės turtas ir kam jis priklauso, ar efektyvi įmonės veikla.

Duomenys apie visą turtą, kuriuo disponuoja įmonė, ir šio turto savininkus parodomi ataskaitoje, kuri vadinama balansu. Tai iš prancūzų kalbos kilęs žodis, jo pirminė reikšmė – svarstyklės. Toks šios ataskaitos pavadinimas visiškai pagrįstas, nes jame atspindimos dvi visuomet viena kitai lygios fundamentinės apskaitos lygybės dalys – turtas ir nuosavybė. Tačiau vien šios informacijos nepakanka. Balanse nurodoma ir savininkams priklausančio pelno ar patirto nuostolio suma, bet neaišku, kokiu būdu įmonė pasiekė tokių rezultatų. Todėl per ataskaitinį laikotarpį uždirbtoms pajamoms ir patirtoms sąnaudoms fiksuoti skirta speciali finansinės atskaitomybės forma – pelno (nuostolių) ataskaita.

Taigi dvejose pagrindinėse finansinės atskaitomybės formose – balanse ir pelno (nuostolių) ataskaitoje parodoma visa fundamentine apskaitos lygybe išreiškiama informacija:

TURTAS  NUOSAVYBĖ + + PAJAMOS

– SĄNAUDOS

Balanse pateikiami duomenys, kokiu turtu Pelno (nuostolių) ataskaitoje pateikiami
disponuoja įmonė ir kam šis turtas priklauso duomenys, kiek pajamų uždirbo įmonė ir kiek
(įskaitant per ataskaitinį laikotarpį uždirbtą pelną sąnaudų patyrė gaudama ataskaitinio laikotarpio patirtą nuostolį). Sudarant balansą daroma prielaida, pelną ar patirdama nuostolį. Pelno ataskaitoje
kad įmonės veikla tuo momentu sustabdoma. rodoma per visą ataskaitinį laikotarpį uždirbtų
Tai tarsi nuotrauka, kurioje užfiksuota įmonės pajamų ir patirtų sąnaudų suma, tai lyg
finansinė būklė tam tikru laiko momentu. filmavimas kino juostoje.

Tačiau ir šios informacijos savininkams nepakanka. Yra ypatinga turto rūšis – pinigai, kuria domisi visi informacijos vartotojai. Jie paprastai pageidauja kuo tiksliau žinoti, dėl kokių priežasčių piniginių įplaukų buvo daugiau ar mažiau negu uždirbta pelno. O taip atsitinka gana dažnai ir tokia padėtis yra normali. Finansinės atskaitomybės forma, kurioje nurodoma, iš kur ir kiek buvo gauta pinigų, ir kiek bei kam jų išleista, lyginant su pelnu, vadinama Pinigų srautų ataskaita.

Lietuvoje oficialiose ataskaitose pinigų srautų ataskaita dar vadinama finansinių pakitimų ataskaita.

Informacija, atspindinti savininkų nuosavybės judėjimą, nurodoma Nuosavo kapitalo pokyčių ataskaitoje

PAGRINDINIŲ FINANSINIŲ ATASKAITŲ SUDARYMO PRINCIPAI

Lietuvoje bendra tvarka visą finansinę atskaitomybę įmonės privalo pateikti Valstybinei mokesčių inspekcijai pasibaigus kalendoriniams metams. Jei įmonės vadybininkams reikia tikslios ir dažnesnės informacijos, pelno (nuostolių) ataskaita, balansas bei kitos minėtos ataskaitos gali būti sudaromos ir dažniau, kas ketvirtį ar kas mėnesį.

Kad būtų lengviau suvokti pelno ataskaitos ir balanso sudarymo principus, panagrinėsime AB “Stilius” veiklą kovo mėnesį.

Pelno ( nuostolių) ataskaita

Kaip jau buvo minėta, pelno ataskaitoje turi būti parodytos visos per ataskaitinį laikotarpį uždirbtos pajamos bei joms uždirbti patirtos sąnaudos ir apskaičiuotas įmonės veiklos rezultatas – pelnas arba nuostolis.

AB “Stilius” kovo mėnesį uždirbo pajamų:

kovo 18d. – 6 000 Lt,

kovo 27d. – 9 226 Lt,

Iš viso: 15 226 Lt.

Šioms pajamoms uždirbti ji patyrė tokias sąnaudas:
• Reklamai išleido 500 Lt,
• Sunaudojo medžiagų už 4 300 Lt,
• Išmokėjo atlyginimų – 5 000Lt,
• Sumokėjo už komunalinius patarnavimus – 1 200Lt.

Iš viso: 11 000 Lt.
Turint šiuos duomenis galim sudaryti pelno (nuostolių) ataskaitą.

AB “Stilius” kovo mėnesio

Pelno (nuostolių) ataskaita (Lt)

Pajamos už parduotą produkciją 15 226

Sąnaudos:

medžiagų 4 300

atlyginimų 5 000
.

elektros energijos ir kt. 1 200

reklamos 500

Iš viso sąnaudų: 11 000

PELNAS 4 226

Balansas

Balansas išreiškia pusiausvyrą tarp turto ir nuosavybės ir pateikia informaciją apie tai, kokį turtą turi įmonė konkrečiu momentu bei kam jis priklauso. Paprasčiausiu balansu galime laikyti apskaitinę lygybę: Turtas  savininkų nuosavybė + Skolintojų nuosavybė. Įmonė jai priklausantį turtą nuolat naudoja, jis visą laiką kinta, todėl, sudarant balansą, daroma prielaida, kad įmonės veikla sustabdoma ir užfiksuojamas ne tik turto dydis, bet ir kam jis priklauso tuo momentu.

Balansą sudaro 3 pagrindinės dalys: turtas, savininkų nuosavybė ir skolintojų nuosavybė.

Balansą galima pateikti lentelės pavidalu: vienoje dalyje vaizduojamas turtas, kitoje – savininkų nuosavybė ir įsipareigojimai (skolintojų nuosavybė).
Balansas
TURTAS Suma SAVININKŲ NUOSAVYBĖ IR ĮSIPAREIGOJIMAI Suma
Ilgalaikis turtas Savininkų nuosavybė

Įstatinis kapitalas

Nepaskirstytas pelnas

Trumpalaikis turtas Skolintojų nuosavybė

Ilgalaikės skolos

Trumpalaikės skolos
Turtas iš viso Nuosavybė iš viso

Čia parodytas labai sustambintas balansas, praktiškai jis būna detalesnis, t. y kiekviena balanso dalis išskaidoma į atskirus straipsnius. Visi straipsniai balanse pateikiami tam tikra tvarka, t. y informacija suklasifikuojama. Balanso lentelės pradžioje (pagal Verslo apskaitos standartus) pateikiamas ilgalaikis turtas: pirmiausia nematerialus, jeigu įmonė tokiu disponuoja (patentai, brokerio vietos ir kt.). Po to, eina ilgalaikis materialus turtas, kuris vaizduojamas atvirkščiai likvidumo laipsniui. Likvidumas parodo, kaip greitai turtą galima paversti pinigais. Taigi pradžioje parodoma žemė, pastatai, įrengimai ir t..t. Po to, rodomas trumpalaikis turtas: pradedant nuo atsargų, toliau skolos įmonei, trumpalaikiai vertybiniai popieriai ir pinigai.

Kitoje balanso dalyje, kuri pavadinta Nuosavas kapitalas ir įsipareigojimai, pradžioje rodoma savininkų nuosavybė, kurią sudaro įstatinis kapitalas ir nepaskirstytas pelnas. Po to eina įsipareigojimai, pradžioje – ilgalaikiai įsipareigojimai, t.y. ilgalaikės skolos, kurių grąžinimo terminas ilgesnis negu 1 metai. Tai banko kreditų grąžinimai, kiti ilgalaikiai įsipareigojimai. Vėliau – trumpalaikiai įsipareigojimai (skolos), kurių grąžinimo terminas mažiau kaip 1 metai. Tai skolos tiekėjams, priskaičiuoti atlyginimai darbuotojams ir mokesčiai, bei kt.
Sudarysime AB ”Stilius” balansą:
AB “Stilius” kovo 31 d
Balansas
TURTAS Suma NUOSAVYBĖ Suma
Ilgalaikis turtas Savininkų nuosavybė
Pastatas 160 000 Akcinis kapitalas 200 000
Įrengimai 40 000 Nepaskirstytas pelnas 4 226
Transportas 15 000
Trumpalaikis turtas Skolintojų nuosavybė
Medžiagos 4 700 Banko paskola 20 000
Pirkėjų skolos 6 000 Skola tiekėjams 5 000
Pinigai 3 526
Turtas iš viso 229 226 Nuosavybė iš viso 229 226

Paprastai sudaromas kitokios formos balansas, kuriame nuosavybė išdėstoma ne dešinėje pusėje, bet žemiau – po turto dalimi.

APSKAITOS VEDIMAS PINIGINIU IR KAUPIMO PRINCIPU

Ataskaitinio laikotarpio pabaigoje turi būti parengiama finansinė atskaitomybė ir nustatomas įmonės veiklos efektyvumas, t.y. pelningai ar nuostolingai dirbo įmonė per praėjusį laikotarpį. Įdomu tai, kad šis įmonės veiklos rezultatas priklauso ir nuo to, kokia apskaitos koncepcija vadovaujantis vedama įmonėje apskaita – pinigine ar kaupimo.

Individualiose įmonėse ir ūkinėse bendrijose, kur yra nedidelės apimtys, paprastai apskaita vedama piniginiu pagrindu. Tai reiškia, kad įplaukos fiksuojamos tik tada, kai pinigai jau gauti, o išlaidos, tada, kai pinigai jau sumokėti.

Akcinėse bendrovėse apskaita vedama kaupimo principu. Ši apskaita tiksliau parodo įmonės veiklos rezultatą, nes čia pajamos lyginamos su sąnaudomis. Bendrieji apskaitos principai nurodo, kad pajamos fiksuojamos tada, kai jos uždirbamos, nepriklausomai nuo to, kada bus gauti pinigai. Sąnau.dos fiksuojamos tada, kai jos patiriamos, o ne tada, kai išleidžiami pinigai. Panagrinėję įmonės AB “Asta” veiklą, pamatysime skirtumus, kurie atsiranda, vedant apskaitą piniginiu ir kaupimo principais.

Pavyzdys. Parduotuvė “Asta” buvo įkurta sausio 3 d. Per šį mėnesį parduotuvės savininkė užfiksavo tokias operacijas:

1. Sausio 3 d., “Asta” gavo 60 000 Lt paskolą metams su 10  metinėmis palūkanomis;
2. Sausio 3 d., sumokėjo 2 400 Lt už patalpų nuomą sausio – birželio mėnesiais;
3. Sausio 4 d., sumokėjo už reklamą 500 Lt;
4. Sausio 5 d., pirko prekių už 70 000 Lt, 50 000 Lt apmokėjo iš karto, likusi suma turi būti sumokėta per 30 dienų;
5. Sausio 15 d., sumokėjo 1 200 Lt už parduotuvės apsaugą sausio – rugpjūčio mėnesiais;
6. Sausio 30 d., sumokėjo už komunalines paslaugas 200 Lt;
7. Sausio 31 d., įmonės darbuotojams išmokėjo atlyginimą už sausį – 1 300 Lt;
8. Per sausio mėnesį pardavė visas prekes už 100 000 Lt, iš jų 40 000 pirkėjai sumokėjo iš karto, o 20 000 Lt sumokės iki vasario 10 dienos.

Norint sužinoti, ar pelninga buvo parduotuvės veikla sausio mėnesį, reikia sudaryti pelno (nuostolių) ataskaitą. Ją galima parengti piniginiu arba kaupimo principu.

Įmonės “Asta” sausio mėnesio pelno (nuostolių) ataskaita (Lt)
(parengta piniginiu principu)

Piniginės įplaukos 40 000
Išlaidos: 55 600

a) Prekėms 50 000

b) Nuomai 2 400

c) Reklamai 500

d) Apsaugai 1 200

e) Komunalinėms paslaugoms 200

f) Atlyginimams 1 300
Nuostolis (15 600)

Įmonės “Asta” sausio mėnesio pelno (nuostolių) ataskaita (Lt)
(parengta kaupimo principu)

Pardavimų pajamos 100 000
Parduotų prekių savikaina 70 000
Bendrasis pelnas 30 000
Sąnaudos: 3 050
a) Palūkanų (60 000 x 0,10/12) 500
b) Nuomos (2 400/6) 400
c) Reklamos 500
d) Apsaugos 150
e) Komunalinių paslaugų 200
f) Atlyginimų 1300
Pelnas 26 950

Palyginę sausio mėnesio pajamas su joms uždirbti patirtomis sąnaudomis matome, kad įmonės veikla pelninga, nors skaičiuojant tik įplaukas ir išlaidas, t.y gautus ir išleistus pinigus, atrodė, kad veikla nuostolinga.

Apskaita, vedama kaupimo principu, tiksliau atspindi finansinę įmonės veiklą. 2.5. Pelno uždirbimo įtaka apskaitinei lygybei
Paprasčiausiai uždirbamo pelno ir turto pasikeitimo ryšys pasireiškia tuomet, kai pajamų uždirbimas sutampa su pinigų įplaukomis, o sąnaudų patyrimas – su pinigų ar kito turto išleidimu.
Taip gali būti, pavyzdžiui, nedidelėje krautuvėlėje, kurioje prekės kreditan neparduodamos ir kuri neturi savo patalpų (ar kito ilgą laiką naudojamo turto), bet jas nuomoja, kiekvieną mėnesį mokėdama nuomos mokestį. Tokiu atveju, norint apskaičiuoti savininko nuosavybės padidėjimą,
pakanka nustatyti, kiek per ataskaitinį laikotarpį padidėjo įmonės turtas:

Arba:

Kaip matome iš paskutinės lygties, tokioje įmonėje apskritai galima būtų netvarkyti apskaitos, apsiriboti vien turto inventorizavimu (suskaičiavimu), pasibaigus kiekvienam ataskaitiniam laikotarpiui. Bet šiuo atveju aptartą lygybę reikėtų papildyti dar keletu elementų.
Juk įmonės turtas laikotarpio pabaigoje gali pasikeisti ne tik dėl įmonės veiklos, bet ir todėl, kad per ataskaitinį laikotarpį savininkas įnešė tam tikrą lėšų sumą į įmonę arba išėmė iš jos tam tikrą turtą ir panaudojo asmeniniams reikalams. Tokiu atveju galutinė formulė, iš kurios gali būti apskaičiuotas per laikotarpį uždirbtas pelnas ar patirtas nuostolis, vadovaujantis turto sumos pasikeitimu per tą laikotarpį, yra tokia:

Be to, šią formulę reikėtų koreguoti iš trečiųjų asmenų gautų paskolų suma, nes ji taip pat didintų turtą, bet nereikštu pelno uždirbimo ir, dėl to, padidėjusios savininkų nuosavybės. Įtaką turto sumai daro ir daugelis kitų faktorių, nesusijusių su pelno uždirbimu ar nuostolio patyrimu. Užtenka paminėti vien turto dovanojimą kitoms įmonėms ir dovanų gavimą iš trečiųjų asmenų. Todėl ką tik aprašytu būdu ataskaitinio laikotarpio rezultatus galima būtų apskaičiuoti nebent itin mažose įmonėse, kurių veikla labai nesudėtinga.
Norėdami nustatyti įmonės veiklos rezultatų įtaką fundamentinei apskaitos lygybei, grįžkime prie pradinės jos formos, kai savininkai buvo išleidę akcijų už 100 000,- litų ir dar nebuvo atlikta jokių kitų operacijų:

Kai įmonė pradeda savo veiklą, pirmiausia už pradinį turtą (šiuo atveju – pinigus) nusiperka prekių, kurias numato brangiau perparduoti kitiems pirkėjams arba perka žaliavų bei apmoka už darbą darbuotojams, kurie iš tų žaliavų pagamina parduoti skirtas prekes.
Aiškumo dėlei tarkime, kad prekybos įmonė iš didmeninės bazės nupirko prekių už 20 000,-litų ir apmokėjo už jas grynaisiais pinigais. Tai reiškia, jog įmonė padarė 20 000,-litų išlaidų ir dėl to dalis pinigų virto perparduoti skirtomis prekėmis:

Po kurio laiko įmonė pardavė šias prekes pirkėjams už grynuosius pinigus ir gavo už jas jau 30 000,-litų. Dėl to pinigų suma padidėjo iki 110 000,-litų (80 000,-Lt. + 30 000,- Lt.), tačiau perparduoti skirtų prekių sumažėjo 20 000,-Lt. (tokia buvo perparduoti skirtų prekių vertė).
Taigi bendra turto suma padidėjo 10 000,-Lt. (100 000,-Lt. – 20 000,-Lt. + 30 000,-Lt. = 110 000,-Lt.).
Tiek pat padidėjo ir savininkų nuosavybė, nes patyrusi 20 000,-Lt. sąnaudų (jos mūsų atveju sutampa su išmokėtų pinigų suma), įmonė uždirbo 30 000,-Lt. pajamų (jų suma mūsų atvejų sutapo su įplaukų už parduotas prekes suma, nes prekės buvo parduotos už grynus).
Todėl prekių pardavimo momentu įmonės nuosavybei padidėjus 30 000,-Lt., ji tuo pačiu metu sumažėja 20 000,-Lt., o apskaitos lygybė įgyja tokį pavidalą:

Suma, kuria uždirbtos pajamos viršija jas uždirbant patirtas sąnaudas, vadinama uždirbtu pelnu ir yra sudėtinė savininkų nuosavybės dalis. Priešingu atveju (sąnaudoms viršijus pajamas) įmonė patirtų nuostolį, kuris ne tik mažintų bendrą turto sumą, bet ir savininkų nuosavybę.
Taigi bendroji fundamentinės apskaitos lygybės forma, atsižvelgiant į įmonės veiklos rezultatus, yra:

Aptardami pelno susidarymą, minėjome dviejų rūšių kainas: tą, kurią įmonė sumoka tiekėjui, ir tą, kurią pačiai įmonei moka pirkėjai. Šių kainų skirtumas ir leidžia įmonei uždirbti pelną.
Kaina, už kurią įmonė perka prek.es iš tiekėjų, pačios įmonės pirkėjos atžvilgiu vadinama savikaina, kitaip sakant, „kaina sau” (bet ne pirkėjui).
Už pardavimo kainą įmonė perparduoda prekes savo pirkėjams. 2.6. Įmonės finansų struktūra
Kiekvienai įmonei labai svarbu žinoti, kuri abstraktaus turto dalis priklauso tos įmonės savininkams, o kuri – pasiskolinta ir įmonė pastarąja tik laikinai disponuoja. Turtą, kuriuo disponuoja įmonė, nuosavybės požiūriu apibūdina įmonės finansų struktūra.
Kiekvienos įmonės finansinė struktūra parodo, kokia dalis viso turto, kuriuo disponuoja įmonė, priklauso jos savininkams, o kokia – skolintojams.

Tarkime, kad įmonės „Kelias” ir „Dangus” disponuoja vienodo dydžio turtu, tačiau šių dviejų įmonių finansų struktūra yra skirtinga:

TURTAS = SKOLINTOJŲ NUOSAVYBĖ + SAVININKŲ NUOSAVYBĖ

Įmonė „Kelias” 150 = 50 + 100

Įmonė „Dangus” 150 = 100 + 50

Pabandykime nuspręsti, kuri iš šių įmonių turi palankesnę finansinę struktūrą. Iš pradžių patrauklesnė atrodo įmonė „Kelias”, nes ji turi daug mažiau skolų. Mažesnis skolų kiekis yra palankus tiems, kurie ruošiasi įsigyti jos akcijų, nes tokios įmonės veikla jiems atrodys mažiau rizikinga. Šią įmonę palankiau vertintų ir kreditoriai, nes ji turi pakankamai savo nuosavybės ( nuosavo turto) skoloms padengti. Ir akcininkai, ir kreditoriai, investuodami ar skolindami turtą šiai įmonei, rizikuoja žymiai mažiau. Tačiau nereikia pamiršti, kad mažesnė rizika rinkoje dažnai susijusi su santykinai mažu pelnu.

Panagrinėkime įmonės „Dangus” finansų struktūrą. Pirmiausia atkreipia dėmesį palyginti didelė skolintojų nuosavybės dalis. Kaip tai vertinti? Toks skolų dydis nekelia didelio pasitikėjimo įmone, nes šias skolas reikės grąžinti, be to, už jas reikės sumokėti palūkanas. Aišku, kad kiekvienas akcininkas, įsigydamas šios įmonės akcijų, rizikuoja daugiau negu įmonės „Kelias” akcininkai. Tačiau didelė rizika rinkoje dažniausiai susijusi su palyginti dideliu pelnu. Kita vertus, reikėtų pagalvoti, kaipgi įmonė sugebėjo pritraukti tokią santykinai didelę skolintojų nuosavybės dalį. Akivaizdu, kad ji turėjo įtikinti skolintojus, jog skolos bus laiku grąžintos ir palūkanos laiku sumokėtos. Taigi gal įmonės reikalai nėra jau tokie blogi, jeigu kreditoriai jai drąsiai suteikė paskolas.
Kita vertus, skola skolai nelygi. Kaip jau žinote, įmonė gali turėti ir tokių skolų (pvz., skola tiekėjams), už kurias nereikia mokėti palūkanų. Taigi, reikėtų atidžiau išnagrinėti skolintojų nuosavybės struktūrą. Jeigu dauguma skolų yra tokios, už kurias nereikia mokėti palūkanų, tai įmonė, pritraukdama skolintąjį turtą, sutaupo pinigų. Todėl galime teigti, kad ji sumaniai išnaudoja tokios finansinės struktūros privalumus.

Tarkime, kad įmonės gavo vienodą pelną – 1 000,-litų. Įmonė „Kelias” yra išleidusi ir pardavusi 10 paprastųjų akcijų po 10,-litų kiekvieną (iš viso savininkų nuosavybė – 100,-litų). Įmonė „Dangus” – 5 paprastąsias akcijas po 10,-litų kiekvieną, (iš viso savininkų nuosavybė – 50,-litų).
Turėdami šiuos duomenis, galime apskaičiuoti, kiek pelno tenka vienai paprastajai akcijai kiekvienoje įmonėje:
„Kelias” 1 000 : 10 = 100,-litų „Dangus” 1 000 : 5 = 200,-litų
Įmonės „Dangus” vienai paprastajai akcijai pelno tektų daugiau negu įmonėje „Kelias” , nes joje akcininkų nuosavybė yra mažesnė. Iš šios informacijos galime tikėtis, kad įmonės „Dangus” akcijų kursas rinkoje kils. Tai reiškia, jog potencialūs investuotojai yra pasiruošę brangiau mokėti už šios įmonės akcijas.

Apibendrinant pateiktą pavyzdį, galime teigti, kad optimalios finansų struktūros „recepto”pateikti neįmanoma. Įmonės finansinę struktūrą galime vertinti kaip labai subjektyvų dalyką.

Rizikos nebijantys investuotojai dažnai renkasi įmonę su didesne skolintojų nuosavybės dalimi. Šį pasirinkimą jie motyvuoja galimybe uždirbti daug didesnį pelną negu kitose įmonėse. Tiems investuotojams, kurie nori gauti pastovų pelną iš įdėto turto, daug patrauklesnės atrodys įmonės su didesne savininkų nuosavybės dalimi.3. APSKAITOS PROCESAS IR JO ORGANIZAVIMAS
3.1. Buhalterinės apskaitos sąskaitos ir dvejybinis įrašas
Kiekvienas ūkinis faktas (įvykis ar operacija) susijęs su turto ar nuosavybės pasikeitimu, turi būti užregistruotas nustatyta tvarka ir privalo atsispindėti metinėje finansinėje atskaitomybėje, kuri pateikiama įmonės valdytojams bei išoriniams naudotojams, norintiems žinoti, kokiu turtu disponuoja įmonė ir kam šis turtas priklauso. Kadangi kiekviena ūkinė operacija susijusi su tam tikru turtu ar nuosavybe, dėl kiekvienos ūkinės operacijos pasikeičia atitinkamų balanso straipsnių sumos.
Vadinasi, balansą ir pelno (nuostolio) ataskaitą po kiekvienos operacijos reikėtų koreguoti. Bet tokių operacijų net per vieną dieną būna labai daug. Kartais šimtai ar net tūkstančiai. Todėl po kiekvienos turėti tikslią informaciją apie įmonės būklę reikėtų balansą ir pelno (nuostolio) ataskaitą perrašyti užregistravus kiekvieną faktą.
Ši problema išsprendžiama pasitelkiant į pagalbą buhalterines sąskaitas, pvz. kiekvienam balanso, pelno (nuostolio) ataskaitos straipsniui gali būti skirtas atskiras registras. Čia kaupiama visa informacija apie atitinkamos turto ar nuosavybės rūšies pasikeitimus per tam tikrą laikotarpį.
Apskaitininkai šiuos registrus vadina sąskaitomis. Juos galima vesti nebūtinai popieriuje, galima saugoti ir kitose informacijos laikymo vietose, pvz. kompiuterių atmintyje.
Duomenys į sąskaitas atkeliauja iš pirminių dokumentų, todėl būtų pravartu į jas įrašyti ne tik besikeičiančias turto ar nuosavybės sumas, bet ir pažymėti, iš kokių pirminių dokumentų jos atliekamos. Tai padėtų greičiau pasitikrinti iš kur paimti duomenys, nors ir reikalautų šiek tiek daugiau darbo.
Į sąskaitas įrašoma suma ir operacijos atlikimo data. Šios informacijos užtenka tam, kad prireikus galima būtų nustatyti pirminį dokumentą ir juo pasinaudoti, tikrinant, ar apskaitos registruose teisingai atspindėtas vienas ar kitas ūkinis faktas.
Tuo tikslu panagrinėsime vienos turto rūšies, pvz. pinigų kitimo atspindėjimą sąskaitoje. Turtas ir nuosavybė gali kisti dviem kryptim – didėti arba mažėti.
Pinigų sąskaitoje pasikeitimus užfiksuosime stulpeliu:

Data Pinigų įplaukos arba išlaidos Suma

Kovo 1d. gauta 800
Kovo 3d. išmokėta 500
Kovo 4d. gauta 1200
Kovo 5d. išmokėta 300
Kovo 10d. išmokėta 450
Kovo 11d. gauta 100
Kovo 15d. gauta 250
Kovo 20d. išmokėta 750

Šią lentelę galima būtų sutartinai pavadinti sąskaita Pinigai. Jos privalumas tas, kad visa informacija apie įmonės pinigus pateikiama vienoje vietoje. Tačiau, kaip matome, nelengva suskaičiuoti visus per tą laiką gautus ir išleistus pinigus, kadangi įplaukų ir išmokėjimų kiekvieną dieną būna dešimtys, o didesnėse įmonėse – šimtai. Tam reikia perskaičiuoti visas lentelėje įrašytas sumas. Todėl būtų patogu šiek tiek patobulinti lentelę: sumos stulpelį padalyti į dvi dalis ir į vieną rašyti tik gautas sumas (pinigų padidėjimą), o į kitą – tik išmokėtas sumas (pinigų sumažėjimą):

Pinigai

Data Gauta Išleista

Kovo 1d. 800
Kovo 3d. 500
Kovo 4d. 1200
Kovo 5d. 300
Kovo 10d. 450
Kovo 11d. 100
Kovo 15d. 250
Kovo 20d. 750

Iš viso 2350 2000

Iš šios sąskaitos duomenų matome, kad įmonė kovo mėnesį gavo 2350 litų ir išleido 2000 litų. Taigi jai liko 350 litų.
Sąskaitose taip pat išskiriama atskira skiltis objekto padidėjimams ir sumažėjimams.
Skiltis kairėje sąskaitos pusėje (gauta) sutartinai vadinama debetu, o skiltis dešinėje pusėje (išmokėta) – kreditu. Žodį “debetas” apskaitininkai vartoja norėdami pabrėžti, kad kalbama apie kairiąją sąskaitos pusę, o žodį “kreditas”, – kad kalbama apie dešiniąją buhalterinės sąskaitos pusę.
Bendroji debeto skilties suma (2350 Lt) vadinama debeto apyvarta, o kredito skilties suma (2000 Lt) vadinama kredito apyvarta. Likutis pinigų sąskaitoje 350 Lt dar vadinamas itališku žodžiu saldo.
Tačiau aptartoji sąskaitos Pinigai forma turi vieną esminį trūkumą. Remiantis jos duomenimis, be papildomų skaičiavimų neįmanoma nustatyti, kokia pinigų suma disponavo įmonė vieną ar kit.ą kovo mėnesio dieną. Todėl patobulinsime šios sąskaitos formą, papildydami dar viena skiltimi, skirta pinigų likučiui apskaičiuoti po kiekvienos operacijos, didinančios ar mažinančios pinigų sumą.
Skilčių Gauta ir Išleista pavadinimus pakeisime atitinkamai Debetas ir Kreditas

Pinigai

Data Debetas Kreditas Likutis

Kovo 1d. 800 800
Kovo 3d. 500 300
Kovo 4d. 1200 1500
Kovo 5d. 300 1200
Kovo 10d. 450 750
Kovo 11d. 100 850
Kovo 15d. 250 1100
Kovo 20d. 750 350

Mokytis tinka supaprastintos formos sąskaitos. Šiose sąskaitose po kiekvieno įrašo likutis neskaičiuojamas, o jos pačios vadinamos T formos sąskaitomis, arba lėktuvėliais:

D Sąskaitos pavadinimas K

Debetas Kreditas

Apskaitininkai patys pasirenka sąskaitos formą ir joje atspindimos informacijos kiekį, tačiau visose buhalterinėse sąskaitose būtinai skiriamos debeto ir kredito skiltys. Tai yra todėl, kad kiekvienos sąskaitos apskaitos objektas (turto, nuosavybės ar įsipareigojimų rūšys) gali kisti 2 kryptimis: didėti ar mažėti.
Sąskaitos objekto pakitimai – padidėjimai ir sumažėjimai fiksuojami skirtingose jos pusėse. Turto padidėjimai registruojami tą turtą atspindinčių sąskaitų debeto pusėse, o sumažėjimai – kredito pusėse. Nuosavybės ir įmonės įsipareigojimų padidėjimas žymimas nuosavybės sąskaitų kredito pusėje, o sumažėjimas – debeto pusėje.
Atidarant sąskaitas, jose iš balanso įrašomi pradiniai likučiai arba saldo. Likučiai iš balanso turto dalies įrašomi į atitinkamų sąskaitų debetą, o iš nuosavybės dalies į kreditą.

