filosofija

1. Žodį “filosofija” pirmasis pavartojo Sokratas teigdamas, jog žmogus privalo mokytis filosofijos, tam kad būtų laimingas.

Žodis “filosofija” yra graikiškos kilmės. Veiksmažodis “philein” reiškia “mylėti”; “sophia” iš pradžių reiškė bet kokį tobulumą ar gebėjimą, tačiau vėliau šiuo žodžiu imta nusakyti žinojimą ir, visų pirma, aukštesnįjį žinojimą, aprėpiantį dorybę bei gyvenimo meną. Taigi “sophos” iš pradžių reiškė žmogų, kuris nusimano apie profesiją ir apie gyvenimą, o vėliau – pirmiausia “išminčių”. Todėl “filosofija” dažniausiai verčiama kaip “išminties meilė”.Jau PITAGORAS (apie 590-500), atrodo, vartojo šį žodį. HERAKLITAS EFEZIETIS (apie 540-480) šnekėjo apie filosofus. Bet tik SOKRATAS (470-399) suteikė šiam pavadinimui istoriškai patvarią reikšmę. SOKRATO ir išmintingosios Diotimos pokalbyje PLATONAS (427-347) nusako filosofiją kaip išminties meilę. Taigi, žmogus privalo mokytis filosofijos, tam kad būtų išmintingas.

2. Filosofija nėra mitologijos tęsinys, nes joje neišlieka teorinis pasaulio aiškinimo būdas.

Su šiuo teiginiu aš negaliu ginčytis.

3. Filosofavimas prasideda nuo nuostabos, abejonės, t.y. kai pasaulis praranda problemiškumą.

Filosofinis klausimas prasideda tada, kai mūsų patyrimo pasaulis praranda savaimesuprantamybę ir įprastumą. Tradicija mini du filosofinio klausimo impulsus: nuostabą ir abejonę. Anot K.Jasperso, tai atsitinka visų pirma “ribinėse situacijose”, kaip antai mirties akivaizdoje, kenčiant, kovojant, suvokiant savo kaltę ir t.t. Dažnai iš įprastos kasdienybės mums padeda ištrūkti ramybė ir vienatvė. “Filosofavimas – tai lyg pabudimas iš pririštumo prie gyvenimo reikalų”. Taigi pataisant duotą teiginį galima pasakyti taip: filosofavimas prasideda nuo nuostabos, abejonės, t.y. kai pasaulis atranda problemiškumą.

4. Religijos ir filosofijos santykis paprastai apibūdinamas kaip tikėjimo ir žinojimo santykis.

Dažnai religijos ir filosofijos santykis suvokiamas kaip tikėjimo ir žinojimo santykis. Tradicija yra išbandžiusi praktiškai visas šio santykio galimybes. Tai aiškėja iš tokio sugretinimo:

• Religija ir filosofija neturi nieko bendro.• Religija ir filosofija prieštarauja viena kitai.Čia esama dviejų galimybių:Religija contra filosofija: tikėjimas įsitvirtina kaip proto priešybė ir atmeta filosofiją.Filosofija contra religija: filosofija bando demaskuoti religiją kaip prieštaraujantį protui dalyką.• Religija ir filosofija sudaro vienovę.Čia vėl esama dviejų galimybių:Iš religijos pusės: čia turima omeny visų pirma tą “krikščioniškąją filosofiją”, kurią išreiškia principas: Credo ut intelligam (Tikiu, kad suprasčiau, AUGUSTINAS).Iš filosofijos pusės: filosofija bando redukuoti religiją ir pagrįsti ją protu grindžiamu mokslu.• Religija ir filosofija yra skirtingos, tačiau viena su kita susijusios prasmių plotmės.

Religija visuomet apibrėžtas, t.y. konkretus ir realus santykis tarp žmogaus ir galutinio prasmės pagrindo (Dievo, absoliuto, šventybės ir t.t.), “tarp grindžiamojo ir grindžiančiojo” (O. SPANN); taigi religija yra “viso žmogaus egzistencinis saitas” su šiuo prasmės pagrindu (K. RAHNER). Religijos svarbiausias komponentas yra tai, kad žmogus per minėtą egzistencinį saitą įsitikina, jog dieviškasis prasmės pagrindas apsireiškia ir tampa patiriamas pats iš savęs ir kad šį vyksmą (išganymo vyksmą) liudija mitai, tradicijos arba knygos. Kaip tik šis prasmės pagrindo “pats-iš-savęs” yra problema. Jei prasmės pagrindą traktuosime kaip “visiškai kitą”, absoliutą, neišmatuojamą paslaptį, tai iš šio dieviškojo prasmės pagrindo kylantis judesys nėra žmogaus kontroliuojamas dalykas. Tai, ką prasmės pagrindas apreiškia, būna nulemta tik neišmatuojamos paties prasmės pagrindo laisvės ir nepriklauso nuo žmogaus. Kalbama apie tai, kas yra aukščiau proto, priešingai negu protingi arba neprotingi dalykai.Svarbiausias skirtumas yra šis: filosofija save laiko proto mokslu. Jos klausimai apie patirtinės tikrovės visumos galimybės sąlygas kyla iš žmogaus proto pastangų. Todėl filosofija atmeta visus teiginius, kurie negali būti pateikti vien iš grynojo proto pozicijų.

