Kadaise, prieš milijonus metų, jūros lygis buvo žemesnis, tad salų aplink Australiją buvo daugiau ir tankiau. Laikui bėgant, vandens lygis kilo ir salos kartu su gyvūnais nutolo viena nuo kitos per tūkstančius kilometrų. Gyvūnams ir augalams visa tai išėjo tik į gerą. Štai kodėl Australijoje išliko daug tokių gyvūnų, kurie kitur išnyko, nes kovodami dėl būvio neįstengė atsilaikyti prieš stipresnias rūšis. Šie mūsų akimis keisti gyvūnai – tai ančiasnapis ir echidna: nors žinduoliai, jie deda kiaušinius tarsi paukščiai; arba oposumas, kengūra, valabė, koala, savo jauniklius nešiojantys sterblėje. Šie sterbliniai keistuoliai mus tarsi nukelia į tuos laikus, kai žemėje dar nebuvo žmonių. Vidurio Australijos dykumose gyvenantis apykaklėtasis driežas yra tikras miniatiūrinis dinozauras. Tokie paukščiai kaip kazuaras ar ropliai kaip varanas gyvena tik Australijoje. Naujosios Gvinėjos miškuose skraido du trečdaliai viso pasaulio rojaus paukščių, čiauška įvairiauspalvės papūgos kakadu, lengvai išmokstančios pamėgdžioti žmogaus balsą, plasnoja didžiausias planetos drugys Karalienė Aleksandra – jo išskleistų sparnų plotis siekia dvidešimt penkis centimetrus. Labai retas besparnis kyvis tapo Naujosios Zelandijos simboliu, o pilkoji guja laikoma gražiausiai giedančiu paukščiu. Australijoje yra daug parkų ir gamtos draustinių, kuriuose šiuos keistus ir retus gyvūnus saugo įstatymas.Iš visų žemynų Australija pasižymi didžiausia nepaprastų gyvūnų ir augalų įvairove. Australijoje gyvena beveik pusė visų pasaulio sterblinių rūšių (iš viso jų yra 266 rušys).Australijos gamta labai įvairi. Šiaurės rytuose yra šilti atogrąžų miškai ir pelkės, kuriouse gyvena krokodilai ir balų paukščiai. Centrinėje Australijos dalyje plyti karščiu alsuojančios smėlio ir uolų dykumos. Australijoje daugiau dykumų, nei kituose žemynuose, ir tose vietose nelyja kartais net po keletą metų. Pietuose, kur klimatas švelnesnis, savanose ir krūmais apaugusiose vietose auga eukaliptai.
Australijos gyvūnija …
Kengūra –Austarlijos simbolis. Užpakalinės galūnės daug ilgesnės už priekines, uodega ilga, raumeninga ir tokia stipri, kad gali būti atrama kūnui. Šuoliuoja dideliais šuoliais. Stiprios užpakalinės kengūros kojos puikiai pritaikytos šokinėti. Ji gali šokuoti vidutiniškai 70 km/h greičiu. Minta žole, lapais, vaisiais. Veda paprastai vieną jauniklį ir jį iki 6-8 mėnesių nešioja sterblėje. Australijoje yra apie 50 kengūrų rūšių. Rausvoji kengūra-ištverminga Australijos dykumų gyventoja. Kitados jų buvo gausu visame žemyne, dabar gerokai sumažėjo dėl medžioklės ir dėl tvorų aplink didžiules avių ganyklas. Jų šlapimo organai, panašiai kaip starų arba kengūrinių pelių, prisitaikę prie dykumos sąlygų, jų šlapimas labai koncentruotas. Dykumų žinduoliai geria tik per sausras ir šiaip, kai labai karšta. Kengūros garsios tuo, kad sugeba judėti didžiuliais šuoliais. Neseniai buvo įrodyta, jog tai pranašesnis judėjimo būdas nei paprastas keturkojų žinduolių bėgimas. Rausvoji kengūra yra viena didžiausių- patinas gali užaugti iki 2 metrų ūgio. Sterbliniai gimsta labai maži. Gimęs kengūriukas tėra 2,5 centimetrų ūgio. Motinos kailiu jis nušliuožia į kišenę primenančią sterblę, ten prisitvirtina, įsikimba į motinos spenį ir žinda pieną. Kengūros savo jauniklius nešioja sterblėje, kol šie tampa visai savarankiški. Tačiau ir išlipęs iš sterblės kengūriukas grįžta į ją pažįsti pieno.
Australijos emu išauga iki 2 metrų aukščio ir pagal ūgį užima antrą vietą tarp visų gyvenančių paukščių. Emu minta įvairiomis sėklomis, lapais, vaisiais, daigais, vabzdžiais. Negiliame lizde ant žemės patelė padeda iki 15 kiaušinių. Išsiritę jaunikliai būna ruožuoti ir pirmuosius 18 mėnesių gyvena su tėvais.
