Akcijų paklausos ir pasiūlos lietuvos nacionalinėje vertybinių popierių biržoje tyrimas

TURINYS
ĮVADAS 2
1.LIETUVOS VERTYBINIŲ POPIERIŲ RINKOS APŽVALGA........3
1.1. Lietuvos vertybinių popierių rinkos formavimasis 3
1.2. Sandoriai su vertybiniais popieriais 4
1.3. Prekybos Nacionalinėje vertybinių popierių biržoje ypatumai 6
1.4. Vertybiniai popieriai, kuriais prekiaujama Nacionalinėje vertybinių popierių biržoje 7
1.5. Nacionalinės vertybinių popierių biržos svarba Lietuvos vertybinių popierių rinkai 11
2.AKCIJŲ PAKLAUSA IR PASIŪLA NACIONALINĖJE VERTYBINIŲ POPIERIŲ BIRŽOJE 1995-2001 M. 13
2.1. Akcijų paklausa ir Vyriausybės vertybinių popierių pajamingumas 13
2.2. Akcijų paklausa ir pasiūla centrinėje rinkoje 1994-2001 m 15
2.3. 2001 m. III ketvirčio prekybos ypatumai Nacionalinėje vertybinių popierių biržoje 19
3.IŠVADOS 21
LITERATŪROS SĄRAŠAS 23ĮVADAS
Vertybinių popierių rinka Lietuvoje yra naujas reiškinys. Iki nepriklausomybės atkūrimo 19990 m. Lietuvos SSR nebuvo susiformavę privačios nuosavybės santykiai – pagrindinė vertybinių popierių rinkos prielaida. Dar seniau, tarpukario Lietuvoje, veikė vertybinių popierių birža, tačiau ji neužėmė svarbios vietos Lietuvos ekonominiame gyvenime.
Taigi, tik po nepriklausomybės atkūrimo buvo sudarytos sąlygos vertybinių popierių rinkai susiformuoti ir vystytis. Per dešimt metų Lietuvos vertybinių popierių rinkoje įvyko daug pokyčių, iš kurių svarbiausias – tai Nacionalinės vertybinių popierių biržos (NVPB) įkūrimas. Kurdama centralizuotą vertybinių popierių rinką 1993 metais, Lietuvos Respublikos Vyriausybė atsižvelgė į jau egzistuojančią vertybinių popierių rinką; tuo metu akcininko nuuosavybės teisių į akcijas patvirtinimui buvo tik išduodami laikinieji akcininko pažymėjimai( t.y. nebuvo materialių akcijų); taigi buvo pasirinktas nematerialios vertybinių popierių rinkos modelis.NVPB modelis buvo įdiegtas bendradarbiaujant su SBF-Bourse de Paris (Paryžiaus vertybinių popierių birža) ir SICOVAM (Prancūzijos depozitoriumu). Pagrindinis tokio mo

odelio ypatumas- tai centralizuota ir dematerializuota prekybos rinka, veikianti fiksuoto kurso nustatymo metodu. Tokia prekybos sistema gerai tinka mažo likvidumo rinkai. Augant prekybos apimtims ir didėjant rinkos likvidumui, 1998 m. balandžio 1 d. pradėta taikyti ir nepertraukiama prekyba kintama kaina. Nuo pat NVPB veiklos pradžios nuolat tobulėjo biržos prekybos sistema: nuo prekybos kelis kartus per savaitę pereita prie prekybos kiekvieną dieną; nuo prekybos fiksuotu kursu pereita prie nepertraukiamos prekybos kintama kaina; vertybiniai popieriai buvo suskirstyti į atskirus prekybos sąrašus pagal jų likvidumą; pradėti skaičiuoti biržos indeksai atskiroms vertybinių popierių grupėms; atsirado naujų prekybos produktų (įmonių obligacijos, ilgalaikiai VVP); gerėjo vertybinių popierių rinkos teisinis reguliavimas, investuotojų informuotumo lygis. Visos šios sąlygos turėjo įtakos vertybinių popierių prekybai biržoje bei rinkos vystymuisi .

