LITERATŪROS SROVĖS IR JŲ BRUOŽAI1. antika VIII a.pr.Kr. – V a. Mitai – pasakojimai apie dievų, žmonių pasaulio kilmę bei jų gyvenimo istorijas. Mitai suvokiami perkeltine prasme. Graikai pasaulį įsivaizdavo tvarkingą, harmoningą, prasmingą. Pasaulį vienijanti jėga – Dzeusas. Graikų dievų buveinė – Olimpo kalnas, kur dievai puotauja. Homeras, Euripidas, Ezopas, Eschilas, Ovidijus, Heriodas.2. viduramžiai V a. – XV a. Atsirado riterių literatūra, kurtuazinė literatūra, formuojasi miestelėnų literatūra. Pagrindinis žanras – epas. Kūriniai dažniausiai buvo dainuojami. Nebuvo autorinės kūrybos. Kūriniuose atsispindi svarbiausios to meto vertybės: garbė, pamaldumas, ištikimybė. Svarbiausia žmogaus gyvenime buvo Dievas. Kūniški dalykai buvo laikomi nepadoriais. Mirtis buvo suvokiama, kaip naujo dvasinio gyvenimo pradžia. Rolando giesmė, Nibelungų giesmė (kolektyvinė kūryba).3. renesansas XVI a. atsirado Italijoje. Renesansas – antikos atgimimas. Tobulu pasauliu laikomas antikinis pasaulis. Humanistas XVI a. – išsilavinęs žmogus, mokantis graikų ir lotynų kalbas, besidomintis antika. Literatūroje svarbiausias yra žmogus. Dažniausiai vaizduojamas stiprus, gražus, protingas. Stengiamasi atskleisti žmogaus asmenybę. Svarbiausia savybė – valia. Atsisakyta žmogaus, kaip dievo įrankio, stereotipo. Laimė – atsitiktinumas. Pasaulis vaizduojamas realistiškai. Būdingas žemiško gyvenimo garbinimas. Epas: Alonso de Ersilija; lyrika: F. Petrarka, V. Šekspyras, Dantė; drama: V. Šekspyras, Lope de Vega; romanai: Rablė.4. barokas XVII a. barokas laikomas renesanso krize. Barokas – nusivylęs, liūdnas, nes tai maro, bado ir karų laikotarpis. Baroko puošnumas – slėpimasis nuo skaudžios tikrovės. Baroko žmogaus likimas jau nulemtas ir lemties akivaizdoje jis bejėgis. Atgimė religinis jausmas, bet Dievo buvimą stengiamasi paaiškinti racionaliai. Stipri mirties baimė. Literatūrai būdingas manierizmas – dirbtinumas, rafinuotumas, stilistinių formų, meninės raiškos priemonių gausa, puošnumas. Pasaulis vaizduojamas neaprėpiamas, nesuprantamas, begalinis. Žanrai: kalambūras, konfeti. Realybė pagražinama, vaizduojama fantastiškai. Dž. Marinas, Dž. Donas, Dž. Miltonas, L. de Gongora, P. Kalderonas.
