Dažniausiai pirmą kart išgirdę žodį „filosofija“ iškeliame sau klausimą, o kas gi tai yra? Šis žodis „filosofija“ kilęs iš graikų kalbos. Jis reiškia išminties meilę, tai yra žmogaus proto siekį suprasti ir pačios būties, ir atskirų būties sričių sąvoką bei prasmę. Ši sąvoka laikui bėgant įgijo daug kitų giminiškų prasmių, todėl galime sakyti, kad „filosofija- tai dar ir:1. Tiesos, arba žinojimo, ir bųties pagrindų mokslas.2. Tam tikra filosofinių principų sistema.3. Kritinis šių pamatinių doktrinų vertinimas.4. Mokslas apie tam tikros žinojimo atšakos principus.5. Principų sistema kaip pagalbinė priemonė sprendžiant praktinius reikalus.6. Filosofinė dvasia arba nuostata. ” (4)Antikinės Graikijos dvasiniame gyvenime egzistavo visos šios filosofijos reikšmės. Ikisokratikai bandė rasti gamtinius principus, kuriais būtų galima paaiškinti žmogaus patyrimą bei žinojimą, įgytą gyvenant pasaulyje. Taip pat jie, o vėliau ir Plotonas, ir Aristotelis bandė sukurti principus , kuriais norėjo pagrįsti savo žinias apie gamtos ir žmogaus pasaulį. Taip kurdami savo filosofijas , šie ankstyvieji mąstytojai suprato, kad jų mintys gali būti panaudotos kaip priemonė, kuria pasitelkus bus galima kritikuoti ir paneigti visuotinai įsigalėjusias pirmtakų ir amžininkų mitologines pažiūras bei idėjas. <….> nuo filosofijos nepabėgsi. Klausimas tik toks: ar ji suvokta, ar ne, gera ar prasta, aiški ar paini. Kas filosofiją atmeta, pats kuria tamTikrą filosofiją, nors šito ir nesuvokia. (K. Jaspersas)
Vokiečių filosofas Artūras Šopenhaueris – vienas iš labiausiai įvairiapusiškai išsilavinęs savo meto mąstytojas. Jis priklauso tų didžiųjų Vakarų mąstytojų plejadai, kurių idėjos formavo įtakingiausias XX a. Filosofijos tendencijas.A. Šopenhaueris gimė 1788 m. Dancinge (dabartiniame Gdanske) nepriklausomo charakterio , linkstančio į depresiją, komersanto šeimoje. Jo motina – senatoriaus duktė Johana Froziner Šopenhauer – tikra vyro priešingybė. Tai subtilaus meninio skonio, linksma, mėgstanti visuomenę moteris, gamtos apdovanota žavinga išvaizda ir literatūriniu talentu. Artūro tėvai nuolat konfliktuodavo, kol galų gale išsiskyrė. Po poros metų į melancholiją ir pesimizmą linkstantis tėvas nusižudė. Labai mylėjusiam ir gerbusiam tėvą sūnui tai buvo didelė psichinė trauma. Norėdamas įtikti tėvui, A. Šopenhaueris iš pradžių mokėsi komercijos mokykloje, bet tai neatitiko jo dvasinių polinkių, todėl po tėvo mirties 1805 m. jis pereina į Gotos ir Veimaro gimnazijas, ir ten pagrindinį dėmesį skiria humanitariniams dalykams. 1809 m. jis ima studijuoti mediciną Getingeno universitete, bet 1811 metais persikelia į Berlybną , nusprendęs imtis filosofijos studijų. 1813 m. Jenoje Artūras Šopenhaueris apgina filosofijos mokslų daktaro disertaciją. Pokalobiai su J. V. Gėte Šopenhauerį įkvėpė parašyti studiją „Apie regėjimą ir spalvas“, 1816 m. Savo veikale, kuris išeina 1819 m., „Pasaulis kaip valia ir vaizdinys“, išsamiai išdėsto valios metafiziką. Šopenhaueris semiasi minčių iš Platono, Kanto bei indų Upanišadų. Tarsi pratęsdamas Kantą, Šopenhaueris pasirenka apriorinį principą – pažinimo siekiančiam žmogui jį supantis pasaulis duotas tik kaip vaizdinys, tai yra tik santykyje su tuo, kuris įsivaizduoja, o tai yra pats žmogus. Skilimas į subjektą ir objektą yra ta forma, kuriai paklūsta visas pažinimas. Vaizdiniai pasirodo erdvėje ir laike, jie subordinuoti „pagrindo principui” ir pasak šio principo, visi mūsų vaizdiniai yra susieti dėsningai ir formos požiūriu aprioriškai apibrėžtu būdu. Taip tampa įmanomas patyrimas ir mokslas. Tačiau vaizdiniai yra tarsi išorinė pasaulio pusė, pasaulio vidinė esmė atsiskleidžia subjekto savęs patyrime, todėl savo kūną, pasak mąstytojo, mes patiriame dvejopai: „kaip objektą (vaizdinį) ir kaip valią.” Nors ši knyga Šopenhauerio neišgarsino, tačiau padėjo gauti, 1820 m., privatdocento vietą Berlyno universitete, kuris tuo metu buvo laikomas Vakarų filosofijos sostine ir kuriame, pasiekęs savo šlovės zenitą, dėstė G. Hegelis. A. Šopenhaueris nuolatos pabrėžia atsainų požiūrį į J. G. Fichtę, F. Šelingą ir G. Hegelį. Pastarojo jis nekenčia ir jam taiko „ intelektualaus kalibano”, „pasigailėjimo verto F. Šelingo arlekino”, „popieriaus žiurkės” epitetus, o G. Hegelio filosofiją vadina „kolosaline mistifikacija“, mat prie šios neapykantos prisidėjo ir tai, jog, Šopenhaueris savo paskaitas universitete skaitė tuo pačiu laiku kaip ir jo varžovas Georgas Hėgelis (todėl Artūras Š. nesulaukė tokios didelės klausytojų auditorijos).
