Žmogus be doroves – žmogus, be esmės

DOROVINĖS ATSAKOMYBĖS FORMOS

„Dorovė – ne izoliuota žmogaus veiklos, jo elgesio sritis, o specifinis jos reguliacios būdas, nepriklausomas nuo daiktinio veiksmų turinio. Dorovė – tai socialinių santykių, reguliuojamčių žmonių veiklą visose jų gyvenimo srityse, ypatinga forma.”

O.Drobnickis

Dorovės problemos dabar aktualios visame pasaulyje, o etika yra reikšmingas ir savitas šių dienų visuomeninės sąmonės fenomenas. Todėl su dideliu smalsumu ir jauduliu yra žvelgiama į šio reiškinio ištakas, į gilią jo praeitį.
Senovės Graikijoje žmonių dorovės problemas pirmasis pradėjo svarstyti Sokratas. Iš turtingos antikinės etikos istorijos, besitęsusios tūkstantį su virš meetų, galima išskirti patį ryškiausią jos periodą –V-III a. pr. m. e. ir trumpai aptarti Demokrito, sofistų, Sokrato, Platono, Aristotelio ir Epikūro etines pažiųras.
Demokritas, pirmasis iš graikų mąstytojų , atkreipė dėmesį į vidinį žmogaus pasaulį ir skyrė motyvą nuo veiksmo. Sofistai pabrėžė dorovės nepriklausymą nuo religijos ir pirmieji antikoje iškėlė visų žmonių lygybės įdėją, nors Sokratas kritikavo sofistų reliatyvizmą ir suabsoliutino pastovumo momentą dorovėje, bei kalbėjo apie pastarąjį kaip amžiną, nekintamą, dievišką dalyką. Būdamas nepatenkintas Demokrito materializmu bei eudemonizmu, Platonas išplėtojo iddealistinę dorovės teoriją su ryškiais religijos ir asketizmo momentais.
Susisteminęs ir apibendrines antikinės etikos pasiekimus Aristotelis suteikė šiam mokslui klasikinę formą. Jis realistiškai traktavo gėrio ir dorybės sąvokas, pabrėžė tikslo ir priemonių vienovę, iškėlė žmogaus, kaip subjekto , valios ir laisvės problemą, ak

kcentavo dorovinio auklėjimo svarbą. Kai kurių mokslininkų nuomone, antikinė etika savo raidos viršūnę pasiekė Epikūro teorijoje, kurioje etika organiškai susiliejo su ontologija bei gnoseologija.
Senovės etika, jos pažangios tradicijos tapo teoriniu šaltiniu naujųjų laikų etinei minčiai formuotis, dorovės teorijai toliau vystytis. Šių tradicijų žinojimas – būtina sąlyga ir dabar etikos tyrimams plėtoti, asmenybės doroviniai sąmonei ukdyti.
Kad pagrįstume dorovinio vertinimo problemą atsispirkime į valios laisvę, nes doroviškai galima vertinti tik tokį žmogaus elgesį, kuris pasirenkamas sąmoningai ir laisvai, nes jeigu žmogus yra priverčiamas fizine jėga kažką padaryti arba jis pats pasielgia būtinybės spiriamas, tai tokių veiksmų dorovės požiūriu negalima vertinti. Toks elgesys ir lieka už dorovės ribų. Kaip sakė M.Fritzhandras, – „atsakomybė už atliktą poelgį žmogui kyla tik tuo atveju, jeigu jis veikė sąmoningai, suprasdamas neeleistinumą poelgio, paskatinto tiek savo charakterio, tiek išorinių aplinkybių.“(6,20p) Sugebėdama save vertinti ir laisvai pasirinkti vienokius ar kitokius poelgius, žmogus kartu patiria ir atsakomybę už juos. Vadinasi , atsakomybė yra sąžinės pasirinkimo forma. Apie sąžinę kalbėjęs Sokratas teigė, jog pastaroji esanti lyg vidinis demonas, kuris nurodąs, „kas gera ar bloga, kad, norint dorovingai elgtis, reikia to vidinio balso klausyti, kad jis visuomet teisingai išsprendžiąs dorovės klausimus , kad jis kiekviename žmoguje esąs, jei tik pats žmogus neatmetąs jo ir nenustelbiąs, pasiduodamas blogiems in
nstinktams.“ (13,75p.).
