Genetiniai žmogaus susirgimai

PLANAS

1. Įvadas
2. Chromosominė paveldimumo teorija pagal G. Mendelį
3. Chromosomos

3. 1. Mitozė

3. 2.Lytinis dauginimas – mejozė
4. Cromosominės mutacijos

4. 1. Pažanga genetikos srityje
5. Chromosominių ligų apžvalga

5. 1. Dauno sindromas

5. 2. Patau sindromas

5. 3. Edvardso sindromas

5. 4. Lūžusios chromosomos sindromas
6. Autosominės dominantinės ligos

6. 1. Neurofibromatozė

6. 2. Hantingtono liga

6. 3. Tejo – Zakso liga

6. 4. Mukoviscitozė

6. 5. Fenilketunurija
7. Gonosominės ligos

7. 1. Klainfelterio sindromas

7. 2. Džekobo sindromas

7. 3. Ternerio sindromas

7. 4. Hermofroditizmas
8.Išvados

1. ĮVADAS

Materialus paveldimų ligų požymis – genas – yra dezoksiribonukleino rūgštyje DNR, o ši – chromosomose. Kiek gi žmogus turi genų ir kiek žinoma žmogaus paveldimų ligų? Atrodytų, šie klausimai labai susiję, jei pažeistas genas sukelia ligą, tai ligų skaičius turėtų buti lygus genų skaičiui. Deje, nei į vieną šių klausimų nėra tikslaus atsakymo. Dar sunkiau atsakyti, kiek yrra paveldimų ligų.

Jei pavartytume amerikiečių mokslininko V. Makjūziko sudarytus paveldimų ligų katalogus matysime, kad juose suregistruotos ligos pagal G. Mendelio dėsnius, tai yra, dėl kurių paveldimumo praktiškai neabejojama: 1958m. – apie 400, 1966m. – 1500, o 195m. – 2500.

Paveldimumo dėsningumai yra vieni svarbiausių biologijos klausimų. Jų pažinimas padeda lengviau suvokti evoliuciją, gyvųjų organizmų įvairovę, dauginimąsį bei organizmų vystymąsį.

Biologijoje visi šie reiškiniai viena su kitu susiję ir labai svarbūs.

2. CROMOSOMINĖ PAVELDIMUMO TEORIJA PAGAL G. MENDELĮ

1850 m. Brno augustinų vienuolyno vienuolis Gregoras Mendelis norėjo gauti gamtos mokslų mokytojo paažymėjimą, bet neišlaikė egzaminų. G. Mendelis vėliau studijavo Vienos universitete matematiką, biologiją, chemiją ir fiziką. Grįžes į Brno, jis vienuolyno darže užveisė žirnius.

Visi bilogai žino apie tuos žirnius, mat jais G. Mendelis atskleiė paveldimumo esmę. Jis parodė, kad tėvai paveldimas svybes at

tskirais vienetais – genais ( G. Mendelio laikais apie genus buvo mažai žinoma) – perduoda vaikams, o šie savo vaikams. Paveldimumo dėsniai leidžia numanyti , kokia bus tikimybė , kad palikuoniai paveldės tą ar kitą tėvų požymį.

Nuo G. Mendelio atradimų jau praėjo nemažai laiko. Dabar jau žinoma kitokių paveldėjimo atvejų, sudėtingesnių, negu G. Mendelio atrastieji.

paveldimumą. XIX a. apie 7 dešimtmetyje atrasti G. Mendelio dėsniai padėji sukurti chromosominę paveldimumo teoriją, kuri teigia, kad genai yra chromosomose. Ši teorija ne tik padėjo Džeimsui Votsonui ir Francui Krikui išaiškinti DNR kaip genetinę informacinę medžiagą ir struktūrą, bet davė pradžią biochemijai bei naujoms biotechnologijoms.

Žmogaus genai ir chromosomes paklūsta tiems patiems paveldimumo dėsniams kaip ir visų kitų žemėje egzistuojančių rūšių.

Tai dar vienas įrodymas, kad žmogaus evoliucija glaudžiai susijusi su kitų gyyvų organizmų evoliucija.