Išgyvendamas dėl nenusisekusios dėstytojo karjeros A. Šopenhaueris, bėgdamas nuo choleros epidemijos 1837 m.persikelia į Frankfurtą prie Maino, kur visų pamirštas ilgam atsiriboja nuo išorinio pasaulio. 1836 m. jo konkursinis veikalas „Apie žmogaus valios laisvę” laimi Karališkosios Norvegijos mokslo dgaugijos premiją, tačiau jam tai buvo menka prošvaistė nepripažinimo atmosferoje. 1851 m. pasirodo paskutinis filosofo dvitomis veikalas „Parerga und Paralipomena”, kurį į lietuvių kalbą galima išversti kaip „ Papildymai ir priedai”. Tada požiūris į A. Šopenhauerio skelbiamas idėjas radikaliai keičiasi, pradeda pildytis 1844 m. išsakyti žodžiai: „kad mano filosofija užimtų katedrą, turi ateiti kiti laikai.” Ir jo gyvenimo pabaigoje atsiranda vis daugiau jo pasėkėjų Rusijoje , Anglijoje, JAV, o Šopenhauerio sistema dėstoma Vokietijos universitetuose.Artūras Šopenhaueris mirė 1860 m. jau sulaukęs taip trokštos šlovės, kurią jam atnešė jo paskutinis veikalas „Parerga und Paralipomena”, nors čia turėjo įtakos ir bendras socialinis to meto pesimizmas. Artūras Šopenhaueris – niūrus niurzgantis pesimistas, todėl gyvenimas yra kentėjimas, todėl optimizmą jis laiko ne tik „absurdiška”, bet ir „niekšiška mąstysena, žiauriu pasityčiojimu iš nenusakomų žmonijos kančių”.(1,7) Šopenhauerio nuomone, kančių pilną žmogaus kasdienybę padeda ištverti tik mirties baimė, o ne meilė gyvenimui. Jis pesimistiškai aiškina iracionalųjį valios principą: troškimas visada lieka nepatenkintas, todėl pasaulyje egzistuoja tik kančia , o ne tikra laimė. Žmogus yra priverstas mylėti save patį ir nekęsti savęs, geisti bei atstumti. Valia yra visiškai reali, tačiau ji nei laisva, nei turi galutinį tikslą, todėl galutinis tikslas, kurio reikia siekti gyvenime, tai stengtis išsivaduoti iš valios. Svarbiausiu ir visa lemiančiu savo filosofijos sistemos principu A. Šopenhaueris skelbia aklą ir nesąmoningą valią, valią kaip iracionalų instinktą. Ji niekada nenurimsta, nuolatos stengiasi įgyti pavidalą, tačiau visą ką ji sutinka savo siekių kelyje, iš tikrųjų yra ji pati, tad ji be paliovos kovoja su savimi pačia, o iš tos kovos kyla įvairios jos objektyvacijų pakopos. Gamtos pakopoje valia reiškiasi kaip cheminės ir fizinės jėgos, o organinės gyvybės pakopoje, kaip gyvenimo geismas, kaip savisaugos ir lytinis instinktas. Galiausiai žmoguje ji reiškiasi kaip protas, kurį kaip savo instrumentą pagimdo valia. Šopenhaueris kategoriškai neigia Dievo įrodymą, nes valia kaip pasaulio pagrindas ir esmė yra amžina, niekieno nesukurta, pati valia yra begalinis siekis, tačiau koks tas siekis – niekas nežino. Pasak jo, mūsų pasaulis – blogiausias iš visų galimų pasaulių. Dėl to valia ir yra absoliutus blogis ir kančios šaltinis. Budizmo mituose filosofas aptinka išeitį iš gyvenimo kančių. Tik pasiekęs nirvaną žmogus lieka gyventi, bet tas gyvenimas jau yra niekas. Į gyvenimą siūlo žiūrėti kaip į mums duodamą griežtą pamoką, nors į kitus tikslus orientuota mūsų mąstysena negalime suprasti, kaip mums gali tos pamokos prireikti. Valia trokšta būti patenkinta ir užbaigta , tačiau šitame pasaulyje ji neranda nei vieno, nei kito, joks pasitenkinimas nėra amžinas ir nė vienas troškimas pasiekęs tikslą nenurimsta. Kančia yra neaprėpiamos ir jos auga augant sąmonei. Tik regėdama įdėjas mene valia gali trumpam nurimti. Šitokia įžvalga gali būti pagrindas dviem nuostatoms gyvenimo atžvilgiu. Nė vienas filosofas pagrindinio savo filosofijos principo paprastai nepaverčia blogio šaltiniu, tai gali padaryti tik visiškas pesimistas. A. Šopenhauerio filosofijoje valia – iš esmės bloga valia, blogį gimdanti valia. Valia jam – tai pirmiausia valia gyventi, nes ten kur yra valios, bus ir gyvenimas ir pasaulis. Valios susiejimas su gyvenimu lemia ne tik kančios, bet ir egoizmo prado iškėlimą etikoje. Šopenhaueris rašo, kad nėra didesnio kontrasto tarp to, kaip kiekvienas žiūri ir vertina save, ir to abejingumo, su kuriuo jis žiūri į kitus. Mąstytojas mandagumą laiko ir išmintimi, o nemandagumą – kvailyste. Jis pateikia nemažą išties vertų dėmesio ir sunkiai nuginčijamų taisyklių, kiap žmonėms naudinga elgtis kasdieniniame gyvenime, bendraujant su kitais, koks turi būti teisingas požiūris į save ir į savo gyvenimą. Susipažinę su žmonėmis mes ieškome nors kokios tai naudos sau, o jos neradę nustojame domėjasi tuo žmogumi, ir jeigu mes tai demonstruotume atvirai, bet koks bendravimas su kitais būtų neįmanomas, todėl, norėdami paslėpti egoizmą, žmonės išrado mandagumą. Todėl, kaip sakoma, mandagiu būti apsimoka. A. Šopenhaueris skiria tris pagrindinius žmonių poelgių impulsus kaip egoizmą, pyktį ir užuojautą. Užuojautą filosofas laiko bet kokio teisingumo ir tikros žmonių meilės pagrindu ir išskiria du užuojautos lygmenis – aktyvųjį ir pasyvųjį. Pasyvusis iškyla tada, kai užuojauta sustabdo norą kenkti kitam, taip kyla teisingumo principas. Kitoje dorybėje – žmonių meilėje, dar akivaizdžiau iškyla užuojautos principas. Čia užuojautos jausmas ne tik sulaiko nuo skriaudos kitam, bet ir skatina padėti jam. Priklausomai nuo to kiek gili ta užuojauta, ji pareikalauja iš žmonių aukos – turto, dvasinių ar fizinių jėgų, sveikatos ar net gyvybės. A. Šopenhaueris ragina padėti kitiems tiek kiek įmanoma, tiek kiek gali. Etikoje tai yra vadinama meilės įpareigojimais. Bet kokią tikrą meilę jis laiko užuojauta, o bet kokią meilę, kuri nėra užuojauta – savimeile.