AB „ROKIŠKIO SŪRIS“ IR AB “PANEVĖŽIO PIENAS” VEIKLOS VERTINIMAS

AB „ROKIŠKIO SŪRIS“ IR AB “PANEVĖŽIO PIENAS” VEIKLOS VERTINIMAS
TURINYS

ĮVADAS 3
1. ĮMONĖS VEIKLOS VERTINIMO METODIKA 5
1.1. Gamybos organizuotumo vertinimas 5
1. 2. Tiekimo organizuotumo vertinimas 8
1. 3. Logistikos sistemos efektyvumo vertinimas 9
1. 4. Rinkodaros vertinimas 20
1. 5. Personalo vertinimas 24
1. 6. Įmonės veiklos finansinis vertinimas 31
1. 7. Kompleksinė įmonės finansinės būklės analizė 34
2. AB „ROKIŠKIO SŪRIS“ ir AB „PANEVĖŽIO PIENAS“ VEIKLOS IR JOS REZULTATŲ PALYGINAMOJI ANALIZĖ 37
2.1. AB „Rokiškio sūris“ ir AB „Panevėžio pienas“ logistikos sistemos efektyvumo vertinimas 37
2.2 AB „Rokiškio sūris“ ir AB „Panevėžio pienas“ rinkodaros vertinimas 38
2.3. AB „Rokiškio sūris“ ir AB „Panevėžio pienas“ finansinis vertinimas 42
2.4. AB „Rokiškio sūris“ ir AB „Panevėžio pienas“ kompleksinis vertinimas 48
IŠVADOS 52
LITERATŪROS SĄRAŠAS 53ĮVADAS
Šiuolaikinės rinkos ekonomikos sąlygomis įmonei norint vyykdyti pelningą ir konkurencingą veiklą reikia ne tik gerai išmanyti vadybą, rinkodarą. Lygiavertišką svarbumą turi įmonės veiklos analizavimas, įvairių rezultatų vertinimas. Šių analizių pagalba galima priimti svarbius veiklos sprendimus, jų pagalba pasirinkti tinkamą įmonės veiklos strategiją. Šiame darbe yra atliktas AB “Rokiškio sūris” ir AB “Panevėžio pienas” veiklos vertinimas, remiantis 2001 – 2003 metų duomenimis. Vadovaujantis gautais analizės rezultatais, galima spręsti apie įmonių finansinę padėtį ir numatyti ateities perspektyvas.
Darbo tikslas – įvertinti ir palyginti AB “Rokiškio sūris” ir AB “Panevėžio pienas” veiklą.
Darbo užždaviniai:
· įvertinti logistikos sistemos efektyvumą;
· įvertinti AB „Rokiškio sūris“ pieno „Žalioji karvutė“ ir AB „Panevėžio pienas“ pieno „Panevėžio pusriebis pienas“ vartojamąsias savybes, kokybę ir kainas;
· įvertinti įmonių finansinę veiklą;
· atlikti įmonių kompleksinį vertinimą.
Tyrimo metodai: AB “Rokiškio sūris” AB „Panevėžio pienas” finansinių ataskaitų analizė, mo

okslinės ir metodinės literatūros analizė, palyginamoji analizė, lentelių sudarymo, matematinio, loginio mąstymo, prekių vartojamųjų savybių, kainų ir kokybės vertinimui naudojama anketinė apklausa.
Tyrimo objektas: AB „Rokiškio sūris“ ir AB „Panevėžio pienas“.
Tyrimo dalykas: įmonių logistikos sistema, įmonių rinkodaros sprendimai, įmonių finansai.
AB „Rokiškio sūris“ pirmtakė – kukli dvaro pieninė, nuo 1925 metų gaminusi puikų sviestą eksportui ir pieno produktus vietos rinkai. Specializuota sūrių gamybos įmonė buvo įkurta 1964 metais ir jau po kelerių metų tapo viena pirmaujančių šalies sūrinių, o aukštos kokybės sūriai ir sviestas garsėjo toli už šalies ribų. 1992 metais įmonė viena pirmųjų šalyje tapo akcine bendrove. 1994 metais ji sulaukė pirmųjų užsienio investuotojų, o 1997 metais užsienio kapitalo investicijos pasiekė 2 mln. JAV dolerių. 1999 metais, įžvelgę nuoseklią įmonės plėtrą ir patikėję įmonės perspektyva, Europos rekonstrukcijos ir plėtros baankas kartu su „Banko f Bermuda“ investavo į „Rokiškio sūrį“ 40 mln. Litų ir šiuo metu valdo atitinkamai 25,7 ir 15,4 proc. įstatinio kapitalo.
Rokiškio sūrinė suformavo AB „Rokiškio sūris“ grupę. Jai, be pirminės bendrovės „Rokiškio sūris“, priklauso 3 filialai: Utenos, Ukmergės, Eišiškių pieninės bei 2 dukterinės įmonės – Varėnos ir Ignalinos pieninės. Grupės įmonės specializuotos: Rokiškio įmonėje gaminami fermentiniai sūriai ir pieno cukrus (laktozė), Utenos filiale koncentruota šviežių pieno produktų, sviesto ir sausų pieno produktų gamyba, Ukmergės pieninėje – varškės ir varškės sūrių gamyba, Varėnos ir Ignalinos pieninės ga
amina įvairaus asortimento šviežius pieno produktus bei sviestą, skirtus vietos rinkai.
Panevėžio miestas, įsikūręs Vidurio Lietuvos abipus Nevėžio aukštupio, švenčia 500 metų gyvavimo sukaktį. Du trečdalius miesto bendrojo vidaus produkto sukuria per 70 pramonės įmonių. Tarp didžiausių iš jų yra akcinė bendrovė ,,Panevėžio pienas”.

2004 metais sukako 62 metai, kai įmonėje pieną perdirbti pradėta pramoniniu būdu. Bendrovė turi senas pieno produktų gamybos tradicijas ir yra viena iš didžiausių ir moderniausių šalies pieno perdirbimo įmonių. Per 60 metų įmonė augo, vystėsi, brendo, keitėsi darbuotojų ir specialistų kartos, tačiau visą laiką bradus ir kūrybingas kolektyvas žingsnis po žingsnio ėjo gamybinio proceso link, užtikrinant sėkmingą šios pramonės šakos raidą ne tik Panevėžyje, bet ir kitose tuo metu kombinatui priklausiusiose Panevėžio regiono įmonėse.

Nepastebimai prabėgo tie kasdieninio kruopštaus ir atsakingo darbo dešimtmečiai, gaminant ne tik panevėžiečiams, bet ir visos Lietuvos žmonėms įvairius pieno produktus, siekiant kuo aukštesnės jų kokybės, tobulinant ir įvairinant gaminių asortimentą, įgyvendinant vis naujoviškesnį ir patogesnį produktų pakavimą. Įmonėje keitėsi įvairių kartų įvairaus išsilavinimo specialistai, tačiau veiklos tikslas visiems buvo ir. yra vienas – patenkinti pieno produktų vartotojų lūkesčius, t.y. kiekvieną dieną pateikti jiems aukščiausios kokybės šviežius pieno produktus.
AB “Panevėžio pienas”. Panevėžio pieno kombinatas įkurtas 1957 metais, reorganizavus sviesto – sūrių pramonės trestą ir bazių sistemą. “Panevėžio pienas” akcine bendrove tapo 1994 metais. Pa
agrindinę “Panevėžio pieno” veiklą sudaro pieno produktų gamyba. Bendrovės produkcijos asortimentą sudaro sviestas, sūris, pienas, ledai bei kiti produktai.1. ĮMONĖS VEIKLOS VERTINIMO METODIKA
1. 1. Gamybos organizuotumo vertinimas

Pramonėje sukauptasis patyrimas leidžia suformuluoti principus, kurių turi būti laikomasi, racionaliai organizuojant gamybos procesą. Tie principai – tai proporcingumas, nenutrūkstamumas bei ritmingumas, specializavimas, sroviškumas, automatizavimas bei mechanizavimas, gamybos proceso lankstumas, gamybos integravimas ir kt. konkretus principų taikymas priklauso nuo gamybos apimties – vienarūšės produkcijos, partijų dydžio. Todėl principų sistema papildyta pusiausvyros principu [6, p. 170].
Proporcingumas, nenutrūkstamumas ir ritmingumas
Gamybos proporcingumas reikalauja, kad visų įmonės struktūrinių vienetų, darbo vietų gamybiniai pajėgumai būtų tarpusavyje suderinti, užtikrintų nepertraukiamą darbą [6, p. 170].
Pagrindinės gamybos proporcingumo lygis įmonėje gali būti išreiškiamas proporcingumo koeficientu kpr:

Čia: nf – gamybos fazių, cechų arba kitų struktūrinių vienetų skaičius;
Ngi – i – osios fazės, cecho arba kito struktūrinio vieneto gamybinis pajėgumas, vnt.;
Ngb – įmonės bendras ir gamybinis pajėgumas, vnt. [6, p. 170].
Kuo šis koeficientas artimesnis nuliui, tuo didesnis proporcingumas ir geresnės nenutrūkstamumo ir ritmingumo įgyvendinimo sąlygos [6, p. 170].
Visiškas gamybos nenutrūkstamumas pasiekiamas retai, dažniausiai tik aparatiniuose procesuose. Tačiau, jei visiško nenutrūkstamumo pasiekti negalima, reikia stengtis, kad pertraukos gamybos procese būtų kuo trumpesnės ir kad jų būtų kuo mažiau. Tada sutrumpėja gamybos ciklas, sumažėja nebaigtos gamybos likučiai, ir įmonei reikia mažiau apyvartinių lėšų [6, p.

. 170].
Gamybos nenutrūkstamumas lengviau pasiekiamas tada, kai maža darbų nomenklatūra, o daug dirbinių. Todėl ankstesniame etape susiformavo orientacija į masinę gamybą. Inžinieriniu organizaciniu požiūriu čia lengviausia pasiekti racionalumą. Tačiau pasikeitusios sąlygos verčia atsisakyti masinės gamybos, ir todėl nenutrūkstamumo užtikrinimas pasiekiamas organizuojant lanksčią gamybą [6, p. 170].
Pasikeičia ir perteklinių gamybinių pajėgumų vaidmuo. Siekiant lanksčios gamybos, prisitaikymo prie kintančios aplinkos, pertekliniai gamybiniai pajėgumai yra neišvengiami.
Gamybos nenutrūkstamumo lygis gali būti išreiškiamas nenutrūkstamumo koeficientu kne:

Čia: Tcti – technologinės gamybos ciklo dalies trukmė – ojoje fazėje, ceche arba kitame struktūriniame vienete, h;
Tci – viso gamybos ciklo trukmė i – ojoje fazėje, ceche arba kitame struktūriniame vienete, h.
Proporcingumas ir nenutrūkstamumas labai glaudžiai susiję ir sąlygoja dar vieną gamybos organizavimo principą – gamybos ritmingumą [6, p. 171].
Gamybos ritmingumas pasiekiamas tada, kai bet kuriuo laikotarpiu kiekvienoje darbo vietoje, kiekviename padalinyje ir apskritai įmonėje pagaminamas vienodas arba nuolatos didėjantis produkcijos kiekis [6, p. 171].
Ritmingas darbas sudaro sąlygas visiškai apkrauti įrengimus, panaudoti visą darbo jėgą, išvengti prastovų mėnesio pradžioje ir šturmavimo mėnesio pabaigoje. Ritmingas darbas sudaro sąlygas gerinti produkcijos kokybę, išvengti broko ir galų gale – pasiekti geresnių techninių ekonominių rodiklių [6, p. 171].
Gamybos ritmingumui išreikšti yra keletas būdų. Pavyzdžiui, gali būti nustatomas ritmingumo koeficientas krt pagal šią formulę:

Čia: Tat – ataskaitinio laikotarpio trukmė, darbo dienomis;
Pi – i-osios dienos užduoties įvykdymo procentas, iki 100 % (jei kai kuriomis dienomis užduotis įvykdyta daugiau kaip 100%, nustatant krt imama pi=100%) [6, p. 171].
Jei dirbama visiškai ritmingai, krt=1 [6, p. 171].
Gamybos specializavimas
Gamybos specializavimas įmonės viduje labai priklauso nuo bendrojo įmonės specializavimo.
Specializuojant gamybos procesą, visi gaminiai, daliniai procesai ir operacijos pagal tam tikrus požymius paskirstomi atskiriems įmonės struktūriniams vienetams ir atskiroms darbo vietoms [6, p. 171].
Priklausomai nuo požymių, pagal kuriuos visi gamybos objektai paskirstomi atskiriems struktūriniams vienetams, išski.riamos įvairios specializavimo formos [6, p. 171].
Gamybos specializavimo lygį galima išreikšti įvairiais rodikliais. Pavyzdžiui, apskaičiuojant darbo vietų specializavimo koeficientą – vienai darbo vietai arba vienam įrengimui tenkantį detalių operacijų skaičių:

Čia: mdo – bendras struktūriniame vienete atliekamų detalių, operacijų skaičius;
Ndv – bendras struktūrinio vieneto darbo vietų skaičius [6, p. 172].
Gamybos sroviškumas
Gamybos sroviškumo principas reikalauja, kad visi darbo objektai gamybos procese judėtų nuosekliai, trumpiausiu keliu, viena kryptimi. Pageidautina, kad darbo objektų maršrutai jokiame gamybos proceso etape negrįžtų atgal, nedarytų „kilpų“ [6, p. 172]
Gamybos sroviškumas pasiekiamas, deramai planuojant cechus, barus ir atskiras darbo vietas.
Pirmiausia sandėliai ir atskirų gamybos fazių cechai suplanuojami, laikantis sroviškumo principo tokiu eiliškumu: medžiaginių vertybinių sandėliai – paruošimo fazės cechai – apdirbimo fazės cechai – surinkimo fazės cechai – gatavos produkcijos sandėliai [6, p. 172].
Gamybos sroviškumas leidžia sumažinti išlaidas transportuojant darbo objektus tarp darbo vietų, tarp barų ir cechų ir kartu prisideda prie produkcijos savikainos mažinimo. Be to, kai mažiau transporto operacijų ir jos trumpesnės, trumpėja gaminio gamybos ciklas, o tai laidžia pasitenkinti mažesne apyvartinių lėšų suma [6, p. 172].
Gamybos mechanizavimas ir automatizavimas
Ilgą laiką mūsų pramonėje buvo labai stengiamasi automatizuoti pagrindinės gamybos procesus, tuo tarpu pagalbiniais procesais (transportu, sandėliavimu, kokybės kontrole ir pan.), taip pat gamybos eigos kontrole ir gamybos valdymo procesais nesirūpinta [6, p. 172].
Kompleksiškai mechanizuojant ir automatizuojant procesus, naudojama automatinių mašinų sistema, žaliavas ir medžiagas paverčianti gatava produkcija, žmogui tiesiogiai nedalyvaujant. Jam tenka tik kontrolės ir įrengimų derinimo funkcijos. Fizinis ir protinis darbas susilieja, o fizinio darbo lyginamoji dalis mažėja [6, p. 172].
Gamybos automatizacijos lygis bet kuriame struktūriniame vienete gali būti išreiškiamas trejopai: apskaičiuojant automatizuotų darbų darbo imlumą, automatizuotai gaminamų arba automatizuotą darbą dirbančių darbuotojų dalį. Automatizacijos koeficientas pagal darbuotojus (kau) apskaičiuojamas taip:

Čia: Dau – automatais dirbančių (automatus aptarnaujančių) darbuotojų skaičius, žm.;
Ds – bendras darbuotojų skaičius, žm. [6, p. 173].
Gamybos proceso lankstumas
Mokslinės techninės pažangos, prisotintos rinkos ir padidėjusios konkurencijos sąlygomis, gaminiai labai dažnai tobulinami ir atnaujinami. Taigi gamybos procesui iškyla papildomų reikalavimų: jis turi būti taip organizuotas, techninė jo bazė turi būti tokia, kad gamybos procesą galima būtų greitai ir be didelių išlaidų pertvarkyti į naujų gaminių gamybą. To reikalauja gamybos proceso lankstumo principai [6, p. 173].
Gamybos integravimas
Visiškai integruotoje gamyboje visi įmonės veiklos gamybos ir funkciniai posistemiai vientiso ESM komplekso sujungiami į vientisą sistemą, kuri apima ir valdo visus įmonėje vykstančius informacinius ir materialinius procesus, įskaitant ne tik pagrindinę ir pagalbinę gamybą, bet ir automatizuotai atliekamus mokslinius tyrimus bei eksperimentinius darbus, automatizuotą gaminių konstravimą, technologinį gamybos paruošimą, planavimą, apskaitą ir kitas funkcijas. Tokia visiška gamybos integracija šiandien dar labai retai tepasiekiama, todėl prie jos einama palaipsniui: atskirais etapais automatizuodami atskiri gamybos ir funkciniai procesai – jungiami į vientisą sistemą. Tai iš dalies integruota gamyba [6, p. 173].
Mokslinė techninė pažanga, elektronikos tobulėjimas ir gamybos procesų integravimas sudarė sąlygas suformuoti iš principo naują gamybos procesų organizavimo formą – lanksčios gamybines sistemas (LGS). Integravimo principas ypač akcentuojamas „Visuotinės kokybės“ vadybos koncepcijos ši koncepcija teigia, kad visuotinė kokybė pasiekiama. tik kompleksiškai tobulinant visų gamybos proceso elementų naudojimą [6, p. 174].
Pusiausvyros principas
Jis reikalauja sukurti pusiausvyrą tarp stabilios organizacinės įmonės struktūros ir lankstaus proceso organizavimo [6, p. 174].
Kiekviena įmonė suformuoja daugiau ar mažiau stabilią organizacinę struktūrą. Ji formuojama konkrečių uždavinių apimčiai ir nomenklatūrai, kurie pagal darbo pasidalijimą struktūrizuodami ir priskiriami darbo vietoms, padaliniams. Taip sukuriama formali įmonės organizacinė struktūra, kuri leidžia orientuotis įmonės veikloje, juos reglamentuoti, sukurti stabilias veiklos procedūras. Tačiau formali struktūra tinka tik tol, kol atliekami uždaviniai atitinka numatytus, formuojant struktūrą. Deja, praktiškai toks atitikimas labai retas [6, p. 174].
Pasikeitus vykdomiems uždaviniams, reikia orientuotis į vykdomo proceso eigos organizavimą, kai sukurtoje organizacinėje struktūroje mėginami išdėstyti konkretūs procesai taip, kad būtų racionaliai įgyvendinti visi aukščiau minėti principai. Tai pasiekiama planuojant procesų vykdymą sukurtoje organizacinėje struktūroje, o jei to negalima racionaliai suorganizuoti, tai pertvarkant organizacinę struktūrą [6, p. 174].1. 2. Tiekimo organizuotumo vertinimas
Optimali tiekimo apimtis (nopt) gaunama tada, kai visų kaštų suma tiekiamam vienetui yra minimali. Apytiksliai ji gali būti apskaičiuojama pagal šią formulę:

Čia: Mm – metinis medžiagos poreikis;
if – fiksuoti pirkimo kaštai;
ipr – pristatymo kaštai;
is – sandėliavimo kaštų norma [6, p. 147].
Naudojimasis šia formule gana ribotas. Pavyzdžiui, paprastai nepataisoma pristatymo kainos mažėjimo, didinant tiekimo partiją (kiekio nuolaida) [6, p. 147].
Praktinė šios formulės reikšmė ta, jog ji aiškiai rodo kad kuo dažniau bus tiekiama, tuo mažesni sandėliavimo kaštai, tačiau didesni tiekimo kaštai, ir atvirkščiai [6, p. 147].
Todėl dydis nopt dažnai nustatomas, vadovaujantis praktiniais samprotavimais (pvz., transporto priemonių keliamąja galia), jis ir numatomas sutartyje su tiekėju. Galima remtis ir statistiniais duomenimis apie vidutines einamąsias atsargas praėjusiais metais. Kartais tiekiamos medžiagos partijos dydį lemia tranzito norma. Tuo atveju nopt= 2Ae; čia Ae – vidutinė einamoji atsarga [6, p. 147].
Organizuojant tiekimą, neužtenka žinoti poreikius ir savus reikalavimus. Reikia išaiškinti ir patikrinti pasiūlą bei surengti derybas su tiekėjais. Ši veikla reikalauja labai gerai pažinti rinką, mokėti sandėrio sudarymo taisykles ir įvertinti pasiūlą [6, p. 147].1. 3. Logistikos sistemos efektyvumo vertinimas
Logistika – tai įmonės ūkinė organizacinė veikla, jungianti į vieningą sistemą ir optimizuojanti visas materialinio srauto grandis, pradedant žaliavų ir įrenginių tiekimu ir baigiant produkcijos pateikimu pirkėjui, siekiant padidinti įmonės veiklos efektyvumą ir sustiprinti jos pozicijas konkurencinėje kovoje [2, p. 8].
Logistika yra mokslas, tyrinėjantis materialinių srautų nuo pirminio šaltinio iki galutinio iriotojo organizavimo bei optimizavimo dėsningumus laiko, erdvės ir sąnaudų atžvilgiu [2, p.8].
Logistikos sistema yra sudėtinga, todėl pradedant jos procesų efektyvumo tyrimą turi būti apibrėžtos logistikos funkcijos ir operacijos, atskleisti ir išnagrinėti logistinių procesų vidiniai prieštaravimai ir jų sprendimo būdai, pagrįstas logistikos suskaidymas į atskiras subsistemas.
Yra nagrinėjamas materialinio srauto suskirstymas į tokias pagrindines logistikos grandis: tiekimo organizavimas, sandėliavimas, transportavimas, produkcijos paskirstymas, jų išdėstymas linijiniu principu pagal judėjimo kryptį ir sujungimas į logistikos grandinę. Išryškintos pagrindinės logistikos funkcijos: medžiagų, įrengimų tiekimas, sandėliavimas, atsargų sudarymas ir tvarkymas, užsakymų priėmimas ir tvarkymas, gatavos produkcijos paskirstymas, klientų logistinio aptarnavimo standartų nustatymas. Šios funkcijos įgyvendinamos vykdant atitinkamas logistinės operacijas, t.y. veiksmus, nukreiptus iškeltam logistiniam tikslui įgyvendinti [2, p.9].
Yra ir integruojanti logistikos funkcija: logistika užtikrina tiekimo, gamybos ir paskirstymo procesų sinchroniškumą, tarpininkavimo paslaugų teikimą vartotojams, suderina logistinės prekybos tarpininkų ir produkcijos gamintojų galimybes (pvz.: atsargų laikymo vietą, kiekį ir asortimentą, produkcijos pristatymo apimtis ir dažnumą ir t.t.) [2, p.9].
Tyrimais įrodyta, kad logistikos grandžių funkcijos yra skirtingos, o jų veikla ne visada suderinta. Ištyrus logistikos grandžių sąveiką, buvo atskleisti prieštaravimai, atsirandantys dėl nepakankamo įmonės logistinės veiklos lygio ir padaryta išvada apie kompromisų būtinumą, kurį galima pasiekti tiktai laikantis sisteminio požiūrio į materialinio srauto organizavimą, integruojant šio judėjimo grandis į vientisą logistinę sistemą. [2, p.9]
Logistikos sistema, yra sudėtinga ekonominė sistema, susidedanti iš grandžių, susijusių tarpusavyje vieningame materialinių, finansinių, informacinių srautų procese. Nustatyti pagrindiniai logistikos sistemos kriterijai:
1. logistikos grandžių veiklos sinchronizavimas;
2. ryšių tarp logistikos grandžių organizavimas,
3. integracinių savybių, nebūdingų atskiroms grandims, buvimas.[2, p.9]
Remiantis šiais kriterijais galima spręsti apie logistikos suformavimą: jei šių savybių nėra, tai reiškia, kad logistiniai, procesai neintegruoti į vieningą sistemą. Logistikos sistemos kriterijų nustatymas leido suformuluoti jos esmės apibūdinimą: įmonės logistinė sistema yra tarpusavyje susijusių, sinchronizuotų, veikiančių vieningu grafiku ir sujungtų bendromis sąnaudomis logistikos grandžių visuma, užtikrinanti ritmingą ir nenutrūkstantį materialinio srauto judėjimą ir padedanti pasiekti įmonės tikslus [2, p.10].
Logistikos grandžių funkcijų ir operacijų analizės pagrindu išskirtos trys logistikos subsistemos: tiekimo logistika, gamybos logistika, paskirstymo logistika. Logistikos suskirstymo į subsistemas kriterijai: 1) funkcijos, 2) lokaliniai tikslai; 3) uždaviniai. Būdamos įmonės logistikos sistemos sudėtinėmis dalimis, bendrus logistikos tikslus ir funkcijas, jos įgyvendina per savo lokalinius tikslus ir funkcijas, kiekviena spęsdama savo specifinius uždavinius [2, p.10].
Logistinių procesų teorinė analizė ir šių procesų, vykstančių įmonėse, tyrimai parodė, kad gamybos apimtys, specializacija, finansiniai ir materialiniai ištekliai apsprendžia logistikos sistemos struktūrą, funkcijas, tikslus, subsistemų reikšmę įmonės veikloje. Atlikti logistinių procesų pieno perdirbimo įmonėse tyrimai leido padaryti išvadą, kad šiose .įmonėse didžiausią reikšmę turi produkcijos paskirstymo procesų organizavimas, lygis įmonėse yra skirtingas [2, p.10].
Paskirstymo logistikos savarankiškumo pagrindas yra operacijų ir jų materialinių elementų specifika bei jų sąnaudų autonomiškumas: gatavos produkcijos atsargų sandėliavimo, jos transportavimo, klientų aptarnavimo operacijos ir jų sąnaudos betarpiškai nesusiję su žaliavų ir įrengimų tiekimo operacijomis ir jų sąnaudomis. Tuo remiantis, pateikiamas toks produkcijos paskirstymo logistikos apibūdinimas:
Paskirstymo logistika yra efektyvus, pagamintos produkcijos paskirstymo pirkėjams organizavimas, apimantis visą paskirstymo sistemos grandinę: transportavimą, sandėliavimą, pardavimą, klientų aptarnavimą [2, p.10].
Paskirstymo logistikos principinis, skirtumas nuo tradicinio produkcijos realizavimo yra šio proceso sisteminis ryšys su gamybos bei tiekimo procesais ir vidinio paskirstymo, proceso grandžių tarpusavio priklausomybės ryšys, todėl paskirstymo logistiką galima apibūdinti ir kaip kompleksą tarpusavyje susijusių operacijų materialinio srauto paskirstyme pirkėjams. Paskirstymo logistikos mokslinio tyrimo objektas yra materialinio srauto judėjimas nuo gamintojo iki vartotojo, o tyrimo tikslas – padidinti šio judėjimo efektyvumą [2, p.10].
Logistinių procesų efektyvumo vertinimo metodologija ir metodika
Šioje dalyje pateikiama parengta logistinių procesų efektyvumo vertinimo metodika. Suformuluoti vertinimo kriterijai, nustatyti efektyvumo rodikliai, sudaryta efektyvumo vertinimo schema [2, p.10].
Išskiriamos pagrindinės logistikos metodologijos koncepcijos, kuriomis remiantis buvo tyrinėjami logistikos procesai ir jų efektyvumas:
· sistemų teorija, kurios metodologinis aspektas yra sisteminis požiūris į sudėtingus reiškinius. Logistikos moksliniuose tyrimuose jis reiškia logistinės sistemos suskaidymą į elementus, jų ypatybių analizę, tarpusavio ryšio ir reikšmės visoje sistemoje nustatymą;
· operacijų tyrimų koncepcija, reiškianti matematikos metodų taikymą nustatant vykstančių logistinių procesų dėsningumus ir įvertinant laukiamą efektyvumą;
· prognostikos koncepcija, kuria remiantis nustatomi būsimi logistikos procesų bei jų efektyvumo pakitimai ir šių pakitimų įtaką įmonės veiklos efektyvumui [2, p.10].
Logistinių procesų specifika nulemia jų efektyvumo vertinimo sudėtingumą:
1. logistika daro tiesioginį ir netiesioginį poveikį pelno dydžiui;
2. logistikos sąnaudos yra specifinės, nes jas sudaro ne tik logistinių procesų metu susidarančios išlaidos, bet ir alternatyviosios sąnaudos dėl viršnorminio atsargų laikymo bei prarastos apyvartos sąnaudos (negautas pelnas dėl paklausos ir parduotos produkcijos kiekio skirtumo) [2, p.10].
Mokslinės literatūros analizė parodė, kad vieningo logistikos efektyvumo apibrėžimo nėra, o dažniausiai taikomi:
Ų logistikos efektyvumas – tai rodiklis (arba jų sistema), apibūdinantis logistinės sistemos veiklos kokybę, esant nustatytam logistinių sąnaudų lygiui;
Ų logistikos efektyvumas – tai logistinių operacijų rezultatų palyginimas su sąnaudomis;
Ų efektyvumas – tai nustatyto tikslo pasiekimo laipsnis [2, p.11].
Logistinių procesų efektyvumas yra gauto efekto (rezultato) santykis su jo gavimo sąnaudomis. Produkcijos srauto judėjimo galutinis rezultatas yra reikiamo produkcijos kiekio pristatymas pirkėjui pagal jo pageidavimą laiko ir vietos atžvilgiu. Šio efekto pasiekimo sąnaudos įvairiose įmonėse yra skirtingos, o tas skirtumas dažniausiai priklauso nuo įmonės dydžio, gaminamos produkcijos asortimento, gamybos sezoniškumo, medžiagų imlumo, taip pat dideles reikšmės turi logistinių sprendimų pagrįstumas, logistinių procesų racionalus organizavimas, jo grandžių veiklos optimizavimas [2, p.11].
Logistinių procesų efektyvumą siūloma vertinti trimis požiūriais: pačios logistinės sistemos efektyvumo, įmonės efektyvumo bei konkurencingumo [2, p.11].
Svarbiausios gamybinių įmonių logistikos sudėtinės dalys: atsargų sudarymas, jų sandėliavimas, transportavimas. .Visos jos turi savo lokalinius tikslus ir apibrėžtas sąnaudas, tačiau yra tarpusavyje glaudžiai susijusios, o jų sąveika duoda sinerginį efektą: sistemos efektas yra didesnis, negu atskirai funkcionuojančių, neįjungtų į sistemą, elementų bendras efektas. Priėmus pagrįstus sprendimus dėl visų logistikos dalių funkcionavimo, jos didina viena kitos efektyvumą, ir priešingai, sutrikus judėjimui kurioje nors dalyje, jos neigiamas poveikis kitoms dalims sustiprina visos sistemos neigiamą efektą. Tai iškelia kiekvienos logistinės sistemos dalies ir joje vykstančių operacijų efektyvumo įvertinimo būdų – rodiklių sistemos sudarymo problemą [2, p.11].
Nustatant logistinių procesų efektyvumo rodiklius, buvo laikomasi tokio nuoseklumo:
• išryškinti logistinės sistemos dalių veiklos tikslai bei sąnaudos;
• pateikti kiekvienos logistikos sistemos dalies veiklos efektyvumo vertinimo būdai;
• išnagrinėta atskirų dalių veiklos efektyvumo rodiklių sąveika [2, p.11].
Vertinant logistikos procesų efektyvumą pagal logistinės sistemos vidinio efektyvumo kriterijų, pateikiami svarbiausių logistinių procesų (atsargų laikymo, sandėliavimo, transportavimo) efektyvumo rodikliai [2, p.12].
Didelę logistinių sąnaudų dalį sudaro atsargų, reikalingų pardavimų nenutrūkstamumui užtikrinti, sukaupimo ir laikymo sąnaudos, tačiau jų efektyvumo nustatymas yra sudėtingas dėl įmonės vidaus ir išorinės aplinkos besikeičiančių veiksnių. Mokslinėje literatūroje daug dėmesio skiriama atsargų optimizavimo problemai, tačiau neišryškinami atsargų laikymo efektyvumo rodikliai. Išnagrinėtos literatūros ir įmonių veiklos analizės pagrindu siūloma tokia atskirų produkcijos rūšių atsargų laikymo efektyvumo vertinimo metodika:
1. Laikotarpis tarp užsakymų:

T =
čia: T – laikotarpis tarp užsakymų (tiriamojo laikotarpio užsakymų ciklo trukmė dienomis); Td – dienų skaičius per tiriamąjį laikotarpį; Tn – dienų skaičius, kai buvo gauti užsakymai per tiriamąjį laikotarpį [2, p.12].
2. Vieno ciklo vidutinė užsakymų apimtis:

T =
čia: A — vieno ciklo užsakymų vidutinė apimtis, Lt.
3. Atsargų norma: Zn =A,
4. Vidutinės atsargos:

Zvid. = ,
čia: Zvid. – gatavos produkcijos vidutinės atsargos per tiriamąjį laikotarpį, litais, Zo – atsargos laikotarpio pradžioje, litais; Z1- atsargos laikotarpio pabaigoje, litais [2, p.12].
Pageidautina, kad Zvid artėtų prie Zn. [2, p.12].
Jei Zvid < Zn reiškia, kad produkcijos pagaminta nepakankamai, dėl to nebus patenkinta paklausa, prarastos galimybės padidinti pardavimų apimtį ir pajamas.Jei Zvid > Zn , reiškia, kad laikoma per daug atsargų, dėl to šios sąnaudos panaudojamos neefektyviai, mažėja kapitalo apyvartumas [2, p.12].
5. Vidutinių atsargų apyvartumas:

C =
čia: C – vidutinių atsargų apyvartumas.
6.Vidutinių atsargų sandėliavimo trukmė:

Ds = C * T,

čia: Ds – vidutinių atsargų sandėliavimo trukmė (paromis).
7. Skirtumas tarp faktinės atsargų sandėliavimo trukmės ir optimalaus sandėliavimo laiko:

DD = DS-T,
čia: DD – vidutinių atsargų faktinio ir optimalaus sandėliavimo laiko trukmės skirtumas. Jei DD = 0, tai atsargos laikomos optimalų laiką. Jei DD > 0, tai atsargos laikomos per ilgai, jų sąnaudos naudojamos neefektyviai. Jei DD < 0, tai galimi nuostoliai dėl realizavimo sutrikimo (prarastos apyvartos sąnaudos) [2, p.12].
8. Neefektyviai laikomų atsargų dydis:

DZ = Zvid-Zn ,
čia: DZ – neefektyviai laikomos atsargos, Lt.
9. Neefektyviai laikomų atsargų dalis vidutinėse atsargose (perviršis virš atsargų normos):

N= *100 %,
čia: N – neefektyviai laikomų atsargų dalis, proc.
10. Neefektyviai laikomų atsargų alternatyviosios sąnaudos:

Kal =

čia: Kal – neefektyviai laikomų atsargų alternatyvios sąnaudos; B – n.agrinėjamo laikotarpio banko palūkanų procentas [2, p.13].
Įvertindamos minimalias alternatyviąsias sąnaudas, įmonės turi atsižvelgti į savo finansinę padėtį [2, p.13].
1) jeigu įmonės turi pakankamai apyvartinių lėšų, reikėtų neefektyviai laikomų atsargų vertę dauginti iš tokio procento, kokį bankas moka už indėlius;
2) jeigu trūksta apyvartinių lėšų ir įmonė turi jas skolintis, tada neefektyviai laikomų atsargų vertę reikėtų dauginti iš banko teikiamų paskolų palūkanų normos [2, p.13].
Analizuojant logistinės sistemos efektyvumą, neefektyviai laikomų atsargų alternatyviosios sąnaudos turėtų būti įskaitomos į bendrąsias logistines sąnaudas [2, p.13].
Įmonėms rekomenduojama skaičiuoti atsargų laikymo efektyvumą atskirai kiekvienai produkcijos rūšiai, nes tai padės įmonei orientuotis ne tik planuojant produkcijos gamybos apimtis, bet ir asortimentą [2, p.13].
Produkcijos atsargų, laikomų sandėliuose, paskirtis – sudaryti prekių asortimentą pagal klientų užsakymus, suderinti laiką tarp produkcijos pagaminimo ir jos pardavimo, užtikrinti produkcijos kokybės išlaikymą [2, p.13].
Pateikiami sandėliavimo efektyvumo vertinimo rodikliai. Atsižvelgiant į sandėliuojamos produkcijos asortimento platumą, siūloma skaičiuoti prekių srautą, judantį per sandėlį, ne natūriniais vienetais (tonomis, kilogramais, dėžėmis), o pinigine išraiška. Tai leidžia nustatyti, kiek vienam sandėliavimo sąnaudų litui tenka sandėliuotos produkcijos, Lt. [2, p.13].
1. Sandėliavimo sąnaudų efektyvumas:

Es = ,
čia: Es – sandėliavimo sąnaudų efektyvumas; Kps – pastoviosios sandėliavimo sąnaudos, Lt; Kks – kintamosios sandėliavimo sąnaudos (darbo užmokestis, energetinės sąnaudos ir t.t.), Lt.
2. Sandėliavimo sąnaudų dalis logistinėse sąnaudose:

ds = *100%,
čia: ds – sandėliavimo sąnaudų dalis logistinėse sąnaudose, proc. Šis rodiklis yra svarbus, siekiant suderinamumo tarp sandėliavimo ir transportavimo grandžių [2, p.13].
Transportavimo efektyvumo vertinimo svarbiausiu rodikliu yra pervežamos produkcijos vertė, tenkanti vienam transportavimo sąnaudų litui [2, p.13].
Transportavimo sąnaudų efektyvumas:

Etr =
čia: Etr- transportavimo sąnaudų efektyvumas, Ktr – transportavimo sąnaudos,Lt; Q- pervežtos produkcijos vertė, Lt. Šis rodiklis parodo visų transportavimo proceso sudėtinių dalių efektyvumą. Transportavimo sąnaudų dalis logistinėse sąnaudose:

dtr = *100%,
čia: dtr – transportavimo sąnaudų dalis logistinėse sąnaudose, proc.
Tyrinėjamo laikotarpio rodiklius palyginus su vidutiniais gamybos šakos arba ankstesnio laikotarpio rodikliais, galima daryti išvadas apie transportavimo pertvarkymo būtinumą (maršrutų optimizavimo, transporto priemonių, išvežiojamos produkcijos siuntų dydžio pakeitimo ir t.t).
Taikant sisteminės analizės metodą, atskleidžiama logistinių procesų efektyvumo lygio prieštaringa tarpusavio priklausomybė:
• atsargų laikymo efektyvumo didinimas mažinant sąnaudas arba mažinant atsargų kiekį daro skirtingą poveikį sandėliavimo efektyvumui: pirmuoju atveju didėja sandėliavimo efektyvumas, antruoju – mažėja sandėliavimo pastoviųjų sąnaudų efektyvumas,
• didinant atsargų kiekį virš optimalaus, didėja atsargų laikymo sąnaudos, tačiau rečiau ir didesniais kiekiais pervežant produkciją, didėja transportavimo efektyvumas;
• padidinus produkcijos pervežimo dažnumą, nelaukiant, kol susiformuos optimalios siuntos, sumažėja transportavimo efektyvumas (didėja sąnaudos, skaičiuojant pervežamos produkcijos vienetui), tačiau tai leidžia sumažinti ne tik kintamąsias, bet ir bendrąsias sandėliavimo sąnaudas, atsisakant tam tikros sandėlių plotų bei įrengimų dalies [2, p.14].
Kompromiso tarp šių procesų suradimas iškeliamas kaip svarbi logistikos specialistų užduotis, kurios išsprendimas turi užtikrinti visos logistinės sistemos efektyvumą. Logist.ikos sistemos atskirų procesų veiklos sąnaudų dalis bendrose sistemos sąnaudose ir efektyvumas nulėmė integruotą logistikos sistemos vidinį efektyvumą. Jį parodo rodiklis:
Bendrųjų logistinių sąnaudų efektyvumas:

E = ,
čia: E – logistikos sistemos vidinis efektyvumas; Kp – pastoviosios logistikos sąnaudos, Lt, Kk – kintančios logistikos sąnaudos, Lt; Q – pardavimų apimtis, Lt. [2, p.14].
Vertinant logistikos procesų efektyvumą pagal logistikos poveiko įmonės ekonominiam efektyvumui kriterijų, reikia atsižvelgti į logistikos poveikio įmonės efektyvumui aspektus:
1) logistikos materialinių elementų poveikis įmonės pagrindinio kapitalo dydžiui ir jo santykiui su elnu. Logistikos materialiniai elementai- nuosavi sandėliai, įrengimai, technika, transporto priemonės. Esant nekintamam pardavimų ir pelno kiekiui, kapitalo pelningumas yra tuo mažesnis, kuo didesnis pagrindinis kapitalas;
2) poveikis einamųjų išlaidų požiūriu. Kai sandėliai, transporto priemonės bei kiti mechanizmai yra nuomojami, išlaidos šiems elementams keičia skolinių įsipareigojimų ir nuosavo kapitalo balansą, pelno santykį su kapitalu, o taip pat grynųjų pinigų judėjimą, susijusį su palūkanų mokėjimu ir skolų gražinimu;
3) poveikis apyvartiniam kapitalui, optimizuojant atsargų lygį: kuo mažiau „įšaldyta“ atsargose apyvartinio kapitalo, tuo greitesnė jo apyvarta, tuo didesnį pelną gauna įmonė ir tuo didesnis pelningumo laipsnis [2, p.14].
Pirmuoju ir antruoju atveju kinta įmonės pelningumo laipsnis, tačiau tai neturi įtakos pelno dydžiui. Trečiuoju atveju kinta ne tik pelningumo laipsnis, bet ir pelno dydis. Atlikti tyrimai parodė, kad didžiausią poveikį įmonės pelningumui logistika daro per apyvartinį kapitalą, pagreitina arba sulėtina jo judėjimą [2, p.14].
Logistikos poveikį įmonės pelno dydžiui siūloma įvertinti tokiais rodikliais:
1. Atsargų dalis apyvartiniame kapitale:

Zk = *100%,
čia: Zk- atsargų dalis apyvartiniame kapitale, proc; V – apyvartinis kapitalas, Lt.
2. Atsargų apyvartumas:

Gats = ,
čia: Gats – atsargų apyvartumas [2, p.14].
3. Apyvartinio kapitalo apyvartumas:

Gapv = ,
čia: Gapv – apyvartinio kapitalo apyvartumas [2, p.15].
4. Logistikos sąnaudų dalis įmonės veiklos sąnaudose (proc):

d = *100%,
čia: d – logistikos sąnaudų dalis įmonės veiklos sąnaudose, proc; Klog – visos logistikos sąnaudos, Lt; Kveik – įmonės veiklos sąnaudos, Lt. [2, p.15]
5. Negauta veiklos pelno dalis dėl neefektyviai laikomų atsargų alternatyviųjų sąnaudų:

a = *100%,
čia: a – negauta veiklos pelno dalis (proc); Kal – alternatyviosios sąnaudos, Lt, Pv – įmonės veiklos pelnas, Lt. Šis rodiklis svarbus formuojant įmonėje laikomų atsargų apimtis. Palyginus jį su sąnaudomis, reikalingomis realizavimo apimčių didinimui, galima daryti atitinkamus logistinius sprendimus [2, p.15].
6. Logistikos sąnaudų dydžio pakitimo įtaka įmonės pelno pokyčiams:

m = *100%,
čia: m – logistikos sąnaudų kiekio pakitimo dalis pelno dydžio pokytyje, proc; Klog0 – ankstesniųjų metų logistikos sąnaudos, Lt; Klog1 – einamųjų metų logistikos sąnaudos,. Lt; Pv1 – einamųjų metų įmonės veiklos pelnas, Lt; Pv0 – ankstesniųjų metų įmonės veiklos pelnas. Lt.
Visus šiuos rodiklius galima apibendrinti integruotu rodikliu:
7. Bendrasis pelnas, tenkantis logistinių sąnaudų vienam Lt:

Ef = ,
čia: Ef – bendrasis pelnas, tenkantis logistinių sąnaudų vienam Lt; Pb – bendrasis įmonės pelnas, Lt, Klog – logistikos sąnaudos, Lt. Šio rodiklio kitimas daro tiesioginį poveikį įmonės veiklos pelnui, kurį s.udaro bendrojo pelno ir veiklos sąnaudų skirtumas. Kitoms sąlygoms nekintant, bendrojo pelno ir logistikos sąnaudų santykio didėjimas didina veiklos pelną ir priešingai – jam mažėjant, mažėja ir veiklos pelnas [2, p.15].
Tyrinėjamų įmonių padėties rinkoje analizė rodo ypač paaštrėjusią konkurencinę kovą. Logistikos tikslas tokiomis sąlygomis yra platesnis už sąnaudų minimizavimą ar rezultato maksimizavimą: efektyvi logistikos sistema sustiprina įmonės konkurencingumą:gerindama klientų aptarnavimą, ji padeda išplėsti rinką, padidinti produkcijos pardavimų apimtis [2, p.15].
Pagal logistikos poveikio įmonės konkurencingumui kriterijų logistinių procesų efektyvumą reikėtų vertinti dviem aspektais:
• klientų logistinio aptarnavimo kokybė;
• pardavimų apimties pokyčiai [2, p.15].
Užsienio šalių mokslininkai nustatė, kad tikslingas ir efektyvus logistinių sąnaudų didinimas gerina aptarnavimą, didina pajamas, o tuo pačiu ir indėlį į įmonės pelną. Kita vertus, kuo aukštesnis yra aptarnavimo lygis, tuo lėčiau didėja įmonės gaunamos pajamos. Pasiekus 80 proc ir aukštesnį aptarnavimo lygį, logistikos sąnaudų didėjimas ima viršyti pajamų iš aptarnavimo didėjimą, o nuo 95 proc. efektas tampa neigiamas, ir įmonės pelnas sumažėja. Pasiekusi aukštą klientų aptarnavimo lygį, įmonė turi ieškoti būdų sumažinti sąnaudas, nesumažinant esamos klientų aptarnavimo kokybės [2, p.15].
Įvertinant klientų logistinio aptarnavimo kokybę, siūloma taikyti klientų logistinio aptarnavimo lygio rodiklį. Tai kokybinis rodiklis, išreiškiamas diskretiniais dydžiais ir skaitinėmis reikšmėmis. Klientų logistinio aptarnavimo lygis – tai praktiškai atliekamo ir teoriškai maksimalaus klientų aptarnavimo įvertinimų santykis, išreikštas procentais [2, p.16].
Nustatant logistinės sistemos efektyvumą pagal šį rodiklį, pagrindinis ėmesys skiriamas svarbiausiai metodinei problemai – logistinio aptarnavimo lygio įvertinimui [2, p.16].
Logistinio klientų aptarnavimo lygio rodiklis yra kompleksinis, parodantis tokias logistinio roceso savybes:

• produkcijos pateikimas pirkėjui reikiamu laiku į reikiamą vietą;
• logistinio ciklo trukmės nuo užsakymo atlikimo iki produkcijos pristatymo minimizavimas;
• produkcijos pristatymo nenutrūkstamumas;
• reikiamo produkcijos kokybės lygio užtikrinimas (siuntų prekinė išvaizda, geras įpakavimas, apsaugojimas nuo gedimo ir t.t.);
• papildomų paslaugų (pvz., teikti patikimos informacijos apie tarifus, pervežimo sąlygas ir pan.) teikimas,
• logistinės sistemos lankstumas, prisitaikant prie rinkos konjunktūros [2, p.16].
Aptarnavimo kokybės įvertinimui siūloma taikyti apklausos ir euristinį metodus: išsiaiškinti abiejų sandorio pusių nuomonę apie logistinio aptarnavimo kokybę, įvertinti ją balais, išvęsti balų sumos vidurkį ir palyginti jį su maksimaliai galimu [2, p.16].
Pateikiama tokia logistinio klientų aptarnavimo lygio nustatymo metodiką:
1. Įmonės logistikos specialistai ir klientai įvertina balais (10 balų sistema) tokius logistinio klientų aptarnavimo proceso elementus:
1) Įmonės darbuotojų bendravimo su klientais kultūra.
2) Įmonės sugebėjimas pateikti pirkėjui prekę reikiamu laiku.
3) Įmonės sugebėjimas pateikti pirkėjui prekę į reikiamą vietą.
4) Sugebėjimas tiksliai atlikti konkretaus prekių asortimento užsakymą.
5) Produkcijos pristatymo ritmingumas.
6) Reikiamo produkcijos kokybės lygio užtikrinimas (prekinė išvaizda, įpakavimas, apsaugojimas nuo gedimo pervežant).
7) Sugebėjimas įvykdyti pakoreguotą užsakymą.
8) Pasirengimas priimti ir pakeisti nekondicines prekes.
9) Atsiskaitymų už parduotą produkciją lankstumas (kreditavimo galimybė).
10) Logistinės sistemos lankstumas, prisitaikant prie rinkos konjunktūros [2, p.16].
Gamybinės įmonės, norėdamos įvertinti savo teikiamo logistinio aptarnavimo lygį, turėtų atsižvelgti į įmonės specifiką, tikslus, rinkos ypatumus ir jais remiantis pateikti vertinimui joms aktualiausius aptarnavimo proceso elementus [2, p.16].
2. Nustatomi logistinio klientų aptarn.avimo proceso elementų įvertinimo vidurkiai atskirai pagal klientų ir įmonės specialistų įvertinimus. Tai leidžia įvertinti klientų ir įmonės specialistų nuomonių apie logistinio aptarnavimo proceso elementus skirtumus, surasti trūkumus ir pranašumus klientų aptarnavime [2, p.16].
Klientų logistinio aptarnavimo proceso elemento kokybės įvertinimo vidurkis:

a = ,
čia: a – logistinio klientų aptarnavimo proceso elemento kokybės įvertinimo vidurkis; n -apklaustųjų skaičius, li-logistinio proceso elementas; – logistinio klientų aptarnavimo proceso elemento įvertinimo balų suma [2, p.17].
3. Logistinio klientų aptarnavimo proceso elementų įvertinimo vidurkių suma:

, ,
čia: – įmonės logistikos darbuotojų aptarnavimo proceso vidutinių vertinimo balų suma; – įmonės klientų aptarnavimo proceso vidutinių vertinimo balų suma; m -vertinamų aptarnavimo proceso dalių skaičius (šiuo atveju 10) [2, p.17] .
4. Logistinio klientų aptarnavimo proceso kokybės įvertinimas:

s = ,
čia : s – faktinio logistinio aptarnavimo kokybės įvertinimas;
5. Logistinio klientų aptarnavimo lygis:

Slyg= *100%,
čia: Slyg – logistinio aptarnavimo lygis; S – teoriškai galimas maksimalus kokybės įvertinimas [2, p.17].
Remdamiesi klientų logistinio aptarnavimo lygio euristiniu įvertinimu, logistikos specialistai gali spręsti apie aptarnavimo sąnaudų didinimo arba mažinimo būtinumą. Priimant sprendimą reikia atsižvelgti į nepakankamo klientų aptarnavimo lygio pasekmes: dalies rinkų praradimą, pardavimų apimčių sumažėjimą ir dalies pelno netekimą. Šie galimi praradimai tūrėtų būti įvertinami kaip bendrųjų logistikos sąnaudų dalis [2, p.17].
Vertinant įmonės logistinių procesų efektyvumą pagal logistikos poveikio įmonės konkurencingumui kriterijų, įmonei svarbus pardavimų apimties pokyčio rodiklis ir jo santykis su logistikos sąnaudų pokyčio rodikliu. Efektyvumui įvertinti siūlomi tokie rodikliai:
1. Logistinių sąnaudų pokyčio indeksas:

klog= ,
čia: klog-logistikos sąnaudų pokytis, proc; Klogi – nagrinėjamojo laikotarpio logistikos sąnaudos, Lt; Klogi-1- bazinio laikotarpio logistikos sąnaudos, Lt. [2, p.17].
2. Pajamų pokyčio indeksas:

q = ,
čia:q – pajamų pokytis proc, Qi, – nagrinėjamojo laikotarpio pajamos, Lt; Qi-1 – bazinio laikotarpio pajamos, Lt. Šių pokyčių palyginimas leidžia nustatyti logistikos procesų efektyvumą:
a) jeigu klog = q, tai logistikos procesų efektyvumas nepasikeitęs;
b) jeigu klog < q, tai logistikos procesų efektyvumas padidėjęs;
c) jeigu klog > q, tai logistikos procesų efektyvumas sumažėjęs.
Esant atvejui c, įmonės logistai turėtų išsiaiškinti, kurių logistikos procesų sąnaudos sąlygojo bendrų logistikos sąnaudų santykinį padidėjimą, kokios priežastys turėjo įtakos logistikos efektyvumo sumažėjimui ir ieškoti būdų, kaip jį padidinti [2, p.17]..1. 4. Rinkodaros vertinimas
Prekės vartojamųjų savybių vertinimas
Rinkodara, siekiant patenkinti vartotojų norus ir reikmes, apima visą mainų kūrybos ir skatinimo veiklą. Potenciali mainų galimybė esti tada, kai egzistuoja mažiausiai dvi pusės, kurių kiekviena turi ką nors, kas yra vertinga ir domina antrąją pusę. Mainai gali vykti tada, kai viena pusė turi prekę, kuri domina antrąją pusę, o pastaroji turi pinigų, kurių pageidauja pirmasis mainų dalyvis. Prekę galima apibrėžti dvejopai, t.y. kaip:
• rinkodaros veiklos objektą;
• rinkodaros komplekso elementą [9].
Prekės apibrėžimą tuo požiūriu, kuris atitinka rinkodaros dalyko turinį (kaip rinkodaros veiklos objektą), būtų galima suformuluoti sekančiai: prekė – tai viskas, kas gali tenkinti norus ir poreikius, būti siūloma rinkoje pirkėjų dėmesiui, pirkimui ir vartojimui ar naudojimui. Taigi prekės samprata apima tiek fiziškai apčiuopiamus gaminius, tiek ir tuos, kurie dažniausiai fiziškai negali būti apčiuopiami, t.y. turi idėjos ar paslaugos išraišką, kurią galima matyti, girdėti, jausti, tačiau negalima paliesti, sandėliuoti [9].
Pagal antrąją apibrėžimo dalį, prekė – rinkodaros komplekso elementas, apimantis sprendimus ir veiksmus, susijusius su pardavimo objekto kūrimu bei keitimu. Šie sprendimai ir veiksmai apima prekių kūrimą ir tobulinimą, jų identifikavimą ir įpakavimą, asortimento valdymą ir t.t. Rinkodaros uždavinys – formuoti tokią prekės kokybę, kuri atitiktų konkrečių vartotojų ir rinkų poreikius. Kokybė rinkodaros požiūriu – tai aibė “B”, t.y. prekės savybių visuma, leidžianti tenkinti vartotojų poreikius (1 pav.) [9].