3. CHROMOSOMOS. MITOZĖ IR MEJOZĖ

Jau žinoma, kad žmogaus somatinėse ( kūno ) ląstelėse yra 46 chromosomos. Norint jas pamatyti bei apžiūrėti reikia nufotografuoti ląstelę prieš pat jos dalijimąsį taip, kad matytūsi chromosomos. Fotografiją įvedus į kompiuterį pamatytume, kad chromosomos elektroniniu būdu bus išdėstytos poromis. Poros nariai yra vienodo dydžio, formos, ir toje pačioje padėtyje turi sąsmauką. Jeigu jas nudažytume, tai matysis toks pat charakteringas juostelių raštas. Sudėstytų poromis chromosomų vaizdas vadinamas kariotipu. Tiek vyrai, tiek moterys normalai turi 23 chromosomų poras, bet vyrų vi

ieną iš šių porų sudaro skirtingos chromosomos. Diesnioji šios poros chromosoma yra X, mažesnioji – Y. Jos vadinamos lytinėmis chromosomomis, kadangi jose yra genų, apsprendžiančių lytį.

Kitos chromosomos, vadinamos, autosomomis, yra visos likusios chromosomos. Išskyrus X ir Y.Kariotipe autosomos paprastai išdėstomos pagal dydį ir numeruojamos nuo didžiausios ir baigiant mažiausia. Lytinės chromosomos elgiasi panašiai.

Chromosomos – ląstelės branduolyje esantys ilgi, į siūlus panašūs dariniai.

Ląsteliai dalijantis chromosomos naujoms ląstelėms perduodamos dviem būdais. Vienas jų būdingas kuno arba somatinėms ląstelėms ir vadinasi mijoze, o kitas – lytinėms ląstelėms gametoms ir vadinasi mejoze.

3.1. Mitozė

Kad biologinė sistema išgyventų, ji būtinai turi reprodukuotis. Kiekviena biologinė sistema reprodukuojasi atsinaujinant ją sudarančioms ląstelėms, t. y. Iš vienos senos ląstelės pasigaminant dviems naujoms. Ląstelės turi dvi galimybes : arba daugintis, arba žūti.

Kai ląstelė pasiruošusi dalytis, DNR padvigubėja ir visos chromosomos skyla išilgai, nors ir nevisiškai. Mitozės galutinis produktas – dvi naujos ląstelės, turinčios tokį pat chromosomų rinkinį, kaip ir motininės ląstelės, tokią pat DNR seką.

Visi tapatūs viienos ląstelės palikuonys, atsiradę mitozės bųdu, vadinami klonu.

3.2. Lytinis dauginimasis – mejozė

Mejozė yra toks branduolio dalijimosi būdas, kai chromosomų skaičius sumažėja nuo diploidinio iki haploidinio.

Visose žmogaus kūne esančiose ląstelėse, išskyrus gametas ( spermatozoidus ir kiaušinėlius ), yra po 46 chromosomas. Gametose yra tik 23 chromosomos. Toks jų rinkinys vadinamas haploidiniu chromosomų rinkiniu.

Apvaisinimo metu spermatozoido branduolys susilieja su

u kiaušinėlio branduoliui ir vėl susidaro diploidinė ląstelė, turinti 46 chromsomų rinkinį. Tos 46 chromosomos sudaro homologines poras – po vieną iš kiekvieno tėvų.

Mejozė vyksta lytiniuose organuose. Po tokio dalijimosi iš vienos diploidinės ląstelės atsiranda 4 haploidinės ląstelės, turinčios per pus mažiau chromosomų, negu diploidinė ląstelė. DNR padvigubėja prieš prasidedant mejozei.

MEJOZĖS.

I stadijoje išskiriamos keturios fazės :

I PROFAZĖ – susidaro bivalentai, chromosomos apsikeičia savo fragmentais, jos sutankėja, branduolio apvalkalas išnyksta.

I METAFAZĖ – bivalentai išsidėsto metafazinėje plokštelėje, o juos sudarančios chromosomos orientuotos į skirtingus ląstelių polius atsitiktinai.

I ANAFAZĖ – homologinės chromosomos atsiskiria.

I TELOFAZĖ – chromosomos sutankėja, formuojasi haploidiniai branduoliai, turintys po vieną hromosomą iš kiekvienos homologinės poros.