Šopenhauerio etikos pagrindas yra empirinio ir inteligibilaus charakterio perskyra. Kadangi žmogus yra pavaldus gamtos dėsniams, jo veiksmų motyvai neišvengiamai kyla iš jo charakterio, vadinasi jie yra ne laisvi. Šiose elgsenose atsiskleidžia empirinis žmogaus charakteris. Tačiau jį apsprendžiantis pagrindas – inteligibilus charakteris yra absoliučiai laisva valia savaime. Žmogus veikia ne pirma pažindamas, o paskui norėdamas, o tik tada, kai žino ko nori. Kadangi žmogaus veiksmai neišvengiamai kyla iš jo charakterio, filosofo nuomone, beprasmiška kurti etinius įstatymus, todėl jis ir išvardina tik tai, kas moralės požiūriu vertintina.Šopenhauerio etiką dar galime priskirti prie elito etikos. Ji yra individualistinė ne tik ta įprasta prasme, kad teorijoje iškelia valios primatą, bet ir dėl to, kad tiesiog vadovaujantis nuotaikos akimirka, nustato įvairių vertybių skalę. Vienas tokių nuotaikos vertinimo pavyzdžių gali būti jo svarstymai apie moteris ir gyvūnus.Šopenhauerio filosofijoje stebėtinai daug vietos yra skiriama gyvūnų teisėms ginti ir moterims pastatyti į joms „prideramą“ vietą. Filosofas sako, kad šuniškos ištikimybės ir prisirišimo retai tesutiksi tarp žmonių ir kad dėl neteisingų pažiūrų gyvūnai turėjo visiškai susilieti su išoriniu pasauliu, netekdami savojo „aš“. Jis mano, kad net ir mažiausiam gyvūnui būdingas egoizmas ir teigia, kad žmogaus ir gyvūno esmė, tai yra valia, skirtumas tik antrinis – intelekte, pažinimo galioje, sugebėjime abstraksčiai mąstyti. Dar filosofas teigia, kad tarp žmonių ir gyvūnų yra daugiau panašumų, nei skirtumų, o tuo tarpu iš teiginių apie moteris atrodytų, kad tarp žmonių, kuriems atstovautų vien vyrai, ir moterų yra daugiau skirtumų, o ne panašumų.A. Šopenhauerio teorijos dviejų pagrindinių dorybių vertė nesutampa su „Parerga ir paralipomena“ išdėstyta prigimtine žmonių nevienodumo teorija. Čia aiškiai į pirmą vietą iškyla ne solidarumas, o atskirumas. Atskirumas, atsiribojimas nuo masės laikomas turtingos dvasios žmogaus bruožu ir neabejotina vertybe, nors gyvendamas atsiskyręs žmogus turi tapti neabejingas kitų kančioms. Tik išleidęs knygą „Parerga ir paralipomena” A. Šopenhaueris išgarsėjo. Knygoje aprašomi filosofiniai samprotavimai apie filosofiją, būtį, kančią, grožį, moteris ir savižudybę.„Kaip tik todėl, kad pasaulis yra blogas, žmogui jame natūralu, ir kaip tik todėl, kad žmogui natūralu, pasaulis yra blogas” (6)
Artūras Šopenhaueris
APIE FILOSOFIJĄ
Visi norintys tapti filosofais studijuodami filosofijos istoriją, turėtų žinoti, jog „…filosofais, kaip ir poetais, tik gimstama, ir kur kas rečiau.“ – mums primena knygos, „Parerga ir paralipomena“ autorius, A. Šopenhaueris. Filosofas yra vedlys, o skaitytojas – keliauninkas, kuris norintis pasiekti tikslą , turėtų kartu išeiti su filosofu.A. Šopenhaueris sako, jog filosofui būtina laikytis šių dviejų reikalavimų: „pirma, turėti drąsos nenutylėti nė vieno klausimo ir, antra, gerai įsisąmoninti, kad į visa, kas savaime aišku, verta žvelgti kaip į problemą.“ (6,80). Žmogus norintis iš tikrųjų filosofuoti turi turėti laisvą dvasią nuo įvairiausių darbų, kuri nebūtų vadovaujama valios. Apibrėžimas, jog filosofija yra mokslas, susidedantis iš grynų sąvokų, kurį pateikė Kantas, A. Šopenhaueriui atrodo keistas, net žeminantis, todėl jis sako, kad „ visas tas sąvokų lobynas yra ne kas kita, kaip tai, kas į jas įdėta po to, kai tai buvo paskolinta ir iškaulyta iš stebėjimo pažinimo, to tikrojo neišsenkamo visos įžvalgos šaltinio. Todėl tikros filosofijos neįmanoma išfantazuoti iš grynai abstrakčių sąvokų – ji turi būti pagrįsta stebėjimu ir patirtimi, tiek vidine, tiek išorine.”(6,86). Čia jis visų laikų filosofiją lygina su švytuokle, svyruojančia tarp racionalizmo ir iliuminizmo, t. y. tarp naudojimosi objektyviu ir subjektyviu pažinimo šaltiniu. Apie racionalizmo raidos pakopas jis rašo: „ Racionalizmas, kurio priemonė savo kilme yra vien valiai skirtas ir todėl į išorę nukreiptas intelektas, pirmiausia pasireiškia kaip dogmatizmas, ir tame vaidmenyje jis elgiasi itin objektyviai. Tada jį pakeičia skepticizmas, ir dėl to jis galiausiai virsta kriticizmu, kuris mėgina ginčą išspręsti apsižvelgdamas į subjektą, t. y. jis tampa transcendentaline filosofija.”(6, 86). Filosofas ją supranta, kaip filosofiją, kuri remiasi tuo, kad savo artimiausiu ir tiesioginiu objektu laiko ne daiktus, o tik tai, kaip žmogus daiktus įsisąmonina. Racionalizmo raidos pakopose prieš jį ima veikti iliuminizmas, kurio svarbiausia yda yra ta, kad jo pažinimo rezultatų neįmanoma perteikti iš dalies todėl, rašo Šopenhaueris, kad tokio pažinimo rezultatus reiktų perteikti kalba, o toks pažinimas, kurio negalima perteikti, yra ir neįrodomas.