Tiek Lietuvos, tiek ir kiitų pokomunistinių šalių vertybinių popierių rinkos susidūrė su tokiomis problemomis kaip : pasiūlos rinka, žemas likvidumas bei tiesioginių sandorių rinka[18].Visos šios problemos yra tarpusavyje susijusios, t.y. pasiūlos rinka apsprendžia žemą likvidumą ir tiesioginių sandorių dominavimą biržos prekyboje.
Darbo tikslas išanalizuoti akcijų paklausos ir pasiūlos kitimą, juos įtakojančius veiksnius, atskleisti pagrindines prekybos biržoje tendencijas, panagrinėti pastarųjų metų problemas.Darbui panaudota mokslinė literatūra, periodinėje spaudoje skelbti straipsniai, interneto puslapių informacija, statistinei duomenys bei norminiai dokumentai.1.LIETUVOS VERTYBINIŲ POPIERIŲ RINKOS APŽVALGA
1.1. Lietuvos vertybinių popierių rinkos formavimasis
Po Lietuvos Re
espublikos nepriklausomybės atkūrimo 1990 metais ekonomikos reformos buvo paremtos valstybinių įmonių privatizacija. Priėmus naujus įmonių, akcinių bendrovių įstatymus, buvo išleisti nauji vertybiniai popieriai – akcijos. Savaime suprantama, kad buvo būtina sistema, įgalinanti sudaryti sandorius su akcijomis. 1991 metų antrąjį pusmetį Lietuvoje prasidėjo masinė privatizacija, nes dar vasario mėnesį buvo priimtas Pirminio privatizavimo įstatymas. Pirminės privatizacijos metu buvo išleista vertybinių popierių (daugiausia – paprastųjų vardinių akcijų), jų savininkais tapo apie 1,5 mln. Lietuvos gyventojų. Šio privatizavimo etapo metu buvo privatizuota daugiau kaip 5,7 tūkstančio valstybės įmonių už 3,4 mlrd. litų, dar beveik trys tūkstančiai valstybės įmonių parduota viešuosiuose aukcionuose.
Vadinasi, pagrindinės prielaidos kurtis vertybinių popierių rinkai buvo tokios:
• ekonominės reformos, paremtos valstybinio kapitalo privatizacija;
• vertybinių popierių išleidimas.
Pagrindinis veiksnys, paskatinęs kuo greičiau sukurti centralizuotą vertybinių popierių rinką, – tai dideli infliacijos tempai praėjusio dešimtmečio pirmoje pusėje. Pavyzdžiui, 1993 metais vartojimo kainų indeksas siekė 510 (palyginus su praėjusiais metais; statistikos departamento duomenimis). Prie tokio infliacijos lygio labai sunku realiai nustatyti akcijų (o tuo pačiu ir įmonių) vertę. Tokiu atveju geriausiai kainą nustato pati rinka veikiant paklausos ir pasiūlos dėsniams. Centralizuotoje vertybinių popierių rinkoje sudaromos geresnės sąlygos prekiauti akcijomis, be to, apsaugomi smulkių investuotojų interesai.
Realiai centralizuota Lietuvos vertybinių popierių rinkos infrastruktūra pradėjo formuotis 1993 metais. Tiesa, sprendimą įsteigti Nacionalinę vertybinių popierių biržą (NVPB) Lietuvos Respublikos Vyriausybė priėmė dar 19
992 m. rugsėjo 3 d. (nutarimas Nr. 646), tačiau pirmiausia buvo būtinas vertybinių popierių rinką reguliuojančio organo įsteigimas. Tokiu organu tapo Vertybinių popierių komisija (VVK; įsteigta 1993 m. vasario mėn.). Tuo metu VPK veiklą reglamentavo vyriausybės nutarimu patvirtinti bendrieji VPK nuostatai, nuo 1996 metų – vertybinių popierių viešosios apyvartos įstatymas.
Įsteigus VPK, buvo galima steigti ir vertybinių popierių biržą. Steigiamasis Nacionalinės vertybinių popierių biržos susirinkimas įvyko 1993 m. balandžio 20 d., jo metu išrinkta Biržos Taryba (ji atlieka stebėtojų tarybos funkcijas), o tų pačių metų gegužės 11 d. biržą įregistravo Vertybinių popierių komisija [14]. Pirmoji biržos prekybos sesija įvyko 1993 m. rugsėjo 14 d., kurios metu buvo parduotos 368 akcijos už 1630,50 Lt [14].
Kartu su Nacionaline vertybinių popierių birža (tiksliau – po dviejų dienų, rugpjūčio 16 d.) kaip jos vidinis padalinys pradėjo veikti ir Lietuvos centrinis vertybinių popierių depozitoriumas (LCVPD). Depozitoriumas veda VPK registruotų arba valstybės (savivaldybių) leidžiamų vertybinių popierių apskaitą, vykdo vertybinių popierių pavedimus, susijusius su apmokėjimu, tvarko duomenų bazę ir kt.
1.2. Sandoriai su vertybiniais popieriais Lietuvoje
Pirminėje vertybinių popierių rinkoje yra išleidžiami nauji vertybiniai popieriai. Visi viešajai apyvartai skirti vertybiniai popieriai registruojami VPK. Didelė naujų akcijų emisijų dalis susijusi su įmonių reorganizavimu į akcines bendroves, valstybinių įmonių privatizavimu, taip pat su įmonių kapitalo didinimu iš uždirbto pelno. Savaime suprantama, kad tokia pirminė akcijų apyvarta vyksta už biržos ri
ibų; tačiau pirminė akcijų apyvarta gali būti organizuota ir biržoje (privatizuojant valstybei ir savivaldybėms priklausantį turtą viešo pasiūlymo būdu).
Vyriausybės vertybinius popierius turi teisę leisti (ir išpirkti) Finansų ministerija. Beveik visa pirminė VVP apyvarta vyksta Lietuvos banko organizuojamuose aukcionuose; NVPB vyksta tik antrinė šių vertybinių popierių apyvarta.
Viešoji pirminė vertybinių popierių apyvarta pagal VPVAĮ 7 str. gali būti atliekama arba paties emit.ento, arba sudarius sutartį su viešosios apyvartos tarpininku (finansų maklerio įmone arba banku, turinčiu teise verstis tokia veikla).
Antrinėje rinkoje prekiaujama jau išleistais į apyvartą vertybiniais popieriais.
Viešosios antrinės vertybinių popierių apyvartos sandoriai bet kokiu atveju gali būti atliekami tik per viešosios apyvartos tarpininkus (VPVAĮ 8 str.).
Iki 1998 m. vidurio sandoriai su visais viešajai apyvartai skirtais vertybiniais popieriais galėjo būti atliekami tiek vertybinių popierių biržoje, tiek ir už jos ribų. Nuo 1998 m. birželio mėn. užbiržiniai antrinės apyvartos pirkimo-pardavimo sandoriai draudžiami su vertybiniais popieriais, įtrauktais į biržos oficialųjį ir einamąjį prekybos sąrašus – su šiais vertybiniais popieriais antrinėje apyvartoje už biržos ribų leidžiami tik nepiniginiai sandoriai (paveldėjimas, dovanojimas, atsiskaitymai už įsiskolinimus ir kt).
Žemiau pateiktame 1 pav., palyginamas užbiržinių sandorių skaičius su NVPB sudarytų sandorių skaičiumi pastaruosius dvejus metus.

1 pav. Biržos ir užbiržinių sandorių vertybiniais popieriais struktūra 2000-2001 metais
Kaip matome iš 1 paveikslo, dauguma antrinėje rinkoje vykstančių sandorių su vertybiniais popieriais buvo sudaromi per NVPB.
Užbiržiniai sandoriai turi privalumų – nereikia mokėti komisinių mokesčių biržai. Iš kitos pusės, būtent NVPB centrinėje rinkoje nustatoma vertybinių popierių kaina, galima spręsti apie atskirų vertybinių popierių patrauklumą investuotojams, todėl abejotina, ar užbiržinė prekyba vertybiniais popieriais būtų aktyvesnė, jei nebūtų įsteigta NVPB.
Apibendrinant, galima schematiškai pavaizduoti antrinę Lietuvos vertybinių popierių rinką.