D Turto sąskaita K D Nuosavybės sąskaita K

Pradinis likutis Sumažėjimas Sumažėjimas Pradinis likutis

Padidėjimas Padidėjimas
Galutinis likutis Galutinis likutis

Galutinis likutis turto sąskaitose apskaičiuojamas prie pradinio likučio pridedant debeto apyvartą ir atimant kredito apyvartą. Nuosavybės sąskaitose galutinis likutis nustatomas atvirkščia tvarka: prie pradinio likučio pridedama kredito apyvarta ir atimama debeto apyvarta.
Kita sąskaitų grupė – pajamų ir sąnaudų sąskaitos. Jos tiesiogiai susijusios su savininkų nuosavybe, kadangi skirtumas tarp pajamų ir sąnaudų, t.y. pelnas (nuostolis) daro tiesioginį poveikį savininkų nuosavybės dydžiui. Todėl pajamų sąskaitos padidėjimas (uždirbimas) įrašomas į kreditą kaip nuosavybės sąskaitose. Patiriamos sąnaudos mažina pelną ( tuo pačiu ir savininkų nuosavybę), todėl fiksuojama atvirkščiai – sąnaudų padidėjimas fiksuojamas sąnaudų sąskaitų debete.

Įrašų buhalterinėse sąskaitose taisyklės:
 Turto ir sąnaudų sąskaitų apskaitos objektų padidėjimai registruojami tų sąskaitų debete.
 Turto ir sąnaudų sąskaitų apskaitos objektų sumažėjimai fiksuojami tų sąskaitų kredite.
 Nuosavybės ir įmonės įsipareigojimų, pajamų sąskaitų, apskaitos objektų padidėjimai registruojami tų sąskaitų kredite.
 Nuosavybės ir įmonės įsipareigojimų, pajamų sąskaitų, apskaitos objektų sumažėjimai registruojami tų sąskaitų debete.

D TURTO SĄSKAITA K

Likutis
laikotarpio
pradžioje

Padidėjimas Sumažėjimas

( + ) ( – )

Likutis
Laikotarpio

pabaigoje

D NUOSAVYBĖS SĄSKAITA K

Likutis
laikotarpio
pradžioje

Sumažėjimas Padidėjimas

( – ) ( + )

Likutis
laikotarpio
pabaigoje

D SĄNAUDŲ SĄSKAITA K

Likutis
laikotarpio
pradžioje

Padidėjimas Sumažėjimas

( + ) ( – )

Likutis
laikotarpio
pabaigoje

D PAJAMŲ SĄSKAITA K

Likutis
laikotarpio
pradžioje

Sumažėjimas Padidėjimas

( – ) ( + )

Likutis
laikotarpio
pabaigoje

Pvz.,

D Pinigai K D Skola bankui K

1000 10 000

300 7 000

Padidėjimas Sumažėjimas Sumažėjimas Padidėjimas

( + ) ( – ) ( – ) ( + )

700 3 000

Kal.bėdami apie fundamentinę apskaitos lygybę, išsiaiškinome, kad bet koks ūkinis faktas būtinai pakeičia turto, nuosavybės arba turto ir nuosavybės apimtį bei struktūrą. Todėl kiekvieną ūkinį faktą reikia registruoti mažiausiai dvejose sąskaitose: vienos sąskaitos debete, kitos – kredite.

Pvz. įmonė įsigijo įrengimų už 50 000 Lt ir iš karto už juos sumokėjo tiekėjams. Sąskaitose ši operacija turi būti atvaizduota taip:

D Pinigai K D Įrengimai K

Likutis
70 000

50 000 50 000

Dėl šios operacijos apskaitos lygybės suma nepasikeitė, nes sumažėjus vienai turto rūšiai (pinigams) padaugėjo kito turto (įrengimų)

Žinant buhalterinių įrašų sąskaitose pagrindines taisykles, galima pavaizduoti fundamentinę apskaitos lygybę įvedant į ją naują elementą – sąskaitas.

Savininkų Skolintojų
D Turtas K D nuosavybė K D nuosavybė K D Pajamos K

= + +
Padi- Sumažė- Sumažė- Padidė- Sumažė- Padidė- Sumažė- Padidė-
dėji- jimas jimas jimas jimas jimas jimas jimas
mas

D Sąnaudos K –

Padidė- Sumažė-

jimas jimas

Kiekvieno ūkinio fakto atspindėjimas vienos sąskaitos debete, kitos – kredite vadinamas dvejybiniu įrašu, o sąskaitų derinys kai viena sąskaita debetuojama, o kita kredituojama, įvardijamas sąskaitų korespondencija.

Panagrinėsime įvairius sąskaitų korespondencijų atvejus remdamiesi konkrečiomis ūkinėmis operacijomis.
1. AB išleido ir pardavė paprastųjų akcijų už 100 000 Lt.
Dėl šios operacijos padidėjo įmonės pinigų 100 000 lt ir tą padidėjimą turim užfiksuoti turto sąskaitos Pinigai debete. Akcininkai, nupirkę akcijas, tampa savininkais, todėl jų nuosavybės padidėjimą reikia parodyti nuosavybės sąskaitos Akcinis kapitalas kredite.

D Pinigai 100 000

K Akcinis kapitalas 100 000

D Pinigai K D Akcinis kapitalas K

1) 100 000 1) 100 000

2. AB įsigijo įrengimų už 70 000 Lt skolon.
Dėl to padidėjo įmonės turtas, tai fiksuojama turto sąskaitos Įrengimai debete. Atsirado įmonės skola įrengimų tiekėjams. Skolos atsiradimas prilyginamas skolos padidėjimui, todėl fiksuojamas skolintojų nuosavybės sąskaitos Skolos tiekėjams kredite.

D Įrengimai 70 000

K Skolos tiekėjams 70 000

D Įrengimai K D Skolos tiekėjams K

2) 70 000 2) 70 000

3. Bendrovė įsigijo medžiagų už 20 000 Lt

Šiuo atveju pasikeitė įmonės turto struktūra. Padaugėjo medžiagų, tai fiksuojama turto sąskaitos Medžiagos debete. Įmonė iš karto sumokėjo už medžiagas, dėl to sumažėjo jos pinigai, tai fiksuojama turto sąskaitos Pinigai kredite.

D Medžiagos 20 000

K Pinigai 20 000

D Medžiagos K D Pinigai K

3) 20 000 1) 100 000 3) 20 000

4. Įmonė sunaudojo medžiagų produkcijai gaminti už 12 000 Lt.

Medžiagų sumažėjimas fiksuojamas Medžiagų sąskaitos kredite. Sąnaudų atsiradimas yra sutapatinamas su jų padidėjimu ir fiksuojamas sąskaitos Medžiagų sąnaudos debete.

D Medžiagų sąnaudos 12 000

K Medžiagos 12 000

D Medžiagos K D Medžiagų sąnaudos K

3) 20 000 4) 12 000 4) 12 000

Iš pateiktų pavyzdžių matyti, kad ūkinė operacija turi būti fiksuojama mažiausiai dvejose sąskaitose. Toks įrašas, kai tarpusavyje koresponduoja tik dvi sąskaitos, vadinamas paprastuoju įrašu. Įrašas, kuriame vienos sąskaitos debetas bendrąja suma koresponduoja su dviejų ar daugiau sąskaitų kreditu ir atvirkščiai, vadinamas sudėtiniu įrašu.

Pavyzdžiui, įmonė pirko žaliavų už 30 000 Lt, už kurias 5 000 Lt sumokėjo iš karto, o likusius grąžins po 15 dienų. Ši operacija sąskaitose užfiksuojama taip:

D Žaliavos 30 000

K Pinigai 5 000

K Skola tiekėjams 25 000

D Žaliavos K D Pinigai K D Skola tiekėjams K

30 000 5 000 25 000.3.1.1. Sintetinės ir analitinės sąskaitos
Pagal apskaitos duomenų grupavimo apimtį buhalterinės apskaitos sąskaitos būna 2 rūšių – sintetinės ir analitinės.
Sintetinėse sąskaitose vedama apibendrinta vienarūšio turto ir nuosavybės apskaita tik piniginiu matu. Sintetinės sąskaitos atidaromos iš balanso, pvz., žaliavos, prekės skirtos perparduoti, skolos tiekėjams, skolos bankui, akcinis kapitalas, nepaskirstytas pelnas ir pan.
Tačiau vadovavimo ir kontrolės tikslams reikia detalesnės informacijos apie kurią nors sąskaitą, pvz. Žaliavos, t.y. kiek, kokių ir kokiomis kainomis žaliavų turi įmonė. Kokiems konkretiems tiekėjams įmonė skolinga ir panašiai. Todėl sintetinėms sąskaitoms išplėsti ir suskaidyti vedamos analitinės sąskaitos.
Analitinės sąskaitos atitinka konkrečią turto ar nuosavybės rūšį, pvz., sintetinė Prekės sąskaita, o analitinės sąskaitos atidaromos atskirai kiekvienai rūšiai.
Prekės sintetinė sąskaita – Avalynė.
Jai atidaromos analitinės sąskaitos : moteriška avalynė, vaikiška avalynė, vyriška avalynė.

Analitinėse sąskaitose sukaupta informacija mažai domina išorinius vartotojus, be to, tai yra įmonės komercinė paslaptis. Išoriniams vartotojams pateikiami susintetinti duomenys. Jie atspindi atitinkamą balanso straipsnį, kurio likutį sudaro visų atitinkamų analitinių sąskaitų likučių suma.

D Avalynė K a) D Mot. aval. K b) D Vyr. aval. K c) D Vaik. aval. K

18000 10000 3000 5000

Santykis tarp sintetinės sąskaitos ir jai išplėsti atidarytų analitinių sąskaitų:
1. Kiekvienas įrašas įrašytas į sintetinę sąskaitą lygiagrečiai įrašomas į atitinkamas analitines sąskaitas ir būtinai į tą pačią debetinę ar kreditinę pusę.
2. Visų analitinių sąskaitų, vienos sintetinės sąskaitos mastu debeto ar kredito apyvartų bendroji suma ir likučių bendroji suma turi būti atitinkamai lygi sintetinių sąskaitų apyvartai ir likučiui.
Pvz., Kovo 3 d. įmonė nupirko iš tiekėjų skolon 10 porų po 100 Lt vyriškos ir 20 porų po 80 Lt moteriškos avalynės.

D Prekės 2600 Lt

K Skola tiekėjams 2600 Lt

Kovo 5d. įmonė pardavė 5 poras vyriškų ir 10 porų moteriškų batų.

D Pinigai 1300 Lt

K Prekės 1300 Lt

Avalynės įsigijimas Avalynės pardavimas
Data Kiekis Kaina Suma Data Kiekis Kaina Suma
Moteriška Moteriška
03 03 20 80 1600 03 05 10 80 800

Vyriška Vyriška
03 03 10 100 1000 03 05 5 100 500

D Prekės K
03 03 2600
03 05 1300

Padidėjimas Sumažėjimas

( + ) ( – )

Likutis 13003.2. Sąskaitų planas
Tam, kad vartotojams būtų lengviau sąskaitose rasti reikalingą informaciją, ji turi būti susisteminta pagal tam tikrus požymius. Tuo tikslu įmonės turi parengti sąskaitų planą. Sąskaitų planas – tai visų įmonėje naudojamų sąskaitų sąrašas kuriame pateikiami visų sąskaitų pavadinimai bei jų numeriai.
Jame sąskaitos pagal požymius jungiamos į tam tikras vienarūšes grupes, taip informacija yra suklasifikuojama ir ją lengviau skaityti bei analizuoti. Kadangi įmonių veikla labai įvairi, kiekviena įmonė turi paruošti savo sąskaitų planą. Įvairiose įmonėse tuos pačius objektus atspindinčios sąskaitos gali būti skirtingai vadinamos. Pavyzdžiui, sąskaita įrengimai kitos įmonės apskaitininkas gali pavadinti mašinos, arba pirkėjų skola mūsų įmonei už parduotą produkciją gali būti įrašoma į sąskaitas: pirkėjų skola, gautinos skolos arba debitorinis įsiskolinimas. Svarbu, kad pavadinimai tiksliai atspindėtų sąskaitose apskaitomų objektų esmę.

Sąskaitose, kuriose apibendrintai apskaitomas vienarūšis turtas, nuosavybė, pajamos, sąnaudos, vadinamos sintetinėmis. Jos paprastai atspindi atskirus balanso straipsnius. Tačiau kasdieninei įmonės veiklai apskaityti ir kontroliuoti vien sintetinės sąskaitos nepakanka. Pavyzdžiui, sąskaita medžiagos parodys tik bendrąją jų sumą, bet nebus aišku, kokių medžiagų ir kiek konkrečiai įmonė turi.

Todėl siekiant gauti detalius (analitinius) duomenis, vedamos analitinės sąskaitos. Pavyzdžiui, sintetinei sąskaitai medžiagos atidaromos dar analitinės: medvilniniai audiniai, lininiai audiniai, vilnoniai audiniai ir kt.

Nors praktiškai nustatyti visoms įmonėms vieno sąskaitų plano neįmanoma, vis dėlto galioja tam tikros sąskaitų plano rengimo taisyklės. LR finansų ministerija 1993 m. gruodžio 16 d., raštu Nr. 91N paskelbė pavyzdinį sąskaitų planą, į kurį, rengdami savo įmonių sąskaitų planus, gali orientuotis visi apskaitininkai. Tam, kad tikras parodomasis sąskaitų plano modelis, kuriuo nebūtina vadovautis, bet jis gali būti taikomas kaip paaiškinamoji ūkinių faktų atspindėjimo apskaitoje priemonė. Pavyzdinio sąskaitų plano struktūra parengta vadovaujantis fundamentine apskaitos lygybe.
Atsižvelgiant į tai visos sąskaitos skirstomos į klases.

1 klasė 2 klasė 3 klasė 4 klasė 5 klasė 6 klasė 7 klasė 8 klasė 9 klasė 0 klasė
Formavimo

savikaina,
ilgalaikis
turtas,
po metų
gautinos
sumos Trumpa
laikis
turtas Kapitalas,

rezervai ir
atidėjimai
įsipareigo-
jimams
ir reikala-
vimams
padengti Mokėtinos
sumos
ir įsipareigo-
jimai Pajamos Sąnaudos Valdymo
apskaitos
sąskaitos Valdymo
apskaitos
sąskaitos Valdymo
apskaitos
sąskaitos Balanse

neatspin-
dėtos
teisės ir
įsipareigo-
jimai

Ilgalaikis + Trumpalaikis  Savininkų + Skolintojų + Pajamos – Sąnaudos

turtas turtas nuosavybė nuosavybė

Pelnas (nuostolis)

TURTAS = NUOSAVYBĖ

Su pavyzdinio sąskaitų plano struktūra galima susipažinti 3.2 lentelėje. Pirmoje ir antroje klasėse sujungtas visas turtas – ilgalaikis ir trumpalaikis.
Trečiosios ir ketvirtosios klasių sąskaitose parodoma kam tas turtas priklauso. Trečioji klasė – tai savininkų nuosavybė arba įmonės įsipareigojimai savininkams. Savininkų nuosavybę sudaro ne tik kapitalas, rezervai, mokesčių atidėjimai, bet ir nepaskirstytas pelnas, Ketvirtoji klasė – įmonės ilgalaikiai ir trumpalaikiai įsipareigojimai bei skolos.
Penktoje klasėje fiksuojamos visų rūšių per ataskaitinį laikotarpį uždirbtos pajamos, o šeštoje – sąnaudos, patirtos uždirbant pajamas.
Septintoji, aštuntoji ir devintoji klasės – paliktos laisvos, nes jos skirtos įmonės valdymo (vidinės apskaitos) vedimui, o šios apskaitos valdžia nereglamentuoja, jos vedimo tvarką kiekviena įmonė pasirenka savo nuožiūra.

Paskutine nulinė klasė palikta atspindėti įmonėje esantį turtą ar įsipareigojimus, kurie neturi tiesioginio ryšio su įmonės turtu bei nuosavybe. Pavyzdžiui, įmonė gali užstatyti kredi.toriams jai priklausantį pastatą ar įrengimus. Dėl to nepasikeičia nei įmonės turtas, nei nuosavybė, bet informacija apie šį faktą apskaitoje turi būti parodoma.

Pavyzdinio sąskaitų plano struktūra 3.2. lentelė
1 klasė 2 klasė 3 klasė 4 klasė 5 klasė 6 klasė 0 klasė
Formavimo
savikaina,
ilgalaikis
turtas,po

vienerių
metų gautinos

sumos Trumpalaikis
turtas Kapitalas,
rezervai
ir atidėjimai
įsipareigojimams
ir reikalavimams
padengti Mokėtinos
sumos ir
įsipareigojimai Pajamos Sąnaudos Balanse
neatspindėtos

teisės ir
įsipareigojimai
10 Formavimo
savikaina 20 Atsargos 30 Kapitalas 40 Ilgalaikės
finansinės
skolos 50 Pardavimai
ir
paslaugos 60 Parduotų
prekių ir
atliktų
paslaugų
savikaina 00 Trečiųjų
asmenų
garantijos,
suteiktos
įmonės vardu
11 Nematerialusis
turtas 21 Ilgalaikis

turtas,
skirtas
perparduoti 31 Akcijų
priedai
(nominaliosios
vertės
perviršijimas) 41 Ilgalaikės
prekybos
skolos 51 61 Veiklos
sąnaudos 01 Personalinės
garantijos,
suteiktos
trečiųjų
asmenų vardu
12 Materialusis
ilgalaikis
turtas 22 Išankstiniai
apmokėjimai 32 Perkainojimo
rezervas 42 Kitos
mokėtinos
sumos ir
ilgalaikiai
įsipareigojimai 52 Kitos
veiklos
pajamos 62 Kitos
veiklos
sąnaudos 02 Realios
garantijos,
apdraustos
nuosavu turtu
13 Išperkamosios
nuomos ir
panašios teisės 23 Nebaigtos

vykdyti
sutartys 33 Rezervai 43 Ilgalaikių
skolų
einamųjų
metų dalis 53 Finansinės
ir investicinės
veiklos pajamos 63 Finansinės
ir investicinės
veiklos
sąnaudos 03 Gautos
garantijos
14 Kitas
nematerialusis
turtas 24 Prekybos
skolos 34 Nepaskirstytas
pelnas
(nuostolis) 44 Trumpalaikės
finansinės
skolos 54 pagautė

(ypatingas
pelnas) 64 Netekimai

(ypatingi
praradimai) 04 Tretiesiems
asmenims
patikėtos
įmonės prekės
ir vertybės
15 Nebaigta
statyba ir
išankstiniai
apmokėjimai 25 Kitos per
vienerius

metus
gautinos
sumos 35 Kapitalo
dotacijos ir
subsidijos 45 Prekybos
skolos 55 Pelno
mokesčių
koregavimai
ir atidėjimų
mokesčiams
atstatymai 65 Pelno
mokesčiai 05 Įsipareigojimai
dėl ilgalaikio
turto įsigijimo
ir perleidimo
16 Ilgalaikis
finansinis
turtas 26 Investicijos

ir terminuoti
indeliai 36 Atidėjimai 46 Avansu
gautos
sumos 56 66 06 Būsimieji
kontraktai
17 Po
vienerių
metų
gautinos
sumos 27 Pinigai

bankuose
ir kasoje 37 Atidėti
mokesčiai 47 Mokėtini
mokesčiai,
atlyginimai ir

soc., draudimas 57 67 07 Trečiųjų
asmenų turtas
įmonėje
18 28 38 48 Kitos
mokėtinos
sumos ir
trumpalaikiai
įsipareigojimai 58 68 08
19 29 Sukauptos
pajamos
ir ateinančių
laikotarpių
sąnaudos 39 Pajamų
ir sąnaudų
suvestinė 49 Sukauptos
sąnaudos
ir ateinančių
laikotarpių
pajamos 59 Pelno
paskirstymo
sąskaitos 69 Pelno
paskirstymo
sąskaitos 09 Įvairios
kitos teisės ir
įsipareigojimai3.3. Apskaitos proceso nuoseklumas
Buhalterinė apskaita, kaip ir kiekvienas kitas darbas, turi būti atliekamas tam tikra tvarka ir nuoseklumu. Kaip ir kiekvienoj kitoj srity, čia reikia laikytis tam tikrų nuostatų. Kiekvienas apskaitos principas turi būti įgyvendintas, kitaip jis prarastų prasmę. Siekiant tinkamai sugrupuoti ir perskaičiuoti įmonės veiklos duomenis, kad būtų patenkinti apskaitos duomenų vartotojų poreikiai ir pateikta įvairaus išsamumo informacija iš anksto nustatytu laiku, būtina įvesti tam tikrą tvarką. Jos labai svarbu laikytis visose buhalterinės apskaitos duomenų formavimo stadijose.
Apskaitos duomenų registravimo tvarka visose jos formavimo stadijose – nuo pirminių dokumentų iki atskaitomybės sudarymo vadinama buhalterinės apskaitos organizavimu.
Visų ūkinių operacijų registravimas apskaitoje pradedamas surašant pirminius dokumentus. Iš jų duomenys perkeliami į analitinės apskaitos korteles ir apskaitos registrus – žurnalus, sąskaitas.
Apskaitos registruose duomenys kaupiami visą ataskaitinį laikotarpį ir panaudojami ruošiant finansinę atskaitomybę. Ataskaitinio laikotarpio pabaigoje rekomenduojama sudaryti pagalbinę darbinės atskaitomybės lentelę, kuri padeda išvengti klaidų apskaičiuojant likučius sąskaitose ir atliekant koregavimus. Iš darbinės atskaitomybės lentelės duomenys perkeliami į finansinės atskaitomybės formas – pelno (nuostolio) ataskaitą ir balansą.
Sąskaitos ataskaitinio laikotarpio pabaigoje yra uždaromos. Naujo ataskaitinio laikotarpio pradžioje jos vėl atidaromos. Apskaitos ciklas pradedamas iš naujo.

Pirminiai dokumentai
Kiekvieną ūkinį faktą, prieš jį fiksuojant apskaitoje, reikia identifikuoti – t.y. nustatyti, ar tai ūkinis įvykis ar ūkinė operacija, ir kada jis įvyko. Ūkiniais faktais laikomos operacijos ar įvykiai, pakeičiantys įmonės turto ir (ar) nuosavybės apimtį arba struktūrą.
Ūkines operacijas apskaitoje fiksuoti galima tik remiantis atitinkamais pirminiais apskaitos dokumentais (sąskaitom-faktūrom, darbų priėmimo-perdavimo aktais, čekiais, kasos pajamų ir išlaidų orderiais ir kt.). Dokumentas yra buhalterinių įrašų pagrindas. Be dokumentų negali būti apskaitoma jokia ūkinė operacija. Dokumentai naudojami išankstinei ir vėlesnei ūkinei veiklai kontroliuoti.
Išankstinę kontrolę vykdo atsakingi apskaitos darbuotojai, tuo užkirsdami kelią neteisėtoms operacijoms. Vėlesnė kontrolė vykdoma iš dokumentų tikrinant jau atliktas operacijas. Bendrieji apskaitos principai reikalauja ūkinę operaciją apskaitoje fiksuoti tada, kai ji faktiškai pakeičia turto ar nuosavybės struktūrą ar apimtį. Tiek vienu, tiek kitu atveju yra surašomas dokumentas.
Pirminiams dokumentams privalomi tam tikri rekvizitai (rodikliai) be kurių tie dokumentai negalioja, kitaip sakant, neturi juridinės galios ir pagal juos negalima daryti jokių įrašų apskaitos registruose.
Kiekvienam apskaitos dokumentui juridinę galią suteikia tokie rekvizitai:
 Įmonės surašiusios dokumentą pavadinimas;
 Apskaitos dokumento pavadinimas;
 Dokumento numeris irsurašymo data;
 Ūkinės operacijos turinys;
 Ūkinės operacijos kiekinė ir piniginė išraiška;
 Asmenų, atlikusių ūkinę operaciją ir atsakingų už jos atlikimą bei teisingą apiforminimą, pareigos, vardai, pavardės, parašai.
Tik dokumentus, turinčius išvardintus rekvizitus, apskaitininkai gali registruoti buhalterinės apskaitos registruose.
Įmonių surašomuose dokumentuose, nurodomi sekantys fizinių asmenų duomenys – fizinių asmenų vardas bei pavardė, jo asmens kodas, paso numeris ir asmens gyvenamoji vieta.
Dokumentai rašomi ūkinės operacijos metu arba tuoj pat jai pasibaigus.
Labai svarbu nustatyti laiką, kada ūkinis faktas įvyko. Ne visada tai galima tiksliai pasakyti. Pavyzdžiui, siuvimo fabrikas “Drabužiai” užsisakė medžiagų audimo fabrike “Audiniai” balandžio 10 dieną. “Audiniai” užsakymą įvykdė ir medžiagas išsiuntė balandžio 17 d., o “Drabužiai” jas gavo balandžio 20 d. Pagal sutartį už jas apmokėti turi iki gegužės 1 dienos.
Šių medžiagų pirkimo operaciją patvirtinanti.s dokumentas yra PVM sąskaita-faktūra. O kadangi jos išrašymas laikomas ūkinės operacijos atlikimo faktu, tai “Audiniai” savo apskaitoje medžiagų pardavimą fiksuos išrašydami PVM sąskaitą-faktūrą, t.y. balandžio 17 d. Tuo tarpu “Drabužiai” pirkimo operaciją užfiksuos tik gavę PVM sąskaitą-faktūrą balandžio 20 d. ( kai joje pasirašys už medžiagų priėmimą atsakingas darbuotojas).
Pirminio dokumento išrašymas ar gavimas nebūtinai turi sutapti su prekių judėjimu. Apskaitininkai supaprastintai atspindi informaciją apie gamybos procesą ir registruoja duomenis, atspindinčius materialinių vertybių judėjimą.
Nors ūkiniai faktai paprastai identifikuojami pagal pirminius dokumentus, tačiau būna ir tokių, kurių niekas nedokumentuoja, nes tai padaryti neįmanoma. Pvz., nusidėvėjimo apskaičiavimas, kuris atliekamas ataskaitinio laikotarpio pabaigoje. Šiuo atveju nebus surašomas joks pirminis dokumentas, tačiau turi būti dokumentas, pagrindžiantis nusidėvėjimo apskaičiavimo operaciją – tai ilgalaikio turto įsigijimą patvirtinantis dokumentas.
Identifikavus ūkines operacijas, jas reikia įkainoti. Bendrieji apskaitos principai reikalauja visas ūkines operacijas, o tai reiškia ir visą turtą bei nuosavybę įkainoti faktine įsigijimo kaina (prekyboje – nupirktų prekių savikaina).

Analitinės apskaitos kortelės – tai specialūs apskaitos registrai, kuriuose fiksuojami detalūs duomenys apie atskiras turto ar įsipareigojimų rūšis. Jose be vertinės fiksuojama ir kiekinė operacijos išraiška. Čia galima žymėti ir kitą svarbią informaciją (pvz., apibūdinti kliento patikimumą). Analitinės kortelės teikia įmonės vadybininkams daug detalios informacijos. Kiekvienam tiekėjui, pirkėjui, atsargų rūšiai skiriama atskira analitinė sąskaita (kortelė), kurioje fiksuojama visa su tuo objektu susijusi informacija.
Visoms ūkinėms operacijoms registruoti, buhalteriniams įrašams daryti naudojamos specialiai pritaikytos formos, vadinamos apskaitos registrais.
Įvykus ūkinei operacijai pirmiausia reikia kur nors pažymėti, kad ji įvyko, užregistruoti visus duomenis, kurių gali prireikti ateityje valdant įmonę, bei sudarant finansinę atskaitomybę ir jau po to naudoti šiuos įrašus, o ne pirminių dokumentų duomenis.
Vienas iš paprasčiausių pirminių dokumentų duomenų registravimo būdų nuosekliai kaupti duomenis apie visas atliktas ūkines operacijas viename registre pagal jų atlikimo datą yra chronologinis apskaitos registras – bendrasis žurnalas.
Bendrasis žurnalas – tai apskaitos registras, kuriame nedidelėse įmonėse nuosekliai, chronologine tvarka iš pirminių dokumentų surašomi visi ūkiniai faktai.
Bendrajame žurnale visi ūkiniai faktai registruojami eilės tvarka, užrašoma data. Skiltyje Turinys rašomi koresponduojančių sąskaitų pavadinimai. Kiekvienoje eilutėje rašoma tik viena sąskaita. Pradžioje rašomas debetuojamos sąskaitos pavadinimas. Žemiau, šiek tiek atitraukus nuo skilties krašto, rašomas kredituojamoas sąskaitos pavadinimas. Jeigu yra daugiau negu dvi koresponduojančios sąskaitos, pirmiausia išvardijamos visos debetuojamos, o žemiau – kredituojamos sąskaitos. Po kredituojama sąskaita nuo pat skilties krašto užrašomas trumpas operacijos turinys. Skiltis PP (perkėlimo pažymėjimas) skirta užrašyti sąskaitai, į kurią bus perkelta suma iš bendrojo žurnalo.

Žemiau pateikiame ištrauką iš AB “Ąžuolas” bendrojo žurnalo pirmo puslapio.