Skirstant filosofiją reikėtų, filosofo nuomone, laikytis keletos principų. Filosofija, suprantama, privalo turėti empirinį pamatą ir pirmų pirmiausia turi nagrinėti terpę, kurioje patirtis apskritai reiškiasi, taip pat jos forma ir savybes. Apie terpę autorius rašo: „ Ši terpė – tai vaizdinys, pažinimas, taigi intelektas. Todėl kiekviena filosofija turi pradėti nuo pažinimo galimybių, formų ir dėsnių tyrimo, žiūrėti, kiek visa tai galioja ir kokios ribos. Todėl toks tyrimas bus philosophia prima [pirmoji filosofija].” (6, 98). Metafizika nuo reiškinio prieina prie to, kas reiškiasi, kas už reiškinio slypi, ir dėl tos priežasties ji suskyla į tris dalis: gamtos, grožio ir dorovės metafizikas ir būtent ši skirstymo sąlyga parodo pačios metafizikos buvimą. A. Šopenhaueris sako, kad „Kaip tik ji įrodo egzistuojant mūsų valioje daiktą patį savaime, vidinę ir svarbiausią reiškinio esmę, todėl remiantis jos stebėjimu, kaip ji reiškiasi išorinėje gamtoje, tiriama visai kitokia ir tiesioginė manifestacija mūsų viduje, iš kur išplaukia dorovės metafizika; tačiau pirma atsižvelgiama dar į tobuliausią ir gryniausią jos išorinio arba objektyvaus reiškimosi suvokimą, o tai duoda grožio metafizika.” (6,100).APIE MOTERIS
Artūras Š. mano, kad moterims daug daugiau nei vyrams svarbi garbė, bet tiksliau pasakius, ką apie tai mano kiti. Svarbiausia moterims, anot A. Šopenhauerio, „lytinis aspektas”. Jei prisimintume, kad lytinį potraukį filosofas laiko svarbiausia žmoguje objektyvuotos valios apraiška, tai bus aišku , kad moterys daug daugiau negu vyrai vergauja valiai ir kad joms niekad nelemta pasiekti genijų lygmens, nes paneigti valios impulsų jos negali. Kas liečia giminės pratęsimą tai „…iš tikrųjų yra vien moterų dalykas ir jų paskirtis tuo baigiasi, todėl jos ištisai gyvena labiau kaip rūšis negu kaip individai…” (6,320). Moteris nėra skirta nei itin dideliems proto, nei fiziniams darbams, tai rodo jau pati moters išvaizda. Todėl, kad moterys yra vaikiškos, naivios ir trumparegės, jos lieka tos grandies tarp vaiko ir vyro viduryje, dar kitaip pavadinus „suaugusiais vaikais”. Moteris tinka būti vyrų ankstyvosios vaikystės globėjomis jau vien todėl, kad kaip jau minėjau, jos yra vaikiškos. Grožis ir žavesys moteriai yra suteiktas tik keleriems metams ir per tuos metus ji turi užvaldyti taip vyro fantaziją, kad tas apsiimtų ja rūpintis visą gyvenimą, o pagimdžiusi ji netenka savo grožio, būtent gimdymo kančia, paklusnumu vyrui, rūpinimusi kūdykiu moteris ir moka kaip atlygį už gyvenimą. Knygoje „Parerga ir paralipomena“ moteris yra panaši į „dvasinę trumparegę, kurios intuityvi nuovoka aiškiai mato artimus dalykus, nes į jos siaurą akiratį nepatenka tai, kas yra tolumoje…” (6,317). Būtent dėl šito meterys sugeba labiau atsiskleisti dabartyje ir patirti jos teikiamus malonumus, negu vyrai. Knygos autorius siūlo nevengti ir moterų patarimų, „nes jų tikrovės suvokimas visiškai skiriasi nuo vyriškojo, ypač tuo, kad jos greičiausiai pastebi trumpiausią kelią į tikslą ir apskritai geriau regi tai, kas arčiausia…” (6,318). Moterys yra įsitikinusios, kad vyro paskirtis yra uždirbti pinigus, o jos turinčios visas teises juos leisti. Esminė moters charakterio klaida yra neteisingumas, tos klaidos šaltinį sudaro protingumo ir gebėjimo mąstyti stoka ir dar prisideda tai, jog moterys iš prigimties būdamos silpnesnės, turi pasikliauti klasta. Apsimetinėjimą, A. Šopenhaueris laiko, įgimtu moters bruožu, o iš čia randasi ir veidmainiškumas, neištikimybė, išdavystė, nedėkingumas ir t.t. Dar knygos autorius rašo jog: „Moterys neturi tikro supratimo ir nuovokos nei apie muziką, nei apie poeziją, nei apie vaizduojamąjį meną; […] Vadinasi, jos nesugeba kur nors dalyvauti visiškai objektyviai…” (6,322) . Tik per vyrą moteriai tenka netiesioginis viešpatavimas, nes vyras visur siekia viešpatauti tiesiogiai. Filosofas sako, kad moterys absoliučiai neturi dvasios objektyvumo, kad visur jos įklimpusios į subjektyvizmą ir butent tai rodo, kad moterys neturi net elementaraus tapybos meno pajautimo. A.Šopenhaueris, jeigu būtų galėjęs, būtų apribojęs ir moterų paveldėjimo teises, nes moteris jis laiko iš prigimties švaistūnėmis, kurios gyvena šia diena ir viską gali iššvaistyti be tikslo. Turtą turėtų paveldėti vyrai, o ne moterys, todėl joms nereikėtų numatyti besąligiškos turto paveldėjimo teisės ir įgaliojimų jį valdyti, o netekus vyro, geriausia būtų, kad jos gautų iki gyvos galvos ipoteriškai garantuotą rentą, bet ne žemę ir ne kapitalą. Šopenhaueris linkęs nepatikėti net vaikų globos moterims, nes „Moterims reikia nuolatinės globos, todėl jos jokiu būdu neturėtų gauti savo vaikų globos teises. Moterų tuštybė, net jeigu ji ir nebūtų didesnė už vyrų, bloga tuo, kad moterys beatodairiškai linkusios į materialius dalykus, pirmiausia į tai, kad gražiai atrodytų, o paskui – į išorinį blizgesį, prašmatnumą ir prabangą…” (6,332). Tauresnis ir tobulesnis dalykas lėčiau ir vėliau subręsta, o kadangi moterys subręsta jau aštuoniolikos, todėl daug proto ir dvasinių galių ji turėti negali, o štai vyro brendimo laikotarpis prasidėda vėliau, tik apie dvidešimt aštuntuosius metus. Būtent protas lemia, kad žmogus, ne kaip gyvulys, gyvena ne vien dabartimi, bet apmąsto praeitį ir ateitį. Knygos autorius, galima sakyti pasipiktina tuom, kad įstatymai suteikė moterims lygias teises su vyrais, pamiršdami joms duoti ir vyriško proto. Jauną moterį A. Šopenhaueris priskiria, kiap vyrui reikalingą meilužę, o seną, kiap nuodėmklausę.