MEJOZĖS II stadija skirstoma į keturias fazes :

II PROFAZĖ – chromosomos sutankėja, branduolio apvalkalas išnyksta.

II METAFAZĖ – haploidinis vis dar dvigubų hromosomų rinkinys išsidėsto metafazinėje plokštelėje, o jų seserinės chromatidės orientuotos į ląstelės priešingus polius atsitiktinai.

II ANAFAZĖ – seserinės chromatidės atsiskiria ir keliauja į priešingus ląstelės polius. Dar jos vadinamos dukterinėmis chromosomomis.

II TELOFAZĖ – pasidariusios keturios haploidinės dukterinės ląstelės genetiškai skiriasi nuo motinos ląstelės.

4. CHROMOSOMINĖS MUTACIJOS

Chromosomų skaičiaus pakitimai vadinami genominėmis mutacijomis. Pakisti gali tiek pavienių chromosomų skaičius, tiek kartotinis chromosomų rinkinys ar chromosomos sandara.

Žmogaus somatinių ląstelių kariotipą sudaro 23 hamoliginių chromosomų poros. Toks chromosomų rinkinys yra euploidinis ir eusominis ( kiekviena chromosoma turi hamologą). Jei haploidinis rinkinys kartojasi daugiau negu du kartus, ląstelės vadinamos paliploidinėmis (t

triploidinėmis, teraploidinėmis ir kt. ).

Triploidinėse žmogaus ląstelėse yra 69 chromosomos, teraploidinėse – 92 ir t. t. Teraploidinės ląstelės atsirana iš diploidinių, kai mitozėje po sintezės periodo nepasidalija branduolys.

Chromosomų skaičiaus oakitimai

Žinomi trys chromosomų skaičiaus pakitimo atvejai, kurie vadinami monosomija, trisomija ir poloploidija.

MONOSOMIJA – tai atvejis, kai individas turi tik vieną chromosomą vietoje įprastų dviejų ( 2n-1 );

TRISOMIJA – tai atvejis, kai kai individas turi tris chromosomas vietoje įprastų dviejų (2n+1 );

POLOPLOAIDIJA – tai atvejis, kai eukoriotinis individas turi daugiau nei du pilnus chromosomų rinkinius.

4.1. Pažanga genetikos sityje

Žinoma, kad mūsų somatinėse ląstelėse yra keturiasdešimt šešios chromosomos su maždaug šimtu tūkstančių genų.atrastos genetinės žymės daugeliui ligų ir netgi žinoma kai kurių genų, galinčių nulemti vėžį, lokalizacija.

Genetinės konsultacijos galimybės labai išsiplėtė, tapo prienama daug prenatalinių testų, leidžiančių nustatyti chromosomų ir genų mutacijas. Atitinkamas chromosomas galima patikrinti, ar jos neturi mutantinių alelių, sąlygojančių cistinę fibrozę, neurofibromatozę ar siklemiją. Amniocentezė ir vaisiaus ar embriono kariotipo nustatymas gali parodyti, ar besivystančiam kūdikiui gresia Dauno sindromas, ar koks kitas chromosominis sutrikimas.

5.CHROMOSOMINIŲ LIGŲ APŽVALGA

Formuojantis žmonių gametoms, vyksta mejozė – toks ląstelių dalijimąsis, kuris perpus sumažina chromosomų skaičių. Kai homologinės chromosomos neišsiskiria mejozės I dalijimosi metu arba dukterinės chromosomos neišsiskiria mejozės I dalijimosi metu arba dukterinės chromosomos neišsiskiria mejozės II dalijimosi metu , susiformuoja gametos su mažu (2n – 1) arba per dideliu ( 2n +1) chromosomų skaičiumi . Jei apvaisinimo metu tokois nenormalios gametos susilieja su normaliomis, gali būti monosomija (2n – 1) arba trisomija. Savaiminių persileidimų tyrimai rodo, kad daugelis trisomų ir beveik visos monosomijos yra negyvibingos. Labiausiai tarp žmonių paplitusi autosominė trisomija t. y. 21-os chromosomos trisomija Dauno sindromas, kuri pasitaiko vienam iš 800 gyvų gimusių kūdikių .

