Predestinacija

Predestinacija

Jums kas nors pasako: “Jūsų likimas nulemtas!” Kokia pirminė jūsų reakcija? Pasipiktinimas, nuostaba, nuoskauda, įsižeidimas? Dar kas nors? Pasipiktinti galima tiesiog pačia mintimi: kaipgi likimas jau gali būti nulemtas? Galima ir nustebti: mano likimas nulemtas, kas gi tai padarė!? Jus gali užvaldyti nuoskauda: nulemtas mano likimas, juk aš niekam nesuteikiau tokios teisės. Galima ir įsižeisti: ką, kažkas nulėmė mano likimą, na ir nenaudėlis!
Kaip gali būti nulemtas mano likimas? Kokiu pagrindu? Kas turi tokią teisę? Kaimynas, draugas, pažįstamas, priešas, vyras (žmona), tėėvas, motina, sesuo, brolis ar koks nors nepažįstamasis? Taip, iš tiesų tai – įmanomas dalykas, kad kuris nors iš paminėtųjų kategorijos ims ir su jumis susidoros moraliai arba fiziškai. Moralinis susidorojimas tai tik mažesnioji likimo pusė, kai nepagrįstai esate apkaltinamas melu, vagyste, ištvirkavimu, svetimavimu ar kitais nedorais dalykais, ir teismas kaltintojui priteisia piniginę kompensaciją už moralinę žalą. Tačiau ta moralinė žala padaryta jums, o ne kaltintojui. Galimas ir fizinis susidorojimas (ne kartuvės, ne laužas, ne ketvirčiavimas, o tiesiog šalto ginklo panaudojimas). Tookiu būdu kažkas iš kvėpuojančiųjų nusprendžia jūsų žemiškąjį likimą (tarytum būtų koks nors pomirtinis likimas? Tai jau diskusijų objektas). Tokios likimo lemties išvengti sunku, kai kas nors jau susiruošė susidoroti su jumis.
Tačiau jeigu su jumis niekas nenori susidoroti nei moraliai, ne