DĖL TEORIJOS APIE MŪSŲ TIKROSIOS ESMĖS NEIŠNYKIMĄ MIRŠTANT
Kai mūsų kasdieniniame gyvenime kas nors paklaus, kas mes būsime po mirties, knygos „Parerga ir paralipomena“ autorius siūlo atsakyti, jog „po mirties būsi tas, kas buvai prieš gimimą“ arba kad ir kas bebūtum, tau ta būsena bus natūrali ir tinkama, kaip dabar yra tavo organinė būtis, tad daugiausia reikėtų bijoti, – perėjimo akimirkos. Kiekvienas individas mirdamas žūva, tačiau mes čia nieko neprarandame, nes būties pamatą sudaro visai kas kita, negu ji reiškiasi ir kadangi laikui tai yra nepavaldu, tai neturi nei tąsos, nei išnykties. Šopenhaueris sako, kad: „mūsų kaip reiškinio esmės nesunaikinamumą galime mąstyti tik kaip jos tąsą – ir ne kitaip, o tik pagal materijos, kuri, nepaisant visų formos kismų, išlieka laike, schemą. Tad jeigu tai esmei šitoji tąsa nepripažįstama, tada savo būties laike pabaigą mes regime kaip sunaikinimą pagal formos schemą, formos, kuri išnyksta, kai iš jos atimama ją sudaranti materija. Tačiau ir viena ir kita yra perėjimas į kitą rūšį…” (6,110). Įsitikinimas, jog mirtis gali užbaigti žmogaus gyvenimą, bet ne jo būtį atsiranda iš to jog „ Kiekvienas jaučia, kad jis yra kažkas kita nei kito iš nieko sukurta būtybė.” (6,111). Filosofas leidžia manyti kiekvienam, kad mūsų tikroji esmė yra kažkas, ką turi dabartis ir ką su savimi nešiojasi, o kas pajaus, kad dabarties, kuri yra visos realybės siaurąja prasme forma, šaltinis slypi mumyse, taigi trykšta iš vidaus, o ne iš išorės, tas gali neabejoti savo tikrosios esmės sumaikinamumu. Toks žmogus supras, jog jam mirštant žūsta objektyvusis pasaulis, kuris nesulaikomai rieda, su jo intelektu ir vaizdavimo tarpininku, bet jo būties tai neliečia, nes realybės buvo vienodai išorėje ir viduje. Toks žmogus galės visiškai sąmoningai pasakyti, kad „Aš esu viskas, kas buvo, yra ir bus” (6,114). Čia A. Šopenhaueris gyvenimą prilygina sapnui, o mirtį – pabudimui, todėl tokios pažiūros individui mirtis atrodys kaip sunaikinimas. Šią būseną reikėtų laikyti „…tik grįžimu į mums iš pat pradžių būdingą būvį, kuriame gyvenimas tebuvo tik trumpas epizodas.”(6, 114). Tai, kad mirštant sąmonė žūsta, tai dar nereiškia, kad pradingsta tai ką ji iki tol yra sukūrusi. Rašydamas apie sąmonę jis sako: „Individualios sąmonės, vadinasi, apskritai sąmonės neįmanoma įsivaizduoti nekūniškoje būtybėje, nes kiekvienos sąmonės sąlyga – pažinimas – būtinai yra smegenų funkcija, nes ištikrųjų intelektas objektyviai neatskiriamas nuo smegenų.”(6,115). A. Šopenhaueris remiasi prielaida, „…kad besąmoninės būsenos mes negalime įsivaizduoti kitokios, kaip sugebančios pažinti, vadinasi, jai yra būdingos pagrindinės pažinimo apskritai formos, subjekto ir objekto, pažįstančio ir to, kas pažįstama, skyrimas.” (6,117). Jeigu pažvelgsime išorėn, priešingai šiam į vidų nukreiptam būdui, ir pasaulį suvoksime objektyviai, tada mirtis mums pasirodys, kaip ėjimas į nieką, bet tada ir gimimas bus ne kas kita, o tik atsiradimas iš nieko. A. Šopenhaueris sako, kad mirtis reiškiasi kaip individo pabaiga, tačiau šitame individe glūdi naujos būtybės gemalas, todėl iš visų mirštančiųjų niekas nemiršta visam laikui, bet taipogi niekas iš kas gimsta negauna absoliučiai naujos būties. Mąstytojas tai vadina palingenezės paslaptimi. Palinginezės paslaptyje „…vyriškoji giminė yra valios saugotoja, o moteriškoji – žmonių giminės intelektas, todėl žmonija išlaiko nenutrūkstamą pastovumą.” (6,120).