Taigi skirtumas tarp religijos ir filosofijos yra aiškus. Kaip protu besiremiantis mokslas, filosofija žino judesį iš prasmės pagrindo pusės geriausiu atveju tik kaip ribinę sąvoką. Filosofijos galutinė instancija yra žmogaus protas. Tačiau koks yra santykis tarp religijos ir filosofijos? Abiejų pagrindinė funkcija yra ta pati: egzistencijos nuskaidrinimas, orientavimasis pasaulyje ir transcendavimas. Religija atlieka šią funkciją, įtraukdama ir prasmės pagrindo judesį, filosofija, kaip protu besiremiantis mokslas, to nedaro.

5. Ontologija yra filosofijos disciplina, nagrinėjanti pačias bendriausias, visuotines pažinimo problemas.

Būties filosofija dar vadinama ontologija (gr. on = būtybė). Ontologija klausia ne apie vieną ar kitą būtybę ar būties sritį, bet tiesiog apie būtybę kaip būtybę. Tad ontologija yra fundamentinis ir universalusis mokslas. ARISTOTELIS, kuris pagrindė ir iš esmės suformavo ontologiją, apibrėžė ją kaip pirminį mokslą:Yra mokslas, kuris nagrinėja būtybę kaip būtybę ir jai kaipo tokiai būdingas apibrėžtis. Šis mokslas nesutampa su jokiu atskiru mokslu, nes joks kitas mokslas nenagrinėja apskritai būtybės kaipo tokios. Veikiau jie atsirėžia sau būtybės dalį ir tiria šiai daliai būdingas apibrėžtis, kaip, sakykime, matematikos mokslai.

6. Ikisokratikai teigia, kad pasaulio pirminis pradas yra humanizmas.

Eikime prie ontologinio klausimo pradžios ir pasiremkime trimis pozicijomis: • MILETIEČIAI nurodo materialų, pradinį, vienalytį vienį. Daugio klausimas lieka atviras.• HERAKLITAS užaštrina daugio klausimą, vienį ištirpindamas priešybių kovoje (“ugnis”, “karas”).• PARMENIDAS radikaliai iškelia vienio klausimą, paneigdamas bet kokį daugį.Visos trys pozicijos stengiasi nuo reiškinių santykinumo eiti prie juos grindžiančios tikrosios būties.Šios pozicijos vadinamos ikisokratinėmis, nes susiformavo iki SOKRATO (470-399).Viduramžių filosofijos pabaigoje suklestėjo taip vadinama humanizmo epocha – žmogaus orumo aukštinimo ideologija.

7. Talis Miletietis manė, kad visa ko pradas yra vanduo, todėl jo teorija pavadinta hilemorfizmu.

TALIS MILETIETIS yra ikisokratinės filosofijos atstovas. TALIS MILETIETIS (apie 625-545) mokė, kad tikrasis pamatinis visa ko pradas yra vanduo, tačiau tai nesivadino hilemorfizmu. Klasikinės filosofijos atstovo ARISTOTELIO ontologinė teorija vadinama hilemorfizmu (hyle = materija, morphe = forma). Tokia ontologija siekia išaiškinti substancijos sąrangą ir suvokti substancinį kitimą.

8. Pozityvizmas – tai filosofinė mąstysena, kuri rėmėsi tik racionaliu žinojimu, o tiksliosios žinios gaunamos dedukcijos būdu.

Pateiksime pagrindinius pozityvizmo principus:• Empirizmas: dauguma pozityvistų yra radikalūs empiristai. Jų nuomone, visas pažinimas gali būti redukuojamas į pojūčius. Pozityvizmas “nepripažįsta jokių kitų pagrindų, išskyrus pozityvius faktus, t.y. išorinius ir vidinius pojūčius” (E. LAAS). Visą fizinę ir psichinę tikrovę sudaro vien pojūčių kompleksai. Net formaliąją logiką bandoma paaiškinti empiristiškai.• Materializmas: su empirizmu tiesiogiai susijusi tendencija – atmesti viską, kas nėra jusliška, t.y. materialu. Todėl visos kalbos apie protą, dvasią, Dievą ir t.t. nuosekliai empiristiškai ir materialistiškai atmetamos.• Scientizmas: su švietėjišku patosu pozityvizmas paskelbė besąlygišką tikėjimą mokslu. Tik empiriniai mokslai, pirmiausia tikslusis gamtos mokslas, laikomi mokslu. Filosofija yra tik mokslo tarnaitė, jos uždavinys apibendrinti atskirų mokslų rezultatus.