LCVPD

Klientas FMĮ NVPB FMĮ Klientas

Užbiržiniai sandoriai

Atsiskaitymai ne per kliringo banką

Kliringo bankas

2 pav. Antrinės vertybinių popierių rinkos funkcionavimas Lietuvoje1.3. Prekybos Nacionalinėje vertybinių popierių biržoje ypatumai
Prekyba biržoje vyksta prekybos sesijų metu. Iš pradžių, tik atidarius biržą, prekybos sesijos vykdavo vieną kartą per savaitę; nuo 1995 m. rugsėjo 21 d. pradėta prekiauti du kartus per savaitę, o nuo 1996 m. gruodžio 2 d. einamojo sąrašo A grupės vertybiniais popieriais pradėta prekiauti kiekvieną dieną. Šiuo metu prekybos sesijos Nacionalinėje vertybinių popierių biržoje vyksta kasdien.
Pagal Nacionalinės vertybinių popierių biržos prekybos taisykles, prekybos sesijų metu gali būti sudaromos tokios sandorių rūšys:
• centrinės rinkos sandoriai;
• tiesioginiai sandoriai.
(Pagal atskiras taisykles gali būti sudaromi sandoriai ne prekybos sesijų metu: įgyvendinant oficialų pasiūlymą, privatizuojant valstybei ir savivaldybėms priklausantį turtą ir kitais atvejais.)
Pagrindinė centrinės rinkos užduotis – sudaryti biržos nariams (FMĮ, FMS) pateikti viešą pavedimą pirkti ar parduoti vertybinius popierius. Centrinėje rinkoje pirkėjas su pardavėju susitinka netiesiogiai, t. y. nieko nežinodami vienas apie kitą. Centrinėje rinkoje prekiaujama tik likvidžiausiais vertybiniais popieriais – kurie yra įtraukti į oficialųjį ar einamąjį prekybos sąrašus (bei likvidžiausiais nelistinguojamais vertybiniais popieriais – biržos valdybos sprendimu). Būtent centrinėje rinkoje nustatomas vertybinių popierių kursas (kaina).
Prekyba centrinėje rinkoje vyksta dviem etapais:
1. prekybos sesijos atidarymo;
2. nepertraukiamos prekybos kintama kaina.
Prekybos sesijos atidarymo metu biržos nariai pateikia pavedimus pirkti ir/ar parduoti akcijas, nurodydami perkamų akcijų kainą ir kiekį (sandoriai skolos vertybiniais popieriais prekybos sesijos atidarymo metu nesudaromi). Pasibaigus pavedimų priėmimo laikui, nustatomas akcijų kursas, laikantis principo, kad būtų nupirktas (parduotas) maksimalus akcijų skaičius (jei tokiu būdu prekybos sesijos atidarymo akcijų kurso nustatyti nepavyksta, naudojamos papildomos taisyklės). Nustačius akcijų kursą, vykdomi pavedimai pagal atitinkamas taisykles.
Po prekybos sesijos atidarymo pradedama nepertraukiama prekyba kintama kaina. Toks prekybos etapas buvo įdiegtas nuo 1998 m. II ketvirčio pradžios; būtent šio prekybos etapo metu paprastai būna didžiausios prekybos apimtys. Šios prekybos procedūros taikomos tiek akcijoms, tiek skolos vertybiniams popieriams. Nepertraukiamos prekybos metu biržos nariai pateikia pavedimus pirkti ir/ar parduoti vertybinius popierius, nurodydami jų kiekį ir kainą (skolos vertybiniams popieriams nurodomas pajamingumas procentais). Pavedimai vykdomi laikantis kainos ir laiko prioriteto principo, t. y. pirmiausia vykdomi pavedimai pirkti aukščiausia kaina ir parduoti žemiausia kaina; jei yra keli pavedimai vienoda kaina, pirmiausia vykdomas anksčiau pateiktasis. Po kiekvieno sudaryto sandorio perskaičiuojamas vertybinių popierių kursas.
Tokia prekybos sistema biržos centrinėje rinkoje galioja nuo šių metų sausio 25 d. Iki tol tam tikrais atvejais buvo galima pateikti papildomus pavedimus prekybai centrinėje rinkoje, skyrėsi kitų prekybos etapų vykdymo tvarka.
Tiesioginis sandoris – tai toks sandoris, kai pirkėjas su pardavėju iš anksto sutaria dėl perkamų-parduodamų vertybinių popierių kiekio, kainos bei atsiskaitymų datos. Taigi, jei centrinėje rinkoje pardavėjui gali nepavykti rasti pirkėjo (ar atvirkščiai) vertybiniams popieriams, tai tiesioginį sandorį sudarantys pirkėjas ir pardavėjas iš anksto žino vienas apie kitą bei sandorio sąlygas.
Tiesioginiai sandoriai gali būti sudaromi su visais vertybiniais popieriais, įtrauktais į bet kurį iš biržos prekybos sąrašų (oficialųjį, einamąjį, nelistinguojamų vertybinių popierių). Galima pastebėti, kad tiesioginiams sandoriams taikomi kai kurie apribojimai:
• jei sandoris sudaromas dėl vertybinių popierių, įtrauktų į biržos oficialųjį prekybos sąrašą, tai tokio sandorio minimalus dydis – 40 tūkst. Lt;
• jei biržos narys sudaro sandorį su savo klientu dėl vertybinių popierių, kurie kotiruojami centrinėje rinkoje, tai tokio .sandorio kaina negali skirtis daugiau kaip 35 % nuo tų vertybinių popierių paskutinės prekybos sesijos uždarymo kurso.
Nors tiesioginių sandorių apskritai yra sudaroma mažiau negu sandorių centrinėje rinkoje, tačiau vidutiniškai vieno tiesioginio sandorio suma daug didesnė – savaime suprantama, kad stambūs (kelių ar net keliasdešimt milijonų litų vertės) sandoriai sudaromi tiesiogiai susitarus pirkėjui su pardavėjui; todėl ir tiesioginių sandorių apyvarta yra daug didesnė negu apyvarta centrinėje rinkoje.1.4. Vertybiniai popieriai, kuriais prekiaujama Nacionalinėje vertybinių popierių biržoje
Nacionalinėje vertybinių popierių biržoje gali būti sudaromi sandoriai dėl visų vertybinių popierių, skirtų viešajai apyvartai, kurie yra įregistruoti Vertybinių popierių komisijoje. Pagal VPVAĮ 2 str. vertybiniais popieriais laikomi:
1. finansavimo priemonės, kurios patvirtina dalyvavimą akciniame kapitale ir (arba) teises, kylančias iš kreditinių santykių bei suteikia teisę gauti dividendus, palūkanas, kitas pajamas;
2. finansiniai instrumentai, suteikiantys teisę pirkti (parduoti) 1 punkte nurodytus vertybinius popierius.
Viešosios apyvartos vertybiniais popieriais nelaikomi:
1. kredito įstaigų įsipareigojimai, susiję su indėlių priėmimu, jeigu jie atsiranda be tarpininkų teikiant paslaugas klientams;
2. draudimo įstaigų sutartys, jeigu tik jos neturės poveikio vykdant kito asmens įsipareigojimus atsirandančius dėl jo turimų vertybinių popierių;
3. vekseliai ir kiti vertybiniai popieriai, išleidžiami pagal Vekselių įstatymą;
4. čekiai ir kiti vertybiniai popieriai, išleidžiami pagal Čekių įstatymą;
5. kiti vertybiniai popieriai, išleisti pagal įstatymus, numatančius, kad tokie vertybiniai popieriai nėra viešosios apyvartos objektas (pavyzdžiui, uždarųjų akcinių bendrovių akcijos).
Realiai vertybinių popierių biržoje prekiaujama tokiais vertybiniais popieriais (3 pav.):
• akcijomis;
• Vyriausybės vertybiniais popieriais;
• įmonių obligacijomis.