Apykaklėtojo Australijos driežo palaida oda nukarusi klostėmis aplink kaklą ir raukšlėjasi apie visą kūną. Sutikęs plėšrūną, driežas pastato klosteles ir, atrodydamas didesnis, stengiasi jį įbauginti. Driežas kurį laiką švytuoja uodega ir kinkuoja galva gąsdindamas priešą, tada sprunka šalin. Šis driežas minta vabzdžiais ir kitais bestuburiais. Gyvena Australijoje. Bėga greitai, kartais pakėlęs virš žemės priekines kojas ir uodegą.
Barzdotasis driežas gyvena Australijos dykumose. Užauga iki 48 centimetrų ilgio, minta vabzdžiais. Gresiant pavojui, patinas gali išpūsti savo dygliuotą pagurklį.
Naujoji Zelandija yra toli nuo kitų žemės masyvų, todėl jos gyvūnija labai neįprasta. Paukščiai kiviai, negalintys skraidyti, yra garsiausi iš visų Naujosios Zelandijos gyvūnų.Ten gyvena trys kivių rūšys, visos priklauso vienai kivinių paukščių būrio šeimai. Kivis apaugęs tankiomis į plaukus panašiomis plunksnomis, sparnų neturi. Snapas ilgas ir plonas. Akys labai mažos. Rudasis kivis yra dažniausias iš trijų rūšių. Atrodo, kad jį mažiau negu kitus gaudo plėšrūnai. Gyvena miškuose, minta kirminais ir vabzdžiais.
Australijoje ir Azijoje gyvena trijų skirtingų rūšių kazuarai, kurie klajoja po tankius, tamsius miškus ieškodami vaisių ir sėklų. Į negilų,
lapais išklotą lizdą kazuaro patelė paprastai padeda 5 ryškiai žalius kiaušinius. Kazuaro patinas peri kiaušinius, juos šildo, o su išsiritusiais jaunikliais būna maždaug vienerius metus. Kaip ir visų neskraidančių paukščių, taip ir kazuaro sparnai menkai išsivystę. Jis truputį aukštesnis nei 1 metras, apaugęs tankiomis į plaukus panašiomis plunksnomis. Ant galvos turi savotišką kaulinį šalmą, kuris padeda jam skerbtis per tankią augmeniją. Kazuaras- puikus bėgikas.Buvo manoma, kad voveriniai kuskusai išnyko 1909 metais. Bet 1961 metais jų vėl pastebėta tankiuose karališkųjų eukaliptų miškuose prie Marisvilio (Viktorijos valstija). Gyvena jie tik medžiuose. Tam
prisitaikiusios ir jų letenos: pirštų galai išplatėję, su trumpais stipriais nagais. Jie judrūs, ypač naktį, gaudydami vabzdžius. Šiltuose miškuose gyvenantys violetinio palapinuko patinai surenčia mažytes palapines, kad atkreiptų patelių dėmesį. Statybai jie naudoja šakeles, lapus, stiebelius ir žiedlapius. Kiekvienas paukštis savaip renčia palapinę, kartais net parsineša butelių kamščių ir kitokių blizgančių niekučių.Sausuoju metu australiškoji varlė įsikasa maždaug 50 centimetrų po žeme. Aplink jos kūną iš odos susiformuoja puslės pavidalo apvalkalas, lieka neuždengtos tik šnervės. Kai palyja, varlė pabunda, nusitrina apvalkalą ir išsikapsto lauk. Ji vandens kalnuose išleidžia ikrus, per odą prisisiurbia vandens, pasimaitina ir vėl įsikasa į žemę.Paslaptingą ir baikštų lyrauodegį nedaug kas yra matęs, nes jis gyvena sunkiai prieinamose vidutinės zonos tankių miškų lomose.
Lyrauodegio patelė labai mėgsta švarą. Visas išmatas iš lizdo ji išneša ir išmeta į upelį.Australinė didžiakojė višta kiaušinius deda į komposto krūvą iš žemės, lapų ir žolės. Mažyčiai organizmai- grybeliai ir bakterijos, šildomi
kaitrios saulės, ardo suvytusią žolę ir taip gamina šilumą, todėl krūvos viduryje visad maloniai šilta tartum inkubatoriuje. Vištelė vis kaišioja ten savo snapą- termometrą ir tikrina, ar tinkama temperatūra. Jeigu atrodo, kad per karšta, krūvą truputį nukapsto.Australijos ančiasnapiai upių pakrantėse perėjimui išsikasa sudėtingus net iki 30 metrų ilgio urvus. Ten patelės sudeda kiaušinėlius
ir augina prasikalusius jauniklius. Kaskart, kai ančiasnapis įlenda į urvą ar išlenda ieškoti maisto, jis išsikasa sau kelią ir iš naujo lipdo iš molio urvo pločio durų sistemą, apsaugančią jauniklius nuo įsibrovėlių. Ančiasnapiai yra žinduoliai, tačiau deda kiaušinius. Turi ūdros kailį, bebro uodegą, anties snapą ir kojas, gaidžio pentinus. Gyvena prie vandens, gerai plaukioja ir nardo. Minta kirminais, vabzdžių lervomis, vėžiagyviais ir moliuskais (daugiausia dvigeldžiais ir sraigėmis). Patelė būna lizde (išklotame eukalipto lapais) iki išsirita jaunikliai, t.y. maždaug 2 savaites. Ančiasnapis paprastai deda du kiaušinius; jų ilgis 1,6- 1,8 centimetro, o skersmuo 1,4- 1,5 cm.