1 pav. Kokybė rinkodaros požiūriu
čia:
A – savybių, sudarančių prekės kokybę, gamintojo požiūriu, visuma;
B – savybių, sudarančių prekės kokybę, vartotojo požiūriu, visuma (B = B 1 + B 2 );
B 1 – savybės, kuriomis pasižymi prekė (aibių A ir B susikirtimo sritis);
B 2 – savybės, kuriomis prekė nepasižymi, bet vartotojai jai priskiria;
A – B 1 – prekės savybės, kurias ji iš tikrųjų turi, bet vartotojas jų nepastebi.
Šis kokybės apibrėžimas labiau atspindi vartotojų, o ne gamintojų požiūrį, todėl kartais sakoma, kad taip apibrėžiama vartotojo suvokiama kokybė ar net suvokiama vertė. Apibrėžimas remiasi emociniai vertinimais ir ne visuomet yra pagrįstas tikra informacija, todėl gali atspindėti tik individualią nuomonę. Kad prekė turėtų pasisekimą rinkoje, ji nebūtinai turi būti aukščiausios kokybės. Rinkodarininkas T. Levitas apie prekę pasakė taip: “Tai nėra tai, apie ką smulkiai pasakoja inžinierius, o tai, ko mintyse (pasąmonėje) reikalauja iš jo vartotojas” [9].
Siekiant įvertinti prekės savybių atitikimą vartotojų poreikiams, prekės kokybiniai požymiai (kriterijai), vartotojo keliami tam tikrai prekei, yra reitinguojami arba įvertinami balais. Vartotojams paprastai pateikiamas klausimynas, kuriame jie turi įvertinti atskirų kriterijų svarbą pasirenkant konkrečios rūšies prekę. Sudarius vartotojų apklausos suvestinę yra nustatomas kiekvieno kriterijaus svorio koeficientas. Jis apskaičiuojamas sekančiai:

čia: – prekės požymio (kriterijaus) svorio koeficientas;
m – apklaustų vartotojų skaičius;
n – kriterijų skaičius;

– j – ojo vartotojo įvertinimas i –ojo prekės požymio (kriterijaus) balais.
Turint prekės požymių svarbą galima objektyviai įvertinti konkuruojančių prekių atitikimą vartotojų poreikiams [9].
Kiekvieno konkuruojančios prekės požymio palyginimas su preke rinkos lydere, parodo potencialias prekių tobulinimo galimybes. Vienų prekių lyginamasis pranašumas pagal požymius turinčius santykinai didelį svorį, nurodo kitų prekių racionaliausias tobulinimo kryptis. Tačiau reikėtų pabrėžti, kad konkuravimas turi natūralias ribas. Kai žmonės naujų patobulinimų nebepripažįsta, papildomų lėšų šiam darbui skirti neverta, geriau jas panaudoti ieškant kitų konkuravimo metodų [9].
Siekiant įvertinti prekės kokybines savybes gali būti naudojamas ir eksperimentinis metodas. Egzistuoja daug ir įvairių eksperimento metodų, tačiau š.iame darbe bus naudojamas vienas dažniausiai pasitaikančių – išmatavimas prieš ir po poveikio – metodas. Eksperimentinė grupė iš pradžių geria alų, kurio darykla, rūšis iš anksto žinoma. Kitu atveju – ji degustuoja alų, nežinodama, kokia yra alaus darykla, alaus rūšis ir pan. Tokiu būdu palyginami gauti rezultatai prieš ir po poveikio bei formuluojamos konkrečios išvados [9].
Kainų vertinimas
Gali būti skiriami du pagrindiniai kainų vertinimo aspektai – kainos gali būti vertinamos pelningumo ir konkurencingumo požiūriais. Pelningumo požiūris plačiai aptariamas daugelyje literatūros šaltinių, iliustruojant kainų nustatymo metodus orientuotus į išlaidų įvertinimą. Šis aspektas svarbus, tačiau šiame darbe jį aptarti plačiau nėra būtina. Siekiant įvertinti kainą prekės kokybinių savybių atitikimo vartotojų poreikiams ir konkurentų siūlomų prekių atžvilgių siūlomas kainų patikslinimo metodas [9].
Konkrečios įmonės prekės kaina gali būti vertinama atsižvelgiant į vidutines prekių charakteristikas (vidutinę kainą ir vidutinius požymių balus) arba vertinant kainą prekės rinkos lyderės požiūriu. Pastarasis vertinimo aspektas, daugeliu atveju, yra plačiau rekomenduojamas [9].
Konkrečios įmonės prekės kaina įvertinti pirmiausia apskaičiuojamas etaloninės prekės (vidutinės ar rinkos lyderės) kainos ir prekės vartojamųjų savybių santykis:

(šiuo atveju formulėje paimti duomenys iš lentelės reiškią “vidutinę” prekę).
Jei > Si (čia Si – konkrečios prekės kainos ir prekės savybių vertinimo santykis), vadinasi i – osios prekės kaina galėtų būti didesnė – jos vartojamosios savybės yra geresnės, lyginant su etalonine preke. Visgi, jei kaina pelningumo požiūriu priimtina, jos didinimas ne visuomet naudingas, kadangi tokiu būdu gali sumažėti tos prekės rinkos dalis ir konkurentams bus paprasčiau didinti įtaka šių prekių rinkoje [9].
Jei < Si, vadinasi prekės kaina yra per didelė – jos vartojamosios savybės yra prastesnės lyginant su etalonine preke, nors kaina santykinai yra aukšta [9].
Jei = Si, vadinasi įmonės nustatyta kaina prekei maksimaliai atitinka jos vartojamųjų savybių vertę. Tokiu atveju, galima teigti, kad įmonė taiko subalansuota kainodaros politiką abejais – pelningumo ir konkurencingumo požiūriais [9].
Žinant etaloninės prekės kainos ir jos vartojamųjų savybių santykį, galima patikslinti įmonės gaminamos prekės kainą tai, kad ji atitiktų jos vartojamąsias savybes. Kainų patikslinimo formulė užrašoma taip:

Čia: p in – patikslinta i-osios prekės kaina;
n – prekės kokybinių savybių skaičius ;
x i – i – osios prekės savybės įvertinimas balais ;
y i – i – osios prekės savybės svorio koeficientas
Rėmimo vertinimas
Nustatyti ekonominį reklamos efektyvumą – vienas sunkiausių uždavinių. Tiksliai matematiškai jos nustatyti neįmanoma. Dažnai reklamos ekonominis efektyvumas išreiškiamas gautų papildomų pajamų ir reklamos išlaidų skirtumu. Todėl skaičiuojama, kokia papildomo pardavimo suma turi būti gauta panaudojus reklamą. Skaičiavimas galima panaudoti regresinės analizės ir mažiausių kvadratų metodą, tačiau tik turint ilgalaikio periodo statistinius duomenis [9].
Be to, reikia neužmiršti, kad pardavimui turi įtakos daugelis veiksnių, kurie nepriklauso nuo panaudotos reklamos: prekių kokybė, kaina, sezoniškumas, gyventojų perkamoji galia ir pan. Todėl pardavimo masto padidėjimą dėl reklamos įtakos tiksliausiai galima nustatyti tada, kai reklamos poveikio laikotarpis yra trumpas, kai naudojama viena kuri nors reklamos priemonė [9].
Kitas būdas reklamos ekonominiam efektyvumui nustatyti – palyginti pardavimo mastą, pasiektą panaudojus tam tikrą reklamos priemonę, su pardavimo mastu iki šios priemonės panaudojimo. Skaičiuojamas vidutinis vienos dienos pardavimo mastas. Vienos dienos pardavimo masto padidėjimą padauginus iš dienų skaičiaus po reklamos panaudojimo, gaunamas bendras pardavimo masto padidėjimas [9].
Reklamos ekonominiam efektyvumui skaičiuoti galima naudoti rentabilumo rodiklį, kuriame atsisp.indi ir kitos su prekių pardavimu susijusios išlaidos. Tuomet reklamos efektyvumas apskaičiuojamas pagal formulę:
E = A x (I – 1) x T x R,
Čia:
R – rentabilumo lygis, %;
T – pardavimo masto apskaitos laikotarpis, dienomis;
I – pardavimo masto padidėjimo indeksas veikiant reklamai;
A – vidutinis dienos pardavimo mastas iki reklamos panaudojimo;
E – reklamos ekonominis efektas, Lt.
Pardavimo skatinimo įvertinimui naudojami šie metodai:
• pardavimo masto prieš skatinimą, skatinimo metu ir po jo palyginimas;
• vartotojų apklausa, kurios metu išsiaiškinama, kiek vartotojų prisimena skatinimą, ką jie mano apie jį, kokią įtaką jis daro jų pasirinkimui;
• eksperimentai, kurių metu pasirenkamas skirtingas skatinimo intensyvumas, trukmė ir pan.
Pardavimo skatinimo efektyvumas įvertinamas pagal šiuos rodiklius:
• po produktų demonstravimo ir parodos atėjusių naujų pirkėjų skaičius;
• apyvartos padidėjimą pradėjus taikyti kuponus;
• pateiktų kuponų skaičius, procentais [9].
Rėmimo priemonių efektyvumą galima įvertinti ne tik kiekybiniu, bet ir kokybiniu aspektu (vartotojų požiūris į tam tikrą įmonės naudojamą rėmimo priemonę, įmonės įvaizdžio formavimas ir pan.) [9].
Norint apskaičiuoti priklausomybę tarp dažniausiai perkamų prekių ir pavyzdžiui dažniausiai matomos reklamos, galima taikyti koreliacinę ir regresinę analizę. Tokiu būdu, bandoma nustatyti kaip koreliuoja atskirų vartotojų perkamumas su jų stebėtu reklamos ir kitų rėmimo priemonių dažnumu, kiekiu, formomis, skleidimo priemonėmis ir pan. [9]1. 5. Personalo vertinimas
Visi žmonės turi įgimtų savybių, gabumų, kurie, jiems sąveikaujant su su aplinka, kinta ir vystosi. Kiekvienas žmogus yra nepakartojamas ir tik su didelėmis išlygomis galima žmones jungti į grupes, turinčias bendrus siekius, interesus. Priklausomai nuo charakterio, kiekvienas darbuotojas toje pačioje situacijoje dažnai elgiasi visiškai skirtingai. Todėl vadovas, norėdamas žmones motyvuoti kokio tai tikslo siekimui, turi žinoti jų poreikius [6,p.110].
Personalo įvertinimas yra daugiaplanis ir sudėtingas uždavinys. Tai matyti iš sąvokų, vartojamų darbuotojams įvertinti, įvairovės. Personalo, darbuotojų darbingumo, asmenybės, elgsenos, panaudojimo, suderinamumo, potencialo, gabumų įvertinimas – sąvokos, vartojamos vertinti ar tam tikriems vertinimo aspektams apibūdinti [6,p.110].
Asmenybės vertinimo pagrindas yra charakterio savybių vertinimas. Esmė yra ta, kad asmenybės savybės turi būti siejamos su tam tikrais darbais (pareiginės instrukcijos reikalavimais). Aukšta savimonė turi lemti aukštą darbo našumą [6,p.110].
Skiriami šie personalo įvertinimo tikslai ir uždaviniai.
1. Vadovavimo proceso gerinimas: jis pagerėja, nes įvertinami darbo rezultatai, nustatomos stipriosios ir silpnosios darbuotojų savybės, numatomos priemonės trūkumams šalinti [6,p.110].
2. Personalo įvedimo proceso optimizavimas: pareigybėms užimti parenkami tinkamiausi kandidatai, atsižvelgiant į darbo vietų reikalavimus ir darbuotojų savybes, kryptingai organizuojamas darbuotojų pavadavimas, perkėlimas ir atleidimas [6,p.110].
3. Mokėjimo pagal darbo rezultatus ar savybes organizavimas: darbuotojų įvertinimas yra pagrįsta vienos ar kitos sistemos įvedimo bazė [6,p.111].
4. Personalo ugdymo sistemos tobulinimas: organizuojama kryptinga darbuotojų atranka ir jų tobulinimo (mokymo ir kvalifikacijos kėlimo) sistema [6,p.111].
5. Bendradarbiavimo intensyvumo didinimas: vertinime naudojami pokalbiai, aptariami bendradarbiavimo trūkumai, todėl vertinimas yra kartu ir mokymasis [6,p.111].
6. Bendradarbių motyvavimo gerinimas: darbuotojui aišku, ką jis turi padaryti, kad kiltų jo profesinis lygis, karjera; padeda ir nuolatinė kontrolė [6,p.111].
Personalo įvertinimas yra naudingas:
– bendradarbiams: jie supranta, ko iš jų norima, supažindinama su darbo rezultatų vertinimu ir suformuluojamos tolesnio vystymosi rekomendacijos;
– vadovybei: žino su kuo turi reikalą, gali numatyti tinkamiausias motyvavimo priemones, gali priimti tinkamą sprendimą parinkdami bendradarbius;
– įmonei: optimizuojamas personalo valdymas, personalo struktūra, darbo užmokesčio sistema, suburiamas keliamus uždavinius pasiruošęs spręsti kolektyvas [6,p.111].
Kompleksiniu požiūriu personalo įvertinime skiriamos trys vertinimo dimensijos: patys vertintojai, vertinimo turinys ir laiko aspektas. Vertinimo turinyje įvertinamas:
– darbuotojo darbingumas: darbo rezultatai, darbo metodai;
– darbuotojo asmeninės savybės [6,p.111].
Laiko požiūriu vertinama orientacija į praeitį ar į ateitį. Orientacija į praeitį akcentuoja darbuotojų vertinimą pagal darbo rezultatus ir taikytus metodus. Orientacija į ateitį labiausiai akcentuoja asmenybės svarbą. Žinoma, asmenybės savybės netiesiogiai vertinamos ir per pasiektus rezultatus. Tačiau dinamiškoje aplinkoje pasiekti rezultatai – tai praeitis, pasikeitus sąlygoms senieji „geri“ įpročiai gali net trukdyti. Daug svarbiau orientuotis į ateitį – darbuotojų gabumus, sugebėjimą keistis – tai yra į jo potencialą [6,p.111].
Trečioji dimensija rodo, kad vertinime dalyvauja labai daug žmonių [6,p.111].
Nors pareigybių / darbo vietų ir darbuotojų vertinimas turi daug bendro, gali pasireikšti ir jų nesuderinamumas. Dažniausiai jis atsiranda dėl to, kad keliami skirtingi tikslai:
Ų vertinant darbo vietą dažnai keliamas uždavinys nustatyti bazinio atlyginimo lygį, t. y. priskirti pareigybę tam tikram lygiui – darbo užmokesčio kategorijai; konkrečių reikalavimų nustatymas yra antroje vietoje. Tačiau darbo vietų vertinimo metodikos tinka įvertinti bendrąjį da.rbuotojų lygį pagal pagrindinius reikalavimus;
Ų vertinant darbuotoją svarbu ne tik nustatyti jo rangą tarp kitų darbuotojų: sprendžiant šį uždavinį personalo ugdymo tikslais svarbiau nustatyti jų lygį pagal atskirus reikalavimus [6,p.111].
Vertinant laikomasi tokio eiliškumo:
1. Sukonkretinami darbuotojų vertinimui svarbūs kriterijai. Personalo ugdymo tikslams sudaromas reikalavimų ir darbuotojo profilis. Juos lyginant galima nustatyti nukrypimus, o šiems šalinti – numatyti personalo ugdymo priemones. Suderinamumas suprantamas gabumų ir motyvų požiūriu (GALĖTI ir NORĖTI). Tai naujas aspektas, jis atsiranda tik vertinant darbuotojus. Sugebėjimus lemia įgimti gabumai, išsilavinimas, patyrimas, o norėjimą – auklėjimas ir įmonės motyvavimo sistema [6,p.112].
Labai svarbu užtikrinti tinkamą reikalavimų ir darbuotojų profilių santykį. Esti du požiūriai:
– technokratiniu-teiloristiniu požiūriu darbuotojo profilis turi atitikti darbo vietos reikalavimų profilį. Šiuo atveju darbuotojo savybės visada atsilieka nuo darbo vietos reikalavimų. Keliant kvalifikaciją, perkvalifikuojant galima tik sėkmingai ar ne taip sėkmingai prisiderinti prie sparčiai kintančios aplinkos;
– humanistiniu požiūriu abi pusės turi derėti, o darbuotojų sugebėjimai tobulėti sparčiau, nei keičiasi aplinka. Laikantis šio požiūrio galima paspartinti techninę pažangą, nes darbuotojo kvalifikacija tampa papildomu pažangos varikliu [6,p.112].
2. Įvertinamas kriterijų reikšmingumas. Atrinktieji kriterijai turi būti įvertinti pagal jų reikšmingumą. Su tuo susijęs vadinamasis įvertinimas pagal našumą -rezultatus ar pagal elgseną. Pirmuoju atveju reikšmingesnis yra atsidavimas darbui, pareigingumas, tikslus nurodymų vykdymas, darbo rezultatai; antruoju – iniciatyva, darbo kokybė, sugebėjimas bendradarbiauti, kūrybiškumas. Prioritetus labiausiai lemia įmonės kultūra, jos vadovybės požiūris, aplinka (žinoma, įtaką daro ir teorinės rekomendacijos, tačiau jos veiksmingos tik tada, kai atitinka tikrąją padėtį) [6,p.113].
Kriterijų reikšmingumą galima įvertinti dviem būdais:
1) visi kriterijai vertinami pagal vienodą vertinimo skalę (100,10,5, 3 balų) ir dauginant iš kriterijaus reikšmingumo išvedama tikroji kriterijaus reikšmė;
2) kriterijaus reikšmingumas iš karto numatytas vertinime, suteikiant kriterijui nevienodą balų skaičių. Šiuo atveju reikšmes galima tiesiogiai sudėti.
Kriterijų reikšmingumui nustatyti paprastai pasitelkiami ekspertai. Geriausia, kai vertina ekspertai iš šalies (gretutinių sričių, mokslo įstaigų), nes tai sudaro galimybę nešališkai pažvelgti į problemą, keisti nusistovėjusią įmonės rutiną [6,p.113].
3. Kriterijų vertinimo skalės nustatymas. Šiame etape iškyla dvi problemos:
1. Reikia pasirinkti geriausią vertinimo skalę ( 3, 5, 10, 100 balų). Tradiciškai mums įprasčiausia 3 ir 5 balų sistema; kitos atkeliavo iš JAV, Prancūzijos. Formaliai, kuo platesnis vertinimo diapazonas, tuo didesnį tikslumą galima pasiekti, tačiau tik tuo atveju, jei tiksliai logiškai apibūdinsime diapazonus. Kitaip rezultatai gali net pablogėti [6,p.113].
2. Reikia tiksliai logiškai aprašyti diapazonus. Iš tikrųjų dažnai pakanka 3 ir 5 balų sistemos (vertinant 10 ir 100 balų sistema tik nustatomi papildomi niuansai) [6,p.113].
Antruoju atveju balų skaičiaus padidinimas gali būti susietas su apibūdinimo tikslumo padidėjimu, o pirmuoju – vargu ar tai įmanoma [6,p.114].
3. Personalo vertinimas. Vertinimo formos labai įvairios ir organizaciniu, ir metodų požiūriu. Paprastai vertina ekspertai. Svarbu pasirinkti tinkamus ekspertus [6,p.114].
Viena iš formų – pasitelkti savus ekspertus. Tai reikalauja palyginti nedaug sąnaudų. Šios formos teigiamas bruožas, kad ekspertai gerai pažįsta vertinamąjį darbuotoją.Tačiau tai kartu ir trūkumas. Pažinimas labai dažnai paremtas subjektyvia nuomone, retai kontaktuojant, remiamasi atsitiktinumais (pavyzdžiui, aukšto lygio vadovas pamatė darbuotoją vėluojantį į darbą, išgėrusį ir iš to susidarė nuomonę), galų gale atsiranda asmenin.iai įsipareigojimai. Todėl saviems ekspertams reikia sukurti tam tikrą organizaciją, sukurti darbuotojų stebėjimo – bendradarbiavimo sistemą (priėmimo pokalbis, įvedimo pokalbis, nuolatinis darbo eigos stebėjimas, reguliarūs pokalbiai ir pan.). Tada būsimieji ekspertai gali vertinti objektyviai. Svarbu, kad vertinimas nebūtų grindžiamas principu – „man taip atrodo“. Kai vertina savi ekspertai, reikia remtis pažangiomis vertinimo metodikomis, testais, dalykiniais žaidimais, bandomaisiais darbais, kad atsiskleistų tos darbuotojų savybės, kurių galbūt tie sioginiame darbe nereikia. Labai svarbu išvengti formalizmo, nes tada nepadėtų net ir tobuliausi metodai. Pavyzdžiui, programuotas žinių tikrinimas duoda gerų rezultatų tik gerai parengus programas, o jas gerai parengti sunku [6,p.114].
Ekspertų iš šalies pasitelkimas. Kai taikomas šis metodas, galima pasikviesti pažangius vertinimo metodus išmanančius šios srities specialistus. Tačiau tai brangus metodas. Todėl jį galima rekomenduoti tik renkant aukšto lygio vadovus. Lietuvoje šiuo metu jis ribotai taikomas ir dėl specialistų trūkumo. Mūsų specialistai išmano teoriją, tačiau praktinio darbo patyrimas labai menkas (o jis dažniausiai lemia darbo sėkmę), taikomos metodikos nepilnavertės, nes nepritaikytos Lietuvos sąlygoms. Todėl kai kurių firmų masinius konkursus ir vertinimus, pasitelkus ekspertus iš šalies, galima vertinti labiau kaip reklaminę, o ne konkrečių rezultatų duodančią priemonę. Žinoma, tai sudaro sąlygas ekspertams kaupti patyrimą, kurį ateityje bus galima panaudoti darbuotojams vertinti [6,p.115].