Eil.
Nr. Data Turinys PP Debetas Kreditas
1 12 05 Pinigai 48000

Akcinis kapitalas 48000

Parduota paprastųjų akcijų
2 12 16 Žemė 15000

Pastatai 10000

Pinigai 25000

Pirkta žemė ir pastatai
3 12 17 Inventorius 12000

Metalas 6000

Pinigai 18000

Pirkta inventorius ir metalas
4 12 19 Pinigai 570

Pajamos 570

Klientai sumokėjo už paslaugas
5 12 19 Metalas 8000

Skola tiekėjams 8000

Pirktas skolon metalas
6 12 20 Elektros energijos sąnaudos 60

Pinigai 60

Mokestis už elektros energiją
7 12 25 M.etalo sąnaudos 3000

Metalas 3000

Metalo panaudojimas
8 12 27 Skola tiekėjams 4000

Pinigai 4000

Sumokama skola tiekėjams
9 12 28 Pinigai 600

Pajamos 600

Klientai sumokėjo už paslaugas
10 12 29 Darbo užmokesčio sąnaudos 1200

Mokėtini atlyginimai 1200

Priskaičiuotas darbo užmokestis
11 12 30 Nusidėvėjimo sąnaudos 2000

Inventoriaus nusidėvėjimas 2000

Priskaičiuotas inventoriaus nusidėvėjimas

Fiksuoti visas operacijas bendrajame žurnale patogu mažose įmonėse, kur apskaitą veda vienas buhalteris.
Didelėse įmonėse naudojami ir chronologiniai – sisteminiai (specialieji) žurnalai. Kiekviename iš jų atspindimos tam tikros rūšies operacijos, tuo pačiu atliekamas ir pradinis jų grupavimas, o tai palengvina vėlesnį duomenų apdorojimą.
Įmonės gali vesti sekančius specialiuosius žurnalus:
Pirkimų skolon žurnalas. Pirkimų skolon operacijoms registruoti skirtas pirkimų skolon žurnalas. Tokia operacija įrašoma į vieną eilutę nurodant pirkimo datą ir dokumento numerį. Turinio stulpelyje gali būti įrašomas tiekėjo pavadinimas, kodas, ar kita svarbi informacija. Piniginei operacijų išraiškai yra skirtos 2 skiltys debetas ir kreditas. Tuščiuose skiltyse apskaitomus objektus įmonė pasirenka pati. Debetas skirtas skirtingų rūšių turto pirkimams apskaityti. Ne visoms atsargų rūšims gali užtekti laisvų stulpelių. Rečiau pasitaikančios operacijos yra fiksuojamos kitų sąskaitų skiltyse. Įsigijus apgadintus arba blogos kokybės prekes jos gali būti grąžinamos arba nukainojamos. Prekės gali būti grąžinamos arba nukainojamos tik gavus tiekėjo sutikimą. Tokia operacija žurnale fiksuojama raudonu rašalu arba apskliaudžiant, taip pat su kitomis netipiškomis operacijomis bendrajame žurnale. Laikotarpio pabaigoje yra suskaičiuojamos visų stulpelių galutinės sumos ir perkeliamos į didžiosios knygos sąskaitas.

Pardavimų skolon žurnalas. Jis yra skirtas fiksuoti turto pardavimams arba paslaugų suteikimams skolon. Šiame žurnale yra registruojamas pats turto pardavimas, o parduoto turto nurašymas yra fiksuojamas parduotų prekių savikainos žurnale. Registruojant pardavimų skolon operacija, pirmiausia pažymima jos atlikimo data ir dokumento numeris. Turinio skiltyje įrašomas pirkėjo pavadinimas, kodas, numeris ir kiti duomenys. Operacijos piniginei išraiškai registruoti yra skiriama viena debeto skiltis ir viena ar kelios kredito skiltys. Debete gali būti rašoma pirkėjo įsiskolinimas, gauti vekseliai arba kitos gautinos sumos. Kredito skilties stulpeliuose yra rašomas pardavimų arba suteiktų paslaugų rūšys. PVM fiksuojamas atitinkamame stulpelyje. Parduotų prekių grąžinimai ir nukainojami pardavimų skolon žurnale įrašomi raudonai arba skliaustuose, be to,

ši operacija, kaip netipiška gali būti fiksuojama ir bendrajame žurnale. Laikotarpio pabaigoje apskaičiuojamos galutinės stulpelio sumos ir perkeliamos į didžiosios knygos sąskaitas.
Parduotų prekių savikainos žurnalas. Jame fiksuojama parduotų prekių savikaina.
Pinigų gavimo bei Pinigų mokėjimo žurnalai. Jie skirti pinigų gavimams arba pinigų išmokėjimams registruoti;
Tiesioginių ir netiesioginių gamybos išlaidų apskaitos žurnalai. Juose perdirbimo įmonių buhalteriai registruoja tiesiogines (pagrindinių žaliavų ir tiesioginio darbo užmokesčio) bei netiesiogines (pagalbinių žaliavų ir pagalbinių darbininkų darbo užmokesčio) gamybos išlaidas;
Bendrasis žurnalas naudojamas ne tik mažose, bet ir didelėse įmonėse, kur daugelis operacijų registruojamos anksčiau aptartuose spec. žurnaluose. Bendrame žurnale fiksuojami retai pasitaikantys ūkiniai įvykiai, kuriems registruoti nėra specialaus žurnalo (pvz., prekių grąžinimai ar jų nukainavimai).
Atskaitomybės sudarymui ir įmonės valdymui neužtenka žurnaluose sukauptos informacijos. Kaip jau buvo minėta, informacija kaupiama ir klasifikuojama pagal tam tikrus požymius sintetinėse sąskaitose. Jose parodomi visų apskaitos objektų pasikeitimai per tam tik.rą laikotarpį. Visos sąskaitos, kurias įmonė naudoja apskritai yra sujungiamos į vieną sisteminį registrą – didžiąją knygą. Šioje knygoje sąskaitai, nepriklausomai nuo to, kaip dažnai ji naudojama ūkinei veiklai atspindėti, gali būti skirtas atskiras lapas ar tam tikra jo dalis.
Sąskaitų visuma ir vadinama Didžiąja knyga.

Turto ir nuosavybės sąskaitų informacija paprastai būna ilgaamžiškesnė. Apskaitant ilgalaikį turtą, pavyzdžiui, įrengimus, tomis pačiomis sąskaitomis nadojamasi visą įrengimų naudojimo laiką.

Pajamų ir sąnaudų sąskaitose informacija kaupiama tik vieną ataskaitinį laikotarpį, kadangi jose apskaitome per vieną ataskaitinį laikotarpį (dažniausiai metus) uždirbtas pajamas ir patirtas sąnaudas.

Suregistravus operacijas žurnaluose, nebereikia vėl vartyti pirminių dokumentų kai reikia suformuoti apskaitinę informaciją buhalterinės apskaitos sąskaitose. Į sąskaitas duomenys perkeliami tiesiai iš žurnalų. Nagrinėjant bendrojo žurnalo užpildymą, buvo pateikta ištrauka iš AB “Ažuolas” bendrojo žurnalo. Dabar iš šio žurnalo perkelsime visas operacijas į atitinkamas Didžiosios knygos sąskaitas.

AB “Ažuolas” Didžioji knyga

Sąskaita PINIGAI
Data Turinys PP Debetas Kreditas Likutis
12. 05 48 000 48 000
12. 16 25 000 23 000
12. 17 18 000 5 000
12. 20 60 4 940
12. 19 570 5 510
12. 27 4 000 1 510
12. 28 600 2 110

Sąskaita AKCINIS KAPITALAS
Data Turinys PP Debetas Kreditas Likutis
12. 05 BŽ1 48 000 48 000

Sąskaita PASTATAI
Data Turinys PP Debetas Kreditas Likutis
12. 16 BŽ1 10 000 10 000

Sąskaita ŽEMĖ
Data Turinys PP Debetas Kreditas Likutis
12. 16 BŽ1 15 000 15 000

Sąskaita INVENTORIUS
Data Turinys PP Debetas Kreditas Likutis
12. 17 BŽ1 12 000 12 000

Sąskaita METALAS
Data Turinys PP Debetas Kreditas Likutis
12. 17 BŽ1 6 000 6 000
12. 19 BŽ1 8 000 14 000
12. 25 BŽ1 3 000 11 000

Sąskaita PAJAMOS
Data Turinys PP Debetas Kreditas Likutis
12. 19 BŽ1 570 570
12. 28 BŽ1 600 1 170

Sąskaita SKOLA TIEKĖJAMS
Data Turinys PP Debetas Kreditas Likutis
12. 19 BŽ1 8 000 8 000
12. 27 4 000 4 000

Sąskaita ELEKTROS ENERGIJOS SĄNAUDOS
Data Turinys PP Debetas Kreditas Likutis
12. 20 BŽ1 60 60

Sąskaita METALO SĄNAUDOS
Data Turinys PP Debetas Kreditas Likutis
12. 25 BŽ1 3 000 3 000

Sąskaita DARBO UŽMOKESČIO SĄNAUDOS
Data Turinys PP Debetas Kreditas Likutis
12. 29 BŽ1 1 200 1 200

Sąskaita MOKĖTINI ATLYGINIMAI
Data Turinys PP Debetas Kreditas Likutis
12. 29 BŽ1 1 200 1 200

Sąskaita NUSIDĖVĖJIMO SĄNAUDOS
Data Turinys PP Debetas Kreditas Likutis
12. 30 BŽ1 2 000 2 000

Sąskaita INVENTORIAUS NUSIDĖVĖJIMAS
Data Turinys PP Debetas Kreditas Likutis
12. 30 BŽ1 2 000 2 000

Fiksuojant duomenis sąskaitose skiltyje Data rašoma ne įrašo perkėlimo, bet operacijos atlikimo data. Turinio skiltis skirta trumpam operacijų aprašymui, tačiau žinant, kad operacijos turinys jau buvo įrašytas žurnale, be to, saugomi pirminiai dokumentai, toks jo dubliavimas ne visada t:ikslingas.

Į skiltį PP įrašomas duomenų šaltinis, iš kurio perkelti duomenys, šifras, mūsų atveju BŽ1 reiškia bendrojo žurnalo 1 puslapį.

Duomenų fiksavimas žurnaluose ir jų perkėlimas į sąskaitas yra pradinis apskaitos ciklo etapas.

Bandomasis balansas

Pasibaigus kiekvienam atskaitiniam laikotarpiui turi būti sudaroma finansinė atskaitomybė. Prieš ją sudarant pravartu patikrinti ar teisingai apskaičiuoti sąskaitų likučiai , ar fiksuojant ūkinę operaciją ir įvykius bendrajame žurnale bei perkeliant duomenys iš vieno registro į kitą – nepadaryta aritmetinių klaidų. Tam parengiamas bandomasis balansas, tai yra lentelė, kurioje pateikiami debetiniai ir kreditiniai didžiosios knygos ataskaitinio laikotarpio pabaigos sąskaitų likučiai. Jis parodo ar visų debetinių likučių suma lygi kreditinių likučių sumai. Priešingu atveju tai yra perspėjimas, kad apskaitoje įsivėlė klaida.

Band.omąjį balansą sudaro trys skiltys – sąskaitų pavadinimas, debeto likučiai ir kredito likučiai. Į pirmąją skiltį rašomos tik tos sąskaitos, kuriose yra likučiai. Pirmiausia surašomos turto ir nuosavybės sąskaitos, o po to pajamų ir sąnaudų sąskaitos.

Iš bandomojo balanso turto ir nuosavybės sąskaitų likučiai perkeliami į balansą, o pajamų ir sąnaudų sąskaitų likučiai – į pelno (nuostolio) ataskaitą

Sudarysim AB “Ąžuolas” bandomąjį balansą.

AB “Ąžuolas ” Bandomasis balansas

Sąskaitos pavadinimas Debeto likučiai Kredito likučiai
Pinigai 2 110
Pastatai 10 000
Žemė 15 000
Inventorius 12 000
Metalas 11 000
Akcinis kapitalas 48 000
Skola tiekėjams 4 000
Mokėtini atlyginimai 1 200
Inventoriaus nusidėvėjimas 2 000
Pajamos 1 170
Elektros energijos sąnaudos 60
Metalo sąnaudos 3 000
Darbo užmokesčio sąnaudos 1 200
Nusidėvėjimo sąnaudos 2 000

Iš viso 56 370 56 3703.4. Pajamų ir sąnaudų pripažinimas
Vedant apskaitą kaupimo principu, svarbiausia teisingai nustatyti per ataskaitinį laikotarpį uždirbtas pajamas ir patirtas sąnaudas. Finansinės ataskaitos ruošiamos įvairiems laikotarpiams – mėnesinės, ketvirtinės, metinės.
Apskaitininkas, norėdamas nuspręsti, kada užregistruoti pajamas, turi žinoti, per kurį ataskaitinį laikotarpį buvo ar bus uždirbamos pajamos, visiškai nekreipdamas dėmesio į tai, kuriuo ataskaitiniu laikotarpiu gaunami pinigai.. Norėdamas nuspręsti, kada užregistruoti sąnaudas, apskaitininkas turi žinoti, kurio ataskaitinio laikotarpio pajamų uždirbimui sunaudojamas turtas, nekreipdamas dėmesio į tai, kada buvo padarytos išlaidos.
Palyginimo principas teigia, jog apskaičiuojant įmonės ūkinės veiklos rezultatą, per ataskaitinį laikotarpį uždirbtas pajamas galima lyginti tik su sąnaudomis, kurios buvo patirtos šioms pajamoms uždirbti. Todėl apskaitininkas pirmiausia nustato uždirbtas pajamas, o po to sprendžia, kokia dalis turto buvo sunaudota joms uždirbti.
Kai yra pirminiai dokumentai (sąskaitos faktūros, kasos pajamų orderiai ir kt.), kuriuose atsispindi vienkartinės uždirbtos pajamos, šių pajamų sumą nustatyti nesunku.
Pvz., UAB “Galvė” gegužės 5d. pardavė prekių už 500 Lt. Pirkėjas sumokėjo iš karto. Šiuo atveju įmonės įplaukos sutapo su pajamomis ir apskaitininkas gegužės 5d. fiksuos uždirbtas pajamas 500 Lt ir įplaukas ta pačia suma, t.y. padidėjusius pinigus:
D Pinigai 500

K Pajamos 500

Gegužės 20d. UAB “Galvė” pardavė prekių už 200 Lt skolon. Pirkėjas įsipareigojo sumokėti už prekes birželio 10d. Šiuo atveju UAB “Galvė” apskaitininkas gegužės 20d. užfiksuos pajamas, tačiau įplaukas jis galės fiksuoti tik birželio 10d., kai gaus pinigus. Gegužės 20d. vietoj pinigų, t.y. įplaukų fiksuojama skola įmonei – pirkėjo įsiskolinimas.
D Skola įmonei 200

K Pajamos 200

Birželio 10d., kai pirkėjas grąžins skolą, tada ir bus užregistruotos įplaukos:
D Pinigai 200

K Skola įmonei 200

Sudėtingiau registruoti duomenis apskaitoje, kai įmonės sudaro įvairias ilgalaikes sutartis, kuriomis remiantis turi būti nustatomos atitinkamų laikotarpių pajamos bei sąnaudos. Taip būna, kai pajamos ir sąnaudos kaupiamos tolygiai ilgiau nei per vieną ataskaitinį laikotarpį ir tų kaupiamųjų pajamų (nuomos, draudimo, apsaugos ir pan.) uždirbimas ne visada sutampa su apmokėjimu už šias paslaugas.
Tarkim, kad AB “Ugnė” nusprendė uždirbti pajamų metams išnuomodama Vitkui patalpas už 1 200 Lt. Galimi keli sutarties variantai:
1. Pajamų uždirbimas sutampa su apmokėjimu, t.y. įplaukos = pajamoms.
AB ”Ugnė” ir Vitkus susitarė, kad Vitkus kiekvieno mėnesio paskutinę dieną sumokės po 100 Lt nuomos. Pasibaigus mėnesiui AB ”Ugnė” apskaitoje užfiksuos 100 Lt pajamų ir 100 Lt pinigų padidėjimą – įplaukas.
D Pinigai 100

K Pajamos 100

Šis atvejis panašus į prieš tai nagrinėtą, kai pajamų uždirbimas sutampa su apmokėjimu.

2. Iš anksto apmokėtos, bet dar neuždirbtos pajamos.
AB “Ugnė” ir Vitkus sudarė sutartį, kurioje nurodė, kad Vitkus turi sumokėti nuomą iš anksto už metus. Sausio 6 dieną Vitkus sumokėjo 1 200 Lt ir AB “Ugnė” apskaitoje tai užfiksuos kaip įplaukas, tačiau pajamos dar neuždirbtos.
D Pinigai 1 200

K Neuždirbtos pajamos 1 200
Nuomos pajamos gali būti pripažintos tik suteikus nuomos paslaugas, taigi pasibaigus sausio mėnesiui AB “Ugnė” apskaitininkas turės užfiksuoti mėnesio ataskaitoje kaip pajamas 1/12 įplaukų, t.y. 100 Lt
D Neuždirbtos pajamos 100

K Pajamos 100

Pripažįstant sąnaudas reikia nuspręsti, kurio ataskaitinio laikotarpio pajamoms uždirbti jos buvo padarytos. Ne visada lengva nustatyti, kokia būtent turto dalis buvo sunaudota ataskaitinio laikotarpio pajamoms uždirbti. Pvz., per ataskaitinį laikotarpį įmonė sunaudojo žaliavų produkcijai pagaminti už 4 000 Lt. Tačiau pasibaigus ataskaitiniam laikotarpiui, paaiškėjo, kad dalis sunaudotų žaliavų už 1 000 Lt yra “įšaldyta” nebaigtoje produkcijoje. Todėl ši dalis sunaudotų žaliavų (už 1 000 Lt) nesusijusi su pajamo.mis ir negali būti pripažinta sąnaudomis. Apskaitoje tai bus pateikta kaip nebaigtos gamybos atsargos (turtas), o sąnaudomis taps žaliavų sunaudojimas už 3 000 Lt.

D Žaliavų sąnaudos 3 000
D Nebaigta gamyba 1 000

K Žaliavos 4 000

Išlaidos žaliavoms
(4 000 Lt)

Sąnaudos

(3 000 Lt)

Turtas (nebaigta gamyba)

(1 000 Lt)

Kartais įmonė patiria sąnaudų, kurių neįmanoma tiesiogiai susieti su turto sunaudojimu, skirtu ataskaitinio laikotarpio prekėms pagaminti ir parduoti – pajamoms uždirbti. Pvz., įmonė pasamdė aukštos kvalifikacijos specialistą ir sudarė darbo sutartį, pagal kurią jam bus mokamas pastovus metinis 24 000 Lt atlyginimas. Jo darbo sąnaudų kiekvieną mėnesį tiksliai nustatyti neįmanoma, nes jo sprendimai turės įtakos keleto ar keliolikos būsimųjų laikotarpių pajamoms, todėl kiekvieną mėnesį 1/12 jo metinio atlyginimo pripažįstama sąnaudomis:
D Atlyginimo sąnaudos 2 000

K Pinigai 2 000

Taigi, taikant duomenų kaupimo ir palyginimo principus, ataskaitinio laikotarpio pabaigoje reikia tiksliai įvertinti uždirbtas pajamas bei patirtas sąnaudas3.5. Sąskaitų koregavimas
Ataskaitiniam laikotarpiui pasibaigus apskaitininkai peržiūri daugelį sąskaitų ir patikslina juose užregistruotus likučius, kadangi kai kurios ūkinės operacijos daro įtaką daugiau nei vieno ataskaitinio laikotarpio pajamoms ir sąnaudoms. Toks sąskaitų likučių patikslinimas atliekamas ataskaitiniam laikotarpiui pasibaigus vadinamas sąskaitų koregavimu.
Jis patikslina pelno (nuostolio) ataskaitos (pajamų bei sąnaudų) ir balanso (turto bei nuosavybės) sąskaitas. Koregavimai daromi kaupimo principu, t.y. pajamos ir sąnaudos fiksuojamos neatsižvelgiant į pinigines įplaukas ar išlaidas.

Koreguojantieji įrašai reikalingi tik toms ūkinėms operacijoms, kurios daro įtaką daugiau nei vieno ataskaitinio laikotarpio pajamoms ir sąnaudoms. Koreguojantys įrašai dažniausiai nebūna pagrįsti pirminiais dokumentais, jie gali būti užfiksuoti laisvos formos buhalterinėmis pažymomis.
Galima išskirti kelias apskaitos sritis, kuriose reikia atlikti koregavimus:
1) apskaitant ilgalaikio turto nusidėvėjimą;
2) apskaitant apmokėtas bet dar neuždirbtas ateinančių laikotarpių pajamas;
3) apskaitant uždirbtas bet dar neapmokėtas (sukauptas) pajamas;
4) apskaitant apmokėtas, bet dar nepatirtas ateinančių laikotarpių sąnaudas;
5) apskaitant patirtas, bet dar neapmokėtas (sukauptas) sąnaudas.

Įsidėmėkite, kad koreguojantieji įrašai reikalingi tik toms operacijoms, kurios daro įtaką daugiau nei vieno ataskaitinio laikotarpio pajamoms ir sąnaudoms.
Kiekvieną koreguojančių įrašų grupę panagrinėsime detaliau.

ILGALAIKIO TURTO NUSIDĖVĖJIMO APSKAITA

Ilgalaikis turtas naudojamas ir uždirba pajamas ilgiau nei vieną ataskaitinį laikotarpį. Tokio turto vertė į sąnaudas, susijusias su produkcijos gamyba bei paslaugų tiekimu, perkeliama palaipsniui, dalimis, įvertinant nusidėvėjimą. Pasibaigus ataskaitiniam laikotarpiui, reikia nustatyti, kokia turto dalis per šį laikotarpį buvo sunaudota pajamoms uždirbti, t.y. kiek turtas nusidėvėjo. Tuo tikslu atliekami koreguojantys įrašai: debetuojamos ilgalaikio turto nusidėvėjimo sąnaudų sąskaitos ir kredituojamos atitinkamo turto nusidėvėjimo sąskaitos.

Pvz., Vasario mėnesį įmonė įsigijo pastatą, kurio vertė 90 000 Lt, jo naudingo eksploatavimo laikas 50 metų, po to pastatas bus visiškai susidėvėjęs. Pastato įsigijimą apskaitoje fiksuosim tokia sąskaitų korespondencija:

D Pastatas 90 000 Lt

K Pinigai 90 000 Lt

Kiekvienais metais apskaitininkai turės įskaičiuoti į sąnaudas 1/50 pastato įsigijimo išlaidų. Nusidėvėjimas pradedamas skaičiuoti nuo sekančio męnesio pirmos dienos po įsigijimo. Ir taip, pradedant kovo mėnesiu bus skaičiuojamas pastato nusidėvėjimas ir registruojamas kaip sąnaudos:

90000 Lt  50 metų  12 mėnesių  150 Lt sąnaudos kiekvieną mėnesį.

Logiška būtų vieno mėnesio nusidėvėjimą sąskaitose parodyti taip:

D Pastatas K D Pastato nusidėvėjimo sąnaudos K

90 000 150 150

Lik. 89 850

Tačiau taip atspindint nusidėvėjimą prarandama informacija apie pradinę ilgalaikio turto vertę ir šio turto nudėvėtąją dalį. Todėl nusidėvėjimas skaičiuojamas naudojant netiesioginį ilgalaikio turto nusidėvėjimo apskaitos būdą. Jo esmė yra ta, kad ilgalaikis turtas visą jo eksploatavimo laiką balanse parodomas įsigijimo kaina. Pasibaigus ataskaitiniam laikotarpiui turto nusidėvėjimas parodomas atskiroje sąskaitoje Turto nusidėvėjimas (nusidėvėjimo suma). Ta sąskaita yra kontrarinė (ilgalaikė sąskaita turto atžvilgiu) t.y priešinga ilgalaikio turto sąskaitai. Jai taikomas tiesioginis ilgalaikio turto nusidėvėjimo apskaitos metodas, nusidėvėjimas į sąnaudas įskaitomas kiekvieną mėnesį lygiomis – atsižvelgiant į naudojimo laiką, dalimis.

Šitoks apskaitos metodas leidžia bet kuriuo momentu nustatyti turto pradinę vertę, nudėvėtąją dalį ir apskaičiuoti likutinę vertę.

90 000 (pradinė vertė) – 150 (mėnesio nusidėvėjimas) = 89 850 ( likutinė vertė)

Įrašai turto kontrarinėse sąskaitose daromi atvirkščiai negu turto sąskaitose,. padidėjimas rašomas kredite, o sumažėjimas – debete.

Pasibaigus ataskaitiniam laikotarpiui reikia atlikti koreguojantį įrašą, kuris dalį ilgalaikio turto įsigijimo išlaidų, per šį laikotarpį uždirbusių pajamas, registruotų kaip sąnaudas bei sunaudotąja dalimi sumažintų ilgalaikio turto vertę.

Bendrajame žurnale kovo 31 d. būtų atliekama tokia sąskaitų korespondencija:

D Pastato nusidėvėjimo sąnaudos 150 Lt

K Pastato nusidėvėjimas 150 Lt

Tarkim, kad mūsų pavyzdyje pasibaigus metams reikia atlikti koregavimą, t.y. gruodžio 31 dienai. Pastatas ūkinėj veikloj buvo naudojamas 10 mėnesių (kovas-gruodis), mėnesinė pastato nusidėvėjimo suma 150 Lt. Per 10 mėn. pastatas nusidėvėjo 10 x 150 = 1 500 Lt.

Įrašai sąskaitose gruodžio 31 d.

D Pastato nusidėvėjimo sąnaudos 1 500

K Pastato nusidėvėjimas 1 500

D Pastatas K D Pastato nusidėvėjimas K D Pastato nusidėvėjimo sąnaudos K

90 000 1 500 1 500

Sudarydami gruodžio 31 dienai finansinę atskaitomybę, pelno (nuostolio) ataskaitoje sąnaudų dalyje įrašysime 1 500 Lt, o balanse turto dalyje: Pastatas 90 000, Pastato nusidėvėjimas – 1 500 Lt ( atkreipkite dėmesį, kad nusidėvėjimo suma 1 500 Lt minusuojama).

APMOKĖTŲ, BET DAR NEUŽDIRBTŲ PAJAMŲ APSKAITA

Pasitaiko atvejų, kai klientai iš anksto apmoka įmonei už ateityje atliktinus darbus ar pateiktiną produkciją. Tokie apmokėjimai dažniausiai būna susiję su ilgą laiką atliekamais darbais: remontu, nuoma, apsauga, draudimu ir kt.

Jei klientai už jiems teikiamas paslaugas moka iš anksto, tai gauti pinigai registruojami kaip ateinančio laikotarpio pajamos (neuždirbtos pajamos).

Neuždirbtos pajamos tai įmonės įsipareigojimas atlikti darbus ar išsiųsti prekes už kurias gauti pinigai. Registruoti pajamų uždirbimą įmonė galės tik tada, kai bus suteiktos paslaugos ar pristatytos prekės. Todėl pasibaigus ataskaitiniam laikotarpiui per kurį įmonė uždirbo pajamas išsiuntusi prekes ar atlikusi darbus, reikia atlikti koreguojantį įrašą – debetuoti neuždirbtų pajamų sąskaitą ir kredituoti pajamas.

Pvz., pagal sutartį su klientu įmonė įsipareigojo per 200X metų pirmuosius du mėnesius atlikti kompiuterių techninę apžiūrą bei remontą. Klientas už būsimus darbus sumokėjo iš anksto gruodžio mėnesį 10000 Lt. Gruodžio mėn. apskaitininkas fiksuos:

D Pinigai 10000 Lt

K Neuždirbtos pajamos 10000 Lt

Sausio mėnesį buvo atlikta lygiai pusė šių darbų. Sausio mėn. 31d. bus atliktas koreguojantis įrašas:

D Neuždirbtos pajamos 5000 Lt

K Pajamos 5000 Lt

UŽDIRBTŲ, BET DAR NEAPMOKĖTŲ PAJAMŲ APSKAITA

Labai dažnai įmonės pateikia prekes arba suteikia paslaugas, o apmokama už jas vėliau. Jei tai susiję su konkrečiomis prekėmis, jokių koregavimų atlikti nereikia: išsiuntus prekes pirkėjui ar auteikus paslaugas klientams, fiksuojamos uždirbtos pajamos ir padidėjusi pirkėjų skola įmonei, o gavus apmokėjimą – padidėjusi pinigų suma ir sumažėjusi skola įmonei. Tačiau jeigu paslaugos ilgalaikės, reikia atlikti koregavimą. Per ataskaitinį laikotarpį uždirbtas, bet iki koregavimo neužregistruotas pajamas apskaitininkai vadina sukauptomis pajamomis arba klientų įsiskolinimu.

Pvz., AB “Profilaktika” kovo mėn. sudarė sutartį su AB ”Dana”, kad balandžio ir gegužės mėnesiais remontuos jos įrengimus. Už darbus “Dana” sumokės gegužės mėn. pabaigoje 2 600 Lt. Balandžio mėn. “Profilaktika” atliko pusę sutartyje numatytų darbų. Nors įplaukų balandžio mėn. nebuvo, “Profilaktikos” apskaitininkas turi atlikti koregavimą ir užregistruoti balandžio mėn. pajamas ir klientų įsiskolinimą (gautiną skolą) balandžio 30d.:

D Klientų įsiskolinimas 1 300

K Pajamos 1 300

Gegužės 31 d. “Dana” sumokėjo 2 600 Lt už atliktus darbus. “Profilaktikos” apskaitininkas darys tokius įrašus:

D Pinigai 2 600

K Pajamos 1 300

K Klientų įsiskolinimas 1 300

PATIRTŲ, BET DAR NEAPMOKĖTŲ SĄNAUDŲ APSKAITA

Ši koreguojančių įrašų grupė fiksuoja atvejus, kai į.monė patiria sąnaudas šiuo ataskaitiniu laikotarpiu, o pinigų išmokos bus daromos tik ateinančiais laikotarpiais, pavyzdžiui, palūkanos bankui už paskolą, priskaičiuoti, bet dar neišmokėti atlyginimai, mokesčiai valstybei.