Individų su 13-os chromosomos trisomija ( Patau sindromas) ir 18-os chromosomos trisomija( Edvardso sindromas ) gyvenimo trukmės vidurkis yra mažesnis negu vieneri metai. Širdies ir nervų defektai neleidžia kūdikiui normaliai vystytis.

Tarp žmonių aptinkama ir lytinių chromosomų skaičiaus pakitimai. Keturi gana įprasti, bet nenormalūs lytinių chromosomų rinkiniai yra XO, XXX, XXY, ir XYY. Simbolis O reiškia, kad trūksta lytinės chromosomos.

5.1. Dauno sindromas

Dauno liga 21- os chromosomos trisomijos sindromas, trisomija 21, mongolizmas, mongolinė idiotija.

Kariotipas : 47, XX, +21 ; 47, XY, +21.

Dauno sindromą pirmą kartą aprašė 1866 m. Anglų gydytojas Dž. L. Daunas ir pavadino ja mongoline idioitija arba mongolizmu. Kaip pagrindinius simptomus jis nurodė psichinį atsilikimą ir mongolidinius bruožus ne mongolidų rasės individams. Dar 4-jame dešimtmetyje P. J. Vanderburgas ir L.S. Penrouz spėjo, kad šis sindromas gali būti sukeltas chromosomų anomalijos. Tik 1959 m. Ž. Leženas devynių ligonių ląstelėse rado identišką chromosomų anomaliją – priedinę 21-ą chromosomą. Taip buvo aprašytas pirmasis žmogaus chromosominis sindromas. Liga buvo nuodugniai ištirta.

Tipiškais atvejais liga nustatoma pagal ligonių išvaizdą. Tikimybė motinai pagimyti kūdikį su Dauno sindromu smarkiai išauga didėjant motinos amžiui, pradedant nuo 40 metų – šio reiškinio priežastys yra vis dar nustatinėjamos. Tiriant Dauno sindromą buvo nustatyta, kad 23% atvejų spermatozoidai , o ne kiaušialąstės turėjo papildomą 21-ą chromosomą.Maždaug 5% atvejų tiek spermatozoiduose, tiek kiaušialąstėse papildoma chromosoma buvo susijungusi su kita chromosoma, dažniausiai 14-a. Ši nenormali chromosoma atsirado, kadangi 14- a ir 21-a chromosomos apsikeitė savo dalimis vienam iš tėvų ar net anksčiau gyvenusių giminaičių. Tuo atveju Dauno sindromas atsiranda dėl chromosomų translokacijos, jis nesusijęs su motinos amžiumi, o paveldimas šeimoje tėvo ar motinos linija.

Nors vyresnės motinos dažniau gimdo Dauno liga sergančius kūdikius, daugiausia vaikų su šiuo sindromu pagimdo jaunesnės moterys, kadangi jų amžiaus grupėje daugiausia gimdoma.

Daugeliu atvejų gimusių kūdikių su Dauno sindromu diagnozė nėra sudėtinga. Ti[piškais atvejais liga nustatoma pagal ligonių išvaizdą. Užgimę Dauno liga sergantys vaikai sveria 400 – 500gr. Mažiau už vidutinį naujagimį.Kadangi nėštumo trukmė (38 –39 sav. ) tėra tik truputi mažesnė už vaikų vidutinę, manoma, kad yra tikroji prenatalinė hipotrofija. Toliau vaikai blogai formuojasi, jiems vėlai užauga momenėliai. Suaugusiųjų Dauno liga sergančių vurų vidutinis ugis yra apie 151 cm, moterų – 141 cm. Ligoniai būna susikūprinę, nepaslankūs, jū pečiai nuleisti, galva maža, pakaušis plokščias, veidas apvalus. Akių plyšys įstrižas, dažnai būna nedaug sumažėjęs atstumo tarp akių santykis su galvos apimtimi, dėl akies obuolio raumenų hipotonijos – žvairumas.

Svarbus ligos požymis yra Brašfildo dėmės – baltos, matinės dėmės rainelėje.

Ligoniai yra psichiškai atsilikę. Skirtingos psichinės veiklos sritys pažeistos nevienodai. Šia liga sergantys vaikai mokosi pagal specialias progarmas.