TEORIJOS APIE BŪTIES NEREIKŠMINGUMĄ PAPILDYMAI
Būties nereikšmingumą rodo jau pati būties forma – „laiko ir erdvės nebaigtinumas palyginti su individo baigtinumu abiem atžvilgiais, trukmės neturinti dabartis kaip vienintelis tikrovės egzistavimo būdas, visų daiktų tarpusavio priklausomybė ir santykinumas, nuolatinis tapsmas be būties, begalinis geismas be patenkinimo, nepaliaujamas mirties keliamas trikdymas kaip gyvybės palaikymo sąlyga, kol tas trikdymas vieną kartą bus įveiktas. Laikas ir visų daiktų laikinumas jame ir per jį yra tiktai forma, kuria valiai gyventi kaip daiktui pačiam savaime ir todėl amžinai atsiskleidžia jos siekio nereikšmingumas.” (6,128). Laikui bėgant viskas virsta nieku ir todėl yra prarandama bet kokia vertė. Juk tai kas kažkada buvo jau nebėra yra taip pat nereikšminga, kaip ir tai ko niekada nebuvo. Ir taip pat viskas kas yra dabar, sekančią akimirką virsta į tai kas buvo. Turėdama dabartis tikrovę aplenkia praeitį, todėl dabartis santykiauja lygiai taip pat kaip kažkas su nieku. Taip pat ir mes esame, o juk prieš tai mūsų nebuvo ir suvokiame, kad ateis tas laikas kai mūsų vėl nebus. Kiekvienai mūsų gyvenimo akimirkai priklauso tik tai, kas yra, o paskui lieka tik tai, kas buvo. A. Šopenhaueris sako, kad „…mėgautis dabartimi ir padaryti tai savo gyvenimo tikslu būtų dadžiausia išmintis, nes reali yra vien tik ji, o visa kita – vien minčių žaismas.” (6,129). Šią teoriją būtų galima pavadinti ir „…kvailyste, nes to , ko kitą akimirką nebėra, kas negrįžtamai dingsta kaip sapne, rimtai siekti visai neverta.”(6,129). Žmogaus būtis yra be pamato, kuriuo galėtų remtis, išskyrus nykstančią dabartį, todėl jos esmei būdinga nuolatinio judėjimo forma, kuri neturi galimybės pavirsti mūsų siekiama ramybe. Mąstytojas stebisi, kiap žmonių ir gyvūno pasaulyje atsirado ir išliko nesiliaujantis judėjimas veikiant dviem varomosioms jėgoms – badui ir lytiniam potraukiui. Organinės gyvybės, kurią neorganinis pasaulis padarė, pagalba yra įmanoma sąmonė, todėl visa tai yra begalinė būtis, o mąstyti nebaigtinės būties priešingybę reikštų ją įsivaizduoti ir kaip nepuolamą iš išorės, ir kaip nereikalingą išorinės pagalbos, todėl visada esančią tą pačią sau, amžinoje ramybėje, nekintamą, belaikę, neturinčią nei daugiau, nei įvairovės. Dėl valios, kuri yra pati savaime, vyrauja amžinas nepasitenkinimas, nes valia yra visų pasaulių viešpats, kurį galėtų patenkinti tik visuma, o juk visuma yra begalinė. Gyvenimas, pasak autoriaus, mums iškyla kaip uždavinys ką nors įgyti, o po to kyla antrasis uždavinys, kad įgyta daiktu disponuoti prieš tai padarant jį nejaučiamu, nes kitaip jis taps našta. Gyvenimas neturi tikro turinio ir tai rodo už vargų besislepiantis nuobodulys, o jei gyvenimas turėtų teigiamą vertę, nuobodulio išvis negalėtų būti, pati būtis turėtų sudaryti mūsų turinį ir mus patenkinti. Kai esame palikti būties valiai, iškart pajaučiame jos tuštumą ir nereikšmingumą, todėl diduomenėje visos šventės yra ne kas kita, kaip bergždžios pastangos ištrūkti iš tikros būties menkystės. Filosofas aiškina, jog gyvenimas prasideda aukštumoje ir vis eina žemyn ir todėl gyvenimą siūlo laikyti – nusivylimu. Šopenhaueris sako, kad mūsų gyvenimas yra mikroskopiškas, kurį pamatome per erdvę ir laiką. Laikas per smegenis suteikia realybės regimybę. Laiko forma leidžia atskleisti mums žemiškųjų malonumų nereikšmingumą. Mes tesame tik reiškiniai daiktų pačių savaime atžvilgiu, todėl mūsų būties būtina sąlyga yra nuolatinis materijos atidavimas ir gavimas, maitinimasis, kurio reikmė nuolat kartojasi. Filosofas rašo, kad galima dar ir taip pasakyti: „…valia gyventi – tai vien reiškiniai, tampantys absoliučiu nieku. Tačiau šis niekas lieka valioje gyventi…” (6,138).
APIE ASVIŽUDYBĘ
A. Šopenhaueris piktinasi dvasininkais ir tiesiog jam norisi iš dvasininkijos pareikalauti pasiaiškinimo, kodėl ji neturėdama jokių pavyzdžių Biblijoje, net jokių pagrįstų filosofinių argumentų, iš sakyklų ir savo raštuose tą daugybę žmonių išėjusių iš gyvenimo savo noru, apšaukia nusikaltėliais ir atsisako garbingai juos palaidoti. Tai jog dvasininkija neturėdama stiprių argumentų, megina juos keisti bjaurėjimusi ar plūdimu, sako jog savižudybė yra didžiausias bailumas, kad ji galima tik pamišus arba kad ji yra neteisėta, mąstytojo visiškai netenkina, nes juk žmogus į nieką kitą pasaulyje neturi neginčijamos teisės, kaip į savo gyvybę. Angliją, kurioje savižudybė buvo priskiriama prie nusikaltimų ir savižudžio laidojimas buvo žeminantis bei jo palikimas konfiskuojamas, vadina vulgaria ir šventeiviška. Autorius knygoje tiesiog iškelia skaitytojui klausimą, argi mes turime apie savižudžius galvoti su pasišlykštėjimu kaip apie nusikaltėlius? Mąstytojas sutinka su Plinijaus išreikštomis mintimis, jog „…gyvenimo nereikia taip labai geisti, jog jį visais būdais tęstum. Kad ir kas tu esi, vis tiek mirsi, nesvarbu, nepadoriai ar įdingai būsi gyvenęs.”(6, 162). Stoikai savižudybę giria kaip taurų ir didvyrišką veiksmą, o Kėjo saloje buvo net paprotys, kad seniai savo noru nusižudydavo, o kiek senovės herojų ir išminčių baigė taip gyvenimą, sako Šopenhaueris. Indijoje savižudybė vyko kaip religinis aktas. Apie savižudybę jis sako: „…savižudybė yra kliuvinys pasiekti svarbiausią moralinį tikslą, nes ji vietoj tikro išsivadavimo iš šių kančių pasaulio pakiša tik tariamą išganymą. Tačiau nuo šito paklydimo iki tikrojo nusikaltimo, kuriuo krikščioniškoji dvasininkija nori apšaukti visus savižudžius, yra dar labai tolimas kelias. Krikščionybės gelmėse glūdi teisinga mintis, jog kančia (kryžius) esanti tikrasis gyvenimo tikslas, todėl savižudybę, kaip tam tikslui prieštaraujantį veiksmą, ji atmeta, o senovėje, remiantis žemesnio lygmens požiūriu, jai buvo pritariama, ją net garbino.” (6,165). Žiūrint į savižudybę kaip į eksperimentą, kaip į klausimą, kuris keliamas gamtai, kaip žmogaus būtis ir pažinimas pasikeis atėjus mirčiai, laikytinas nevykusiu, nes jis sunaikina sąmonės, kuri turi išgirsti atsakymą, tapatumą.