Palūkanų sąnaudos

Gavusį paskolą įmonė turi ją gražinti kartu su palūkanomis. Palūkanos mokamos už tai, kad bankas suteikė teisę jai laikinai naudotis jo turtu. Palūkanų dydis nustatomas procentais nuo paskolos sumos. Pradedant pirmąja paskolos gavimo diena, kaina, kurią įmonė turės mokėti bankui už paskolą kiekvieną dieną didės. Tai vadinama palūkanų kaupimu.

Pvz., Sausio 2d., įmonė gavo 30000 Lt paskolą, kurią reikės grąžinti iki balandžio mėnesio 1dienos. Paskola gauta su 20  metinių palūkanų.

Sausio 2d.,

D Pinigai 30000 Lt

K Skola bankui 30000 Lt

Sausio 31 d.paskaičiuojamos palūkanos už sausio mėn. ir atliekamas koreguojantis įrašas.

Palūkanos už 1 dieną:

30000 Lt  20 

= 16,44 Lt

365

Palūkanos už sausio mėn. 16,44 x 30 = 493,15 Lt

D Palūkanų sąnaudos 493,15 Lt

K Mokėtinos palūkanos 493,15 Lt

Vasario paskutinę dieną ( 28 d.)

30000 Lt  20   28 dienos / 365 dienų  460,27 Lt

D Palūkanų sąnaudos 460,27 Lt

K Mokėtinos palūkanos 460,27 Lt

Kovo 31 d.,

30000 Lt 20   31 dienos / 365 dienų  509,58 Lt

D Palūkanų sąnaudos 509,58 Lt

K Mokėtinos palūkanos 509,58 Lt

D Mokėtinos palūkanos
(Sukauptos sąnaudos) K
01 31 493,15
02 28 460,27
03 31 509,58

Sumažėjimas Padidėjimas

( – ) ( + )

1463

Kovo 31d. grąžinamas kreditas ir sumokamos palūkanos, įrašas būtų toks:

D Skola bankui 30000 Lt

D Mokėtinos palūkanos 1463 Lt

K Pinigai 31463 Lt

Atlyginimų sąnaudos

Kai kuriose įmonėse su darbuotojais atsiskaitoma kiekvieną savaitę. Kartais paskutinę mėnesio savaitė apima ir kito mėnesio pradžią. Į ataskaitinio mėnesio sąnaudas galima įskaityti tik to mėnesio darbo dienų užmokestį.

Pvz., Per paskutinę darbo savaitę vasario 25 d – kovo 3 d., buvo išmokėtas 5000 Lt atlyginimas. Ši savaitė apima 4 vasario ir 1 kovo mėnesio darbo dienas. Keturioms vasario mėn. darbo dienoms tenka 4 000 Lt ir vasario 28d. bus daromas koreguojantis įrašas:

D Darbo užmokesčio sąnaudos 4000 Lt

K Mokėtini atlyginimai 4000 Lt

Kovo 1d. išmokant atlyginimą:

D Darbo užmokesčio sąnaudos 1000 Lt

D Mokėtini atlyginimai 4000 Lt

K Pinigai 5000 Lt

APMOKĖTŲ, BET DAR NEPATIRTŲ (ATEINANČIŲ LAIKOTARPIŲ) SĄNAUDŲ APSKAITA

Išankstiniai apmokėjimai už nuomą, draudimą, reklamą dažnai daro įtaką daugiau nei vieno ataskaitinio laikotarpio sąnaudoms. Todėl iš anksto apmokėtos nuomos, draudimo sumų likučiams kiekvieno ataskaitinio laikotarpio pabaigoje reikia atlikti koreguojančius įrašus ir dalį šių išlaidų priskirti ataskaitinio laikotarpio sąnaudoms.

Pvz., įmonė gruodžio mėnesį sumokėjo už patalpų nuomą 24000 Lt visiems ateinantiems metams.

Gruodžio mėnesio sąskaitų korespondencija:

D Iš anksto apmokėta nuoma 24000Lt

K Pinigai 24000 Lt

Sausio 31 dieną atliekamas koreguojantis įrašas:

24000 Lt  12 mėnesių  2000 Lt sąnaudų tenka vienam mėnesiui

D Nuomos sąnaudos 2000 Lt

K Iš anksto apmokėta nuoma 2000 Lt

Atsargų apskaita

Koreguojantys įrašai atsargų sąskaitoje reikalingi tuomet, kai per ataskaitinį mėnesį bendrajame žurnale nefiksuojamas atsargų sunaudojimas.

Pasibaigus mėnesiui nustatoma sunaudotų atsargų suma ir koreguojančiu įrašu įregistruojama kaip to mėnesio sąnaudos. Sunaudotų atsargų suma nustatoma taip:
Atsargų likutis laikotarpio pradžioje + įsigytų atsargų suma per ataskaitinį laikotarpį – atsargų likutis laikotarpio pabaigoje.

Pvz., Sausio 1 dieną atsargų įmonė turėjo už 3000 Lt, o per sausį įsigijo atsargų už 6000 Lt. Sausio 31 dieną nustatė jog atsargų liko už 2000 Lt. Sunaudotų atsargų suma:
3000 Lt + 6000 Lt – 2000 Lt  7000 Lt Sąskaitų korespondencija:.

D Atsargų sąnaudos 7000 Lt

K Atsargos 7000 Lt3.6. Darbinė atskaitomybės parengimo lentelė
Teisingai atlikus sąskaitų koregavimus visos ūkinės operacijos būna tinkamai užregistruotos ir jomis remiantis galima rengti finansines ataskaitas, tačiau tai atlikti tiesiog iš sąskaitų gana sudėtinga, gali likti nepastebėtų koregavimo klaidų, todėl pirmiausia dar prieš atliekant koregavimus sąskaitose reikia įsitikinti, ar bendros visų sąskaitų debetų bei kreditų sumos sutampa. Kitaip būtų beprasmiška koreguoti sąskaitas, kuriose dar iki koregavimo užregistruoti klaidingi duomenys. Tuo tikslu apskaitininkai prieš atskaitomybės parengimą sudaro darbinę atskaitomybės lentelę. Tai daugiaskiltė lentelė, padedanti vienoje vietoje surinkti daug detalios informacijos, kuri naudojama finansinėms ataskaitoms parengti.
Darbinė atskaitomybės lentelė

Sąskaitų pavadinimas Bandomasis balansas Koregavimai Koreguotas bandomasis balansas Pelno (nuostolio) ataskaitos sąskaitos Balanso sąskaitos

D K

D K

D K

D K

D K

Ši lentelė nėra privalomas apskaitos registras, kaip Žurnalai ar Sąskaitos. Tai tik pagalbinė lentelė, sujungianti operacijų įrašų apskaitą su finansinėmis ataskaitomis.
Darbinės atskaitomybės lentelės rengimą parodysime pasinaudodami UAB “Reda” pavyzdžiu.

Gruodžio 31 d. UAB “Reda” sąskaitose užfiksuoti likučiai:

D Įrengimai K D Medžiagos K D Įrengimų nusidėvėjimas. K D Pinigai K

Lik. 24 000 Lik. 200 Lik. a) 400 Lik. 31 000

D Paprast. akcijos K. D Skola tiekėjams K D Pajamos K D Pirkėjų skola K

Lik.2 000

Lik. 30 000 Lik. 24 000 c) 3 000 c) 3 000

Lik.5 000

Įrengimų nusidėvėjimo
D Medžiagų sąnaudos K D sąnaudos K D Mokėtini atlyginimai K D Atlyginimų sąnaudos K

Lik. 800 a) 400 b) 2 800 b) 2 800

Pelno mokesčio

D Mokėtini mokesčiai K D sąnaudos K

d) 290 d) 290

Darbinės atskaitomybės lentelės skiltyje Sąskaitų pavadinimas visos įmonėje naudojamos sąskaitos, kuriose yra likučiai, surašomos tam tikra tvarka. Pirmiausia surašomos ilgalaikio turto sąskaitos, po jų trumpalaikio turto sąskaitos. Žemiau – nuosavybės, pajamų ir sąnaudų sąskaitos.

Sąskaitų likučius iki koregavimo (pažymėta Lik.) perkelsime į darbinės atskaitomybės lentelės Bandomojo balanso atatinkamai debeto arba kredito skiltis (žr. 109 psl.).

Bandomojo balanso skiltyje D stulpelyje surašyti visų sąskaitų debetiniai likučiai, o K – kreditiniai. Jie susumuojami ir jei D ir K bendros sumos sutampa, pereinama prie koregavimo.

UAB ” Reda” gruodžio 31 d. reikia padaryti tokius koreguojančius įrašus ir perkelti juos į darbinės atskaitomybės lentelės Koregavimai skiltį:
a) užregistruoti gruodžio mėn. Įrengimų nusidėvėjimą – 400 Lt (24 000 : 5 : 12);
b) užregistruoti atlyginimų sąnaudas – 2 800 Lt;
c) užregistruoti pajamas už parduotą produkciją, už kurią pirkėjas apmokės vėliau – 3 000 Lt;
d) užregistruoti pelno mokesčių sąnaudas – 290 Lt (nesigilinsime į pelno mokesčio nustatymo metodiką).
Koregavimų skiltyje surašomos visos koregavimų sumos dvejybiniu įrašu į atitinkamą D ar K stulpelį. Koreguojant atsiradusios naujos sąskaitos surašomos sąskaitų pavadinimų skiltyje po sąnaudų sąskaitomis.

UAB „REDA” gruodžio 31 d.
Darbinė atskaitomybės lentelė (Lt)

Sąskaitų pavadinimas

Bandomasis balansas

Koregavimai
Koreguotas bandomasis balansas Pelno
(nuostolio) ataskaitos sąskaitos
Balanso
sąskaitos

D K D K D K D K D K
Įrengimai 24000 24000

24000
Įrengimų nusidėvėjimas
(minus) a) 400 400 400
Medžiagos 200 200 200
Pinigai 31000 31000 31000
Paprastosios akcijos 30000 30000

30000
Skol.a tiekėjams 24000 24000 24000
Pajamos 2000 c)3000 5000

5000
Medžiagų sąnaudos 800 800

800

Iš viso : 56000 56000

Įrengimų nusidėvėjimo sąnaudos a) 400 400 400
Atlyginimų sąnaudos b)2800 2800 2800
Mokėtini atlyginimai b)2800 2800 2800
Pirkėjų skolos c) 3000 3000 3000
Pelno mokesčio sąnaudos d) 290 290 290
Mokėtini mokesčiai d) 290 290 290

Iš viso : 6490 6490 62490 62490 4290 5000
Grynasis pelnas 710

710

Iš viso :
5000
5000
58200
58200

Koregavimų skiltyje prie sumų esančios raidės (gali būti ir skaičiai) surašomos tam, kad matytųsi koreguojančių įrašų sąskaitų korespondencija. Koregavimų skilties D ir K stulpeliuose sumos turi sutapti. Jei jos sutampa, koreguojantys įrašai perkeliami į bendrąjį žurnalą ir į sąskaitas. Sąskaitose išvedami likučiai po koregavimo.

Koreguoto bandomojo balanso skiltys jungia Bandomojo balanso ir Koregavimų skilčių sumas.

Sumos koreguotame bandomajame balanse apskaičiuojamos pagal tokias taisykles:
 jeigu Bandomojo balanso ir Koregavimų skiltyse abi sumos įrašytos debete, tai jos sudedamos ir įrašomos į Koreguoto bandomojo balanso debeto skiltį;
 jeigu Bandomojo balanso ir Koregavimų skiltyse abi sumos įrašytos į kredito stulpelį, tai jos sudedamos ir įrašomos į Koreguoto bandomojo balanso kredito stulpelį;
 jeigu Bandomojo balanso skiltyje suma įrašyta į debetą, o Koregavimų – į kreditą ar atvirkščiai, tai sumos atimamos viena iš kitos ir priklausomai nuo susidariusio likučio skirtumas įrašomas į debetą ar į kreditą;
 jeigu sąskaita turi sumą tik Bandomajame balanse arba tik Koregavimų skiltyje, tai ji tiesiog perkeliama į Koreguoto bandomojo balanso atitinkamą debeto ar kredito stulpelį.
Bendra koreguoto bandomojo balanso debeto suma turi būti lygi bendrai kredito sumai.
Pelno ataskaitos sąskaitų skiltis užpildoma iš koreguoto bandomojo balanso stulpelių sukeliant
pajamų ir sąnaudų sąskaitų likučių sumas (į D stulpelį rašom sąnaudų, o į K – pajamų likučius).

Bendros pelno ataskaitos skilties debeto ir kredito sumos pradžioje gali būti nelygios. Jeigu didesnė kredito suma, tai reiškia, kad įmonė uždirbo pelno. O jeigu didesnė debeto suma – įmonė patyrė nuostolį. Taigi suma, kurios trūksta, kad debeto ir kredito sumos būtų lygios, parodo pelno arba nuostolio dydį. Ji yra užrašoma Pelno ataskaitos debeto ar kredito stulpelyje tam, kad būtų sulygintos debeto ir kredito bendros sumos ir išreikštas Grynasis pelnas (įrašomas į D) ar Grynasis nuostolis (įrašomas į K).

Balanso sąskaitų skiltys užpildomos taip pat iš koreguoto bandomojo balanso stulpelių sukeliant turtą ir nuosavybę atspindinčių sąskaitų sumas (į D stulpelį rašom turto, o į K – nuosavybės likučius). Gautas grynasis pelnas parodomas Balanso sąskaitų skilties kredito stulpelyje. Jei patirtas nuostolis, tai jis parodomas Balanso sąskaitų skilties debeto stulpelyje. Patikrinant susumuojame Balanso skilties D ir K stulpeliuose esančius likučius – gautos sumos turi sutapti.

Užpildžius darbinę atskaitomybės lentelę patikrinama, ar visos sumos D ir K stulpeliuose sutampa.

Turint sudarytą darbinės atskaitomybės lentelę, nesudėtinga parengti finansinę atskaitomybę. Pelno (nuostolio) ataskaita ruošiama iš lentelės pelno ataskaitos sąskaitų skilties surašant pajamas ir sąnaudas. Balansas sudaromas iš darbinės atskaitomybės lentelės balanso skilties surašant iš debeto stulpelio turto, o iš kredito – nuosavybės sumas.

Parengiame supaprastintas UAB „REDA”gruodžio mėn. finansines atskaitomybės formas – pelno (nuostolio) ataskaitą ir balansą.

UAB „REDA”gruodžio mėn.
Pelno (nuostolio) ataskaita (Lt)

Pajamos 5 000
Sąnaudos:

Medžiagų 800

Įrengimų nusidėvėjimo 400

Atlyginimų 2 800
Iš viso sąnaudų 4 000
Pelnas prieš apmokestinimą 1 000
Pelno mokestis 290
Grynasis pelnas 710

U.AB „REDA”gruodžio 31d.
Balansas (Lt)

TURTAS NUOSAVYBĖ
Ilgalaikis turtas

Įrengimai 24 000

Įrengimų nusidėvėjimas (400)
Trumpalaikis turtas

Medžiagos 200

Pirkėjų skola 3 000

Pinigai 31 000 Savininkų nuosavybė

Paprastosios akcijos 30 000

Nepaskirstytas pelnas 710
Skolintojų nuosavybė

Skola tiekėjams 24 000

Mokėtini atlyginimai 2 800

Mokėtini mokesčiai 290
Turtas iš viso 57 000 Nuosavybė iš viso 57 800

Darbinės atskaitomybės lentelės sąskaitų pavadinimas nebūtinai turi sutapti su finansinės atskaitomybės straipsnių pavadinimais. Pavyzdžiui, Balanso straipsnis Nepaskirstytas pelnas apima ankstesniojo ataskaitinio laikotarpio nepaskirstyto pelno likutį (UAB „REDA” jis lygus 0) ir ataskaitinio laikotarpio grynąjį pelną.3.7. Sąskaitų uždarymas
Svarbus baigiamasis apskaitos proceso elementas – sąskaitų uždarymas. Atsiskaitomojo laikotarpio pabaigoje turi būti uždaromos visos pajamų ir sąnaudų sąskaitos. Pajamų ir sąnaudų sąskaitos uždaromos siekiant atskirti vieno apskaitinio laikotarpio pajamų ir sąnaudų sumas nuo kito apskaitinio laikotarpio pajamų ir sąnaudų. Ši procedūra atliekama tik finansiniams metams pasibaigus (ketvirčiui pasibaigus, rengiama tarpinė finansinė atskaitomybė, neuždarant sąskaitų).

Pasibaigus ataskaitiniam laikotarpiui visos to laikotarpio pajamos ir sąnaudos turi būti iškeltos iš šių sąskaitų . Šių sąskaitų likučiai turi būti prilyginti nuliui. Pajamų ir sąnaudų sąskaitos uždaromos naudojant specialiai tam skirtą sąskaitą Pajamų ir sąnaudų suvestinė

Kaip žinote, uždirbtos pajamos kaupiamos Pajamų sąskaitos kredite. Pasibaigus ataskaitiniam laikotarpiui Pajamų sąskaitos likučio suma debetuojama ir ta pačia suma kredituojama sąskaita Pajamų ir sąnaudų suvestinė.

D Pajamos 5 000

K Pajamų ir sąnaudų suvestinė 5 000

D Pajamų ir sąnaudų suvestinė K D Pajamos K

5 000 5 000 Lik. 5 000

Lik. 0

Po šio buhalterinio įrašo Pajamų sąskaitos likutis lygus 0, vadinasi ji uždaryta ir joje galima kaupti naujo ataskaitnio laikotarpio pajamas.

Patirtos sąnaudos kaupiamos Sąnaudų sąskaitos debete. Pasibaigus ataskaitiniam laikotarpiui Sąnaudų sąskaitos likučio suma kredituojama ir ta pačia suma debetuojama sąskaita Pajamų ir sąnaudų suvestinė.

D Pajamų ir sąnaudų suvestinė 800

K Medžiagų sąnaudos 800

D Medžiagų sąnaudos K D Pajamų ir sąnaudų suvestinė K
Lik. 800 800 800

Lik. 0

Taip uždaromos visos pajamų ir sąnaudų sąskaitos.

Sąskaitoje Pajamų ir sąnaudų suvestinė ne tik sukaupiamos visos ataskaitinio laikotarpio pajamos ir sąnaudos, bet ir išvedamas įmonės veiklos rezultatas.

Jei šios sąskaitos debeto bendra suma didesnė už kredito, reiškia per ataskaitinį laikotarpį sąnaudų buvo patirta daugiau negu uždirbta pajamų ir suvestinės sąskaitos debeto pusėje esantis likutis rodys nuostolį, o didesnė kredito suma rodys pelną.

Uždarysime anksčiau sukoreguotas UAB”Reda” pajamų ir sąnaudų sąskaitas ( visi įrašai atliekami gruodžio 31d data).

D Medžiagų sąnaudos K D Pajamų ir sąnaudų suvestinė K D Pajamos K
Lik. 800 800 800 5 000 5 000 Lik. 5 000

Lik. 0 Lik. 0

Įrengimų nusidėvėjimo
D sąnaudos K
Lik. 400 400 400

Lik. 0

D Atlyginimų sąnaudos K

Lik. 2 800 2 800 2 800

Lik. 0

Pelno mokesčio
D sąnaudos K

Lik. 290 290 290

Lik. 0

4 290 5 000

Lik. 710

UAB “Reda” pajamų per gruodžio mėnesį buvo daugiau negu sąnaudų ir likutis 710 rodo gruodžio mėn. pelną. Šis likutis iš Pajamų ir sąnaudų suvestinės turi būti iškeltas į sąskaitos Nepaskirstytas pelnas kreditą ( jei būtų nuostolis – debetą).

D Pajamų ir sąnaudų suvestinė 710

K Nepaskirstytas pelnas 710

D Nepaskirstytas pelnas K D Pajamų ir sąnaudų suvestinė K

710 710 Lik. 710

Lik. 710 Lik. 0

Šitaip uždaroma Pajamų ir sąnaudų suvestinė, kuri kaip Pajamų bei Sąnaudų sąskaitos yra tranzitinė sąskaita ir jos veikimo laikas labai trumpas.

Tačiau darant metinę atskaitomybę tuo sąskaitų uždarymo procesas dar nesibaigia. Keletas naujų pajamų ir sąnaudų klasių sąskaitų atsiranda, kai savininkai skirsto uždirbtą pelną arba kompensuoja patirtą nuostolį.3.8. Apskaitos pagrindų svarbiausi elementai
Apskaitos pagrindų svarbiausi elementai yra tie, kurie nulemia buhalterinės apskaitos tvarkymo sistemą. Buhalterinės apskaitos metodo elementai:
1. Dokumentavimas.
2. Inventorizavimas.
3. Sąskaitos.
4. Dvejybinis įrašas.
5. Įkainojimas.
6. Kalkuliavimas.
7. Atskaitomybė.

Nurodyti apskaitos elementai tokia eilės tvarka ir naudojami, nors neretai jie taip susiję, kad sunku praktiškai nustatyti jų nuoseklumą.
Pirmiausia, pradinė informacija apie ūkines lėšas (turtą), turto susidarymo šaltinius ir ūkinius procesus gaunama panaudojus dokumentavimą. Remiantis dokumentais, apskaitoje atvaizduojama visa įmonės ūkinė veikla. Dokumentavimo tikslumas tikrinamas inventorizavimo būdu. Po to, dokumentų duomenys apie visus apskaitos objektus grupuojami sąskaitų sistemoje.
Ūkinės operacijos sąskaitų sistemoje vaizduojamos dvejybiniu įrašu. Dokumentuose ir sąskaitose esantys duomenys įkainojami pinigais. Materialinių vertybių įvertinimas pinigais sudaro būtinas sąlygas produkcijos savikainai kalkuliuoti. Šiuo būdu išaiškinama apskaitos objektų savikaina.
Buhalterinės apskaitos darbas tam tikru laikotarpiu baigiamas sudarant balansą, kurio reikia palyginti turtą ir jo susidarymo šaltinius bei gauti suvestinius rodiklius, rengiant finansinę atskaitomybę. Balansas ir atskaitomybė leidžia ne tik gauti apibendrintus duomenis įmonės valdymui, bet ir patikrinti ataskaitinio laikotarpio apskaitos tvarkymą.
Dokumentavimas
Visų ūkinių operacijų registravimas apskaitoje pradedamas surašant dokumentus. Kiekviena ūkinė operacija, kiekvienas ūkinis faktas turi būti įformintas dokumentu. Jis yra vienintelis pradinių duomenų šaltinis. Dokumentai, kuriuos surašant prasideda apskaita, toliau naudojami duomenims apie ūkines operacijas apdoroti. Jie yra rašytiniai atliktų ūkinių operacijų įrodymai, juose pateikiamas ūkinės operacijos aprašymas, nustatomi jos natūriniai matmenys ir piniginis įkainojimas.
Tinkamas ir laiku atliktas visų ūkinių operacijų įforminimas dokumentais yra pradinė ir svarbiausia apskaitos stadija. Dokumentai padeda kasdien stebėti ir kontroliuoti, kaip juda materialinės vertybės ir pinigai, nustatyti ar operacijos yra teisėtos bei tikslingos. Dokumentai patvirtinami parašais tų asmenų, kurie nurodė operaciją atlikti, ir tų, kurie faktiškai ją atliko. Todėl iš dokumentų galima nustatyti, kuris įmonės darbuotojas atsakingas už atitinkamas operacijas, ar jos tinkamai atliktos, ar atitinka įstatymų reikalavimus, ar vykdomi nutarimai, instrukcijos, įsakymai, potvarkiai ir kiti direktyviniai bei vadovų nurodymai.
Kad dokumentas turėtų juridinę galią, visiškai atitiktų savo paskirtį ir teiktų visas žinias apibūdinančias atliekamą operaciją, jis turi turėti nustatytą minimumą rodiklių. Dokumente esantys rodikliai vadinami jo rekvizitais.

Dokumentai grupuojami pagal:
paskirtį:
 tvarkomieji,
 vykdomieji
 pateisinamieji,
 buhalterinio įforminimo,
 kombinuotieji;
turinio apimtį:
 pirminiai,
 suvestiniai;
sudarymo būdą:
 vienkartiniai,
 kaupiamieji;
sudarymo vietą:
 vidiniai,
 išoriniai;
apskaitos pozicijų skaičių:
 vienaeiliai,
 daugiaeiliai.
Įmonės gali naudoti pavyzdinius, specialius ir laisvos formos pirminius dokumentus. Svarbu, kad jie turėtų juridinę galią (būtų įrašyti visi rodikliai arba rekvizitai). Dokumentai rašomi įskaitomai ranka ar įvairiomis techninėmis priemonėmis.
Juridinio asmens teisių neturinčių įmonių pagrindinis apskaitos registras yra ūkinių operacijų registracijos žurnalas.
Juridinio asmens teisių turinčių įmonių apskaitos registras yra ūkinių operacijų registracijos žurnalas ir didžioji knyga. Be šių žurnalų dar įmonės naudoja kasos knygą, įvairius žiniaraščius, korteles, suvestines, taip pat pinigų gavimo bei mokėjimo žurnalus, pirkimo ar pardavimo skolon, parduotų prekių savikainos ir kitus žurnalus.
Šie dokumentai yra sudaromi nustatytų formų blankuose, tačiau įmonės gali naudoti ir laisvos formos dokumentus, turinčius juridinę galią. Dokumento juridin.ę galią sudaro privalomi rekvizitai. Įmonės vadovas patvirtina asmenų, turinčių teisę pasirašyti pirminius dokumentus sąrašą ir jų parašų pavyzdžius. Dokumentai pasirašomi asmeniškai. Už dokumentų išrašymą laiku, teisingai už juose esančių duomenų tikrumą ir ūkinių operacijų teisėtumą atsako asmenys surašiusieji ir pasirašiusieji tuos dokumentus.
Klaidos dokumentuose taisomos išbraukiant neteisingą tekstą arba skaičių taip, kad būtų įskaitoma tai kas išbraukta parašant teisingą tekstą ar skaičių. Šalia turi būti juos pasirašiusiųjų asmenų parašai ir data. Piniginiuose dokumentuose bet kokie taisymai draudžiami. Dokumentai ir apskaitos registrai saugomi iki metinės atskaitomybės patvirtinimo įmonės vadovo nustatyta tvarka. Įmonės archyvas atiduodamas ir saugomas pagal archyvo taisykles.
Dingus dokumentams, darbuotojas atsakingas už jų saugojimą parašo aiškinamąjį raštą ir įteikia įmonės vadovui. Šis priima atitinkamą sprendimą. Teisėsaugos, finansų ir kontrolės organai gali paimti įmonės dokumentus dalyvaujant įmonės vadovui arba vyr. buhalteriui. Sudaromas poėmio protokolas, įmonėje paliekamos dokumentų kopijos. Jei negalima palikti kopijų, protokole surašomi visi paimto dokumento rekvizitai. Įmonės likvidavimo atveju, kai jos turtas, teisės, pareigos ir atsakomybė pereina kitai įmonei, šioji perima saugomus dokumentus, apskaitos registrus ir finansinę atskaitomybę. Kai nėra teisių perėmėjo ir įmonė likviduojama, dokumentai perduodami archyvui saugoti.
Inventorizacija
Dokumentuose įforminti apskaitos duomenys turi atitikti faktinius duomenis. Tačiau faktiniai duomenys ne visada sutampa su dokumentais, nes ne visus procesus galima įforminti jų atlikimo metu (pvz., materialinių vertybių natūralaus sumažėjimo ir kt.). Tokie faktai nustatomi materialines vertybes inventorizuojant.
Inventorizacija yra būdas faktiškiems turto likučiams nustatyti ir jiems palyginti su apskaitos duomenimis. Toks palyginimas atskleidžia turto trūkumą ar perteklių.
Vertybės inventorizuojamos periodiškai, t.y. nustatytais terminais. Inventorizacija atliekama šiais atvejais:
 perkainuojant prekes,
 po stichinių nelaimių,
 perduodant vertybes kitam materialiai atsakingam asmeniui,
 nustačius grobstymo, piktnaudžiavimo, plėšimų ir vagysčių atvejus,
 audito metu (revizija, kontrolė),
 teismo- tardymo organų reikalavimu,
 ir dėl kitų priežasčių, kai reikia gauti duomenų apie faktinius vertybių likučius.
Periodinės inventorizacijos padeda kontroliuoti atsakingų asmenų saugomas materialines vertybes ir kiekvienoje jų laikymo vietoje, nustato tiek faktinius vertybių kiekius, tiek jų kokybės būklę. Inventorizuojamos turi būti visos pagrindinės priemonės, medžiagos, gamybos atsargos, sandėliuose esanti gatava produkcija ir kitos materialinės vertybės. Turi būti inventorizuojami visi pinigai ir visų rūšių vertybiniai popieriai. Inventorizavimo tvarką nustato šalies vyriausybė ar profesinės apskaitos organizacijos bei kitos institucijos.
Inventorizavimo procedūros gali būti įvairios, tačiau efektyviausiai iš jų šį darbą atlieka specialiai tam paskirta komisija. Ji patikrina faktinius vertybių likučius ir juos surašo į atitinkamos formos inventorizacijos lapus. Inventorizacijos rezultatai nustatomi, palyginus faktinius vertybių likučius, nustatytus inventorizuojant, su jų likučiais apskaitos registruose.
Sąskaitos
Kiekviena ūkinė operacija turi atsispindėti balanse. Tačiau po kiekvienos ūkinės operacijos, kurių didelėse įmonėse per dieną būna labai daug, užpildyti naują balansą praktiškai neįmanoma. Be to, atvaizduojant operaciją balanse, būtų labai sunku stebėti materialinių vertybių, pinigų ir kito turto bei savininkų nuosavybės ir įsipareigojimų judėjimą. Todėl visų rūšių ūkinėms finansinėms operacijoms atvaizduoti naudojamos sąskaitos.
Sąskaitos, kuriose apskaitomas įmonės turtas ir jo judėjimas, vadinamos turto sąskaitomis. Sąskaitos, kuriose apskaitomi įmonės įsiskolinimai ir nuosavybė (kapitalas) vadinamos nuosavybės. sąskaitomis.
Debetas ir kreditas turto ir nuosavybės sąskaitose turi skirtingą reikšmę:
 turto sąskaitų debete atvaizduojami likučiai iš balanso ir operacijos nulemiančios įmonės turto padidėjimą;
 turto sąskaitų kredite atvaizduojamos operacijos nulemiančios įmonės turto sumažėjimą;
 nuosavybės sąskaitų kredite atvaizduojami likučiai iš balanso ir operacijos nulemiančios įsiskolinimų ir savininkų nuosavybės padidėjimą;
 nuosavybės sąskaitų debete atvaizduojamos operacijos nulemiančios įsiskolinimų ir savininkų nuosavybės sumažėjimą;
 turto sąskaitos gali turėti tik debetinį saldo (likutį), o nuosavybės – kreditinį;
 visų debetinių likučių (saldo) suma turto sąskaitose lygi visų kreditinių likučių sumai nuosavybės sąskaitose.
Ūkines operacijas atvaizduojant sąskaitose susidaro tam tikras sąskaitų tarpusavio ryšys. Sąskaitų tarpusavio ryšys vadinamas sąskaitų korespondencija, o sąskaitos tarp kurių toks ryšys susidaro – koresponduojančiomis. Sąskaitų korespondencija atvaizduojama buhalterinio įrašo pavidalu.
Buhalterinis įrašas nurodo debetuojamos ir kredituojamos sąskaitų, kuriose atvaizduojama ūkinė operacija, pavadinimą ir operacijos sumą.
Įrašant iš balanso likučius atidaromos sąskaitos, kuriose vėliau registruojamos tam tikro laikotarpio ūkinės operacijos. Tokios sąskaitos vadinamos sintetinėmis. Tačiau informacija, kurią teikia sintetinės sąskaitos įmonės veiklai valdyti ir kontroliuoti dažnai yra nepakankama. Todėl dar yra naudojamos analitinės sąskaitos. Tos sąskaitos skirtos sintetinėms išplėsti, joms detalizuoti.
Sintetinė apskaita ir analitinė apskaita yra tiesiogiai tarpusavyje susietos ir kiekviena iš jų atlieka tam tikras funkcijas, todėl sintetinė apskaita be analitinės apskaitos neįmanoma, o pastaroji dažnai būna suskaidyta ir neduoda ūkinio proceso visapusiško vaizdo.
Sintetinių ir analitinių sąskaitų tarpusavio ryšys techniškai pasireiškia tuo, kad:
 analitinių sąskaitų saldo atvaizduojamas toje pat sąskaitos pusėje, kurioje tas saldo parodytas atitinkamoje sintetinės sąskaitos pusėje;
 operacijos, kurios rašomos į kurios nors sintetinės sąskaitos debetą ar kreditą rašomos taip pat į atitinkamos analitinės sąskaitos debetą ar kreditą;
 kiekvienos sintetinės sąskaitos saldo ir apyvartos visada yra lygios analitinių sąskaitų, atidaromų savajai sintetinei sąskaitai detalizuoti, saldo ir apyvartų sumoms.
Dvejybinis įrašas
Dvejybinio įrašo esmė yra ta, kad kiekviena įvykusi ūkinė operacija atvaizduojama tokia pat suma skirtingų sąskaitų debete ir kredite.
Dvejybinis įrašas dažniausiai traktuojamas kaip sistema, kurioje kiekviena operacija įrašoma į dvi sąskaitas, nepakartojant, o norint pabrėžti kiekvienos ūkinės operacijos dvejopą traktavimą.
Kiekviena ūkinė operacija gali būti nagrinėjama skirtingais požiūriais. Pvz., jei aš nusiperku automobilį už 5000 Lt, įvyksta du dalykai, t.y. aš įsigyju automobilį ir prarandu 5000 Lt, o žmogus, pardavęs automobilį patiria atvirkštinį dalyką. Taigi, kiekviena ūkinė operacija turi du aspektus ir dvigubo įrašo sistema fiksuoja juos abu.
Įkainojimas
Įkainojimas – tai tam tikrų apskaitos objektų vertinis išmatavimas. Vertinis išmatavimas suprantamas kaip apskaitos objektų atvaizdavimo bendru piniginiu matu būdas.