Rojaus paukštis yra puošnus, labai ryškių spalvų. Patinai sukuodais, apykaklėmis, ilgomis plunksnomis šonuose ir uodegoje. Gyvena tankiuose miškuose. Minta sėklomis, uogomis, vabzdžiais, moliuskais, driežais. Tylus tamsių spalvų Princesės Stefanijos rojaus paukštis yra smarkiai persekiojamas dėl ilgų juodų uodegos plunksnų. Alberto rojaus paukštis- vienas rečiausių pasaulio paukščių, šiuo metu esantis prie išnykimo ribos. Jo arealas tęsiasi nuo Naujosios Gvinėjos Sniego kalnų iki jos centrinio masyvo. Nors 1924 metais buvo oficialiai uždrausta eksportuoti plunksnas, nelegali prekyba jomis vis dar klesti. Be to, pražūtingai veikia miškų naikinimas. Didysis rojaus paukštis- viena rūšių, kuriai gresia pavojus išnykti dėl ryškių nuostabių plunksnų didelės paklausos. Šį gražų paukštį gali išsaugoti tik griežti gamtosaugos įstatymai.Echidna paplitusi Australijoje ir Tasmanijoje. Kojos stiprios, snukis
virtęs siauru snapu. Liežuvis ilgas ir lipnus. Minta skruzdėlėmis ir termitais. Echidnos gyvena naktinį gyvenimą. Dieną jos miega urvuose, o naktį ieškosi maisto. Trumpasnapės echidnos nugara apaugusi ne plaukais, o dygliais, kurie trukdo susiporuoti gyvūnams įprasta poza (pilvu ant patelės nugaros). Patinas neturi kopiuliacijos organo. Kad galėtų poravimosi metu sujungti lytines angas, echidnos suartėja arba pilvais, arba uodegomis. Trumpasnapė echidna padeda vieną kiaušinį į laikiną sterblę, susiformavusią ant jos pilvo. Jauniklė echidna išsirita iš kiaušinio ir žinda iš liaukų, esančių motinos pilve. Urogenitalinė ir virškinimo sistemos neturi atskirų angų, o pieno liaukos neturi spenelių.Pleištauodegio erelio ištiestų sparnų ilgis- 2,5 metro, todėl jis laikomas vienu didžiausių pasaulyje ereliu. Paukštis sklando virš Australijos krūmynų ir dykumų, ieškodamas triušių arba panašaus grobio.Rusvasis varliaburnis naktį medžioja vabzdžius, roplius ir smulkius
žinduolius. Grobį susmulkina snapu, kad būtų lengviau praryti. Šis dažnas paukštis užauga iki 48 cm ilgio.
Lyg mažos tvirtovės maždaug vieno metro aukštyje nuo žemės būriuojasi savanoje termitynai. Tik drėgnuose, vėsiuose savo būsto koridorėliuose ir kamaraitėse maži balti termitai apsisaugo nuo negailestingos saulės. Lygus termityno paviršius slepia sudėtingą kamerų ir tunelių sistemą. Storos, stiprios sienos saugo termityną nuo daugelio plėšrūnų, o atidaromos ir uždaromos angos regulioja jo vidaus temperatūrą. Šviežias oras į vidų patenka per aukštus termityno bokštus. Termitynas pradedamas statyti nuo kameros, kurioje įsitaiso motina ir patinas, o šalia esančiose peryklose vystosi kiaušiniai ir jaunos lervos. Lauko sienos sumūrytos iš lipnios, ore greit sukietėjančios masės: žemės, medžio dalelyčių, seilių ir purvo. Aukščiau įrengti maisto atsargų sandėliai, kuriuose įvairių rūšių termitai auginasi sau grybus. Pagalvota čia ir apie vandens atsargas. Mažieji statybininkai žemėje iškasa vertikalius šulinius, siekiančius šiose vietovėse taip brangų gruntinį vandenį. Toks gerai įrengtas termitynas kartais sulaukia ir keleto šimtų metų.