Vertybiniai popieriai, kuriais prekiaujama NVPB

Akcijos Įmonių obligacijos VVP

Pagal emitentą: Pagal rūšį: Iždo vekseliai Valstybės obligacijos

Bankų Paprastosios vardinės

KIB Privilegijuotosios vardinės

Akcinių bendrovių

3 pav. NVPB prekybos objektai
Didelę dalį apyvartos Nacionalinėje vertybinių popierių biržoje sudaro akcijos. Akcijomis NVPB prekiaujama nuo pat pirmosios biržos prekybos sesijos 1993 m. 2001 m. pradžioje NVPB buvo įregistruotos daugiau kaip tūkstančio emitentų akcijos [14]. Apie 80 % akcijų emisijų, įregistruotų LCVPD, buvo įtraukta į biržos prekybos sąrašus.
Pagal akcijas išleidusius emitentus akcijas dar galima suskirstyti į:
• bankų akcijas;
• kontroliuojančiųjų investicinių bendrovių (KIB) akcijas;
• kitų akcinių bendrovių akcijas.
Bankų akcijos sudaro nemažą NVPB apyvartos dalį; bankų akcijos yra vienos likvidžiausių NVPB. Be to, bankai išskiriami dar ir todėl, kad jų akcijomis ne tik prekiaujama, tačiau ir patys bankai yra aktyvūs investuotojai, o jų finansų maklerio skyriai gali būti biržos nariais. 2001 metų pradžioje NVPB buvo registruotos 7 bankų akcijos (įskaitant ir jau neveikiantį “Litimpeks” banką); 5 bankų akcijos įtrauktos į einamąjį sarašą, “Vilniaus banko” akcijos yra nelistinguojamos, bet jomis galima prekiauti centrinėje rinkoje [14]. Nors bankų akcijos tradiciškai yra vienos likvidžiausių, tačiau pastaraisiais mėnesiais bankų akcijų apyvarta bendroje akcijų apyvartoje sumažėjo, kadangi susijungė “Vilniaus” ir “Hermio” bankai, o “Vilniaus” banko beveik visas akcijas supirko SEB ir apyvartoje liko maža jų dalis.
Kontroliuojančiosios investicinės bendrovės yra ypatingas akcinių bendrovių tipas; jų veikla pasižymi tuo, kad jos užsiima investicine veikla – didžiąją jų turto dalį sudaro akcijos ir kiti vertybiniai popieriai. Investicinėms bendrovėms praėjusio dešimtmečio pradžioje buvo teikiama didelė reikšmė privatizuojant valstybės turtą; šiuo metu jų svarba sumažėjo. 2001 m. pradžioje NWB yra užregistruotos 20 KIB (iš jų 8 – likviduojamų) akcijos, iš jų tik vienos KIB akcijos įtrauktos į einamąjį prekybos sąrašą (kitų — į nelistinguojamų vertybinių popierių sąrašą) [14].
Visų kitų akcinių bendrovių biržoje 2001 m. pradžioje buvo užregistruota apie tūkstantį; oficialiajame sąraše buvo 6 akcinės bendrovės, einamajame – 42 akcinės bendrovės (be bankų ir KIB) [14].
Pagal rūšis akcijas galima suskirstyti į:
• paprastąsias akcijas;
• privilegijuotąsias akcijas.
Didžiąją dalį emisijų Nacionalinėj.e vertybinių popierių biržoje sudaro paprastosios vardinės akcijos; apie 10% (pagal emisijų skaičių) tenka privilegijuotosioms vardinėms akcijoms. Oficialiajame ir einamajame sąrašuose šiuo metu listinguojamos tik paprastosios vardinės akcijos [14].
Vyriausybės vertybiniais popieriais biržoje pradėta prekiauti nuo 1994 m. rugpjūčio mėn. (pirmieji VVP išleisti 1994 liepos mėn.). Vyriausybės vertybiniai popieriai buvo ypač populiarūs 1995-1996 m., kai jie bendroje biržos apyvartoje sudarė gerokai daugiau kaip 50 %; pastaraisiais metais jų populiarumas vėl padidėjo.
Pagrindinis VVP išleidimo tikslas yra biudžeto deficito finansavimas. VVP leidžia ir išperka Lietuvos Respublikos Finansų ministerija. Biržoje gali būti vykdoma tik antrinė VVP apyvarta; pirminė VVP apyvarta vyksta aukcionuose, kuriuos organizuoja Lietuvos Bankas, Skirtingai nuo kitų skolos vertybinių popierių, kuriais prekiaujama biržoje, VVP išpirkimas yra garantuojamas Lietuvos valstybės biudžeto lėšomis ar kitu valstybės turtu.
Vyriausybės išleidžiamus vertybinius popierius pagal jų terminą priimta skirstyti į iždo vekselius ir obligacijas (Vyriausybė taip pat leidžia ir taupymo lakštus, tačiau jie nėra skirti antrinei apyvartai. Todėl toliau šiame darbe VVP laikysime tik iždo vekselius ir valstybės obligacijas.) Iždo vekseliais vadinami tokie VVP, kurių trukmė yra vieneri metai ar mažiau. Vyriausybės vertybiniai popieriai, kurių trukmė ilgesnė kaip metai, vadinami obligacijomis. Iki 1999 metų vyriausybė leido vien tik iždo vekselius; pastaraisiais metais išleidžiama nemažai obligacijų emisijų.
2001 m. balandžio 1 d. Lietuvos banko aukcionuose buvo išleista ir dar neišpirkta VVP už daugiau kaip 2,4 mlrd. Lt sumą (nominaliąja verte). Vyriausybės vertybiniai popieriai leidžiami skirtingos trukmės – 1 mėn., 3 mėn., pusės metų ar metų; 1999 m. pirmą kartą buvo išplatinta 2 metų trukmės VVP emisija. Šiuo metu maksimali dar neišpirktų VVP trukmė – 7 metai. Kai kurios ilgalaikės VVP emisijos išleistos su kuponu.
Įmonių obligacijomis NVPB pradėta prekiauti palyginti neseniai – pirmosios obligacijos biržoje parduotos 1999 m. rugsėjo mėn., nors įmonių obligacijos pradėtos leisti dar 1997 m.
Obligacija – tai lyg paskola įmonei be užstato; todėl obligacijų emisijos ir prekyba jomis NVPB rodo išaugusį investuotojų pasitikėjimą Lietuvos įmonėmis. Iš kitos pusės, obligacijas gali išleisti tik didelės ir patikimos bendrovės (pavyzdžiui, obligacijas yra išleidę “Lietuvos energija”, “Vilniaus baldų kombinatas”, “Lietuvos dujos”, “Lietuvos telekomas” ir kt.). 2001 m. balandžio 1 d. LCVPD buvo atidarytos 8 sąskaitos įmonių obligacijoms.
Obligacijų apyvarta biržoje sudaro nežymią dalį; 2000 m. apyvarta obligacijomis sudarė apie 1 % bendros NVPB apyvartos. Nedidelį obligacijų emisijų skaičių ir mažas apyvartas biržoje galima paaiškinti tuo, kad joms didelę konkurenciją sudaro Vyriausybės vertybiniai popieriai, kurie investuotojams yra patrauklesni.
Žemiau pateiktame 4 pav. pateiktas akcijų ir VVP kapitalizacijų santykis NVPB 2000-2001 metais (įmonių obligacijos nepavaizduotos, nes jų kapitalizacija sudaro mažiau kaip 0,1 % visos biržos kapitalizacijos).