Įkainojimas dažniausiai naudojamas vertine išraiška apibūdinti paprastesniems apskaitos objektams, t.y. įmonės turtui. Įkainojant turtą, jo kiekis natūriniais vienetais dauginamas iš atitinkamų kainų.
Bendriausia įkainojimų formulė yra tokia:
V=qk, kur
V – apskaitos objekto vertinė išraiška
q – apskaitos objekto kiekis
k – apskaitos objekto vieneto kaina

Vienas iš svarbiausių įkainojimo principų yra realumas. Realus įkainojimas – tai kai turto vertinė išraiška atitinka jo įsigijimo ar pagaminimo individualias išlaidas. Įkainojimo realumą atspindi faktinė savikaina.
LR buhalterinės apskaitos įstatymas nurodo, kad įmonės ilgalaikis turtas apskaitoje įkainojamas ir rodomas įsigijimo verte, balanse – likutine verte (atskira.i įsigijimo vertė ir nusidėvėjimas).
Atsargos apskaitoje įkainojamos įsigijimo verte, o atskaitomybėje faktinė savikaina apskaičiuojama pirmiausia nurašant anksčiausiai įsigytas atsargas.
Kalkuliavimas
Kalkuliavimas – tai išlaidų, priskiriamų kiekvienam produkcijos vienetui, nustatymas.

Išlaidų kalkuliavimas dažniausiai apibūdinamas kaip procesas, kurio metu apskaičiuojamos tam tikros veiklos išlaidos siekiant pateikti naudingą informaciją.
Pagrindiniai išlaidų kalkuliavimo tikslai:
1)parodyti įmonės kiekvienos veiklos išlaidų struktūrą;
2)palengvinti atsargų įvertinimą ir nustatyti pajamas;
3)parodyti ne tik gautą bendrą pelną, bet ir pelną, gautą kiekviename padalinyje;
4)padėti nustatyti kainas, išskirti pastovias ir kintamas išlaidas ir nurodyti, kad pastovios išlaidos turi sudaryti žemiausią kainų lygį;
5)išvengti neproduktyvių išlaidų, naudojant efektyvias darbo organizavimo ir apmokėjimo sistemas;
6)pateikti išlaidų duomenis vyriausybei ir kitiems vartotojams;
7)siekti produktyvesnės veiklos, efektyvesnio išteklių naudojimo, palyginti faktines išlaidas su iš anksto nustatytais standartais;
8)įgalinti sukurti bendrą išlaidų apskaitos sistemą, kuri leistų palyginti įmones;
9)kontroliuoti išlaidas pagal atskaitomybės centrus;
10)padėti priimant ekonominius sprendimus.
Balansas
Balansas sudarytas iš dviejų dalių – turto ir savininkų nuosavybės bei įsipareigojimų. Balanso abiejų dalių galutinės sumos visada turi sutapti, jei galutinės sumos nesutampa vadinasi balansas užpildytas klaidingai.
Nagrinėjant balansą pastebimi tokie faktai:
1) balansas yra ne sąskaita, o atskaita;
2) balansas yra parengtas tam tikru laiko momentu ir yra svarbus tik tuo momentu: jau kita operacija padarys jį kitokį. Balansas dirbtinai sustabdo verslą vienam momentui;
3) gautas pelnas nebūtinai atvaizduojamas pinigais kasoje. Juk po atitinkamos operacijos gali būti gaunamas pelnas, tačiau grynų pinigų suma po šios operacijos gali sumažėti.
Atskaitomybė
Atskaitomybė – tai sistema apibendrinančių ir tarpusavyje susijusių rodiklių, gautų iš einamosios apskaitos ir apibūdinančių visos ūkinės veiklos rezultatus per ataskaitinį laikotarpį.
Atskaitomybė yra baigiamasis apskaitos etapas. Ji pirmiausia reikalinga įmonės valdymui, jos ūkinei veiklai analizuoti ir kontroliuoti. Tinkamai parengta atskaitomybė padeda įvertinti įmonės ūkinę veiklą, atskleisti darbo trūkumus, nustatyti nepanaudotus resursus ir priemones veiklai gerinti. Atskaitomybės teikiama informacija reikalinga ir išoriniams vartotojams.
Atskaitomybėje atskiri rodikliai yra tarpusavyje susiję ir suderinti.
LR buhalterinės apskaitos pagrindų įstatymas numato, kad finansinės atkaitomybės formas, jų teikimo bei skelbimo tvarką nustato LR vyriausybė.4. FINANSINĖ ATSKAITOMYBĖ
Baigiantis metams, įvertinami praėjusių metų rezultatai, svarstomi tolesni veiklos planai ir darbai. Įmonėse vidiniais (verslo vadybos) tikslais padaliniai rengia vidines savo veiklos ataskaitas, kuriose analizuojami jų pasiekti rodikliai, pokyčiai ir pan.
Informacijos apie įmonę skleidimo išoriniams vartotojams tikslais metinę finansinę atskaitomybę rengia įmonių buhalterijų darbuotojai.
Metinę įmonės atskaitomybę, kurioje apibendrintai pateikiami duomenys apie įmonės finansinę būklę bei jos veiklos rezultatus, gauna įmonės savininkai, valdžios institucijos bei kiti vartotojai, pavyzdžiui, įmonei suteikiantys kreditą bankai.
Įmonės finansinės atskaitomybės tikslas – teikti informacijos vartotojams teisingą informaciją apie įmonės finansinę būklę, veiklos rezultatus ir pinigų srautus ataskaitiniais metais. Rengdamos metinę finansinę atskaitomybę juridinio asmens teises turinčios ribotos civilinės atsakomybės pelno siekiančios įmonės (akcinės ir uždarosios akcinės bendrovės) vadovaujasi Lietuvos Respublikos įmonių finansinės atskaitomybės įstatymu bei 1-uoju verslo apskaitos standartu „Finansinė atskaitomybė“
Be minėtų norminių aktų, sudarant finansinę atskaitomybę turi būti vadovaujamasi bendraisiais apskaitos principais, apskaitos vedimo tvarką reglamentuojančiais norminiais aktais ir įmonės apskaitos politika.
Įmonės apskaitos politika – tai įmonės pasirinkti ir atitinkamu būdu pasitvirtinti apskaitos metodai ir taisyklės, skirti įmonės buhalterinei apskaitai tvarkyti ir finansinei atskaitomybei parengti. Tai reiškia, kad pasirengtoje apskaitos politikoje įmonė turi galimybę pati nuspręsti, kokiais apskaitos principais, metodais ir taisyklėmis bus vadovaujamasi sudarant finansinę atskaitomybę.
Tačiau pačių nusistatytos apskaitos vedimo taisyklės, savaime suprantama, negali prieštarauti bendriesiems apskaitos principams ir buhalterinės apskaitos informacijai atitinkamuose norminiuose aktuose keliamiems reikalavimams. Atsižvelgiant į buhalterinės apskaitos vedimo taisyklių pasirinkimą, gali būti išvesti visiškai skirtingi tos pačios įmonės atitinkamo laikotarpio veiklos rezultatai.
Todėl finansinėje atskaitomybėje pateiktos informacijos vartotojai turėtų žinoti, kokiais principais, metodais ir taisyklėmis įmonė vadovaujasi registruodama ūkines operacijas buhalterinėje apskaitoje ir sudarydama finansinę atskaitomybę. Įmonių vadovai tam turi skirti pakankamą dėmesį, nes būtent jie pagal įstatymą yra atsakingi už įmonės apskaitos politikos patvirtinimą.
Dar vienas svarbus reikalavimas, susijęs su finansinės atskaitomybės sudarymu, – joje pateikti duomenys turi būti patvirtinti įmonėje atliktos turto ir įsipareigojimų inventorizacijos duomenimis. Todėl labai svarbu tinkamai ir laiku atlikti metinę viso įmonės turto (piniginio turto, gautinų sumų, pirkėjų skolų, vertybinių popierių, ilgalaikio turto, atsargų) ir įsipareigojimų (tiekėjams, bankams, lizingo kompanijoms, akcininkams, valdžios institucijoms) inventorizaciją.
Priminsime, kad pagrindinėje finansinės atskaitomybės ataskaitoje – balanse parodomi duomenys apie visą įmonės turtą, nuosavą kapitalą ir įsipareigojimus, kitaip tariant, iš balanso matyti, kokiu turtu disponuoja įmonė ir kam šis turtas priklauso.
Pelno (nuostolio) ataskaitoje nurodomos visos per ataskaitinį laikotarpį uždirbtos pajamos ir joms uždirbti patirtos sąnaudos.
Pelno (nuostolio) paskirstymo ataskaitoje matyti, kaip paskirstomas per metus uždirbtas pelnas arba kaip dengiamas patirtas nuostolis.
Pinigų srautų ataskaitoje nurodomos visos per ataskaitinius metus gautos piniginės įplaukos bei padarytos išmokos, suskirstytos pagal atskiras įmonės veiklos rūšis.

Parengta metinė finansinė atskaitomybė turi būti patvirtinta įmonės įstatuose nustatyta tvarka. Priminsime, kad pagal Akcinių bendrovių įstatymą metinė finansinė atskaitomybė akcinėse bendrovėse ir uždarosiose akcinėse bendrovėse turi būti patvirtinta visuotinio akcininkų susirinkimo per 4 mėnesius nuo finansinių metų pabaigos. Kit.aip tariant, jeigu finansiniai metai sutampa su kalendoriniais, tai reikia atlikti iki atitinkamų metų gegužės 1 d.
Bendrovėms, kurioms numatytas privalomas finansinės atskaitomybės auditas, teikiant akcininkams tvirtinti metinę finansinę atskaitomybę, kartu būtina pateikti ir nepriklausomo auditoriaus išvadą. Auditoriaus pateiktoje išvadoje pareiškiama nuomonė apie įmonės finansinę atskaitomybę.
Joje nurodoma, ar įmonės finansinė atskaitomybė visais reikšmingais atžvilgiais teisingai atspindi įmonės būklę, veiklos rezultatus ir pinigų srautus, ar finansinė atskaitomybė atitinka teisės aktus, reglamentuojančius finansinę apskaitą ir finansinės atskaitomybės sudarymą bei taikomus bendruosius apskaitos principus. Trumpai tariant, auditorius savo išvadoje pažymi, ar galima pasitikėti įmonės finansinėje atskaitomybėje pateiktais duomenimis.
Akcinių bendrovių įstatyme numatytas reikalavimas, kad, likus ne mažiau kaip 10 dienų iki eilinio visuotinio akcininkų susirinkimo, bendrovės valdyba (jei bendrovėje valdyba nesudaroma – administracijos vadovas) privalo parengti ir pateikti savininkams bendrovės veiklos ataskaitą. Primename, kad šioje ataskaitoje turi būti nurodoma:
• bendrovės veiklos per finansinius metus apžvalga;
• svarbiausi įvykiai bendrovėje finansiniams metams pasibaigus;
• bendrovės veiklos planai ir prognozės;
• informacija apie bendrovės filialus;
• bendrovės dukterinių bendrovių pavadinimai, šių bendrovių akcijų, kurias turi įsigijusi bendrovė, skaičius, bendra nominali vertė bei šių akcijų atstovaujama įstatinio kapitalo dalis šiose bendrovėse, naudos, kurią bendrovė turi turėdama balsų daugumą ar naudodamasi lemiama įtaka šiose bendrovėse, įvertinimas;
• per finansinius metus įsigytų ar perleistų savų akcijų bei kitų bendrovių akcijų skaičius bei šių įsigijimų ar perleidimų pagrindimas.
Be formalių duomenų apie bendrovės filialus, dukterines bendroves, veiklos ataskaitoje reikalaujama pateikti naudos iš dukterinių įmonių įvertinimą, savų ar kitų bendrovių akcijų įsigijimų ir perleidimų pagrindimą. Taip pat veiklos ataskaitoje reikia pateikti svarbius finansinės atskaitomybės vartotojams (šiuo atveju savininkams) faktus, kurie įvyko įmonėje jau pasibaigus finansiniams metams, tačiau iki veiklos ataskaitos parengimo.
Kadangi finansinė atskaitomybė rodo tik tai, kas jau buvo, veiklos ataskaitoje reikalaujama pateikti bendrovės veiklos planus ir prognozes, kad savininkai galėtų susipažinti su įmonės veiklos perspektyvomis. Tačiau, pateikiant pastaruosius duomenis, reikia stengtis nepateikti slaptos komercinės informacijos, kad jos atskleidimu negalėtų pasinaudoti konkurentai.
Įsigaliojus Verslo apskaitos standartams, atsiranda reikšmingų pasikeitimų, dėl kurių gali reikėti peržiūrėti įmonės apskaitos politiką ir ją galbūt pakeisti. Viena iš svarbesnių nuostatų, nurodytų Verslo apskaitos standartuose, yra ta, kad įmonės turės apsispręsti, kaip apskaityti ilgalaikį turtą – įsigijimo verte ar perkainota verte. Tokį sprendimą dėl turto atspindėjimo finansinėje atskaitomybėje turėtų priimti įmonės vadovai arba savininkai.
Kadangi pagal anksčiau galiojančius norminius aktus finansinėje atskaitomybėje turėjo būti pateikiama informacija apie įmonės turtą, jį parodant buhalterijoje apskaičiuota likutine verte (iš įsigijimo savikainos atimant nusidėvėjimą), atskaitomybės vartotojai galėjo susidaryti klaidingą nuomonę apie įmonės turimą ilgalaikį turtą. Dabar to bus galima išvengti, turtą balanse parodant tikrąja verte (tikroji vertė – suma, už kurią gali būti apsikeista su kita įmone turimu turtu ar paslaugomis arba kuria gali būti užskaitytas tarpusavio įsipareigojimas tarp nesusijusių šalių, kurios ketina pirkti / parduoti turtą arba užskaityti juo kokį nors tarpusavio įsipareigojimą).
Kitaip tariant, Verslo apskaitos standartai numato galimybę įmonėms perkainoti ilgalaikį turtą ir balanse turtą rodyti tikrąja verte (perkainota verte).
Pagal Verslo apskaitos standartus pildant finansinę atskaitomybę reikės pa.teikti ir visiškai naują ataskaitą – nuosavo kapitalo pokyčių ataskaitą. Nuosavo kapitalo pokyčių ataskaitoje parodomas įmonės ekonominės naudos grynasis padidėjimas ar sumažėjimas per ataskaitinį laikotarpį, taip pat kiti nuosavo kapitalo pokyčiai, neparodyti pelno (nuostolių) ataskaitoje.
Be to, pinigų srautų ataskaita bus privaloma įmonėms, kurios sudarinės tiek pilnąją, tiek sutrumpintą finansinę atskaitomybę (pinigų srautų ataskaita bus neprivaloma tik įmonėms, sudarančioms trumpiausią atskaitomybės formą, vadinamąją trumpą finansinę atskaitomybę).4.1. Finansinės ataskaitos – svarbiausias analizės šaltinis
Finansinės ataskaitos – tai apskaitos duomenų apie įmonės ūkinę finansinę veiklą periodinis apibendrinimas ir susisteminimas tam tikru būdu, siekiant patenkinti vartotojų poreikius. Šiame apibrėžime nurodomi šie svarbiausi momentai:
 Finansinėms ataskaitoms sudaryti naudojami apskaitos sistemos duomenys.
 Finansinės ataskaitos apibūdina tam tikro laikotarpio įmonės ūkinę finansinę veiklą.

Vadinasi, visos ataskaitos sudaromos tam tikro ataskaitinio laikotarpio pabaigoje. Sudarant finansines ataskaitas, apskaitos duomenys, atsispindintys žurnaluose, knygose, žiniaraščiuose ir kituose apskaitos registruose, apibendrinami ir susisteminami tam tikru būdu, vadovaujantis bendraisiais apskaitos principais, tarptautiniais ir nacionaliniais apskaitos standartais ar kitais norminiais aktais.
Finansinės ataskaitos privalo patenkinti vartotojų poreikius.
Vadinasi, finansinės ataskaitos turi atvaizduoti visus svarbiausius įvykius, turinčius įtakos atitinkamiems sprendimams.
Vienas iš pagrindinių finansinių ataskaitų tikslų – suteikti viešą, aiškią ir suprantamą finansinę informaciją jų vartotojams apie įmonių finansinę būklę. Tokios informacijos vartotojais yra vidiniai ir išoriniai vartotojai. Finansinės informacijos vidiniai vartotojai – tai įmonės savininkai (akcininkai), valdytojai (direktoriai), valdymo personalas, darbininkai.
Valdymo aparato darbuotojams informacijos reikia įmonės plėtros galimybėms įvertinti, o darbininkams – norint sužinoti, ar darbo užmokestis bus laiku išmokėtas.
Finansinės informacijos išoriniai vartotojai – tai įmonės bendrasavininkai (akcininkai), kapitalo skolintojai (obligacijų savininkai), kredito ir finansų institucijos, valstybinės mokesčių inspekcijos, partneriai, profsąjungos, ministerijų specialistai ir kontrolieriai, kiti valdžios atstovai. Informacija jiems suteiks žinių apie tolesnes investavimo į įmonę galimybes, dividendų mokėjimo politiką ir kt.
Rengdami finansines ataskaitas turime vadovautis tuo, kad:
 jos turi būti pateiktos pilnosios ar sutrumpintos metinės finansinės atskaitomybės pagrindinėse formose (Forma A, Forma B, Forma C, Forma D ir Forma E);
 finansines ataskaitas turi pasirašyti už jas atsakingas darbuotojas, o privalo patikrinti nepriklausomas auditorius ir pateikti išvadas vadybininkui apie duomenų tikslumą;
 analizuoti finansines ataskaitas reikia tik po to, kai jos patikrintos auditoriaus, nes auditoriaus nepatikrintos atskaitomybės analizė yra beprasmė;
 balansas, parengtas finansinių metų pabaigai, o pelno (nuostolio) ataskaita, parengta už ataskaitinį laikotarpį, turi atitikti viena kitą, t.y. nurodytą laikotarpį;
 finansinės ataskaitos turi būti parengtos tam tikslui skirtuose specialiuose blankuose ir atitikti Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos pagrindų įstatymo reglamentuojamus bendruosius apskaitos principus;
 finansinės ataskaitos turi atitikti Tarptautinės apskaitos standartų reglamentuojamus bendruosius apskaitos principus:
įmonės besitęsiančios veiklos,
pastovumo,
piniginio įkainojimo,
išlaidų (savikainos),
duomenų kaupimo,
pajamų registravimo,
palyginimo;
 reikalavimai apskaitinei informacijai formuoti turi būti įgyvendinti atsižvelgiant į duomenų optimalumą, konservatyvumą, permatomumą ir patikimumą.
Taigi, akivaizdžiai matome, kad finansinės ataskaitos labai svarbios vertinant įmonės finansinę būklę, nustatant veiklos dėsningumus, tendencijas ir perspektyvas. Jos teikia informaciją, reikalingą įmonei valdyti ir ekonominiam darbui gerinti, padeda atskleisti vidinius rezervus ir darbo trūkumus, nustatyti įvairius nukrypimus nuo numatytų užduočių, tų nukrypimų priežastis ir veiksnius.

Finansinės ataskaitos yra pagrindinis finansinės analizės šaltinis, todėl labai svarbu, kad kiekvienas analitikas gerai išmanytų finansinių ataskaitų sudarymo principus, jose esančių rodiklių apskaičiavimo ir analizės metodiką. Tik kokybiškai atlikta finansinių ataskaitų analizė teikia visapusiškai naudingą informaciją tiek vid.iniams, tiek išorės vartotojams. 4.1.1. Finansinių ataskaitų rengimo ir pateikimo tvarka
Kiekviena šalis turi nustatyti finansinių ataskaitų rengimo ir pateikimo tvarką. Dažniausiai ši tvarka nurodoma šalių komercijos kodeksuose, apskaitos įstatymuose arba kituose norminiuose aktuose. Šiuo metu nustatyti finansinių ataskaitų rengimo ir pateikimo tvarką arba jos konceptualius klausimus yra nesudėtinga, nes galioja daug tarptautinių dokumentų.

Svarbiausi yra šie:
1.Finansinių ataskaitų rengimo ir pateikimo nuostatai.
2.Tarptautiniai apskaitos standartai.
3.Europos Sąjungos direktyvos.
Finansinių ataskaitų rengimo ir pateikimo nuostatuose, kuriuos parengė Tarptautinio apskaitos standartų komiteto taryba, nagrinėjama:
 finansinių ataskaitų esmė, tikslai ir sudėtis;
 finansinių ataskaitų kokybinės charakteristikos ir esminės prielaidos;
 finansinių ataskaitų elementai;
 finansinių ataskaitų elementų pripažinimas;
 finansinių ataskaitų elementų įvertinimas;
 kapitalo išsaugojimo koncepcijos.
Tarptautinių apskaitos standartų nuostatos yra svarbesnės. Tačiau Finansinių ataskaitų rengimo ir pateikimo nuostatai yra labai gera metodinė medžiaga rengiant kiekvienos šalies finansinių ataskaitų koncepciją.
Finansinių ataskaitų sudarymą ir jose pateiktos informacijos atskleidimą reglamentuoja ir Europos Sąjungos direktyvos. Ypač svarbią reikšmę turi Ketvirtoji direktyva “Kompanijų ataskaitos” (1978m.) ir Septintoji direktyva “Konsoliduotos ataskaitos” (1983m.).
Kiekviena šalis, nustatydama finansinių ataskaitų rengimo ir pateikimo tvarką, vadovaujasi minėtais tarptautiniais aktais ir tam tikrų šalių patirtimi. Lietuvos Respublikos Vyriausybė 1993m. spalio 27d. priėmė nutarimą “Įmonių, turinčių juridinio asmens teises, metinės finansinės atskaitomybės sudarymo tvarka”.
Jame pateikiama:
1. Metinės finansinės atskaitomybės sudėtis.
2. Pagrindiniai reikalavimai metinei finansinei atskaitomybei.
3. Metinės finansinės atskaitomybės teikimas ir skelbimas.
4. Balanso, pelno (nuostolio) ataskaitos, pelno (nuostolio) paskirstymo ataskaitos, finansinės būklės pakitimų (pinigų srautų) ataskaitos, bei paaiškinamojo rašto pavyzdžiai.
5. Pajamų ir sąnaudų pripažinimo apskaitoje tvarka.
Lietuvos Respublikos įmonių, turinčių juridinio asmens teises, metinė finansinė atskaitomybė rengiama apibendrinant kiekvienų finansinių metų duomenis, o balansas – dar ir įmonės steigimo bei likvidavimo dienos duomenis. Finansinių metų antrojoje pusėje įsteigtos įmonės metinės finansinės atskaitomybės tais pačiais finansiniais metais skelbti neprivalo ir gali pateikti to laikotarpio finansinius rezultatus kitų finansinių metų atskaitomybėje. Metinė finansinė atskaitomybė pateikiama per mėnesį, kai ją patvirtina akcininkų susirinkimas, o valstybinių įmonių – kai ją patvirtina vadovai. Visos valstybinės akcinės įmonės ir akcinės bendrovės privalo skelbti metinę finansinę atskaitomybę arba pranešti apie numatomą visuotinį akcininkų susirinkimą ir galimybę susipažinti su metine finansine atskaitomybe.4.1.2.Finansinių ataskaitų sudėtis
Finansinių ataskaitų sudėtis – tai ataskaitų formos, kurios įeina į tam tikro laikotarpio bendrą finansinę atskaitomybę. Dažniausiai sudaromos metinės finansinės ataskaitos, tačiau įmonės gali sudaryti ir mėnesines bei ketvirtines ataskaitas. Metinė finansinė ataskaita paprastai yra platesnė už tarpines ataskaitas (mėnesio, ketvirčio, pusmečio).
Finansinės atskaitomybės sudėtis
1. Pilną ir sutrumpintą finansinę atskaitomybę sudaro:
1) balansas;
2) pelno (nuostolių) ataskaita;
3) nuosavo kapitalo pokyčių ataskaita;
4) pinigų srautų ataskaita;
5) aiškinamasis raštas.
2. Trumpą finansinę atskaitomybę sudaro:
1) balansas;
2) pelno (nuostolių) ataskaita;
3) nuosavo kapitalo pokyčių ataskaita;
4) aiškinamasis raštas.

Įmonės, atsižvelgdamos į rodiklių dydžius, turi pasirinkti finansinės atskaitomybės ataskaitų formas, kurios pateikiamos verslo apskaitos standartų prieduose.

Jei finansinę atskaitomybę savo nuožiūra nusprendžia sudaryti juridinio asmens teises turinčios neribotos civilinės atsakomybės pelno siekiančios įmonės, kurių įstatymas neįpareigoja jos sudaryti, finansinę atskaitomybę jos turi sudaryti pagal visus finansinės atskaitomybės sudarymo įstatymo reikalavimus.

Minėtas įstatymas netaikomas bankams ir kitoms kredito įstaigoms, finansų įstaigoms, draudimo įmonėms, ne pelno juridiniams asmenims (biudžetinėms, viešosioms įstaigoms ir kitoms ne pelno organizacijoms). Jų finansinės atskaitomybės sudarymo ir pateikimo tvarką nustato Vyriausybė arba jos įgaliota institucija, jeigu jų veiklą reglamentuojantys įstatymai nenustato kitaip.