Dabartinėmis mūsų visuomenės raidos bei mokslo ir technikos revoliucijos sąlygomis, intensyvėjant bendravimui, plečiantis žmonių ryšiams, vis labiau didėja atskiro žmogaus socialinė priklausomybė nuo kitų. Šiuo atveju didėja ir asmenybės atsakomybė už savo poelgius bei tų poelgių pasekmes. Ir labai dažnai išgirstame klausimą, ar mes esame atsakingi, sąžiningi. Bet ar nesusimąstome, kada ir kiek žmogus atsakingas už savo elgesį, kokios jo atsakomybės pagrindinės prielaidos ir sąlygos?!
Laikyti žmogų atsakingą už savo poelgius, vadinasi tikėtis gauti iš jo protingą atsakymą į klausimą, kodėl jis pasielgė vienaip, o ne kitaip. Žmogaus poelgiams dažniausia pritariame tik tada, kai matome, jog juos galima protu pateisinti, tai yra, kai asmens motyvavimas yra protingas ir pagrįstas. Dorovinė atsakomybė – viena iš pagrindinių dorovės sąvokų, nusakanti asmenybė santykį su jai keliamais doroviniais reikalavimais. Dorovinė atsakomybė – ne vien tik į praeitį nukreiptas reiškinys. Ji kyla ne vien tik kaip kaltė dėl blogų poelgių. Dorovinė atsakomybė yra perspektyvi , nukreipta į ateitį, nes žmogus vienaip ar kitaip apsispręsdamas ir pasirinkdamas poelgį, išgyvena vidinį atsakomybės jausmą, kuris neleidžia jam elgtis nederamai. Atsakomybė pasireiškia kaip savikontrolė, savitvarda, susivaldymas, vadovavimas savo paties elgesiui, nes ta būtinybė pasirinkti teisingą poelgį ir yra ne kas kita, kaip atsakomybė už savo veiklos ir elgesio perspektyvą ir jo rezultatus. Tokia atsakomybė skatina žm
mogų įvertinti situaciją, numatyti visus tolesnio elgesio pasirinkimo variantus, tai pat tsižvelgti į savo realias galimybes konkrečioje situasijoje. Vadinasi atsakomybė pasireiškia sąmoningu ir laisvu apsisprendimu ir žmogus veikdamas sąmoningai, beveik visuomet numato galimus savo poelgio rezultatus ir faktiškai jų laukia. Bet tuo atveju jeigu žmogus nesuvokia ir, svarbiausia, negali suvokti ir numatyti savo poelgių artimų bei tolimų pasekmių, už jas jis ir negali būti atsakingas. Be abejo, asmenybė, elgdamasi nedorai, beveik visuomet suvokia savo pasirenkamų poelgių antivisuomeninę reikšmę. Šiais atvejais, galima sakyti, ji sąmoningai pasirenka blogą poelgį ir numato jo neigamus rezultatus, bei jų laukia. Tuomet žmogus visiškai atsakingas už savo elgesį ir pasėkmes. Tačiau negalime sakyti jog nebūna atvėjų, kai žmogus pasirinkdamas poelgius, nenumato ir negali numatyti galutinių pasekmių. Tada jis negali būti ir atsakingas už tai, nes paprastai poelgių nenumato ir negali numatyti psichiškai nesveiki asmenys dėl nervinių sutrikimų, o taip pat ir vaikai dėl savo nesubrendimo. Todėl šiais atvejais asmenybė neatsako už savo poelgius. Kiekvienas žmogus dar yra ir visuomenės narys, todėl jo poelgiai dažnai nemažai priklauso nuo aplinkos. Todėl kaltės bei atsakomybės laipsnis nebus visuomet vienodas. Kita vertus, daug ką blogo žmogus padaro dėl neatsargumo, ar paprasčiausia dėl žioplumo, todėl negalima vienodai vertinti veiksmų atliktų be blogų ke