ei fiziškai, tai kame tas likimo nulemtumas? Tokiu atveju savo likimo kalvis esu aš pats. Argi? Juk Augustinas iš Hipono sako visai ką kita: žmonių lemtis yra dvejopa; jau Dievo iš aukščiau nuspręsta kas bus pasmerktieji, o kas išganytieji; blogieji bus pasmerkti, o gerieji – išganyti. Nejaugi viskas jau nuspręsta iš anksto, kas bus blogas, o kas geras? Belieka gyventi ir negalvoti kas bus. Tai kas bus, atėjus laikui, mes pamatysim. Tik ar patiks vaizdas, kurį mes išvysim, neaišku?
Anot Žano Kalvino Kristus kentėjo ir mirė ant kryžiaus tik dėl saujelės išrinktųjų, o ne dėl visų nusidėjėlių. Kokia tikimybė patekti į tą išrinktųjų tarpą? Jokios tikimybių teorijos čia išvesti negalima. Galima tik vienintelė tikėjimo tikimybė. Jei Dievo sprendimai yra amžini ir nekintantys, tai iššrinktajam nebeįmanoma prarasti išganymo, o pasmerktajam neįmanoma įgyti išganymo. Tokia Dievo malonės valia. Todėl tuomet kyla klausimas kodėl vieni yra išrinktieji, o kiti – ne? Jei tad Dievas negali į tai atsakyti, tai kas tuomet atsakys?
Išeina labai dviprasmiška situacija. Tu turi gyventi, daryti gerus darbus ir tikėti bei viltis, jog pateksi į tą išganytojų pulką. Tačiau nėra jokios garantijos. Jeigu nėra nė menkiausios garantijos, tai kokia gali būti viltis? Greičiau pasireikš neviltis, kurią gimdo nežinojimas. Arba visiškai priešinga situacija: gyveni, lėbauji, vagi, sv
vetimauji, netiki, tau visai nusispjaut į gerus darbus ir Dievą, tačiau Dievas tave išgelbėja savo malone ir tu patenki į tą teisiųjų išsvajotą išrinktųjų terpę. Ar tai teisinga? Įmanomas tik vienas atsakymas: ne! Kur logika? Taip išeina jog Dievas alogiškas. Jeigu taip yra iš tikrųjų, tuomet tikrai neverta gyventi teisuolio gyvenimo, nes jį gyvendamas gali būti pasmerktas, o tavo kaimynas, kuris tyčiojosi iš tavęs ir elgėsi amoraliai, ne tik – išteisintas, bet ir apdovanotas išrinktojo statusu. Tačiau tarkime, jei gyvenant nedorai ir nepatektum į tą išrinktųjų pulką, bei būtum pasmerktas, nebūtų tokios nuoskaudos, kaip būnant teisiajam susilaukti pasmerktojo tapatybės.
Remiantis Augustino ir Kalvino predestinacijos dogma, tai – žymiai baisiau, negu Romos Katalikų Bažnyčios skaistyklos doktrina. Patekęs į skaistyklą, tu dar turi galimybę atgailauti ir išsikovoti vietą išrinktųjų tarpe. Skaistykla gali tapti šiaudu bei viltimi dorai ir nedorai gyvenusiems žmonėms. Tačiau tokios galimybės ir vilties, anksčiau du minėtieji asmenys, nesuteikia.
Galima manyti, ir tai būtų teisingiausia, jog ne Dievo esmėje yra predestinacija, tačiau ją teoriškai įgyvendino Augustinas ir Kalvinas pasiremdami Ananke ir Fatumu.
Anankė – tai likimas, lemtis graikų mitologijoje, kuri yra moirų motina. Moiros – trys likimo deivės: Klotė verpia gyvenimo siūlą, Lachesė nustato gyvenimo kelią ir jo trukmę, o Atropė nukerpa tą siūlą. Tai tokia tvarka, kurios neįmanoma pa
akeisti, ir ji žmonėms nesuvokiama.
Fatumas – nepakeičiama ir nepermaldaujama dievų valia romėnų religijoje, kurią įgyvendina trys likimo deivės parkos, atitinkančios graikų moiras.
Augustinas su Kalvinu per daug nieko naujo nesugalvojo, tik pasirėmė graikų mitologija bei romėnų religija. Tačiau kaip tai dera su krikščionybe? Jokios darnos neįmanoma aptikti išskyrus predestinacijos dogmą. Tuomet predestinacija ne kas kita kaip moiros ar parkos verpiančios, nustatančios ir nukerpančios žmogaus gyvenimo siūlą.
Pažiūrėkime į įvairias būrėjas, astrologus, ekstrasensus, chiromantus ir kitus lemties pranašus. Jie tiki jog tiksliai gali pasakyti žmogaus ateitį ir praeitį. Praeitis ne tiek svarbi, kaip ateitis. Juk savo praeitį mes ir patys gerai žinome, tačiau labiausiai mus domina ateitis. Manome, jog visokie ezoterinių mokslų atstovai mums pasakys mūsų ateitį. Jie teigia, jog mūsų laukia vienoks ar kitoks likimas. Likimo pakeisti mes negalime, tačiau jį koreguoti įmanoma. Tai pasiekiama esamuoju laiku: šią dieną aš galiu bandyti kažką keisti, tačiau iš esmės likimo pakeisti negalima. Galima bandyti keisti likimo detales, bet ne patį likimą.
Tačiau gyvenime kartais nutinka tokių keistų dalykų, kad ima žmogus ir pasako: jei ne likimas ar Dievas, tai manęs jau nebūtų. Tiesiog eini gatve ir tavęs vos neparbloškia automobilis. Spėji sustoti laiku ir vietoje. Tavęs jis neparbloškia, tačiau jau galbūt kitame posūkyje suvažinėja kitą žmogų. Tai iš
šeina taip, jog to kito žmogaus likimas buvo būti suvažinėtam automobilio. Bet ne visais gyvenimo atvejais žmogus susimąsto apie nulemtą likimo gyvenimą. Dažniausiai žmonės galvoja, jog jie kuria savo gyvenimą. Tačiau kaip tuomet, kai tarkime, sutinkame vieną ar kitą asmenį galvodami jog jie bus mūsų gyvenimo palydovai santuokoje, bet išeina ne tik ne taip, net atvirkščiai, susituokiame su tuo asmeniu, apie kurį galvojome, kad tai ne tas žmogus, kuris gali būti gyvenimo palydovu. Kaip tuomet išeina: tai nuspręsta iš aukščiau ar vis dėlto savo ateitį kuriame patys?
Galbūt gali būti tarpinis variantas: mes savo gyvenimą kuriame patys, tačiau kartais įsikiša ir pats likimas. Kaip tai įmanoma? Tarkime Dievas, aukščiausioji likiminė jėga, stebi mūsų gyvenimus ir padeda tam tikromis akimirkomis, kai mes, anot Jo, pasielgtume neteisingai ar neapskaičiuotai. Tuomet ir šis variantas būtų ne kas kita, kaip likimo ironija. Reiškia, kol mes elgiamės taip, kaip Dievui patinka, jis nesikiša į mūsų gyvenimą, tačiau kai tik pabandome pasielgti ne pagal Jo valią, Jis akimirksniu įsikiša ir nukreipia mus reikalinga, Jam palankia, vaga. Ir Dievo nesikišimas, ir Jo įsikišimas į mūsų gyvenimą, gali būti įvardijamas kaip iš anksto nulemtas likimas. Juk jei elgiamės kaip jis nori, tuomet nepažeidžiame jo suplanuoto likimo, bet jei bandome elgtis ne taip, kaip Jis nori, Jis įsikiša, ir mes vis tiek nepažeidžiame jo, mums skirto, likimo.