Žmogaus potencialas vertinamas įvairiais testais. Yra gana daug pagrįstų metodų, kuriais vertinami individo charakterio ypatumai ir polinkiai. Nors šie vertinimai ir gana tikslūs, jie nepatenkina praktikos keliamų tikslų. Negalima teigti, kad flegmatikas dirba blogiau už sangviniką ar choleriką. Skirtingo charakterio darbuotojai eina įvairias pareigas ir, pagal charakterio ypatumus pasirinkdami tinkamus metodus, pasiekia gerų rezultatų. Taigi charakterio vertinimas gali ir turi būti viena iš vertinimo sudedamųjų dalių, tačiau vien tik įvertinti charakterį nepakanka, norint pagrįsti darbuotojo tinkamumą tam tikroms pareigoms [6,p.115].

Kompleksiniai žmogaus vertinimo metodai grįsti Ženevos schemoje suformuluotomis vertinimo kryptimis. Joje tik viena iš vertinimo krypčių yra žmogaus charakterio įvertinimas. Šiandien darbuotojai vis dažniau vertinami taikant ištisą metodų kompleksą. Todėl galima įvertinti visapusiškai: tiek darbo rezultatus, tiek jų potencialą [6,p.115].
Vertinant pagal laisvai pasirenkamas charakteristikas, stebėtojas laisvai pasirenka vertinimo kriterijus, vertinimo sistemą ir aprašymo būdą. Šio metodo taikymo pavyzdys – vadovo rašomos nestandartizuotos charakteristikos, jose, atsižvelgiant į tikslą, akcentuojami vieni ar kiti kriterijai .
Nors šis variantas tariamai paprastas, skirtingų ekspertų vertinimo duomenų negalima lyginti, vertinimo rezultatai gana subjektyvūs: dažnai išaukštinamos ar užmirštamos tos savybės, kurios ekspertui atrodo svarbios ar nesvarbios [6,p.115].
Vertinant pagal griežtai nustatytą kriterijų kompleksą minėtų trūkumų išvengiama.
Nustatomi kriterijai, kuriuos būtina įvertinti: 1) požiūris į darbą, 2) kompetencija, 3) sugebėjimas bendradarbiauti, 4) iniciatyva, 5) kūrybingumas, 6) atsakomybės lygis, ., 20) gretutinių specialybių įsigijimas. Sudaroma kriterijų vertinimo skalė. Užtikrinamas palyginamumas, darbuotojui galima išvesti suminį įvertinimo balą, nesvarbu, koks vertinimui naudotų kriterijų skaičiaus [6,p.115].
Taikant diferencijuojamą rangavimą, pakaitomis nustatomas pats geriausias ir pats blogiausias, toliau – antras pagal gerumą ir pagal blogumą ir procedūra tęsiama tol, kol į eilę sustatomi visi darbuotojai. Taip užtikrinama, kad klaidų yra padaroma vidutiniame lygyje, kur jos nėra tokios skausmingos, o ne kraštutiniuose vertinimuose: geriausi ir blogiausi atrenkami rangavimo pradžioje ir šis apsisprendimas .būna labiau pagrįstas [6,p.125].
Reglamentuotame rangavime iš anksto nusprendžiama, kaip ranguojama aibė turi pasiskirstyti. Dažniausiai tam naudojamas normalinis pasiskirstymo dėsnis [6,p.125].

1 lentelė
Ranguojamųjų pasiskirstymo reglamentas
Įvertinimas Labai gerai Gerai Vidutiniškai Blogai Labai blogai
Pasiskirstymas procentais 5 25 40 25 5
Pasiskirstymas žmonėmis 1 5 8 5 1

Dabar lieka tik paskirstyti 20 vertinamųjų pagal išskirtas vertinimo kvotas. Taip skirstant negalima visų padaryti tik gerais arba tik blogais, reikia ir „geroje“ grupėje rasti blogų ir atvirkščiai [6,p.125].
Labai plačiai rangavime yra taikomi matematiniai metodai, pavyzdžiui, porinio palyginimo – prioritetų metodas. Šis metodas įgalina vertinti darbuotojus pagal atskirų rodiklių svarbą ir kompleksinį jų vertinimą. Požymiai gali būti kiekybiniai ir kokybiniai. Vertinti galima pagal kiekvieną požymį atskirai ir, visus juos apibendrinus, apskaičiuojamas kompleksinis darbuotojo įvertinimo rodiklis [6,p.125].
Vertinti naudojami sutartiniai ženklai: geresnis -„>“, blogesnis „<“, lygus „ = „, skaičiuojant jiems suteikiamos atitinkamos reikšmės : 1,5, 0,5,1,0 [6,p.125].
Pademonstruosime šio metodo taikymą. Tarkime, kad reikia suranguoti kelis kandidatus pagal 5 vertinimo kriterijus: 1 – teorinį pasirengimo lygį, 2 -darbų tematikos žinojimą, 3 – organizacinius sugebėjimus, 4 – kūrybinį aktyvumą, 5 – vadovavimo patirtį [6,p.125].
Renka keturi ekspertai. Skiriami šie ekspertizės etapai:
1. Nustatomas vertinimo kriterijų reikšmingumas.
2. Pagal pateiktuosius įvertinimus nustatomos skaitmeninės vertinimo reikšmės ir apskaičiuojamas parametrų reikšmingumas [6,p.126].
3. Nustatomas atskirų darbuotojų įvertinimo kompleksinis rodiklis. Vertinama pagal kiekvieną parametrą atskirai ir kiekvienam kandidatui apskaičiuojamas kompleksinis įvertinimo rodiklis [6,p.127].
Kiti metodai yra specialieji metodai. Jie kompleksiški, aiškiai orientuoti į specialius tikslus.
Analizuojamos fotonuotraukos, remiantis specialiomis fizionominėmis lentelėmis, kuriose apibendrinti 198 požymiai, atliekama ranka rašytų anketų ir gyvenimo aprašymo grafologinė analizė. Prancūzijos įmonių asmenybės veiksnių metodikoje skiriami 238 požymiai, kuriais analizuojamas rašytinis tekstas: žodžių išdėstymas, raidžių forma, polinkis ir pan. Anketoje (kur kiekvienam klausimui pateikiama po 10 atsakymų) analizuojamas ne atsakymų turinys, bet stilius, atsakymų logika, argumentavimas, t.y. požymiai, apibūdinantys asmenybę. Tokiu būdu įvertinama 14 asmenybės faktorių: 1 – gyvybingumas, 2 -optimizmas, 3 – aktyvumas, 4 – agresyvumas – įtaiga, 5 – sensorinės sistemos lygis, 6 – emocionalumas, 7 – jausmingumas, 8 – komunikabilumas, 9 – spontaniškumas, 10 – psichinės energijos lygis, 11 – sąmonės laukas, 12 – praktiškumas, 13 – liguistumas, 14 – kūrybingumas. Nubraižoma 14 asmenybės faktorių diagrama [6,p.127].
Darbuotojams įvertinti dabar labai dažnai pasitelkiamas vadinamasis Įvertinimo centrų (ĮC) metodas; teigiamas jo bruožas tas, kad tai ne tik vertinimo, bet ir personalo ugdymo priemonė. ĮC yra sisteminis, detaliai suplanuotas, daugiadienis personalo atrankos ir ugdymo metodas. Pratybose dalyvauja iki 12 dalyvių – kandidatų, juos vertina 6 stebėtojai (asesoriai). Pratimai orientuoti į specifinę perspektyvinę įmonės veiklą. Pratimų rezultatai vertinami pagal specialią metodiką, su rezultatais dalyviai ne tik supažindinami, šie jiems pademonstruojami, nurodomos daromos klaidos, trūkumai [6,p.128].
Vertinama ne tik formali, bet ir neformali elgsena; kaip elgiamasi laisvalaikiu, valgant, nes vertinamieji ir stebėtojai kelias dienas gyvena kartu [6,p.128].
Pasiruošimo fazėje labai svarbu darbo vietų aprašymai, reikalavimų profiliai, kurie pateikiami įmonės vadovybės ir suderinami – aptariami su stebėtojais. Pagal juos numatoma ĮC naudotinų pratimų nomenklatūra [6,p.128].
Parinkti pratimai atliekami ribotą laiką, jų rezultatus stebėtojai vertina pagal tarpusavyje suderintą metodiką. Galutinia.me etape, parengus kiekvieno darbuotojo vertinimo lapą ir palyginus reikalavimų ir kandidatų savybių profilius, nustatomas tinkamiausias kandidatas. Svarbu, kad tuo darbas nesibaigia. Su kiekvienu kandidatu kalbamasi individualiai, nurodomos klaidos, teigiamos ir neigiamos savybės ir suderinamas priemonių planas, kuris padėtų išvengti trūkumų [6,p.128].
Didžiausias ĮC privalumas, kad galima varijuoti vertinimo metodus, priklausomai nuo vertinamų kriterijų, vertinimui būdingas kompleksiškumas [6,p.128].
Įvertinimo centrus būtina naudoti ir personalui ugdyti. ĮC metodais realizuojama daug tikslų:
– pagrindinis tiesioginis tikslas yra nustatyti darbuotojų potencialą, jų tobulėjimo kryptis ir galimybes. Po to nebūtinai turi būti keičiamos pareigos, kur kas svarbiau numatyti, kaip keisis darbuotojo kvalifikacija;
– vertinamieji susipažįsta su mokymo priemonėmis (pratimais), sužadinamas stimulas mokytis, nustatoma, ko jiems trūksta ir kaip jie gali šį trūkumą pašalinti. Numatomos ir mokymosi kontrolės bei efektyvumo vertinimo priemonės, todėl tiek vadovybė, tiek besimokantis gali objektyviai įvertinti laimėjimus [6,p.129].
Antruoju atveju ĮC gali būti savarankiška personalo ugdymo priemonė, tinkanti ir vertinamiesiems, ir stebėtojams [6,p.129].1. 6. Įmonės veiklos finansinis vertinimas
Finansiniai rodikliai suskirstyti į keturias grupes: likvidumo, aktyvumo, pelningumo ir įsiskolinimo. Pirmosios trys rodiklių grupės tiekia svarbią informaciją apie einamąją, trumpalaikę įmonės veiklą. Todėl šiems rodikliams ir skiriamas didžiausias dėmesys, nes negarantavus įmonės pelningumo artimiausioje ateityje apie ilgalaikę perspektyvą galvoti iš viso neverta. Po einamosios veiklos analizės derėtų aptarti įsiskolinimo rodiklius, apibūdinančius ilgalaikę įmonės veiklos perspektyvą [5, p. 40].
Likvidumo rodikliai. Įmonei gyvybiškai svarbus gebėjimas vykdyti savo įsipareigojimus, nes kreditorių pasitikėjimo praradimas gali nulemti įmonės bankrotą. Gebėjimą vykdyti trumpalaikius įsipareigojimus rodo įmonės likvidumo rodikliai, kurie apibūdina jos gebėjimą turimą turtą paversti grynaisiais pinigais. Likvidumo vertinimui naudojami tokie rodikliai:
Apyvartinis kapitalas = Trumpalaikis turtas – Trumpalaikiai įsipareigojimai.
Bendrojo likvidumo rodiklis = Trumpalaikis turtas/ Trumpalaikiai įsipareigojimai.
Koeficientas padeda nustatyti, kiek trumpalaikis turtas viršija trumpalaikius įsipareigojimus. Žemas šio rodiklio lygis konkrečiai rodo, kad įmonei sunku įvykdyti įsipareigojimus (suėjus jų terminui), o einamosioms reikmėms tenkinti gali pritrūkti lėšų [3, p.27].
Europos šalyse manoma, kad patenkinamas likvidumo rodiklio lygis svyruoja nuo 1,2 iki 2,0. vadinasi, norint išlaikyti įmonės finansinę pusiausvyrą, siektina, kad jos apyvartinis turtas viršytų apyvartinius įsiskolinimus du kartus. Šis rodiklis svyruoja įvairiose ūkio šakose, valstybėse .
Per žemas bendrojo likvidumo koeficientas rodo, kad tiekimo organizavimo lygis nepakankamas, ir jei dar neišliko, tai greitai gali iškilti sunkumų produkcijai parduoti. Todėl įmonės finansinė rizika laikytina pavojinga [3, p.27].
Tačiau jei bendrojo likvidumo koeficientas pasiekia 2,5 ar daugiau, tai įmonės vadovybė privalo nustatyti, ar įmonė nėra sukaupusi tiek apyvartinių lėšų, kad jų nebepajėgia visų panaudoti. Todėl galimas turto panaudojimo pablogėjimas. Be to, finansinių išteklių įšaldymas reikalauja papildomų išlaidų palūkanoms sumokėti. Todėl skubiai nagrinėtina įmonės finansinių išteklių struktūra, t.y. nustatytina, ar ne per daug įmonė naudoja brangių išteklių., o per mažai – santykinai pigių [3, p.27].
Skubus likvidumo rodiklis = Trumpalaikis turtas – Atsargos/ Trumpalaikiai įsipareigojimai.
Šis koeficientas rodo įmonės pasirengimą įvykdyti trumpalaikius įsipareigojimus [3, p.28].
Šis koeficientas laikomas tinkamu, jeigu yra lygus maždaug 1. tačiau jeigu šio koeficiento dydis ir yra mažesnis, dar negalima teigti, kad įmonės mokumas yra blogas. Juk įmonė gali padidinti savo mokėjimų lėšas, panaudojusi turimas atsargas [1, p.64].
Aktyvumo rodikliai. Be likvidumo rodiklių, naudinga žinoti ir įmonės gebėjimą operatyviai keisti savo atsargas ir debitorinį įsiskolinimą į grynuosius pinigus, greitai padengti įsiskolinimus ir efektyviai naudoti turtą realizacijos pajamoms gauti [5, p.40].
Atsargų apyvartumo koeficientas = Pardavimų savikaina/ Atsargos.
Vidutinė debitorinio įsiskolinimo trukmė = Debitorinis įsiskolinimas/ Vidutiniai dienos pardavimai arba Debitorinis įsiskolinimas/ Pirkimas per metus/360.
Vidutinė kreditorinio įsiskolinimo trukmė = Kreditorinis įsiskolinimas/ Vidutiniai dienos pirkimai arba Kreditorinis įsiskolinimas/ Pirkimas per metus/360.
Ilgalaikio turto apyvartumas = Pardavimai/ Ilgalaikiai (neto).
Viso turto apyvartumas = Pardavimai/ Turtas iš viso.
Pelningumo rodikliai. Kadangi kiekvienos įmonės ūkinės veiklos tikslas – uždirbti pelną, tai jo apskaičiavimas yra pagrindinis uždavinys tiek analitikams, tiek ir įmonės vadovams. Pelningumas gali būti matuojamas, siejant įmonės pajamas su pardavimų apimtimi, turto verte, kapitalo kaina arba akcijos rinkos verte [5, p.40].
Toliau išvardinti rodikliai suteikia galimybę įvertinti pelningumą pagal anksčiau aptartus kriterijus [5, p.40].
Bruto pelno marža arba bendrasis pelningumo rodiklis = Pardavi.mai – Parduotų prekių savikaina/ Pardavimai.
Pagal šį rodiklį galima spęsti, ar yra pakankamas skirtumas tarp parduodamų prekių kainų ir jų gamybos išlaidų. Rodiklis padeda nustatyti, ar ne per brangiai kainuoja prekių gamyba ir pardavimas arba suteikiamos paslaugos. Jo didėjimas paprastai rodo racionalų marketingą, teisingą kainų ir konkurencijos politikos orientaciją, produkcijos gamybos ir jos pardavimo rezultatyvumo augimą [3, p. 25].
Veiklos pelno marža = Veiklos pelnas/ Pardavimai.
Grynojo pelningumo, arba neto pelno marža, nustatoma panašiai kaip ir bendrojo pelningumo. Ekonominėje literatūroje sutinkami du šio rodiklio apskaičiavimo variantai, būtent:
Neto pelno marža = Pelnas (neto), atskaičius mokesčius/ Pardavimai arba
Neto pelno marža = Pelnas (neto )iki apmokestinimo/ Pardavimų pajamos [3, p. 25].
Abu šie rodikliai palyginti su bruto pelno marža visapusiškiau rodo įmonės veiklos efektyvumą, o pati imliausia šiuo aspektu yra grynojo pelno (atskaičius mokesčius) marža, nes ji rodo ne tik administracinių, pardavimo ir finansinių operacijų išlaidų, bet ir įsipareigojimų mokėti mokesčius įtaką (kuri dažniausiai svari) pardavimų pelningumui [3, p. 25].
Investicijų grąžos rodiklis = Pelnas (neto), atskaičius mokesčius/ Turtas (iš viso).
Investicijų pelningumo arba grąžos rodiklis = Pelnas, atskaičius mokesčius + Palūkanos/ Ilgalaikiai įsipareigojimai + Nuosavas kapitalas.
Ne mažiau svarbu įvertinti visų investicijų panaudojimo efektyvumą, kuris gali būti įvertinamas apskaičiavus funkcionuojančio kapitalo arba visų Investicijų pelningumo arba grąžos rodiklį. Šis rodiklis išsamiai apibūdina įmonės finansinės veiklos rezultatyvumą, jos sugebėjimą gauti pelną iš visų finansinių išteklių [3, p. 24].
Akcinio kapitalo grąža arba akcinio kapitalo pelningumas = Pelnas neto, atskaičius mokesčius/ Akcinis kapitalas + Rezervai.
Šis rodiklis rodo, kiek pelno gaunama kiekvienam akcinio kapitalo piniginiam vienetui. Rodiklis lygintinas su alternatyviomis akcininkų lėšų investavimo formomis, kad būtų galima sužinoti, ar verta investuoti, ar lėšos atsipirks greitai, ar ne [3, p. 24].
Vienos akcijos pelnas = Paprastųjų akcijų pelnas/ Paprastųjų akcijų skaičius.
Turto pelningumo rodiklis, dar vadinamas Dju Ponto rodikliu Vakarų šalyse ir fondogrąža vakarykščio socializmo šalyse, yra skaičiuojamas taip:
Turto pelningumas = Grynasis pelnas/ Iš viso turto.
Šis rodiklis rodo, ar efektyviai įmonė vartoja savo turtą. Užsienio šalyse turto pelningumo rodiklis paprastai yra lyginamas su palūkanų normomis ir, jei rodiklis yra mažesnis, ieškoma išeities padėčiai gerinti [3, p. 24].
Pardavimų sąnaudos, tenkančios vienam pardavimų piniginiam vienetui:
Pardavimų sąnaudos/ Pardavimų pajamos [3, p. 26].
Administracinės sąnaudos, tenkančios vienam pardavimų apimties vienetui:
Administracinės sąnaudos/ Pardavimų pajamos [3, p. 26].
Administracinės sąnaudos dar gali būti nagrinėjamos smulkiau, paprastai išskiriant atskirai nuomos išlaidas ir palūkanas, vadovaujančiojo personalo atlyginimus [3, p. 26].
Labiausiai apibendrinantis, rodantis įmonės vadovybės sugebėjimą taupiai naudoti ir kontroliuoti įmonės išlaidas, rodiklis yra nustatomas pardavimų savikainą lyginant su bendra pardavimų apimtimi. Jis apskaičiuojamas pagal šią formulę:
Pardavimų savikaina/ Pardavimų pajamos [3, p. 26].
Įsiskolinimo rodikliai. Įmonės įsipareigojimus galima matuoti įsiskolinimo bei viso turto dydžių santykiu arba įsiskolinimo ir nuosavo kapitalo dydžių santykiu. Vertinant įsiskolinimą, labai svarbu atsižvelgti ir į įmonės gebėjimą nustatytu laiku mokėti palūkanas. Analizei pasitelkiami tokie rodikliai:
Įsiskolinimo rodiklis = Visi įsipareigojimai/ Turtas (iš viso).
Įsiskolinimo ir kapitalo santykis = Ilgalaikiai įsipareigojimai/ Akcinis kapitalas.
Palūkanų padengimas = Pelnas iki mokesčių ir palūkanų išmokėjimo/ palūkanos [5, p.41]..1. 7. Kompleksinė įmonės finansinės būklės analizė
Įmonės veiklą vertinant sisteminiu požiūriu, reikia išskirti keturias pagrindines veiklos sritis: aprūpinimas, gamyba (arba paslaugų teikimas), realizavimas ir finansavimas. Visos šios veiklos sritys glaudžiai tarpusavyje susiję, viena nuo kitos priklauso bei daro poveikį viena kitai. Kompleksinė įmonės ūkinės-finansinės veiklos analizė apima minėtas veiklos sritis, taip pat siejasi su verslo ekonomine, socialine teisine bei mokestine aplinka. Todėl pirmiausia reikia atkreipti dėmesį į įmonės veiklos vidinius bei išorinius veiksnius [8, p.131].
Veiksnių suskirstymas į vidinius ir išorinius pagrįstas jų kilme. Vidiniai veiksniai kyla įmonės viduje. Pagrindiniais vidiniais veiksniais vadinami visų įmonės veiklos sričių rezultatai, o nepagrindiniai vidiniai veiksniai, nors ir atspindi veiklos rezultatus, tačiau lemiamos įtakos jiems nedaro. Tai įmonės struktūriniai organizaciniai poslinkiai, drausmės pažeidimai ir pan. Išoriniai veiksniai- tai veiksniai, kylantys už įmonės ribų ir kiekybiškai tiesiogiai darantys poveikį įmonės veiklos rezultatams, pvz., vyriausybės mokesčių politika tiesiogiai veikia įmonės pelningumą. Čia reikia pažymėti, kad socialiniai veiksniai (pvz., darbo užmokesčio lygis) gali būti susiję ir su įmonės vidaus situacija, tačiau visdėlto jie priskiriami išoriniams, nes labai priklauso nuo darbo jėgos kainos rinkoje, bendro pragyvenimo lygio šalyje, tradicijų ir kt. [8, p.131]
Veiksnių klasifikavimas analizėje yra svarbus, nes modeliuojant įmonės finansinę būklę ir ieškant rezervų, būtina tiksliai žinoti, kokiems veiksniams įmonė gali daryti poveikį, o kurie egzistuoja objektyviai [8, p.131].
Ekonominėje literatūroje rezervų sąvoka traktuojama dvejopai: kaip būtinų išteklių atsargos (žaliavų, piniginių lėšų ir t.t) ir kaip nepanaudota galimybė. Įmonės išteklių naudojimą galima pagerinti mažinant (ar visai panaikinant) nuostolius, o kitas kelias – efektyviau naudojant turimus visų rūšių išteklius. Rezervai slypi ne tik nuostolių sumažinime, bet ir papildomų galimybių panaudojime ir todėl teisingiau būtų rezervų suprasti kaip nepanaudotą galimybę [8, p.131].
Pagal susidarymo šaltinius rezervai taip pat skirstomi į vidinius ir išorinius:
• Išoriniai rezervai-tai bendros ūkio ekonomikos, atskiros verslo šakos ar regiono plėtros galimybės. Pavyzdžiui, papildomo kapitalo pritraukimas į regioną, verslo šaką ar konkrečią įmonę.
• Vidiniai rezervai įmonėje – tai darbo laiko nuostolių sumažinimas ar pažangių darbo ir valdymo metodų taikymas. Dažniausiai analizuojant vidinius įmonės rezervus paaiškėja, kad didžioji jų dalis susijusi su efektyvesniu išteklių (darbo jėgos, laiko, turto) panaudojimu [8, p.133].
Ekonominis veiklos efektyvumas garantuojamas, jeigu veiklos rezultai gerėja sparčiau, nei didėja veiklos išlaidos ir sąnaudos. Pavyzdžiui, darbo našumas įmonėje turėtų augti sparčiau, nei darbo užmokestis per tą patį laikotarpį [8, p.133].
Kompleksiškai vertinant įmonės ūkinę-finansine veiklą, reikia tinkamai parinkti analizės rodiklius. Jų turėtų būti nedaug, tačiau rodikliai turėtų apimti visas įmonės veiklos sritis ir kuo objektyviau parodyti finansinę padėtį. Apibendrintai tokį rodiklių kompleksą galima atvaizduoti: Pagrindinis įmonės veiklos efektyvumo veiksnys yra jos ekonominė-organizacinė bazė. Tai naudojamų technologijų našumas, taikomų darbo metodų pažangumas, koncentracijos, specializacijos ir kooperacijos laipsnis, gamybos ciklo trukmė ir gamybos ritmingumas, valdymo kokybė ir pan. Nors finansų analizėje apsiribojama tik ekonominės verslo pusės nagrinėjimu, tačiau atliekant nuodugnesnius tyrimus (siekiant atskleisti veiklos efektyvumo rezervus) finansų analitikui tenka nagrinėti ir tam tikras technines verslo puses [8, p.134].
Įmonės ekonominės veiklos pagrindas yra tam tikrų gamybos priemonių, gamybos objektų ir darbo išteklių panaudojimas produkcijos gamybos procese. Šių elementų panaudojimo intensyvumą galima išreikšti tokiais rodikliais kaip fondogrąžą, medžiagų imlumas, darbo našumas [8,. p.134].
Gamybinių išteklių panaudojimo efektyvumą apibūdina tokie parametrai:
• gamybos apimtis, produkcijos pardavimo apimtis ir kokybė. Esant aukštesnei produkcijos kokybei, galimos sąlyginai didesnės pardavimo pajamos, nes geros kokybės prekės brangesnės;
• išlaidų apimtis tam tikram produkcijos kiekiui pagaminti, t.y. savikaina;
• panaudotų išteklių apimtis, t.y. į verslą investuoto apyvartinio ir ilgalaikio turto dalis, kuri panaudojama produkcijos gamybos procese [8, p.134].
Lygindami pardavimų pajamų ir savikainos rodiklius, galime įvertinti produkcijos pelningumą ir rentabilumą, taip pat apskaičiuoti išlaidas vienam produkcijos litui. Sugretindami gamybos apimtis su į gamybą investuotu kapitalu, galime įvertinti kapitalo reprodukciją (fondogrąžą) bei apyvartumą. Gauti rodikliai savo ruoštu nusako įmonės veiklos pelningumą, bei turto naudojimo efektyvumą [8, p.134].
Bendro finansinio plano įvykdymas ir produkcijos pelningumo lygis iš vienos pusės ir turto apyvartumas – iš kitos praktiškai nulemia įmonės finansinę būklę bei mokumą [8, p.134].
Vertindami įmonės veiklos efektyvumą, galime pasinaudoti gamybinių bei finansinių išteklių panaudojimo rodikliais. Ekstensyvaus išteklių panaudojimo rodikliai:
• darbuotojų ir darbininkų skaičius,
• darbo priemonių apimtis,
• gamybos priemonių apimtis bei nusidėvėjimas,
• apyvartinių aktyvų apimtis ir struktūra ir kt. [8, p.135].
Intensyvaus išteklių panaudojimo rodikliai.
• darbo našumas (arba imlumas),
• medžiagų apyvartumas (arba imlumas),
• fondogrąžą (arba fondų imlumas),
• turto apyvartumas ir pan. [8, p.135].
Fondais ekonominėje literatūroje vadinamos priemonės, kurios dalyvauja produkcijos kūrimo procese, tai pastatai, įrengimai ir pan. Norint išskirti tą turto dalį, kuri tiesiogiai naudojama gaminant produkciją, dažnai literatūroje vartojama ir pagrindinių gamybinių fondų sąvoka, kuri pagal dabartinius apskaitos terminus gali būti prilyginta ilgalaikio turto daliai „mašinos, įrengimai ir transporto priemonės“ [8, p.135].2. AB „ROKIŠKIO SŪRIS“ ir AB „PANEVĖŽIO PIENAS“ VEIKLOS IR JOS REZULTATŲ PALYGINAMOJI ANALIZĖ
2.1. AB „Rokiškio sūris“ ir AB „Panevėžio pienas“ logistikos sistemos efektyvumo vertinimas
Šioje dalyje yra įvertinamas ir analizuojamas Lietuvos pieno perdirbimo įmonių logistinių procesų efektyvumas. Rezultatams palyginti lyginamos konkuruojančios AB „Rokiškio sūris“ ir AB „Panevėžio pienas“ įmonės, gaminančios panašų produkcijos asortimentą.
Vertinant pagal logistikos sistemos vidinio efektyvumo kriterijų yra paskaičiuoti įmonių paskirstymo logistikos subsistemos atskirų grandžių efektyvumo rodikliai ir integruotas visos sistemos efektyvumo rodiklis (žr. 2 lentelę).
2 lentelė
Tiriamų pieno perdirbimo įmonių paskirstymo logistikos grandžių efektyvumo rodikliai