etinimų ir tų kurie atlikti iš anksto turint blogų motyvų. Beje, gyvenime, nustatant individo kaltės ir atsakomybės laipsnį, dažnai neatsižvelgiama į motyvus, o imamas tik padarinys. Žmogų pirmiausia kaltina kaip nuodėmės gimdytoją ir platintoją, nors tame individe yra kaltybės tik dalis, tik tiek, kiek jis, galbūt, nepagalvojo prieš blogai elgdamasis, kiek jis buvo neatsargus, užsimiršo ar apsiriko, bet ir tos visos jo silpnybės, nors, galbūt, giliai glūdi jo pasąmonėje, bet tų silpnybių pirmykštčios šaknys yra išsišakojusios visame socialiniame gyvenime bei jo santvarkoje. Todėl sunku nustatyti asmenybės atsakomybę. Todėl, nors nusidėjelis, galbūt, teturi tik mažą dalelę tos nuodėmės, bet determinizmas reikalauja priemonių, kurios sudarytų nusidėjeliui naujų motyvų , padedančių atsipalaiduoti nuo blogų geismų, nes jei nusidėjimas lieka nenubaustas, tai, determinizmo teorijai einant, jis ne tik pasikartos, bet dar sutvirtės ir įgys didesnę sieloje išsiplėtimą.
Rašydama apie atsakomybę, galvoju, o kaipgi suprantame atsakomybę mes. Mes galime suprasti ir kalbėti apie moralinę atsakomybę, apie atsakomybę už tiesą, apie atsakomybę, kaip apie esminę, pirminę ir pamatinę subjektyvybės sąrangą. Mat etika nėra ankstesnio egzistencinio pagrindo papildymas. Etikoje, suprastoje kaip atsakomybė, susimezga pats subjektyvybės mazgas. Emmanuelis Levinas atsakomybę supranta kaip atsakomybę už kitą asmenį, taigi kaip „atsakomybę už tai kas nėra mano reikalas ir kas manęs net neliečia; arba už tą, kuris kaip tik mane liečia [„mane mato“], prie kurio aš prieinu kaip prie veido.“ (5,98p.). Pozityviai, kaip mąstė E.Levinas, galime sakyti, jog nuo tos akimirkos, kai kitas mane pamato, aš esu už jį atsakingas, net nesiimdamas šios atsakomybės jo atžvilgiu, nes jo atsakomybė įpareigoja mane. Ši atsakomybė paržiangia to, ką aš darau ,ribas. Mes esame atsakingi už tai, ką darome patys. Sakydami, kad atsakomybė iš esmės yra atsakomybė už kitą asmenį, turime omenyje, kad aš esu atsakingas už pačią jo atsakomybę.
Atsakomybė iš tiesų nėra tiesiog subjektyvybės bruožas, tartum subjektyvybė jau egzistuotų pati savaime, iki etinio santykio. Subjektyvybė nėra kažkas sau, ji – iš pat pradžių yra kitam ameniui. Tai nereiškia, kad kitas asmuo yra man giminaitis arba artimas tiesiog erdvėje, o priartėja prie manęs tiek, kiek aš jaučiuosi už jį atsakinga. „Ryšys su kitu asmeniu užsimezga tiktai kaip atsakomybė, nepaisant to, ar ji būtų prisiimta, ar jos išvengta; ar žinome, kaip ją prisiimti, ar ne; ar galime padaryti ką nors konkretaus dėl kito asmens, ar ne.“ – sako E.Levinas (5,100p.). O kalbėdamas, apie tai ar ir kitas asmuo yra atsakingas už mane, jis sako, jog tai to asmens reikalas ir nereikėtų tikėtis abipusiškumo.