4 pav. Akcijų ir VVP kapitalizacijų santykis NVPB 2000 ir 2001 m. (metų pabaigoje)
Kaip matome, pagrindinę NVPB prekybos objektų dalį (pagal kapitalizaciją) sudaro įmonių akcijos. Dėl to būtent akcijų analizei šiame darbe bus skiriamas pagrindinis dėmesys.1.5. Nacionalinės vertybinių popierių biržos svarba Lietuvos vertybinių popierių rinkai
Lietuvos vertybinių popierių antrinėje apyvartoje Nacionalinė vertybinių popierių birža užima svarbią vietą. Kaip jau minėta, dauguma vertybinių popierių gali būti prekiaujama tiek biržoje, tiek ir ne per biržą. 1 paveiksle buvo pateikti duomenys rodo, kad NVPB yra pagrindinė prekybos vertybiniais popieriais vieta – per biržą sudaroma apie tris ketvirtadalius visų antrinės rinkos sandorių su vertybiniais. Dėl šios priežasties galima teikti, kad būtent prekyba NVPB geriausiai atspindi Lietuvos antrinės vertybinių popierių rinkos būklę bei tendencijas. 5 paveiksle pateiktos NVPB prekybos apimtys nuo 1995 iki 2001 metų, trečio ketvirčio.
5 pav. NVPB apyvarta ir parduotų vertybinių popierių skaičius 1995-2001 m.

Kaip matome iš 5 pav., NVPB apyvarta nuo jos veiklos pradžios ženkliai išaugo.
NVPB prekiaujama dviejų rūšių vertybiniais popieriais: skolos vertybiniais popieriais (Vyriausybės vertybiniais popieriais ir įmonių obligacijomis) bei nuosavybės vertybiniais popieriais (akcinių bendrovių akcijomis). Galima teigti, kad NVPB prekybos sistema yra nevienodai reikšminga šiems skirtingiems vertybiniams popieriams.

2.AKCIJŲ PAKLAUSA IR PASIŪLA NACIONALINĖJE VERTYBINIŲ POPIERIŲ BIRŽOJE 1995-2001 METAIS2.1. Akcijų paklausa ir Vyriausybės vertybinių popierių pajamingumas
Vienas iš veiksnių, galintis įtakoti akcijų paklausą, kursą (tuo pačiu ir apyvartą) yra investavimo alternatyvos. Galima manyti, kad akcijos ir VVP iš dalies konkuruoja vieni su kitais: kuo aukštesnis VVP pelningumas, tuo mažiau bus investuojama į akcijas ir atvirkščiai. Be to, didelę įtaką turi ir kiti veiksniai: kapitalo prieaugio apmokestinimas, komisinės įmokos biržai už sandorius su skirtingais vertybiniais popieriais.
Nuo 1999 metų vasario mėnesio biržoje buvo nuspręsta neimti komisinių mokesčių už sandorius su VVP ir jau 1999 metų pradžioje ženkliai krito sandorių su akcijomis skaičius ir išaugo sandorių su VVP skaičius. Be to, įtakos galėjo turėti ir tai, kad kapitalo prieaugis iš VVP nebuvo apmokestinamas, o iš akcijų – apmokestinamas; būtent nuo 1999 metų smarkiai išaugo VVP apyvarta. Pateiktame 6 pav. palyginama akcijų paklausa biržos centrinėje rinkoje ir 3 mėnesių trukmės VVP vidutinė palūkanų norma Lietuvos banko aukcionuose (palūkanų normos skalė šiame grafike -mažėjanti, t. y. palūkanų normos kreivės kilimas rodo palūkanų normos mažėjimą).

6 pav. VVP aukcionų palūkanų normų ir akcijų paklausos palyginimas 1995-2001 m.

Iš 6 paveikslo akivaizdžiai matome, kad skirtingais periodais kintant VVP pelningumui, nevienodai keitėsi akcijų paklausa: nuo 1996 metų pradžios iki 1997 metų pabaigos VVP palūkanų normos mažėjo, akcijų paklausa didėjo, o vėliau akcijų paklausa smarkiai sumažėjo, nors VVP palūkanų norma ypatingai nesikeitė. Detaliau panagrinėsime šią priklausomybę atskirais periodais.
7 pav. palyginama 3 mėnesių trukmės VVP palūkanų normos ir akcijų paklausos priklausomybė nuo 1994 iki 1997 metų.

7 pav. Akcijų paklausos centrinėje rinkoje priklausomybė nuo 3 mėn. trukmės VVP vidutinės palūkanų normos 1994-1997 metais (ketvirčių duomenys)

Kaip matome, iki 1997 m. tarp VVP palūkanų normos ir akcijų paklausos buvo stipri priklausomybė (tiesinės regresijos determinacijos koeficientas (R2) lygus 0,73). Įdomu panagrinėti, ar tokia priklausomybė išsilaikė ir pastaruosius trejus metus akcijų paklausos ir VVP palūkanų normos ryšys nuo 1998 metų pavaizduotas 8 pav.

8 pav. Akcijų paklausos centrinėje rinkoje priklausomybė nuo 3 mėn. trukmės VVP vidutinės palūkanų normos 1998-2001 metais (duomenys – kas ketvirtį)
Iš 8 pav. akivaizdžiai matyti, kad 1998-2001 metais akcijų paklausa centrinėje rinkoje visiškai nepriklausė nuo 3 mėnesių trukmės iždo vekselių palūkanų normos (determinacijos koeficientas mažesnis už 0,1).
Taigi, apibendrinant galima teigti, kad nors ankstesniais metais buvo pastebima ryški priklausomybė tarp akcijų paklausos ir VVP pajamingumo, tačiau pastaruosius keletą metų ši priklausomybė neryški; todėl dabar akcijas ir VVP sunku pavadinti konkuruojančiais tarpusavyje vertybiniais popieriais.