9. Parmenidas garsiąja “olos alegorija” aiškino, kad žmogaus laimingo gyvenimo pagrindas – apatija.

PARMENIDAS yra ikisokratinės filosofijos atstovas. Garsioji “olos alegorija” atsirado vėliau, tai yra klasikinės filosofijos epohoje ir PARMENIDAS jos aiškinti negalėjo. Vienas garsiausių filosofijos tekstų – PLATONO olos alegorija aiškino, jog filosofija išlaisvina žmones iš iliuzijų olos ir veda tiesos saulės link. Taigi, tiesiogiai atsakant į užduotą teiginį, galima pasakyti taip: žmogaus laimingo gyvenimo pagrindas yra tobulėjimas.

10. Viduramžių filosofijos pagrindinis bruožas yra antropocentrizmas.

Šeštame amžiuje buvo uždraustos visos, išskyrus Krikščionišką, filosofijos. Viduramžių (10 – 15 a.) filosofijai būdingiausias bruožas teocentrizmas. Tik viduramžių filosofijos pabaigoje atsirado reneseanso srovės. Tai tarsi parengiamasis laikotarpis Naujiesiems laikams. Antropocentrizmas pripažįsta, jog didžiausia vertybė – žmogus.

11. Sokrato teiginys “Pažink save” padarė didelę įtaką ikisokratikų teorijoms.

SOKRATAS buvo klasikinės filosofijos atstovas. Ikisokratikų epoha buvo anksčiau, negu klasikinės filosofijos epoha. Taigi, iš to išplaukia, kad SOKRATO teiginys negalėjo padaryti įtakos ikisokratikų teorijoms.

12. Descartes teigė: “Atgal į gamtą”, norėdamas atkreipti dėmesį į gamtos užterštumo problemą.

Prancūzų filosofą (taip pat matematiką ir fiziką) R.DESCARTESĄ veikė stulbinanti naujojo gamtamokslio (pirmiausia mechanikos) pažanga. DESCARTES mėgino atsakyti į ontologinį klausimą, nusižiūrėdamas nuo mechanikos. Todėl kalbame apie DESCARTESO mechanicizmą. Tačiau svarbu neišleisti iš akių, kad Dievo būtį ir žmogaus dvasios būtį jis priskiria visiškai kitiems būties lygmenims. Mechanistiškai jis aiškina tik empirinę materialią gamtą.Taigi kūniška substancija formuojasi tik todėl, kad tam tikru būdu juda jos dalys. Tad visą gamtą ir visus daiktus galime laikyti mašinomis. Gamtos mokslai parodo, kaip šios mašinos veikia. Kadangi masė ir judėjimas yra matuojami, gamtoje nėra nieko, ko negalima būtų išreikšti matematiškai. Taigi trumpai aprašiau DESCARTESO santykį su gamta.

13. Būtybę A.Maceina nusako kaip tai, kam būti yra ryški bei stipri savybė.

Su šiuo teiginiu aš negaliu ginčytis.

14. Empirizmas yra požiūris, pagal kurį teisingu gali būti laikomas tik logiškai pagrįstas žinojimas.

Empirizmo posūkis į subjektą yra posūkis į juslinį patyrimą. Kartu mėginama protą redukuoti į juslumą ir juslinį pažinimą traktuoti kaip vienintelį galimą pažinimą. Kaip ir racionalizmas, empirizmas žavisi naujųjų laikų gamtos mokslų pažanga. Bet jo žavėjimasis pirmiausia nukreiptas į jų eksperimentinį, empirinį, sintetinį aspektą, tuo tarpu racionalistą pirmiausia žavi jų loginis matematinis aspektas. Taigi pataisant duotąjį teiginį galima pasakyti taip: empirizmas yra požiūris, pagal kurį teisingu gali būti laikomas juslėmis pagrįstas patyrimas.

15. Kanto kopernikiškojo posūkio filosofijoje esmę sudaro tai, kad pateikiama nauja laiko samprata: laikas yra esamasis apie būtąjį, esamasis apie esamąjį ir esamasis apie būsimąjį.