Rodikliai AB „Rokiškio sūris“ AB „Panevėžio pienas“

1999 2000 2001 2002 1999 2000 2001 2002
Sandėliavimo sąnaudų efektyvumas 206,1 176,0 168,9 186,0 186,9 244,4 144,5 193,7
Transportavimo sąnaudų efektyvumas 115,3 104,2 138,1 84,9 27,1 26,9 22,7 18,2
Bendrųjų logistinių sąnaudų efektyvumas 67,9 62,3 73,3 25,7 18,4 17,4 14,1 14,7

Integruoto efektyvumo rodiklio analizė rodo:
• logistinių procesų efektyvumas AB „Rokiškio sūris“, padidėjęs 2001 metais, 2002 metais labai sumažėjo;
• AB „Panevėžio pienas“ per nagrinėjamąjį laikotarpį logistinių procesų efektyvumas pastoviai mažėjo ir tik 2002 metais nežymiai padidėjo;
• tiriamose įmonėse pagrindinė efektyvumo sumažėjimo priežastis buvo logistinių sąnaudų apimties padidėjimas, sumažėjus pardavimų apimčiai: 2002 metais palyginus su 1999 metais AB „Rokiškio sūris“ sąnaudos padidėjo 3,1 karto, o pardavimai tik 1,2 karto; AB „Panevėžio pienas“ logistikos sąnaudas padidėjo 2, 2 karto, o pardavimai – 1,5 karto.
Paskirstymo logistikos grandžių efektyvumo analizė leido padaryti tokias išvadas:
• sandėliavimo sąnaudų efektyvumas turi tendenciją mažėti abiejose įmonėse, tačiau AB „Panevėžio pienas“ jis yra kiek didesnis;
• transportavimo efektyvumas AB „Rokiškio sūris“ yra kelis kartus didesnis nei AB „Panevėžio pienas“, tačiau 2002 metais jis sumažėjo abiejose įmonėse;
• AB „Panevėžio pienas“ paskirstymo logistikos posistemės mažą efektyvumą nulėmė didelės ir neefektyvios transportavimo sąnaudos;
• logistikos sąnaudų struktūra rodo, kad AB „Rokiškio sūris“ paskirstymo logistikoje svarbią vietą užima ne tik transportavimo, bet ir sandėliavimo procesai, o AB „Panevėžio pienas“ pagrindinis dėmesys ir didžioji logistikos sąnaudų dalis skiriama transportavimo procesui.2.2 AB „Rokiškio sūris“ ir AB „Panevėžio pienas“ rinkodaros vertinimas
Rinkodaros vertinimui buvo pasirinktas Prekės vartojamųjų savybių vertinimas.
Prekė – tai visi sprendimai susiję su gaminių kūrimu, ženklinimu, įpakavimu, asortimento formavimu ir papildomomis paslaugomis. Preke gali būti fiziniai objektai, idėjos, paslaugos, asmenybės, vietos, įvykiai, informacija.
Prekių kokybei įvertinti gali būti naudojama vartotojų apklausa. Šiuo atveju, prekės kokybiniai požymiai, vartotojo keliami tam tikrai prekei yra įvertinami balais. Vartotojams yra pateikiamas sudarytas klausimynas, kuriame jis turi įvertinti atskirų kriterijų svarbą pasirenkant konkrečios rūšies prekę. Sudarius vartotojų apklausos suvestinę yra nustatomas kiekvieno kriterijaus svorio koeficientai.
Vertinant AB „Rokiškio sūris“ ir AB “Panevėžio pienas” pieno kokybę, buvo atlikta vartotojų apklausa. Vertinant pieno savybes, buvo apklausti 29 žmones, tyrimo rezultatai pateikti 1 priede. Pieno požymiai buvo vertinami 5 balų sistemoje (5 balai – labai gerai, 1 balas – labai blogai). Pieno vartotojų apklausos rezultatų struktūra pateikiama 3 ir 4lentelėse.