2.2. Akcijų paklausa ir pasiūla centrinėje rinkoje 1995-2001 m.

Pasiūlos rinka – tai nuolatinis pirkėjų trūkumas parduodamiems vertybiniams popieriams.Akcijų pasiūla keletą kartų viršija paklausą, ir vertybinių popierių pardavėjai rizikuoja nerasti pirkėjo savo vertybiniams popieriams (likvidumo problema). Todėl išvengti likvidumo rizikos galima tik sudarant tiesioginius sandorius, kai pardavėjas pats susiranda pirkėją, ir biržoje faktiškai tik užregistruojamas sandoris. Tokios problemos labiausiai trukdo smulkiems investuotojams, nes jiems centrinė rinka yra svarbesnė. Stambūs investuotojai didelius vertybinių popierių kiekius parduoda tiesiogiai, todėl jiems ši problema mažiau aktuali. Nuo pat NVPB veiklos pradžios tiesioginių sandorių akcijomis apyvarta bent keletą kartų viršija centrinės rinkos akcijų apyvartą. Pasak kai kurių autorių, tai yra viena iš Lietuvos vertybinių popierių biržos problemų – tiesioginių sandorių rinka. Tai, kad NVPB vyrauja tiesioginiai sandoriai, lemia ne tokį tikslų vertybinių popierių rinkos kainos nustatymą (jau nekalbant apie tai, kad vertybinių popierių tiksli kaina lieka apskritai nenustatyta, jei jais prekiaujama centrinėje rinkoje).
Žemiau p.ateiktame 9 paveiksle palygintos tiesioginių sandorių ir centrinės rinkos sandorių akcijomis struktūra pastaruosius porą metų.

9 pav. Prekyba akcijomis centrinėje rinkoje ir tiesioginiais sandoriais 2000-2001 m.
Didžiąja dalimi tokį tiesioginių sandorių dominavimą galima paaiškinti tuo, kad tiesioginiais sandoriais yra perleidžiami stambūs akcijų paketai, nes centrinėje rinkoje pardavėjui paprasčiausiai būtų neįmanoma surasti pakankamai pirkėjų. Be to, į centrinę rinką pateikus milžinišką vertybinių popierių skaičių, iš karto nukristų jų kaina, nes pasiūla daug kartų viršytų paklausą; o toks kainos kritimas nenaudingas pardavėjui. Be to, oficialūs pasiūlymai supirkti vienos ar kitos bendrovės akcijas taip pat įgyvendinami tiesioginiais sandoriais, ir būtent įvairių oficialių pasiūlymų įgyvendinimas labai “išpučia” tiesioginių sandorių apyvartą. 10 pav. pavaizduota detalesnė apyvartos pagal sandorio tipą struktūra, išskiriant oficialiųjų pasiūlymų įgyvendinimą bei privatizavimą.

10pav. Prekybos akcijomis struktūra pagal sandorio tipą 2000-2001 metais

Iš 10 pav. matome, kad kiekvienais metais vis didesnę dalį tiesioginių sandorių apyvartoje sudarė oficialiųjų pasiūlymų įgyvendinimo metu įvykusių sandorių apyvarta.
Tam, kad būtų galima susidaryti pilnesnį vaizdą apie stambių sandorių įtaką tiesioginių sandorių apyvartai (bei visai akcijų apyvartai), reiktų išskirti keletą stambiausių sandorių arba oficialių pasiūlymų įgyvendinimų NVPB per pastaruosius porą metų. Iš viso per 1999-2000 metus tiesioginiais sandoriais buvo parduota akcijų už šiek tiek daugiau kaip 1,7 mlrd. litų; taigi keli stambūs tiesioginiai sandoriai akcijomis sudaro daugiau kaip pusę visų tiesioginių sandorių apyvartos (11 pav.).

26 pav. Stambių tiesioginių sandorių dalis bendroje NVPB akcijų apyvartoje
2000-2001 metais

Taigi, kaip matome iš 11 pav., vos keletas stambių tiesioginių sandorių sudaro didžiąją dalį visos akcijų apyvartos 2001 metais. 2000 metų akcijų apyvarta tiesioginiais sandoriais beveik tokia pati, kaip 1997-1998 metais; tačiau tokią didelę apyvartą daugiausia lėmė Vilniaus banko akcijų supirkimas oficialaus pasiūlymo įgyvendinimo metu bei dar keli stambūs sandoriai. Vadinasi, šiuo metu Lietuvos vertybinių popierių biržos rinką vargu ar galima pavadinti tiesioginių sandorių rinka, nes jei nežiūrėsime minėtų kelių stambių akcijų paketų perleidimų, tai tuomet tiesioginių sandorių apyvarta 2000 metais vos pusantro karto viršytų centrinės rinkos apyvartą.
Centrinė rinka Nacionalinėje vertybinių popierių biržoje yra ta vieta, kurioje nustatoma vertybinių popierių rinkos kaina. Tiesioginio sandorio šalys iš anksto susitaria dėl vertybinių popierių kainos, kiekio ir pan., todėl net ir tuo pat metu sudaromų tiesioginių sandorių kainos gali ženkliai skirtis. O centrinėje rinkoje kaina nustatoma atsižvelgiant į siūlomą nupirkti ir parduoti vertybinių popierių skaičių, t. y. pagal paklausą ir pasiūlą,
Viena iš Lietuvos vertybinių popierių rinkos problemų – pasiūlos rinka ir žemas likvidumas, t.y. akcijų pasiūla gerokai viršija akcijų paklausą.
Kaip jau parodyta anksčiau, centrinėje rinkoje nuo 1998 m. vidurio prekiaujama beveik vien tik akcijomis, todėl nagrinėti Vyriausybės vertybinių popierių paklausą ir pasiūlą centrinėje rinkoje nėra prasmės. Pateiktame 12 paveiksle pavaizduota akcijų paklausa ir pasiūla centrinėje rinkoje 1995-2001 metais.