Priešingai negu tie, kas mėgino pažinimo problemą spręsti empiriškai kaip sąveikos ryšį, KANTAS pasuko visą problematiką nauja linkme. Šį posūkį, kurį jis atliko “Grynojo proto kritikoje”(1781), jis pats lygina su tuo, ką padarė KOPERNIKAS. Tai buvo ne nauja laiko samprata, o “Koperniškasis posūkis”, kuris byloja apie perėjimą prie transcendentalinės refleksijos.Garsus laiko aporijos sprendimas priklauso AUGUSTINUI: tai kas dabar aišku ir suprantama, nėra nei būsimi, nei buvę dalykai, ir netikslu sakyti, jog yra trys laikai: būtasis, esamasis ir būsimasis. Bet galbūt būtų tikslu sakyti, kad yra tokie trys laikai: esamasis apie būtąjį, esamasis apie esamąjį ir esamasis apie būsimąjį. Mat visi šie trys yra mano sieloje kaip kažkas neapibrėžta, ir niekur aš jų nematau. Esamasis apie būtąjį yra atsiminimas, esamasis apie esamąjį – stebėjimas, o esamasis apie būsimąjį – laukimas.

16. Teocentrizmas – filosofinė teorija, pagal kurią planetos skrieja aplink Žemę.

Teocentrizmas nėra filosofinė teorija, pagal kurią planetos skrieja aplink žemę. Viduramžių filosofijos epohoje šeštame amžiuje buvo uždraustos visos išskyrus Krikščionišką filosofijos. Tos epohos būdingiausias bruožas – Teocentrizmas.

17. Analitiniais teiginiais Kantas vadina teiginius apie objekto skaidymą į dalis.

Analitiniai teiginiai: tai teiginiai, kurių predikatas glūdi teiginio subjekte; jo predikatą gauname paprasta subjekto analize; analitiniai teiginiai mūsų pažinimo neišplečia, o tik jį padaro aiškesnį. Pavyzdys: Kūnai tįsūs.

18. Noumeno sąvoką įvedė Tomas Akvinietis, formuluodamas tiesos apibrėžimą, kuris skamba taip: tiesa yra daikto atitikimas pačiam sau.

Noumeno sąvoką įvedė ne TOMAS AKVINIETIS, o KANTAS. Nuo objekto kaip reiškinio KANTAS skiria tai, kas yra ne – Aš ir todėl daro galimą afekciją, t.y. yra viso patyrimo prielaida: daiktą patį savaime. Jis vadina noumenu (gr. proto dalykas, čia: kas gali būti tik protu suvokta). Terminą “noumenas” KANTAS naudoja ne tik daiktui pačiam savaime (minėtam ne – Aš) pažymėti, jis vadina noumenu taip pat transcendentalinį Aš. Tokiu būdu abi empirijos neempirinės sąlygos (transcendentalinės refleksijos Aš ir ontologinės refleksijos būtis) atribojamos nuo patyrimui imanentiškos srities.

Vadinasi noumeno sąvoka tėra demarkacinė [=ribinė] sąvoka, apribojanti juslumo pretenzijas ir todėl taikoma tik neigiamai. Vis dėlto ji ne savavališkai išgalvota, bet susijusi su juslumo apribojimu, nors ir negali nustatyti nieko pozityvaus už juslumo srities ribų.Vienas žinomiausių tiesos apibrežimų priklauso TOMUI AKVINIEČIUI: tiesa yra daikto ir intelekto atitikimas.

19. F. Nietzches teiginys “Dievas mirė” reiškia, kad žmogus atsisako valios gyventi.

NIETZSCHE (1844-1900) nori pereiti nuo teologijos į antropologiją. Jis mano, kad žmonija visa, kas stipru ir didinga, iki šiol priskyrė anapusiniam Dievui ir pavertė šį antžmogiu, tuo tarpu save pačią – silpna ir niekinga. Jis stengiasi parodyti, kaip istorijoje vadinamasis “tikras” pasaulis, niekingas pasaulis, kurį filosofija ir teologija priešpriešino Dievui, virto netikru. NIETZSCHE nori užbaigti šį vystymąsi, skelbdamas mirtį. Dievas turi mirti, kad galėtų gyventi antžmogis. Prieš Dievui mirštant, žmogus buvo silpnas ir menkas. Jis ieškojo pateisinimo kažkur kitur, o ne pats savyje. Naujasis žmogus, antžmogis, pateisina pats save. Jis atmeta senąją, su Dievu susijusią etiką ir vykdo tik savo valią: valią galiai. Šia valia antžmogis nugali (jau buvusius) žmones.

20. Absurdas yra pagrindinė Z.Freudo filosofinės teorijos sąvoka.

FREUDAS (1856-1939) buvo psichoanalizės pradininkas. Jo religijos kritika paplito toli už psichoanalizės ribų. Taigi, pataisant duotąjį teiginį galima sakyti taip: psichoanalizė yra pagrindinė FREUDO filosofinės teorijos sąvoka.