3 lentelė
AB „Rokiškio sūris“ apklausos rezultatų struktūra

Kriterijai Struktūra % Struktūra % Struktūra % Struktūra % Struktūra %
Skonis 62,07 31,03 6,9 – –
Kvapas 41,38 55,17 3,45 – –
Riebumas 20,69 48,28 24,14 6,9 –
Įpakavimas 31,03 48,28 17,24 3,45 –
Spalva 51,72 27,29 17,24 – 3,45
Kaina 17,24 41,38 10,34 24,14 6,9
4 lentelė
AB „Panevėžio pienas“ apklausos rezultatų struktūra

Kriterijai Struktūra % Struktūra % Struktūra % Struktūra % Struktūra %
Skonis 13,79 62,07 17,24 6,9 –
Kvapas 31,03 51,72 6,9 3,45 6,9
Riebumas 27,29 37,93 13,79 20,69 –
Įpakavimas 17,24 51,72 24,14 3,45 3,45
Spalva 41,38 20,69 13,79 24,14 3,45
Kaina – 10,34 48,28 31,03 10,34

AB „Rokiškio sūris“ pieno „Žalioji karvutė“ skonį 62,07 proc. visų vartotojų įvertino kaip labai gerą, o AB „Panevėžio pienas“ pieno „Panevėžio pusriebis pienas“ 62,07 proc. visų vartotojų įvertino kaip gerą.
AB „Rokiškio sūris“ pieno „Žalioji karvutė“ kvapą 55,17 proc. visų vartotojų įvertino kaip gerą, o AB „Panevėžio pienas“ pieno „Panevėžio pusriebis pienas“ 51,72 proc. visų vartotojų įvertino taip pat kaip gerą.
AB „Rokiškio sūris“ pieno „Žalioji karvutė“ riebumą 48,28 proc. visų vartotojų įvertino kaip gerą, o AB „Panevėžio pienas“ pieno „Panevėžio pusriebis pienas“ 37,93 proc. visų vartotojų įvertino taip pat kaip gerą.
AB „Rokiškio sūris“ pieno „Žalioji karvutė“ įpakavimą 48,28 proc. visų vartotojų įvertino kaip gerą, o AB „Panevėžio pienas“ pieno „Panevėžio pusriebis pienas“ 51,72 proc. visų vartotojų įvertino taip pat kaip gerą.
AB „Rokiškio sūris“ pieno „Žalioji karvutė“ spalvą 51,72 proc. visų vartotojų įvertino kaip labai gerą, o AB „Panevėžio pienas“ pieno „Panevėžio pusriebis pienas“ 41,38 proc. visų vartotojų įvertino taip pat kaip labai gerą.
AB „Rokiškio sūris“ pieno „Žalioji karvutė“ kainą 41,38 proc. visų vartotojų įvertino kaip gerą, o AB „Panevėžio pienas“ pieno „Panevėžio pusriebis pienas“ 48,28 proc. visų vartotojų įvertino tik kaip patenkinamą.
Viena iš priežasčių, lemiančių tokius rezultatus, ištikimybė AB „Rokiškio sūris“ gaminamai produkcijai taip pat prekinis ženklas.
Pirmiausia, buvo sudaryta anketa, kuri pridedama prieduose, vartotojų nuomonėms apie pieno rūšis tirti. Tyrimui buvo pasirinktos vienodo riebumo (2,5 proc.) pieno rūšys.
5 lentelė
AB „Rokiškio sūris“ ir AB „Panevėžio pienas“ pieno rūšys ir kainos

Eil. Nr. Gamintojas Pieno pavadinimas Kaina, Lt
1 AB „Rokiškio sūris“ „Žalioji karvutė“ 1,75
2 AB „Panevėžio pienas“ „Panevėžio pusriebis pienas“ 1,80

Pasirinkta tyrimo vieta – MAXIMA, Ukmergės g. 23, Panevėžys, tyrimo laikas – 2004 m. gruodžio 15 d.
Atlikti pirminiai skaičiavimai, apskaičiuotos vidutinės reikšmės, o rezultatai pateikti 6 lentelėje:
6 lentelė
Pieno rūšių savybių vidutinės reikšmės

Pieno savybės Savybių reikšmingumas Pieno savybių įvertinimas

AB „Rokiškio sūris“ pienas „Žalioji karvutė“ AB „Panevėžio pienas“ pienas „Panevėžio p.usriebis pienas“
Spalva 3,55 4,24 3,79
Skonis 4,83 4,55 3,83
Kvapas 3,14 4,38 3,97
Riebumas 3,41 3,83 3,72
Kaina 4,28 3,38 2,59
Įpakavimas 3,48 4,07 3,76

Apskaičiuotas kiekvienos pieno rūšies bendrasis įvertinimas. Rezultatai pateikiami 7 lentelėje:

7 lentelė
Pieno rūšių bendrasis įvertinimas

Pieno rūšis Bendrasis įvertinimas
AB „Rokiškio sūris“ pienas „Žalioji karvutė“ 4,08
AB „Panevėžio pienas“ pienas „Panevėžio pusriebis pienas“ 3,58
VIDUTINIŠKAI 3,83

Tokiu būdu, pagal vartotojų nuomonių tyrimo rezultatus išeina, kad AB „Rokiškio sūris“ pienas „Žalioji karvutė“ yra geriausias iš tiriamų dviejų rūšių (aukščiausias bendrasis įvertinimas).
Apskaičiuotas kiekvienos pieno rūšies kainos ir kokybės santykis. Rezultatai pateikiami 8 lentelėje:
8 lentelė
Pieno rūšių kainos ir kokybės santykis

Pieno rūšis Kaina, Lt Kokybė Kainos ir kokybės santykis
AB „Rokiškio sūris“ pienas „Žalioji karvutė“ 1,75 4,08 0,43
AB „Panevėžio pienas“ pienas „Panevėžio pusriebis pienas“ 1,80 3,58 0,50
VIDUTINIŠKAI 1,78 3,83 0,46

Mažiausias kainos ir kokybės santykis yra AB „Rokiškio sūris“ pieno „Žalioji karvutė“, tai reiškia, kad pirkdamas šį pieną, vartotojas “kokybės vienetą” perka už mažiausią kainą.
Apskaičiuota kiekvienos pieno rūšies sąlyginė kaina, t.y. kaina, už kurią parduodant pieną, jo kainos ir kokybės santykio dydis bus lygus šio rodiklio vidutiniam dydžiui, kuris pateiktas 9 lentelėje.
9 lentelė
Pieno rūšių kainų skirtumas

Pieno rūšis Reali kaina, Lt Sąlyginė kaina, Lt Kainų skirtumas, Lt
AB „Rokiškio sūris“ pienas „Žalioji karvutė“ 1,75 1,89 -0,14
AB „Panevėžio pienas“ pienas „Panevėžio pusriebis pienas“ 1,80 1,66 +0,14
VIDUTINIŠKAI 1,78 1,78 –

Siekiant suvienodinti abiejų pieno rūšių kainos ir kokybės santykį (prilyginti jį vidutiniam), reikėtų:
• padidinti AB „Panevėžio pienas“ pieno „Panevėžio pusriebis pienas“kainą;
• sumažinti AB „Rokiškio sūris“ pieno „Žalioji karvutė“ kainą.2.3. AB „Rokiškio sūris“ ir AB „Panevėžio pienas“ finansinis vertinimas
Siekiant įvertinti ūkio veiklos efektyvumą, labai svarbu nustatyti ūkio finansinę būklę. Tam atliekama finansinė analizė. Jos metu skaičiuojami tam tikri santykiniai rodikliai. Informacijos šaltiniai įmonės finansinei analizei atlikti yra įmonės balansas, įmonės pelno (nuostolio) ataskaita.
Tikslas: įvertinti akcinių bendrovių „Rokiškio sūris“ ir „Panevėžio pienas“ ekonominę būklę 2001-2003 metais ir jų veiklų rezultatus bei juos palyginti.

AB „Rokiškio sūris“ 2001-2003 m. balanso analizė
Rodikliai:
1. Bendrasis mokumo (likvidumo) koeficientas = TT/TĮ = 119 974 000/ 59 254 000= 2,02(2001m.)
Bendrasis mokumo (likvidumo) koeficientas = TT/TĮ = 138 618 000/ 88 058 000 = 1,59(2002m.)
Bendrasis mokumo (likvidumo) koeficientas = TT/TĮ = 147 523 000/ 87 314 000 = 1,68(2003m.)
2. Greitojo mokumo (likvidumo) koeficientas = TT – atsargos/ TĮ = 119 974 000 – 74 341 000/ 59 254 000 = 0,77(2001m.)
Greitojo mokumo (likvidumo) koeficientas = TT – atsargos/ TĮ = 138 618 000 – 71347 000/ 87 314 000 = 0,77(2002m.)
Greitojo mokumo (likvidumo) koeficientas = TT – atsargos/ TĮ = 147 523 000 – 78 561 000/ 88058 000 = 0,78(2003m.)
3. Bendro įsiskolinimo rodiklis = TĮ + IĮ/ visas turtas = 59 254 000 + 12 624 000/ 262 652 000 = 0,27(2001m.)
Bendro įsiskolinimo rodiklis = TĮ + IĮ/ visas turtas = 87 314 000 + 16 223 000/ 286 244 000 = 0,36(2002m.)
Bendro įsiskolinimo rodiklis = TĮ + IĮ/ visas turtas = 16 289 000 + 88 058 000/ 302 318 000 = 0,35(2003m.)
4. Skolos – nuosavybės (kapitalo) santykis (finansinio sverto rodiklis) = IĮ + TĮ/ nuosavas kapitalas = 12 624 000 + 59 254 000/ 190 774 000 = 0,38(2001m.)
Skolos – nuosavybės (kapitalo) santykis (finansinio sverto rodiklis) = IĮ + TĮ/ nuosavas kapitalas = 16 223 000 + 87 314 000/ 182 707 000 = 0,57(2002m.)
Skolos – nuosavybės (kapitalo) santykis (finansinio sverto rodiklis) = IĮ + TĮ/ nuosavas kapitalas = 16 289 000 + 88 058 000/ 196 259 000 = 0,53(2003m.)

AB „Panevėžio pienas“ 2001-2003 m. balanso analizė
Rodikliai:
1.Bendrasis mokumo (likvidumo) koeficientas =TT/TĮ= 20 876 633/ 10 674 051=1.96 (2001m.)
Bendrasis mokumo (likvidumo) koeficientas = TT/TĮ = 16 637 376/ 15 759 701= 1.06(2002m.)
Bendrasis mokumo (likvidumo) koeficientas = TT/TĮ = 16 012 539/14 020 745= 1.14(2003m.)
2. Greitojo mokumo (likvidumo) koeficientas = TT – atsargos/ TĮ = 20 876 633 – 12 721 006/ 10 674 051 = 0,76(2001m.)
Greitojo mokumo (likvidumo) koeficientas = TT – atsargos/ TĮ = 16 637 376 – 9 427 128/ 15 759 701 = 0,46(2002m.)
Greitojo mokumo (likvidumo) koeficientas = TT – atsargos/ TĮ = 16 012 539 – 9 458 008/ 14 020 745 = 0,47(2003m.)
3. Bendro įsiskolinimo rodiklis = TĮ + IĮ/ visas turtas = 10 736 592/ 43 665 296 = 0,25(2001m.)
Bendro įsiskolinimo rodiklis = TĮ + IĮ/ visas turtas = 23 493 441/ 52 741 884 = 0,45(2002m.)
Bendro įsiskolinimo rodiklis = TĮ + IĮ/ visas turtas = 19 535 950/ 50 891 533 = 0,38(2003m.)
4. Skolos – nuosavybės (kapitalo) santykis (finansinio sverto rodiklis) = IĮ + TĮ/ nuosavas kapitalas = 10 736 592/ 32 928 704 = 0,28(2001m.)
Skolos – nuosavybės (kapitalo) santykis (finansinio sverto rodiklis) = IĮ + TĮ/ nuosavas kapitalas = 23 493 441/ 29 025 748 = 0,81(2002m.)
Skolos – nuosavybės (kapitalo) santykis (finansinio sverto rodiklis) = IĮ + TĮ/ nuosavas kapitalas = 19 535 950/ 31 203 385 = 0,63(2003m.)

AB „Rokiškio sūris“ 2003 m. pelno (nuostolio) analizė
5. Pardavimų bendrasis pelningumas = bendrasis pelnas/ pardavimai = (303 877 000)/ 353 286 000 = (0,86) (2001m.)
Pardavimų bendrasis pelningumas = bendrasis pelnas/ pardavimai = (341 783 000)/ 374 150 000 = (0,91) (2002m.)
Pardavimų bendrasis pelningumas = bendrasis pelnas/ pardavimai = (290 919 000)/ 384 886 000 = (0,76) (2003m.)
6. Pardavimų grynasis pelningumas = grynasis pelnas / pardavimai = 17 473 000/ 353 286 000 = 0.05(2001m.)
Pardavimų grynasis pelningumas = grynasis pelnas / pardavimai = (5 966 000)/ 374 150 000 = (0.02)(2002m.)
Pardavimų grynasis pelningumas = grynasis pelnas / pardavi.mai = 14 572 000/ 384 886 000 = 0.04(2003m.)
7. Veiklos pelningumas = veiklos pelnas/ pardavimai = 18 663 000/ 353 286 000 = 0.05(2001m.)
Veiklos pelningumas = veiklos pelnas/ pardavimai = (5 948 000) / 374 150 000 = (0.02)(2002m.)
Veiklos pelningumas = veiklos pelnas/ pardavimai = 22 073 000/ 384 886 000 = 0.06(2003m.)
8. Finansinės ir investicinės veiklos pelningumas = finansinės ir investicinės veiklos pelnas/ pardavimai = (951 000)/ 353 286 000 = (0, 003) (2001m.)
Finansinės ir investicinės veiklos pelningumas = finansinės ir investicinės veiklos pelnas/ pardavimai = (717 000)/ 374 150 000 = (0, 002) (2002m.)
Finansinės ir investicinės veiklos pelningumas = finansinės ir investicinės veiklos pelnas/ pardavimai = (2 811 0000)/ 384 886 000 = (0, 01) (2003m.)
9. Kapitalo rentabilumas = bendrasis pelnas/ kapitalas = (303 877 000)/ 190 774 000 = (1,59) (2001m.)
Kapitalo rentabilumas = bendrasis pelnas/ kapitalas = (341 783 000)/ 182 707 000 = (1,87) (2002m.)
Kapitalo rentabilumas = bendrasis pelnas/ kapitalas = (290 919 000)/ 196 259 000 = (1,48) (2003m.)