Įmonės, kurių vertybiniai popieriai yra įtraukti į Vertybinių popierių biržos prekybos sąrašus, tvarko apskaitą ir finansinę atskaitomybę sudaro pagal Tarptautinius apskaitos standartus.

Finansinės atskaitomybės aiškinamajame rašte turi būti nurodyta, pagal kokius standartus ji sudaryta.

Valstybės ir savivaldybės įmonių finansinės atskaitomybės pavyzdines ataskaitas nustato Vyriausybė arba jos įgaliota institucija.

Metinę finansinę atskaitomybę sutrumpintų balanso, pelno (nuostolių) ir pinigų srautų ataskaitų forma sudaro įmonės, kurių ne mažiau kaip du rodikliai finansinės atskaitomybės sudarymo dieną neviršija šių dydžių dvejus metus iš eilės, įskaitant ataskaitinius finansinius metus:
1) pardavimo grynosios pajamos per ataskaitinius metus – 10 mln. litų;
2) balanse nurodyto turto vertė – 5 mln. litų;
3) vidutinis metų sąrašinis darbuotojų skaičius per ataskaitinius metus – 250 žmonių.

Pardavimo grynąsias pajamas sudaro ataskaitiniais finansiniais metais pardavus prekes ir paslaugas uždirbtos pajamos, iš kurių atimtos grąžintų prekių, nukainojimo, nuolaidų sumos ir PVM.

Metinę finansinę atskaitomybę trumpų balanso, pelno (nuostolių) ir pinigų srautų ataskaitų forma sudaro įmonės, kurių ne mažiau kaip du rodikliai finansinės atskaitomybės sudarymo dieną neviršija šių dydžių dvejus metus iš eilės, įskaitant ataskaitinius finansinius metus:
1) pardavimo grynosios pajamos per ataskaitinius metus – 1 mln. litų;
2) balanse nurodyto turto vertė – 500 000 litų;
3) vidutinis metų sąrašinis darbuotojų skaičius per ataskaitinius metus – 50 žmonių.

Šios įmonės gali sudaryti finansinę atskaitomybę be pinigų srautų ataskaitos.

Visos minėtos įmonės savo nuožiūra arba prireikus gali atitinkamai rengti sutrumpintas arba pilnas finansinės atskaitomybės ataskaitas.

Likusios įmonės, kurios nesudaro trumpų arba sutrumpintų finansinės atskaitomybės formų, parengia pilnas balanso, pelno (nuostolių) ir pinigų srautų ataskaitas.

Už įmonės finansinę atskaitomybę, kuri neatitinka jai keliamų reikalavimų, atsako įmonės administracijos vadovas.4.2. Įmonių atskaitomybės klasifikavimas
Juridinio asmens teises turinčios įmonės labai įvairios, be to, skirtingų tikslų turi ir daugelis jos apskaitos bei ataskaitų duomenų vartotojų.
Kaip kiekvieną sudėtingą reiškinį, taip ir atskaitomybę išsamiausiai (ir trumpiausiai!) galima apibūdinti aptariant jos klasifikaciją, kurioje ši atskaitomybė sugrupuota pagal įvairius požymius (žr. 4.2.1. schemoje). Tačiau, kaip ir kiekviena kita, klasifikacija turi ir tam tikrų ribotumų.
Gyvenimas (taip pat ir įmonių veikla) labai įvairus ir su daugybe niuansų, todėl kartais būna labai sunku nubrėžti griežtą ribą tarp kurios nors atskaitomybės formos skyrimo vienai ar kitai klasifikacinei grupei.

Finansines ataskaitas sąlyginai galima suskirstyti į dvi kategorijas:
1.Esamos padėties ataskaitos.
2.Pasikeitimų ataskaitos.
Buhalterinis balansas priklauso pirmai kategorijai. Jis pateikia informaciją apie įmonės finansinę būklę konkrečiu momentu. Kitos dvi ataskaitos, t.y. pelno (nuostolio) ir pinigų srautų, priklauso antrai kategorijai. Jos parodo įmonės veiklą per tam tikrą laikotarpį (ketvirtį, metus).

4.2.1. schema “ĮMONIŲ ATSKAITOMYBĖS KLASIFIKAVIMAS”

Pagal paskirtį visa atskaitomybė gali būti suskirstyta į finansinę, mokestinę, statistinę ir kitą (specialiosios paskirties).
Finansinė atskaitomybė bus išsamiai nagrinėjama vėlesniuose skyriuose, todėl čia jos neaptarinėsim.
Mokestinę atskaitomybę įmonės rengia ir pateikia įvairioms mokesčius kontroliuojančioms institucijoms – Valstybinei mokesčių inspekcijai, socialinio draudimo įstaigoms ir kt.
Jeigu to reikalauja, speciali atskaitomybė (greta finansinės) turi būti pateikiama valstybės statistikos įstaigoms. Tačiau ją rengia nebūtinai buhalterijos darbuotojai, nes ši apskaitos rūšis dažnai apima, pavyzdžiui, pinigais neišmatuojamus dalykus, tokius kaip darbuotojų skaičius ar jų kvalifikacija ir pan.
Specialiosios paskirties atskaitomybė gali apimti labai platų ataskaitų spektrą. Pirmiausia reikalinga informacija ji aprūpina visą įmonės valdymo personalą. Šiose ataskaitose pateikiami valdymo apskaitos duomenys. Jų gali būti labai daug ir įvairių, nes kiekvienam valdytojui reikia ir specifinės jo barą apibūdinančios informacijos. Įvairi specialiosios paskirties atskaitomybė gali būti pateikiama ir daugeliui išorės vartotojų. Pavyzdžiui, gamtos apsaugos institucijoms – duomenys apie teršalų išmetimą į atmosferą, bei vandenį ir pan.
Pagal turinį ir periodiškumą atskaitomybė gali būti suskirstyta į metinę, ketvirtinę, mėnesinę, savaitinę (dekadinę) ir rengiamą pagal pareikalavimą.
Reikėtų atkreipti dėmesį, kad klasifikuojant atskaitomybę šiuo požiūriu, ji grupuojama ne tik pagal laiką, bet ir pagal turinį. Mat dėl palyginti didelių sąnaudų išsamią atskaitomybę įmonės gali parengti ne dažniau kaip kartą per metus, nes vidutinio dydžio įmonėje tai užtrunka keletą mėnesių.
Ketvirtinės finansinės atskaitomybės formos reikalingos, kad kiekvienam ketvirčiui pasibaigus, įmonės turi sumokėti valstybei mokesčius.
Įmonės, kuriose apskaita kompiuterizuota, vidaus vartotojams kartais rengia ir labai sutrumpintas mėnesines ar net savaitines (dekadines) finansines ataskaitas.
Be jau aptartų periodinių ataskaitų, būna ir neperiodinių, kurios rengiamos prireikus tam tikros informacijos: pavyzdžiui, pareikalavus teismams, bankams, kai įmonės prašo iš jų kreditų ir daugeliu kitų atvejų.
Pagal skelbimo pobūdį atskaitomybė skirstoma į privalomą ir neprivalomą viešai skelbti. Viešai turi būti skelbiama valstybinių įmonių ir akcinių bendrovių metinė finansinė atskaitomybė.
Pagal apimtį atskaitomybė skirstoma į pilnąją bei sutrumpintąją.
Sutrumpintąją finansinę atskaitomybę naudoja mažos įmonės, nedarančios didesnės įtakos šalies ūkiui, o jų savininkai į tokias įmones būna investavę santykinai nedidelį turtą.
Čia pateikta atskaitomybės klasifikacija yra ne alternatyvi. Tai reiškia, kad kiekviena ataskaita pagal atitinkamą klasifikacinį požymį gali būti priskirta vienai ar kitai grupei. Pavyzdžiui, negalima sakyti, j.og viena atskaitomybės forma yra mokestinė, kita – ketvirtinė, nes taip būtų sugretinti du skirtingi klasifikacijos požymiai. Norint išsamiai apibūdinti kurią nors ataskaitą, reikia nurodyti visus ją nusakančius požymius. Pavyzdžiui, didelės įmonės balansas ir pelno (nuostolio) ataskaita yra privalomos viešai skelbti metinės (arba viešai neskelbtinos ketvirtinės) finansinės atskaitomybės pilnosios (arba sutrumpintosios) formos.
.4.3. Metinės finansinės atskaitomybės turinys
Visa įmonių metinė finansinė atskaitomybė sudaryta iš keturių svarbiausių ataskaitų ir paaiškinamojo rašto (žr. 4.3. schemoje).

4.3. schema. Metinė finansinė atskaitomybė.

Kiekviena įmonė, rengianti pilnąją finansinę atskaitomybę, finansiniams metams pasibaigus, privalo sudaryti ir nustatyta tavrka paskelbti šias viena kitą papildančias ir todėl visumą sudarančias ataskaitas: balansą, pelno (nuostolio), pelno (nuostolio) paskirstymo ir pinigų srautų ataskaitas.4.4. Duomenų pateikimo finansinėje atskaitomybėje principai
Finansinės atskaitomybės parengimo, kaip ir bendruosius apskaitos, principus reglamentuoja tarptautiniai apskaitos standartai. Jie numato, kad rengiant vartotojams naudingą finansinę atskaitomybę, turi būti laikomasi tokių keturių svarbiausių nuostatų.
Suprantamumas reiškia, kad finansinių ataskaitų informacija turi būti suprantama visiems vartotojams. Todėl labai svarbu, kad finansinių ataskaitų turinys atspindėtų esmę, nebūtų dviprasmybių.
Finansinių ataskaitų tinkamumas rodo, kad ataskaitos padeda vartotojams priimti tinkamus sprendimus, daryti objektyvias išvadas. Finansinių ataskaitų tinkamumą apibūdina jose esamos informacijos reikšmė. Reikšminga informacija laikoma tokia, kurią išbraukus iš finansinės ataskaitos tai turės įtakos vartotojų sprendimams.
Patikimumas rodo, kad visos ūkinės operacijos finansinėse ataskaitose atspindėtos objektyviai ir kad jose nėra klaidų. Tiksliau tariant, visa finansinė informacija yra tiksli, teisinga ir tikra.
Finansinių ataskaitų patikimumą lemia šie aspektai:
 lojalus atvaizdavimas;
 turinio vyravimas prieš formą;
 neutralumas;
 apdairumas ir atsargumas; tikslumas;
 kompleksiškumas.
Palyginamumas reiškia, kad teikiama tokia informacija, kuri leidžia vartotojui nustatyti pranašumus, skirtumus ir tendencijas. Lyginant įmonės finansinių ataskaitų duomenis su kitų įmonių analogiškomis ataskaitomis, galima objektyviai įvertinti savo galimybes ir vietą rinkoje.
Be minėtų finansinių ataskaitų principų, galima nurodyti ir kitus, tai jų pateikimas laiku, pastovumas, reikšmingumas, išsamumas, naudingumas ir kt.
Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993m. spalio 27d. nutarime nurodomi šie pagrindiniai reikalavimai finansinei atskaitomybei:
 Visi duomenys, pateikiami metinėje finansinėje atskaitomybėje ir apskaitoje, turi būti suformuoti pagal kaupimo principą.
 Metinė finansinė atskaitomybė turi būti parengta atsižvelgiant į įmonės tęsiamos veiklos principą.
 Metinėje finansinėje atskaitomybėje pateikti duomenys turi būti suprantami potencialiems jų vartotojams, kad jie galėtų priimti tinkamus sprendimus.
 Metinėje finansinėje atskaitomybėje pateikiama informacija turi būti neutrali ir patikima, draudžiami turto prirašymai arba pajamų ir sąnaudų iškraipymai.
 Duomenys, pateikiami finansinėse ataskaitose, turi būti suformuoti pagal pastovumo ir atsargumo principą.
 Metinėje finansinėje atskaitomybėje pateikiami ataskaitinių ir mažiausiai vienerių praėjusių metų duomenys. Jeigu ataskaitinio laikotarpio rodiklių dėl apskaitos metodikos pakitimo negalima palyginti su praėjusių metų rodikliais, informacija apie perskaičiuotus duomenis pateikiama paaiškinamajame rašte.
 Įmonės gali pačios spausdinti metinės finansinės atskaitomybės formas, praleisdamos eilutes, kurių sumos lygios nuliui.
 Pateikiant metinėje finansinėje atskaitomybėje ūkinius faktus, daug dėmesio turi būti skirta turiniui ir ekonominei prasmei, o ne tik formaliems pateikimo reikalavimams.
 Jeigu metinė finansinė atskaitomybė parengiama nesilaikant Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos pagrindų įstatymo ir šio nutarimo reikalavimų, priežastys turi būti išdėstytos paaiškinamajame rašte. Nesilaikyti šių reikalavimų leidžiama tik tuo atveju, jeigu tai būtina norint tinkamai apibūdinti įmonės būklę.
 Atsakomybė už finansinių ataskaitų sudarymą tenka įmonės vadovams. Todėl įmonės vadovai, konkrečiai vyriausiasis buhalteris (finansininkas), kuris sudaro finansines ataskaitas, turi gerai išmanyti joms keliamus reikalavimus, jų principus.4.5. Balansas
Balansas yra vienas iš svarbiausių apskaitos sistemos elementų, todėl jam visose šalyse ir įvairiais laikotarpiais buvo skiriama labai daug dėmesio. Balansas yra pagrindinė įmonės finansinės ataskaitos forma. Jis turi labai didelę reikšmę atliekant įmonės finansinės būklės analizę, todėl visose šalyse laikomas svarbiausiu finansinės analizės šaltiniu.
Balansas yra pagrindinė įmonės finansinės ataskaitos forma, parodanti turto, nuosavybės ir įsipareigojimų būklę tam tikrą dieną pinigine išraiška. Šitaip apibūdinant balansą, būtina paaiškinti šiuos dalykus:
1. Balansas turi parodyti turto ir nuosavybės bei įsipareigojimų būklę (kiek ir kokio turto įmonė turi, kokio dydžio jos nuosavybė ir įsipareigojimai).
2. Balansas parodo turtą, nuosavybę ir įsipareigojimus tam tikrą dieną. Vadinasi, jis užfiksuoja įmonės veiklą tam tikru akimirksniu, t.y. įmonės veikla tarsi sustabdoma. Jau kita operacija jį pakeis.
3. Balanse turtas, nuosavybė ir įsipareigojimai parodomi pinigine išraiška, t.y. galiojančiu šalyje piniginiu vienetu.
4. Balanse atvaizduojama pusiausvyra tarp turto ir nuosavybės bei įsipareigojimų ir pateikiama išsami informacija apie tai, kokį turtą įmonė turi konkrečiu momentu.
5. Balansas turi pateikti tikrą ir teisingą turto, nuosavybės ir įsipareigojimų būklę.
6. Balansas yra ne buhalterinė sąskaita, ne pirminis ar suvestinis dokumentas, o ataskaita, tiksliau – finansinės atskaitomybės forma.
Taigi, balanse turi būti nurodytas visas įmonės turtas ir nuosavybė.
Balansas – tai įmonės finansinis vaizdas tam tikru jos veiklos metu, paprastai fiksuojamas gruodžio 31 dienai. Ši kalendorinių metų diena dažnai sutampa su įmonės finansinių metų pabaiga, nors ne visada taip gali būti. Pavyzdžiui, sezoninės veiklos įmonių metai nesutampa su kalendorinių metų pabaiga, nes jos sezoniniai veiklos metai gali baigtis pavasarį, vasarą ar rudenį.
Balansas gali būti publikuojamas kaip lentelė, turinti dvi puses, t.y. turtą ir įsipareigojimus bei nuosavybę, arba kaip pranešimas, kuriame visi rodikliai išdėstomi vienas paskui kitą.
Balanse nurodoma, kokiu turtu disponuoja įmonė ir kam šis turtas priklauso. Norint parengti balansą, pirmiausia būtina suskaičiuoti (inventorizuoti) visą turtą, kuriuo disponuoja įmonė ataskaitinio laikotarpio pabaigoje, nustatyti, kokia turto dalis buvo sunaudota per ataskaitinį laikotarpį. Reikia įvertinti ir visas įmonės skolas bei įsipareigojimus. Parengiamieji balanso sudarymo darbai atima nemažai laiko (didesnėse įmonėse – keletą mėnesių). Todėl reikia žinoti, kad kurių nors metų sausio 1d. balansas tik pateikia informaciją apie įmonės turtą, jos nuosavybę bei įsipareigojimus. Tačiau pats balansas baigiamas rengti iki akcininkų susirinkimo, t.y. kitų metų pradžioje, o viešai, kaip ir visa finansinė atskaitomybė, paskelbiamas per mėnesį po to, kai jį patvirtina akcininkai.
Balansas sudarytas iš dviejų didelių dalių. Turto dalyje nurodoma, kokiu turtu disponuoja įmonė, o Savininkų nuosavybės ir įsipareigojimų dalyje atsakoma į klausimą, kam šis turtas priklauso, nes ir labai didelį turtą valdanti įmonė gali būti prasiskolinusi. Tai reikštų, kad turtu įmonė tik disponuoja, t.y. turi jį savo žinioje, valdo ir tvarko, tačiau įmonės savininkams realiai visa balanse nurodyta turto suma nuosavybės teise nepriklauso.
Tiek turtas, tiek įmonės įsipareigojimai nevienalyčiai. Kiekviena įmonė turi labai įvairaus turto, taip pat ir skirtingų įsipareigojimų tretiesiems asmenims. Todėl turto ir nuosavybės (įsipareigojimų) dalys savo ruožtu suskirstytos į skyrius, grupes, pogrupius, straipsnius pagal turto ir nuosavybės bei įsipareigojimų sudėtines dalis.
Šiuo metu galiojanti Lietuvos Respublikoje balanso forma pateikiama 1 priede.
Svarbiausi balanso rodikliai:
TURTAS
A. Ilgalaikis turtas apima grupę straipsnių atspindinčių ilgalaikį turtą, įmonėje naudojamą ilgiau nei vienerius metus. Tai turtas, kuris į įmonės sąnaudas įskaitomas jį nudėvint ar amortizuojant.
A. I. Formavimo savikaina – įmonei for.muoti (plėsti, reorganizuoti) skirtos kapitalizuotos (pripažintos turtu) išlaidos. Jos numatytos apskritai įmonei plėtoti ir sąlygoja ilgalaikį įmonės pajamų uždirbimą. Pavyzdžiui, jeigu įmonė persitvarko ir dėl to apmoko daugelį darbuotojų, šios kvalifikacijos kėlimo išlaidų negalima laikyti vieno ataskaitinio laikotarpio sąnaudomis. Uždirbdama pajamas, didesne daugelio darbuotojų kvalifikacija įmonė naudosis ilgą laiką. Todėl išlaidos, padarytos įmonei pertvarkyti, laikomos ne sąnaudomis, bet išlaidomis, padarytomis įsigyjant ilgalaikį turtą – formavimo savikainą. Vėliau formavimo savikaina per penkerius metus lygiomis dalimis perkeliama į įmonės veiklos sąnaudas. Todėl formavimo savikaina priskiriama ilgalaikiam turtui ir į sąnaudas įtraukiama laipsniškai ją amortizuojant.
A. II. Nematerialusis turtas – materialios substancijos neturintis turtas, suteikiantis įmonei pirmumą prieš kitas įmones vykdant tam tikrą veiklą. Nematerialusis turtas turi būti patvirtintas sutartimis ar kitais jo egzistavimą ir priklausymą įmonei patvirtinančiais dokumentus. Tai, pavyzdžiui, gali būti patentai, licenzijos, įmonės prestižas (geras vardas). Nematerialiajam turtui priskiriami ir išankstiniai apmokėjimai tiekėjams bei partneriams (apmokėdama už ateityje gautinas prekes, įmonė įgyja nematerialųjį turtą – tiekėjų ar rangovų įsipareigojimą pateikti tam tikras prekes/paslaugas). Tačiau šis nematerialusis turtas kiekvienai įmonei toks svarbus, kad balanse išskiriamas į atskirus straipsnius.
A. III. Ilgalaikis materialusis turtas – ilgalaikis turtas, turintis materialią substanciją. Tai visi mums įprasti, apčiuopiami objektai (pastatai, statiniai, mašinos, įrengimai, ilgo naudojimo įrankiai ir kt.). Toks turtas nesunaudojamas uždirbant vieno ataskaitinio laikotarpio pajamas, bet naudojamas ilgai, laipsniškai jį nudėvint ir tolygiai perkeliant nudėvėtąją dalį į įmonės veiklos sąnaudas, kad galima būtų palyginti per kiekvieną laikotarpį uždirbtas pajamas su sąnaudomis, patirtomis uždirbant šias pajamas.
A. IV. Ilgalaikis finansinis turtas – tai turtas, susijęs su įmonės teisėmis į kitas įmones. Pavyzdžiui, tai gali būti kitų įmonių vertybiniai popieriai – akcijos.
A. V. Po vienerių metų gautinos sumos reiškia kitų asmenų įsiskolinimus bei įsipareigojimus įmonei, kurie bus padengti vėliau nei po vienerių metų.

B. Trumpalaikis turtas apima grupę straipsnių, atspindinčių trumpiau nei vienerius metus įmonėje naudojamą turtą. Tai atsargos (žaliavos, perparduoti skirtos prekės, pagaminta bei dar nebaigta gaminti produkcija ir kt.), kurios naudojamos veikloje, ir įsiskolinimai, grąžintini įmonei per artimiausius po ataskaitinių metus, bei grynieji pinigai.
B. I. Atsargos ir nebaigtos vykdyti sutartys jungia grupę straipsnių, atspindinčių įmonės žaliavas, komplektavimo gaminius, nebaigtus gaminti gaminius, pagamintą produkciją, ilgalaikį turtą, kuris buvo pirktas perparduoti, nebaigtos vykdyti sutartys, išankstiniai įmonės apmokėjimai tretiesiems asmenims, bet tik tie, kuriuos tretieji asmenys padengs paslaugomis ar prekėmis per vienerius, sekančius po ataskaitinių, metus.
B. II. Per vienerius metus gautinos sumos reiškia klientų ir kitų trečiųjų asmenų skolas įmonei, grąžintinas per artimiausius po ataskaitinių metus, taip pat ir savininkų įsiskolinimus, susijusius su dar neįmokėta už turimą kapitalą suma.
B. III. Investicijos ir terminuoti indėliai apima įvairias trumpalaikes investicijas į kitas įmones, terminuotus indėlius bankuose bei kitose kredito institucijose, nusipirktas nuosavas įmonės akcijas. Išskirtinis šio turto bruožas tas, kad įmonė numato disponuoti juo ne ilgiau kaip vienerius metus.
B. IV. Gryni pinigai sąskaitoje ir kasoje apima pinigų sumas įmonės kasoje bei įmonės sąskaitose bankuose.

C. Sukauptos (gautinos) pajamos ir ateinančio laikotarpio sąnaudos – parodomos ateinančio laikotarpio sąnaudos (iš anksto apmokėtos) ir sukauptos (gautinos) pajamos. Ateinančio laikotarpio sąnaudas sudaro sumos, kurias įmonė sumokė.jo šį ir ankstesniais ataskaitiniais laikotarpiais, tačiau jos bus pripažintos sąnaudomis kitais ataskaitiniais laikotarpiais. Sukauptas (gautinas) pajamas sudaro šį ir ankstesniais ataskaitiniais laikotarpiais įmonės uždirbtos, bet dar neapmokėtos pajamos, išskyrus pirkėjų įsiskolinimus, atspindimus atitinkamuose balanso straipsniuose.

SAVININKŲ NUOSAVYBĖ IR ĮSIPAREIGOJIMAI
A. Kapitalas ir rezervai apima grupę straipsnių, nusakančių įmonės kapitalą, rezervus, nepaskirstytą pelną (arba nepadengtą nuostolį).
A. I. Kapitalo straipsnis rodo įmonės kapitalo dydį. Tačiau kai akcininkai pasirašo akcijų įsigijimo sutartį, dar nereiškia, kad jie tą pačią dieną ir apmoka už jas. Įstatymas leidžia tai atlikti per tam tikrą laiką (šiuo metu visa įsigyjamų akcijų vertė turi būti apmokėta per metus nuo akcijų pasirašymo dienos). Kol akcininkai nepadengia šio įsiskolinimo, jis kaip jų nuosavybės sudėtinė dalis atspindimas šiame straipsnyje, o kaip akcininkų skola įmonei – turto dalies B.II.2.1. straipsnyje Pareikalautas, bet neįmokėtas kapitalas. Tačiau jeigu akcininkai tik pasirašė įsipareigojimą apmokėti už akcijas, bet apmokėjimo terminas dar nesuėjo, ši suma atspindima nuosavybės dalies straipsnyje A.I.2. Nepareikalautas įmokėti kapitalas ir apskaičiuojant kapitalo dydį, ji atimama iš straipsnyje A.I.1. užfiksuoto įstatinio (pasirašytojo) kapitalo bendros sumos.
A. II. Akcijų priedai skirti pateikti sumai, kuri buvo gauta dėl padidėjusios akcijų kainos virš jų nominalios vertės, kai akcijos parduodamos.
A. III. Perkainojimo rezervas atspindi materialiojo bei finansinio turto perkainojimo rezervo sumą. Ji atsiranda tada, kai įmonė perkainoja turimą materialųjį ar finansinį turtą, padidindama anksčiau apskaitoje ir atskaitomybėje užfiksuotą jo vertę. Taip perkainojama gali būti ir dėl nepriklausomų nuo įmonės priežasčių (pavyzdžiui, ilgalaikio turto vertė padidėja dėl infliacijos). Kai konstatuojamas ilgalaikio turto vertės padidėjimas, tai atspindima balanso turto dalies atitinkamuose straipsniuose (tuose, kuriuose buvo atspindėta ir pradinė šio turto vertė). O šiame straipsnyje nurodoma bendra savininkų nuosavybės padidėjimo suma, atsiradusi dėl perkainojimo.
A. IV. Rezervai apima įstatymo numatytų ir savininkų sprendimu sudarytų rezervų sumas. Jie atsiranda dėl to, kad savininkai paprastai nutaria išsidalyti ne visą uždirbto pelno sumą, bet dalį jos rezervuoja kokiems nors tikslams (pavyzdžiui, įmonės naujiems pastatams statyti). Šiame straipsnyje užregistruojama suma, kurią savininkai leidžia įmonės valdytojams naudoti savo nuožiūra tam tikriems konkretiems tikslams.
A. V. Nepaskirstytasis pelnas (nuostolis) – straipsnis, kuriame atspindimos per ataskaitinį laikotarpį ir ankstesnius metus uždirbto ir dar nepaskirstyto pelno (nuostolio) sumos. Jeigu vienais metais buvo patirtas nuostolis, o kitais uždirbtas pelnas, tai šiame straipsnyje pelnas bus pateiktas sumažintas patirto nuostolio suma.
B. Finansavimas (dotacijos ir subsidijos) apima įmonės gautų iš trečiųjų asmenų (ir valstybės) dotacijų, subsidijų, labdaros ir kitų dovanų sumas.
C. Atidėjimai ir atidėtieji mokesčiai apima grupę straipsnių, atspindinčių ateityje daromoms išlaidoms atidedamas (formuojamas) sumas, jeigu jos susijusios su ataskaitinio laikotarpio pajamų uždirbimu. Pavyzdžiui, televizorius gaminanti įmonė turėtų atidėti tam tikrą sumą ataskaitiniais metais pagamintų televizorių garantiniam remontui.
C. I. Įsipareigojimų ir reikalavimų padengimo atidėjimai atspindi formuojamus atidėjimus būsimiesiems įsipareigojimams, skoloms padengti. Tai atidėjimai tokiems mokėjimams kaip atostoginiai, pensijos, garantinis gaminamų prekių remontas, mokesčiai ir kt.
C. II. Atidėti mokesčiai – tai mokesčių, kurių mokėjimą valdžia atideda vėlesniam laikui, sumos. Jų atspindėjimas šiame straipsnyje reiškia įmonės skolą biudžetui, kurią ateinančiais laikotarpiais ji turės padengti.
D. Mokėtinos sumos ir įsipareigojimai apima grupę straipsnių, atspindinčių trumpalaikes .ir ilgalaikes įmonės skolas.
D. I. Po vienerių metų mokėtinos sumos ir ilgalaikiai įsipareigojimai – straipsnis, kuriame pateikiamos vėliau nei po vienerių metų padengtinos įmonės skolos ir jos įsipareigojimai tretiesiems asmenims, kurie turės būti įvykdyti vėliau nei kitais po ataskaitinių metais.
D. II. Per vienerius metus mokėtinų sumų ir trumpalaikių įsipareigojimų straipsnis apima trumpalaikes įmonės skolas, grąžintinas per einamuosius ataskaitinius metus, bei įsipareigojimus, kuriuos įmonė turės įvykdyti per kitus po ataskaitinių metus.
E. Sukauptos sąnaudos ir ateinančio laikotarpio pajamos – straipsnis, kuriame pateikiamos įmonės patirtos, bet dar neapmokėtos sąnaudos. Jame taip pat nurodytos trečiųjų asmenų jau apmokėtos sumos už paslaugas, kurias įmonė numato pateikti ateityje. Šiame straipsnyje nurodomos ne diskrečiai susidarančios, bet tolygiai besikaupiančios sąnaudos ir ateinančio laikotarpio pajamos. Sukauptų sąnaudų pavyzdys galėtų būti įmonės skola nuomotojui. Įsiskolinimas už nuomą auga kiekvieną dieną ir, laikotarpiui pasibaigus, visa jo suma turi būti atspindėta pelno (nuostolio) ataskaitos sąnaudų dalyje, nes nuomojant patalpas buvo uždirbamos to laikotarpio pajamos. Įmonės už nuomą neapmokėta suma ir vadinama sukauptomis sąnaudomis. Ateinančio laikotarpio pajamos susidarytų, jeigu įmonė, pavyzdžiui, gautų iš trečiojo asmens išankstinį apmokėjimą už patalpas, kurias įmonė nuomos trečiajam asmeniui kitais metais.
Balansas atspindi įmonės turto būklę, t.y. atsako į klausimą, kokia įmonės padėtis šiuo metu, bet neatsako į klausimą, dėl kieno poveikio susiklostė tokia situacija. Atsakyti į šį klausimą negalima remiantis tik balanso duomenimis. Tam reikalinga daug nuodugnesnė analizė, kuri pagrįsta ne tik papildomais informacijos šaltiniais, bet ir kitais veiksniais, tiesiogiai neatsispindinčiais atskaitomybėje (infliacija, mokslo ir technikos pažanga, finansiniai tiekėjų sunkumai ir t.t.)
Svarbiausias kiekvienos įmonės tikslas yra pelnas. Tačiau šis rodiklis balanse atvaizduojamas nevisapusiškai. Absoliutus sukaupto pelno dydis, atvaizduotas nepriklausomai nuo išlaidų ir realizacijos, neparodo, dėl kieno poveikio susidarė būtent tokia pelno suma. Pavyzdžiui, balanse pateiktas 1 tūkst. Lt pelnas iš principo gali būti pelnas visiškai skirtingų pagal panaudotų įmonės išteklių dydį. Balanso rezultatas visiškai neatspindi tos lėšų sumos, kuria realiai disponuoja įmonė. Tai priklauso nuo infliacijos, rinkos konjunktūros ir kitų veiksnių.