5. klasicizmas XVII a. klasicizmo literatūra, priešingai, nei baroko, remiasi protu, o ne jausmais. Vaizduojami tipiški, įprasti dalykai. Praeitis nevaizduojama. Autorius lieka objektyvus. Veikėjai skirstomi į teigiamus ir neigiamus. Išlaikomi gryni žanrai. Kuriama aukštuoju stiliumi (literatūrine kalba). Vaizduoja žmogaus vidinį pasaulį. Ryškus patriotizmas, heroizmas, jausmų susidūrimas. Klasicizmas pasižymi tvarka, tobulumu. Kornelis, Moljeras, la Fontenas. 6. švietimas XVIII a. švietimo epochoje mokslas pakeičia dievą. Literatūros paskirtis – auklėti žmogų, visuomenę. Literatūra buvo siekiama įskiepyti dorovės normas, kurios garantuotų laimingą gyvenimą. Menininkai save laikė mokytojais. Volteras, Ruso, Didro.7. romantizmas XIX a. švietimo epochos pabaiga. Nusivylimas protu. Iškelta individualybė, o ne bendrumas.labiausiai vertinama laisvė. Genialumas – prakeikimas. Pasaulis – nesuprantamas, valdomas lemties. Dabartis vertinama kritiškai. Tikrasis pasaulis – dvasinis pasaulis. Aštrus žmogaus ir visuomenės susidūrimas. Stengiamasi bėgti nuo visuomenės.romantizmo laikotarpiu plito misticizmas, okultizmas, domėjimasis magija. Dievas – tik stebėtojas. Menas – idealios tiesos ieškojimas. Romantizmo literatūra – utopiška. Svarbi meilė, nors dažnai ir nelaiminga, bet suteikianti herojui gyvenimo prasmę. Vokietija: L. Tykas (“Mėlynbarzdis”), Novalis (“himnai nakčiai”), Hofmanas (“aukso puodas”, “spragtukas”); Anglija: Baironas (“kainas”, “don Žuanas”), Skotas (“Aivenhas”); Prancūzija: Šatobrianas (“Renė”, “Atalo”), Diuma (‘trys muškietininkai”); Amerika: Irvingas, Kuperis, Po.8. realizmas XIX a. 3 deš. Realisto pasaulis – pasaulis visuomenėje. Pagrindinis veikėjas – miestietis, darbininkas. Mažėja dvasiškumas, pabrėžiami instinktai. Religingumas, mistika dingsta. Vaizduojama dabartis, tikrovė, tokia, kokia yra. Poezija nėra populiarus žanras. Realistų kūriniuose gausu detalių. Mėgiama vaizduoti žmogaus ir visuomenės santykius. Prancūzija: Floberas (“ponia Bovari”), Stendalis (“raudona ir juoda”), Balzakas; Anglija: Dikensas, Tekerėjus (‘tuštybės mugė”); Vokietija: Heinė; Rusija: Gogolis, Turgenevas, L.Tolstojus, Dostojevskis (“nusikaltimas ir bausmė”, “idiotas”); Amerika: Tvenas, Londonas, Dreizeris.natūralizmas XIX a. 3 deš. Natūralistai mėgsta vaizduoti brutalius tikrovės vaizdus, tyrinėja mokslą apie gyvenimą. Zola, Mopasanas, Hardis.9. simbolizmas XIX a.pb. – XX a. simbolizmas susiformavo Prancūzijoje. Simbolistų teigimu, kiekviename daikte, reiškinyje glūdi paslaptis, kurią gali įžvelgti tik menininkas. Meno uždavinys – fiksuoti nematomus žmogaus ryšius su visata, atskleisti žmogaus sielos kosmosą, nes sielos pasaulis neišmatuojamas. Simbolistai kuria naują poetinę tikrovę, kurios vaizdo pamatas – simbolis. Kūryba – nuo sąmoningų pastangų nepriklausantis dalykas. Iškeliamas būties prieštaringumas. Pasaulis neaiškus, nėra ryškių kontūrų. Bodleras, Meterlinkas, Verlenas, Rembo, Malarmė, Baltrušaitis.10. estetizmas XIX a.pb. – XX a. menas nuo nieko nepriklausomas. Grožis ir menas – aukščiau visko. “Tikras menininkas bus tas, kuris nieko nekurs, bet savo gyvenimą pavers nuostabesniu šedevru už visus tuos, kurie buvo nupiešti, parašyti, išdainuoti.” O. Vaildas. Bodleras, Vaildas, Po.11. impresionizmas XIX a.pb. – XX a. impresionizmas pirmiau pasireiškė dailėje, vėliau ir literatūroje. Kūryboje svarbiausia įspūdis, kūrybinis įkvėpimas, nuotaika, akimirka. Labai glaudus gamtos ir žmogaus santykis. Ryškūs pasąmonės vaizdiniai. I. Šeinius.12. postmodernizmas XX a. antra p.