Galima sakyti, kad ligonių išvaizda yra tokia tipiška, kad šis sindromas be didelio vargo atpažįstamas jau naujagimiams.
Dauno sindromu sergančių žmonių vidutinė gyvenimotrukmė yra gerokai trumpesnė, negu sveikų žmonių. Ligoniai labia neatsparūs infekcinėms ligoms. Dažniausiai sergančių Dauno sindromu mirties priežastys yra širdies ydos ir miokardo distrofija.

5.2.Patau sindromas

Bartolonio – Patau sindromas, trisomijos D1 sindromas, 13- os chromosomos trimosomijos sindromas. Kariotipas : 47, XX, +13 ; 47, XY, +13.

1960 m. K Patau su savo bendradarbiais pirmą kartą aprašė vieno mėnesio mergaitės, gimusios su smegenų, akių ir širdies defektais, lūpos ir gomurio nesuaugimu, dauginėmis kapiliarinėmis hemangiomomis. Visose mergaitės ląstelėse buvo priedinė D grupės chromosoma, t.y. vietoj šešįų D grupės chromosomų, buvo septynios. Pirmą kartą šis sindromas aprašytas XVII a.

Daugumos sergančių Patau sindromu kariotipas yra 47, +13,kitiems nustatyta translokacinė 13 chromosomos trisomija.

Ši chromosomų anomalija pasitaiko vidutiniškai chromosomos iš 10 000 naujagimių. Vaikai su Patau sindromu kartais gimsta neišnešioti.

Naujagimiai su Patau sindromu esti labai silpni, blogai susiformavę. Jie dažnai miršta dėl kraujotakos ir širdies veiklos sutrikimų. Neretai pasitaiko susilpnėjusi reakcija į aplinką, kurtumas, silpnas čiulpimo refleksas, traukuliai ir bendras raidos atsilikimas. Patau sindromu sergančių vaikų gyvenimo trukmė – 90 dienų.

Kartais pasitaiko chromosomų mozaikų, kai dalį ląstelių sudaro klonas su normaliu 46 chromosomų rinkiniu, o dalį – klonas su priedine 13-a chromosoma, bet kai į kurią nors kitą chromosomą translokuotas nedidelis 13 –os chromosomos segmentas. Pagal tai, kurią ląstelių dalį sudaro triosominis klonas arba kokio didumo prieinis segmentas translokuotas į kitą chromosomą, klinikiniai sindromo simptomai gali būtų neryškūs. Kai kurie vaikai su mozaikiniais 13-os chromosomos trisomijos variantais bei dalinėmis translokacijomis gyvena 10 ir daugiau metų. Visi, turintys Patau sindromą, yra psichiškai nesveiki.

5.3. Edvardso sindromas

18 –os chromosomos trisomijos sindromas, trisomijos – E – sindromas. Kariotipas : 47, XX, 18; 47, XY, +18.

1960 m. J. A. Edvardsas su kolegomis aprašė psichomotoriškai atsilikusį naujagimį. Jo ausys buvo su smailiais kaušeliais ir žemai prisitvirtinusios. Kartu nustatytas kaklo odos perteklius, širdies skilvelių pertvaros defektas ir hepatitas.

Naujagimio kariotipe dėl priedinės E grupės chromosomos buvo 47 chromosomos. Iš pradžių manyta, kad priedinė yra 17 – a, vėliau 16 – a chromosoma, dabar neabejojama, jog tai 18 – a chromosoma. Pasitaiko mozaikonių ir labai retai translokacinių trisomijų.

Vaikai, sergantys Edvardso sindromu, miršta pirmais gyvenimo mėnesiais. Vienerių metų sulaukia apie 12% vaikų.

Edvardso sindromo simptomai įvairuoja labiau, negu Patau sindromas. Visiems ligoniams nustatomas psichomotorinės raidos atsilikimas, 97% – per maža kūno masė ir per mažas ūgis, 74% – raumenų hipertonija.

Pagrindinė ir br beveik vienintelė citogenetinė Edvardso sindromo forma yra paprasta visų ląstelių 18 – os chromosomos trisomija. Reikia pabrėžti, kad 18 –os chromosomos trisomija dažnai būna kartu su kitomis trisomijomis ( 21, X ).

Liga patikimai diagnozuojama tik ištyrus chromosomas. Kuo vyresnė moteris, tuo didesnė tikimybė, kad gali gimti kūdikis, sergantis Edvardso sindromu.