TEORIJOS APIE PASAULIO KANČIĄ PAPILDYMAI
Rašydamas apie kančią autorius sako: „ Jeigu mūsų gyvenimo pagrindinis ir tiesioginis tikslas nėra kančia, tai tada mūsų būtis yra labiausiai tikslo neturintis dalykas pasaulyje, nes apsurdiška manyti, kad begalinis, su gyvenimo vargais susijęs skausmas, kurio pasaulyje devynios galybės, turėtų būti betikslis ir visai atsitiktinis. Mūsų jautrumas skausmui bemaž neturi ribų, o jautrumas malonumams yra ribotas. Kiekviena pavienė nelaimė atrodo kaip išimtis, tačiau nelaimė apskritai yra taisyklė.”(6,139). Kiekvieno žmogaus gyvenimas, tai lyg nepaliaujama kova, ne tik suprantant ją metaforiškai, kaip galinėjimąsi su vargais ar nuoboduliu, bet ir kaip tikrą kovą su kitais. Žmogus gyvena nuolat su kažkuo kovodamas ir miršta su ginklu rankoje. Prie šitos mūsų būties kankynės nemažai prisideda ir laikas. Beveik visi žmonės gyvendami vargsta, stengiasi, turi bėdų kurias sprendžia ir t.t, o jei jie gyventų be visa šito, tai gal tada pradėtų iš nuobodulio kariauti, arba išvis nebesinorėtų gyventi ir taip atsirastų daug daugiau bėdų, nei dabar gamta yra suteikusi. Reiškia, tokiai padermei nėra kitokios būties. Čia filosofas lygina žmogaus ir gyvūnų likimą, rašydamas, kad žmogaus materialusis pamatas yra kūniškasis malonumas arba skausmas, tačiau šis pamatas yra siauras, todėl žmogus šių malonumų nepatiria daugiau už gyvūną, tačiau kokie didžiuliai, palyginti su gyvūnais, yra jame kylantys afektai! Kaip daug stipriau ir giliau yra sujaudinama jo širdis, kad galiausiai įgytų maisto, drabužių, sveikatos ir t.t. Taip yra todėl jog žmogus yra mąstanti būtybė ir viską sustiprina mąstymu apie tai , ko nėra ir apie tai kas gali būti. Gyvūnų kančia išlieka tik dabartyje, todėl jie neturi prisiminimų ir negali įsivaizduoti ateities, todėl gyvūnai tokie pavydėtinai ramūs ir nerūpestingi, be rūpesčių ir nerimo,be to gyvūnams yra svetimas nuobodulys, nepažįstama ir viltis, ir jie tik instinktyviai bėga nuo mirties, nepajėgdamas jos tikrai suvokti (ne taip kaip žmogus). Gyvūnai savo grynąją būtimi yra labiau patenkinti negu žmonės, nes jų gyvenime mažiau kančios, bet ir džiaugsmo mažiau.
Pažinimas pats savaime nėra skausmingas, skausmas susijęs tik su valia ir atsiranda kai valiai yra neleidžiama reikštis. Valios slopinimą, kad jis būtų jaučiamas kaip skausmas, turi lydėti pažinimas, kuris pats savaime neturi skausmo. Šopenhaueris sako, jog „Labai pavydėti nėra kam, labai gailėtis – tokių per akis. Gyvenimas – tai atodirbio norma [Pensum]: šia prasme žodis defunctus [esu miręs] yra puikus pasakymas.” (6,152). Mąstytojui: „Pasaulis – tai pragaras, o žmonės jame, viena vertus, kankinamos sielos, antra vertus, – velniai.” (6,152). Žmonių pasaulio pobūdį sudaro ne tiek jo netobulumas, kiek tai, kad jis yra iškreiptas moraline prasme, fizine ar intelektualine prasme. Kartais jo ydos yra teisinamos, esą „žmogui jame vis dėlto natūralu“, bet to nepakanka. Kiekvieno žmogaus kvailystes, ydas, klaidas mes privalome priimti kaip savo, nes tai yra žmonijos, kuriai priklausome ir mes patys, klaidos, tik pas vienus jos yra vienokios, labiau matomos, pas kitus – kitokios. Individualybių skirtumai yra begaliniai.TEORIJOS APIE VALIOS GYVENTI TEIGIMĄ IR NEIGIMĄ PAPILDYMAI
Atmesdamas galimus kvailus priekaišrus, filosofas sako, jog valios gyventi neigimas jokiu būdu nereiškia substancijos sunaikinimo, o tik gryną nenorėjimo aktą (tą patį, kas iki šiol norėjo, daugiau nebenori). Valios gyventi neigimas ir teigimas yra vien tik velle et molle [norėjimas ir nenorėjimas]. Su visomis Europos filosofijos etikomis A. Šopenhauerio santykis yra toks pat kaip Naujojo Testamento su Senuoju, kaip jis pats sako. Senasis Testamentas žmogų atiduoda valdyti įstatymui, kuris išganymo nežada, o Naujasis įstatymą skelbia nepakankamu, net atleidžia nuo jo. Naujojo Tesatamento siela yra asketinė dvasia, kuri yra kaip tik valios gyventi neigimas ir perėjimas nuo Senojo prie Naujojo Testamentų, nuo įstatymo viešpatavimo prie tikėjimo viešpatavimo, nuo darbų pateisinimo prie išganymo per tarpininką, nuo nuodėmės ir mirties karalystės prie amžino gyvenimo Kristuje tiesiogine prasme, perėjimas nuo vien moralinių dorybių prie valios gyventi neigimo. Moteris, pasak mąstytojo, apvaisinimo procese yra mažiau kalta negu vyras, nes vyras duoda charakterį, valią gimstančiąjam, kuri yra pirmoji nuodėmė ir viso pikto bei blogio šaltinis, o moteris duoda pažinimą, kuris atveria kelią į išsigelbėjimą, intelektą. Pastarasis žmogų daro laisvą, o valia – varžo. Pastovus valios laike gyventi požymis, nepaisant proto šviesos didėjimo, yra lytinis aktas – šiai valiai iš naujo suteiktos išsilaisvinimo galimybes palaikančios pažinimo šviesos požymis, yra kiekvienas naujas valios gyventi aiškių aiškiausias įžmoginimas, o to įžmoginimo ženklas – nėštumas, kuris dėl to žengia atvirai, net pakelta galva, o lytinis aktas slepiasi lyg koks nusikaltėlis, rašo mąstytojas. Mūsų išganymui yra labai svarbūs vargai ir kančios, todėl nedera kiriems pavydėti nei jų laimės, nei jų nelaimės. Stoizmas knygoje yra paaiškinamas juoku pro ašaras, tais atvejais kai jis yra neapsimestinis, dažniausiai kylantis iš visiško bejausmiškumo, iš energijos, gyvybingumo, jausmo ir fantazijos trūkumo, tai yra dalykų, kurie būtini net dideliai širdies kančiai. Šitai stoizmo rūšiai vokiečių flegmatizmas ir nepaslankumas yra ypač palankūs.