12 pav. Akcijų pasiūla ir paklausa centrinėje rinkoje 1995-2001 metais

Kaip matome iš 12 pav., iki 1998 metų akcijų pasiūla ir paklausa buvo labai mažos (lyginant su vėlesniais metais), todėl detaliau aptarsime 1998-2001 metų pokyčius.
Negalima nepastebėti akivaizdžios tendencijos: akcijų pasiūla jau eilę metų mažėja. Akcijų paklausa nuo 1998 iki 2000 metų taip pat kasmet sumažėdavo, tačiau 2001-aisiais jau padidėjo, nors ir nepasiekė 1999 m. lygio.
Nuolatinį akcijų pasiūlos mažėjimą centrinėje rinkoje galima paaiškinti kapitalo ko.ncentracija: dideli akcijų paketai parduodami tiesioginiais sandoriais, o ne centrinėje rinkoje; kuo mažiau lieka smulkių akcininkų, tuo mažesnė akcijų pasiūla centrinėje rinkoje.
Beveik visi rodikliai, apibūdinantys akcijų prekybą NVPB, 2001 metais pablogėjo: apyvarta, sandorių skaičius ir kt. Tačiau to negalima pasakyti apie akcijų paklausą, kuri 2001-aisiais, lyginant su praėjusiais metais, išaugo. Galima spėti, kad akcijų paklausa centrinėje rinkoje anksčiau už kitus rodiklius atspindi akcijų rinkos būklę. Jeigu ši prielaida teisinga, tai 2001metais padidėjusi akcijų paklausa turėtų reikšti didesnę akcijų apyvartą 2002 metais.
Nors 1999-2000 metais akcijų pasiūla viršijo paklausą daugiau kaip dešimteriopai, 2001 metais šis santykis sumažėjo maždaug iki 5. Jeigu vien pagal šį santykį spręstume apie akcijų rinkos likvidumą, tai atrodytų, kad 2001-aisiais akcijas parduoti buvo kur kas lengviau. Tačiau pasiūlos-paklausos santykis praėjusiais metais sumažėjo labiau dėl sumažėjusios akcijų pasiūlos: jeigu 2001 metais akcijų pasiūla būtų išlikusi tokia pati kaip 2000 metais, tai pasiūlos ir paklausos santykis būtų ne 5, o virš 8,5.
Apibendrinant galima pasakyti, kad jeigu ankstesniais metais Lietuvos akcijų rinką buvo galima vadinti pasiūlos rinka, tai 2001 metais ši savybė nebuvo tokia ryški: padidėjo paklausa, sumažėjo pasiūla. Tačiau pastarųjų metų akcijų pasiūlos centrinėje rinkoje mažėjimas akivaizdžiai parodo kapitalo koncentracijos tendenciją Lietuvoje.

2.3. 2001 m. III ketvirčio prekybos tendencijos Nacionalinėje vertybinių popierių biržoje

Šiame skyriuje trumpai aptarsime pagrindinius šių metų pirmojo ketvirčio NVPB prekybos rezultatus. Be to, ankstesniuose skyriuose buvo atskleistos kai kurios prekybos Nacionalinėje vertybinių popierių biržoje ypatybės bei tendencijos; todėl palyginsime, ar pastebėtieji ypatumai tebegalioja ir šiais metais.13 paveiksle pateiktos įvairių vertybinių popierių 1999-2001 metų trečio ketvirčio apyvartos.

13 pav. 1999-2001 metų III ketvirčių NVPB prekybos rezultatų palyginimas

Kaip matome iš pateiktojo paveikslo, šiais metais galima tikėtis biržos prekybos augimo: palyginus su praėjusių metų trečiuoju ketvirčiu, visų vertybinių popierių ir visų sandorių tipų apyvarta išaugo, išskyrus įmonių obligacijų apyvartą (ji šiais metais buvo lygi nuliui). Galima pažymėti aktyvesnę prekybą centrinėje rinkoje – tiek akcijomis, tiek ir VVP.
Prisiminkime, kad buvo išskirtos tokios praėjusių metų prekybos akcijomis ypatybės:
• bankų akcijų apyvarta 2000 metų antroje pusėje (neskaitant lapkričio mėnesio) sudarė 10-20 % visos akcijų apyvartos;
• beveik visą akcijų apyvartą sudarė listinguojamų akcijų apyvarta; be to, einamojo sąrašo akcijų apyvarta dažniausiai būdavo didesnė, nei oficialiojo;
• centrinės rinkos sandoriai 2000 metais per mėnesį nė karto neviršijo 15 mln. litų, o tiesioginiai sandoriai (neskaitant kai kurių stambių sandorių bei oficialiųjų pasiūlymų įgyvendinimų) – 30 mln. litų;
• eilę metų akcijų pasiūla centrinėje rinkoje mažėjo; be to, praėjusiais metais išaugo akcijų paklausa centrinėje rinkoje.
Galima palyginti trečiojo ketvirčio akcijų pasiūlą ir paklausą centrinėje rinkoje per pastaruosius trejus metus (14 pav.)

14 pav. Akcijų pasiūla ir paklausa centrinėje rinkoje 1999-2001 metų liepos-rugsėjo mėnesiais