5.4.Lūžusios X chromosomos sindromas

Lūžusios X chromosomos sindromas yra viena dažniausių protinio atsilikimo priežasčių, jį lenkia tik Dauno sindromas. Jis aptinkamas maždaug vienam iš 1500 vyrų ir vienai iš 2500 moterų ir pasitaiko visose etninėse grupėse. Vadinamas lųžusios X chromosomos sindromu, nes jį buvo įprasta diagnozuoti stebint X chromosomą, kurios nutrūkęs galiukas prisitvirtinęs prie likusios dalies tarsi plonu siūleliu. Šiuo sindromu sergantirms ligoniams buvo konstatuota psichinis atsilikimas bei tam tikri somatiniai požymiai : glebi oda, atlėpę ausų kaušeliai. Psichinio atsilikimo laipsnis – didelis debilumas. Kalbėti ligonis pradeda ketvirtais – penktais gyvenimo metais. Mąstymas primena šizoidinį.

Lūžusios X chromosomos nešiotojas gali būti sveikas. Pavyzdžiui sveikas senelis gali turėti sergančius anūkus.

6. AUTOSOMINĖS DOMINANTINĖS LIGOS

Kai kurie genetiniai sutrikimai paveldimi pagal G. Mendelio dėsnius. Taip paveldima neurofibromatozė, autosominė dominantinė liga. Tejo – Zakso liga, mukovicitozė ir FKU yra detaliai ištirtos autosominės recidyvinės ligos.

Tirdami žmogaus genus biologai dažnai sudaro geneologinį paveldėjimo medį, kad nustatytų požymio paveldėjimo šeimoje tipą. Atitinkamas tipas rodo, kaip požymis yra paveldimas.

6.1. Neurofibromatozė

Neurofibromatozė yra vena iš dažniausiai paveldimų ligų. Ja serga maždaug vienas iš trijų tųkstančių žmonių, vien Jungtinėse Valstijose yra 100 000 ja sergančiųjų. Ši liga paplitusi visame pasaulyje, visose rasėse ir etninėse grupėse.

Sergantieji gimsta arba po kiek laiko jų odoje atsiranda šešios ar daugiau balintos kavos spalvos dėmės. Jos gali išplisti, patamsėti, jų gali pagausėti. Po oda įvairiuose organuose gali atsirasti ir smulkių nepiktybinių navikų, vadinamų neurofibromomis. Jos formuojasi iš nervinių kitų tipų ląstelių.

Šios ligos eiga gali būti įvairi . Daugeli atveju simtomai būna neryškūs ir pacientai gyvena normalų gyvenimą, tačiau kartais pasekmės būna sunkios. Gali deformuotis griaučiai, akių ir ausų navikai gali sukelti aklumą ir kurtumą. Daugelis šia liga sergančių vaikų nepajėgia mokytis, yra hiperaktyvūs.

1990m. Mokslininkai ištyrė geną , atsakingą už neurofibromatozę, kuris yra 17 chromosomoje. Analizuodami DNR jie nustatė, kad šis genas yra labai didelis ir susideda iš trijų mažesnių genų. Tai tik antras žinomas sutelktinis geno atvejis žmogaus organizme.

6.2.Hantingtono liga

Vienas iš 20 000 žmonių JAV serga Hantingtono liga,neurologiniu sutrikimu išsivysčiusių į progresuojančią smegenų ląstelių degradacija, kuri sukelia smarkius raumenų spazmus ir asmenybes sutrikimus. Daugelis sergančiųjų atrodo sveiki, kol pasiekia vidutinį amžių ir jau būna pagimdę vaikus, kurie gal būt taip pat jau serga šia liga. Retkarčiais pirmieji ligos simptomai pasireiškia jau paauglysteje ar net anksciau.Veiksmingo gydymo nėra ir mirtis ištinka praėjus dešimčiai ar penkiolikai metų nuo pirmųjų simptomų pasirodymo.