Kalbėdami apie dorovinę atsakomybę turėtume paminėti, jog ji yra glaudžiai susijusi su juridine. Tik dorovinė yra šiek tiek platesnė, apiimanti visas žmonių gyvenimo ir veiklos sritis, o juridinė – paprastai kyla kaip dorovinės atsakomybės stoka.
Dar komunistinėje visuomenėje buvo skiriamos dvi dorovinė atsakomybės formos: tai asmeninė, kitaip sakant individualioji atsakomybė už savo veiklą ir poelgius ir kolektyvinė atsakomybė už kolektyvo bei kiekvieno atskiro žmogaus poelgius, taip pat kiekvieno atskiro žmogaus atsakomybė už kolektyvo veiklą. Kiekviena asmenybė pirmiausia turi būti atsakinga už savo poelgius, tačiau už kiekvieną asmenybę atsakingas ir kolektyvas, kuriame asmenybė dirba. Bet šitos dvi dorovinės atsakomybės formos ne prieštarauja viena kitai, ne silpnina ir ne šalina viena kitą, o dialektiškai sąveikaudamos, stiprina ir aktyvina viena kitą, praplečia bendrą atsakomybės diapazoną. Juk suprantame, kad kiekvienas žmogus yra atsakingas ne tik už savo, bet ir už savo šeimos, savo kolektyvo veiklą. Kitą vertus, šeima, kolektyvas taip pogi atsakingi ir už atskiro savo nario likimą bei elgesį. Kartais praktiškai yra sumenkinama individualioji ir suabsoliutinama kolektyvinė atsakomybė. Gan dažnai pasitaiko, kad nederamo poelgio priežasčių bandoma ieškoti tik išorėje, kaip pavyzdžiui svarstant kolektyvo narį už blogą jo elgesį, paprastai nurodoma, kad kalta administracija ar visuomeninės organizacijos ir t. t. O pripažinus, kad kaltos organizacijos ar administracija, nario atsakomybė dažnai mažinama. O juk priešingai, jei pats individas pasirinko negarbingą poelgį, tai jis už jį ir atsako, nesvarbu, ar šiam poegiui realizuoti buvo palankios ar nepalankios išorinės sąlygos. Be abejo, kai kurios išorinės sąlygos gali skatinti amoralumą, kaip kad pavyzdžiui kolektyve gali būti silpna darbo drausmė, paplitęs alkoholizmas ar dar blogiau. Nepaisant to, individualioji atsakomybė dėl šių aplinkybių negali būti mažinama. Todėl, nemažinant individualios atsakomybės, būtina didinti kolektyvinę, nes ten kur geriau išukdyta kolektyvinė atsakomybė, ten geriau ukdoma ir asmeninė. „Ukdyti dorovinę atsakomybę – vienas iš svarbiausių auklėjimo uždavinių. Jį formuoja ne vien šeimoje, mokymo ar auklėjimo procese, bet taip pat gamybinėje bei visuomeninėje veikloje, keliant žmonių, dorovinį samoningumą, kovojant su nedrausmongumu ir aplaidumu.“(6,20p).
Pagrindžiant determinizmo teoriją, atsakomybė atsipalaiduoja nuo metafizinės kaltybės, kuri reikalauja bausmių, keršto už sulaužymą dievo valios, bet palieka empirinė, žemiška atsakomybė p0rieš visą tą kolektyv, kurio dalelė yra ta nusikaltusi asmenybė. Dar kartą pabrėžiant, kad žmogus yra atsakingas tik už laisvai pasirinktą elgesį, atsakomybę siejame su psichine žmogaus būsena. Jeigu žmogus dėl savo dvasios suirimo ar kitokių priežasčių negalįs numatyti savo veiklos rezultatų, tai negalįs būti ir atsakingas už juos. Pagrindžiant dorovinę atsakomybę Vabalas-Gudaitis nurodė tris būtinas sąlygas: „1. Tarp subjekto ir jam keliamų reikalavimų atsakyti už ką nors turi būti priklausomybės bei priežastingumo ryšiai, 2. Subjektą turi sieti kokios nors priedermės su tuo, už ką reikalaujama atsakyti, 3. Subjektas turi būti pajėgus jam keliamus reikalavimus atlikti.“ (13,81p). Jeigu bent viena šių sąlygų neišpildoma, rašė jis, tai ir atsakomybės negalima reikalauti.