Atlikus analizę pastebėjome, kad 2000 metais išaugo akcijų paklausa centrinėje rinkoje. Šiais metais pirmąjį ketvirtį paklausa taip pat buvo didesnė, negu praėjusių metų pirmąjį ketvirtį. Vis dėlto daryti išvadas apie metinę paklausą sunku, nes, kaip matyti iš 14 pav., atskirais mėnesiais akcijų paklausa ir pasiūla smarkiai skiriasi.
Tuo tarpu akcijų pasiūlos tendencija pasikeitė: iki pat 2001 metų akcijų pasiūla centrinėje rinkoje nuolat mažėjo (žr. 12 pav.); tačiau, kaip matome iš 14 pav., šių metų liepos-rugsėjo mėnesiais akcijų pasiūla išaugo (lyginant su praėjusių metų liepos-rugsėjo mėnesiais).
Tokį pasiūlos ir paklausos centrinėje rinkoje .padidėjimą galima vertinti kaip vertybinių popierių rinkos atsigavimo požymį; beveik visi šių metų pirmojo ketvirčio NVPB prekybos rodikliai liudija apie tai, kad šie metai Nacionalinei vertybinių popierių biržai bus sėkmingesni už praėjusius.3.IŠVADOS
1. Nuo pat NVPB veiklos pradžios nuolat tobulėjo biržos prekybos sistema: nuo prekybos kelis kartus per savaitę pereita prie prekybos kiekvieną dieną; nuo prekybos fiksuotu kursu pereita prie nepertraukiamos prekybos kintama kaina; vertybiniai popieriai buvo suskirstyti į atskirus prekybos sąrašus pagal jų likvidumą; pradėti skaičiuoti biržos indeksai atskiroms vertybinių popierių grupėms; atsirado naujų prekybos produktų (įmonių obligacijos, ilgalaikiai VVP); gerėjo vertybinių popierių rinkos teisinis reguliavimas, investuotojų informuotumo lygis. Visos šios sąlygos turėjo įtakos vertybinių popierių prekybai NVPB.
2. Beveik visą NVPB apyvartą sudaro akcijų ir VVP apyvarta. Atskirais periodais biržos prekyboje dominavo tai akcijos, tai VVP. Galima išskirti tokius NVPB periodus, atsižvelgiant į akcijų ir VVP antrinės apyvartos ypatumus:
· 1993-1994 metai. Prekiaujama beveik vien tik akcijomis, nes pirmieji VVP pasirodė tik1994 metų antroje pusėje.
· 1995-1997 pradžia. NVPB prekyboje didžioji apyvartos dalis tenka VVP.
· 1997 pradžia – 1999 pradžia. Biržoje daugiausia prekiaujama akcijomis.
· Nuo 1999 metu pradžios. NVPB prekyboje vėl įsivyrauja sandoriai su VVP, tačiau 1995-1997 metų populiarumo (santykinai) VVP ir nepasiekia.
3.Iki 1997 metų akcijų paklausą lėmė mažėjanti VVP palūkanų norma (nuo 34 % 1995 m. II ketv. iki 7 % 1997 m. IV ketv.). Vėlesniais periodais akivaizdžios priklausomybės tarp akcijų paklausos ir VVP pajamingumo neužfiksuota.
4.Tai, kad NVPB vyrauja tiesioginiai sandoriai, lemia ne tokį tikslų vertybinių popierių rinkos kainos nustatymą (jau nekalbant apie tai, kad vertybinių popierių tiksli kaina lieka apskritai nenustatyta, jei jais prekiaujama centrinėje rinkoje).
5. Pagrindinė pastarųjų kelerių metų NVPB apyvartos dydį bei jos struktūrą įtakojanti tendencija tai kapitalo koncentracija. Tai galima pavadinti biržos problema, kadangi dėl to sumažėjo centrinės rinkos sandorių apyvarta (nuo 263 mln. Lt 1997 m. iki 128 mln. Lt 2000 m.), sumažėjo akcijų pasiūla (nuo 2,7 mlrd. vnt. 1997 m. iki 0,6 mlrd. vnt. 2000 m.), pastaraisiais metais sumažėjo NVPB apyvarta apskritai (nuo 2,3 mlrd. Lt 1999 m. iki 1,8 mlrd. Lt 2000 m.).
6. Kaip kapitalo koncentracijos pasekmę galima išskirti tai, kad beveik visą NVPB akcijų apyvartą pastaraisiais metais sudaro tik stambūs tiesioginiai sandoriai – kelių dešimčių stambių sandorių ar oficialių pasiūlymų įgyvendinimų apyvarta viršija visų likusių sandorių apyvartą. Tačiau sunku prognozuoti, ar ši ypatybė dominuos ir ateityje, nes kapitalo koncentracija tiesioginių sandorių apyvartą veikia ir didėjančia linkme (dėl akcijų supirkimo), ir mažėjančia (dėl mažėjančio laisvų akcijų skaičiaus).
7. Prekyba vertybiniais popieriais NWB yra labai nepastovi: netgi ilgesnių periodų (ketvirčių, metų) rezultatai labai svyruoja. Daugelis tendencijų išsilaiko ne ilgiau kaip 1-2 metus, nors yra ir išimčių, kai tam tikrų rodiklių kitimas išlaiko tą pačią kryptį net ketverius metus (pavyzdžiui, VVP apyvartos dalies augimas bendroje apyvartoje, akcijų pasiūlos centrinėje rinkoje mažėjimas). Tokį NVPB dinamiškumą lemia įvairios priežastys: kintanti ekonominė aplinka, tobulėjanti NVPB prekybos sistema. Be to, dėl palyginti mažos rinkos didelę įtaką biržos prekybos rezultatams daro atskirų įmonių akcijų apyvartos.
8. Kadangi daugelis NVPB tendencijų yra sąlyginai trumpalaikės (išsilaiko apie porą metų), labai sunku prognozuoti prekybos vertybiniais popieriais pokyčius ateityje. Iš vienos pusės, ilgalaikės prognozės būtų netikslios dėl jau anksčiau minėtų priežasčių. Iš kitos pusės, trumpalaikes prognozes (mėnesiui, ketvirčiui) padaryti taip pat sunku, nes, kaip jau minėta, trumpų periodų prekybos vertybiniais popieriais rezultatai labai skiriasi, jiems didelę įtaką daro atskiri įvykiai (oficialiųjų pasiūlymų įgyvendinimas, pavieniai stambūs sandoriai).LITERATŪROS SĄRAŠAS
1. AB “Lietuvos centrinis vertybinių popierių depozitoriumas” valdybos ataskaita (1999 m.). -http: //www. csdl. It/ataskaita99. htm.
2.Vertybinių popierių komisijos 2001 m. III ketvirčio apžvalga. -http://www.lsc.lt/aktualijos.html.
3. Rutkauskas, Aleksandras Vytautas. Finansų rinkos ir institucijos. – V., “Technika”, 1998.
4. Ranonytė, Audronė. Nebereikės mokėti, prekiaujant Vyriausybės obligacijomis. // “Verslo žinios”, 1999 01 29, p.13.
5. Lietuvos Bankas: statistika: Vyriausybės vertybinių popierių aukcionai. -http://www. lbank.lt/wp/default. asp.
6. “Vertinimo aukso vidurys – paskutinis nustatytas akcijų rinkos kursas”. (Pokalbis su G. Bacevičiumi) // “Kapitalas”, 1998 m. rugsėjis, p.58.
7. Lietuvos Respublikos Vertybinių popierių komisijos nutarimas 1998 m. gruodžio 22 d. Nr.36 “Dėl akcinės bendrovės “Nacionalinė vertybinių popierių birža” prekybos taisyklių”.
8. Lietuvos Respublikos Vertybinių popierių komisijos nutarimas 2000 m. balandžio 27 d. Nr. 10 “Dėl akcinės bendrovės “Nacionalinė vertybinių popierių birža” prekybos taisyklių pakeitimų bei papildymų”.
9. Lietuvos Respublikos Vertybinių popierių komisijos nutarimas 2000 m. sausio 11 d. Nr. 1 “Dėl akcinės bendrovės “Nacionalinė vertybinių popierių birža” prekybos taisyklių pakeitimų bei papildymų”.
10. Lietuvos Respublikos Vertybinių popierių komisijos nutarimas 1998 m. balandžio 17 d. Nr.13 “Dėl Nacionalinės vertybinių popierių biržos prekybos sąrašų sudarymo ir valdymo taisyklių”.
11. Lietuvos Respublikos vertybinių popierių viešosios apyvartos įstatymas. (Aktuali redakcija 200008 10).
12. Listingo tvarka biržoje. // “Kapitalas”, 1998 m. rugsėjis, p.58.
13. Nacionalinė finansų maklerių asociacija. – http://www.nfrna.lt.
14. Nacionalinės vertybinių popierių biržos statistika ir kita informacija. – http://www.nse.lt.
15. Pekarskienė, Irena. Vertybinių popierių rinkos struktūra ir raidos ypatybės Lietuvoje – Kaunas, “Technologija”, 2000.
16. Vertybinių popierių komisijos 1999-2000 m. darbo ataskaita. – http://www.lsc.lt/report/.
17. Vyriausybės vertybinių popierių vidutinių metinių palūkanų normų svertiniai vidurkiai. -http://www.finmin.lt/liet/vertpop/annavrlt.htm.

18. Rastenienė, Aušra. Vertybinių popierių rinka. – V., Lietuvos informacijos institutas, 1998.

Leave a Comment