4.6. Pelno ( nuostolio) ataskaita
Pelnas – svarbiausias ūkinės veiklos rezultatus apibūdinantis rodiklis, todėl finansinėje atskaitomybėje jam skiriama daug dėmesio. Informacija apie įmonės ataskaitinio laikotarpio veiklos rezultatus pateikiama pelno (nuostolio) ataskaitoje. Joje parodoma finansinio rezultato susidarymo schema arba pelno ar nuostolio apskaičiavimo algoritmas. Pelno (nuostolio) ataskaita yra vienas iš svarbiausių informacijos šaltinių siekiant sužinoti įmonės veiklos rezultatus ir jos galimybes. Ypač daug naudingos informacijos galima gauti analizuojant kelerių metų pelno ir nuostolio ataskaitas. Paprastai ši ataskaita yra mėnesinė, ketvirčio ir metinė. Pelno ataskaita gali būti sudaryta ir savaitinė, jeigu to reikia valdymui.
Europos Sąjungos Ketvirtoje direktyvoje “Kompanijų ataskaitos” rašoma, kad pelno (nuostolio) ataskaita neturi būti keičiama kiekvienais metais. Ji turi būti vienodos formos ir struktūros. Nukrypimai leidžiami tik ypatingais atvejais.
Pelno (nuostolio) ataskaita yra reikšmingesnė negu balansas. Iš dalies tai paaiškinama tuo, kad finansinės atskaitomybės vartotojai pirmiausia domisi finansiniu rezultatu, kurį pasiekė įmonė per ataskaitinį laikotarpį. Finansinį rezultatą, pasiektą per ataskaitinį laikotarpį, parodo pelno (nuostolio) ataskaita, o balansas pateikia tik momentinius rezultatus iki tam tikros datos.
Pelno (nuostolio) ataskaitoje fiksuojamos per ataskaitinį laikotarpį uždirbtos pajamos ir sąnaudos, patirtos uždirban.t tas pajamas. Jas palyginus ir nustatoma, ar įmonė per ataskaitinį laikotarpį uždirbo pelną, ar patyrė nuostolį.
Pelno (nuostolio) ataskaitoje informacija apie pajamas ir sąnaudas pateikiama suskirstyta pagal įmonės veiklos sritis: įprastinę, apimančią nuo I iki VIII pelno (nuostolio) ataskaitos straipsnius, ir neįprastinę veiklą. Įprastinė veikla savo ruožtu skirstoma į tipinę (veiklą, kuriai vykdyti buvo įkurta įmonė) ir netipinę (kitą veiklą) bei finansinę ir investicinę. Ką skirti tipinei įmonės veiklai, priklauso nuo konkrečios įmonės pobūdžio: perdirbimo įmonėje pagrindinė, taigi tipinė yra gamybinė veikla, paslaugas teikiančioje – paslaugų teikimas, o parduotuvėje ar bazėje – prekyba.
Šiuo metu galiojanti pelno (nuostolio) ataskaitos forma pateikta 2 priede.
Pelno (nuostolio) ataskaitos rodiklių paaiškinimai:
1. Pardavimai ir paslaugos apima įmonės pajamų sumą, uždirbtą pardavus prekes, taip pat ir atlikus paslaugas. Pardavimų ir paslaugų pajamos šioje ataskaitoje pateikiamos visai “švarios”, jos dar vadinamos neto pajamomis. Tuo tikslu per ataskaitinį laikotarpį uždirbtos pajamos turi būti pakoreguotos, sumažintos sumomis, kurios nepriklauso pardavėjui, nors būna įrašytos pirkėjams išrašytose sąskaitose už išsiųstas prekes (suteiktas paslaugas). Pavyzdžiui, į parduodamų prekių kainą įskaičiuojamas pridėtinės vertės mokestis. Tačiau gavęs šį mokestį, pardavėjas visą jį privalo perduoti biudžetui. Todėl nėra jokio pagrindo šios sumos registruoti pajamose ir ji, dar prieš parengiant pelno (nuostolio) ataskaitą, atimama iš uždirbtą per ataskaitinį laikotarpį pajamų sumos. Pajamų sumą kartais reikia koreguoti pirkėjų grąžintų ar įvertinta grąžintų prekių suma, kai kurių kitų mokesčių (akcizų, muitų) nukainojimų bei dar kitomis sumomis.
2. Parduotų prekių ir atliktų darbų savikaina. Šiame straipsnyje pateikiama suma sąnaudų, tiesiogiai susijusių su pardavimų ir paslaugų pajamų uždirbimu. Tai sunaudotų žaliavų, komplektavimo gaminių bei tiesioginio darbo užmokesčio, apskaičiuoto parduotų prekių gamintojams, suma. Šioje eilutėje nurodomos visos sąnaudos, kurias įmonė tiesiogiai padarė gamindama parduotas prekes, kitaip sakant, kurias galima tiesiogiai priskirti tam tikriems gaminiams. Pavyzdžiui, baldų įmonėje gaminamoms kėdėms, suolams ar stalams tiesiogiai galima priskirti medieną, dažus, laką bei stalių darbo užmokestį, nes galima tiksliai apskaičiuoti, kiek šių sąnaudų buvo patirta gaminant kokius gaminiius. Tačiau nė vienam iš išvardytų gaminių negalima būtų tiesiogiai priskirti, pavyzdžiui, įmonės naktinio sargo atlyginimo, todėl jis šiame straipsnyje ir nenurodomas.
Prekybos įmonėse, negaminančiose produkcijos ir neteikiančiose paslaugų, bet perparduodančiose pirkėjams iš tiekėjų pirktas prekes, parduotų prekių ir atliktų darbų savikainos rodiklį sudaro suma, kurią prekes pardavusi įmonė sumokėjo už jas tiekėjams.
Parduotų prekių ir atliktų darbų savikainos suma turi būti pakoreguota tiekėjams grąžintų ir įvertinta grąžintų prekių suma, atitinkamų mokesčių (pridėtinės vertės, akcizų, muitų) sumomis bei nukainojimų ir kitomis sumomis, mažinančiomis pirkimų sąnaudas.
III. Bendrasis pelnas (nuostolis) apskaičiuojamas kaip skirtumas tarp pardavimų ir paslaugų pajamų bei parduotų prekių ir atliktų darbų savikainos.
Pelnu šis rodiklis vadinamas sąlygiškai, nes atspindi skirtumą tarp to, ką įmonė uždirbo pardavusi prekes, ir sumos, kurią pati sumokėjo pirkdama jas. Šio pelno savininkai negali išsidalinti, nes iš jo pirmiausia reikia padengti visas su prekių perpardavimu susijusias sąnaudas, be kurių jokia įmonė negalėtų veikti.
IV. Veiklos sąnaudos. Vykdant savo veiklą, prekiaujant ar teikiant paslaugas, susidaro tiesiogiai parduotų prekių ir atliktų darbų savikainai nepriskirtinų sąnaudų, kurios ir pateikiamos atskirai, šiame straipsnyje. Jis suskirstytas į pardavimų sąnaudas ir su įmonės valdymu susijusių bendrųjų ir administracinių sąnaudų straipsnius.
V. Veiklos pelno (nuostolio) straipsnyje fiksuojamas įmon.ės ataskaitinio laikotarpio tipinės veiklos rezultatas. Jis nustatomas iš pardavimų ir paslaugų pajamų atėmus parduotų prekių ir atliktų darbų savikainą bei veiklos sąnaudas.
VI. Kitos veiklos rodiklis atspindi įmonei netipinės veiklos rezultatą. Tai veikla, vykdoma atsitiktinai susidarius tam tikroms aplinkybėms, arba šalutinė, įmonei nereikšminga veikla, negalinti būti priskirta prie tos veiklos, dėl kurios įmonė buvo įsteigta. Kitos veiklos pajamoms negali būti priskirtos finansinės ir investicinės veiklos pajamos ir pagautė arba sąnaudos ir netekimai. Taigi tokios veiklos pajamų ir sąnaudų bendras rezultatas – pelnas ar nuostolis – ir matyti iš šio rodiklio.
VII. Finansinės ir investicinės veiklos straipsnis taip pat apima vienos iš netipinių įmonės veiklų rezultatą. Finansinės ir investicinės veiklos pajamoms priskiriamos gautos ir gautinos palūkanos už banke laikomus pinigus ir suteiktas paskolas; kapitalo forma teikiamų dotacijų ir subsidijų metinė dalis, skirta ilgalaikiam turtui finansuoti; pagautė iš ilgalaikio turto perleidimo; palūkanų forma teikiamų subsidijų metinė dalis; piniginės baudos ir diskontai, susiję su prekybinėmis bei kitomis skolomis; valiutų kurso pasikeitimo bei valiutų konversijos teigiama įtaka, išskyrus tuos atvejus, kai ši įtaka atspindima kituose pelno ir nuostolio ataskaitos straipsniuose; visos kitos finansinės veiklos pajamos. Čia taip pat atspindimos investicinės veiklos kitose įmonėse pajamos (gautos ir gautinos palūkanos, dividendai ir pan.).
Finansinės ir investicinės veiklos sąnaudoms priskiriamos sumokėtos ar mokėtinos palūkanos už paskolas; valiutų kurso pasikeitimo ir valiutų konversijos neigiama įtaka, išskyrus tuos atvejus, kai ši įtaka atspindima kituose pelno ir nuostolio ataskaitos straipsniuose; kitos sąnaudos, susijusios su skolomis (piniginės baudos ir pan.); kapitalizuota palūkanų dalis (-); trumpalaikio turto netekimai (pirkėjų įsiskolinimų bei kitų skolų įmonei nurašyta dalis), jeigu jie neatspindimi kituose pelno ir nuostolio ataskaitos straipsniuose. Čia taip pat parodomi netekimai dėl ilgalaikio turto perleidimo, investicinės veiklos kitose įmonėse netekimai (nurašytos sumos ir amortizacija, susijusi su investicijomis, paskolomis ir pan.)
VIII. Įprastinės veiklos pelno (nuostolio) rodiklyje apibendrinamas įprastinės veiklos, apimančios tipinę ir netipinę veiklą rezultatas. Jis apskaičiuojamas prie veiklos pelno ar nuostolio (V straipsnis) pridėjus kitos veiklos rezultatą (VI straipsnis) ir finansinės bei investicinės veiklos rezultatą (VII straipsnis).
IX. Pagautė (ypatingasis pelnas) rodo netikėtą pelną dėl įmonės valdytojų nevaldomų ir nuo jų valios nepriklausančių įvykių. Pavyzdžiui, stichinę nelaimę patyrusi įmonė iš draudimo kompanijos gali gauti kompensaciją, viršijančią tos stichinės nelaimės padarinių likvidavimo sumą. Šis perviršis ir yra nepriklausomai nuo įmonės valdytojų valios uždirbtas pelnas – pagautė. Kitas taip pat palyginti dažnas pagautės pavyzdys – praėjusiais ataskaitiniais laikotarpiais klaidingai sumažintų pajamų sumų atstatymas.
X. Netekimai (ypatingieji praradimai) atspindi netikėtą nuostolį dėl įmonės valdytojų nevaldomų ir nuo jų valios nepriklausomų įvykių. Tipiniai netekimų pavyzdžiai – praradimai dėl stichinių nelaimių arba ankstesniais ataskaitiniais laikotarpiais klaidingai padidintų pajamų sumos atstatymas.
Reikėtų atkreipti dėmesį į vieną svarbią aplinkybę. Apskaičiuojant Kitos veiklos (VI straipsnis) rezultatą, lyginome tos pačios grupės Kitos veiklos pajamų (VI.1 straipsnis) ir Kitos veiklos sąnaudų (VI.2 straipsnis) rodiklius. Analogiškai apskaičiuojamas ir Finansinės ir investicinės veiklos rezultatas. Tačiau Pagautės (ypatingojo pelno) ir Netekimų (ypatingųjų praradimų) straipsniai atskiri ir šios sumos nelyginamos.
XI. Ataskaitinių metų pelno (nuostolio) prieš apmokestinimą rodiklis jungia įmonės įprastinės ir neįprastinės veiklų rezultatus ir rodo bendrą visos įmonės veiklos rezultatą. Jis nustatomas prie įprastinės .veiklos pelno (nuostolio) (VIII straipsnis) sumos pridedant pagautės (IX straipsnis) sumą ir atimant netekimų (X straipsnis) sumą. Šiame straipsnyje pateikiama ne apmokestinamoji pelno suma, bet pelnas (arba nuostolis) prieš apmokestinimą, kuris apskaičiuojamas vadovaujantis bendrosios finansinės apskaitos, bet ne įmonių apmokestinimo taisyklėmis. Todėl jis palyginti gerai išreiškia įmonės veiklos rezultatą, bet neparodo, kokia suma turi būti apmokestinama. Tai buhalteriai nustato specialiais apskaičiavimais.
XII. Pelno mokesčio rodiklis atspindi, kiek per ataskaitinį laikotarpį apskaičiuota pelno mokesčio. Tai atliekama atskirais skaičiavimais.
XIII. Grynasis ataskaitinių metų pelnas (nuostolis) paskirstymui – galutinis įmonės tam tikro laikotarpio rezultatas, kuris gali būti panaudojamas įmonės savininkų nuožiūra. Ši suma įrašoma į pelno (nuostolio) paskirstymo ataskaitą, kurioje nurodoma, kiek ir kokiems tikslams panaudojama įmonėje uždirbto pelno arba kaip dengiamas patirtas nuostolis.
Pelno (nuostolio) ataskaitoje nėra tokių svarbių rodiklių: 1) apmokestinamojo pelno; 2) neapmokestinamojo pelno; 3) išlaidų, didinančių apmokestinamąjį pelną; 4) išlaidų, mažinančių apmokestinamąjį pelną. Dėl šių pelno ir nuostolio ataskaitos trūkumų LR Finansų Ministerija, siekdama, kad įmonės tiksliai apskaičiuotų pelno mokestį, 1994m. balandžio 4d. išleido nutarimą, įpareigojantį įmones papildomai sudaryti “Juridinių asmenų finansinių rezultatų ataskaitą”.
Pajamų pripažinimo pagal kaupimo principą esmė ta, kad pinigų gavimo laikas neturi įtakos, pajamos laikomos uždirbtos tuo momentu, kai produkcija parduodama pirkėjui. Tačiau mūsų šalies praktikoje, įgyvendinant šį principą, atsiranda problemų, su kuriomis turbūt nesusiduria Vakarų šalys. Daugelis mūsų įmonių produkciją realizuoja buvusiose Tarybų Sąjungos respublikose, šalyse, kurios labai vėluoja apmokėti už produkciją. O realizacinės pajamos skaičiuojamos ir visi mokesčiai mokami produkciją išsiuntus. Todėl didėja įmonių skolos ir mokami į biudžetą delspinigiai. Įmonės stengiasi rodyti netikslias pajamas, dėl to baudžiamos dėl nesumokėtų mokesčių ir nuslėptų pajamų.
Nevisiškai finansinės veiklos vertinimą atitinka veiklos sąnaudų tiesioginis pavertimas rezultatais. Tai neretai gali iškreipti galutinius finansinius rezultatus. Pavyzdžiui, jei įmonė pagamino daug prekių, kurių nespėjo realizuoti, o veiklos sąnaudos į jų savikainą nėra įskaitytos, tai įmonė dėl tų metų valdymo ir prekybos išlaidų nukėlimo tiesiogiai į rezultatus, metus gali baigti nuostolingai. Kitais metais, kai prekės bus realizuotos, įmonė gaus didesnį pelną ir sumokės didesnį pelno mokestį. Todėl bendrąsias valdymo ir prekybos išlaidas būtų tikslingiau įskaityti į pagamintų prekių vertę.
Pinigų srautų ataskaita
Pinigų srautų ataskaitoje nurodomi ataskaitinio laikotarpio pinigų srautai (įplaukos ir išlaidos) iš įmonės gamybinės (prekybinės) investicinės ir finansinės veiklos.

Jeigu įmonė neturėtų jokių skolų ir jai niekas nebūtų skolingas, jei ji neįsigytų ilgai naudojamo turto ir atsargų ateičiai, tai pinigų per atskaitinį laikotarpį padaugėtų tiek, kiek per tą laikotarpį uždirbta pelno. Tačiau gyvenime taip nebūna, ir įmonės pelno bei pinigų sumos paprastai nesutampa. Iš pinigų srautų ataskaitos informacijos vartotojai sužino, ar įmonė uždirbo pakankamai pinigų, kad galėtų tęsti ir plėtoti jos veiklą bei išmokėti dividendus; ar ji sugebės grąžinti skolas iš turimų pinigų ir kt.

Panagrinėsime AB “Stilius” pinigų srautų ataskaitą.

AB “Stilius” kovo mėn.
Pinigų srautų ataskaita Lt

I. Pinigų srautai iš įmonės veiklos

I.1. Grynasis pelnas 4 226

I.2. Pirkėjų įsiskolinimo sumažėjimas (padidėjimas) (6 000)

I.3. Medžiagų atsargų sumažėjimas (padidėjimas) (4 700)

I.4. Įsiskolinimo tiekėjams sumažėjimas (padidėjimas) 5 000

Piniginės išlaidos įmonės veikloje (1 474)

II. Pinigų srautai iš investicinės veiklos

II.1.Pastato įsigijimas (160 000)

II.2.Įrengimų įsigij.imas (40 000)

II.3.Transporto įsigijimas (15 000)

Piniginės išlaidos investicinėje veikloje (215 000)

III. Pinigų srautai iš finansinės veiklos
III.1. Akcijų išleidimas 200 000

III.2. Skolos bankui sumažėjimas (padidėjimas) 20 000
Piniginės išlaidos finansinės veiklos (220 000)

Grynųjų pinigų srautų sumažėjimas (padidėjimas 3 526

IV. Pinigai laikotarpio pradžioje 0
V. Pinigai laikotarpio pabaigoje 3 526

Norint išsiaiškinti priežastis, lėmusias skirtumą tarp uždirbto pelno ir pinigų sumos pasikeitimo, grynojo pelno suma – 4 226 Lt įrašoma į pirmąją ataskaitos eilutę. Kitose eilutėse įrašomos sumos, kurios didina ar mažina (pastarosios skliaustuose) pinigų įplaukas lyginant su uždirbto pelno suma. Pirkėjų įsiskolinimo padidėjimas 6 000 Lt mažina įmonės piniginius srautus, tuo tarpu, šios skolos sumažėjimas juos padidintų (nes pirkėjai apmokėtų įmonei už parduotą produkciją).

Taip pat ir dėl medžiagų atsargų likučių pasikeitimo – jam padidėjus, t.y. įmonei įsigijus medžiagų, pinigų sumažės 4 700 Lt. priešingu atveju – įmonė “sutaupys” pinigų, todėl jų kiekis didės.

Priešingą įtaką daro įmonės skolų tiekėjams pasikeitimas. Trumpalaikių skolų padidėjimas didina įmonės pinigų kiekį 5 000 Lt. Sumažėjus trumpalaikėms skoloms (kai įmonė jas apmokės), mažės ir pinigai.

Daug suprantamesnė investicinės įmonės veiklos įtaka pinigų kiekiui. Įsigydama įvairų materialų ilgalaikį turtą (pastatus, įrengimus ir kt.), AB “Stilius” išleido 215 000 Lt, tiek ir sumažėjo jos pinigai. Ir atvirkščiai, jei įmonė kam nors perleis šį turtą, pinigų kiekis padidės.

Įmonės finansinę veiklą apima akcijų išleidimas, ilgalaikių skolų pasikeitimas. Išleidus ir pardavus akcijas, AB “Stilius” piniginės įplaukos 200 000 Lt. Paėmus paskolą iš banko įplaukos padidėjo 20 000 Lt. Kai įmonė grąžins skolą, sumažės ir pinigų suma.

Algebrinė visų uždirbto pelno ir jį koreguojančių straipsnių suma rodo grynųjų pinigų srautų padidėjimą per ataskaitinį laikotarpį. AB “Stilius” šis padidėjimas 3 526 Lt per kovo mėnesį gautas dėl didesnių piniginių įplaukų iš finansinės veiklos, palyginus nuo šio mėnesio įmonės gamybinės ir investicinės veiklos išlaidom. (Veiklos pradžioje, kovo 1 d., įmonės pinigų suma buvo lygi 0 Lt).

Kaip matome, visos finansinės atskaitomybės atskaitos glaudžiai susijusios. Įmonių savininkai, vadybininkai ir kiti atskaitomybės vartotojai, naudodamiesi pelno (nuostolio) ataskaitos duomenimis, sprendžia apie įmonės veiklos sėkmę per ataskaitinį laikotarpį. Pinigų srautų ataskaita rodo, kaip ir dėl kokių priežasčių įmonėje keitėsi pinigai.

4.7. Pelno ( nuostolio) paskirstymo ataskaita
Per ataskaitinį laikotarpį uždirbtą pelną paskirsto savininkai, nebūtinai išsimokėdami dividendus, bet tam tikrą jo dalį rezervuodami įvairiems tikslams arba palikdami kaip nepaskirstytą pelną, kitaip sakant, skirdami jį veiklai plėtoti. Be abejo, savininkai dividendus gauna ne abstrakčiu pelnu, bet konkrečiais pinigais. Tačiau akcininkai visuotiniame susirinkime negali skirstyti pinigų, nors tą dieną jų gali būti labai daug nuostolingai dirbančioje įmonėje (pavyzdžiui, gavus didelį pirkėjų išankstinį apmokėjimą arba paėmus banko kreditą). Ir atvirkščiai: įmonė gali būti uždirbusi didelį pelną, tačiau akcininkų susirinkimo dieną neturėti pinigų dėl pirkėjų didelių įsiskolinimų įmonei ar dėl to, kad daug lėšų buvo skirta veiklai plėtoti.
Todėl savininkai ir skirsto ne pinigus (kurie jau savaime riboja išmokėtinas sumas), bet pelną. Nurodydami, kiek kokiems tikslams jie skiria nuosavybės, drauge apriboja ir turto paskirstymą, nes visos skolos (iš jų ir skolos savininkams, t.y. dividendai) turi būti dengiamos turtu, dažniausiai – pinigais.
Visa ši procedūra pateikiama pelno (nuostolio) paskirstymo ataskaitoje. Ji susieja pelno (nuostolio) ataskaitą ir balansą. Šiuo metu Lietuvos Respublikoje galiojanti pelno (nuostolio) paskirstymo ataskaitos forma pateikta 3 priede.