Tačiau argi ne pats žmogus turėtų spręsti ir nulemti savo gyvenimą? Juk Dievas žmogui davė laisvą valią rinktis. Rinktis ar valgyti vaisių nuo gėrio ir blogio pažinimo medžio; rinktis savo gyvenimo kelią: eiti tiesiai ar sukti į šalikelę; elgtis dorai ar blogai. Jei mūsų gyvenimą valdytų predestinacija, tai argi Dievas būtų galėjęs leisti žmogui pažinti gėrį ir blogį? Jis nebūtų turėjęs leisti nuskinti to vaisiaus. Taip iš esmės, dar neatsiradus sąvokai predestinacija, pati predestinacija, jau paties Dievo, buvo paneigta. Juk jeigu Dievas jau žinotų visų likimus, kaipgi Jam turėtų būti nuobodu žiūrėti į šią, jo paties režisuojamą žmonijos dramą. Jis jaustųsi kaip koks demiurgas, kuris tik sukūrė šį pasaulį ir į jo evoliuciją daugiau nesikiša. Tačiau mes iš teologijos istorijos matome, jog Dievas ne kartą kišosi į savo tvarinių gyvenimus. Jei Dievas žinotų mūsų likimus, Jam į juos kištis visai nebūtų reikalo. Jis būtų šį pasaulį užprogramavęs, ir jo programa būtų buvusi tobula. Tačiau Dievo sukurtas pasaulis nebuvo tobulas, nes pats Dievas gailėjosi sukūręs žmogų žemėje.

Todėl visiems, kurie sako kad jūsų likimas jau nulemtas, drąsiai galima atrėžti: “Savo likimą kuriu aš pats!” Kaipgi bus nustebę tie, kurie tiki predestinacija. Toks jūsų atsakymas pasės abejonės šešėlį jų tikėjime.

Vieni tiki predestinacija, likimu, kiti tiki Gyvenimu.

Leave a Comment