Neseniai mokslininkai atrado , jog šios ligos genas yra 4 – oje chromosomoje. Buvo paruoštas testas, nustatantis jo buvimą, tačiau tik nedaugelis nori žinoti ar jie paveldėjo šį geną, nes Hantingtono liga yra nepagydoma. Kai genas 1993 m. Buvo ištirtas, analizė parodė, kad jame yra daug kartų pasikartojantis bazinis tripletas CAG. Normalūs žmonės turi tik 11 ar 34 šio tripleto kopijų tuo tarpu sergantieji turi nuo 42 iki 120 kopijų. Kuo daugiau būna pasikartojimų, tuo stipriau pasireiškia ligos simptomai.

6.3. Tejo – Zakso liga

Tejo – Zakso liga autosominė recesyvinė liga . Tai gerai žinoma genetinė liga. Ji paplitusi JAV. Iš pradžių nepastebima, kad kūdikis gimė nesveikas. Tačiau tarp ketvirtojo ir aštuntojo mėnesio jo vystymąsis sulėtėja, atsiranda neurologinių pakenkimų, psichomotorikos sutrikimų. Vaikas pamažu apanka, tampa visiškai bejėgis, jam išsivysto nekontroliojami traukuliai ir galiausiai paralyžius. Tejo – Zakso liga neišgydoma ir dauguma sergančiųjų miršta sulaukę trejų – ketverių metų.
6.4.Mukoviscidozė

Ši autosominė recesyvinė liga yra paplitusi tarp baltųjų JAV gyventojų : vienas iš 20 yra šio defektyvaus alelio nešiotojas ir maždaug vienas iš 2 500 naujagimių serga šia liga. Vaikų sergančių šia liga, bronchų ir kasos latakų gleivės yra ypač tirštos, klidančios plaučių ir kasos funkcijai. Norint palengvinti kvėpavimą, tirštas gleives plaučiuose reikia retkarčiais atmušti ranka, tačiau į plaučius vistiek dažnai patenka infekcijos. Manoma, kad butent vandens trūkumas yra nenormaliai tirštų gleivių susidarymo priežastis. Buvo išskirtas 7 – oje chromosomoje esntis mukoviscidozės genas. Šį geną galima nustatyti suaugusiuose požymio nešiotojuose ir vaisiuje.

6.5. Fenilketurija ( PKU )

PKU pasitaiko vienam iš 5000 gimimų, taigi nera dažnai paplitusi liga. Tačiau tai dažniausiai paveldimas medžiagų apykaitos sutrikimas, kuris veikia nervinės sistemos vystymąsi. Sergantieji šia liga neturi fermento, reikalingo normaliam aminorūgšties fenilalanino metabolizavimui, ir jų šlapime kaupiasi fenilalaninas bei jo nenormalaus skilimo produktas fenilketonas. PKU genas yra 12 – oje chromosomoje. Dabar jau ligoninėje visų naujagimių kraujas yra tiriamas, nepadidėjas jame fenilalanino kiekis. Esant reikalui naujagimiams skiriama dieta, kurioje mažai fenilalanino, ir jos laikomasi, kol galutinai nesusiformuoja smegenys, t.y. maždaug iki 7 metų. Tokios dietos nesilaikant išsivysto stiprus protinis atsilikimas.

7. GONOSOMINĖS LIGOS

Lyčių fenotipinius skirtumus sąlygoja žmogaus vidinių ir išorinių lytinių organų sandara ir atitinkami antriniai lytiniai organai. Tiek vidinių, tiek išorinių lytinių organų diferenciacija baigiasi maždaug 12 – tą embriogenezės savaitę. Bet koks egzogeninis arba endogeninis veiksnys kritiniu lytinių organų formavimosi periodu gali sukelti jų anomaliją. Gonosominių arba lytinių organų formavimosi periodu gali sukelti jų anomaliją. Gonosominių arba lytinių chromosomų skaičiaus pasikeitimai taip pat atsiranda dėl X ir Y chromosomų neišsiskyrimo mejozės metu. Tokiu atveju gametose randamas nenormalus lytinių chromosomų skaičius.

7.1. Klainfelterio sindromas

Berniukai gimsta išnešioti, normalios kūno masės. Iki lytinio brendimo jie niekuo neišsiskiria nuo to paties amžiaus vaikų. Prasidėjus lytiniam brendimui, jie ištysta šiek tiek labiau, nei kiti vaikai.