Pelno (nuostolio) p.askirstymo ataskaitos teikiama informacija:
I. Nepaskirstytasis rezultatas – pelnas (nuostolis) ataskaitinio laikotarpio pradžioje.
Šiame straipsnyje pateikiamos iki ataskaitinio laikotarpio pabaigos nepaskirstyto pelno arba nepadengto nuostolio sumos. Jei tai pelnas, jis gali būti paskirstytas, o jeigu nuostolis, – padengtas visuotiniame akcininkų susirinkime. Šis ataskaitinio laikotarpio rodiklis įrašomas iš ankstesnių metų pelno (nuostolio) paskirstymo ataskaitos paskutinės eilutės.
II. Grynasis ataskaitinio laikotarpio rezultatas – pelnas (nuostolis). Šiame straipsnyje įrašomas ataskaitinio laikotarpio įmonės veiklos rezultatas – uždirbtas pelnas arba patirtas nuostolis.
III. Paskirstytinas rezultatas – pelnas (nuostolis) – ataskaitinio laikotarpio pabaigoje – ankstesnių laikotarpių nepaskirstytos sumos (pelno arba nuostolio) ir ataskaitiniais metais uždirbto pelno arba patirto nuostolio algebrinė suma. Ji gaunama algebriškai sumuojant šitos pačios ataskaitos pirmosios ir antrosios eilučių duomenis. Apskaičiuojant šį rodiklį, be skliaustų įrašytos sumos sudedamos, o skliaustuose – atimamos.
IV. Akcininkų įnašai nuostoliams padengti. Šiame straipsnyje fiksuojamos sumos, kurias akcininkai nutaria įnešti įmonės nuostoliams padengti.
V. Pervedimai iš rezervų reiškia ankstesniais laikotarpiais sudarytų ir dar nepanaudotų rezervų sumų prijungimą prie ataskaitinio laikotarpio rezultato. Nagrinėjant balansą buvo minėta, kad skirstant pelną, savininkai dalį jo gali rezervuoti tam tikriems tikslams. Pelno skyrimas į rezervą nereiškia, kad sumažėja įmonės savininkų nuosavybė, nes rezervo suma yra sudėtinė savininkų nuosavybės dalis. Tačiau nutardami sudaryti tam tikrus rezervus (kartais jų reikalauja valdžia), įmonės savininkai nurodo, kurią pelno dalį nusprendė nedalyti dividendais, bet skirti konkrečiam tiksui, pavyzdžiui, gamybos plėtojimo programai vykdyti. Šios sumos nurodomos pelno (nuostolio) paskirstymo ataskaitos (VII.1.) ir (VII.2.) straipsniuose. Kitais ataskaitiniais laikotarpiais akcininkai gali nutarti panaikinti arba sumažinti rezervą pridėdami jį (arba dalį jo) prie tais metais paskirstytinos pelno sumos. Tai ir nurodoma aptariamoje eilutėje.
VI. Paskirstytinas pelnas. Šio straipsnio suma apskaičiuojama kaip algebrinė straipsnių suma: paskirstytinas rezultatas – pelnas (nuostolis) – ataskaitinio laikotarpio pabaigoje, akcininkų įnašai nuostoliams padengti ir pervedimai iš rezervų. Šią sumą savininkai gali skirstyti savo nuožiūra.
VII. Pelno paskirstymas. Šiuose straipsniuose nurodoma, kokiems tikslams ir kokios pelno sumos paskirstytos visuotiniame akcininkų susirinkime. Pirmiausia fiksuojamas pelno skyrimas rezervams. Kitą sumą akcininkai gali palikti nepaskirstytą, kai nutaria tik suformuoti įstatymo numatytus rezervus. Tačiau visą pelno sumą, kuri liko suformavus įstatymais numatytus rezervus, akcininkai gali ir išsidalyti dividendais. Tai reikštų, kad dalis turto kaip dividendai būtų išimta iš įmonės ir perduota jiems. Šia suma sumažėtų įmonės savininkų nuosavybė. Tai ir atsispindėtų pelno (nuostolio) paskirstymo ataskaitos straipsnyje VII.3. Dividendai. Ta pačia suma , kurią savininkai nusprendė išsidalyti, sumažėtų ir įmonės turtas. Balanse tai būtų užfiksuota kaip turto sumažėjimas arba įmonės skolos akcininkams padidėjimas.
VIII. Nepaskirstytasis rezultatas – pelnas (nuostolis) – ataskaitinio laikotarpio pabaigoje – po akcininkų susirinkimo likęs nepaskirstytas pelnas ar nepadengtas nuostolis. Jeigu išvedamas pelnas, vadinasi, per ataskaitinį laikotarpį įmonės uždirbtos pajamos viršijo sąnaudas, patirtas uždirbant šias pajamas. Tokia suma padidėja turto suma balanse. Todėl iš pelno (nuostolio) paskirstymo ataskaitos aptariamoje eilutėje išvesta suma perkeliama į balanso nuosavybės dalies Kapitalo ir rezervų skyriaus V straipsnį Nepaskirstytasis pelnas (nuostolis), kaip ir aptariamoje ataskaitoje, pelną įrašant be skliaustelių, o nuostolį suskliaudžiant.
Informacija, pateikta pelno (nuostolio.) paskirstymo ataskaitoje, tiesiogiai susijusi su rodikliais, atvaizduotais pelno (nuostolio) ataskaitoje, todėl kai kuriose šalyse šios dvi ataskaitų formos sujungiamos į vieną formą – pelno ir nuostolio ataskaitą. Reikėtų atkreipti dėmesį į tai, kad pelno paskirstymo ataskaitoje atsispindi informacija tiek apie pelną, paliktą įmonėje (išmokėjus dividendus ir premijas), tiek ir apie pelno paskirstymą ( akcininkams , aukštesniojo rango tarnautojams).4.8. Pinigų srautų ataskaita
Balansas bei pelno (nuostolio) ataskaita teikia daug naudingos informacijos, tačiau neatsako į kai kuriuos svarbius klausimus: ar įmonės veikla sukuria pakankamai grynųjų pinigų, kad galėtų išmokėti dividendus? Jei įmonė per metus prarado pinigų, ar ji vis dėlto uždirba pakankamai grynųjų pinigų, kad galėtų grąžinti skolas? Kokia nauja finansine ir investicine veikla užsiėmė įmonė? Į kokį naują turtą įmonė investavo savo lėšas? Jei skolos sumažėjo, kaip tai buvo padaryta? Jei skolos per metus padidėjo, kur buvo investuotos pajamos? Ar įmonė išleido paprastųjų akcijų, jei taip, kaip buvo panaudotos pajamos?
Kodėl į šiuos klausimus negali atsakyti pelno (nuostolio) ataskaita? Pirma, pelno (nuostolio) ataskaita parengta kaupimo metodu, grynųjų pinigų ir skolų valdymo veiksmų padariniai joje neparodomi. Antra, kadangi balansas yra stabili ataskaita, tai per metus lemianti įvairius pakitimus veikla, (finansinė bei investicinė) jame neatvaizduota. Trečia, nuosavo kapitalo ataskaita apima tik tą veiklą, kuri turi įtakos savininkų akcijoms. Būtent todėl ir reikia rengti pinigų srautų ataskaitą, norint susieti visą šią informaciją.
Taigi, pirminis pinigų srautų ataskaitos tikslas – pateikti informaciją apie įmonės per ataskaitinį laikotarpį gautus ir išleistus pinigus. Antras tikslas, pateikti duomenis apie pinigų panaudojimą įmonės įprastinėje gamybinėje ar prekybinėje, taip pat investicinėje ir finansinėje veikloje. Aišku, kai ką apie tai galima sužinoti iš balanso ar pelno (nuostolio) ataskaitos, bet ne viską. Tiktai pinigų srautų ataskaitoje pateikiama visa informacija apie ūkines operacijas, kuriose naudojami pinigai. Pinigų srautų ataskaitos informacija yra naudinga ir įmonės viduje – vadovams, vadybininkams, ir išorėje – investuotojams bei kreditoriams.
Pinigų srautų ataskaita padeda įvertinti faktinę įmonės veiklą gaunant ir išleidžiant pinigus – patį likvidžiausią turtą. Taip pat ji siejasi ir su ateitimi – padeda įvertinti ateities pinigų srautus, jų gavimą ir išleidimą.
Įmonės vadovai naudoja pinigų srautų ataskaitą vertindami įmonės likvidumą, galimybes išmokėti dividendus, investicinių ir finansinių sprendimų pasekmes įmonės veiklai, trumpalaikių paskolų poreikį, įsipareigojimų vykdymo galimybes, planuodami pinigų poreikius investicinei ir finansinei veiklai.
Pinigų srautų ataskaita atskleidžia, kaip gali atsitikti, kad įmonė, kurios pelno (nuostolio) ataskaitoje nurodytas pelnas, neturi pinigų darbuotojų atlyginimams išmokėti, o kita įmonė, kurios pelno ataskaitoje nuostolis, sugeba įsigyti naujus, modernius, brangiai kainuojančius įrengimus ir už juos sumokėti.
Pinigų srautų ataskaita pateikia pinigų įplaukas, pinigų išmokas ir pinigų pasikeitimą per ataskaitinį laikotarpį dėl įmonės veiklos (t.y. įprastinės gamybinės ar prekybinės veiklos), investicinės ir finansinės veiklos. Pinigų srautų ataskaita sudaroma pagal vienodą standartinę formą, kuri suderina pinigų likutį ataskaitinio laikotarpio pradžioje ir pabaigoje. Lietuvos Respublikoje galiojanti pinigų srautų ataskaitos forma pateikta 4 priede.
Pinigų srautai iš įmonės veiklos yra pagrindinis rodiklis, įgalinantis nustatyti, kokiu mastu tipinė ar netipinė veikla leidžia palaikyti ir plėtoti gamybinį įmonės pajėgumą, grąžinti skolas, išmokėti dividendus ir investuoti lėšas be išorinių finansavimo šaltinių.
Rengiant šią ataskaitą, pinigų srautai iš įmonės veiklos apskaičiuojami koreguojant ataskaitinio laikotarpio rezultatą (pelną ar nuostolį) šiomis sumomis: nepiniginių srautų įtaka ilgalaikio materialaus turto nusidėvėjimui ir nematerialaus turto amortizacijai, atsargų likučių pasikeitimu, atidėjimų sumos pasikeitimu, užsienio valiutos kurso pasikeitimu ir pan., jeigu aukščiau išvardintos sumos nedidelės, jos gali būti sujungtos į vieną pinigų srautų ataskaitos straipsnį “Nusidėvėjimo ir amortizacijos sąnaudos”; mokėtinų ir gautinų sumų per ataskaitinį laikotarpį įtaka, apimančia atsiskaitymus su pirkėjais, tiekėjais, biudžetu ir kitais įmonės kontrahent.ais; išankstinių apmokėjimų pakitimo per ataskaitinį laikotarpį įtaka.
Atskirame straipsnyje turi būti parodytas eliminuojamas iš įmonės tipinės ir netipinės veiklos finansinės bei investicinės veiklos rezultatas, kadangi pastarosios veikla atspindima specialiai tam skirtuose šios ataskaitos skyriuose (esant žymiai ilgalaikio turto praleidimo pagautei ar netekimų sumai, pastarojo gali būti išskirta į atskirą straipsnį).
Atskirai atspindėti pinigų srautų iš įmonės investicinės veiklos yra svarbu todėl, kad jie dažniausiai atspindi dideles ataskaitiniu laikotarpiu išmokėtas pinigų sumas, susijusias su išteklių, kurie ateityje ilgą laiką uždirbs pajamas, įsigijimu.
Pinigų srautai iš investicinės veiklos apima:
 Pinigus, išmokėtus įsigyjant materialų ir nematerialų ilgalaikį turtą;
 Pinigus, išmokėtus įsigyjant vertybinius popierius;
 Pinigus, gautus perleidžiant materialų ir nematerialų ilgalaikį turtą (išskyrus tą, kuris buvo įsigytas su tikslu jį perparduoti);
 Pinigus, gautus parduodant vertybinius popierius (išskyrus tuos, kurie buvo įsigyti su tikslu juos perparduoti).
Pinigų srautų iš investicijų perleidimo (įsigijimo) straipsnyje atspindima ir įmonės gautų per ataskaitinį laikotarpį dividendų suma. Jeigu pastaroji yra didelė, ji gali būti išskirta į atskirą straipsnį.
Pinigų srautai iš finansinės veiklos atskirai atspindimi tam, kad šių duomenų pagrindu galima būtų nustatyti, kaip per ataskaitinį laikotarpį pasikeitė piniginiai santykiai su trečiaisiais asmenimis, ar sėkmingai įmonė pasinaudojo išoriniais finansavimo šaltiniais.
Pinigų srautai iš finansinės veiklos apima:
 Pinigus, gautus iš savininkų, išleidžiant visų rūšių akcijas ar kitus kapitalo vertybinius popierius;
 Pinigus, gautus iš kredito institucijų, padidėjus įmonės įsiskolinimams joms;
 Kitus pinigus, gautus iš įmonės finansinės veiklos (pavyzdžiui, gautas palūkanas);
 Pinigus, išmokėtus savininkams dividendų forma;
 Pinigus, išmokėtus savininkams už išperkamas įmonės akcijas;
 Pinigus, išmokėtus kredito institucijoms;
 Pinigus, išmokėtus pagal įsipareigojimus;
 Apmokėjimą kitoms įmonėms;
 Kitus išmokėtus pinigus.
Pinigų srautai, susiję su ypatingąja veikla, turi būti atspindėti atskirai, eliminuojant jų poveikį įmonės investicinei ir finansinei veiklai.
Parengus pinigų srautų ataskaitą, joje apskaičiuotoji per ataskaitinį laikotarpį pasikeitusi pinigų suma turi sutapti su pasikeitusia pinigų suma balanse per tą patį ataskaitinį laikotarpį.
Analizuojant šią ataskaitą, pirmiausia reikia įvertinti pinigų srautus pagal veiklos sritis, t.y. iš pagrindinės ūkinės, investicinės, finansinės ir ypatingos veiklos.
Nagrinėjant pinigų srautus iš pagrindinės ūkinės veiklos, reikia nustatyti, ar įmonė gavo pakankamai pinigų grąžinti skoloms, palaikyti normaliai veiklai, mokėti dividendams ir daryti naujoms investicijoms nenaudojant išorinių finansavimo šaltinių. Svarbu apskaičiuoti, kiek pinigų įplaukė už parduotas prekes, suteiktas paslaugas, iš vertybinių popierių pirkimo bei pardavimo operacijų ir kt.
Vertinant pinigų srautus iš investicinės veiklos, labai svarbu nustatyti, kiek pinigų buvo skirta įsigyti ištekliams, kurie ateityje uždirbs pajamas. Ypač tiksliai reikia apskaičiuoti pinigų įplaukas, gautas pardavus ilgalaikį turtą, ir jas palyginti su pinigų išmokėjimais, skirtais ilgalaikiam turtui įsigyti.
Vertinant pinigų srautus iš finansinės veiklos, būtina daug dėmesio skirti pajamoms gautoms išleidus akcijas, obligacijas, skolos raštus ir kt. Savo ruožtu labai svarbu objektyviai įvertinti paskolų grąžinimo galimybes.
Norint objektyviai įvertinti pinigų srautus iš įvairių veiklos sričių, tikslinga apskaičiuoti jų lyginamuosius svorius ne tik iš pagrindinės ūkinės, investicinės, finansinės ir ypatingos veiklos, bet ir atskirų šių veiklos sričių straipsnių lyginamuosius svorius.
Toliau reikia analizuoti pinigų srautų dinamiką, t.y. ataskaitinių metų atskirus pinigų srautų straipsnius palyginti su ankstesnių metų ana.logiškais pinigų srautų straipsniais.
Analizuojant pinigų srautų ataskaitos rodiklius, svarbu išskirti teigiamus ir neigiamus pinigų sarutus. Nuolatiniai neigiami pinigų srautai rodo, kad įmonė greičiausiai finansuojama iš šalies, kad ji nesugeba pakankamai sukaupti grynųjų pinigų įplaukų iš gamybos ir paslaugų, vertybinių popierių pirkimo bei pardavimo ir kitų operacijų. Jeigu neigiami pinigų srautai yra iš įmonės veiklos, tada reikia atkreipti dėmesį į debitorinio įsiskolinimo ir atsargų didėjimą.
Kitas pinigų srautų ataskaitos rodiklių analizės uždavinys – nustatyti veiksnius, turėjusius įtakos atitinkamiems pinigų srautams ir jų pasikeitimams. Šiai analizei atlikti būtina panaudoti balanso bei pelno (nuostolio) ataskaitos duomenis. Pagrindinės ūkinės veiklos pinigų srautai turi labai glaudų ryšį su pelno (nuostolio) ataskaitos rodikliais – su ilgalaikio turto rodiklių pasikeitimais, o finansinės veiklos pinigų srautus lemia ilgalaikių skolų ir savininkų nuosavybės rodiklių pasikeitimai.
Analizuojant pinigų srautus, labia svarbu nustatyti ne tik jų padaugėjimą iš ūkinės, investicinės ir finansinės veiklos, bet ir pinigų srautų reguliarumą. Jeigu pinigų srautai yra nereguliarūs, o jų sumos smarkiai svyruoja, tai rodo įmonės darbo neritmingumą, tam tikrus sutrikimus atliekant gamybines, komercines, finansines ir investicines operacijas.
Jeigu per keletą laikotarpių pinigų srautai iš ūkinių-gamybinių operacijų nesikeičia, tai vertinama kaip teigiamas finansinės būklės bruožas. Tuo tarpu pinigų srautai iš ūkinių-gamybinių operacijų gali signalizuoti apie nereikalingą debitorinio įsiskolinimo arba gamybos atsargų kaupimą. Tačiau netgi pakankami pinigų srautai iš ūkinių operacijų yra nepakankamas ateities sėkmės įrodymas. Reikia ištirti, kiek šie pinigų srautai finansuoja investicijų poreikį, skolų grąžinimą, dividendų išmokėjimą.

4.9. Paaiškinamasis raštas ir auditoriaus išvada
Remiantis vien tik balanso, pelno (nuostolio), pinigų srautų ataskaitų duomenimis, finansinės informacijos vartotojams dažnai būna sunku iš karto nustatyti, ar įmonės veikla yra sėkminga ir perspektyvi. Todėl yra sistema specialiųjų finansinių rodiklių, kuriuos tyrinėjant ir galima gauti atsakymą į šį klausimą, priimti ekonominį sprendimą.
Be finansinių ataskaitų, skirtų išoriniam jų naudojimui, beveik visada rengiamos pažymos, kuriose pateikiami svarbesnių rodiklių apskaičiavimo metodika, praėjusio laikotarpio duomenys, apskaitos metodikos pasikeitimai, debitorinių ir kreditorinių skolų ir skolininkų sąrašai, papildoma informacija apie rinkos kainas, kainų indeksus ir kitokia informacija. Finansinės ataskaitos yra rengiamos pagal nustatytus standartus, todėl jose negali atsispindėti kai kurie svarbūs įvykiai ar pasikeitimai.
Ši papildoma informacija, pateikiama kartu su finansinėm ataskaitom, gali būti pateikta iš įvairių katalogų, žinynų, laikraščių ir kitų informacijos šaltinių. Ji detalizuoja tam tikrus įmonės veiklos rodiklius, juos papildo ir paaiškina. Todėl ji vadinama papildoma informacija arba paaiškinamuoju raštu. Šį paaiškinamąjį raštą galima vadinti sudedamąja metinės finansinės atskaitomybės dalimi. Jame turi būti pateikiama informacija, susijusi su įmonės veikla, bet nenurodyta finansinėse ataskaitose.
Lietuvos Respublikos Vyriausybė 1993m. spalio 27d. nutarime “Įmonių, turinčių juridinio asmens teises, metinės finansinės atskaitomybės sudarymo tvarka” nurodyta, kad paaiškinamasis raštas yra privaloma sudedamoji metinės finansinės atskaitomybės dalis. Paaiškinamasis raštas turi būti pradedamas pastabomis, kuriose pateikiami bendrieji duomenys apie įmonę ir informacija apie tai, pagal kokius reikalavimus įmonėje buvo tvarkoma apskaita bei sudaroma atskaitomybė. Per ataskaitinius finansinius metus pakitus apskaitos metodikai, paaiškinamajame rašte turi būti nurodyta ir aptarta šio pakitimo įtaka įmonės ūkinei veiklai, pateikti rodikliai, apskaičiuoti pagal seną ir naują metodikas.
Pateikiant bendruosius duomenis apie įmon.ę, nurodoma:
 bendra įmonės būklė per keletą praėjusiųjų ataskaitinių laikotarpių;
 sąlygos, kuriomis dirba įmonė ir kurios gali paveikti įmonės plėtojimąsi;
 įmonės veikla tyrimų ir plėtojimo srityje;
 kapitalo pakitimai, jeigu tokių buvo, ir šių pakitimų priežastys;
 svarbiausieji įvykiai.
Po bendrųjų duomenų pateikimo paaiškinamojo rašto pažymose pateikiamas smulkus konkrečių metinės finansinės atskaitomybės straipsnių turinys. Tam tikrus straipsnius aiškinančios lentelės, kurių pateikti neprivaloma, turi būti pildomos tik tuo atveju, jeigu atskaitomybėje nurodytos sumos yra didelės ir gali turėti įtakos vertinant įmonės būklę.
Prireikus paaiškinamojo rašto pažymose pateikta informacija plačiau aiškinama prie šių pažymų pridedamose pastabose.
Taigi paaiškinamajame rašte, jo pažymose ir pastabose turi būti nurodyta ši informacija:
 nematerialiojo įmonės turto (iš jo formavimo savikainos) būklė ir jos kitimas per ataskaitinį laikotarpį, įskaitant šio turto amortizaciją;
 ilgalaikio materialiojo įmonės turto būklė pagal svarbiausias šio turto rūšis, įskaitant jo perkainojimus bei indeksavimus, nurašymus ir susidėvėjimą;
 ilgalaikio finansinio įmonės turto įsigijimo vertė, taip pat jo kitimai per ataskaitinį laikotarpį (vertės padidėjimas ir amortizacija), nurodant dar nepareikalautas įmokėti sumas;
 įmonės kapitalo sudėtis, nurodant paprastųjų ir privilegijuotųjų akcijų bei valstybinio kapitalo sumas bei akcijų skaičių, taip pat nepareikalautas įmokėti ir pareikalautas, bet dar neįmokėtas sumas, atskirai išvardijant stambiausiuosius akcininkus – skolininkus;
 trumpalaikės ir ilgalaikės skolos, mokesčių ir atlyginimų įsipareigojimai;
 didelės atidėjimų sumos (pažymoje);
 įmonės veiklos rezultatai. Apibūdinant šiuos rezultatus, pajamos už parduotas prekes ir atliktas paslaugas turi būti pateiktos pagal kiekvieną reikšmingą veiklos rūšį;
 vidutinis samdomųjų darbuotojų skaičius ir apmokėjimo už darbą sąnaudos pagal svarbiausiąsias darbuotojų kategorijas;
 finansinės veiklos pajamos ir sąnaudos pagal visas jų dideles sumas. Įmonė savo nuožiūra detalizuoja pagautę (ypatingąsias pajamas) ir netekimus (ypatingąsias sąnaudas);
 kita informacija.
Respublikos Finansų Ministerija 1993m. gruodžio 16d. raštu “Dėl paaiškinamojo rašto ir sąskaitų plano” patvirtino pavyzdines visos metinės finansinės atskaitomybės paaiškinamojo rašto formas (H, I, J, K, L, M, N).
Kai kurios Respublikos įmonės, sekdamos Vakarų šalių pavyzdžiu, pradėjo viešai publikuoti savo finansines ataskaitas. Kartu su finansinėmis ataskaitomis paprastai skelbiama ir auditoriaus išvada.
Taigi auditoriaus išvadą galima laikyti sudedamąja finansinės atskaitomybės dalimi. Ji ypač svarbi analitikui. Analitikas, turėdamas auditoriaus išvadą, yra kur kas saugesnis; jis žino, kad finansinės ataskaitos kruopščiai patikrintos, kad jose nėra klaidų. Tik patikrintos finansinės ataskaitos gali būti analizuojamos ir tik tokių ataskaitų analizės metu padarytos išvados gali duoti vertingos informacijos vadovams priimant tikslius ekonominius sprendimus.
Taigi, pagrindinis audito tikslas – įvertinti, ar finansinė atskaitomybė parodo tikrą ir teisingą įmonės veiklos būklę ir ar ji parengta vadovaujantis galiojančiais norminiais apskaitos aktais. Audito rezultatai įforminami audito ataskaitoje, kurioje taip pat yra pateikiama auditoriaus išvada apie finansinių ataskaitų teisingumą. Auditoriaus išvada, kaip finansinės atskaitomybės dalimi, labai domisi akcininkai, investuotojai, kreditoriai ir kiti išorės informacijos vartotojai. Taigi galima teigti, kad auditoriaus išvada yra svarbus finansinės ataskaitos dokumentas, kurį auditorius surašo patikrinęs finansinę ataskaitą ir pateikia savo nuomonę ar sprendimą dėl jos. Todėl labai svarbu tiksliai suformuluoti auditoriaus išvadą.
Metinės finansinės atskaitomybės paskelbimas
Kadangi metinė finansinė atskaitomybė skirta įmonės savininkams, tai turi būti ir atitinkamai paskelbta, kad su ja galėtų susipaži.nti kiekvienas akcininkas. Galutinai ji sutvarkoma tik po visuotinio akcininkų susirinkimo, kai paskirstomas ataskaitinio laikotarpio veiklos rezultatas (pelnas arba nuostolis). Parengiama pelno (nuostolio) paskirstymo ataskaita ir į balansą įrašoma nepaskirstyto pelno arba nepadengto nuostolio suma.

Prieš visuotinį susirinkimą akcininkai turi būti susipažinę su svarbiausiais įmonės veiklos rezultatais per ataskaitinius finansinius metus. Įmonės akcininkai supažindinami su veiklos rezultatais, įstatymuose nustatyta tvarka. Dažniausiai pakanka viešo skelbimo spaudoje (AB) arba laiško (UAB), kuriais pranešama apie susirinkimo datą ir jame numatomus nagrinėti klausimus. Tuomet kiekvienas akcininkas gali kreiptis į įmonę ir gauti jį dominančią informaciją.
Pasibaigus ketvirčiui, įmonė paprastai rengia sutrumpintas atskaitomybės formas (balanso ir pelno (nuostolio) ataskaitas), kuriose apskaičiuojami to ataskaitinio laikotarpio rezultatai.
Visuotinio ataskaitinio akcininkų susirinkimo patvirtinta metinė finansinė atskaitomybė parengiama galutinai ir skelbiama kiekvienai įmonei prieinamu būdu. Mažesnės AB gali ją išsiuntinėti savo akcininkams paštu, o didelės – kartais skelbia ir viešoj spaudoj arba daro specialius bukletus. Jie teikia įmonėms solidumo, kelia prestižą, todėl pritraukia daugiau naujų akcininkų.

Apibendrinant reikėtų dar kartą atkreipti dėmesį į tai, kad finansinės atskaitomybės sudarymo tikslas – patenkinti išorinių informacijos vartotojų poreikius gauti teisingą informaciją apie įmonės finansinę būklę, veiklos rezultatus bei pinigų srautus. Kiekvienos įmonės vadovas turėtų būti suinteresuotas ne tik pats gauti teisingą informaciją apie įmonės veiklą, bet kad tokią pat patikimą informaciją gautų ir kiti įmonei svarbūs asmenys, pirmiausiai jos savininkai, savo turtą patikėję įmonės vadovams, kad šie racionaliais ir protingais sprendimais jį ne tik išsaugotų, bet dar ir gausintų.
Literatūros sąrašas
1. Ažušilis V. Apskaita mažojoje įmonėje. – V., Apskaita, 1994.
2. Ažušilis V. Apskaitos tvarkymas personalinėje įmonėje. – V., Apskaita, 1995.
3. Akcininko patarėjas. Vilnius, UAB “Pačiolis”, 1995
4. Buhalterinės apskaitos teorija. Vilnius, Vilniaus Universiteto leidykla, 1990.
5. Buškevičiūtė E., Mačerinskienė I. Finansų analizė. Kaunas, 1998
6. Dauderis H. Finansų apskaita.Kaip pasirinkti sprendimą? T. 1,2. – Kaunas, Pasaulio lietuvių kultūros, mokslo ir švietimo centras, 1993.
7. Gaidienė Z., Abazorius D. Akcijos. Verslas. Pelnas. – V., Apskaita, 1992.
8. Ilgūnas J. Specialiosios buhalterijos vadovėlis. Kaunas, Švyturys, 1924.
9. Įmonių ūkinės veiklos analizė . Vilnius, Vilniaus Universiteto leidykla, 1972
10. Kalčinskas G. Buhalterinės apskaitos pagrindai. Vilnius, UAB “Pačiolis”, 1996.
11. Kalčinskas G., Černius G. Finansinė ir menedžmento apskaita. T.1., Vilnius, Apskaita, 1993.
12. Kvedaraitė V. Firmos finansinės veiklos analizė. – V., LII, 1994.
13. Mackevičius J. Apskaita. – Mintis, 1994.
14. Mackevičius J., Poškaitė D. Finansinės ataskaitos. Vilnius, 1997
15. Mackevičius V., Prekybos įmonių finansai. Vilnius, 1994
16. Pečiūra V., Petkuvienė J. Ką reikia žinoti apie pinigų srautų ataskaitą. Vilnius, 1995
17. Puteikienė R. Apskaitos pagrindai. Vilnius, Lietuvos informacijos institutas, 1997
18. Smalenskas G. Finansinė atskaitomybė ir jos rodikliai. Lietuvos informacijos institutes, Vilnius, 1998.
19. Valužis K. Naujojo sąskaitų plano taikymas praktikoje. – V., Viltis, 1994.
20. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos pagrindų įstatymas. – V., 1992.
21. LR Vyriausybės nutarimas 1993 m. spalio 27 d. Nr. 804. Dėl įmonių, turinčių juridinio asmens teises, metinės finansinės atskaitomybės sudarymo tvarka”
22. Anthony R., Reece J. Accounting: text and cases.8- th edition.- Illinois: Irwin inc., 1989.
23. Castle E., Owens N. Principles of accounting. – London: Prentice Hall, 1991.
24. Glautier W., etc. Accounting theory and practice. London: Pitman, 1994.
25. 18.Needles B., Anderson .H., Caldwell J. Principles of accounting. 4-th edition -Boston: Houghton Miffin company. 1994.
26. Robert W. Kolb. Priciples of finance. London, 1994.
I PRIEDAS

II. PRIEDAS

Forma B
Pelno (nuostolio) ataskaita (Lt)
Eil. Nr. Straipsniai Kodai Finansiniai metai Praėję finansiniai metai
I.
PARDAVIMAI IR PASLAUGOS
I.1
Pajamos už parduotas prekes
I.2
Pajamos už atliktas paslaugas
II.
PARDUOTŲ PREKIŲ IR ATLIKTŲ DARBŲ SAVIKAINA
II.1
Žaliavų, komplektavimo gaminių ir perparduoti skirtų prekių
II.2
Paslaugų, darbų ir tyrimų
III. BENDRASIS PELNAS

(NUOSTOLIS)
IV.
VEIKLOS SĄNAUDOS
IV.1
Pardavimų
IV.2
Bendrosios ir administracinės
V. VEIKLOS PELNAS

(NUOSTOLIS)
VI.
KITA VEIKLA
VI.1
Pajamos
VI.2
Sąnaudos
VII.
FINANSINĖ IR INVESTICINĖ VEIKLA
VII.1
Pajamos
VII.2
Sąnaudos
VIII. ĮPRASTINĖS VEIKLOS

(NUOSTOLIS)
IX.
PAGAUTĖ (ypatingasis pelnas)
X.
NETEKIMAI (ypatingieji praradimai)
XI. ATASKAITINIŲ METŲ PELNAS PRIEŠ APMOKESTINIMĄ

(NUOSTOLIS)
XII.
PELNO MOKESTIS
XIII. GRYNASIS ATASKAITINIŲ METŲ PELNAS PASKIRSTYMUI

(NUOSTOLIS)
Įmonės vadovo parašas
Vyriausiojo finansininko (buhalterio) parašas

III. PRIEDAS
Forma C
Pelno (nuostolio) paskirstymo ataskaita (Lt)
Eil. Nr. Straipsniai Kodai Finansiniai metai Praėję finansiniai metai
I.
Nepaskirstytasis rezultatas – pelnas

(nuostolis) ataskaitinio laikotarpio pradžioje

II.
Grynasis ataskaitinio laikotarpio rezultatas – pelnas

(nuostolis)

III.
Paskirstytinas rezultatas – pelnas

(nuostolis) ataskaitinio laikotarpio pabaigoje

IV.
Akcininkų įnašai nuostoliams padengti

V.
Pervedimai iš rezervų

VI.
Paskirstytinas pelnas

VII.
Pelno paskirstymas:

VII.1 į įstatymo numatytus rezervus
VII.2 į kitus rezervus
VII.3 dividendai
VII.4 kiti

VIII. Nepaskirstytasis rezultatas – pelnas

(nuostolis) – ataskaitinio laikotarpio pabaigoje

Įmonės vadovo parašas
Vyriausiojo finansininko (buhalterio) parašas

IV. PRIEDAS
Forma D
Finansinės būklės pakitimų (pinigų srautų) ataskaita (Lt)
Eil. Nr. Straipsniai Kodai Finansiniai metai Praėję finansiniai metai
I. Pinigų srautai iš įmonės veiklos

I.1 Grynasis pelnas (nuostolis)

I.2 Nusidėvėjimo ir amortizacijos sąnaudos

I.3 Užsienio valiutos kurso pasikeitimo neigiama (teigiama) įtaka

I.4 Ilgalaikio turto perleidimo netekimai (pagautė)

I.5 Pirkėjų įsiskolinimo sumažėjimas (padidėjimas)

I.6 Įsiskolinimo tiekėjams padidėjimas (sumažėjimas)

I.7 Įvairių įmonės skolų padidėjimas (sumažėjimas)

I.8 Įsiskolinimo biudžetui padidėjimas (sumažėjimas)

I.9 Išankstinių apmokėjimų sumažėjimas (padidėjimas)

I.10 Finansinės ir investicinės veiklos nuostolis (pelnas)

Grynieji pinigų srautai iš įmonės veiklos +/(-)
II. Pinigų srautai iš investicinės veiklos

II.1 Iš ilgalaikio turto leidimo (įsigijimo)

II.2 Iš investicijų perleidimo (įsigijimo)

Grynieji pinigų srautai iš investicijų veiklos

veiklos+/(-)

III. Pinigų srautai iš finansinės veiklos

III.1 Paprastųjų ir privilegijuotų akcijų išleidimas

III.2 Savųjų akcijų supirkimas(-)

III.3 Obligacijų išleidimas

III.4 Išperkamosios nuomos įsipareigojimų apmokėjimai (-)

III.5 Skolų bankui padidėjimas (sumažėjimas) .

III.6 Kitos įmonės:

III.6.1 mokėtinų skolų padidėjimas (sumažėjimas)

III.6.2 gautinų sumų sumažėjimas (padidėjimas)

III.7 Išmokėtini dividendai (-)

III.8 Kiti pinigų gavimai (išmokėjimai)

Grynieji pinigų srautai iš finansinės veiklos +/(-)
IV. Pinigų srautai iš ypatingosios veiklos

IV.1 Pinigų srautų iš ypatingosios veiklos padidėjimas (sumažėjimas)

Grynieji pinigų srautai iš ypatingosios veiklos +/(-)
V. Grynųjų pinigų padidėjimas (sumažėjimas)

VI. Pinigai laikotarpio pradžioje

VII. Pinigai laikotarpio pabaigoje

Įmonės vadovo parašas
Vyriausiojo finansininko (buhalterio) parašas

Leave a Comment