IŠVADOS
Artūras Šopenhaueris – vienas niūriausių filosofų visoje filosofijos istorijoje. Kupinas nesliapiamo pykčio bei pagiežos, kartu į dorovės principus iškėlęs vieną subtiliausių – užuojautos – fenomeną. Bet jo filosofija, nepaisant jo pikto ir pagiežingo tono, yra ir blaivi gyvenimo išminties filosofija. Pati svarbiausia tokios išminties taisyklė – siekti ne malonumų, o stengtis išvengti skausmo ir kančios, kurių yra pilnas žmogaus gyvenimas.A. Šopenhauerio filosofija atstovauja etiniam racionalizmui. Ne tik valia, lemianti egoistinius žmogaus poelgius, bet ir užuojautos, teisingumo bei žmonių meilės principai nulemti jausmo, tiesiogiai duoti sąmonei. Jo etikos pagrindas realiame gyvenime, kuris nepagrąžintai rodo kiekvieno mūsų vidų, tai tarsi mūsų dvasios veidrodis. Jei jame mes ne itin gražūs, tai turbūt kaltas ne jis.
Pats Šopenhaueris laikė save Imanuelio Kanto pasekėju (pasaulis pirmiausia yra vaizdinys), tačiau jis pabrėžė valią ir jos iracionalumą tam tikru būdu, kurį Kantas būtų atmetęs. Šopebnhaueriui skilimas yra susidvejinimas į objektą ir subjektą vaizdinyje. Šis vokiečių filosofas sukūrė pesimistinę egzistencijos sampratą, kuri iškėlė ne intelektą, o valią. Jo požiūriu žmogus pajėgia įžvelgti toliau, negu siekia sąvoka, ir pažinti galutinę tikrovę – „valią”. Išsivadavimą iš valios, kaip laikiną išsigelbėjimą gali suteikti menas, muzika, kuri skamba kaip „dangiškoji” muzika, o aukščiausia išsigelbėjimo galimybė – „nukreipti valią prieš save”. Čia kur kas sunkiau yra moterims, nes jos neturi tikro supratimo nei apie meną, nei apie muziką. Protas, nors ir nedidelis, moterį skiria nuo gyvūnų, bet jokiu būdu moterys nestovi ant tos pačios pakopos kaip ir vyras, nors vyrui jos yra reikalingos. Savižudybė yra tik pavienio valios reiškinio sunaikinimas. Savižudžių filosofas nesmerkia, nes nieko nėra geresnio už atėjusią mirtį, o gyvenimas vis tiek yra vien kančia arba ją keičiantis nuobodulys, ir kažko siekimas, kuris niekad nesibaigia, tačiau tai nereiškia, kad Šopenhaueris siūlo ansčiau laiko pasirinkti tokią nebūtį. Filosofas yra už natūralią gyvenimo pabaigą. Net ir pati būtis jau yra nereikšminga, neturinti tikslo, net geriau jei jos visai nebūtų.„[Kad amžius jo, kartu ir patirtis Į mirtį veda, tą suprato jis, Jog po ieškojimų ilgų, kančios,Gyvenimas – tik išraiška klaidos Rochester (?) „A satyr against mankind”]” (6,182)
Visa žmogaus būtis susideda iš skausmo, bėdų, kančios, prie kurios prisideda ir laikas, nes jai jos nebūtų, tai žmonės išmirtų iš nuobodulio. Ir toks pasaulis negali būti nusisekęs, todėl A. Šopenhaueris jį prilygina pragarui, kurio taip bijo žmonės, o žmones – velniams. Nors dabar Šopenhauerio idėjos, apskritai paėmus, yra atmestos, dalis jo minčių liko F. Nyčės, Z. Froido ir ankstyvojo Vitgenšteino dvasioje.
Literatūra
1. L. Anilionytė. Artūro Šopenhauerio etinis pesimizmas. – V., 1997. 2. A. Jasmontas. Filosofavimo pamatai ir pavyzdžiai. – V.,1999.3. P. Kunzmann, F. – P. Burkard, F. Wiedmann. Filosofijos atlasas. – V.,1999.4. S. Mastroberti, M. K. Ruppert. Filosofijos žinynas. – K., 2001.5. R. Ozolas. Pasakojimai apie filosofus ir filosofiją. – V., 1988.6. A. Šopenhaueris. Parerga ir paralipomena. – V., 2001.7. A. Šopenhaueris. Pasaulis kaip valia ir vaizdinys. – V., 1995.8. A. Šopenhaueris. Gyvenimo išminties aforizmai. – V., 1994.