Vyras su Klainfelterio sindromu šalia Y chromosomos turi dvi ar daugiau X chromosomų ir yra nevaisingas. Vyrai su šiuo sindromu turi ilgas galūnes, dideles plaštakas ir pėdas. Jie lėčiau mokosi, tačiau nėra protiškai atsilikę. Kartais jiems gali vystytis krūtys, ant veido neauga plaukai.

Šiuo sindromu sergantys vaikai dažniau gimsta vyresnio amžiaus tevams.

7.1. Džekobo sindromas

XYY vyrai su šiuo sindromu turi dvi Y chromosomas vietoj vienos. Tokie vyrai paprastai būna aukštasnio nei vidutinio ūgio, dažniausiai ne visai normalaus protinio išsivystimo.

XYY kariotipas susidaro dėl chromosomų neatsiskyrimo per antrajį spermatogenezės pasidalijimą.

7.3. Ternerio sindromas

N. Šereševskis 1925 m. Ištyrė žemo ūgio 20 metų moterį su tipiška kaklo odos raukšle ir lytinio infantilizmo reiškiniais. Terneris 1938 m. Ištyrė 7 ligonius, kuriems nustatė lytinį infantilizmą. Todėl XO individas su Ternerio sindromu turi tik vieną lytinę chromosomą X, ženklas O rodo , kad nėra antrosios lytinės chromosomos.

Nors ligoniai iš veido atrodo vyresni, negu iš tiesų, jų ūgis nuo pat gimimo ryškiai atsilieka nuo sveikų bendraamžių. Moterys su šiuo sindromu yra žemo ūgio, plačios krųtinės ląstos ir trumpo kaklo. Kiaušidės ir gimda yra labai maži ir nefunkcionuoja, joms būna sutrikęs brendimas, yra nevaisingos, net jei ir gydomos hormonais. Jos dažniausiai būna normaliai protiškai išsivysčiusios ir gali gali gyventi normalų gyvenimą.

7.4. Spermafroditizmas

Tai būklė, kai organizmo ląstelėse nėra Y chromosomos bei randama sėklidžių audinio. Ištyrus daugelį jų audinių, visose ląstelėse rastas normalus moteriškasis kariotipas 46, XX. Šis sindromas yra panašus į Klainfelterio sindromą. Pagal išvaizdą ligoniai neišsiskiria iš normalių vyrų. Antrinis plaukuotumas ryškesnis, negu sergančių Klainfelterio sindromu. Psicho seksualinė ligonių orientacija yra vyriškoji. Tikrinant chromosomas paaiškėjo, kad ligoniai abi X chromosomas paveldi iš motinos.

8. IŠVADOS

Šiuo metu genetines konsultacijos galimybės labai išsiplete, kadangi prenataliniais testais galima nustatyti chromosomų ir genų mutacijas. Amniocentezė ir vaisiaus embriono kariotipo nustatymas gali parodyti ar besivystančiam kūdikiui gresia Dauno sindromas ar koks kitas chromosominis sutrikimas.

Atlikti tyrimai parodė, kad genai įtakoja tokius daugialypius elgsenos bruožus, kaip seksualinė orientacija, psichikos ligos, intelekto ligos, alkoholizmas ir narkomanija. Tačiau tokio pobūdžio tyrimai yra labai sudėtingi. Nėra abejonės, kad genai įtakoja beveik visą žmogaus elgseną, tačiau jie veikia kartu su aplinka. Šie faktoriai yra labai svarbūs.

Chromosomines ligas sukelia stambūs chromosomų pakitimai. Chromosominės anomalijos nešėjas ne visada susirgs chromosomine liga. Dažnai jie nugyvena pilnavertį gyvenimą. Dažniausiai pasitaikančios chromosominės ligos yra: Dauno, Patau, Edvardso, Džekobo, Ternerio, Klainfelterio ir trisomos sindromai.

LITERATŪRA

1. Sylvia S. Mader, Biologija, I-II d., ALMA LITERA, Vilnius 1999m.
2. M. Yčas, Apie biologiją, UAB Candula, Kaunas 1994 m.
3. A. Sinkus, Žmogaus chromosominės ligos, Mokslas, Vilnius 1989 m
4. L. Žilienė, Bendroji biologija, VLC, Vilnius, 1995 m.
5. R. Treays, Biologijos pagrindai, Šviesa, Kaunas 2001m. kovas.

Leave a Comment