„Atsakomybės jausmas yra vienas svarbiausių žmogaus dorovinio brandumo bruožų, viena spagrindinių veiksnių, skatinančių žmogų tobulėti. Todėl ukdyti mūsų žmonių dorovinę atsakomybę – viena saktualiausių dorovinio auklėjimo uždavinių.“ (8,162p). Dorovinio elgesio pasirinkimo ir vertinimo pagrindai turi svarbią ne tik teorinę, bet ir praktinę reikšmę, nes padeda giliau suprasti ir teisingiau įvertinti savo bei kitų žmonių kasdienį elgesį.
Savo gyvenime tikriausia labai didelę reikšmę mes teikiame viešajai nuomonei. Prieš kažką darant dažnai mąstome, o „ką pasakys žmonės?“, „kaip kiti tai įvertins?“-tai tikriausia labai sverbu ir reikšminga mums visiems. Todėl viešoji nuomonė verčia laikytis dorovės normų, kurios yra būtinos ir atskiram individui, ir visuomenei. Tų normų žmonės dažniausia laikosi iš įpročio, nes žmonės nedrįsta pasipriešinti viešąjai nuomonei dėl to, jog ji turinti didelę jėgą, o jeigu kas bando pasipriešinti viešajai nuomonei, tai visuomenė tokį asmenį baudžia uždėdama jam blogą vardą, o toks vardas gali gyvenimą labai apsunkinti. Todėl daugumai žmonių viešoji nuomonė yra didesnis stabdis nei policija ar įstatymai.
Galime drąsiai teigti, jog atsakingumą būtina auklėti, reikai ukdyti atsakingumą. Atsakingumą galime sieti su bendru žmogaus lavinimu, jo sąmonėjimu, kultūros įsisavinimu. Toks auklėjimas prasideda jau šeimoje, o vėliau – mokykloje. Todėl visas mokymo ir auklėjimo procesas turi būti pagrįstas mokytojų ir mokinių konstruktyviąja sąveika. Mokytoją ir mokinius turi sieti gilūs dvasiniai ryšiai, pagrįsti abipusės lygybės, pagarbos, meilės jausmais. Taip pedagogas mokinį auklėja, sąveikaudamas su juo, ir taip mokinys nesijaučia auklėjamuoju ir toks auklėjimas yra prieinamesnis. Tikriausia daugelis iš mūsų tai patyrėme savo auklėjamąjame mokyklos laikotarpyje.
Taigi bendrais bruožais nusakėme dorovinio elgesio pasirinkimo ir vertinimo pagrindus. Jie turi svarbią ne tik teorinę, bet ir praktinę reikšmę, nes padeda giliau suprasti ir teisingiau įvertinti savo paties bei kitų žmonių kasdieninį elgesį.
„Atsakomybė kaip dorovės fenomenas pasireiškia tuo, kad auklėjimo procese išukdomas pasirengimas atsakyti už savo poelgius, teikti teisę autoritetingai nuomonei spręsti apie jo veiklą, prisiimti sau visuomenės sankcijas”- teigė L.Archangelskis. (6,20p).

Naudota literatūra

1. Arno Anzebachen – Etikos įvadas, V., „Aidai“, 1998.
2. Etikos etiudai – 2, V., „Mintis“, 1978.
3. Etikos etiudai – 6, V., „Mintis“, 1982.
4. Emanuelis Levinas – Etika ir begalybė, V.,“Baltos lankos“, 2001.
5. V. Žemaitis – Dorovės sąvoka, V., „Mintis“, 1983
6. V. Žemaitis – Sąveikos etika, V., „Mintis“, 1982

Leave a Comment