AB “Panevėžio pienas “ pelno (nuostolio) analizė 2001-2003m.
Rodikliai:
5. Pardavimų bendrasis pelningumas = bendrasis pelnas/ pardavimai = 14 581 470/ 85 877 299 = 0,17(2001m.)
Pardavimų bendrasis pelningumas = bendrasis pelnas/ pardavimai = 13 614 397/ 88 018 050 = 0,16(2002m.)
Pardavimų bendrasis pelningumas = bendrasis pelnas/ pardavimai = 21 002 076/ 89 627 139= 0,23(2003m.)
6. Pardavimų grynasis pelningumas = grynasis pelnas / pardavimai = 1 025 969/ 85 877 299= 0,01(2001m.)
Pardavimų grynasis pelningumas = grynasis pelnas / pardavimai = (-3 813 082)/ 88 018 050= (0,04)(2002m.)
Pardavimų grynasis pelningumas = grynasis pelnas / pardavimai = 2 183 920/ 89 627 139= 0,02(2003m.)
7. Veiklos pelningumas = veiklos pelnas/ pardavimai = (-1 113 714)/ 85 877 299 = (0,01) (2001m.)
Veiklos pelningumas = veiklos pelnas/ pardavimai = (-4 629 179)/ 88 018 050 = (0,05) (2002m.)
Veiklos pelningumas = veiklos pelnas/ pardavimai = 2 958 687/ 89 627 139= 0,03(2003m.)
8. Finansinės ir investicinės veiklos pelningumas = finansinės ir investicinės veiklos pelnas/ pardavimai = 100 428/ 85 877 299 = 0,001(2001m.)
Finansinės ir investicinės veiklos pelningumas = finansinės ir investicinės veiklos pelnas/ pardavimai = 464 191/ 88 018 050 = 0,01(2002m.)
Finansinės ir investicinės veiklos pelningumas = finansinės ir investicinės veiklos pelnas/ pardavimai = (-670 318)/ 247 89 627 139 = (0,01)(2003m.)
9. Kapitalo rentabilumas = bendrasis pelnas/ kapitalas = 14 581 470/ 43 665 296= 0,33 (2001m.)
Kapitalo rentabilumas = bendrasis pelnas/ kapitalas = 13 614 397/ 52 741 884 = 0,26 (2002m.)
Kapitalo rentabilumas = bendrasis pelnas/ kapitalas = 21 002 076/ 50 891 533= 0,41 (2003m.)
3 priede pateikiamos AB “Rokiškio sūris“ ir AB “Panevėžio pienas“ balanso bei pelno (nuostolio) ataskaitos 2001-2003 metais.
Atlikus AB “Rokiškio sūris“ ir AB “Panevėžio pienas “ finansinę analizę galime daryti tokias išvadas:
1. AB „Rokiškio sūris“ bendrasis likvidumo koeficientas 2001 metais buvo 2,02, tai reiškia, kad įmonė turi pakankamai trumpalaikio turto trumpalaikėms skoloms grąžinti, nes šio koeficiento dydis nagrinėjamu laikotarpiu buvo netgi virš 2. AB „Panevėžio pienas“ mokumo koeficientas 2001 metais yra 1,96 (ji taip pat yra moki). Palyginus šių dviejų įmonių koeficientus galima teigti, kad AB „Panevėžio pienas“ bendrasis mokumo koeficientas 2001 metais mažesnis, ji yra mažiau moki.
AB „Rokiškio sūris“ bendrasis likvidumo koeficientas 2002metais buvo 1,59, tai reiškia, kad įmonė turi pakankamai trumpalaikio turto trumpalaikėms skoloms grąžinti, nes šio koeficiento dydis nagrinėjamu laikotarpiu buvo arti 2. AB „Panevėžio pienas“ mokumo koeficientas 2002 metais yra 1,06 (ji taip pat yra moki). Palyginus šių dviejų įmonių koeficientus galima teigti, kad AB „Rokiškio sūris“ bendrasis mokumo koeficientas 2002 metais didesnis, ji yra mokesnė.
AB „Rokiškio sūris“ bendrasis likvidumo koe.ficientas 2003metais buvo 1,68, tai reiškia, kad įmonė turi pakankamai trumpalaikio turto trumpalaikėms skoloms grąžinti, nes šio koeficiento dydis nagrinėjamu laikotarpiu buvo arti 2. AB „Panevėžio pienas“ mokumo koeficientas 2003 metais yra 1,14 (ji taip pat yra moki). Palyginus šių dviejų įmonių koeficientus galima teigti, kad AB „Rokiškio sūris“ bendrasis mokumo koeficientas 2003 metais didesnis, ji yra mokesnė.
2. AB „Rokiškio sūris“ greitojo mokumo koeficientas 2001 metais buvo 0,77, tai parodo, kad įmonė neturi pakankamai pinigų ir jų ekvivalentų trumpalaikėms skoloms grąžinti. Nors šis koeficientas buvo mažesnis už 1, dar negalima teigti, kad įmonės mokumas yra blogas. AB „Panevėžio pienas“ greitasis mokumo koeficientas yra, 0,76. Ši įmonė neturi pakankamai pinigų ir jų ekvivalentų trumpalaikėms skoloms grąžinti. Palyginus šių įmonių koeficientus, galima teigti, kad AB „Rokiškio sūris“ 2001 metais greitasis mokumo koeficientas tik labai nežymiai didesnis.
AB „Rokiškio sūris“ greitojo mokumo koeficientas 2002 metais buvo 0,77, tai parodo, kad įmonė neturi pakankamai pinigų ir jų ekvivalentų trumpalaikėms skoloms grąžinti. Nors šis koeficientas buvo mažesnis už 1, dar negalima teigti, kad įmonės mokumas yra blogas. AB „Panevėžio pienas“ greitasis mokumo koeficientas yra, 0,46. Ši įmonė neturi pakankamai pinigų ir jų ekvivalentų trumpalaikėms skoloms grąžinti. Palyginus šių įmonių koeficientus, galima teigti, kad AB „Rokiškio sūris“ 2002 metais greitasis mokumo koeficientas didesnis.
AB „Rokiškio sūris“ greitojo mokumo koeficientas 2003 metais buvo 0,78, tai parodo, kad įmonė neturi pakankamai pinigų ir jų ekvivalentų trumpalaikėms skoloms grąžinti. Nors šis koeficientas buvo mažesnis už 1, dar negalima teigti, kad įmonės mokumas yra blogas. AB „Panevėžio pienas“ greitasis mokumo koeficientas yra, 0,47. Ši įmonė neturi pakankamai pinigų ir jų ekvivalentų trumpalaikėms skoloms grąžinti. Palyginus šių įmonių koeficientus, galima teigti, kad AB „Rokiškio sūris“ 2003 metais greitasis mokumo koeficientas didesnis.
3. AB „Rokiškio sūris“ bendras įsiskolinimo rodiklis 2001 metais yra 0,27, AB „Panevėžio pienas“ – 0,25, tai reiškia, kad AB „Panevėžio pienas“ 2001 metais yra mažiau įsiskolinusi nei AB „Rokiškio sūris“.
AB „Rokiškio sūris“ bendras įsiskolinimo rodiklis 2002 metais yra 0,36, AB „Panevėžio pienas“ – 0,45, tai reiškia, kad AB „Panevėžio pienas“ 2002 metais yra labiau įsiskolinusi nei AB „Rokiškio sūris“.
AB „Rokiškio sūris“ bendras įsiskolinimo rodiklis 2003 metais yra 0,35, AB „Panevėžio pienas“ – 0,38, tai reiškia, kad AB „Panevėžio pienas“ 2003 metais yra labiau įsiskolinusi nei AB „Rokiškio sūris“.
4. AB „Rokiškio sūris“ skolos – nuosavybės santykis 2001 metais yra 0,38, o AB „Panevėžio pienas“ – 0,28, tai reiškia, kad AB „Panevėžio pienas“ mažiau nei trečdalį turto finansavo kreditoriai, o AB „Rokiškio sūris“ daugiau nei trečdalį turto finansavo kreditoriai.
AB „Rokiškio sūris“ skolos – nuosavybės santykis 2002 metais yra 0,57, o AB „Panevėžio pienas“ – 0,81, tai reiškia, kad AB „Panevėžio pienas“ beveik visą turtą finansavo kreditoriai, o AB „Rokiškio sūris“ tik daugiau nei pusę turto finansavo kreditoriai.
AB „Rokiškio sūris“ skolos – nuosavybės santykis 2003 metais yra 0,53, o AB „Panevėžio pienas“ – 0,63, tai reiškia, kad AB „Panevėžio pienas“ daugiau nei pusę turto finansavo kreditoriai, o AB „Rokiškio sūris“ tik pusę turto finansavo kreditoriai.
5. 2001 m. AB „Rokiškio sūris“ pardavimų bendrasis pelningumas buvo – (0,86 Lt), tai reiškia, kad AB „Rokiškio sūris“ pardavusi 1 vnt., gavo 0,86 Lt bendrojo nuostolio, o „Panevėžio pienas“ 0,17 Lt, tai reiškia, kad AB „Panevėžio pienas“, pardavusi 1 vnt., gavo 0,17 Lt bendrojo pelno.
2002 m. AB „Rokiškio sūris“ pardavimų bendrasis pelningumas buvo – (0,91 Lt), tai reiškia, kad AB „Rokiškio sūris“ pardavusi 1 vnt., gavo 0,91 Lt. bendrojo nuostolio, o „Panevėžio pienas“ 0,16 Lt, tai reiškia, kad AB „Panevėžio pienas“, pardavusi 1 vnt., gavo 0,16 Lt bendro.jo pelno.
2003 m. AB „Rokiškio sūris“ pardavimų bendrasis pelningumas buvo – (0,76 Lt), tai reiškia, kad AB „Rokiškio sūris“ pardavusi 1 vnt., gavo 0,76 Lt. bendrojo nuostolio, o „Panevėžio pienas“ 0,23 Lt, tai reiškia, kad AB „Panevėžio pienas“, pardavusi 1 vnt., gavo 0,23 Lt bendrojo pelno.
6. 2001 m. AB „Rokiškio sūris“ pardavimų grynasis pelningumas buvo – 0,05 Lt., tai reiškia, kad AB „Rokiškio sūris“ pardavusi 1 vnt., gavo 0,05 Lt. grynojo pelno, o „Panevėžio pienas“ 0,04 Lt., mažiau nei AB „Rokiškio sūris“, t.y. 0,01 Lt. grynojo pelno.
2002 m. AB „Rokiškio sūris“ pardavimų grynasis pelningumas buvo (0,02 Lt), tai reiškia, kad AB „Rokiškio sūris“ pardavusi 1 vnt., gavo 0,02 Lt. grynojo nuostolio, o „Panevėžio pienas“ 0,02 Lt., daugiau nei AB „Rokiškio sūris“, t.y. 0,04 Lt. grynojo nuostolio.
2003 m. AB „Rokiškio sūris“ pardavimų grynasis pelningumas buvo – 0,04 Lt., tai reiškia, kad AB „Rokiškio sūris“ pardavusi 1 vnt., gavo 0,04 Lt. grynojo pelno, o „Panevėžio pienas“ 0,02 Lt., mažiau nei AB „Rokiškio sūris“, t.y. 0,02 Lt. grynojo pelno.
7. AB „Rokiškio sūris“ 2001 m., pardavusi 1 vnt., gavo 0,05 Lt. veiklos pelno, o AB „Panevėžio pienas“, pardavusi 1 vnt., gavo 0,01 Lt. veiklos nuostolio.
AB „Rokiškio sūris“ 2002 m., pardavusi 1 vnt., gavo 0,02 Lt. veiklos nuostolio, o AB „Panevėžio pienas“, pardavusi 1 vnt., gavo 0,05 Lt. veiklos nuostolio.
AB „Rokiškio sūris“ 2003 m., pardavusi 1 vnt., gavo 0,06 Lt. veiklos pelno, o AB „Panevėžio pienas“, pardavusi 1 vnt., gavo 0,03 Lt. veiklos pelno.
8. AB „Rokiškio sūris“ 2001 m., pardavusi 1 vnt., gavo 0,003 Lt. nuostolio iš finansinės ir investicinės veiklos, o AB „Panevėžio pienas“, pardavusi 1 vnt., gavo 0,001 Lt. pelno iš finansinės ir investicinės veiklos.
AB „Rokiškio sūris“ 2002 m., pardavusi 1 vnt., gavo 0,002 Lt. nuostolio iš finansinės ir investicinės veiklos, o AB „Panevėžio pienas“, pardavusi 1 vnt., gavo 0,01 Lt. pelno iš finansinės ir investicinės veiklos.
AB „Rokiškio sūris“ 2003 m., pardavusi 1 vnt., gavo 0,01 Lt. nuostolio iš finansinės ir investicinės veiklos, o AB „Panevėžio pienas“, pardavusi 1 vnt., gavo taip pat 0,01 Lt. nuostolio iš finansinės ir investicinės veiklos.
9. AB „Rokiškio sūris“ 2001 m. vienam kapitalo litui, gavo 1,59 Lt. bendrojo nuostolio, o AB „Panevėžio pienas“ vienam kapitalo litui gavo 0,33 Lt bendrojo pelno.
AB „Rokiškio sūris“ 2002 m. vienam kapitalo litui, gavo 1,87 Lt. bendrojo nuostolio, o AB „Panevėžio pienas“ vienam kapitalo litui gavo 0,26 Lt bendrojo pelno.
AB „Rokiškio sūris“ 2003 m. vienam kapitalo litui, gavo 1,48 Lt. bendrojo nuostolio, o AB „Panevėžio pienas“ vienam kapitalo litui gavo 0,41 Lt bendrojo pelno.2.4. AB „Rokiškio sūris“ ir AB „Panevėžio pienas“ kompleksinis vertinimas
Kompleksinis verslo vertinimas apima atskirus verslo vertinimo požymius. Didžiausią reikšmę turi finansiniai rodikliai, tačiau kartais ne mažiau svarbūs ir kiti rodikliai, tokie kaip rinkodaros ar logistikos.
Rodiklių svorį galima nustatyti dviem būdais:
ü Ekspertiniu būdu
ü Regresinės – koreliacinės analizės būdu.
Vertindami AB “Panevėžio pienas” veiklą, rodiklių svorių skaičiavimui naudosime ekspertinį būdą. Pasirinkome penkių balų vertinimo sistemą, kurioje: 1 – labai blogai, 2 –blogai, 3 – patenkinamai, 4 – gerai, 5 – labai gerai.
Vertindami veiklą AB “Rokiškio sūris ”, jos rodiklius lyginome su vienu iš jo konkurentu AB “Panevėžio pienas” veiklos rodikliais (10 lentelė).

10 lentelė
AB “Rokiškio sūris ” ir AB “Panevėžio pienas” kompleksinis veiklos vertinimas

Kriterijai AB “Rokiškio sūris ” AB “Panevėžio pienas”

Svorio koef. Balas Svertinis balas Svorio koef. Balas Svetinis balas
Finansiniai rodikliai (0,65)
Bendrasis mokumas 0,25 4 1 0,25 3 0,75
Bendras įsiskolinimas 0,15 4 0,6 0,15 2 0,3
Pardavimų grynasis pelningumas 0,15 5 0,75 0,15 2 0,3
Pardavimų bendrasis pelningumas 0,1 3 0,3 0,1 1 0,1
Veiklos pelningumas 0,25 5 1,25 0,25 2 0,5
Finansinės ir investicinės veiklos pelningumas 0,1 1 0,1 0,1 1 0,1
Logistiniai rodikliai (0,1)
Sandėliavimo sąnaudų efektyvumas 0,4 3 1,2 0,4 5 2
Transportavimo sąnaudų efektyvumas 0,35 5 1,75 0,35 2 0,7
Bendrųjų logistinių sąnaudų efektyvumas 0,25 4 1 0,25 2 0,5
Rinkodaros rodikliai (0,25)
AB „Rokiškio sūris“ pienas „Žalioji karvutė“ 0,6 5 3,0 – – –
AB „Panevėžio pienas“ pienas „Panevėžio pusriebis pienas“ – – – 0,4 3 1,2

Finansinių rodiklių svertinis įvertinimas rodo, kad daugelis AB “Panevėžio pienas” rodiklių svertiniai balai yra žemesni nei AB “Rokiškio sūris”, o tai rodo, kad geriau finansiniu požiūriu vertinama AB “Rokiškio sūris”. AB “Panevėžio pienas” ypač blogi yra pardavimų bendrojo pelningumo ir finansinės ir investicinės veiklos pelningumo rodikliai, kadangi jie yra žemi. Tačiau mokumo rodikliai yra pakankamai geri. Abiejų akcinių bendrovių finansinės ir investicinės veiklos pelningumo rodikliai yra beveik lygūs. Logistiniai rodikliai didesni yra AB „Rokiškio sūris“, nei AB „Panevėžio pienas“, išskyrus sandėliavimo sąnaudų efektyvumą. Rinkodaros rodikliai didesni buvo AB „Rokiškio sūris“, nes vertinama buvo pagal pieno kokybę.
Norint įvertinti rizikos laipsnį, kuris susijęs su investicija, analizuotojai pasikliaudavo finansinėmis ataskaitomis. Pavyzdžiui, norint įvertinti įmonės likvidumą, valdymo efektyvumą, tvarkymąsi su skolomis ir kapitalu, buvo skaičiuojami įvairūs koeficientai. Šie koeficientai nieko nereiškia , jei jie yra apskaičiuojami vienai įmonei. Tačiau, palyginus juos su kitu kompanijų koeficientais, galima jau daryti išvadas. Žinoma, nereiktų vertinti tokių koeficientų atskirai, t.y., kiek pavojingas vienas ar kitas veiksnys, o visus bendrai – taip sužinoma visos įmonės būklė [4].
Tokių koeficientų naudojimas komplikuoja tradicinį investuotojo įvertinimą. Visų pirma todėl, kad jos nedominuoja įmonės finansinėse ataskaitose – tai yra komercinė įmonės paslaptis, kuri yra saugoma įstatymu. Todėl tokie modeliai, kaip įmonės bankroto tikimybės įvertinimas, yra svarbus investuotojui [4].
AB „Rokiškio sūris“ ir AB „Panevėžio pienas“ bankroto tikimybė bus įvertinama, vadovaujantis Springate modeliu.
Z = 1,03 A + 3,07B + 0,66C + 0,4D
Jei Z<0,862, tada įmonė laikoma bankrutavusia.
A – dirbantis kapitalas/ visas turtas;
B – grynasis pelnas prieš palūkanas ir mokesčius/ visas turtas;
C – grynasis pelnas prieš mokesčius/ trump. įsipareigojimai;
D – pardavimai/ visas turtas.
AB „Rokiškio sūris“ bankroto tikimybė 2001 metais:
Z=1,03*(190774000/262652000)+3,07*(17712000/262652000)+0,66*(17712000/59254000)+0,4*(353286000/262652000) = 1.7
AB „Rokiškio sūris“ bankroto tikimybė 2002 metais:
Z=1,03*(182707000/286244000)+3,07*((6665000)/286244000)+0,66*((6665000)/87314000)+0,4*(374150000/147626000) = 1.55
AB „Rokiškio sūris“ bankroto tiki.mybė 2003 metais:
Z=1,03*(197971000/302318000)+3,07*(19262000/302318000)+0,66*(19262000/88058000)+0,4*(364886000/302318000) = 1.49
AB “Panevėžio pienas“ bankroto tikimybė 2001 metais:
Z=1,03*(32928704/43665296)+3,07*(1025969/43665296)+0,66*(1025969/10674051)+0,4*(85877299/43665296) = 1,7
AB “Panevėžio pienas“ bankroto tikimybė 2002 metais:
Z=1,03*(29025748/52741884)+3,07*((3813082)/52741884)+0,66*((3813082)/15759701)+0,4*(88018050/52741884) = 0,86
AB “Panevėžio pienas“ bankroto tikimybė 2003 metais:
Z=1,03*(31203385/50891533)+3,07*(2212533/50891533)+0,66*(2212533/14020745)+0,4*(89627139/50891533) = 1,56

11 lentelė
AB „Rokiškio sūris“ ir AB „Panevėžio pienas bankroto tikimybės įvertinimas, taikant Springate modelį
Metai AB „Rokiškio sūris“ AB “Panevėžio pienas“
2001 1,70 1,56
2002 1,55 0,86
2003 1,49 1,70

Iš lentelės matyti, kad AB „Rokiškio sūris“ bankroto tikimybė 2001 – 2003 metais yra maža, nes Z>0.862, nors apskaičiuotos reikšmės turi tendenciją mažėti, bet AB „Rokiškio sūris“ bankrotas nagrinėjamu laikotarpiu negrėsė.
AB „Panevėžio pienas“ 2001 metų apskaičiuota reikšmė yra labai gera (Z>0.862), tai reiškia, kad bankroto tikimybė įmonei labai maža, bet 2002 metais apskaičiuota reikšmė rodo, kad įmonė buvo ties bankroto riba. Nagrinėjant 2003 metų apskaičiuotą reikšmę, išaiškėja, jog įmonė 2002 metais nebankrutavo ir 2003 metais įmonei bankroto tikimybė tapo labai maža.
Apibendrinant, galima teigti, kad nagrinėjamu laikotarpiu AB „Rokiškio sūris“ veikla buvo stabili, atsižvelgiant į konkurencines rinkos sąlygas, o AB „Panevėžio pienas“ – nestabili, įmonei nagrinėjamu laikotarpiu grėsė bankrotas.IŠVADOS
1. Logistikos sąnaudų struktūra rodo, kad AB „Rokiškio sūris“ paskirstymo logistikoje svarbią vietą užima ne tik transportavimo, bet ir sandėliavimo procesai, o AB „Panevėžio pienas“ pagrindinis dėmesys ir didžioji logistikos sąnaudų dalis skiriama transportavimo procesui.
2. Anketinės apklausos tyrimo rezultatai parodė, jog AB „Rokiškio sūris“ pieno „Žalioji karvutė“ vartojamosios savybės yra geresnės nei AB „Panevėžio pienas“ pieno „Panevėžio pusriebis pienas“. Viena iš priežasčių – respondentų parodytas lojalumas AB „Rokiškio sūris“ gaminamai produkcijai.
3. Mažiausias kainos ir kokybės santykis yra AB „Rokiškio sūris“ pieno „Žalioji karvutė“, tai reiškia, kad pirkdamas šį pieną, vartotojas “kokybės vienetą” perka už mažiausią kainą.
4. AB „Rokiškio sūris“ bendrasis mokumo koeficientas nagrinėjamu laikotarpiu buvo labai geras, AB „Panevėžio pienas nagrinėjamu laikotarpiu buvo pakankamas, tai reiškia, kad įmonės turėjo pakankamai trumpalaikio turto trumpalaikėms skoloms grąžinti.
5. Bendrasis įsiskolinimo rodiklis nagrinėjamu laikotarpiu parodė, jog AB „Panevėžio pienas“ yra labiau įsiskolinusi nei AB „Rokiškio sūris“, tačiau abiejų įmonių bendrasis skolos koeficientas yra per žemas, jis galėtų būti didesnis. Didelę AB „Panevėžio pienas“ turto dalį finansavo kreditoriai.
6. Pardavimų grynasis pelningumas nagrinėjamu laikotarpiu abiejų įmonių kito. Daugeliu atvejų, pardavus produkcijos vienetą, buvo gautas pelnas, tik AB „Rokiškio sūris“ pelnas, gautas už produkcijos vienetą, buvo keliais centais didesnis.
7. Vadovaujantis Springate modeliu, buvo vertinama abiejų įmonių bankroto tikimybė. 2001 – 2003 metais AB „Rokiškio sūris“ bankroto tikimybė buvo maža. 2002 metais AB „Panevėžio pienas“ buvo ties bankroto riba, o 2003 metais įmonės situacija konkurencinėje aplinkoje žymiai pagerėjo.LITERATŪROS SĄRAŠAS
1. Gaidienė Z. Finansų valdymas. – Kaunas: Pasaulio lietuvių kultūros, mokslo ir švietimo centras. 1998.
2. Gargasas A. Logistinių procesų efektyvumo vertinimas gamybinėse įmonėse: daktaro disertacijos santrauka. – Kaunas: Akademija. 2000.
3. Kvederaitė V. Firmos finansinė analizė. – Vilnius: Lietuvos informacijos institutas. 1997.
4. Rakštys R. Verslo vertinimo paskaitų konspektas. – Kaunas: Akademija. 2005.
5. Rutkauskas A.V., Damašienė V. Finansų valdymas. – Šiauliai: Šiaulių universitetas. 2002.
6. Sakalas A. Personalo vadyba. – Vilnius: Margi raštai. 2003.
7. Sakalas A. ir kt. Pramonės įmonių vadyba. – Kaunas: Technologija. 2000.
8. Šlekienė D., Klimavičienė I. Įmonės veiklos finansinis vertinimas. – Kaunas: Technologija. 2000.
9. http://www.rakstys.com/StudijosMokslas/Studijos/Paskaitos_VVert.htm#section3

Leave a Comment