Katiniška meilė

Mano mažulė murkia man ant kelių. Miela. Suleidžiu pirštus į jos blizgantį kailį – raminantis švelnumas. Visai kaip rytais, kai prabudusi pašaukiu vardu ir Murka atbėga pasiglostyt pataluose, kartodama savo rytinį sveikinantį „murr-miau“. Banalu būtų sakyti, kad ji kniaukia – ji su manim šnekasi: garsus ir atkalus „miaaauuu“, reiškiantis „aš noriu valgyt“, tylus „mur“, kai paliečiu miegančios uodegą ar paausį, pasitenkinimo „brrr“, kai kasau pasmakrę, ir, žinoma, jau minėtas rytinis „murr-miau“. O kur dar visi gestai ir mimikos! Švelnus kepštelėjimas letenėle per koją – reikalavimas pažaisti, kruopštus prisitaikymas griebti pelytę. Galėčiau tęs

s
sti be galo
. Matyt kaip ir daugelis šiek tiek raganiškos prigimties moterų pati turiu juodai katinišką sielą.

Bet žaviausia yra jos meilė. Katiniška meilė. Kažkada išgelbėjau Murką nuo valkatavimo gatvėse. Parsinešiau namo velniškai gražią, bet siaubingai išsigandusią. Po kelionės automobiliu ir privalomų maudynių susisukęs šlapias kamuoliukas už sofos atrodė niekada man neatleis.

Šiandien duodasi po kambarį. Nuspiria nuotraukos rėmelius, ištampo mamos mezginį, net pasisioja į palmę. Čia kai karališkai nemiega ant radiatoriaus. Tokia mano katytė dabar: pamiršusi valkatavimo ir bado siaubą, naujos aplinkos stresą ir senuosius šeimininkus, kurie ja lengvabūdiškai ats

s
sikratė.

Taigi apie katinišką meilę. Ji reiškia besąlygišką pasitikėjimą ir meilumą. Meilė išdykusi, bet švelni, reikalaujanti pagarbos, atsilyginanti tuo pačiu. Nelaikau savęs šeimininke – greičiau drauge. Žiūriu į Murką ir mąstau. Kad žmonės taip mylėtų. Aš duodu savo nuoširdų rūpestį. Ir nėra jokių abejonių. To pakanka, kad į meilę atsakytų mei

i
ile. Jokio apsimetinėjimo. Jokio veidmainiškumo. Katiniška meilė laimima rūpesčiu ir mėsos gabalėliu, o žmogiška.

Vyras. Jis neparodys kaip pasiilgo atbėgdamas pasitikt prie durų. Jis net po kelių ar keliolikos metų rūpesčio gali iškeisti moterį į kitą. Neketinu tapti senmerge su pilnu namu katinų, tik. Šiandien kankinama abejonių ir prisiminimų svarstau, kodėl žmonių jausmai tokie sudėtingi. Kodėl kartais neužtenka meilės, kad laimėti vyro atsaką ir prieraišumą? Kodėl šįvakar guodžia Murka, o jis kažkur. kitur.

Nusprendžiau. Esu katiniška siela. Ieškosiu tokio paties. Galėsime kartu kniaukti pilnatyje.